– Kai su kuo nors susipažįstate, kaip prisistatote? Aktorė?

– Aktorystė yra tik viena iš veiklų ir viena iš priemonių, kuriomis bendrauju su pasauliu, – tai nėra mano identifikacinis numeris. Darbinėje srityje yra dar ir savanorystė „Jaunimo linijoje“, ir meditacijos centro veikla, ir maisto gaminimas atsiskyrimams, stovykloms, ir sodininkystė. Visa tai veikla, kuri teikia malonumą. Daug turiu profesijų.

– Ar Edita prieš 20 metų ir dabar labai smarkiai skiriasi?

– Skiriasi. Prieš porą dešimtmečių mano gyvenime buvo daug nerimo, daug nereikalingo taškymosi, blaškymosi. Dabar esu ramesnė, sąmoningesnė ir laimingesnė. Dabar turiu daugiau vidinės ramybės, yra kas teikia daugiau džiaugsmo.

E. Užaitė. B. Frątczak nuotr.

– Kas paskatino keistis?

– Daug kas. Visų pirma, bene smarkiausiai keistis skatina mūsų klaidos, visokie negatyvūs išgyvenimai. Dar keistis įkvepia žmonės, ir jie neturi būti kažkokie superherojai. Tiesiog iš vieno pasiimi įkvėpimo, iš kito dar kažko. Žmonės labai smarkiai mane augina iki šiol. Aš nuoširdžiai – gal net vaikiškai – žaviuosi, kai pamatau kažką tokio, kas mane įkvepia: „Matai, kaip jis čia! Ir man taip reikia.“

– Gal tai, ką gaunate iš kitų žmonių, nuvedė iki savanorystės „Jaunimo linijoje“?

– Iki „Jaunimo linijos“ mane nuvedė mano dukra Marija. Tiesiog kažkada pagalvojau, jog norėčiau, kad susidūrusi su sudėtinga situacija, kai kažkodėl nesinorės to sakyti tėvams ar draugams, ji turėtų kur kreiptis, su kuo pasikalbėti. „Jaunimo linijoje“ kažkas visada yra prie telefono, pasiruošęs išgirsti, išklausyti. Tada supratau, kad būtų sąžininga, jeigu aš to noriu savo dukrai, pačiai tame dalyvauti. Juk jeigu mes visko norėsime tik iš kitų, bet patys nebūsime donorais, savanoriais, nepagelbėsime, tai tas ratas ir nesisuks. Tad ir pasisiūliau savanoriauti.

– „Jaunimo linijoje“ savanoriaujate šeštus metus. Esu tikra, išgirstate daug skaudžių istorijų. Kaip visa tai priimti ir paleisti?

– Jeigu savanoris viso to, ką išgirsta, nepaleidžia, jam tai kenkia ir jis nebegali kokybiškai padėti kitam skambinančiam žmogui. Tad labai svarbi sąlyga: išklausei, išgirdai, jeigu jauti kažkokį sunkumą – pasidalijai su vadinamuoju užnugariu ir paleidai. Dažnai savanoriai po budėjimo paskambina „užnugariui“ pasikalbėti apie tai, kaip jie jaučiasi, nes labai svarbu, kad ir tas žmogus, kuris padeda, savimi pasirūpintų, kad paskui jam nuo tų išgirstų istorijų stogas nečiuožtų. Jeigu reikia, savanoriams teikiamos net psichologo paslaugos.

– Ar buvo tokių situacijų, kad nežinojote, ką pasakyti, arba situaciją nešiojotės ilgai ir vis sprendėte: ką aš galėjau padaryti?

– Buvo, kad ilgai. Buvo, kad blioviau prie telefono. Buvo, kad išgirdau šviesių istorijų. Buvo, kad vidumi jaučiau, jog įvyko pokalbis, ir ačiū Dievui, kad aš čia buvau. Tačiau nereikia to labai sureikšminti ar susireikšminti. Gerai vien tai, kad savanoriai ryžtasi padėti kitam žmogui, kad kažkas išklauso, ištiesia pagalbos ranką – gydo. Ar aš atsiliepsiu, ar kitas – nesvarbu. Tik norėtųsi, kad kuo daugiau tokių žmonių būtų.

– Ar jums pačiai kada nors prireikė psichologo, psichoterapeuto pagalbos ar tiesiog žmogaus šalia, kuris galėtų išklausyti?

– Taip, aš juk esu žmogus, man irgi to supratimo ir pagalbos reikia. Tiesa, pas psichoterapeutą nevaikštau. Mano geriausia draugė yra psichoterapeutė. Neseniai pasišnekėjome su ja, sakau: dabar pasinaudosiu padėtimi, kad esu tavo draugė... Ne, mes taip juokaujame. Neišnaudoju to, nenoriu. Nors man, kaip ir visiems, būna ir išsekimo, ir iškritimo, ir perdegimo, stengiuosi su tuo tvarkytis taip, kaip jau man išeina, – per discipliną, sportą, tvarkingą gyvenimo būdą.

Dar labai svarbu, kaip mes jaučiamės, ką mes galvojame – savotiška minčių ekologija. Juk mūsų mintys mus daro arba laimingus, arba nelaimingus. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes į vieną ar kitą situaciją reaguojame. Jeigu esame ramūs, gerai išsimiegoję ir pailsėję, į viską žiūrime gana ramiai. Kai esame susinervinę, turime daug pretenzijų aplinkai, tada bet kas gali mus sudirginti iki isterijos, iki pykčio priepuolio. Tad mintys daro mus laimingus arba nelaimingus.

„Dobiliuko foto“ nuotr.

– Ar šmokote normaliai reaguoti į tai, kad kažkas vyksta ne taip, kaip jums norisi?

– Aš to kasdien mokausi, nes neįmanoma to tiesiog vieną kartą išmokti. Išbūti kažkokias situacijas, būsenas, nerimą ar dar kažką man labai padeda joga. Manau, joga, meditacija – tokios priemonės, kurios padeda išbūti tarp to emocijos pliūpsnio ir veiksmo, – padarai kad ir mažą žingsnelį, bent įkvėpti, ir matai, kad reakcija jau kažkiek sulėtėjusi.

– Kaip joga ar meditacija padeda aktorės darbe?

– Ji viskam padeda, nes smarkiai susijusi su koncentracija. Padeda gyventi, padeda būti, į daug ką gyvenime žiūrėti paprasčiau. Aktorystė yra gyvenimo dalis. Ten daug visko: santykių tarp aktorių, tarp režisierių, yra daug ego dalykų – kaip čia aš pasirodysiu, kaip būsiu, kaip į mane žiūrės. Meditacija ir joga padeda nesusireikšminti.

Aktorystė yra tik viena iš veiklų ir viena iš priemonių, kuriomis bendrauju su pasauliu – tai nėra mano identifikacinis numeris.

 

– Aktore nusprendėte tapti būdama labai jauna. Ar dabar rinktumėtės šią profesiją?

– Kažkaip niekada apie tai nepagalvojau... Nežinau. Man labai patinka tai, ką aktorystė man duoda dabar. Tarkim, tai, kad aš galiu dar šalia jos daug dalykų daryti, kad ir tame pačiame mūsų meditacijos centre. Suprantu, kad be aktorystės nebūčiau ten nuėjusi, tačiau gal būčiau kažkur kitur.

