1999 m. Kauno paveikslų galerijoje buvo atidarytas „Fluxus“ kabinetas, supažindinantis smalsuolius su fluxus menu ir jo iniciatoriumi J. Mačiūnu. Tuometis muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis kabineto įkūrimo proga sumanė fluxišką atvirlaiškių akciją, kuri papildytų naujai įkurtą kabinetą. Fluxus judėjimo įkarštyje menininkai patys nevengė žaismingo atvirlaiškio formato, kuris buvo pigi, lengvai prieinama priemonė pakovoti prieš sistemą ir į fluxus meną įtraukti eilinį darbuotoją. Puikus to pavyzdys – Beno Vautiero atvirlaiškis „Paštininko pasirinkimas“. Šio atvirlaiškio abi pusės vienodos, todėl abiejose buvo galima įrašyti du adresatus, pageidautina – skirtingus. Toks kurioziškas laiškas pakliuvęs į paštininko akiratį sukūrė nejaukią dilemą: darbuotojas turėjo nuspręsti, kam atvirlaiškį perduoti. Jei šis pokštas likdavo nepastebėtas, adresatą padiktuodavo likimas – kuria puse paštininkas atvirlaiškį perskaitydavo, ten jis ir nukeliaudavo.

1997 m. pasirodė J. Meko autobiografija „Laiškai iš niekur“.

Kauno paveikslų galerijoje vykdyta akcija paprasta – visi menininkai gavo vienodą atvirlaiškį, kurį turėjo paversti į fluxus meno kūrinį, pratęsdami vienoje pusėje pateiktą frazę „FLUXUS is...“ (liet. fluxus yra). Kitoje pusėje atvirlaiškio centre laišką prižiūri J. Mačiūno atvaizdas su lagaminu rankoje (gal šiame lagamine jis laiko fluxus rinkinį?). Šioje pusėje matoma vieta pašto ženklui, adresatui, galerijos adresas ir trumpas prierašas, pašto menas skirtas J. Mačiūno kambariui atidaryti.

Kuratorė, kuriai buvo patikėta užduotis surasti menininkų adresus ir išsiųsti šiuos atvirlaiškius, kreipėsi į J. Meką. Būdamas artimas J. Mačiūno draugas, sužinojęs apie akciją ir J. Mačiūno kabinetą, J. Mekas ne tik pasidalijo menininkų adresais, bet ir parašė laišką, kuriame kreipėsi į J. Mačiūno ir fluxus draugus, ragindamas prisidėti prie akcijos. Laiško kopija buvo išsiųsta kiekvienam menininkui, o šiandien matoma ir galerijoje.

Parodoje galima išvysti vykusios akcijos rezultatą – žaismingą atvirlaiškių kolekciją su skirtingomis menininkų interpretacijomis, kas jiems yra fluxus. Vieno atvirlaiškio teigimu, fluxus yra pats J. Mačiūnas, kito – pieštas šuo. Yra ir tokių menininkų, kurie teigė, kad fluxus yra visur ir tebevyksta.

Dalis menininkų, įkvėpti kabineto idėjos, kartu su atvirlaiškiais muziejui padovanojo ir įvairių meno kūrinių, kurie ir šiandien papildo fluxus kabinetą, pavyzdžiui, J. Meko ar Philipo Cornerio dovanos. Po ekspozicijos stiklu slepiasi ir ikoniška Marianne Eigenheer padovanota „Milo Veneros prijuostė“.

Ši akcija ir J. Meko įsitraukimas susilaukė grandininės reakcijos, po kurios muziejus buvo papildytas naujais kūriniais. Menininkas Saulius Valius į muziejų pasikvietė J. Mačiūno draugą Ay-O, kuris 2001 m. sukūrė instaliaciją „Juodoji skylė“. Instaliacijos įrengimo dokumentacija taip pat matoma parodoje.

Kitas „Vieno laiško istorijoje“ rodomas kūrinys – J. Meko dovana muziejui, kuris poetiškai užbaigia ekspoziciją, prasidėjusią J. Meko laišku – filmas „Destrukcijos kvartetas“. Nuo pat 2000-ųjų J. Mekas žaidė su vaizdinės medžiagos pateikimu ir atrado naują eksponavimo būdą savo kūrybai. Kiekvienam iš skirtingų trumpų filmų menininkas naudoja vis kitą ekraną, kurie kartu kuria skirtingų televizijos kanalų įspūdį, žiniasklaidos ir naujienų masiškumą.

Keturiuose nesinchronizuotuose ekranuose galima matyti skirtingų naikinimo apraiškų, simboliškų ir tikrų destrukcijos momentų, susijusių su politika, terorizmu ir menu. Pirmame ekrane J. Mekas destrukciją tapatina su buldozerio griaunama siena. Nors sienos naikinimas atliepia kūrinio temą, tačiau tikroji destrukcija slypi jos paskirtyje, mat J. Mekas įamžino Berlyno sienos griuvimą.

Kitame ekrane matomas gaisro įvykis – Daniaus Kesmino „Ugnies linijos“ įamžinimas, nufilmuotas Niujorke. Trečias kvarteto vaizdas – Rugsėjo 11-osios teroristinė ataka. Paskutinė kvarteto dedamoji dalis – menininko Nam June Paiko performanso kadrai, kuriame jis sulaužo pianiną.

Neįvardydamas matomų kadrų, menininkas ne tik neišskiria iš prigimties gana skirtingų destrukcijos apraiškų, bet jas sugretina, nepalikdamas aiškiai skiriančios ribos, apeliuodamas į kiekvieno sąžinę atpažinti, kas yra tikra destrukcija – menas ar politika.

Desertas apkarto

Praėjusį šeštadienį „Kaunas 2022“ rėmuose vykęs „Fluxus“ festivalis sulaukė didelio ažiotažo dėl persirengėlių fantazijos ir šėlionių.

Į Parodos kalną jie kilo įsijautę į keisčiausius vaidmenis, pasipuošę netikėčiausiais apdarais ir kopė įvairiausiais būdai: atbulomis, kūlversčiais, užsimerkę ar traukiami karutyje.

