Trumpa tango pamoka

Nors save vadina tik socialiniu šokėju, bet ne profesionalu, apie tango E.Kolevaitis galėtų kalbėti ištisas valandas – aštuoneri metai ant parketo, kaip jis pats sako, perniek nenuėjo.

Vyras žino ne tik kaip vesti moterį, kad ši viso šokio metu neatmerktų akių, bet ir nesunkiai išvardytų kone pusšimtį vietų Buenos Airėse, kur vakarais susirenka aistringiausi tango šokėjai. Vienoje tokių jis sutiko ir Blankitą – gražuolę senjorą žilų plaukų kuodeliu, pečius siekiančiais auskarais ir pavojingais aukštakulniais. Tiesa, apie 95-erių divą, prieš savaitę viešėjusią Kaune, kiek vėliau.

"Pirmiausia papasakosiu apie patį tango. Na, kad aiškiau būtų", – prieš pradėdamas kelionę po naujausią, pirmą ir kol kas vienintelį nuotraukų albumą "Tango" E.Kolevaitis kvietė į šokio pamoką.

Nors tango pulsuoja jausmais, šokti vien tik širdimi nepakanka – reikia mokėti žingsnelius ir išmanyti taisykles. Tarkim, save gerbiantis vyras į šokių aikštelę neišeis apsirengęs trikotažiniais marškinėliais, o moteris į partnerio kvietimą atsakys tik akimis. Daugiau nei viena tanda su pasirinktu partneriu ant parketo – nebylus sutikimas pratęsti pažintį pasibaigus šokių vakarui, o nebaigta tanda – įžeidimas.

"Tanda – tai trys arba keturi tango, valsai ir milongos iš eilės. Vieną nuo kitos tandas skiria bet kokia, tai yra – ne tango muzika, trunkanti iki minutės. Šokti užsklandos metu yra nepriimtina", – argentinietiško tango abėcėlę vardijo E.Kolevaitis.

Apie europietišką tango tąsyk nekalbėjome. Pastarasis – sportinis, ribojantis akių kontaktą, todėl ir šokėjų aistra čia suvaidinta. Priešingai nei argentinietiškame tango, kur nėra išankstinės choreografijos, tik emocijos, išreiškiamos laisvu kūnu, tyliais atodūsiais ir dailininko teptuko vertomis veido mimikomis.

Šokiui amžius nesvarbus

E.Kolevaitis – ne tapytojas, todėl tango emociją jau daug metų fiksuoja fotoaparatu. Antai Latvijoje į jo objektyvą papuolė paplūdimio namelyje šokančios poros ir smalsiai pro vitrininį langą jas stebinti mergaitė. Ukrainoje, Petro Porošenkos konditerinėje pyragaičius apžiūrinėjanti smaližė ir šalia jos besisukanti pora, kurios širdys salsta ne nuo cukraus.

"Štai čia ir Blankita. Pirmą kartą pamačiau ją Buenos Airėse, fotografuodamas šokėjus. Kai viena moteris mane pakvietė šokio, paklausiau, ar jos mama, t.y. Blankita, negalėtų pasaugoti mano fotoaparato. Išgirdusi tai, moteris susiėmė už galvos. "Čia juk Blankita!" – sušuko ji", – pirmąją pažintį su tango legenda, šokančia nuo penkiolikos metų, prisiminė kaunietis.

Vos tik pamatęs Blankitą, E.Kolevaitis suprato, kad ji verta vietos jo nuotraukų albume.

Tada vyras suprato, kodėl visi šokėjai pirmiausia sveikinasi su Blankita, kurios tikrojo vardo E.Kolevaičiui nepavyko sužinoti, ir kodėl ji renkasi, su kuo eiti į šokių aikštelę, o kieno kvietimą ignoruoti. Gražuoliui barzdočiui, prižiūrinčiam tango teisėjus, impozantiška senjora tąkart neatsakė, o judviejų duetas iliustravo vieną albumo "Tango" puslapių.

"Ši nuotrauka atspindi, ką noriu pasakyti apie tango. Šokiui nesvarbu, esi milijonierius ar gatvės šokėjas, tau 30 metų ar dvigubai tiek", – keliautojas grįžo prie albumo viršelio – nepažįstamos poros portreto, kuris, anot jo, puikiai iliustruoja tango ir partnerių vaidmenį jame.

Nors šokio vedlys yra vyras, o moteris dažniausiai šoka užsimerkusi, istoriją, trunkančią kelias minutes, pora kuria kartu. Todėl tik nuo jųdviejų priklauso, ar pasakojimas bus persmelktas aistros, ilgesio, melancholijos ar kitų jausmų.

Pasiilgsta gyvos muzikos

"Šokant išgyvenamos labai stiprios emocijos", – pakomentavo E.Kolevaitis, o tolimesnės nuotraukos tik darsyk paliudijo, kad tango – tai ne tik šokis, o kalba, skirtingų žmonių lūpose skambanti vienodai.

Šokiui nesvarbu, esi milijonierius ar gatvės šokėjas, tau 30 metų ar dvigubai tiek.