Man, pavyzdžiui, labai patinka rašyti pjeses – dabar vieną rašome su kolege, turime minčių kitai. Man labai patinka tai, kaip aš dabar gyvenu, – pati save įgalinau ne tik laukti vaidmens, kad kažkas ją paskirs, mane pasirinks, bet ir tą vaidmenį susikurti. Tam buvo reikalingas įdirbis. Dabar pati galiu rašyti pjesę, galiu pasakyti, kad noriu vaidinti monospektaklyje, pati viską suorganizuoti – žinoma, su teatro pagalba. Dabar galiu nebelaukti, o pati veikti.

Ką dar galėčiau gyvenime daryti? Galbūt norėčiau tapti jogos mokytoja, bet mano kūnas jau ne tas. Gal dar nevėlu, nežinau. Tokia nauja veikla mane šiuo metu galbūt įtrauktų.

Erdvė: šeimos namuose Širvintų rajone, netoli Čiobiškio, – daug tvarių sprendimų, kurie džiugina šeimininkus. Juose įkurtas ir šiuolaikiškas meditacijos centras. „Dobiliuko foto“ nuotr.

– Jaučiatės teatre save realizavusi? Ar tada, kai tik pasirinkote šią specialybę, vizija buvo visai kita?

– Vizija buvo visai kitokia. Turėjau būti dramatinė aktorė – taip save mačiau. Nebūčiau tada net pagalvojusi, kad kažkada kažkokią komediją galėsiu suvaidinti. Tačiau tuo, kaip viskas vyksta dabar, kur juda mano aktorystė pastaruosius kelerius metus, esu patenkinta. Galiu daryti tai, kas man labai įdomu. Rašyti pjesę arba vaidinti monospektaklį yra nemenkas iššūkis. Dabar tikrai nieko negalėsiu kaltinti: ai, žinai, čia tas spektaklis toks... na, medžiaga tokia prasta. Ne – kiek pasidarysi, kiek pasirašysi, tiek ir bus.

– Šiuo metu vaidinate aštuoniuose spektakliuose – Domino, Komedijų ir Oskaro Koršunovo teatruose. Kaip turint tokį darbo krūvį laiko lieka ir kitoms veikloms?

– Mėgstu būti užimta. Man apskritai labai patinka dirbti, nors visą laiką tarsi vaikštai ant ribos tarp dirbti ir persidirbti. Man daug kas įdomu, patinka tas dienos judėjimas, užsiėmimai. Nors nemanau, kad dirbu daug daugiau negu kiti žmonės – visi esame pakankamai užsiėmę.

Tiesa, neseniai sau prižadėjau, kad nuo šiol stengsiuosi gyventi atostogų ritmu. Galvoju: kas yra atostogos? Atostogos yra gražūs drabužiai. Gerai, galiu išlįsti iš savo savaitę trinamų džinsų ir rengtis tais drabužiais, kurių pilna spinta ir kurie ten tiesiog guli. Čia ne problema. Kitas dalykas – bendravimas su draugais, sveikesnio maisto valgymas, kažkokio džiugesio daugiau. Taigi, viskas įmanoma. Tačiau, jei vos atsikėlęs ryte galvoji: o Dieve, jau prasideda diena, kaip ją išgyventi... Čia yra tas požiūris, kurį aš noriu iš savęs išgyvendinti. Noriu, kad džiugesio teiktų kiekviena diena. Žiūrėkite, kaip viskas žydi, lapoja ir mes gyvi. Fantastika.

– Ar ta pati nuotaika išliks, tarkime, niūrų rudenį?

– Kai pradėjome kiaurus metus gyventi miške, pamačiau, kad nėra blogo oro. Gamta visais metų laikais turi be galo daug spalvų. Jeigu esi paniuręs, tada reikia kažką daryti – eiti į baseiną ar dar kažką veikti, visada yra tų priemonių. Jeigu nesi įsitempęs ir persitempęs, atrandi kelių save įkrauti, savimi pasirūpinti – tiek maistu, tiek miegu, tiek santykiais.

Drauge: „Juokiuosi, kad mes su Linu dabar turime tris vaikus: Mariją, šuniuką ir meditacijos centrą“, – sako E. Užaitė. A. Žydelio nuotr.

– Pasirūpinti savimi padeda jūsų meditacijos centras ar kaip tik čia yra tai, kuo reikia rūpintis?

– Juokiuosi, kad mes su Linu (E. Užaitės vyras, prodiuseris Linas Ryškus – aut. past.) dabar turime tris vaikus: Mariją, šuniuką ir meditacijos centrą. Nes jeigu kur nors ketiname važiuoti ar kažką planuojame, reikia strateguoti, kas kur bus: kas tuo metu rūpinsis meditacijos centru, kur bus vaikas ir kur bus šuo. Tačiau visa tai yra toks malonus, geras rūpestis.

– Kodėl apskritai gimė tas meditacijos centras?

– Tai buvo Lino idėja. Dviese ėmėmės ją įgyvendinti. Mes kuriame meditacijos centrą visų pirma dėl savęs. Žmonės atvažiavę dėkoja, kad tokią gražią vietą laikome ne uždarą, o atvirą. Iš tikrųjų ten kosmiškai graži gamtos vieta ir poilsis labai geras. Tad viskas ir dėl savęs, ir dėl kitų. Norime, tad tai būtų erdvė, kuri suvienytų žmones, įsivaizduojančius, kad jie yra labai skirtingi. Norime, kad žmonės atvažiuotų persikrauti, įsikrauti. Labai jaučiasi skirtumas tarp to, kokie jie atvažiuoja penktadienį ir kokie išvažiuoja sekmadienį. Skirtumas daugiau negu akivaizdus. Visi tie dalykai, kas save kokiai mokyklai ar konfesijai priskiria, neturėtų būti kliūtis bendrauti. Daug pastatome sienų – aš toks, aš kitoks – o iš tiesų niekuo vieni nuo kitų nesiskiriame. Visi trokštame būti laimingi, sveiki, mylimi ir mylintys.

– Kokia esate mama?

– Man motinystė, sakyčiau, nurovė stogą. Gal pernelyg rūpestinga esu. Marijai augant, kad neslopinčiau jos savo pernelyg dideliu dėmesiu ir rūpinimusi, pradėjau ieškotis kažkokių veiklų ir užsiėmimų – nenorėjau būti ta višta perekšlė, kuri tik apie dukrą šokinėja. Tad labai stengiuosi nepamiršti savęs, savo interesų, hobių.

Vis dėlto motinystė buvo patirtis, kurios man labai reikėjo. Čia mano didžiulė laimė, dovanų dovana. Žodžiu, esu be galo laiminga, kad ji gimė, kad turiu laimę būti mama, kad tai atsitiko mūsų gyvenime.

Mes su Marija puikiai sutariame. Labai džiaugiuosi, kad ji dalijasi, kad yra atvira, kai nori. Aš jos ir nespaudžiu, kad viską pasakytų, nes kiekvienas žmogus turi teisę kažkokius dalykus pasilikti sau – juk ne viską gali sakyti mamai. Aš nuolat apsikrovusi visokia literatūra, kas yra toksiški tėvai, kaip pasakyti vaikui „ne“, penkios paauglių meilės kalbos – žodžiu, skaitau viską, ką randu.

– Girdėjau, kad gydotės tik natūraliomis priemonėmis?