Deja, kalno viršūnėje turėjęs laukti desertas, anot organizatorių, (ne)tikėtas ir (ne)paprastas kūrybinis vyksmas, kai kuriems apkarto.

G. Bučas, įgyvendinęs ne vieną dėmesio sulaukusį aplinkosauginį edukacinį projektą, eilinį kartą „Kaunas 2022“ renginiuose pasigedo tvarumo aspekto.

Akcentuodamas, kad dideli pokyčiai prasideda nuo smulkmenų, pateikdamas kelių merginų pavyzdį negalėjo neatkreipti visuomenės dėmesio į tai, kiek festivalio dalyviai sugeneravo atliekų.

„Merginos, pasilinksminote, tai mokėkite susitvarkyti. Pirma mintis pamačius šią dekoraciją buvo – kiek išmesta medžiagų? Kita mintis, o kaip gi šios dailios merginos susitvarkys visa tai, kaip ir kur utilizuos? Pasirodo, utilizavimas – paprastas dalykas, tiesiog numeti kažkur atokesniame kieme, ir viskas išspręsta. Pasirodo ne, yla iš maišo išlenda. Greičiau ar ilgiau, bet išlenda. Visas globalus pasaulio užterštumas jau lenda, bet labiausiai tai pajaus mūsų vaikai ir provaikaičiai“, – rašė G. Bučas socialiniame tinkle, komentuodamas festivalio dalyvių nešamą, nežinia, butaforinį ar tikrą karstą, apipavidalintą kažkokiomis medžiagomis ir akcentais.

Atsisako vardo

Visa ši masyvi atributika, pasak G. Bučo, jau beveik savaitę guli nutrenkta Vytauto pr. kieme. Aktyvistas čia pat kreipėsi į „Kaunas 2022“ vadovę ir projekto atstoves.

„Virginija Vitkiene, Mažyla Tumaitė, Simona Savickaitė, Aistė Paukštė, štai apie ką aš kalbu ir bandau pakreipti teisinga linkme. Ir žinote, turbūt pati geriausia proga dabar tiesiog man atsisakyti „Kaunas 2022“ ambasadoriaus vardo. Tiesiog nesugebėjau bent kažkiek padaryti šį svarbų visai Europai įvykį tvaresniu. Tikrai nevertas šio vardo. Atsiprašau“, – pasisakė G. Bučas.

Jis pridūrė, kad ateityje mielai prisijungtų prie „Kaunas 2022“ renginių, jeigu organizatoriai norėtų juos rengti tvaresnius.

„Kultūra – tai ta sritis, kuri gali stipriai formuoti visų mūsų pasaulėžiūrą ir prisidėti prie tvaresnio ir darnesnio pasaulio. O jeigu, merginos, skaitote šį įrašą, ar organizatoriai jas pažįstate, tai šis karstelis ir aprėdai dar dabar (rugsėjo 15 d.) guli Vytauto pr. 57. Toks simboliškas fonas – „Lietuva laisva“. Bet laisvė tikrai yra ne tai“, – pabrėžė kaunietis.

Kaupėsi iš anksčiau

Portalui kauno.diena.lt susisiekus su G. Buču jis patvirtino neatsiimantis savo žodžių ir pasitraukiantis į „Kaunas 2022“ ambasadorių būrio. „Dėl to jau buvo pasvarstymų ir anksčiau. Koks tikslas būti projekto tvarumo ambasadoriumi, jeigu į tą pusę projekte niekas nevyksta?“ – portalui kauno.diena.lt aiškino visuomenininkas.

Koks tikslas KEKS’ui naudotis mano vardu, jeigu nieko tvaraus nevyksta?

Paprašėme pateikti daugiau pavyzdžių, jei tokių buvo, kodėl nusivylė buvimu „Kaunas 2022“ dalimi? „Suprantu, skrajutės, bukletai, nors galima rasti kitokių sprendimų. Labai daug vienkartinių dalykų: nuorodos, vėliavos. Ir jau minėtam „Fluxus“ festivalyje visiškai netvariai sudalyvavo (daug sukurtų vienkartinių dalykų ir šiukšlių, dekoracijų) ne tik dalyviai, bet ir organizatoriai. Pastarieji nepasistengė po renginio teisingai sutvarkyti aplinką. Buvo grandiozinis renginys „Santaka“. Buvo tikrai galima apsieiti be fejerverkų. Yra daug dalykų, be kurių galima apsieiti. Esu kalbėjęs su „Kaunas 2022“ komanda, su pačia vadove V. Vitkiene. Dar 2018 metais sakiau, kad padarysim „Kaunas – Europos sostinė“ tvaria švente. Tvarumas nebūtinai turi būtų pirmoje vietoje, bet kad būtų svarus tvarumo akcentas. Kelis kartus konferencijose įgyvendinome tvarių sprendimų, bet paskui viskas nugeso. Vienkartinių buteliukų dalijimas per renginius… Suprantu, rėmėjai, bet...“ – atsiduso G. Bučas.

Jis sakė, kad kliūva daug dalykų, susijusių su „Kaunas 2022“. „Jau sakiau ir anksčiau, kad ko gero reikės atsisakyti („Kaunas 2022“ tvarumo ambasadoriaus titulo – aut. past), bet dabar tai buvo paskutinis kantrybės lašas. Viskas. Parašiau vienai iš „Kaunas 2022“ komandos atstovių, kuri kuruoja ambasadorius. Parašiau, kad išbrauktų mane iš ambasadorių sąrašų“, – kalbėjo kaunietis.

Vyras atkreipė dėmesį, kad komentare feisbuke rašė, tarsi prisiimdamas kaltę, kad jis nesugebėjo pasiekti, kad projekto renginiai būtų tvaresni. „Bet pati komanda nelabai nori ir nesugebėjo priimti siūlymų. Buvimas tvarumo ambasadoriumi, kai vyksta tokie dalykai, diskredituoja mano vardą, diskredituoja tai, ką darau, ką veikiu. Koks tikslas KEKS’ui naudotis mano vardu, jeigu nieko tvaraus nevyksta?“ – savo sprendimą argumentavo G. Bučas.

