Naujasis D. Vaitiekūno klipas „Kaupikas“ – dainos tokiu pačiu pavadinimu iš muzikinio albumo „100 Aš“ vizualizacija. „Tai – absurdiškas ir ironiškas požiūris į Rytų europiečių įprotį kaupti daiktus, sudievinti tam tikrus buities prietaisus, suteikti jiems svarbią reikšmę bei pripildyti emocijomis“, – sakė scenos menų atlikėjas.

Vaizdo klipe – kilimas ant sienų ir žuvies formos padažinė

Dabar vizualizuota D. Vaitiekūno daina skamba ne tik atlikėjo koncertuose, bet ir nostalgiškame muzikiniame spektaklyje „Slabotkės vyšnelė“, pasakojančiame charakteringos atlikėjo tetos Genutės istoriją. Būtent po 27 metų pertraukos lankydamasis jos namuose Kaune, menininkas suprato, kad yra kilęs iš kaupikų giminės.

Stop kadras. 

Aš kaupimą paveldėjau iš savo šeimos. Iš tiesų esu linkęs kaupti daiktus ir tai dažniausiai darau, galvodamas, jog kada nors gyvenime jų prireiks.

„Aš kaupimą paveldėjau iš savo šeimos. Iš tiesų esu linkęs kaupti daiktus ir tai dažniausiai darau, galvodamas, jog kada nors gyvenime jų prireiks. Pavyzdžiui, turiu net kelias poras batų, skirtų grybavimui. Jų dažniausiai net neapsiaunu, bet jie vis tiek lieka spintoje. Visa mano muzikinė programa skirta su tam tikra distancija, humoru pažiūrėti į save ir tam tikras asmenybės dalis – naujo vaizdo klipo personažas, vardu Kaupikas, atspindi vieną jų“, – pasakojo D. Vaitiekūnas.

Stop kadras.

Dainos vizualizacijoje matyti ankstyvuosius 90-uosius primenantys daiktai: žuvies formos padažinė, praktinės paskirties neturinčios statulėlės, ant sienos kabinami kilimai, senoviniai kalėdiniai žaisliukai, tradiciniai buities prietaisai, tokie kaip bulvių tarkavimo mašina ir kiti puikiai atpažįstami tų laikų atributai.

„Kurdami klipą galvojome ir apie visas postsovietinio laikotarpio klipų kūrimo klišes, naudotus efektus, todėl jis atliepia tą laikmetį bei „vertybines“ nuostatas. Čia taip pat atsiranda skraidančios lėkštės, sraigtasparnis, automobilis, kurie pažymėti rūšiavimo ženklais. Tai – savotiška ekologinė policija, kurią personažas Kaupikas 90-ųjų kompiuterinio žaidimą primenančiais būdais kovoja prieš visuotinę ekologizaciją“, – klipo idėją aiškino menininkas.

Užsimena apie laukiantį naują kūrybos etapą

Naujasis vaizdo klipas – jau septintoji vizualizuota daina iš atlikėjo albumo „100 Aš“. Daugelis klipų, tokių kaip Lietuvą naikinančią gėjų mafiją vaizduojantis „Propagandistas“, sukurti, animacijomis iliustruojant kartais nelogiškus ar net absurdiškus vidinius dialogus.

D. Vaitiekūnas išsidavė, kad naujausias klipas „Kaupikas“ – savotiškas taškas viename jo kūrybiniame etape: „Tai greičiausiai paskutinis vaizdo klipas iš „100 Aš“ programos, nes jaučiu, kad metas judėti šiek tiek kitu kūrybiniu keliu. Nepaisant to, noriu išlikti ištikimas sau ir naudoti tą pačią kūrybinę estetiką, kuri man artima: humorą, emocinį intelektą ir savęs pažinimą per ironiją“.

Dainą „Kaupikas“ gyvai dar galima išgirsti visą pavasarį atlikėjo rengiamuose „Slabotkės vyšnelės“ spektakliuose, o koncertinė programa „100 Aš“ atgis Vilniuje ir Kaune gegužės mėnesį. Motinos dienos proga D. Vaitiekūnas iš įvairių kūrybos etapų sudarytą programą pristatys ir gimtajame Panevėžyje įsikūrusiame J. Miltinio dramos teatre, kur atlikėjas dar paauglystėje savanoriaudavo rūbinėje tam, kad galėtų pamatyti ten rodomus spektaklius.

Kurtieji apie muzikos kūrimą: pamažu lyginamės su girdinčiaisiais

D. Vaitiekūnas kurčiųjų santykį su muzika kūrybiškais būdais nagrinėja jau kelerius metus. Pernai kurčiuosius jis subūrė į kūrybinę stovyklą, kur, padedami muzikos profesionalų, jie sukūrė pirmąjį kurčiųjų himną. Scenos menų atlikėjas įsitikinęs, kad neįprastas eksperimentas tapo sėkmingu, nes taip kurtieji girdintiesiems leido kiek geriau suprasti savo pasaulį.

„Kai pasakydavau, kad kurtiesiems organizuosiu dainos kūrimo stovyklą, dažnas pakeldavo antakį ir klausdavo, kaip ketinu tai padaryti. Pats tuo neabejojau, nes projektą vykdžiau vedamas trijų pagrindinių principų: kūrybiškumo, intuicijos ir komandos, kuri padeda įgyvendinti keisčiausias idėjas. O kai susijungia tie trys dalykai, visada kažkas įvyksta. Su specialistais ieškojome būdų, kaip kurčiuosius galime supažindinti su muzikos pasauliu ir mums pavyko pranokti savo lūkesčius bei pasiekti dar geresnį rezultatą, nei tikėjomės“, – pasakoja D. Vaitiekūnas.

Kaip vyko neoficialaus kurčiųjų himno procesas, jis pristato vaizdo pasakojime, kuriame ir patys kurtieji akcentuoja, kodėl jiems svarbi ne tik pati muzika, bet ir patiems prisidėti prie kūrybos.