– Taip. Labai retai griebiuosi vaistų – jeigu nėra kitos išeities. Kol kas tokio poreikio beveik nebuvo, man tos natūralios priemonės padeda.

Vaistažolės atkeliavo į mano gyvenimą dar vaikystėje – būdama vos penktoje klasėje mokėjau visą knygelę apie lietuviškus augalus, žinojau visas vaistažoles, nuo ko jos padeda. Kodėl? Nežinau. Gal profesorius Ričardas Kazlauskas savo nuostabiomis laidomis tai įkvėpė. Man buvo labai įdomu – visokie gyvūnai, augalai. Paskui užsimiršo. Matyt, kažkada atėjo laikas, kai reikėjo tai prisiminti ir pritaikyti praktikoje. Kai gimė dukra, nesinorėjo jai chemijos kišti reikia nereikia. Tai sėkmingai iki dabar ir gydomės vaistažolėmis.

Kiaurus metus maudausi šaltame ežero vandenyje, o kai karščiuoju – ypač, mano pirmas vaistas yra lįsti į ledinį vandenį. Kažkaip viskas prasidėjo gimus dukrai, kai vasarą bėgdavome su sese ir vežimėliais iki ežero. Vežimėliai sunkėjo, vis sunkiau būdavo nubėgti iki to ežero, tačiau lengviau išsimaudyti. Kuo vanduo labiau šalo, tuo labiau to nejautėme. Nejučia maudynės ežere tapo įpročiu, kuris man suteikia labai daug jėgų.

– Esate įvairiapusis žmogus?

– Sakyčiau, stengiuosi neriboti savęs patirtyse.

E. Užaitė – moteris, kuri drąsiai dalinasi kitokiu požiūriu bei filosofija. Anot žinomos aktorės, svarbiau už viską yra sugebėjimas vertinti gyvenimą čia ir dabar.

„Man atrodo, kad tuo metu, kai tiesiog gyvename, kiekvienas iš mūsų turėtų labiausiai galvoti apie save ir aplinkinius žmones“, – atviravo aktorė.

Žinoma moteris pasakojo, kad jos gyvenime itin svarbią vietą užima budizmas bei dvasinis augimas. Kaip pasakojo Edita, jos šeimos namuose yra rengiami budizmo mokymai, į kuriuos kviečiami visi.

„Budizmas man yra labai artimas kelias. Tiesa, mes patys nerengiame tų stovyklų ir mokymų, mes nuomojame sodybą kitiems, kurie tai daro. Jie ten organizuoja tylos, jogos stovyklas, taip pat vyksta ir įvairios Zen praktikos. Mes esame labai atviri visokiems dvasiniams mokymams ir visus pas save įsileidžiame, šiltai priimame“, – pasakojo E. Užaitė.

TV3 nuotr. 

Tokią pat didelę vietą jos gyvenime užima ir maistas. Aktorė atskleidė, kad dvasinių stovyklų metu jos pagrindinis darbas yra maisto gaminimas ir naujų receptų kūrimas. „Kaip pagrindinis patiekalas pusryčiams, pavyzdžiui, būna košė su įvairiausiomis daržovėmis, taip pat vaisių salotos ir kitokie įvairūs priedai. Pietums būna visko – nuo vegetariškų kotletų iki lazanijos, kuskuso, ryžių ir įvairių arabiškų, indiškų bei tailandietiškų patiekalų“, – pasakojo moteris.

Anot Editos, vegetariškas maistas gali būti ne tik sveikas, bet ir labai skanus. Žinoma, jei žinai, kaip jį pagaminti. 

„Iš pradžių visus patiekalus gaminu labai tiksliai, pagal receptą, o kai išmokstu, pridedu ir truputėlį improvizacijos. Asmeniškai man didžiausias iššūkis buvo vegetarišką maistą paversti skaniu. Tarkime, lazaniją juk visada gaminame su vištiena arba jautiena, tačiau bandydama įvairiausius receptus atradau, kad juodosios pupelės gali būti naudojamos kaip puikus jautienos pakaitalas, o raudonieji lęšiai – kaip vištienos“, – idėjomis dalinosi Edita.

TV3 nuotr. 

Paklausta apie atostogas ir kitų šalių virtuves, aktorė pabrėžė, kad jai svarbiausia pažinti bei suprasti skirtingas kultūras per jų tradicinius patiekalus, todėl ji nuolat ieško dar neatrastų vietų.

„Būdama kitoje šalyje, visada einu apsipirkti į vietinį turgų ar kitas įvairias prekybos vietas bei vadovaujuosi kitų žmonių pasiūlymais. Pavyzdžiui, kai esame užsienyje ir einame į kažkokį restoraną, niekada neapsistojame ties pagrindine miesto gatve. Visada ieškau įvairių rekomendacijų ir tai padeda atrasti fantastiškas vietas“, – pasakojo Edita.

„Virtuvės istorijos“ – šeštadieniais, 9.30 val., per TV3.

R. Šimukauskas: vaikai atkartoja suaugusiuosius

Teatro ir kino aktorius Ramūnas Šimukauskas su žmona Roberta augina dukrelę Elzę. Rugsėjo 1-ąją lydės ją į Kauno Panemunės pradinės mokyklos antrąją klasę. Kadangi Šimukauskų šeima gyvena Šančių mikrorajone, ši mokykla jiems arti.

„Vis dėlto vežioti reikės – nepaleisi antrokės vienos! – trūkčioja pečiais tėtis. – Mokykliniai reikmenys, kuprinė, uniforma jau nupirkti, turbūt liks tik pratybos ir vadovėliai.“

Paprašytas pasidalyti Rugsėjo 1-osios tradicijomis, aktorius atsidūsta. „Kadangi mums tik antra klasė, tai garbių šios šventės tradicijų dar neturime. Gal susiklostys trečią kartą“, – pokštauja jis ir priduria, kad pirmoje klasėje tėvams jaudulio turbūt buvo daugiau nei vaikui. Šiuo metu ramiau jaučiasi visi: klasės draugai, mokytoja – pažįstami.

„Pirmas pusmetis buvo sunkus. Po darželio žaidimų pereiti į mokslus – yra reikalų“, – sako aktorius, iki pat Naujųjų metų jautęs dukros nerimą. Todėl pasitarę su žmona neapkrovėme dukrelės jokiais būreliais – leidome pamažu adaptuotis.

Šių dienų realybė tokia, kad šalia kasdienio pasaulio egzistuoja virtualus, kuris dažnai atrodo netgi patrauklesnis. Čia reikalingos taisyklės ir susitarimai.

Spalį Elzytei sueis aštuoneri. Anot tėčio, ji daug ką galėtų – ir šokti, ir dainuoti, ir piešti. Tėvų planas – kad dukra iš pradžių lankytų daugiau būrelių, o paskui atmetimo būdu atsirinktų mėgstamiausias veiklas.

Per vasaros atostogas Šimukauskai ilsėjosi Kretoje. Atidavė duoklę dukrai, kuri labai mėgsta plaukioti baseine. Dar aplankė draugus Švedijoje, kur Elzė turėjo beveik bendraamžį draugą Luką.

„Smagu buvo stebėti, kaip vaikai bendrauja angliškai. Gal pravertė kažkada lankytos anglų kalbos pamokėlės, o gal angliškų filmukų žiūrėjimas, tačiau Elzei kalbos barjero problemų nekilo“, – šypsosi tėtis.