Giedrius Bučas/Vilmanto Raupelio nuotr.

„Kaunas 2022“ vadovės reakcija

Feisbuke į G. Bučo komentarą sureagavo  „Kaunas 2022“ vadovė V. Vitkienė.

„Giedriau, tikrai suprantu jūsų kritiką. Rekvizitus festivaliui gaminasi patys kauniečiai. Ir tokie neatsakingi jų atsikratymo būdai rodo, kad kaip visuomenė turim kur link judėti – atsakomybės prieš gamtą ir save kryptimi“, – teigė V. Vitkienė.

G. Bučas šiemet apdovanotas Prezidento Valdo Adamkaus premija, kuri teikiama už visuomenės dėmesio bei pagarbos vertus pasiekimus ir pastangas apsaugoti bei atstatyti gamtinę aplinką Lietuvoje ir kaimynystėje, bei užtikrinti išteklių tvarumą. Taip įvertintos kauniečio pastangos šviesti visuomenę ir populiarinti darnią gyvenseną.

Portalas kauno.diena.lt kreipėsi į „Kaunas 2022“ atstovus dėl situacijos ir G. Bučo pareiškimo dėl  tvarumo ambasadoriaus vardo atsisakymo. 

„Informuodamas apie pasitraukimą iš į pabaigą artėjančios Europos kultūros sostinės programos ambasadorių tarpo, G. Bučas nuliūdino „Kaunas 2022“ komandą. Tuo pačiu suprantame, jog tai gali tapti ir simboline paskata dar aktyviau kalbėtis ir dirbti dėl švarios aplinkos.

Akivaizdu, kad nors pokyčiai visuomenėje vyksta, norisi, kad jie būtų greitesni ir įtrauktų daugiau žmonių. Giedrius teigia, jog jo, kaip tvarumo ambasadoriaus misija nepavyko, remdamasis pavyzdžiu apie patvoryje atsidūrusias renginio dalyvių naudotas dekoracijas ir atributiką. Šis konkretus atvejis yra netikslus, nes atributika buvo laikinai patalpinta nuosavo namo kieme ir bus pernešta atgal į dalyvių būstinę“, –  penktadienį „Kauno dienai“ komentavo „Kaunas 2022“ rinkodaros ir komunikacijos vadovas Mindaugas Reinikis.

Vieno iš žaismingą požiūrį į meną propagavusio judėjimo „Fluxus“ sumanytojų Jurgio Mačiūno aikštėje, esančioje Parodos g. ir Vytauto pr. sankirtoje, visą vakarą skambėjo muzika. Čia kviesta gamintis kostiumus ir kaukes „Fluxus“ stiliumi. 

Uždarius eismą Parodos kalnu ir paskelbus „Fluxus“ festivalio pradžią, čia ėmė būriuotis dar daugiau kaukėtųjų ir kostiumuotųjų.

Margame būryje išsiskyrė mergina įspūdingu kostiumu, pasipuošusi ilgais medžiaginiais sparnais.

„Aš – miško fėja, saugau mišką ir visus jo gyvūnus. Kostiumą gaminau tris mėnesius, kūriau jį specialiai šiam renginiui“, – pasakojo vienam vakarui fėja virtusi kaunietė Evelina Sabaitė.

Šalia jos eismą badmintono raketėmis reguliavo vyriškis su šalmu ir elektros lemputėmis šviečiančiu kostiumu.

„Aš – pareigūnas, reguliuojantis, kad viskas vyktų gerai. Žmonės ramūs, gerai nusiteikę – tai man ir darbo mažai, nereikia jokių represijų“, – juokavo eismo reguliuotoju tapęs Tomas Stasiukaitis.

Netoliese rikiavosi kaukėtųjų ketveriukė, tarp kurių išsiskyrė musmirės kauke pasipuošusi mergina ir Pinčiukas.

„Sudalyvauti kopime į Parodos kalną buvo paskutinio vakaro idėja. Draugė pasiūlė sudalyvauti – nusprendžiau atkurti seną savos kūrybos kostiumą. Džiaugiuosi, kad dabar geresnė jo versija gavosi“, – pasakojo musmire tapusi Vaidilė.

„Šis festivalis yra susijęs su absurdu. Pagalvojau, kad lietuvių mitologijoje nėra nieko absurdiškesnio už Pinčiuką. Taigi, aš –  Pinčiukas“, – prisistatė Aistis.

Šalia po elektros lemputėmis šviečiančiais skėčiais, nuo kurių leidosi tampomo popieriaus gijos, glaudėsi dvi merginos.

„Mes – medūzos. Kaukes sugalvojom pačios. Esam kūrybingos. Galvojom galvojom ir sugalvojom“, –  juokėsi dvi Emilijos.

Fliuksiškus pasirodymus Parodos kalno papėdėje iškilusioje scenoje pristatė Kauno miesto ir rajono bendruomenės.

„Pristatome baletą iš Kulautuvos“, – paskelbė pranešėjas, vyrui su balerinos sijonėliu ėmus šokti baleto parodiją pagal Virgio Stakėno dainą apie Kulautuvoje vykstantį dainuojamosios poezijos festivalį „Akacijų alėja“.

Prieš 22 val. ši keista publika ėmė rikiuotis eisenai.

Pradžią jai davė kibirų ir būgnų orkestras. Ir pajudėjo – fliuksiška eisena užpildė visą Parodos kalno įkalnę.

Šventės dalyvių nuotr.

Penktą kartą surengta karnavalinė eisena buvo gausesnė nei įprastai.

„Šie metai – tie, dėl kurių mes penkis metus iki šiol repetavome. Dabar jau turėtumėme visi žinoti, ką reiškia lipti į Parodos kalną „Fluxus“ stiliumi. Šiemetinis renginys ypatingas dar ir tuo, kad į jį yra atvykusios delegacijos iš kitų Europos miestų, taip pat žmonės, iš kitų šalių atvykę autobusais, suskridę, suvažiavę specialiai kopti į Parodos kalną „Fluxus“ stiliumi“, – apie tai, kad šiemet karnavalinė eisena turėtų būti daug gausesnė nei paprastai, užsiminė „Kaunas 2022„ vadovė Virginija Vitkienė. 

