Kur jau ten Gavėnia?! 40 dienų susikaupimo, asketiškesnių pasirinkimų šiuolaikiniam žmogui – nepakeliamas išbandymas. O ir Bažnyčia yra supaprastinusi pasninko reikalavimus: svarbu atsisakyti mėsiškų valgių Gavėnios penktadieniais, o pasninkauti privalu Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį.

Pasninkas mums priimtinas dietos forma, kai reikia padailinti kūno linijas. Sutinkame pasirinkti, ką valgyti, kai to prireikia dėl sveikatos ar grožio. O pasninkauti dėl sielos reikalų – permąstant gyvenimą ir pasikeičiant – mums nepatogu. Nebeturime valios būti labiau krikščionimis. Nebenorime kovoti savo vidinių kovų. Nebemokame laukti. Išlaukti. Laimingiems mums reikia būti tuoj pat – čia ir dabar. Ir tyla mums nepatogi. Geriau jaučiamės šurmulyje, kuris perrėkia visas dvasios aimanas.

Vis dėlto velykinis stabtelėjimas ateina į kiekvieno gyvenimą. Velykų dovana mažina atskirtį tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Verbų sekmadienį bažnyčioje visi turi rankose laikyti kadagio, beržo, gluosnio šakelę arba kitokią verbą. Senovėje žmonės tikėjo: „jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą“. Nelikime su velnio uodega rankoje. Kad ir kaip būtume įsikinkę pareigose, atsakomybėse, siekiamybėse, dar turime laiko atsigręžti į save, į savo klaidas, permąstyti, kas daro mus žmonėmis. Iš tiesų laimingais. Tebūnie rytoj tokio kelio pradžia. Į geresnį save.

Anot Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios klebono Vlado Gedgaudo, šią gavėnią klaipėdiečiai atrodo labiau sunerimę, prislėgti.

Galbūt žmonės šiek tiek sukrėsti karo, kuris vis nesibaigia, ir tų ekonominių problemų, tai liečia kiekvieną.

„Galbūt žmonės šiek tiek sukrėsti karo, kuris vis nesibaigia, ir tų ekonominių problemų, tai liečia kiekvieną. Antra vertus, dar tos politinės problemos, mero rinkimai ir panašiai. Tos nuotaikos vis tiek jaučiamos. O religiniu aspektu, manau, visi laukia Velykų, gana gausiai lanko bažnyčią“, – sakė pašnekovas.

Šioje bažnyčioje ištisus metus veikia maldos grupelė. Taip pat per gavėnią pastatomas šv. Sakramentas adoracijai, tad tikintieji gali apsilankyti ir pasimelsti ne tik dienos, bet ir nakties metu.

Vladas Gedgaudas. Redakcijos archyvo nuotr.

Akcentuojama, kad praktikuojantiems katalikams šis laikotarpis – pilnas susikaupimo, apmąstymų, o kitai daliai žmonių gavėnia – kaip įprastas religinis formalumas, kai būtina atlikti išpažintį, apsilankyti bažnyčioje prieš ir per didžiąsias šventes.

Taip pat Šv. Juozapo Darbininko parapijoje vyksta paramos, kuri išdalijama nepasiturintiems, rinkimas. Ją surinkus, ji išvežama į Klaipėdos „Carito“ būstinę, esančią Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje.

„Telšių vyskupijos kurija pateikia tam tikras nuorodas, kada rinkti rinkliavas, ir tada renkame. „Caritas“ renka rūbus, maistą, tada veža į Marijos Taikos Karalienės bažnyčią arba į Kauną. Mes dalinimu neužsiimame, surenkame ir perduodame“, – pažymėjo V. Gedgaudas.

Trys svarbiausios liturginių metų dienos primena Kristaus nukryžiavimą, jo palaidojimą ir prisikėlimą.

Didžiojo ketvirtadienio rytą Krizmos šv. Mišiose šventinami liturgijoje naudojami aliejai, kunigai atnaujina kunigystės pažadus, o vakare aukojamos Mišios Viešpaties ir apaštalų Paskutinei vakarienei atminti.

Didžiojo ketvirtadienio vakarą minint Eucharistijos įsteigimą vyksta kojų mazgojimo apeiga, primenanti Kristaus priesaką: „Jei tad aš – Viešpats ir mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau„.