Antai nuotraukoje, darytoje Buenos Airėse, viena kitą glėbyje laiko dvi šarmingos moterys, tatuiruotomis rankomis ir gėlėmis papuoštais plaukais. Šalia – trumpaplaukė dama ir iš malonumo tirpstanti jos partnerė.

"Taip, tango šoka ir biseksualai. Šoka ir vyrai", – tačiau dažniausiai jie tai daro ne dėl liepsnojančių aistrų vienas kitam, o dėl noro geriau pažinti moteris.

Tuo tikslu augaloti vyrai neretai apsiauna net ir aukštakulnius. Be pastarųjų tango neįsivaizduojamas, kaip ir be puošnių suknelių, sunkių kvepalų, pinigų, flirto ir muzikos. Pradžioje tango buvo šokamas ritmą mušant būgnais. Vėliau prie mušamųjų diktuojamo ritmo prisijungė kiti instrumentai – gitara, fleita ir smuikas. Retsykiais gitarą keisdavo mandolina, akordeonas arba klavišiniai. Ypatingą ir visam pasauliui žinomą skambesį tango muzika įgavo dėl bandonijos – dumplinio liežuvėlinio instrumento iš rankinių armonikų šeimos. Tiesa, dabar gyva muzika retai skamba. Ją keičia įrašytos melodijos.

"Žinoma, kur kas smagiau šokti skambant gyvai muzikai", – sentimentų tam, kas pamažu tampa istorija, neslėpė kūrėjas.

Išskirtinės asmenybės

Didesnė dalis E.Kolevaičio nuotraukų pasakoja vyresnio amžiaus žmonių istorijas. Tų, kurie užaugo su tango ir jame tebegyvena. Tai ir nuostabioji Blankita, ir 57-erių tango mokyklos savininkas Nestoras Luisas Pellicciaro, ir 69-erių milongos mokytojas Antonio Tono Gallesio, ir Luisa Ines Anatlerio, arba tiesiog Coco. Žymaus šokėjo Osvaldo Hernesto Carteri, su kuriuo pragyveno 58 metus, našlei dabar 79-eri, o tango jai iki šiol mena gražiausią laiką.

"Tango – pats sentimentaliausias šokis pasaulyje. Grynas švelnumas, apsikabinimas, ryšys su partneriu ir jo jausmais. Tu apkabini nepažįstamą žmogų ir šios trys minutės, kurias praleidi su juo, yra tavo gyvenimo meilė, tas tris minutes jautiesi jo moterimi. Kiek prisimenu, Osvaldas visada kalbėdavo: "Šoku su savąja storule, ir pasaulyje tėra vien ji, aš, tango ir muzika. Nieko daugiau. Šoku su kita moterimi – ir viskas taip pat, šias tris minutes tu esi įsimylėjęs ir išsakai savo jausmus. Šį šokį reikia jausti, o ne tiesiog ateiti pašokti", – kauniečiui į šalį padėjus fotoaparatą, širdį jam liejo anapilin iškeliavusio šokėjo mylimoji.

E.Kolevaičiui atsivėrė ir Maria Figini su Juanu Roberto Aldaxu. 58-erius metus santuokoje gyvenanti pora keleriems metams buvo apleidusi tango. Viskas dėl moterų, kurios išvaizdžiam vyrui rodė ypatingą dėmesį. Atgal į šokių aikštelę sutuoktiniai grįžo prieš penkiolika metų, tiesa, su sąlyga, kad nešoks su kitais partneriais.

"Kodėl mano nuotraukose dominuoja branda? Todėl, kad vyresnių žmonių veiduose gilesni jausmai ir daugiau išgyvenimų. Daugiau dvasinio kontakto. Jauniems žmonėms būdinga fizinė aistra", – šypsojosi šokantis fotomenininkas.

Santykių barometras

Nuotraukų albume "Tango" kone 400 nuotraukų, parvežtų iš Buenos Airės, Maljorkos, Gran Kanarijos, Kijevo, Liepojos, Jūrmalos, Rygos, Varšuvos, Lisabonos, Vilniaus, Palangos ir Kauno. Tačiau šis pasakojimas ne apie vietų puikumą.

"Aplankytos šalys čia nesvarbios. Nuotraukomis norėjau parodyti šio šokio paplitimą, nes tango – reiškinys. Žinote, pažiūrėjęs mano albumą vienas tango mokytojas iš Maskvos pasakė: dabar aš dar labiau supratau, kodėl noriu šokti", – E.Kolevaitis vylėsi, kad toks pats suvokimas aplankys kiekvieną, bevartantį tango bibliją.

Pora, už kelių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos tango šokanti neįgaliųjų vežimėliuose, tai jau suprato. Kaip ir kaimynas iš Lenkijos. Patirtas insultas aistringo šokėjo nesugniuždė. Nors sunkiai valdo kūną ir ramstosi lazdele, dukart per metus kartu su žmona jis atvyksta į Vilnių, kur organizuojami tango festivaliai. Kartą per metus tango pirtį savo sodyboje užkuria ir pats E.Kolevaitis. Tris dienas – nuo penktadienio iki sekmadienio trunkantis tango aistruolių susibūrimas, anot E.Kolevaičio, privilioja ir pavienius šokėjus, ir poras. Jei pastarųjų santykiai pakibę ant plauko, tango esą sudėlioja taip, kaip reikia, – suklijuoja arba išskiria amžiams.