Parodos kalno viršuje užkopusiųjų laukė visas „Fluxus“ performansų miestelis.

Kaukių ir kostiumų kūrimo dirbtuvės šeštadienį veiks keturiose vietose Kauno centre. Nuo 15 val. – dviejose Nepriklausomybės aikštės vietose: prie nuogo berniuko skulptūros ir vaikų žaidimų aikštelėje prie Soboro, taip pat prie Kauno paveikslų galerijos (K.Donelaičio g. 16) veikiančioje kavinėje „Kultūra“. Nuo 19 val. kostiumus bus galima pasigaminti ir J. Mačiūno aikštėje (Parodos g. ir Vytauto pr. sankirtoje). Kostiumų dirbtuvės veiks iki 20 val.

„Turime paruošę daug medžiagų, iš kurių galima pasigaminti kaukes, kostiumus. Dirbtuvėse dalyvauja menininkai – kuriant kostiumus jie pasiūlys įdomesnių priemonių ir sprendimų. Taigi, kaukę visiškai nebūtina gamintis namuose – atvykus keliomis valandomis anksčiau, nei vyks kopimas, galima pasigaminti kaukę ar kažkokią kostiumo detalę ir linksmai užkopti į kalną“, – kviečia „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.

21 val., arba, kaip juokaudami „Fluxus“ stiliumi skelbia organizatoriai, 20:61 val., J. Mačiūno aikštėje prasidės „flux’iški bendruomenių pasirodymai“, o 22 val. lauks festivalio kulminacija – karnavalinės eisenos kopimas į Parodos kalną.

„Šie metai – tie, dėl kurių mes penkis metus iki šiol repetavome. Dabar jau turėtumėme visi žinoti, ką reiškia lipti į Parodos kalną „Fluxus“ stiliumi ir pasikviesti draugų lipti drauge. Šiemetinis renginys ypatingas dar ir tuo, kad į jį yra atvykusios delegacijos iš kitų Europos miestų, taip pat žmonės, iš kitų šalių atvykę autobusais, suskridę, suvažiavę specialiai kopti į Parodos kalną „Fluxus“ stiliumi“, – apie tai, kad šiemet karnavalinė eisena turėtų būti daug gausesnė nei paprastai, užsiminė V. Vitkienė.

Pasak jos, gandas apie netradicinį, intelektualų karnavalą ir respektabilius renginius aplink jį jau plačiai pasklidęs po Europą. Kaip vieną tokių renginių, viliojantį ir turistus iš užsienio, V. Vitkienė įvardijo šiandien visuomenei duris atvėrusią retrospektyvinę Yoko Ono parodą „Laisvės pažinimo sodas“ Kauno paveikslų galerijoje.

„Šioje parodoje, beje, taip pat labai daug „Fluxus“ meno pavyzdžių, kadangi paroda retrospektyvinė – joje eksponuojami kūriniai nuo XX a. septintojo dešimtmečio. Daug jų remiasi instrukcijomis, kaip ir šiemetinis „Fluxus“ festivalis. Kviesdami į festivalį, svarbiausia komunikacijos žinute mes ir pasirinkome instrukciją – kviečiame žmones pagal instrukciją pasigaminti meno kūrinius patiems“, – apie tai, kad vienas iš „Fluxus“ meno judėjimo sumanytojų Jurgis Mačiūnas taip pat mėgo instrukcijas, užsiminė V. Vitkienė.

Karnavalinei eisenai šturmavus Parodos kalną, ant jo vyks dar apie 30 pasirodymų – „Fluxus“ stiliaus performansai ir muzikiniai pasirodymai. „Fluxus“ performansų miestelis veiks iki 24 val.

Renginio metu 20–23 val. automobilių eismas Parodos gatve bus draudžiamas.

Šeštadienio vakarą „Fluxus“ pradininko Jurgio Mačiūno vardu pavadintame skvere, esančiame viduryje judrios sankryžos Parodos kalno papėdėje, bus švenčiama festivalio pradžia, pranešė organizatoriai.

Jį atidarys Kauno bendruomenių kurti pasirodymai, o 22 val. dalyviai kops į Parodos kalną, kurio viršūnėje lauks „Fluxus“ performansų miestelis.

Renginio metu 20–23 val. automobilių eismas Parodos gatve bus draudžiamas.

„Lietuvos bei užsienio menininkai kauniečiams ir miesto svečiams dovanos kolektyvinius išgyvenimus, improvizacijas, šokius, poetinės akcijas, ugnies skulptūras ir daugybę kitų siurprizų“, – teigiama pranešime spaudai.

Bus galima pamatyti per 30 performansų, septynias šviesos instaliacijas ir beveik 400 pasirodančių Kauno miesto ir Kauno rajono bendruomenių narių. Laukiama ir kūrėjų iš užsienio, pavyzdžiui, svečiai iš Lenkijos žada performansą, kurio metu atliks muziką sliekams, menininkas iš Ispanijos pakvies į muzikos dirbtuves.

Šių metų festivalio tema – iš kasdienybės ištrūkti raginančios „Instrukcijos“.

„Pamiršk nuobodžius informacinius lapelius, etiketes ir schemas. Užkopus į kalną tave pasitiks „Fluxus“ performansų miestelis, sproginėjantis keisčiausiais pasirodymais, o į patrakusį vyksmą įsitrauks kiekvienas apsilankęs. Festivalio erdvėje pabirusios flux’iškos instrukcijos kvies ištrūkti iš kasdienybės ir patirti rutiną aukštyn kojom“, – teigiama organizatorių kvietime.

„Fluxus“ festivalis Kaune vyksta nuo 2018 metų, jo metu keisčiausiais kostiumais pasidabinę persirengėliai kopia į Parodos kalną ir ten rengia pasirodymus.