Ar Elzytei ribojamas laikas žiūrėti filmukus? Pasak R.Šimukausko, ekranai šiais laikais neišvengiami. Tik dėl jų Elzytė gali pasikalbėti su vilniete pussesere per skaipą, pažaisti lavinamuosius žaidimus.

Startas: R. ir R.Šimukauskai dukrą Elzę rugsėjo 1-ąją išlydės į Kauno Panemunės pradinės mokyklos antrąją klasę. / Ramūno Šimukausko asmeninio archyvo nuotr.

„Šių dienų realybė tokia, kad šalia kasdienio pasaulio egzistuoja virtualus, kuris dažnai atrodo netgi patrauklesnis. Čia reikalingos taisyklės ir susitarimai“, – įsitikinęs R.Šimukauskas. Juk ir dažnas suaugęs žmogus labiau linkęs valandą pasėdėti feisbuke nei pažiūrėti į ramiai tekančią upę.

Kadangi keičiasi pats pasaulis, keičiasi ir vaikai. Todėl Ramūnui nekelia nuostabos šiuolaikinių vaikų užsispyrimas ir noras turėti motyvuotus tėvų atsakymus, kodėl jis, vaikas, privalo kažką daryti taip ar anaip.

„Ar tai blogai? Mano galva, kur kas blogiau yra daryti ir nežinoti, kodėl tai darai“, – smagiai atšauna jis ir prisipažįsta, kad šių dienų vaikus auginti yra sunkiau, nes tėvams nuolat reikia išradinėti logiškus savo prašymų motyvus. „Vaikai tampa tokie, kokie yra jų matomi suaugusieji“, – įsitikinęs R.Šimukauskas.

Kas iškyla aktoriaus atmintyje prisiminus pirmąją klasę? „Šviežiai nuteptų aliejiniais dažais sienų kvapas, kardelių jūra, uniformos... Tos prisiminimų nuotrupos yra sentimentaliai gražios: mokyklą piešiu šviesiomis spalvomis“, – atvirauja jis.

Aktorius prisipažįsta, kad pirmoje klasėje su Elzyte jis ruošė pamokas. Sunkiausia būdavo susitarti, kad pirma pamokos, o tik paskui – žaidimai. Ar galėtų dirbti mokytoju? „Supratau, kad kantrybės man lyg ir užtektų, bet kaip išaiškinti vaikui savaime suprantamus dalykus?! Kaip jam paaiškinti, kad, kai trumpoji laikrodžio rodyklė rodo į skaičių 8, o ilgoji – į skaičių 12, tuomet yra lygiai aštunta valanda, bet ne dvylikta. Man, deja, ši misija nepavyko“, – teatrališkai atsidūsta Elzytės tėtis.

Tiek mokiniams, tiek ir jų tėvams, mokytojams Ramūnas palinkėtų nuolat mokytis kažko naujo, nes vienintelis dalykas, kuris taurina ir kilnina žmogų, anot jo, yra smalsumas.

E. Užaitė: stengsiuosi į pamokų ruošą nesikišti

Aktorės Editos Užaitės dukra Marija šį rugsėjį keliaus į penktą klasę. Vasaros atostogomis tiek mama, tiek dukra yra labai patenkintos. Marija leido jas „Wake parke“, mėgavosi savo mėgstamomis vandenlenčių sporto treniruotėmis, važiavo į stovyklą. Edita rūpinosi šeimos įkurtu meditacijos centru, esančiu Čiobiškio kaime. Rugsėjį vyks oficialus „Zen Miško“ atidarymas.

Paklausta, ar per vasarą nebuvo bėdos dėl dukros įsitraukimo į virtualią realybę, Edita juokiasi, kad nežino tėvų ar vaikų, kurie neturėtų ekranų problemos. „Tiesiog reikia vaikui pasiūlyti alternatyvų – sudominti kažkuo“, – siūlo sprendimo būdą ji.

Aktorė prisipažįsta, kad šią vasarą ir patys su vyru bandė surengti Marijos amžiaus (11–14 m.) vaikams stovyklą. Organizavo daug komandinių užsiėmimų, akcentavo mintį, kad vaikai turi išmokti būti sociume.

„Tai darėme per įvairias praktines veiklas, tad visiems labai patiko“, – džiaugiasi aktorė ir priduria, kad šiuolaikiniai vaikai yra didelės individualybės ir dažnas iš jų nežino, kaip elgtis komandoje.

Galimybė: E.Užaitės dukra Marija – penktokė, jos interesų ratas – labai platus. Mama laikosi nuostatos, kad vaikas turi viską pabandyti. / Editos Užaitės asmeninio archyvo nuotr.

Marija taip pat dalyvavo tėvų surengtoje stovykloje. Paprašyta pasakyti, kas nepatiko, dukra pareiškė, kad pastabų organizatoriams neturi. „Viskas buvo taip, kaip reikia“, – sakė ji, tuo labai pradžiugindama tėvus.

Ar Marija laukia Rugsėjo 1-osios? „Kad taip labai lauktų, gal ne… Kai vasarą leidžia smagiai, nenuobodžiai – mokyklos nepasiilgsta. Kita vertus, kas neturi galimybės būti gamtoje ar kur nors kaime pas senelius, galbūt jos pasiilgsta labiau“, – svarsto Edita.

Pernai Marija lankė chorinį dainavimą, karatė, gimnastiką. Visas veiklas mergaitė ketina tęsti ir naujais mokslo metais. Šią vasarą ji labai susidomėjo paplūdimio tinkliniu, jį išbandė stovykloje. Ne tik ji, bet ir pati Edita norėtų atsakingiau lankyti šios sporto šakos treniruotes.

„Esu tos nuomonės, kad vaikui reikia leisti išbandyti viską. Kita vertus, labai nemėgstu pradedamų ir metamų dalykų. Tarkime, kai Marija keletą metų lankė lauko teniso treniruotes ir nusprendė jas staiga mesti, turėjome rimtą pokalbį. Sutarėme, kad ji privalo atlankyti metus su šypsena, o jau tuomet galės spręsti – tęsti ar imtis kitos veiklos“, – atvirauja mama.

Pradėti ir mesti gali kiekvienas, o štai perlipti per save, suimti save į rankas – tai didelis menas ir valios pastangos, kurios vėliau pravers ir gyvenime.

Paklausta, kokios nuotaikos apima ją pačią, artėjant Mokslo ir žinių dienai, Edita skambiai nusikvatoja. „Buvo toks spektaklis Kauno dramos teatre, kur vieną frazę aš pasakydavau iš visos širdies. Kai mano personažės paklausdavo, kaip sekėsi mokykloje, ji atšaudavo: „Aš labai džiaugiausi, kai ją baigiau.“ Tai čia 100 proc. apie mane. Nenorėčiau daugiau komentuoti, nes tai yra įstaiga, kurią tiesiog reikia baigti“, – sako E.Užaitė.

Ji nenorėtų sutikti, kad naujoji vaikų karta yra sunkiau auklėjama ir kad pedagogams su ja problemų kyla daugiau. „Visos aplinkybės, kuriose dabar atsidūrė mūsų vaikai, – tai ne jų problema. Ar jie kalti, kad tiesiog gimė tokiu mokslo ir technologijų laiku? Vaikai ateina pas mus švarūs tarsi balti popieriaus lapai. Ką į juos prirašome, tą ir turime. Tai mes, suaugusieji, turime nubrėžti jiems ribas, kad žinotų, kas leistina, o kas ne. Jei viskas galima, vaikas jaučiasi nesaugus. Tada jis tikrina, bando, kiek dar žingsnių galės žengti į priekį, kol bus liepta sustoti“, – mano pašnekovė.