"Beje, tango labai gera prevencija nuo neištikimybės, nes vyrai šokio metu gali oficialiai apkabinti svetimą moterį", – šelmiška nata pokalbį baigė fotomenininkas.

Ne vienus metus fotografuodamas tango šokėjus autorius apkeliavo ir kaimynines, ir tolimas šalis, tarp kurių, be abejo, ir šio egzotiško šokio gimtinė – Argentina. Kokius tango aspektus, siejančius šokėjus skirtingose pasaulio šalyse, pavyko įžvelgti E.Kolevaičiui? Kokius paties fotografo kūrybos bruožus išryškino pasirinkta tema? Ir svarbiausia: kodėl naujasis albumas vertas dėmesio, net jei pats tango šokis nėra jūsų aistra?

Albume perteikiamą požiūrį į tango, kaip kultūrinį ir socialinį reiškinį, taikliai apibūdina leidinio sudarytojo Aleksandro Macijausko įžanginiai žodžiai. "Ši knyga – apie žmones kovotojus, kurie įveikė save, visuomenės prietarus, kad suteiktų savo sielai laisvę – Tango", – teigia žymus fotografas. Šį kovos, dramos įspūdį sustiprina ir solidžios apimties albumo suskirstymas į atitinkamas dalis, kurios išryškina tango sujungiamas priešingybes: asmenišką, artimą partnerių ryšį ir viešą šokio atlikimą, aistrą ir garbų šokėjų amžių ar fizinę negalią, ryškius vyro ir moters vaidmenis šokyje ir meilę tarp tos pačios lyties šokėjų, įtampą pasigirdus pirmiesiems muzikos garsams ir visišką pasitikėjimą partneriu šokio metu. Kita vertus, E.Kolevaitis įamžino ir ne tokias dramatiškas, rečiau matomas tango šokėjų gyvenimo akimirkas: bendruomenių susitikumus, repeticijas, poilsį ir bendravimą ne šokio metu. Dar iš arčiau į tango leidžia pažvelgti albumo dalis, kurioje publikuojami garsių šio šokio meistrų portretai ir šalia pateikiamos jų mintys apie tango esmę ir reikšmę jų asmeniniams gyvenimams.

Fotografijomis perteikti tai, kas svarbiausia, E.Kolevaičiui padeda ir jo asmeninė patirtis jau ne vienus metus šokant tango ir dalyvaujant šio šokio vienijamos bendruomenės veikloje. "Tango – ne figūrų atlikimas, bet energija, sukuriama šokio metu", – teigia E.Kolevaitis. Prisimindamas susitikimus su šokėjais įvairiose pasaulio šalyse, fotografas neabejoja, kad jiems "tango – ne pramoga, ne tik šokis, bet gilus egzistencinis patyrimas, be kurio šie žmonės negali gyventi". Albumo autorius stebisi, kad fotografuodamas skirtingose šalyse ne kartą sutiko tuos pačius šokėjus, keliaujančius į įvairius tango festivalius, o pokalbiai su jais tęsdavosi iki paryčių, net jei kitą rytą tango entuziastai turėjo skubėti į darbus ir tęsti savo kasdienius gyvenimus.

Tango – ne figūrų atlikimas, bet energija, sukuriama šokio metu.

Tokį požiūrį į tango perteikia atitinkama albumo fotografijų estetika: eskpresyvi, formos taisyklėms nepaklūstanti, neretai fragmentiška ir spalvinga. Nenuostabu, kad emocinį šokio turinį siekiantis sugauti autorius daugiausia dėmesio skiria stambiu planu užfiksuotiems portretams, kurie tango aistrai tarsi suteikia vis kitokią žmogišką, asmeninę išraišką šokėjų veiduose. Fotografui taip pat svarbi kūno kalba, judesio dinamika, šviesų ir formų vizualūs sąskambiai. Albume vyraujančius stambių planų portretus paivairina kadrų sekos, leidžiančios lengviau pajusti šokio trajektorijas ir šokėjų santykį su aplinka, kur kartais tvyro beveik mistiškos, o kartais priešingai – neįpareigojančios ir žaismingos nuotaikos. Bendrame albumo kontekste išsiskiria ir panoraminio formato fotografijos, kurios veikia tartum vizualios pauzės, leidžiančios žvilgsniui atitolti nuo fragmentiškų, stambių planų, o vaizduotei – pailsėti nuo emocijų pripildytų šokio akimirkų. Monotonijos padeda išvengti ir vis kita fotografavimo aplinka – tango šokėjus E.Kolevaitis įamžino ir Buenos Airių gatvėse, ir Vilniaus šokių salėse.