Kojų mazgojimas jau IV a. buvo Krikšto apeigų Vakaruose dalis. Vėliau ji pamažu nyko, bet buvo išlaikyta vienuolynuose kaip tarnavimo vargšams ir bendruomenei ženklas.

Didysis penktadienis – Kristaus mirties – pasninko ir liūdesio – diena. Didįjį šeštadienį prisimenamas Jėzaus atilsis kape ir Jo nužengimas į pragarus. Didysis šeštadienis – tylos laikas.

Šeštadienio vakarą prie šalia bažnyčių sukurtų laužų tikintieji renkasi Velyknakčio Žiburių liturgijai, tamsoje dalyvaudami Žodžio liturgijoje budi ir drauge meldžia Viešpaties atėjimo.

Po septintojo skaitinio ir maldos uždegamos altoriaus žvakės ir kunigas užgieda „Gloria“, kurios metu skambinama bažnyčios varpais.

Įspūdinga Velyknakčio pamaldų dalis – Krikšto liturgija, prasidedanti Krikšto vandens, kuris bus naudojamas per visą Velykų laiką, šventinimu.

Tačiau ukrainiečiai spindi didvyriškumu, kokio jau seniai nematėme Vakaruose. Stodami į akistatą su tankais, taikūs civiliai savo kūnais pridengia laisvę. Stebint šiuos vaizdus, mūsų atmintyje iškyla Sausio 13-osios įvykiai ir peršasi mintis: kad ir kaip būtų apsiginklavęs užpuolikas – argi jis gali laimėti prieš herojišką drąsą ir visos tautos vienybę?! Tokia vienybė ir mums kadaise padėjo atgauti laisvę, tačiau šiandien ji vėl išbandoma didžiulio nerimo ir nežinomybės akivaizdoje.

Neabejoju, kad absoliuti dauguma mūsų pritaria pačioms griežčiausioms sankcijoms agresoriui. Sykiu turėtume būti budrūs ir saugotis, kad patys netaptume agresoriais vieni kitiems, ypač mūsų broliams ir sesėms rusakalbiams, kaip ir paprastiems Rusijos bei Baltarusios žmonėms. Kaip ginklais žudomas kūnas, taip atstūmimu ir paniekinimu gali būti pražudyta žmogaus siela, sugniuždyta dvasia.

Užuot žvelgę į kitus, pažvelkime į savo širdis

Todėl šiuo sunkiu ir lemtingu metu meldžiu – venkime tarpusavio vaidų. Neieškokime krislo kito akyje, bet pirmiausia atidžiai patyrinėkime savo širdį. Karas visada prasideda joje, o tik vėliau sužvanga ginklai. Tad nepasiduokime pagundai ieškoti kaltųjų, bet kiekvienai progai pasitaikius kurkime tarpusavio vienybę.

Gavėnia taip pat yra puikus metas daugiau laiko skirti savo dvasiniam gyvenimui puoselėti. Popiežius Pranciškus enciklikoje „Fratelli tutti“ (liet. „Visi esame broliai“) atkreipia dėmesį, kaip svarbu nekurstyti savyje pykčio, kuris kenksmingas mūsų sieloms. Nei šeima, nei bendruomenė, nei tauta negali išlikti drauge, jeigu ją vienija tik neapykanta bei keršto troškimas. Eidami šiuo keliu rizikuojame tapti panašūs į savo skriaudėjus (plg. FT, 242).

Popiežius taip pat primena, kad nors esame pašaukti mokytis mylėti visus žmones be išimties, tačiau mylėti savo skriaudėją – tai nereiškia leisti jam toliau mus engti. Priešingai, tokia meilė reikalauja ieškoti būdų, kaip priversti jį nutraukti priespaudą ir atimti iš jo galią, kurios jis nemoka deramai naudoti žmonių labui. Patiriantieji skriaudą turi atkakliai ginti savo ir savo šeimos teises pirmiausia todėl, kad turi išsaugoti orumą, kurį gavo kaip meilės dovaną iš Dievo (plg. FT, 241).