Kadangi E.Užaitės tėvai – mokytojai, Rugsėjo 1-oji jų dukrai asocijuojasi su pilna vonia gėlių. Garsi aktorė ir TV laidų vedėja prisipažįsta kadaise dažnai gaudavusi pastabų, kad elgiasi ne taip, kaip derėtų mokytojų vaikui. „Nepaisydama visko, mokiausi labai gerai, – priduria ji. – Turėjau keletą mylimų mokytojų. Tarp jų – ir savo tėvus, kurie man dėstė.“

Edita žavisi tais pedagogais, kurie jaučia didelę aistrą savo profesijai ir geba savo mokomąjį dalyką puikiai išaiškinti kitiems, taip pat kurie turi talentą valdyti publiką, klasę. Aktorė sutinka, kad mokytojams nelengva dirbti su jaunais žmonėmis. Ypač tais, kuriems jų pamoka nėra pati mėgstamiausia.

„Mokytojai, kaip ir aktoriai, dar galėtų turėti oratorinių gebėjimų, kurie padėtų labiau prikaustyti mokinio dėmesį prie mokomojo dalyko“, – svarstė ji. Ar Edita dalyvauja Marijos pamokų ruošoje? Į šį klausimą garsi mama neturi vieno atsakymo: situacijų pasitaiko visokių. Tačiau su siaubu prisimena pirmąjį karantiną, kai tėvai turėjo virsti mokytojais, o vaikai – savo namų aplinką tapatinti su mokykla.

Nuo rudens E.Užaitė stengsis į pamokų ruošą nesikišti, bet tiesiog jausti dukros mokyklinio gyvenimo pulsą. „Čia panašiai kaip su netvarkytu vaiko kambariu. Kartais tas „bardakas“ jau toks didelis, kad net jis pats nebežino, nuo kurio galo pradėti tvarkytis... Tuomet tėvų pareiga užvesti vaiką ant kelio“, – reziumuoja ji.

J. Baltrukonytė: dukra turėjo nerti į nežinomybę

Fuerteventūros saloje nedideliame Gran Tarajal mieste jau kurį laiką gyvena lietuvių menininkų Jurgos Baltrukonytės ir Algio Kriščiūno šeima.

„Kai rinkomės gyvenamąją vietą Kanarų salose, žiūrėjau, kad miestelyje būtų ligoninė, mokykla, dar – užtektinai būrelių vaikui ir kad atstumai iki jų būtų nedideli,“ – aiškina žurnalo redaktorė ir knygų vaikams autorė Jurga.

Darbai: Fuerteventūros saloje esančio Gran Tarajal miesto mokykloje Paula lankys septintą klasę. Pasiruošti mokslo metams juodvi su mama J.Baltrukonyte suspėjo Lietuvoje. / Jurgos Baltrukonytės asmeninio archyvo nuotr.

Su siaubu ji prisimena atvejį, kai dar gyveno Vilniuje ir atsiprašiusi iš darbo vežė savo šešiametę dukrą Paulą į Moksleivių rūmus, kur per popietės kamščius pirmyn ir atgal užtruko daugiau nei keturias valandas.

Šiandien Jurga džiaugiasi, kad viskas pasiekiama pėstute ir Paulos nereikia niekur vežioti. Šį rugsėjį ji eis į septintą klasę.

Anot mamos, Ispanijoje – labai įdomi švietimo sistema. Po šeštos klasės vaikai eina į vadinamąjį institutą. Tad ir Paula rugsėjo 1-ąją pasitiks jau kitoje mokykloje, kitame pastate, su kitais draugais. Mergaitė dalyvavo ekskursijoje, kurioje susipažino su nauja aplinka, ja liko sužavėta.

„Ten mokiniai turės net ir savo daržus. Kai Paula mokėsi pradinėje mokykloje, irgi turėjo sodininkystės pamoką. Vaikai sodindavo kukurūzus, mangus; juos laistė, prižiūrėjo. Dabar vėl galės pajusti tą praktišką ryšį su gamta“, – džiaugiasi Jurga.

Jų miestelyje daug būrelių vaikams. Yra šokių, sporto klubas, milžiniškas baseinas. Anksčiau Paula lankė suaugusiųjų dailės studiją su keliomis pensinio amžiaus moterimis (vaikų dailės būrelio miestelyje nėra).

„Tos visos bobutės labai ją mylėjo, o ir Paula atsilygindavo tuo pačiu: nuolat girdavo jų piešinius! Dažnai nunešdavo mano iškeptą kokį skanėstą, kad kontaktas būtų dar šiltesnis. Deja, studija bankrutavo“, – pasakoja J.Baltrukonytė.

Kurį laiką lankiusi šokius ir netgi cirką šiuo metu Paula apsiriboja baseinu – lanko jį keturis kartus per savaitę su tėčiu.

Pagarba kiekvienai iš jų, žinios, koks margas ir įdomus pasaulis, – be galo svarbūs dalykai, kurių Paulai prireiks ateityje.

Ar naujos pradžios institute visi trys laukia su nerimu? Jurga prisipažįsta, kad taip. Kai Paula Ispanijoje ėmė lankyti pradinę mokyklą, nemokėjo kalbos. Gal dėl to neišvengė ir patyčių. Teko keisti mokyklą.

„Kai atvykome gyventi į salą, Paula dar nekalbėjo nei angliškai, nei ispaniškai. Dukra turėjo stačia galva nerti į nežinomybę, o tai kažkam pasirodė juokinga. Patyčios tęsėsi ketverius metus“, – prisimena mama, kurios dukra šiuo metu puikiai kalba tiek ispaniškai, tiek angliškai, tiek ir lietuviškai. Nėra jokio skirtumo, kokia kalba skaityti knygą ar žiūrėti filmą. Nuo rudens Paula ims mokytis ir italų kalbos.

Mokslo metų pradžią dažniausiai pasitinka ir į salą skrenda tik Algis su Paula. Jurga dar lieka Lietuvoje ir rūpinasi žurnalo reikalais. „Paulai dabar dvylika. Natūralu, kad tądien ji susitinka su draugėmis, visos kažkur nueina. Be to, mūsų name gyvena marokietė mergaitė, kuri yra Paulos klasiokė. Tad draugių netenka toli ieškoti“, – pasakoja mama, laiminga, kad saloje jos dukra gali bendrauti su įvairių kultūrų vaikais.

Tai neįkainojama patirtis. „Pagarba kiekvienai iš jų, žinios, koks margas ir įdomus pasaulis, – be galo svarbūs dalykai, kurių Paulai prireiks ateityje“, – įsitikinusi J.Baltrukonytė.

M. Fakhurdinova – tai Maskvoje gyvenanti ir kurianti jauna scenaristė ir režisierė. Baigusi medicinos studijas ruošėsi būti vaikų chirurge, tačiau pagal specialybę nedirbo. Susižavėjusi kinu pradėjo filmuoti mėgėjiškus trumpametražius filmus, mokėsi režisūros ir kino scenaristikos pas Borisą Juchananovą, vėliau – Maskvos naujojo kino mokykloje. M. Fakhurdinova tapo net keleto trumpametražių filmų festivalių laureate. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, sėkmingai pakeitė profesiją – įgijo tatuiruočių meistrės kvalifikaciją ir dabar dirba viename brangiausių salonų Maskvoje. Skaitant paskutinius autorės blog’o įrašus atrodo, kad į kiną ji dar žada grįžti.