„Atrodo, kad kurtieji yra žemiau, nei girdintieji. Todėl mes pamažu, laiptelis po laiptelio lipam aukštyn, lyginamės su girdinčiaisiais ir jau turim savo dainą. To reikia, kad būtume lygūs su girdinčiaisiais“, – atvirauja projekto dalyvė Birutė.

Kartu projekte muziką kūręs Paulius Jurjonas priduria, kad tik mitas, jog kurtiesiems muzika nereikalinga: „Tiek kurtieji, tiek girdintieji mėgsta muziką. Skirtumas toks, kad mes negirdime, bet muziką galima pritaikyti: pagarsinti, paleisti žemų dažnių. Kurtieji be muzikos tikrai neįsivaizduoja gyvenimo“.

Ateities planuose – unikalus muzikinis albumas

Jau pramokęs lietuvių gestų kalbos D. Vaitiekūnas akcentuoja, kad pačių kurčiųjų kuriami tekstai, vėliau išversti į girdinčiųjų lietuvių kalbą, sprendžia didelį nesusipratimą.

Šis projektas nėra tam, kad pritaikytume ar adaptuotume dainas kurtiesiems, nes tikiu, kad tai nėra grupė žmonių, kuriems reikia viską adaptuoti. Siekiu įtraukti juos į procesą, įgalinti būti lygiaverčiais kūrybos partneriais, kad rezultatu galėtume mėgautis visi.

„Dirbant su kurčiaisiais išryškėjo problema, kad lietuvišką tekstą verčiant į lietuvių gestų kalbą, jis tampa nelogiškas, kurtiesiems sunku suprasti reikšmes, nes šios kalbos yra pakankamai skirtingos. Todėl kartu su gestotyrininke, muzikos kūrėjais bei kurčiųjų bendruomene ir toliau kursime muziką, kad visi vienodai suprastume ne vieną, o daugiau dainų, kurias planuojame pristatyti ne tik koncerto, bet ir unikalaus vizualizuoto muzikos albumo pavidalu“, – pasakoja projekto „Mes taip nesitarėm“ iniciatorius.

Komunikacijos skirtumai padiktavo ir būsimų dainų temą – (ne)susikalbėjimą. Todėl kūrėjas šiame projekte mato didelę prasmę ir akcentuoja, kad jo tikslas – kiek įmanoma labiau įtvirtinti lygybę kūryboje tarp girdinčiųjų, kurčiųjų ar neprigirdinčiųjų.

„Šis projektas nėra tam, kad pritaikytume ar adaptuotume dainas kurtiesiems, nes tikiu, kad tai nėra grupė žmonių, kuriems reikia viską adaptuoti. Siekiu įtraukti juos į procesą, įgalinti būti lygiaverčiais kūrybos partneriais, kad rezultatu galėtume mėgautis visi. Tikiu, kad tik turime pasiimti vieni iš kitų tai, ką galime geriausio – aš taip pat iš kurčiųjų mokausi neverbalinės komunikacijos, kaip klausyti bei girdėti kitaip, nei mano liežuvis ir ausys yra pratusios“, – sako D. Vaitiekūnas.

Kūrėjas pripažįsta, kad mėgaujasi darbingu rudeniu ir su maloniu jauduliu laukia gyvų pasirodymų, kuriuos spalį surengs Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir gimtajame Panevėžyje.

„Nekantriai laukiu pasimatymo su publika, ypač savo vaikystės mieste Panevėžyje, nuo kurio simboliškai ir pradėsiu gastroles. Programoje „100 Aš“ sukaupiau daug atvirų istorijų, kuriomis esu pasiruošęs pasidalinti ir kuriose, tikiu, žmonės ras daug savęs“, – sakė D. Vaitiekūnas.

Besiruošdamas svarbioms gastrolėms, didžiąją laiko dalį D. Vaitiekūnas atlikėjas su grupe repetuoja Vilniuje, bet prieš pat 35-ąjį jubiliejų kuriam laikui buvo vienas išvykęs į Ispanijos sostinę.

„Pirmiausia, labai reikėjo atitrūkti nuo rutinos, klaidžiojant žavingomis Barselonos gatvėmis apmąstyti praėjusius savo gyvenimo metus ir pagalvoti, kokių noriu ateinančių. Vis dėlto gimtadienis man simbolizuoja ne senėjimą, o brandą ir tobulėjimą, todėl kitas svarbus kelionės tikslas – prieš gastroles pasitobulinti pas išskirtinį profesionalą“, – pasakojo kūrėjas.

D. Vaitiekūnas Barselonoje kelias dienas dalyvavo muzikinio teatro dirbtuvėse, kurias vedė amerikietis muzikinio teatro ir dainavimo, sceninės kalbos specialistas Joey Bates. Lietuvos atlikėjas  pas šį ekspertą jau tobulinosi prieš pandemiją, o dar kartą žinias dirbtuvėse pagilinti nusprendė, gavęs Kultūros tarybos stipendiją.

Programa „100 Aš“ – autorinė dainų kūrėjo ir aktoriaus D. Vaitiekūno koncertinė programa, kurioje gyvai atliekamomis dainomis ir pasakojimais autorius bando atsakyti į klausimą, kaip susikalbėti ir nenusikalbėti bendraujant su savimi.

„Tuo metu pradėjau labiau kurti, labiau vynioti idėjas apie naująjį albumą. Dėliotis eskizus. Tuo metu buvo parašyta didesnė albumo dalis. Tai tikrai buvo laikas kūrybai“, – šį vakarą 2TV laidoje „Pagaminta Lietuvoje“ dalinsis D. Vaitiekūnas.

Turbūt daug kas tuo metu įvertino šeimą ir prisiminimus. Apie tai tūkstančius kartų galvojo ir Dominykas. Susidėliojusios aplinkybės ir nostalgijos jausmas paskatino jį grįžti į praeitį ir atkurti prisiminimus savo muzikiniuose klipuose. Iš viso sukurti penki vaizdo klipai ir net trijuose buvo panaudota medžiaga iš Dominyko praeities.