J. Meko skersvėjis jungiasi prie gatvių šviesos meno galerijos „ARTerija“, kurią kuruoja asociacija „Miesto kvartalas“. Menininko S. Verskio instaliacija „World Goes Bananas“ – tai garsaus menininko Maurizio Cattelano kūrinio „Comedian“ replika. 2019 metais Bazelio šiuolaikinio meno mugėje menininko demonstruotas kūrinys, kurio pagrindinis veikėjas yra prie sienos lipnia juosta prilipdytas bananas, buvo parduotas už 120 tūkstančių JAV dolerių. Vėliau buvo parduotos dar dvi šio darbo kopijos, taigi bendra suma už šį kūrinį viršijo 390 tūkstančių JAV dolerių.

Šią vasarą Jungtinių Amerikos Valstijų apygardos teisėjas Robertas N. Scola jaunesnysis teisme pareiškė, kad italo menininko instaliacija yra nepaprastai panaši į amerikiečių menininko Joe Morfordo kūrinį „Banana & Orange“ iš serijos „Skulptūros: natiurmortas“.

Maurizio Cattelano kūrinys, kaip ir jo pardavimo istorija, puikiai atspindi globalią visuomenės ir kultūros situaciją, kurios groteskas ypač aktualus šiandien, postpandeminiu laikotarpiu, kai pasaulis tampa trapus ir grėsmingas, o meno kūriniai keliasi į skaitmeninę erdvę NFT pavidalu, kol kas labiau primenančiu rinkodaros burbulą ar piramidę, kai grąža neaiški, o autorių teisės – neapibrėžtos. NFT, kaip ir M. Cattelano bananas ar Marcelio Duchampo klozetas, sukelia visišką nuostabą ir susižavėjimą arba visišką atmetimą.

Kaip Vilnius priims olando S. Verskio flux’inę „World Goes Bananas“ instaliaciją? „World Goes Bananas“ – tai angliškas posakis, reiškiantis „pasaulis išsikraustė iš proto“. Ir kur geriau ji tiktų, jei ne Meko skersgatvyje.

S. Verskis gimė 1977 metais Nyderlanduose. Baigė Anglijos Arnhemo dailės ir dizaino akademiją. Gyvena ir dirba Roterdame. Instaliacijas ir objektus pradėjo kurti 2005 metais, jo darbai buvo fotografuojami visoje Olandijoje. Menininkas teigia, kad menas turi kelti abejonių ir gluminti, o ne globoti ir varžyti. Priešingai nei dabartinė mada, jis sako nenorįs stebėtojams diktuoti kelio į meno supratimą, tą kelią jis tik rodo.

Organizatorių nuotr.

Instaliacijos įrengimo proga S. Verskis atsakė į keletą klausimų.

– Kas jus įkvėpė sukurti šį kūrinį?

– Kai M. Cattelano Bazelyje prilipdė bananą iš prekybos centro prie sienos lipnia juosta ir dar pardavė jį už 120 tūkst. eurų, man tai labai patiko. Pagalvojau, o kodėl ne – juk world goes bananas! Pasaulis eina iš proto! Savo kūrinyje bananą paverčiau šimtais geltonų lietpalčių, menamų žmonių siluetų, kurie bėga, lipa vienas per kitą, veržiasi aukštyn, tolyn, kažkur, trypia vienas kitą, tempia žemyn – kraustosi iš proto dėl savo begalinio egoizmo. Toks mano atsakymas yra savicentrizmui, Cattelano ir visam šiuolaikiniam meno pasauliui. Ir tai – ne kūrinio replika, tai mano replika-atsakymas menininkui.

– Kodėl jūsų meno kūrinys atsirado Vilniuje? Ar šis miestas jums brangus, nes jame – jūsų šaknys?

– Mano mama kilusi iš Vilniaus, tikrai, bet sentimentų šiam miestui neturiu. Gimiau ir užaugau Roterdame, mokiausi Los Andžele. Vilnius – mažas, jaukus miestas, tik man – gal kiek per romantiškas, kiek per mažas.

Įkurdinti „World Goes Bananas“ Vilniuje mane pakvietė gatvių meno galerija „ARTerija“. Man patinka, kad galerija neturi patalpų, o jos ekspozicijų vieta – miestų arterijos-gatvės. Tai unikalus formatas, galite juo didžiuotis. Labiausiai suviliojo tai, kad instaliacijai numatyta vieta – J. Meko Skersvėjo gatvė. Su Meko kūryba esu susipažinęs, laikau jį savo mokytoju, aplenkusiu laiką. Atradau jį Niujorke, esu matęs beveik visus jo filmus.

Organizatorių nuotr.

– Kuo jums artimos fluxus judėjimo idėjos?

– Judėjimu. Man artimas nuolatinio judėjimo elementas, savo kūryboje dažnai vartoju kitimo, virsmo metaforas ir išraiškos priemones, kurios padeda šias mintis išreikšti. Mano kūriniai lengvai šokinėja iš vienos formos į kitą – apima skirtingas meno sritis.

– Kodėl pasirinkote geltoną lietpalčių spalvą? Kodėl ne, pavyzdžiui, žalią?

– Nes banano spalva M. Cattelano kūrinyje buvo geltona. Ir kai mes sakome: „World Goes Bananas“, juk irgi vizualizuojame turbūt ne žalią bananą, o geltoną.

– M. Cattelano kūrinys buvo parduotas už 120 tūkst. JAV dolerių. Kiek įvertintumėte savąjį?

– Mano kūrinys kainuoja gerokai daugiau.

– Girdėti kalbų, kad savo kūrinį perkelsite į skaitmeninę erdvę, paversite NFT. Koks jūsų santykis su virtualiuoju menu?

– Aš jau perkėliau savo kūrinį į NFT. Ir ne vieną. Galima sakyti, kad esu virtualus konceptualus menininkas.

– Labai gaila, kad neatvykote į savo instaliacijos atidarymo iškilmes. Kuo šiuo metu esate užimtas?