Šioje įvairovėje, kaip ir didelėje albumo apimtyje, slypi ir tam tikri kūrybiniai pavojai bei iki galo neatsakyti klausimai: ar panašių kadrų pasikartojimas reiškia, kad albumo autoriui ir sudarytojui dokumentinis pasakojimas, išsamus informacijos perteikimas toks pats svarbus, kaip ir vaizduose bei jų asociacijose atsiskleidžiančios vaizdinės metaforos? Ar fotografijas reikėtų suvokti kaip apibendrintos prasmės kūrinius, ar labiau kaip pažintines, kelionių fotografijas? Žinoma, geriausių fotografų darbų niekada negalima apriboti viena paskirtimi ar interpretuoti tik vienu teisingu būdu, tačiau konteksto ir autoriaus kūrybinių sprendimų sukuriamos atvaizdų suvokimo nuorodos visada padeda žiūrovui lengviau įsitraukti į intriguojantį fotografijos pasaulį. Juk kai žiūrime, pavyzdžiui, lietuviškos fotografijos klasiko Antano Sutkaus fotografiją, įamžinusią rašytoją Jeaną-Paulį Sartre’ą Nidos kopose, iš esmės matome išgrynintą egzistencialistinės pasaulėžiūros vizualią metaforą. Tačiau fotografijų serijoje, pasakojančioje apie žymiojo prancūzų rašytojo apsilankymą Lietuvoje, šis geriausiai žinomas darbas tampa tik viso ciklo dalimi, viena pasakojimo grandimi, o ne atskiru ir užbaigtu kūriniu. Kuri fotografijų suvokimo kelią rinktis, albumo "Tango" žiūrovui tenka spręsti pačiam, nes leidinys aiškių užuominų nepateikia.

Tačiau vienos temos pasirinkimas ir siekis ją visapusiškai atskleisti fotografijose yra neabejotinai naujas ir įdomus posūkis E.Kolevaičio kūryboje. Iki šiol autorius besidominčiai fotografija auditorijai buvo geriausiai žinomas iš albumų "Pangea" ir "Pangea2". Juose fotografas pasakojo apie įvairiose pasaulio šalyse sutiktų žmonių gyvenimus, tiksliau, apie universalias žmogiškas patirtis, kurios išlieka svarbios ir atpažįstamos, nepaisant geografinių nuotolių, kultūrų įvairovės ar skirtingos socialinės situacijos. Tiesa, jau antrasis autoriaus albumas "Pangea2" buvo padalytas į dalis, skirtas tolimas šalis ir egzotiškas tautas charakterizuojantiems reiškiniams, pavyzdžiui, tradicinei žvejybai Indijoje ar gaidžių kautynėms Filipinuose. Tačiau ankstesniuose leidiniuose autoriaus žvilgsnis buvo ypač platus, ilgiau neužsibūnantis vienoje vietovėje ir nuosekliai nesekantis kurios nors vienos temos. Pasaulio žmonių vienybės, juos siejančių išgyvenimų universalumo fotografas ieškojo bandydamas aprėpti kuo platesnę ir įvairesnę mūsų pasaulio panoramą. Tango šokiui skirtame albume akcentai tarsi susikeičia vietomis. Autorius renkasi, lyginant su ankstesniais darbais, siaurą ir savitą tango temą bei gilinasi į jos niuansus skirtingose šalyse ir kultūrose. Tačiau net ir tuomet, kai fotografo žvilgsnis yra sutelktas į konkrečią tematiką, jo pasaulėžiūra išlieka plati. "Albume "Tango" yra daug gražių, meniškų subtilumų, patvirtinančių fotografo gebėjimą sugauti šviesą, mikrodetalę, netikėtą situaciją, išraišką, nuotaiką. Bet visumą galima apibendrinti tais pačiais žodžiais, kurie tinka visai Edmundo kūrybai – jis mato ir fiksuoja ne objektą, bet fotoobjektyvu lyg tinklu išgriebia universalias, kiekvienam svarbias, todėl visada įdomias ir artimas būsenas, išryškinančias žmogiškosios prigimties unikalumą ir trapumą", –  teigia poetė Erika Drungytė apie naująją E.Kolevaičio knygą. Taigi nors fotografijos akivaizdžiai parodo tik šokį, tačiau metaforinis, nematomas jų turinys tęsia pasakojimą apie žmogiškumą.

Ar tai savaime lemia albumo originalumą? Fotografijos raida Vakaruose ir Lietuvoje sufleruoja, kad toks humanistinis požiūris šiandien tikrai nėra naujas. Žmones siejančių, o ne skiriančių mūsų gyvenimo aspektų ieškojo žymiausi humanistinės fotografijos kūrėjai dar XX a. viduryje Niujorke surengtoje parodoje "Žmogaus šeima". Ši garsi paroda, kaip ir humanistinės fotografijos kryptis bendrai, padarė svarbią įtaką ir lietuvių fotografams, kurie praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje suformavo savitą kūrybinės fotografijos kryptį, dabar laikomą mūsų šalies fotografijos klasika ir vadinamą Lietuvos fotografijos mokykla. Taigi humanistinis žvilgsnis į pasaulį turi gilias tradicijas tarptautinėje fotografijos scenoje ir, ko gero, nepralenkiamus pavyzdžius Lietuvos fotografijoje. Tačiau nors E.Kolevaitis savo pasaulėžiūra artimas Lietuvos fotografijos tradicijai ir ją sukūrusiems vyresniems kolegoms, vis dėlto renkasi kiek kitokį, savitą kūrybinį kelią. Autorius sąmoningai kreipia savo žvilgsnį į tolimas šalis ir egzotiškas kultūras, o ne į mūsų šalį, jos gamtą, žmones ir tradicijas, kurias jau įamžino žymiausi Lietuvos fotografai. Nors šiandien keliaudami fotografuoja vis daugiau autorių, tačiau turinčių savitą požiūrį ir nuosekliai šioje srityje kuriančių fotografų vis dar nėra daug.