Nepailskime daryti gera

Šiandien popiežiaus Pranciškaus kvietimu pasninkaujame už taiką Ukrainoje, Europoje ir pasaulyje, tačiau kartu pasninkaujame už mūsų vidinę dvasinę taiką su savimi ir vienas kitu. Ypač šią Pelenų dieną esame kviečiami apmąstyti ir pažinti savo trapumą, ir semtis stiprybės maldoje. Jau šį vakar Vilniuje, Lukiškių aikštėje, bendrai maldai už taiką rinksis skirtingų religinių bendrijų tikintieji – kviečiami prisijungti ir tie, kurie savo gyvenime dar nėra atradę maldos paguodos ir jėgos. Visus mus vienys šūkis: „Kare nėra netikinčių.“ Tai be galo prasminga ir graži mintis – vienytis bendražmogiškais pagrindais, didelės nelaimės akivaizdoje pamirštant skiriančius nesutarimus.

Popiežius šių metų Gavėniai pasiūlė apmąstyti apaštalo Pauliaus paraginimą: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems“ (Gal 6, 9–10). Neabejotinai šios eilutės parinktos prisimenant taip pat ir Ukrainos žmonių kančias.

Darykime gera ir būkime tikri – mūsų pagalba ir dangaus pagalba stebuklingai veikia. Kijeve tarnaujantis vienuolis dominikonas pasidalijo trumpa padėka, kurią bažnyčios puslapyje užrašė Ukrainos karys: „Jaučiame jūsų užtarimo maldą. Kartais dedasi neįtikėtini dalykai, atrodo, lyg nematoma ranka valdytų šovinius, kurie prašvilpia pro mus. Net iš kebliausių situacijų išsikapstome, lyg mums kas padėtų. Tampame nematomi priešui, bet patys puikiai orientuojamės tamsoje. Žinome, ką ir kaip daryti. Tai mus paskatina ir duoda jėgų. Tikime, kad pats Viešpats Jėzus gelbsti. Prašome, nesustokite, palaikykite mus ir toliau melskitės. Mums labai reikia jūsų.“

Apglėbiame kovojančią Ukrainą savo malda ir visa parama, kurią tik galime suteikti. Meldžiamės, kad Dievas saugotų kiekvieną Ukrainos karį, kiekvieną motiną ir vaiką. Viliamės, kad Rusijos ir Baltarusijos žmonėms pakaks drąsos stoti į taikos pusę ir pasipriešinti savo tironams.

Gavėnios metu gyvenkime artėjančių šventų Velykų, Viešpaties Prisikėlimo viltimi. Ir Ukrainos pergalės viltimi. Tegul kovojančius mūsų brolius ir seseris ukrainiečius, o ir mus visus stiprina Jėzaus žodžiai: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

Šiuo metu reikėtų valgyti dar daugiau daržovių, vaisių ir riešutų, teigia „Maximos“ maisto gamybos departamento direktorius. „Jeigu laikotės pasninko ir iš savo maisto raciono išėmėte mėsą, pieno produktus, reikėtų vartoti daugiau kitų maisto produktų – gamtos gėrybių. Jeigu ne itin mėgstate šviežias daržoves – pomidorus, agurkus, morkas, paprikas, pakeiskite jas virtais, keptais, troškintais, raugintais burokėliais, taip pat raugintais kopūstais, raugintais agurkais, konservuotomis daržovėmis. Maisto racioną praturtinkite ir lapinėmis daržovėmis bei prieskoninėmis žolelėmis – špinatais, rukola, šaldytais krapais ir petražolėmis, kurių skonis ir šviežumas nepriklauso nuo sezoniškumo. Taip papildysite organizmo resursus naudingomis maistinėmis medžiagomis“, - teigia Aidas Poleninas.

Jam antrina ir etnologė Marija Lugienė. „Septynios gavėnios savaitės yra skirtos pasiruošimui didžiajai šventei – Velykoms. Ilgas gavėnios laikas rodo šventės svarbumą, pavyzdžiui, Kalėdų pasiruošimui yra skirtos keturios savaitės. Pasiruošimo esmė – parengti kūną ir sielą didžiajam pavasariniam virsmui – gamtos ir visa, kas gyva prisikėlimo šventei. Kartu su gamta turėtų prabusti ir prisikelti ir žmogus. Tam reikalingas kūno išvalymas – pasninkas, kuomet nevartojami kiaušiniai, mėsos ir pieno produktai“, - sako etnologė.