– Šis kūrinys, galima sakyti, mano dovana Vilniui, J. Meko Skersvėjui. Todėl jo elementų aprašymą ir instaliavimo instrukciją atsiunčiau galerijos „ARTerija“ kuratoriams. Šiuo metu esu Paryžiuje, rengiuosi parodai „Jeu de Paume“ galerijoje.

– Kokią žinią siunčiate Vilniaus gyventojams savo instaliacija?

– Instaliacija turi du sluoksnius: ji be galo instagraminė, esu tikras, kad socialiniai tinklai bus pilni nuotraukų. Bet tai – paviršius. Kur kas svarbiau, kad ji mekiška – judanti ir kintanti, ji kelia klausimus, ironiškai žvelgia į šiuolaikinį meną. Nuo medžiagų, kurias instaliacijai naudojome – juk tai – plastiko šiukšlės, – iki banano leitmotyvo ir pasaulio, kuris pamažu kraustosi iš proto. Juk kraustosi iš proto ne vienas žmogus – visa mūsų aplinka skamba neįtikėtina, beprotiška melodija. Mano, menininko, pareiga tai pastebėti.

Organizatorių nuotr.

– Patikslinkite, kokias šio pasaulio beprotybės apraiškas matote?

– O jūs nieko nematote? Nematote, kaip žmonių pasaulis ritasi velniop, įjungęs beprotiško susinaikinimo programą? Jums tikrai nesimato?! Norite, kad įvardyčiau?! Nenoriu atsakinėti į tokius klausimus! Jei žmonės nesupranta, kad jie – tik viena iš Žemės, gyvo organizmo, gyvybės formų ir kad jie tapo parazitu, keliančiu pavojų, nieko negaliu pridurti. Kas atsitinka su parazitais, kurių prisiveisia per daug? Su parazitais, kurie iščiulpia savo maitintojo jėgas, sveikatą ir sukelia ligas? Teisingai – juo bandoma atsikratyti.

– Kaip manote, ar menininkas pajėgus visa tai pakeisti?

– Nieko jis nepajėgs! Ir ne tokia jo misija. Menininkas, jei jis nėra savanaudis narcizas, gali tik tapti tarpininku tarp kūrėjo ir žmogaus. Gauti impulsą ir pamėginti jį perduoti žmonėms.

Kauno mikrorajonai – daugelio dar neatrastas pasaulis. Miestui švenčiant Europos kultūros sostinės metus, čia vis dažniau skamba muzika, vyksta ekologijos, meno festivaliai ir renginiai. Jau nuo 2018 „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kvietė Kauno miesto rajonų aktyvius gyventojus, bendruomenes ir vietos verslus ieškoti savo identiteto ir kartu įgyvendinti vietos kontekstą atspindinčias kūrybines iniciatyvas. Visą šiltąjį sezoną – nuo pat birželio iki rugsėjo vidurio – gyventojus ir svečius su projektų rezultatais susipažinti kvies Šilainiai, Dainava, Eiguliai, Panemunė, Gričiupis, Žaliakalnis, Vilijampolė, Petrašiūnai ir Aleksotas. Renginiai padės įsitikinti, kad kultūros toli ieškoti nereikia, o mikrorajonuose yra vietos kokybiškam veiksmui.

Vasarvidį kviečia pasitikti Dainavoje – nuo promenados iki senųjų papročių

Birželio 18 dieną, Vasarvidžiui artėjant, Dainava pasitiks senaisiais papročiais, folkloru ir kūrybine laisve persismelkusiu vyksmu. Skaičiuojant valandas iki vidurnakčio, V. Krėvės prospekto kiemais keliaus lietuviškų sutartinių įkvėpta muzikinė promenada, tris savaites kurta 50 profesionalų iš viso pasaulio („Academy of the Unfulfilled“) ir Kauno bendruomenės scenos menų atstovų. Menininkai kelias savaites ruošėsi renginiui dalyvaudami kūrybinėse dirbtuvėse bei bendraudami su vietos kūrėjais ir bendruomene. Specialiai renginiui jie netgi mokėsi lietuviškų sutartinių. Anot „Kaunas 2022“ programos „Fluxus Labas!“ koordinatorės Godos Kacilevičiūtės, menininkams Dainava pasirodė įdomi ir egzotiška – sužavėjo žali mikrorajono kiemai bei draugiški žmonės. Unikali eisena su teatralizuotomis stotelėmis seks René Daumalio alegorinio romano „A Night of Serious Drinking“ motyvais, pasakojančiais apie neretai kiekvieną aplankantį dvasinį troškulį.

Pastarąjį numalšinus – veiksmas kelsis į Draugystės parką. Čia postindustrinės muzikos garsais, griaudinčiais ritmais bei ugnies ir šviesų žaismu bus pristatyta daugiau nei metus mikrorajono bendruomenės ir profesionalių atlikėjų bei meno kolektyvų kurta misterija. Prie įspūdingo renginio „Dainava vyksme. Vasarvidžio burtai“ įgyvendinimo prisidėjo net 200 kauniečių.

M. Plepio nuotr.

„Manau, kad mikrorajonuose svarbu kurti bendruomeniškumą, terpę kultūrai, stiprinti ryšius su kaimynais. Tikiu, kad nebūtina važiuoti į miesto centrą tam, kad nuveiktume ką nors gražaus. Dainava – dainų kraštas, o tuo pačiu – pramoninis rajonas. Pasirodymuose išvysime šias abi Dainavos puses,“ – žada G. Kacilevičiūtė.

Šančiuose naujai atgims unikalios erdvės

Birželio 23–24 d. veiksmas kelsis į Šančius. Trumpiausią metų naktį netikėtomis spalvomis atsiskleis mažiau žinomos rajono erdvės ir pastatai, kurie pasitiks su muzika, šokiais ir plačiai atvertomis durimis.