Taigi naujasis E.Kolevaičio albumas gali sudominti ir tuos žiūrovus, kurių gyvenime tango neužima svarbios vietos. Albumas pasakoja ne tiek apie šokį, kiek apie jame atsiskleidžiančius žmonių jausmus, emocijas, gyvenimišką patirtį, kurią perteikdami fotografijose humanistinės fotografijos atstovai jau daugiau kaip pusę amžiaus lengvai pasiekia ir suvirpina vis naujų žiūrovų kartų širdis. Tokia fotografija suprantama ir, regis, artima daugeliui. Ne išimtis ir E.Kolevaičio naujasis albumas – tai ne apgalvotas tango kultūros ir jos vienijamų bendruomenių tyrimas, bet intuityvus ir emocionalus žvilgsnis į šį išraiškingą ir fotogenišką šokį, kuriame telpa spalvingi žmonių santykiai.

Narkotikai, mafija, didelis nusikalstamumas, pagrobimai. Toks Kolumbijos įvaizdis subyrėjo į šipulius. Pietų Amerikos šiaurės vakarus fotografavęs keliautojas Edmundas Kolevaitis sutiko tik šiltus, draugiškus žmones, gėrėjosi nuostabia gamta, kolonijine ir modernia architektūra.

Komplimentai P. Escobarui

Indėnų miestas Bakata (anksčiau, 1538 m. rugpjūčio 6 d., užkariautojų ispanų konkistadoras šį miestą buvo pavadinęs Santa Fé de Bacatá, vėliau jis buvo pervardytas į Bogotą) E.Kolevaičiui didelio įspūdžio nepadarė.

Apie 8 mln. gyventojų turinti Bogota, kurios meru buvo lietuvių kilmės filosofas Antanas Mockus, – ir moderni, su stikliniais dangoraižiais, ir dulkėta, ir senamiestyje šiek tiek išsaugojusi XVI–XIX a. pastatų.

Labiau E.Kolevaičiui patiko iki 1990 m. buvęs vienas svarbiausių pasaulio narkotikų (ypač kokaino) gabenimo centrų – garsusis Medeljinas.

Po įvairių reformų vyriausybės politikos vingių apie 3 mln. gyventojų turintis miestas šiandien gali nustebinti modernumu, saugumu.

"Nematėme ir nejutome jokio narkotikų kvapo, dviprasmiškų pasiūlymų, besišlaistančių narkomanų ar agresijos, – neslėpė Edmundas. – Žalias, modernus, gražus, išsivystęs miestas, taikūs, draugiški žmonės."

Vietos gyventojai nekalbėjo neigiamai apie narkotikais prekiavusį ir žudžiusį narkobaronu pramintą Pablo Escobarą. Ne vienas pabrėždavo, kad tuo metu miestas pradėjo klestėti, buvo statomos ligoninės.

Dėl saugesnės vaikystės

Sunkiau gyvenančių šeimų vaikams greta lūšnynų įrengtas stadionas, žaidimų aikštelė su vandens siena.

Norėdamas, kad vaikai nesišlaistytų gatvėmis, miestas investuoja į vaikų sportą, švietimą, moko dailės, muzikos. Patys gabiausieji tam skirtose vietose sienas dailina įspūdingais grafičiais.

Lotynų Amerikos šokius mėgstantis lietuvis fotografas ilgai ieškojo milongos – vietos, kur šokamas tango.

"Radau tik tango mokytoją ir dvi poras, tačiau buvo įdomu pašokti, pasimokyti, – pasakojo keliautojas. – Ir nors iki viešbučio reikėjo važiuoti daugiau nei 10 km, mane namo pasisiūlė nuvežti vietinis. Jie, kaip ir visi lotynoamerikiečiai, – atviresni, šiltesni, nuoširdesni, mažiau suvaržyti."

Linksmybės ras pačios

Didelį įspūdį E.Kolevaičiui paliko ir 1533 m. įkurta Kartachena. Iki ispanų įsikėlimo ten gyveno daug indėnų.

Dabar mieste liko labai daug įspūdingų kolonijinių pastatų, siaurų gatvelių, bet tik apie 1 proc. indėnų.

"Čia linksmybės ras tave pačios", – Edmundui prieš kelionę žadėjo Jurgis Didžiulis. Ir išties E.Kolevaitis įsitikino, kad Kartachenoje netrūksta barų, linksmybių ir besisiūlančių merginų. "Beje, lyginant su daugeliu pasaulio šalių, Kolumbijoje mačiau daugiausia gražių moterų", – sakė fotografas.

Kolumbietės rengiasi spalvingai ir išryškina savo kūno formas: krūtines, kojas, užpakaliukus. Dauguma dėvi ne sijonus, bet prie kūno prigludusius džinsus ar kelnes.

"Viename bare pašokau tango, tačiau šokėja tuoj pat įsėdo į karietą prie baro ir pakvietė kartu važiuoti", – tik tada fotografas suprato, kad jauna moteris norėjo ne šokti tango, o pratęsti pažintį už pinigus.