„Nusprendėme su animatoriumi ir visa kūrybine komanda atgaivinti nuotraukų albumą nuo pirmos dienos, kai buvau kūdikis, iki paskutinės nuotraukos sekmadienio rytą prabudus. Ten galima pamatyti visus laikmečius“, – apie muzikinius klipus pasakos Dominykas.

Mumyse gyvena labai daug idėjų, personažų, kartais rolių. Tai labai sunku suderinti gyvenime, ir pareigas, ir vaidmenis, ir net savo nuomone su savimi pačiu.

Nors D. Vaitiekūno naujojo albumo klipai bei dainų tekstai skiriasi, visuose slypi labai svarbi idėja. Pagrindinė albumo mintis gimė, kai atlikėjas, pasinerdamas į save ir į aplinką, pastebėjo, kad kiekvienas žmogus turi be galo daug pusių, kurių kartais neišeina suderinti.

„Mumyse gyvena labai daug idėjų, personažų, kartais rolių. Tai labai sunku suderinti gyvenime, ir pareigas, ir vaidmenis, ir net savo nuomone su savimi pačiu. Būna, kad apie vieną dalyką galvoji iš penkių perspektyvų. Tai man pakankamai aktualu. Apie tai visas albumas“, – atviraus dainininkas.

Dominykas neketina sustoti ir nori įvairias biografines istorijas bei skirtingas charakterio puses atskleisti savo koncerte. „Į koncertą noriu įtraukti biografinius dalykus, pažiūrėti, nuo kur iki kur atėjau. Noriu įkomponuoti ne tik naują kūrybą, bet ir tuos momentus, kurie man kelia sentimentus, kurie man yra brangūs. Aš savo koncerte renkuosi daryti daug skirtingų žanrų –  tam, kad atsiskleistų skirtingi mano charakteriai“, – apie ateinantį koncertą vasarą kalbėjo D. Vaitiekūnas.

Spalio pradžioje Kaune vykusiame Istorijų festivalyje aktorius Dominykas Vaitiekūnas pristatė autobiografinių prisiminimų muzikinį pasakojimą „Slabotkės Vyšnelė“, kuriame sudėjo savo susitikimo su teta Genute, kurios nematė 27-erius metus, akimirkas. Aktorius teigia, jog tai – kamerinio tipo pasirodymas, kurio metu jis žiūrovus tarsi pakviečia į svečius kartu pasivaikščioti po paties Dominyko atminties muziejų, susijusį su vaikystės atsiminimais apie Vilijampolėje gyvenančią tetą.

„Tetos Genutės namai ir jos 90-aisiais metais atidaryta krautuvėlė „Vyšnelė“ man, mažam vaikui, atrodė kaip tikras pasakų kraštas ar tolimiausias ir prabangiausias užsienis. Visgi, sugrįžimas į tas vietas po 27-erių metų padovanojo puokštę emocijų, kurias ir pats dar bandau suprasti šiame valandos trukmės pasirodyme. Tai yra keliavimas per erdves, kurios žadina atmintį, ką atsimeni, o ką vaizduotė pati padidino ar pagražinimo, lyginant su tuo, kas matosi realioje buityje“, – pasakoja Dominykas.

Nostalgijos ir juoką keliančių situacijų kupimo pasirodymo premjerą stebėjo ir pati istorijos herojė. Dominykas iki šiol prisimena tą veriantį tetos žvilgsnį bei jos ištartus pirmuosius žodžius renginiui pasibaigus.

„Ji visą laiką žiūrėjo tokiu aštriu žvilgsniu, o pirmi žodžiai po premjeros buvo „Oi tu žalty“. Ji nesitikėjo, kad tiek daug istorijos bus apie ją, nes, matyt, galvojo, jog pasakosiu tik apie save ir ji prašmėžuos fone. Bet nutiko taip, kad jos portretas tapo labai svarbus ir reikšmingas“, – atsiminimais dalijosi Dominykas.

Tai, ką išsinešė iš susitikimo, Dominykas atskleidžia kartu su kolega gitaristu Kęstučiu Vaitkevičiumi kurtose dainose, kurios skamba pasakojimo metu: pamąstymai apie laiką, orumą ir priėmimą aplinkos, iš kur esame kilę ar savo paties įpročius, kurie formavosi vaikystėje, dėl giminės darytos įtakos, kaip daiktų kaupimas.

Tai yra keliavimas per erdves, kurios žadina atmintį, ką atsimeni, o ką vaizduotė pati padidino ar pagražinimo.

Nauja erdvė kūrybai – teatro „Kitas kampas“ kavinė-baras

Ši Dominyko istorija yra susijusi ir baru, todėl „storytelling“ žanro muzikiniam pasirodymui neatsitiktinai pasirinkta ir nauja erdvė – improvizacijos teatro „Kitas kampas“ kavinė-baras.

„90-aisiais metais tetos Genutės atidaryta krautuvėlė „Vyšnelė“ buvo it vartai į Vakarų pasaulį, kur galėjai gauti importinių saldumynų ar mano taip vaikystėje mylimos kramtomos gumos „Love is“. Didelę nuostabą kelia ir tai, jog ši vieta gyvuoja iki šiol, tik dabar tenai veikia baras, tačiau aplinka – visiškai nepasikeitusi nuo to, ką prisimenu vaikystėje. „Kito kampo“ kavinė-baras yra išskirtinis tuo, jog jis turi ir teatrinę erdvę, todėl labai smagu praėjus pro baro atmosferą, nusileisti į rūsį, kuriame gimsta pasirodymai, tarsi rūsio pasakaičių motyvais“, – pasakoja Dominykas.

Pasirodyme palikta vietos ir improvizacijai, mat keliavimas atminties labirintais Dominykui kaskart sužadina vis naujus prisiminimus, o ir pačios pasirodymo repeticijos vyko neįprastu net pačiam aktoriui būdu.