Pavasario salotos su gervuogėmis

Joms reikės 100 g gervuogių, 400 g raudonojo kopūsto, 1 obuolio, ½ puodelio graikinių riešutų, 2 puodelių špinatų, 1 apelsino sulčių, 50 ml riešutų aliejus, druskos.

„Juostelėmis supjaustykite obuolį, špinatus, kopūstą. Susmulkinkite riešutus. 3-4 šaukštus apelsino sulčių sumaišykite su aliejumi ir druska. Visus ingredientus gerai sumaišykite. Šios salotos spinduliuoja energija ir primena apie jau visai čia pat esantį pavasarį“, – sako A. Poleninas.

Bolivinių balandų salotos su mangais, feta, agurkais ir mėtomis

Joms reikės 1 stiklinės bolivinių balandų, ½ mango, 1 trumpavaisio agurko, 1/3 raudonojo svogūno, ½ pakelio fetos sūrio, saujelės šviežių petražolių, saujelė metų lapelių, saujelė kalendros lapelių.

Bolivines balandas gerai nuplaukite ir išvirkite 2-ose stiklinėse pasūdyto vandens. Kruopos išvirs maždaug per 15 min. Atvėsinkite išvirtas kruopas ir tuomet jas sumaišykite su kubeliais pjaustytu sūriu, agurku ir mangu. Pagardinkite smulkintu svogūnu ir žalumynais.

Morkų pyragas

Jam reikės 175 g rudojo cukraus, 175 ml alyvuogių aliejaus, 150 g miltų, 140 g žalių morkų, 3 didelių kiaušinių, 1 a. š. sodos, 1 a. š. cinamono, ½ a. š. muskato riešuto.

„Morkas sutarkuokite plonais šiaudeliais, pavyzdžiui, burokine tarka. Sumaišykite cukrų, kiaušinius, aliejų, suberkite morkas ir įtarkuokite apelsino žievelių. Jeigu norite, berkite paskrudintų ir susmulkintų graikinių riešutų, migdolų, razinų ar kitų priedų. Miltus sumaišykite su soda, prieskoniais, suberkite į kiaušinių masę ir sumaišykite. Nereikia maišyti ilgai – tik tol, kol sudrėks sausi ingredientai. Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi, supilkite tešlą į formą ir kepkite maždaug 45 min. iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje“, - receptą atskleidžia A. Poleninas.

A. Poleninas teigia, kad, kai pyragas iškeps ir atauš, jį galite papuošti glajumi, tačiau primena, kad juo pasninko metu derėtų nepiktnaudžiauti. Glajui reikės: 250 g minkštojo maskarponės sūrio, 175 g cukraus pudros, 1 apelsino. Jį paruošite sumaišydami cukraus pudrą, kelis šaukštus apelsinų sulčių ir minkštąjį sūrį.

Abejingi tradiciškai vasario 14 dieną minimai įsimylėjėlių ir širdelių šventei - Valentino dienai galės galvas barstyti pelenais. Pelenų dieną, kuri šiemet minima vasario 14-ąją, prasideda ir Gavėnia.

Pirmoji diena po Užgavėnių, kurias šventėme antradienį, pagal liaudišką tradiciją dar vadinama pirmąja pavasario diena.

ELTA primena, kad Vasario 14-oji - ne vienintelė diena šiemet, kurioje susitiks skirtingos šventės. Balandžio pirmąją, kuri tradiciškai vadinama Melagių diena, šiemet švęsime svarbiausią krikščioniams šventę - Velykas.

Gavėnios patiekalai – šiuolaikiški

Septynias savaites nuo Užgavėnių iki Šv. Velykų trunkanti Gavėnia daugeliui mūsų asocijuojasi su pasenusiomis, pernelyg religiškomis tradicijomis. Tačiau šis susilaikymo laikotarpis gali būti netgi labai šiuolaikiškas.

„Visame pasaulyje rekomenduojama mažinti gyvūninės kilmės (mėsos ir pieno) produktų kiekį bei vartoti daugiau augalinių produktų: pupelių, raugintų ir šviežių daržovių. Tai puikiai atitinka ir Gavėnios pasninko idėją. Taigi nauja ir yra seniai pamiršta sena,“ – sako V. Kurpienė.