Ne vieną Lotynų Amerikos šalį aplankęs E.Kolevaitis Kolumbijoje labiausiai pajuto, kas yra tikrasis "manjana" – rytoj.

"Jei pasakys – po valandos, žinok, tai įvyks po trijų ar penkių, jų "šiandien" reiškia "rytoj" arba apskritai niekada, – šypsojosi fotografas. – Tačiau negali pykti ir nervintis. Reikia su tuo susitaikyti, šypsotis, neskubėti. Tiesiog gyventi."

Skubėti nėra kur

Nuvykę į itin įspūdingą, vieną seniausių Lotynų Amerikos miestų Santa Martą Edmundas su draugu apsistojo pas dainininko J.Didžiulio tetą ir jos sutuoktinį – labai įdomų ir linksmą vyrą Rafaelį Gonzalesą Peredesą.

Per penkias dienas jie tikėjosi aplankyti keturias indėnų gentis, tačiau per tą laiką pavyko įgyvendinti tik pusdienio planą.

"Sutartą dieną vedlys neatėjo. Pasiūlė mums vykti pas kitą gentį, kurios nariai nešiojasi ginklus, – pasakojo E.Kolevaitis. – Po trijų valandų atvykę į nevą skurdžiai gyvenančio kito vedlio namus pamatėme tris visureigius. Mums paaiškino, kad automobiliai – vogti."

"Ten sužinojome, – tęsė fotografas, – kad iki genties važiuoti reikia dar porą valandų, o jau pradėjo temti. Todėl apsilankėme pas netoliese gyvenančias dvi apie 50 metų indėnes su vaikais."

Viena lietuvius net įsimylėjo. Ilgomis suknelėmis dėvinčios moterys buvo draugiškos, mielai pozavo, juokavo.

Lietuviai atvežė čia įprastų dovanų – maisto: ryžių, daržovių, saldumynų. Galėjo likti nakvoti lauke, kur buvo specialiai įkalti stulpai hamakams pakabinti. Sužinoję, kad į kitą indėnų gentį keliauti arčiau iš Santa Maros, o dangų užtemdė juodi debesys, iškeliavo atgal – netrukus prapliupo liūtis, dangų raižė žaibai, įsisiautėjo audra.

Indėnas ir devyni vaikai

Knygą apie indėnus baigęs rašyti Rafaelis kitą dieną nuliūdino, kad žaibai nutrenkė ir sužeidė dvylika indėnų.

"Taryba renkasi svarstyti, kuo jie užrūstino gamtą", – aiškino Rafaelis. Žygį teko atidėti. Į ant vandens įkurtą kaimą nepavyko gauti valčių, todėl ši išvyka taip pat nevyko.

"Po atidėliojimo, laukimo, kalbų aplankėme paplūdimį, žvejus", – pasakojo E.Kolevaitis.

Kitą dieną laukė kelionė į dar vieną gentį, tačiau iš pradžių keliauninkai turėjo dar sulaukti asilo – nešti dovanoms.

"Pajudėjome tik apie 15 valandą", – prisiminė fotografas. Iš pradžių teko ilgai laukti vedlio, po to – kito vedlio, ieškojusio asilo.

"Per miškus, skardžius einame valandą, pusantros. Vedlys sako: liko dar dvidešimt minučių, bet einame dar valandą, sako: liko dvidešimt minučių. Ir negali pykti, turi atsipalaiduoti ir tai priimti", – nusijuokė keliautojas.

Iki indėnų nukeliavo temstant, bet ten paaiškėjo, kad tai ne indėnų kaimas, bet atokiai gyvenanti indėnų šeima.

Apie 40 metų amžiaus vyras, žmona ir devyni nuostabūs indėniukai, vienas kurių dar žindo mamos krūtį, Edmundą su draugu pavaišino maistu iš jų pačių atneštų lauktuvių: "Indėnas išdidus, tačiau draugiškas. Vaikai labai šilti, mielai pozavo, bendravo."

Naktis hamakuose, kuriuos vežėsi su savimi, pralėkė akimirksniu: išvargę keliautojai išsimiegojo puikiai.

Šaknys – Kaliningrade

Nuo žaibo nukentėjusi gentis vis dar svarstė, kuo jie užrūstino dievus, todėl kelionę pas juos pakeitė išvyka į kavos plantaciją.

Plantacijos darbuotojai nemokamai gyvena sodyboje, gauna maistą, atlyginimą, tačiau, norėdami pakeisti darbą, turi palikti į būstą.

Čia laukė įdomus susitikimas – kavos plantacijos šeimininkas buvo vokietis, kurio tėvas Antrojo pasaulinio karo metais buvo Kenisbergo (dabartinio Kaliningrado) policijos viršininkas.

"Tėvas su žmona pabėgo, įsigijo plantaciją. Mirus jo tėvui, po to – mamai, plantacija atiteko sūnui, – vokiečio istoriją pasakojo E.Kolevaitis. – Tuo metu šis gyveno JAV, o šią vietą užėmė revoliucionieriai. Vokietis atvyko derėtis ir sutarė, kad mokės mokestį, bet plantacija veiks."