„Šis pasakojimo menas man yra labai artimas, todėl pasirodymui ruošiausi istoriją pasakodamas kitiems. Nebuvo jokio teksto mokinimosi, tiesiog užsirašiau frazes, apgalvojau nuo ko pradėti, kur pabaigti, į studiją pasikviesdavau draugą, bičiulį ar kolegą ir imdavau jam nuosekliai pasakoti istoriją. Taip išryškėjo, kurios dalys įdomesnės, kas yra svarbiau. Tokiu būdu aš pasidariau sau vietos ir improvizacijai, bet kadangi spektaklis yra dar labai šviežias, viskas priklausys koks žiūrovas ateis, kas jam bus įdomu“, - teigia aktorius.

Dominyko Vaitiekūno muzikinis pasakojimas „Slabotkės Vyšnelė“ apie 90-ųjų giminių balius ir gangsterę tetą Genutę – lapkričio 24 d. 18 val. ir 20 val. improvizacijos teatro „Kitas kampas“ kavinėje-bare, Malūnų g. 4, Vilnius.

Pasakojimas sukurtas bendradarbiaujant su „Kaunas 2022“.

Pastaruoju metu D. Vaitiekūnas pasirodo muzikinėje scenoje Vitalijaus Špokaičio slapyvardžiu, 2019 m. išleido debiutinį albumą „Geras žmogus“. Kaip rašo pats, Vitalijus yra žmogus, kuris savo problemas nusprendė spręsti apie jas kalbėdamasis ir sudėjo jas į šį albumą, virtusį teksto ir elektroninės muzikos mišiniu. Taip pat atlikėjas prisideda prie įvairių socialinių projektų.

Renginys nemokamas, jo įrašą bus galima peržiūrėti Kauno miesto muziejaus „Facebook“ paskyroje. Pokalbį moderuos muziejininkės dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė ir Silvija Burbaitė.

X erdvė – tai 2019 metais Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje duris atvėrusi bendros kūrybos erdvė jaunimui, kurioje kas mėnesį vyksta susitikimai su muzikos kūrėjais ir atlikėjais. Nemažo susidomėjimo sulaukusių neformalių pokalbių su muzikos kūrėjais formatas nėra apibrėžtas ar surežisuotas, dėl to kiekvienas susitikimas yra įtraukiantis ir nenuspėjamas.

Perspjovė net „Auksinio liūto“ merginas

„Tiesą pasakius, Remigijus Šimašius mane ir vėl gerokai nustebino. Perspjovė net „Auksinio liūto“ merginas. O ir Artūrą Zuoką perspjovė. Jeigu Zuokas dabar sugalvos atvažiuoti į Lukiškių aikštę su tanku, tai veikiausiai tiesiog užstrigs smėlyje, – feisbuke rašė režisierius Oskaras Koršunovas. – Tik tiek, kad jo sukeltos smėlio dulkės dar ilgai girgždės miestelėnų dantyse. Bet įdomiausia čia Šimašiaus koncepcija. Pasirodo, laisvės gynėjai kovojo už tai, kad mes degintumėmės jų kovų spinduliuose. Moralė, švelniai tariant, keista, bet ir vėl Šimašius čia nepralenkiamas. Pasirodo, keistumas – tai jo taktika ir strategija. Valio, aš irgi už keistumą, tik ne už tokį globalų – savo keistumu aš dabar galėsiu pasigirti tik trisdešimčiai žmonių (kol kas į sales leidžia minimaliai mažai žiūrovų). Nebent aš sugalvočiau pastatyti Philipo Glasso „Einšteinas pliaže“.

Istorinę atmintį gerbs ne mintinai kaldamas datas ir aikščių pavadinimus

Kitaip situaciją vertina dainininkė Dovilė Filmanavičiūtė. „Mūsų vaikas istorinę atmintį gerbs ne mintinai kaldamas datas ir aikščių pavadinimus. Mes puoselėsime savo vaiko pilietinę atsakomybę, kritinį mąstymą, kontekstinį suvokimą, atvirumą pasauliui ir begalinį kasdienį džiaugsmą kaip padėką tiems, kurie savo širdis ir gyvenimus paaukojo tam, kad šiandien mūsų vaikas augtų laisvėje. Jau laukiu, kol dardėsime į atvirą paplūdimį su draugais susitikti!“, – teigė D. Filmanavičiūtė, kuriai buvo priimtinos R. Šimašiaus išsakytos mintys, kad reikia „toliau švęsti laisvę ir gyvenimą“.

Pasirodo, laisvės gynėjai kovojo už tai, kad mes degintumėmės jų kovų spinduliuose.

„Žmonės nori džiaugtis, nori ne tik žinoti, bet ir pajausti, kad turi kuo didžiuotis, ką branginti. Prieš kelerius metus sakiau, kad geriausias paminklas laisvei Lukiškių aikštėje būtų ten besirenkantys laimingi ir laisvi žmonės. Šiandien ir vėl galime pamatyti, kas tai yra“, – ketvirtadienį feisbuke paskelbė Vilniaus meras.

R. Šimašius tvirtina, kad sostinės aikštėje supiltas paplūdimys rodo Lietuvos pergalę prieš okupacinius režimus, kad „mes – laimėtojai – esame čia ir džiaugiamės savo valstybe, savo sostine Vilniumi“.

„Galiu įsivaizduoti, kaip Leninas mauzoliejuje iš apmaudo vartosi“, – rašė meras.

Sostinės vadovas taip pat kritikuoja prieš paplūdimį sukilusius politikus, vadindamas juos dviveidžiais, o partijas – „idėjiniais impotentais“.

„Lietuvos didžiosios partijos yra idėjiniai impotentai. Atsigavimas po pandemijos? Sveikatos sistemos sustiprinimas? Švietimo modernizavimas ugdyti laisvas ir kūrybingas asmenybes ateičiai? Finansų tvarumas po masinio pinigų ištaškymo rinkėjams papirkti? (...) Ne – tai nėra nei „valstiečių“, nei opozicinių partijų rūpestis“, – sakė meras.