Restoranų tinko „Bernelių užeiga“ gamybos vadovė Rasa Vasiliauskaitė pasakoja, kad pavasarį žmonės neturėdavo mėsos ir intuityviai ją pakeisdavo augaliniais baltymais, kurie turtingi  žmogui būtinomis amino rūgštimis, ant stalo būdavo daugiau žuvies.  Pasikeitus gyvenimo būdui, pavasarį taip pat norisi iš esmės pakeisti savo mitybos racioną, įtraukiant lengvesnius ir sveikesnius patiekalus.

Nors Gavėnios tradicijos yra labai gilios ir senos,  patiekalus šiandien galima patobulinti mažiau tradiciniais ingredientais: įprastas pupeles ar žirnius pakeisti avinžirniais ar lęšiais, naudoti daugiau kepintų ir šviežių daržovių,  žalumynų bei sėklų. Šiuolaikiniuose patiekaluose atsiranda bulgur kruopos, bolivinės balandos, čija sėklos, daržovių (moliūgų, morkų, saldžiųjų bulvių ar burokėlių) traškučiai, kurie kepami orkaitėje be riebalų. Kita vertus kai kurie tradiciniai patiekalai, kaip lietuviški brazdai (krosnyje kepti tarkuotų bulvių ir grikių miltų pyragėliai su grybais) vieniems kelia nostalgiją, kitiems atrodo net egzotiškai.

Daugiau žuvies ir daržovių

Žiemą norisi sočių ir kaloringų patiekalų, kad kūnas gautų daugiau energijos, palaikytų šilumą. Visgi pavasaris, kuomet dar neturime pakankamai šviežių vaisių, uogų ir daržovių, puikus metas sumažinti  kalorijų skaičių ir išsivalyti organizmą turintiems antsvorio, mažai judantiems ir  dirbantiems protinį darbą. 

Nors apie sveiką mitybą daug kalbama, tačiau realių veiksmų imasi tik maža grupė žmonių. Daugelis koncentruojasi, kad reikia „nevalgyti mėsos“, tačiau, jei pakeisite mėsą bandelėmis ir pyragais, tai nebus pasninkas. Kuklesnis maistas suteikia sveikatos ir energijos. Kartu su bundančia gamta pabundame ir mes patys.

Iš senolių, kurie laikėsi pasninko, išties yra ko pasimokyti. Pasninko metu lietuviai valgydavo daugiau silkės. Tai išties puikus pavasariškas maistas, iš kurio gauname daug Omega 3 riebalų rūgščių, kurių mums trūksta. Taip pat rekomenduojama vartoti daugiau nesaldžių grūdinių košių, kurias geriau gardinti kanapių, linų sėmenų ir kitomis sėklomis bei grybais. Jos turi būti kaip senovėje – viso grūdo. Su daržovėmis pietums puikiai tiks perlinės kruopos, grikiai ar miežiai.

Salotas ar kitus patiekalus galima paįvairinti lęšiais, kurie  ypač sotūs ir lengvai virškinami. Taip pat šiais laikais net kelis kartus per savaitę būtina valgyti baltos žuvies – nuo menkės iki ešerio. Taigi taisyklės tos pačios, o galimybės – platesnės. Būtina kelis kartus per dieną valgykite šviežių daržovių, dalis jų gali būti raugintos. Toks maistas akivaizdžiai suteiks energijos, leis pasiruošti Atgimimo – Šv. Velykų šventei.

Žuvį rekomenduojama kepti natūraliai, tačiau, norint kažko išskirtinio, patiekalą galima paįvairinti šiuolaikiniais garnyrais, kaip mėlynosios bulvės, spalvotųjų (raudonųjų ar geltonųjų) burokėlių salotos ar įvairių žalumynų (ridikėlių, garstyčių, žirnių, burokėlių ar saulėgrąžų) daigai, kuriuose gausu maistingųjų medžiagų.

Maitintis kukliau, o ne badauti

Nors Gavėnios pasninkas pavasarį yra kur kas griežtesnis nei Advento laikotarpis, o žmonės dažnai netgi badaudavo apsivalydami organizmą, tokių kraštutinumų griebtis tikrai neverta. Tereikia suprasti pasninko esmę: besilaikantieji pasninko stengiasi vieną kartą per dieną pavalgyti sočiai, bet ne riebiai,  ir dar du kartus užkąsti (pusryčiai ir vakarienė). Taigi vietoje griežtų badavimų, reikia daugiau dėmesio skirti savo mitybos supaprastinimui ir kasdienių mitybos įpročių keitimui.