Revoliucionieriams išėjus, vokiečiui jau reikėjo derėtis su vyriausybe, kuri už tą laikotarpį reikalavo mokesčių. Pavyko įrodyti, kad žmonės gavo darbo, plantacija nebuvo uždaryta ir vokietis už tą laikotarpį nemokėjo.

Kas dešimtis pasaulio šalių apkeliavusiam fotografui dabar yra Kolumbija?

"Daug gražesnė, daug saugesnė šalis su daug šiltesniais ir nuoširdesniais žmonėmis, nei mes įsivaizduojame", – tikino E.Kolevaitis.

Šiandien Kauno miesto savivaldybėje (Laisvės al. 94 a) atidaryta fotomenininko Edmundo Kolevaičio personalinė paroda, kurioje pristatytas ir jo albumas „Pangea".

Pasak menininko, žmogaus veidas yra neišsemiamas, jis – nuolat besikeičiantis šios žemės unikumas. Ir nors mūsų veidai antropologiškai yra skirtingi, tuo pačiu jie atviri, juose įsirašo viskas, kas individualu. 

Fotomenininko E. Kolevaičio albumas „Pangea" – tai dvylikos metų darbas, apvainikuotas beveik 300 spalvotų fotografijų albumu, kurį galima apibūdinti terminu „humaniškas". Autorius per 12 kūrybos metų aplankė net 20 skirtingų tolimų Rytų šalių. Kadangi albumas jau išleistas prieš dvejus metus, per tą laikotarpį menininko albumo pristatymas vyko skirtingose Kauno ir kituose Lietuvos miestuose, taip pat buvo surengtos personalinės jo parodos.

Menininko darbai išsiskiria tiek tematika, tiek specifine stilistika lietuviškosios fotografijos istorijos kontekste. Nors jis dažniausiai fotografuoja  ne Lietuvoje, o tolimosiose šalyse (Indijoje, Tanzanijoje Kolumbijoje), pagrindiniu jo fotografijų objektu tampa asmens portretas. E. Kolevaičio fotografijų serijoje svarbi meninė kompozicija, portretuojamojo ryšys su egzotiška aplinka, tuo metu patirtos akimirkos.

„Keliaudamas ir fotografuodamas aš noriu atkreipti dėmesį į žmonių skirtybes ir panašumus“, – sakė E. Kolevaitis.

„Tai 21 amžiaus albumas, kuriame atsispindi ir seni papročiai, ir tautinės mažumos. Pasaulis rodomas nuo senovės iki modernizmo. Man šie darbai pažįstami iki ašarų, kadangi esu albumo sudarytojas“, – sakė E. Kolevaičio kolega fotografas Aleksandras Macijauskas.

E.  Kolevaitis gimė 1952 m. rugsėjo 16-ąją Duobiškiuose, Šakių rajone, 1975 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 2002 m. tapo  Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu. 2005 m. jam suteiktas Meno kūrėjo statusas.
                                                               

Už fotografavimą filipiniečiai neprašė nė cento. Dešimtis pasaulio valstybių aplankęs fotografas ir keliautojas Edmundas Kolevaitis prisipažino, kad per keliolika pastarųjų metų taip jam nutiko bene pirmą kartą.

Žemės drebėjimo pėdsakai

"Asmeniškai aš taifūno nebijojau, moterys – šiek tiek. Bet jei smogė supertaifūnas, greitai antro tokio nebus. Tiesa, šis, kaip mums aiškino filipiniečiai, buvo smarkus", – pasakojo E.Kolevaitis, sugrįžęs iš šalies, vėl nukentėjusios nuo stichijos. Filipinuose kasmet praūžia apie 20–30 taifūnų.

Tiesa, taifūno epicentre E.Kolevaitis, keliavęs po Pietryčių Azijos šalį su dar septyniais lietuviais, nebuvo. Vis dėlto taifūno pėdsakų matė Sebu saloje ir garsiomis Šokolado kalvomis garsėjančioje Boholio saloje.

Išvirtę medžiai, griuvėsiai, kai kur nutrūkęs ir vis dar neatnaujintas elektros tiekimas – tokie taifūno Hajano padariniai matėsi lietuvių lankytose vietose. Ir oro uostuose kartais reikėdavo palaukti, kol be eilės kilo ir leidosi lėktuvai su labdara nukentėjusiesiems nuo taifūno.

Apgriovė ir kalvas

"Sugriuvusios ir suskilusios senos, XVII a. statytos, bažnyčios sienos, nugriautas bokštas prie tilto, plyšiai žemėje", – Boholio saloje spalio mėnesį smogusio 7,1 balo stiprumo žemės drebėjimo pėdsakai buvo akivaizdesni.

Žemės drebėjimas apgriovė ir Šokolado kalvas – apie 1260 vienodų kalnelių, išsidėsčiusių daugiau nei 50 kv. km plote.

Kalvos padengtos žalia žole, kuri sausuoju laikotarpiu paruduoja – iš čia ir kilęs Šokolado kalvų pavadinimas.

"Mums lankantis jos buvo žalios, šokolado nepriminė, – juokėsi fotografas. – Didelį įspūdį paliko UNESCO saugomos Batad ryžių terasos, esančios Luzono salos šiaurinėje dalyje. Gražesnių už šias terasas dar nemačiau niekur pasaulyje."