Nesupranta, kodėl paplūdimys užkliuvo 

Dainininkas ir aktorius Dominykas Vaitiekūnas nesupranta, kodėl šis paplūdimys žmonėms užkliuvo. „Permečiau akimis tą pliažo ažiotažą ir vis tiek nelabai supratau, kuo tas pliažas užkliuvo. Skaičiau, kad kliūna pirmiausia, kad jį inicijavo Šimašius. Neįsikirtau, kuo kliūna, bet kliūna. Supratau, kad kai kuriems žmonėms trūksta monumentų ir paminklų Vilniuje, kitiema kliūva, kad bambų plikų pilna, tarsi nebūtų jų ir šiaip tokiu oru Gedo pr. Supratau, kad yra besipiktinančių nelietuviškais užrašais. Skaičiau, kad blogai, kad pilna aikštė, o dideli renginiai dar negali legaliai vykti. Dar blogai, kad Vilnius yra perdaug savarankiškas ir nepaklūsta žaliai diktatūrai. Bet kuo blogai pliažas tai taip ir neradau. Gal ką praleidau?“, – klausė menininkas.

Turbūt pirmas kartas per 30 Lietuvos nepriklausomybės metų, kai pritariu viešiems užrašams anglų kalba. Fontanai, pusnuogiai ES/NATO šalių piliečiai ir angliški žodžiai tiesiai prieš buvusius KGB rūmus yra geriausia, kas galėjo nutikti šiai aikštei.

Pritaria viešiems užrašams anglų kalba

Kompozitorius Deivydas Zvonkus džiaugėsi šia miesto centre įgyvendinta idėja. 

„Turbūt pirmas kartas per 30 Lietuvos nepriklausomybės metų, kai pritariu viešiems užrašams anglų kalba. Fontanai, pusnuogiai ES/NATO šalių piliečiai ir angliški žodžiai tiesiai prieš buvusius KGB rūmus yra geriausia, kas galėjo nutikti šiai aikštei. Priklausau kartai, kuri dar spėjo pamatyti šioje vietoje Lenino skulptūrą. Nuo tada aikštė neatpažįstamai pasikeitė. Į gerąją pusę“, – socialiniame tinkle rašė čia apsliankęs dainų autorius.

D. Zvonkaus „Facebook“ nuotr.

Primename, kad sostinės Lukiškių aikštėje Vilniaus savivaldybės valdžios sprendimu šią savaitę įkurtas laikinas paplūdimys susilaukė prieštaringų vertinimų tiek iš valdančiųjų, tiek iš opozicijos politikų.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas Ramūnas Karbauskis įrengtą paplūdimį pavadino šios aikštės išniekinimu, Seime valdantieji registravo projektą, kad memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai „turi apimti ir atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą“.

Įstatymo projektą R. Karbauskis žada svarstyti skubos tvarka ir priimti dar šią sesiją – t. y. iki kito antradienio.

Jis teigė, kad Vilniaus miesto valdžia įrengdama laikiną paplūdimį Lukiškių aikštėje pažeidė „bet kokius pagarbos mūsų istorijai principus“.

„Toje aikštėje nužudyti ir sukilimo dalyviai, daug dalykų, kurie neleidžia tokių reiškinių, kurių ėmėsi Vilniaus savivaldybė“, – pažymėjo R. Karbauskis.

Apie tai, kad Vilniaus centre esančioje Lukiškių aikštėje pradedama įrenginėti dirbtinį paplūdimį, miesto savivaldybė pranešė pirmadienio rytą.

1660 kvadratinių metrų ploto paplūdimys šią savaitę supiltas Lukiškių aikštės dalyje prie Gedimino prospekto, tam panaudota apie 300 kubinių metrų smėlio.

Paplūdimys aikštėje bus visą vasarą, greta jo iki liepos pabaigos stovės didžiulis ekranas, kurio turiniu rūpinasi „Telia“ – kiekvieną vakarą čia bus rodomi „Telia TV“ filmai, serialai, koncertai, o dieną – Baltijos jūros vaizdai.

Vilniaus meras aiškino, kad paplūdimys Lukiškių aikštėje įrengtas, kad būtų galima džiaugtis iškovota laisve. Kritikai teigia, kad toks projektas yra netinkamas Lukiškių aikštei, taip pat priekaištaujama dėl to, kad planuojant projektą nebuvo tartasi nei su visuomene, nei su savivaldybės taryba ar administracija.

Dominykas atliks dainą „Hey hey gali gali“, kurioje ironiškai apdainuojami dviejų žmonių santykiai.

Praėjusio šeštadienio laidoje paspaudęs stebuklingą „Muzikinės kaukės“ mygtuką, Dominykas prieš akis išvydo dueto „Ekspresas“ nuotrauką. „Dažniausiai man tenka ryškesni personažai, kurie turi tam tikrą judesio, plastikos ir balsinę specifiką, o čia aš sutrikau, pagalvojau, kaip įkūnyti šį pagrindinį vokalistą“, – apie pirmus įspūdžius pasakoja jis.

Grupė „Ekspresas“ susikūrė 1992 metais ir greitai išpopuliarėjo tarp jaunimo dėl savo skandalingai pagarsėjusių kūrinių. Didžiausiu jų hitu tapo daina „Pirmoji naktis“, kurioje atvirai apdainuojami vaikino ir merginos pirmoji pažintis bei intymūs santykiai. Šis kūrinys daug ką šokiravo, bet atsirado žmonių, kurie aktyviai palaikė susibūrusi duetą. Kiekviename grupės koncerte šią dainą buvo prašoma dar kartą pakartoti ir drauge jį dainuodavo visa susirinkusi minia.  Grupė skirtingai nei visi kiti nebijojo „tabu“ laikomų temų ir sėkmingai 1994 metais išleido albumą ir kitus kūrinius, kaip „Antroji naktis“,  „Hey – hey – gali – gali“, „Nepalik manęs“.

Pats Dominykas su šypsena veide kalbėjo apie dainos autorius ir kuriamą šio šeštadienio pasirodymą. „Didžioji dalis žiūrovų ko gero nesupras, nes kai pats įsijungiau jų paklausyti, nustėrau. Tada supratau, kad yra „trolinimas“. Mano mama šio žodžio nesuprato, gali būti, kad nesupras ir kiti, bet jie yra „trolintojų“ grupė, o „trolinimas“, ko gero, specialus erzinimas, kuris balansuoja ant absurdo ribos“, – juokiasi.