Sekmadienio naktį įšoksime į vasaros laiką – šviesiuoju pusmečiu verta anksčiau keltis. O dar šis sekmadienis yra ketvirtasis šv. Velykų laukimo – gavėnios – tarpsnyje. Tradiciniai papročiai leisdavo kiek pailsėti nuo pabodusio pasninko, pasitaisant skanesnių ir stipresnių valgių. O jaunimui, pasidžiaugiant sparčiais pavasario žingsniais, galima ir pajuokauti, ir pažaisti. Net jomarkai ne vienoje Lietuvos vietovėje tądien vykdavę. Tai tradicinių papročių šventė – Pusiaugavėnis!

Aukštaičiai apie šį ypatingą sekmadienį taip sakydavo: „Šiandien Gavėnas per žardą pervirto.“ Gavėnas – baltų religijos mitologinė būtybė, artima žemaičių Gabjaujui, linų ir kanapių darbų jaujoje globėjui. Mat pluoštinių augalų dievybės veiklos ciklas baigiasi kartu su pavasario atėjimu. Tada Gavėno likimas nepavydėtinas – jam tenka verstis per žardą arba būti paskandintam eketėje. Baltų mitologijoje, kaip ir kitų prosenoviškų žemdirbių tautų, būta kasmet mirštančio ir vėl atgyjančio dievaičio, atspindinčio gamtos sezonų kaitą.

O kas gi tas žardas? Tai iš karčių sukaltas rėmas šienui, javams, vikiams, žirniams, linams džiovinti. Žiemą laikomas išardytas daržinėje, ar šiaip kokioje pastogėje. Per Pusiaugavėnį vaikams ten slapčiomis padedama saldainių sakant, kad Gavėnas jų pribarstęs „per žardą virsdamas“. Mergaitės ant žardo rasdavo spalvingų kaspinų. Beje, nuo šios dienos prasidėdavo piemenėlių tarnystė – samdos laikas. Gal tie saldainiai – atsisveikinimo su gimtaisiais namais grauduliui pamažinti... Jaunimui tarsi juokais būdavo sakoma, kad iš Gavėno galima sveikatos pavasario darbams paprašyti. Tereikia per Pusiaugavėnį anksti kėlus kūlvirsčia – „šakardu“ persiversti. Ir negalima tokią dieną gulinėti, nes pusiaują sopės.

Labai įdomus tos dienos pastebėjimas tautosakininkų užfiksuotas Gervėčiuose XX pradžioje. Vienos moteriškės žodžiais: „Kai mes buvom maži, tai mum moma visuomet sakė teip: „Vaikai, kaip sulauksite Pusiaugavėnio, kelkitės unksti ryto ir eikit basi až kluono. Ir ten meška atveš dovanų labai daug – ir batų, ir skarelių, ir visko. Jeigu jūs būsite basi, tai viską jums duos. Nu, jeigu apsiavę, tai nieko neduos“. Tai mės atsikeliam unksti ryto ir basi lėkėm.“ Tikrai su ta meška ne juokai, juk toteminis žvėris. Tik basomis jos dovanų ilgu laukti…

Per Pusiaugavėnio šventę, kaip ir per kitas reikšmingas kalendorines datas, spėjami būsimi orai. Tačiau šįkart itin smagiai: karčemoje nupirkta silkė būdavo perrišama lininiu siūlu lygiai per vidurį ir pakabinama. Jei galva nusveria uodegą, pavasaris būsiąs nelengvas, šaltas ir žvarbus, ilgai užsitęs. Jei uodega sunkesnė už galvą – reikia laukti greito ir malonaus pavasario, tačiau ruduo – deja, bus lietingas.

Turėsi paparčio žiedą – būsi turtingas, turėsi lazdyno – būsi laimingas!