„Nuoga“ yra debiutinė M. Fakhurdinovos pjesė, parašyta prestižinam Liubimovkos festivaliui. Tai visiškai dokumentinis kūrinys – vienintelis neatitikimas yra tai, jog Mila, prabuvusi Indijoje devynis mėnesius, suprato, jog jai trūksta medžiagos, todėl sugrįžo ten antrąkart ir prabuvo dar tris mėnesius. Pjesė „Nuoga“ – tai dramaturgės dviejų patirčių kompiliacija.

„Jau seniai norėjau sukurti mono spektaklį. Pradėjusi aktyviai ieškoti medžiagos susipažinau su baltarusių režisieriumi Aleksandru Marčenko, kuris kiek dvejodamas pasiūlė man šią pjesę. Jau pirmi sakiniai mane „pagavo“. Viskas taip panašu į mano pačios patirtis“, – pažintį su pjese prisimena spektaklyje vaidinanti aktorė E. Užaitė.

Spektaklį režisuojantis Aleksandras Marčenko – baltarusių režisierius, aktorius, teatrinių projektų kuratorius. 2002 m. baigė režisūros ir tetatro pedagogikos studijas Valstybiniame Baltarusijos kultūros universitete. 2001 – 2018 m. dirbo Valstybiniame baltarusiškos dramaturgijos teatre. 2009 m. tapo baltarusiškos dramaturgijos centro vadovu, organizavo pjesių pristatymus ir skaitymus, rengė spektaklių eskizus, dramaturgijos konkursus. Nuo 2018 m. dirba ART Corporation teatrinių projektų vadovu. Devynerius metus dėstė vaidybą Baltarusijos kultūros universitete. A. Marčenko sukurti spektakliai pristatyti tarptautiniuose festivaliuose Europoje.

„Šį spektaklį skiriu praėjusią vasarą žuvusiai mūsų Mokytojai, Dharmos Meistrei Myong Hae Sunim“, – teigia E. Užaitė.

M. Fakhurdinovos „Nuoga“ (rež. A. Marčenko, vaid. E. Užaitė) – birželio 22, 23 d. OKT/Vilniaus miesto teatre. Pradžia 19 val. Bilietus platina „Tiketa“. Spektaklį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Praėjusių metų pavasaris buvo sudėtingas visiems, tačiau pasak kino, teatro ir TV aktorės Editos Užaitės, vienas didžiausių iššūkių buvo nuotolinis mokymas, kurį jai teko išgyventi kartu su dukra Marija.

Aktorė atskleidė pagrindinę priežastį, kuri labiausiai trukdė mokyti vaiką. „Čia susiję su tuo nuotoliniu mokymu. Būdavo momentų, kai aš staugiu, arba dukra staugia... Nes staiga paaiškėja, kad vaikas nieko nemoka, staiga paaiškėja, kad kamera „neįsijungia“, ir tuo metu yra užsiimama kitokiais reikalais, pavyzdžiui, valgymu. Mano dukrai tuo metu buvo aštuoneri su puse, ir ji sugalvojo įvairiausių dalykų, kad tik išsisuktų nuo to mokymo. Tačiau daugiausiai protestavo prieš tai, kad mama tapo tamsta mokytoja“ – prisiminimais apie pirmąjį karantiną LNK laidoje „Šeškinės 20“ šį trečiadienio vakarą, 20 val., dalinsis garsi aktorė E. Užaitė.

E. Užaitės vyras Linas sugalvojo sprendimo būdą, kuriuo stengėsi sustabdyti įtampą tarp savo šeimos moterų, kurią sukeldavo mokymasis namuose. Tačiau netyčia ir pats į jį įsitraukė. „Susitarimas buvo toks. Mano vyras vieną dieną taip vyriškai pasakė, kad jeigu mes abi su dukra dar staugsim viena ant kitos, tai bėgsim aplink namą 10 ratų. Ta, kuri kalta, ta ir bėga. Ir vieną dieną atsitiko taip, kad vienu metu rėkėme mes visi trys. Iš pradžių visi bėgome į skirtingas puses ir net nežiūrėjome vieni į kitus, bet prabėgus trečią ratą jau visi juokėmės ir bėgome viena kryptimi“, – apie nuotolinio mokymo pasekmes pasakos Edita. 

Ilgai netrukus, laidos vedėjai prisiminė mokymosi ypatumus. „Mes kaip tik su Džiugu kalbėjome, kad dabar negali nusirašyti“, – teigs laidos vedėjas Giedrius Savickas.

„Tu juokauji? Nusirašyti labai paprasta, jie gi nusirašo, nusižiūri nuo knygų ir ko tik nesugalvoja, kad kuo paprasčiau būtų galima išsisukti iš situacijos“, – pertrauks Giedrių Edita.

„Bet žinai, Edita, mokykloje duoti kitam klasės draugui nusirašyti, tai moko dalintis“, – su šypsena veide tęs Giedrius.

Kita laidos viešnia, laidų vedėja, etnomuzikologė – Zita Kelmickaitė. Kartu su vedėjais ji diskutuos apie meilę, ašaras ir burtus, kuriuos jai teko išbandyti asmeniškai, kad pavyktų sužinoti kas bus jos mylimasis. „Dėl vyrų nesu daug verkusi, bet dėl moterų – esu. Ir viskas dėl intrigų... Intrigos, intrigos, intrigos! Anksčiau galvojau, kad vis tik burtų esama, bet, kai išsibūriau pirmame kurse, supratau, kad burtų nėra. Neišsipildė ir tikrai nebetikiu“, – įsitikinusi Z. Kelmickaitė.

„Aš žinau vieną labai gerą burtą, apie kurį man kažkada papasakojo mama. Įdėmiai klausykite! Tu susapnuosi savo mylimąją, jei devynis vakarus iš eilės suskaičiuosi po devynias žvaigždes iš eilės. Bet suprantat, kad to padaryti neįmanoma, nes vieną iš tų devynių naktų Lietuvoje tikrai būna dangus apsiniaukęs“, – juokaus vedėjas G. Savickas.

Šalyje gausu žadą atimančių krioklių, nacionalinių parkų. Turistai dažnai šią šalį renkasi ne tik dėl kultūrinio ar gamtinio paveldo, bet ir dėl tropinio klimato – tai puiki vieta atostogoms, kol šiauriniame pusrutulyje viešpatauja žiema. Pasak ten viešėjusios aktorės Editos Užaitės, kokosų palmėmis nusėtame paplūdimyje galima pamatyti ir ne itin patrauklų vaizdą – gausybę bangų išmestų plastikinių šiukšlių.

Siekiant stiprinti moksleivių suvokimą apie aplinkosaugos svarbą, lapkritį vyks Nacionalinė aplinkosaugos olimpiada, kurią organizuoja Elektronikos platintojų asociacija (EPA). Projekto metu įdomūs keliautojai bei žinomi žmonės su moksleiviais dalinsis savo patirtimi, su kokiais aplinkosauginiais iššūkiais jiems yra tekę susidurti ir kaip tai pakeitė jų požiūrį į savo kasdienius įpročius.