Dalyvis neslėpė, kad šiam pasirodymui ruoštis buvo įdomu ir gan linksma: „Įdomiausia buvo pagauti judėjimą, aš esu judantis žmogus, bet daryti vieną judesį kelias minutes... Patys pabandykit“, – juokiasi. Dominykas pripažįsta, kad bus įdomu save pamatyti per televizijos ekranus šiame amplua. „Viena yra stebėti kolegų reakcijas studijoje, bet įdomu, kaip tai suskambės žmonėms iš išorės, kurie gal net nežino konteksto, galbūt net niekada negirdėję tos dainos, tikiuosi, kad su daina suskambės smagiai“.

Prieš pasirodymą laidos vedėjas ir aktorius S. Storpirštis su nekantrumu laukė šio pasirodymo ir  juokavo: „Čia yra mano laukiamiausias šio sezono pasirodymas“.

Dominykui vos pasirodžius scenoje pasigirdo garsūs palaikymo šūksniai ir juokas. Publikos ovacijos netilo viso pasirodymo metu, komisijos narė, dainininkė Inga Valinskienė negalėjo tramdyti juoko, o po jo net šluostėsi nuo juoko susikaupusias ašaras. „Šioje dainoje buvo paminėtas mano vardas, aš labai gerbiu Dominyką, kad dainuodamas ją jis nė karto į mane nežvilgtelėjo, tai yra aukštasis pilotažas, nes daugelis būtų padaręs priešingai“, – kalbėjo Inga.

Režisierius ir komisijos pirmininkas Vytenis Pauliukaitis liko maloniai nustebintas, jis gyrė Dominyko aktorinius sugebėjimus: „Tikrajame pasirodyme buvo daug paprasčiau, o tu sugebi į dainą ir pasirodymą įdėti prasmės. Žiūrėjau ir pagalvojau – vis tiek puiki kaukė“.

Pamatyti šį linksmą Dominyko ir kitų dalyvių pasirodymus bus galima jau šeštadienį, 19:30, per BTV. Renginių vedėjas Tomas Legenzovas įkūnys pop muzikos dievaitę Britney Spears, aktorė Aleksandra Metalnikova taps Belgijos dainininke Lara Fabian, atlikėja Donata Virbilaitė virs regio muzikos grupe „Inner Circle“, o aktorius Tomas Rinkūnas įkūnys atlikėją Annie Lennox. Dainuojamosios poezijos kūrėją Aliną Orlovą įkūnys dainininkė Iglė Bernotaitytė, radijo laidų vedėjas ir dainininkas Haroldas Šklėrius virs grupe „Coldplay“, atlikėja Julija Jegorova taps seksualiąją Jessie J, aktorius Robertas Lenartavičius įkūnys anglų grupę „UB40“, o Augustė Vedrickaitė taps atlikėja Viktorija Mauručaite.

Dominykas jau ne pirmą kartą projekte virsta moterimi, o šis kartas buvo itin sėkmingas – po pasirodymo netilo ovacijos, komisija liko tiesiog sužavėta.

„Koks jausmas? Žiauriai geras! Buvo labai smagu repetuoti, – savo emocijų prieš pasirodymą neslėpė Dominykas.

Vaikinas pripažino nesitikintis būti panašus į Marilyn, bet su nekantrumu laukiantis pasirodymo: „Aš labai tikiuosi, kad šis numeris bus skirtas tiesiog pasimėgauti šituo projektu, jo teikiamomis galimybėmis pakeliauti po laikmečius ir tiesiog pažaisti Marilyn Monroe“, – juokiasi.

Projekto vedėjas S. Storpirštis smalsavo sužinoti, kaip Dominykui sekėsi mokytis seksualių M. Monroe judesių su aukštakulniais. „Nebe pirmas kartas, kai tenka įšokti į aukštakulnius, tai apsiauni, pasilaužai kojas, pasiklibini jas ir tiesiog išmoksti. Visą savaitę mokiausi“, – pasakojo dalyvis.

Po Dominyko surengto šou komisijos pirmininkas Vytenis Pauliukaitis gyrė dalyvį: „Labai juokiausi. Labai juokiausi, nes džiaugiausi. Maniau, kad bus nelabai smagu žiūrėti, o buvo labai smagu, nes taip išlaviravai…“, – komentavo režisierius.

Gerų emocijų užtaisas, radijo laidų vedėja Livija Gradauskienė po pasirodymo liko sužavėta: „Tu tiesiog gimęs tam. Buvai geresnė Marilyn nei pati Marilyn Monroe“. Livijos prašymu Dominykas sudainavo legenda tapusį Marilyn sveikinimą „Happy Birthday Mr. President“ ir dar kartą sužavėjo publiką bei Liviją: „Štai kas yra tikrieji deimantai“, – po atliktos dainos komentavo ji.

Dainininkė Inga Valinskienė buvo atvira ir neslėpė savo simpatijų Dominykui: „Mes visi pastebėjome, kad tu nelipai per tą ribą, kuri vadinasi parodija. Esi labai geras aktorius“.

Įspūdingą Dominyko pasirodymą ir kitus dalyvius galėsite pamatyti jau šį šeštadienį.  Dainininkė Donata Virbilaitė įkūnys JAV atlikėją Meghan Trainor, aktorius Tomas Rinkūnas taps grupe „Antis“, atlikėja Iglė Bernotaitytė virto roko grupe „The Cranberries“, o aktorė Aleksandra Metalnikova įkūnijo vokiečių duetą „Modern Talking“.

Kanados muzikos atlikėją Alanis Morissette įkūnys dainininkė Augustė Vedrickaitė, radijo laidų vedėjas ir dainininkas Haroldas Šklėrius taps moterimi ir įkūnys Oksaną Pikul, atlikėja Julija Jegorova įkūnijo scenos divą Whitney Houston, aktorius Robertas Lenartavičius virto jautriąja Ieva Zasimauskaite, renginių vedėjas Tomas Legenzovas įkūnijo dainininką Valerijų Leontjevą. „Muzikinė kaukė“ šį šeštadienį 19.30 val. per BTV.