Autentikos liko nedaug

"Filipiniečiai puikiai moka save reklamuoti, to neretai trūksta mums, lietuviams, – pastebėjo E.Kolevaitis, – nors mes turime kuo didžiuotis. Beje, neseniai girdėjau, kad gotai priklausė baltams, net ispanų kalbose yra baltiškų žodžių, turėjome įtakos ir lotynų kalbai, Romoje irgi buvo lietuvių, Aleksandro Makedoniečio senelis – lietuvis."

Filipinuose fotografą nuvylė amerikonizmas. "Tailande, Malaizijoje, Indonezijoje dažnai išvysi senosios kultūros pėdsakų. Tai – ir vietinės dainos, ir šokiai. Kažkas seno, tikrai autentiško. Filipinuose to jau beveik nėra, – apgailestavo E.Kolevaitis. – Savo gentinės kultūros jie neišvystė iki civilizacijos lygio. Įtaką darė juos užėmę ispanai, o po to kultūros naikinimą, matyt, baigė šimtmetį čia buvę amerikiečiai."

Bet galbūt tai turėjo įtakos ir tvarkai – net ir kukliai gyvenantys žmonės tvarkingi, o šiukšlių išvysi mažiau nei daugumoje Azijos valstybių. Ir filipiniečiai gerai kalba angliškai.

"Taip, bendrauti malonu, filipiniečiai – itin draugiški, linksmi, paprasti ir mieli žmonės, – komplimentus žarstė Edmundas. – Tai – vienintelė šalis, kurioje pirmą kartą per pastaruosius metus iš manęs už fotografavimą neprašė pinigų."

Atgaiva fotografo širdžiai buvo keturios dienos, praleistos Filipinų kaime, kur tvyrojo tikros emocijos, virė tikras gyvenimas.

Gaidžiai su bokso pirštinėmis

Vyrai buvo išėję į darbus, moterys skalbė, gamino valgį namuose, vaikai lakstė, žaidė paprastus, judrius žaidimus, kažką braižė smėlyje ir dėliojo pagaliukus. Tokį Filipinų kaimą išvydo lietuvis fotografas.

"Mandagūs, besišypsantys žmonės. Neišlepinti, skatinami kūrybiškumo, sveiko gyvenimo būdo, neturintys kompiuterių ir naujausių telefonų, – pasakojo E.Kolevaitis. – Vyrai – azartiški.

Dažnai žaidžia stalo žaidimus, kortomis pliekia pokerį iš pinigų."

Kaunietis Filipinuose išvydo ir nuo senovės garsėjančias gaidžių kovas. Viename mieste gaidžiai kovojo su prie pentinų pritvirtintais peiliais. Koviniai paukščiai specialiai lesinami, treniruojami, tampomi žemyn ir aukštyn, kad sutvirtėtų jų sparnai.

Emocijos, triukšmas, lažybos – tai, sakė E.Kolevaitis, buvo nesuvaidinta. Tačiau fotografui buvo gaila žūstančių gaidžių. Kur kas labiau nei mieste gaidžių kovos jam patiko kaimelyje: "Ten gaidžiai kovėsi ne peiliais, pritvirtintais prie pentinų, bet mažutėmis bokšto pirštinytėmis. Pralaimėdavo tas, kuriam pritrūkdavo jėgų."

Vis dėlto emocijų užteko: kaime, natūraliomis sąlygomis, ne specialiame ringe, kaip miestuose, gaidžiai kovojo apsupti vyrų, vaikų, visi audringai reaguodavo matydami smūgius, piruetus ar į čia pat tekantį upelį krentančius gaidžius.

Krepšinis su šlepetėmis

Ir, žinoma, krepšinis. Tai – viena populiariausių sporto šakų Filipinuose: šiemet šalis pirmą kartą istorijoje pateko į pasaulio čempionatą.

"Krepšinio lentos senos, sukiužusios, kai kurios pritvirtintos prie medžių, vyrai ir vaikai žaidžia basi, su paplūdimio šlepetėmis, ant žvyro, akmenukų, tačiau iš širdies, audringai ir demonstruoja neblogą lygį", – žavėjosi fotografas.

Beje, nemažai filipiniečių girdėję apie Lietuvą. Tokie buvo E.Kolevaičio sutikti žvejas, gidas, žavi mažo restoranėlio darbuotoja, kuri nustebino ištardama lietuviškai: "Labas vakaras, prašom..."

Tiesa, virto ančiuko kiaušinio, kuriame jau matosi embrionas, lietuviai ragauti neišdrįso: vyrams audringą naktį žadantį patiekalą valgė tik vietinis gidas ir vairuotojas.

"Vis dėlto nuostabi tropinėms šalims būdinga gamta ir labai draugiški žmonės negali nežavėti, – tikino fotografas. – Akyse ilgam liks fantastiško grožio ryžių terasos. Deja, ir žemės drebėjimo sugriauta bažnyčia, kuri iki šios stichinės nelamės stovėjo kelis šimtus metų. Žvelgdamas į šventovės griuvėsius suvoki gamtos galią ir visa ko laikinumą."