„Šančiai – ypatingas rajonas, turtingas savo istoriniu paveldu. Čia gyveno ar savo kūrybos pėdsakus paliko ne vienas žymus žmogus, vietovėje galima rasti modernizmo stiliaus, kitų architektūriškai svarbių pastatų, nuolat atsiveria ir naujos erdvės. Šventėje istorinė rajono dalis pinsis su šiuolaikiškais pasirodymais, instaliacijomis. Festivalis pasiūlys savotišką tradicijos ir naujovių sinergiją“, – teigia Goda Karbonskytė.

Pirmoji stotelė – buvęs parako sandėlis, kuriame jau nuo 2018 m. verda aktyvus kūrybinis gyvenimas. Birželio 23 d. čia pasitiks tautinio meno ansamblio „Ratelinis“ pasirodymas, soprano, elektronikos ir šokio sintezė „Burtažodžiai“, grupių „It Was Us“ ir „Arklio galia“ koncertai. Vidurnaktį, kaip ir pridera trumpiausią vasaros naktį, laukia siurprizas – ugnies skulptūros įžiebimas. Viso renginio metu vyks kūrybinės dirbtuvės, į vidų užklysti vilios instaliacijos, o atsvarą ugniai kurs skulptorius Jomantas Padgurskas, kuris iš ledo pjaustys specialią skulptūrą.

Išlydėjus trumpiausią vasaros naktį, birželio 24 dieną, Šančiuose vyks ekskursijos, įtrauksiančios įvairių skonių smalsuolius. Istorijos entuziastus vilios turas po Kauno tvirtovės statinius, pasivaikščiojime prie Nemuno bus kalbama apie gamtą, paukščius, augalus ir tvarumą, lobių ieškotojai keliaus maršrutu „Nuo barakų iki Parako“, o norintys daugiau iššūkių, galės prisijungti prie ilgametės rajono gyventojos ir žinovės gidės Rolandos vedamos ekskursijos dviračiais. Visi keliai tądien ves į restoraną „Kastytis“, kuris pasitiks autentišku interjeru, to meto muzika, atkurtais restorano užkandžiais ir čia išsaugotais prisiminimais bei istorijomis.

Dar vienas svarbus sustojimas – buvusios kareivinės, birželio 24 d. duris atveriančios kaip renovuota, judri ir menininkų įveiklinta erdvė. Plačiajai visuomenei atsiveriantis pastatas prisistatys kaip „Gyvas namas“, kuriame bus galima pasisemti idėjų ar sudalyvauti ne viename kūrybiniame užsiėmime. Turiningoje programoje – būgnininkų bendruomenės pasirodymas, molio edukacijos, performansas, šokio pasirodymai, koncertas ir kitos veiklos.

„Dainava vyksme. Vasarvidžio burtai“ žiūrovų lauks jau birželio 18 d. Šančių festivalyje sudalyvauti mikrorajono gyventojai ir svečiai kviečiami birželio 23-24 d. Susipažinti su kitais mikrorajonuose vyksiančiais renginiais galima čia.

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių.

E.Velaniškytė adventą, laukimo laikotarpį, likusį iki Kalėdų, kvietė ir tebekviečia išnaudoti kūrybai, kuria būtų galima pradžiuginti, nustebinti ir save, ir artimuosius.

„Sukūrė nuostabius darbus. Medžiagas naudojo ekologiškas, kaip ir prašiau. Svarbiausia – visi dalyviai patikėjo savo gebėjimais ir puikiai praleido laiką“, – reziumavo edukatorė, pridūrusi, kad ne veltui šiuolaikiniame pasaulyje brangiausiai vertinami rankų darbo gaminiai.

Svarbiausia – visi dalyviai patikėjo savo gebėjimais ir puikiai praleido laiką.

Žvelgiant į per porą valandų gimusias prakartėles, sunku patikėti, kad joms pagaminti pakanka tokių paprastų priemonių kaip popieriaus. Tiesa, reikėjo atsinešti norą kitaip papuošti namus, išlaisvinti savo kūrybines galias ir pasikliauti profesionalia menininke, jos parūpintomis priemonėmis.

Kitą šeštadienį ji dirbtuvių dalyvius nudangins į fliuksiškų eglutės žaisliukų gamybos, kūrimo idėjų pasaulį, iš kurio sugrįžtama su neabejotinai išskirtiniais papuošimais savo namams.

E.Velaniškytė, profesionali pripažinta tapytoja, dirbdama edukatore neretai susiduria su dalyvių pasiaiškinimu: „Aš nemoku piešti.“ Jos reakcija būna: „Kas ir kada jums tai pasakė, ir kodėl jūs tuo patikėjote?“ Menininkė atkreipė dėmesį, kad žmogus piešti pradeda pirmiau, nei išmoksta kalbėti, rašyti, skaityti.

Rengdamasi pirmosioms šių metų kalėdinėms dirbtuvėms tapytoja „Kauno dienai“ pasakojo besivadovaujanti meno pasaulio mohikano Jurgio Mačiūno, „Fluxus“ judėjimo pradininko, filosofija. J.Mačiūnas ir „Fluxus“ vadinami savotišku priešnuodžiu nuo gyvenimo pilkumo.

Dirbtuvėse svarbiausia buvo noras kurti. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Edukacijas menininkė vadina prasminga veikla ir sau pačiai, ne tik edukacijų dalyviams. Įvairūs meno, kūrybiniai užsiėmimai padeda auginti muziejų lankytojus, padeda grąžinti meną į namus, į šeimą. „Mano vizija yra tokia: muziejus, galerija yra meno, dvasios, sielos, būties šventykla. Jeigu nori pamaitinti savo sielą, ateini į muziejų ir jame randi pačių įvairiausių dalykų, ir ne tik tai, kas kabo ant sienų. Muziejus turi būti traukos centru, kur žmogus galėtų ateiti su pačiomis įvairiausiomis temomis ir progomis“, – sakė pašnekovė.

Ji išreiškė nuomonę, kad pirktinis, dėl masinės gamybos įmantriausių dekoracijų pasaulis tampa plokščias. „Plokšti eglutės žaisliukai, plokščios prakartėlės pasauliui padės suapvalėti“, – pokštaudama argumentavo E.Velaniškytė.