– Ar mes, lietuviai, esame blogų minčių apnikta tauta?

– O taip! Baisiausia, kad tos blogos mintys – dažniausiai apie save. Esame savęs plakėjai ir kentėtojai. Net ir mūsų nacionalinis simbolis – rūpintojėlis, vieną iš Kristaus kančios epizodų išreiškiantis religinis atvaizdas. Ne tiek jau daug šioje šalyje buvo džiaugsmo, tačiau vyresnioji karta išgyveno itin daug: patyrė karo, pokario kataklizmus – mes, jaunesnioji karta, to niekada nesuprasime. Kančia tarsi užkodavusi lietuvių mentalitetą. Mes ją priimame kaip savastį, kurią reikia nešti tarsi vėliavą, gerbti, branginti, išsaugoti. Žinoma, čia prasideda interpretacijos laukas, bet aš manau, kad simbolių mums jau reikia naujų – ne tų, kurie taurina kančią, o tokių, kurie įkvepia.

– Ar dažnai sutinkate bambeklių, paniurėlių? Kaip elgiatės?

– Tenka sutikti. Elgiuosi pagal kiekvieną sutiktą skirtingai. Jei įmanoma, stengiuosi sukti į šalį nuo tokių žmonių, kurie užsidarę savo negatyviame lauke. Deja, tokių yra ir tarp jaunimo. Tik reikia atskirti, ar čia tas bambėjimas dėl bambėjimo, ar išties kažkas nemalonaus nutiko. Juk kartais reikia ir išsibambėti, išsikeikti ir save išventiliuoti.

Anksčiau mesdavau sportą, o dabar norisi mesti viską, kas trukdo sportuoti.

– Ką darote, kai jus patį apninka slogios mintys, kaip nuo jų bėgate?

– Nebėgu – reikia sau leisti pabūti su jomis. Didžioji bėda atsitinka tada, kai žmonės sako: "Ai, nieko man nėra, viskas gerai!", "Tik nekalbėkim apie problemas, viskas praeis ir viskas bus gerai!" Tai klaida. Negana to, socialiniai tinklai pilni švytinčių šypsenų ir pagražintos tikrovės nuotraukų. Bet prisipažinkime: gyvenimas nėra tik apie laimę ir sėkmę. Gyvename ne pasakoje, atsitinka visokių dalykų – ir tos negatyvios mintys yra natūrali gyvenimo dalis. Esu statistinis Lietuvos žmogus iš provincijos, kuris buvo mokomas nerodyti pykčio, emocijų. Buvome klaidingai mokomi, kad yra geri ir blogi jausmai. Manau, visi jausmai reikalingi. Juos reikia išgyventi.

– Kas jus paskatina nusišypsoti?

– Dabar – šuo Nikas. Nuo vakar jis tapo mano, o prieš tai globojau. Jis pamestinukas, rastas Kaune, Žaliakalnyje. Jį radę žmonės atvežė į benamių gyvūnų prieglaudą "Penkta koja". Aš ten lankydavausi pavedžioti šuniukų, taip ir pasiėmiau laikinai pagloboti. Nikui penkeri, mes vienmečiai (juokiasi).

D. Damadoto nuotr.

– Kas, be šuns, dar kelia nuotaiką ir suteikia energijos?

– Bendras darbas, kai gera dirbti, kolegos, su kuriais jauti ryšį. Ir, žinoma, sportas. Mano santykis su sportu iki dvidešimt kelerių buvo sudėtingas. Visada norėjau sportuoti, bet tai baigdavosi tuo, kad nusipirkdavau sporto klubo abonementą, palankydavau kelis užsiėmimus ir daugiau negrįždavau. Tam reikėjo subręsti, užmegzti pozityvų santykį su sportu: atsižvelgti į savo kūną, žinoti, kokius krūvius jis gali pakelti, sportuoti tai, kas patinka. Anksčiau mesdavau sportą, o dabar norisi mesti viską, kas trukdo sportuoti. Jau dvejus metus sportuoju reguliariai.

– Nepaminėjote tarp savo tonizatorių dainos… Šio sezono televiziniame projekte "Muzikinė kaukė" stebinate įspūdingais pasirodymais. Klausantis jūsų įkūnytos Editos Piaf, šiurpuliukai kūnu bėgiojo.

– O Jėzau, daina – žinoma! Dainuoti man labai patinka. Niūniuoju nuo ryto iki vakaro. Mane niūniuojantį galima ir parke, ir gatvėje pamatyti. Su vokalu rimtai tenka padirbėti kasdien. Šiuo metu kaip tik prasideda mano ir aktorės Oneidos Konsungos-Vildžiūnienės šiuolaikinio miuziklo "History is Made at Night" koncertai. Be galo daug laiko atima pasiruošimas "Muzikinės kaukės" filmavimams, tačiau tai labai įdomi patirtis – smagu prisimatuoti skirtingus personažus. Nenoriu jų kopijuoti – man svarbu savitai interpretuoti kūrinius. O už komplimentą ačiū.

– Esate paniręs į muziką ir kaip į teatrinės raiškos priemonę. Šių metų pradžioje pasirodė jūsų debiutinis albumas "Geras žmogus", išleistas Vitalijaus Špokaičio sceniniu pseudonimu. Kodėl?