Tailandas garsėja paplūdimiais, o vienas iš daugiausiai turistų pritraukiančių objektų šalyje – Maya paplūdimys, kuriame buvo filmuota dalis Dannio Boylo (Danny Boyle) filmo „Paplūdimys“ su aktoriumi Leonardu Dicaprio (Leonard Dicaprio). Kiekvieną dieną paplūdimį aplankydavo apie 5 tūkst. žmonių, kurie ten atplaukdavo nedideliais laiveliais. Šis masinis turizmas stipriai pakenkė vandens ekosistemai, todėl šiuo metu paplūdimyje turistams lankytis griežtai draudžiama. Laukiama, kol infrastruktūra vėl funkcionuos pilnu pajėgumu. Tai ne vienintelis paplūdimys Tailande, kuriame yra visiškai sugriauta ekosistema. 2013 m. Tailando žiniasklaidoje aprašytas įvykis Koh Samet paplūdimyje, kai dėl tanklaivio vamzdyno nutekėjimo problemos į vandenį išsiliejo per 50 tūkst. litrų naftos. Įvykis padarė milžinišką žalą 35 km spinduliu esantiems koraliniams rifams bei gyvūnijai.

Egzotinėje šalyje viešėjusi E. Užaitės draugų kompanija taip pat susidūrė su aplinkosauginiais iššūkiais. Paplūdimy, kuriame ilsėjosi aktorė, skalaujantis vanduo kasryt išmeta nemažą kiekį atliekų: plastmasinių butelių, maišelių ir kt. šiukšlių. E. Užaitė pasakoja apie vieną dieną nutikusią situaciją draugams, kuri dar ilgai išliko atmintyje visai bičiulių kompanijai. „Kartą draugai, vaikštinėdami paplūdimiu, sutiko senyvą turistę iš Skandinavijos su pilnu krepšiu, pro kurį aiškiai galėjai matyti krūvon sukrautus tuščius plastmasinius butelius. Papasakota istorija mane taip sukrėtė ir kartu taip maloniai nuteikė – štai turistė, atvykusi iš Skandinavijos į Tailandą pailsėti, savo pasivaikščiojimą paplūdimiu paverčia ne tik maloniu, tačiau ir prasmingu užsiėmimu“, – pasakoja E. Užaitė.

Bėgiodama paplūdimiu Tailande, kasryt parsinešdavau visą glėbį plastiko, surinkto pakrantėje. Nėra skirtumo, kur tu gimei, juk žemė – mūsų visų.

Šiuo įkvepiančiu pavyzdžiu pasekė ir pati aktorė. Aktyvų gyvenimo būdą propaguojanti A. Užaitė kiekvieną rytą pradeda nuo kroso – įpročio, kuris nesikeičia ir atostogų metu. „Bėgiodama paplūdimiu Tailande, kasryt parsinešdavau visą glėbį plastiko, surinkto pakrantėje. Nėra skirtumo, kur tu gimei, juk žemė – mūsų visų“, – teigia E. Užaitė.

Grįžusi į Lietuvą aktorė parsivežė patį brangiausią suvenyrą – visam laikui pasikeitusį požiūrį į atliekas. ,,Kiekviena šiukšlė ant žemės tapo ir mano reikalas, jaučiuosi atsakinga už tai, kokia aplinka mus supa. Todėl kaskart bėgiodama prie netoli namų esančio ežero, visuomet paimu ne vietoje numestą šiukšlę ir taip prisidedu prie malonesnės aplinkos kūrimo tiek sau, tiek kitiems“, – teigia E. Užaitė.

Tiesa, tai ne vienas aktorės įprotis, prisidedantis prie aplinkos tobulinimo. E. Užaitė visada rūšiuoja buitines ir pakuočių atliekas, baterijas išmeta tik į joms skirtus konteinerius ir naudoja tik medžiaginius maišus pirkiniams. „Labai džiaugiuosi, jog vis daugiau žmonių atsisako vienkartinių, plastikinių daiktų – aš viena tarp jų“, – teigia aktorė.

„Filmavimo etapas, kai buvo filmuojama naktimis, tęsėsi net 10 naktų iš eilės, ir nepaprastai  išvargino fiziškai. O dieną tiesiog nebuvo laiko pamiegoti – laukė mamiškos pareigos, repeticijos teatre. Todėl „lūždavau“ aikštelėje, pirmai progai pasitaikius, bet kur ir bet kada. Išsijungdavau tiesiog akimirksniu – bent dešimt minučių. O kartą su Brigita Arsobaite ir Larisa Kalpokaite po spektaklio teatre grįžome į filmavimą su miegmaišiais ir miegojome tiesiog aikštelėje. Vienoje scenoje aidėjo šūviai, kurių aš net negirdėjau! Tačiau nepaisant visko, filmavimuose visada tvyrojo stebuklinga atmosfera, neįtikėtinai geras „vaibas“ tarp kolegų ir nuolatinis juokas iki ašarų“, – filmavimo akimirkomis komedijoje „Melagiai“ dalijasi aktorė Edita Užaitė. 

Į komiškas ir intriguojančias šeimos narių peripetijas jau nuo pirmųjų minučių įsuka nauja lietuviška komedija „Melagiai“, kurią prodiusavo lietuviškų kino hitų „Nepatyręs“ ir „Tarp mūsų, berniukų...“ prodiuseris Paulius Virbickas bei prodiuseriai Stasys Baltakis ir Vladimiras Razarionovas.

Tavo mylimoji ką tik pranešė – ji laukiasi. Būtų puiki žinia, tik... tavo mylimoji yra tavo brolio žmona! Bet tai dar ne viskas. Nespėjus paskelbti visiems „gerosios naujienos“, tėvai netikėtai pareiškia – jie skiriasi! Po penkiasdešimties metų kartu... Ir visa tai vyksta prieš pat gražiausias metų šventes – Šv. Kalėdas! Bet pabaiga nustebins dar labiau, nes tokios atomazgos nesitikėjo niekas. Visi herojai yra ne tokie, kokie atrodė iš pirmo žvilgsnio...

Be žaviosios Editos Užaitės komedijoje „Melagiai“ gero humoro dozę žiūrovams suleis net kelių kartų kino žvaigždės: Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Brigita Arsobaitė, Giedrė Giedraitytė, Liubomiras Laucevičius, Larisa Kalpokaitė ir Gediminas Girdvainis. 

Komedija „Melagiai“ – kinuose nuo lapkričio 9 d.

Moteris be visų darbų ir pareigų dar skuba savanoriauti į Jaunimo pagalbos liniją. Ji neabejoja, kad padėti kitiems būtina, o tai darydamas padedi ir sau, mat išties laimingas tampi tik dalydamasis.

Išklausydama vaikus ir jaunuolius, kurie jaučiasi nesuprasti, neišgirsti, E. Užaitė sako tik tvirčiau tikinti šio darbo prasmingumu. Ir ragina nebijoti prašyti pagalbos, nes tai jokia gėda ir joks menkumo įrodymas – laiku ištiesti ranką ar ištarti gerą žodį reikia net ryškiausioms žvaigždėms.

„Jaunimo linija“ – 8 800 28 888 (nemokama) ir www.jaunimolinija.lt.