Kalėdinės kūrybinės dirbtuvės, kaip minėjome, bus rengiamos ir ateinantį bei dar kitą šeštadienį nuo 12 val. Jos skirtos visai šeimai.

Gruodžio 11-oji bus skirta netradicinių žaisliukų gamybai.

Prieš įžengiant į kabinetą

Kaip ir dera garbingiems jubiliejams, šventė prasidėjo Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorės pavaduotojos parodoms ir ekspozicijoms, kuratorės Eglės Komkaitės-Baltušnikienės įžanginiu žodžiu apie prieš 21-us metus atidarytą "Fluxus" kabinetą. Prieš dvejus metus jis buvo atnaujintas pagal tvaraus muziejaus idėją ir principus, papildytas naujais J.Mačiūno, Geoffrey Hendrickso ir Jono Meko kūriniais taip pat Yoko Ono knyga, Johno Lennono dienoraščiu, George'o Brechto ir Beno Vautier atvirukais, Jameso Riddle‘o žaidimu, nematytais AY–O vaivorykštinės serijos kūriniais (tarp kurių ir garsusis J.Mačiūno portretas), Takako Saito darbais ir spaudiniais, o lietuviška "Fluxus" dalis ekspozicijoje iliustruota Kęstučio Grigaliūno, Redo Diržio, Naglio Baltušniko ir "Post Ars" grupės kūriniais.

Antrąjį kartą atidaryto "Fluxus" kabineto renginį lydėjo konservų akcija-atrakcija, kuri ne tik priminė apie (deja, nesėkmingą) J.Mačiūno verslo planą – surinkti Europos konservų gamintojų produkcijos pavyzdžius ir juos pasiūlyti Amerikos rinkai, bet ir tapo prasmingu bendradarbiavimo su "Maisto banko" Kauno padaliniu projektu.

Lengvumas: fluksiško J. Mačiūno gimtadienio šventės akimirkos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Renginio metu surinkti konservai buvo pažymėti Paveikslų galerijos lipduku, "Fluxus" kabineto antspaudu ir perduoti "Maisto bankui". Konservų gavę žmonės turėjo galimybę su tuščia dėžute ateiti į Kauno paveikslų galeriją ir apžiūrėti visas ekspozicijas nemokamai.

J.Mačiūno dėsnis

Susipažinus su atnaujinto "Fluxus" kabineto istorija, tapytoja, muziejaus edukatorė Eglė Velaniškytė pakvietė šventės dalyvius į ypatingai progai skirtą edukacinę programą. "Pagalvokite apie tai, kad yra visatoje toks fizikinis dėsnis, kurio mokslininkai dar neatrado. Būtent taip nutiko su "Fluxus". Jis buvo visada tik J.Mačiūnas, kaip koks geras fizikas, jį atrado ir įvardijo", – edukaciją pradėjo E.Velaniškytė ir pažymėjo, kad1961-aisiais atsiradęs "Fluxus" turėjo būti žurnalu, bet J.Mačiūnas pasižymėjo beribe fantazija ir turėjo diktatoriškų savybių, todėl žurnale "Fluxus" nepakako vietos ir jis tapo avangardinio meno judėjimu, paremtu principais, kad meną gali kurti visi ir menas neturi išliekamosios vertės.

Lengvumas: fluksiško J. Mačiūno gimtadienio šventės akimirkos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Fluxus“ tapo laisvės forma žaisti meną kasdien, o ne matyti jį tik parodų salėse.

"J.Mačiūno kūrybą sudarė performansai, hepeningai (angl. happening), kuriuos jis vadino event‘ais (liet. įvykiais) ir dėžutės, kartais pavadinamos mažyčiais muziejais. Motinos įsčios yra dėžutė, gyvename mes dėžutėse, gyvenimą baigiame irgi dėžutėje", – šmaikščiai pasakojo E.Velaniškytė.

J.Mačiūnui buvo svarbu, kad menas turėtų ryšį su gyvenimu, su šia diena, kad jis nebūtų muziejinis eksponatas, todėl kūrėjas pabrėždavo bendruomeniškumo ir visuomeniškumo svarbą. "Tačiau tai nereiškia, kad "Fluxus" judėjimo šalininkai neigė klasikinį meną. "Fluxus" darbuose paisoma klasikinio meno struktūros taisyklių: idėjos, kompozicijos, formos", – pabrėžė edukatorė. Nelaužydamas šių taisyklių, bet praplėsdamas jas, "Fluxus" tapo laisvės forma žaisti meną kasdien, o ne matyti jį tik parodų salėse.

Lengvumas: fluksiško J. Mačiūno gimtadienio šventės akimirkos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Gimtadienio vaišės

Iki pat iškeliavimo į kitą pasaulį J.Mačiūną į priekį stūmė idėjos. Net jo laidotuvės tapo event‘u (o praėjus kelioms savaitėms po jų – jo mamą pasiekė sūnaus siųsta telegrama). Tai tik patvirtina, kad J.Mačiūnas mėgo šventes, jam patiko ir ruošti vaišes, tačiau jo patiekalai, žinoma, buvo "fluxiški": arbata, verdama iš virvės, peršviečiami produktai ir kitokie skoniu nepasižymėję virtuvės eksperimentai.

Kad 90-ojo jubiliejaus šventė būtų ne tik smagi, įdomi, bet ir gardi, pasirūpino kavinės "Kultūra" šefai, kurie paruošė gimtadieniui skirtus barščius ir Paveikslų galerijos terasoje vaišino jais J.Mačiūno jubiliejaus svečius.

Lengvumas: fluksiško J. Mačiūno gimtadienio šventės akimirkos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Su šiltų, kvepiančių barščių lėkšte ir režisieriaus Andreas Veiel filmu (kurį paskolino J.Goethe‘s institutas Vilniuje) apie J.Mačiūno bendražygį, pasaulyje pripažintą vokiečių menininką Josephą Beuysą, kuris sakė, kad menu gali būti viskas, ypač tai, kas kaupia energiją, ir kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, užbaigta 90-ojo Misterio Fluxus gimtadienio šventė.