– Muzikinę programą "Geras žmogus" juokaudamas vadinu metodine medžiaga, kaip su savimi sutarti, nesusipykti. Albume – 13 dainų šiuolaikiniam žmogui aktualiomis temomis: nuolatinis laiko trūkumas, per aukšti kitų mums keliami lūkesčiai, savigrauža. Dalį tekstų parašiau remdamasis ne tik savo, bet ir mano artimų žmonių patirtimis. Nenorėdamas, kad mane 100 proc. tapatintų su tuo, ką dainuoju, pasirinkau Vitalijaus Špokaičio pseudonimą – tai mano alter ego. Susisteminęs visas savo patirtis ir dvasines praktikas, ironiškasis dvasinis influenceris Vitalijus sukūrė programą, kuri padeda išgyventi problemas ir žmogui tapti geresniam pačiam sau. Vitalijus Špokaitis surengė ir muzikinį stand-up pasirodymą "Kai pamiršti pirmąją meilę". Smagu buvo, turėjome apie ką pakalbėti (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžkime prie D.Vaitiekūno. Kaip prasideda jūsų diena? Kokį save išvystate veidrodyje?

– Aš miegu antresolėje, taigi nusileidęs pirmiausia išvystu šunį, kuris tingi keltis, atsiverčia ant nugaros, raivosi ir su manimi sveikinasi. Antras vaizdas – stiklinė vandens, kurią kas rytą išgeriu. Trečias – jau aš pats veidrodyje. Visų pirma įvertinu barzdos ilgį: reikia skustis ar ne. Prieš veidrodį nesišypsau ir nieko neburiu. Man atrodo, kad populiarioji psichologija daro mums meškos paslaugą sakydama: "Mąstyk pozityviai", "Šypsokis savo dienai". Taip primityviai interpretuojant, kuriamas bėgimo nuo savęs momentas. Reikia išmokti nesišypsoti, kai nėra dėl ko, ir šypsotis, kai yra linksma.

Naujieji man – arba darbas, arba šventė su draugais. Šiemet – darbas, kaip ir dešimt metų iki šiol.

– O kaip reikia pamiršti nuoskaudas, įžeidimus?

– Sunku, kai kurių – net neįmanoma. O stengtis pamiršti reikia jas perdirbant. Visų pirma reikia išanalizuoti situaciją ir palikti ją patirties fone. Antra – reikia rasti būdų tą patirtį išsakyti žmogui, sukėlusiam nuoskaudą. O kai nepadeda pirmi du būdai, galima imtis trečio – sukurti nuoskaudos paleidimo ritualą: sugalvoti veiksmą, kuris tai simbolizuotų. Mano alter ego V.Špokaitis, pavyzdžiui, įmetė į gėlių vazoną raktą nuo vieno žmogaus durų. Paliko tame vazone daug daugiau – ir to žmogaus sukeltą nuoskaudą. Labai svarbu atlikti kažkokį veiksmą: užrašyti, pasakyti, padainuoti, sukurti kažką. Žinoma, man lengviau, nes aš – kūrybos žmogus, galiu savo patirtį sudėti į tekstus, dainas.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jūs esate geros sveikatos ir kiek ji priklauso nuo jūsų emocinės savijautos?

– Aš esu geros sveikatos, bet šiuo momentu, kai kalbinat mane, gydausi įtrūkusią sausgyslę. Manau, kad sveikata ir emocinė būklė yra labai susijusios. Mane veikia blogos emocijos, lėtinis nuovargis, didelis stresas – organizmas iškart siunčia ženklus. O emocinė būklė – žinau tai kaip sportuojantis, šokantis, dainuojantis, kuriantis žmogus – labai susijusi su entuziazmu ir azartiškumu.

– Kuri iš metų pabaigos švenčių – Kalėdos ar Naujieji – suteiks daugiau poilsio?

– Aš daug dirbantis žmogus. Kalėdos man atostogos, laikas pabūti su savimi. Mano tėvai taip pat tokio laiko nori – jau rezervavo namelį Lietuvos pajūryje. Aš su geriausiu draugu ir šuniu taip pat keliausiu prie jūros, į Nidą. O Naujieji man – arba darbas, arba šventė su draugais. Šiemet – darbas, kaip ir dešimt metų iki šiol. Tik pernai ir užpernai turėjau galimybę pašvęsti su draugais.

– Ko Naujųjų metų proga palinkėtumėte sau ir mums?

– Neapsikrauti kitų problemomis, nes ir savų užtenka.

Sena tradicija

Senuose pagoniškuose papročių aprašuose randama, kad pagal lietuviškąjį Artūro kalendorių Naujieji metai buvo švenčiami gruodžio 26-osios vakarą, o gruodžio 31-oji buvo vadinama Blogų minčių atsikratymo diena – mat įžengiant į Naujuosius metus visą blogį reikia palikti, kad jis nesektų iš paskos. Buvo paprotys tempti blukį. Tai vyriškas ritualas: radę kelmą, šešetas vyrų užmesdavo ant jo virves, užverždavo mazgą ir vilkdavo per visą kaimą. Kiekviena sodybos šeimyna išėjusi mesdavo ant jo blogas mintis, nesėkmes, rūpesčius. "Kad ligos dingtų", "Kad bėda atstotų" – visa bloga energija atiduodama blukiui, o jis ištempiamas už kaimo ribų ir sudeginamas. Tada prasideda linksmybės: lankomasi, vaišinamasi, linkima visokio gėrio.

Jonas Vaicekauskas. "Į šviesų rytojų!" Blukis. Medis, metalas, stiklas. Giedriaus Baranausko nuotr.

Beldžiasi į vokus (kalėdinė daina)

Dominyko Vaitiekūno muzika, Vaido Kublinsko tekstas

Ta daina apie tai, kad per šventes visko pilna, bet jausmas toks, kad kažko trūksta. Dažniausiai – meilės. Ir būna taip tuščia tuščia...

Beldžiasi į vokus pilnus akių – kalėdinės lemputės vidury rugsėjo

Laukiam, aišku, laukiam – nebėr tokių, kuriems patiktų žvarbt nuo vėjo,

Rudenio drėgmės draugijoj tie vokai tartum rankos svyra.

Laukiam, aišku, laukiam, kol užgyja dangus ir nebelyja.

Beldžiasi į vokus pilnus akių, kalėdinės lemputės vidury rygsėjo,

Laukiam, aišku, laukiam – nebėr tokių, kuriems patiktų žvarbt nuo vėjo.

Ką, ką dabar?