Šį ketvirtadienį „Moterų balsas“ prabyla apie tai, apie ką lyg ir nedera kalbėti ir kas, anot N. Bunkės, tampa norma – santykiai, kai vyrai renkasi jiems į dukras tinkančias merginas.

Savą atsakymą į šį klausimą turi laidos svečias – žurnalistas, rašytojas Giedrius Drukteinis (47 m.). Jis įsitikinęs, kad vyrai nuolat pasauliui, visuomenei ir vienas kitam įrodinėja savo žavesį, nuotykių alkį bei pajėgumą. „Jauna moteris irgi yra įrodymas“, – sako Giedrius.

Viešųjų ryšių kompanija man pasiūlė 10 tūkstančių litų. Jei būčiau sutikusi, spaudoje būtų pasirodę keletas mano nuotraukų su Aaronu.

Po siūlelį narstydamos dar aštuoniolikos nesulaukusių merginų ir į tėvus joms tinkančių vyrų temą, laidos vedėjos neišvengiamai prisiminė iš Amerikos į Lietuvą atvykusio 28 metų verslininko Aarono Perezo ir 12 metų už jį jaunesnės Urtės istoriją. Tuo metu, kai pora susipažino, merginai nebuvo net šešiolikos.

„Nenustebčiau, jei visa tai tik reklaminis triukas. Prieš penkerius metus viena viešųjų ryšių kompanija man pasiūlė 10 tūkstančių litų. Jei būčiau sutikusi, spaudoje būtų pasirodę keletas mano nuotraukų su Aaronu. Niekas neprašė manęs teigti, kad esu jo mergina, tačiau fonas buvo toks: milijonierius turi interneto pažinčių svetainę, kurioje kviečiamos registruotis lietuvės. Užsiregistravusios jos turi galimybę susipažinti su JAV milijonieriais“, – apie gautą pasiūlymą dėstė Natalija.

Susitikti su milijonieriumi už 10 tūkstančių litų Natalija nesutiko. „Tačiau sutiko kita mergina iš pramogų pasaulio. Kaip ir buvo žadėta, spaudoje pasirodė jos nuotraukos su milijonieriumi, bet žinau, kad ji vėliau dėl tokio savo žingsnio labai gailėjosi“, – kalbėjo Natalija.

„Kodėl agentūra Aaronui nesurado subrendusios merginos, kam jiems prireikė dvylika metų jaunesnės? O gal tai tikrai meilė?“ – Natalijos pasakojimu suabejojo L. Tamulytė-Stončė. „Subrendusios merginos pernelyg protingos, kad šitaip elgtųsi“, – paaiškinimą išrėžė Natalija.

„Amžiaus atotrūkis įpareigoja vyrą būti globėju, pinigų tiekėju, – neabejoja Giedrius Drukteinis. Bet pats susižavėjimą gerokai jaunesnėmis moterimis lygina su ledų porcija: – Pažiūrėjai, palaižei ir nuėjai į priekį, apsikaustęs šarvais.“

Kokios milijonieriaus pasiūlymu susiviliojusios pramogų pasaulio žvaigždės pavardę laidoje atskleis N. Bunkė? Kodėl jaunos moterys padeda vyrams įveikti vidurio amžiaus krizę? Kokius patarimus vyrams ir moterims savo pažinčių sistemoje siūlo G. Drukteinis?

„Moterų balsas“ – šį ketvirtadienį 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

Vasario 16-osios vakarą ji ir trys laidos vedėjos Agnė Zuokienė (45), Edita Užaitė (35) bei Natalija Bunkė (33) labai moteriškai kalbėsis apie tai, ką gero kiekviena moteris gali padaryti Lietuvai.

Kol vyrai Seime skaičiuoja pinigus, moterys kasdien kuria gražesnę Lietuvą. „Lietuva išlipo iš duobės. Dar visai neseniai Lietuvoje moterys mirdavo nuo krūties vėžio, nors galėjo būti išgelbėtos. Iniciatyva „Nedelsk“ per 14 metų nuoseklaus darbo, sutelkus daugybę pajėgų, mums padėjo sumažinti Lietuvos moterų mirtingumą, ir esame Skandinavijos šalių lygio“, – sako A. Zuokienė.

Motinystė turi būti atsakinga, jeigu tu negali užauginti vaiko, negimdyk.

„Darbas psichologinės pagalbos „Jaunimo linijoje“ nėra labdara. Tai abipusė nauda, abipusė patirtis ir dovana, nors tikrai nėra lengva išklausyti ir padėti žmonėms, susidūrusiems dažnai su labai rimtomis problemomis. Ypač jei skambina nelaimingi vaikai“, – antrina jau pusę metų laisvalaikį šiai veiklai skirianti aktorė E. Užaitė.

„Aš labai džiaugiuosi, kad yra labdaros koncertai, dėl jų tiek vaikams, tiek suaugusiems ligoniams perkama įvairi medicinos įranga. Ir nesvarbu, kad dažnai tie koncertai yra šventiniu laikotarpiu, mes, atlikėjai, dalyvaujame ir negauname už tai atlygio“, – pasakoja dainininkė N. Bunkė.

L. Tamulytė-Stončė, kalbėdama apie atsakingą motinystę su laiminga ir švytinčia šeštojo vaikelio besilaukiančia mama, nurijo karčią ašarą: „Aš pavogčiau bet kurį vaiką, norėčiau atsakomybės ir meilės, bet man tai neduota.“ Laidos viešnia – daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ įkūrėja ir vadovė Jurgita Pocienė (40) – irgi susigraudinusi pritarė: „Motinystė turi būti atsakinga, jeigu tu negali užauginti vaiko, negimdyk.“

Tik durnius gali eiti į darbą be jokio atlygio.

Valstybės atkūrimo dienos vakarą studijoje svečiuosis moterys, aukojančios laisvalaikį ir dirbančios kitiems kurdamos tokią Lietuvą, iš kurios nesinorėtų bėgti. „Tik durnius gali eiti į darbą be jokio atlygio“, – savo amžiną atilsį vyro žodžius prisimins Viršuliškių bendruomenės pirmininkė ir tikra žvaigždė Egidija Pačinskienė (66), kuri jau 6 metus į darbą eina be jokio atlygio. Ji čia ir vadovė, ir valytoja, ir paramos ieškotoja. Savo rankomis sukūrė senjorų klubą, kuriame ir biblioteka, ir bendravimo erdvė, kuriame vyrai žaidžia šachmatais, o moterys mezga. Kiekvieno trečiadienio senjorai laukia kaip šventės, nes daugeliui jų tai – vienintelė erdvė, į kurią galima pabėgti nuo vienatvės.

„Ar galima ori senatvė, kai senjorų pensija 200 eurų, o mokesčiai už butą 150?“ – klausia kita studijos viešnia Marija Bunkaitė (37), asmeninių finansų trenerė, sukūrusi Lietuvoje unikalų projektą – „Orius namus“, kuriuose senjorai gyvens oriai ir nepriklausomai, be jokios valstybės pagalbos, tik „įdarbinę“ savo butus. Marija dirba už simbolinį trisdešimties eurų atlyginimą ir paklausta, ar nenorėtų jo pasididinti, pajuokauja, kad ne, nes kol kas nėra iš ko, be to, ji tikra egoistė ir geriausiai jaučiasi, kai padaro ką nors gera kitiems.

„Moterų balsas“ – šį ketvirtadienį 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.