Išmoningi būdavę Pusiaugavėnio valgiai. Dzūkai kepdavo nedidelius paplotėlius, vadinamus „pliažais“. Kiekvienas jų primindavo pavasario darbus, būdavo vis kitoks – plūgo, akėčių ar arkliuko formos. Tokiais paplotėliais apdalydavo ir bažnyčios šventoriuje išmaldos laukiančius elgetas – tepasimeldžia už pavasarinių ūkio darbų sėkmę. Šventiniams pietums iš bulvinių tarkių ant kopūsto lapo duonkepėje kepdavo šaltanosius. Juos dar paskanindavo sutrintomis grūstuvėje aguonomis ar kanapėmis. Šaltanosius kepdavo ir iš grikinių miltų. Tai būdavęs apeiginis valgis, skirtas gyvųjų ir vėlių vaišėms. Aukštaičiai užraugdavo „degtienę“ iš ruginių miltų salyklo – skanu valgyti su bulvėmis. Senovišku ritualu dvelkteli toks XX a. pradžioje užrašytas toks pasakojimas: „Pusiaugavio dieną, skambinant dvyliktai, reik susikapot medžių, papjauti vištą, nupašioti ir išsivirti – nebus pasninkinio grieko.“

Dzūkai šią šventę vadino Krykštais, nes tądien vaikams būdavo daug džiaugsmo, žaidimų, krykštavimo. Merginos per Krykštus darydavo sau tokią pramogą: per rastą ar kokį kelmą permesdavo storą lentą ir supdavosi ant jos dviese atsistoję. Vadindavo tai – „šokti lenton“. Sakydavo, kad nuo tokio supimosi linai aukšti augsią. Ir dar jaunimas tikėdavo, kad per Krykštus miške įvykstąs stebuklas – vienas iš lazdynų apsipiląs rausvais žiedeliais. Tai atsitinką lygiai dvyliktą valandą dienos ir tik labai trumpam. Greit tie stebuklingi lazdyno žiedeliai pajuoduoja ir nubyra. Kas tokią grožybę suspėja nusiraškyti, tam visi norai pildosi. Patikusią mergaitę galima prisivilioti, jei pavyktų tokį žiedą nemačiom užmesti jai kur už drabužių. Turėsi paparčio žiedą – būsi turtingas, turėsi lazdyno – būsi laimingas!

Nulalėjo, Morės dūmais nurūko Užgavėnės – žiema pralaimėjo. Taip lėmė ne tik liesasis Kanapinis, įveikęs Lašininį. Tą lemia vis ilgiau dangaus skliaute užtrunkanti saulė. Jos brėžiamas lankas vis aukštesnis, todėl ir saulės spinduliai kaitresni nei vėsią ar šaltoką dieną. Kai vasariui lieka nedaug laiko, tokie dalykai negali prasprūsti pro akis.

Žiemos išlydėjimas dabar vis dažniau mūsų kalbose. Žinoma, ir pavasaris. Keista, bet šiai žiemai nejaučiame nostalgijos, nes ji visai neįsiminė – nepasuko nei pūgos, nei gilaus sniego ir storo ledo. Štai praeis mėnuo, ir apie žiemą sakysime – silpna buvo, o gal visai jos nebuvo...

Tačiau nesmerkime žiemos. Ką tik regėjome keletą saulėtų dienų, buvo šaltuko ir žvarbos. Mums visai nežinant, staiga pastorėjo ežerų ledas, o saulės šildytame, bet menkai teatšilusiame ore nuo žemės grumstų ir arimų pakvipo ypatingais pavasario aromatais. Juos skleidžia dirvoje esančios bakterijos. Šis aromatas yra pavasario pradžios ženklas. Įdomu tai, kad vėliau, jau medžių pumpurams skleidžiantis, jo nepajausime. Tiesiog jam laikas yra dabar.

Ir ne tik šiam aromatui laikas. Prie ežerų nieko nestebina po saulėtos dienos šaudantis, sproginėjantis ledas. Tyliomis naktimis šie garsai rodosi nežemiški, lyg atsklindantys iš kosmoso. O jeigu jiems pritaria pelėdos, garsų fonas sukuriamas dar gražesnis.

Beje, dar prieš saulei tekant, naktis vėl atgyja, nes pradeda murmėti tetervinai, kažkur girios glūdumoje savo negarsią giesmę dėlioja kurtinys, o krankliai atgyja švintant. Atrodo, kad jų šėlimas baigiasi, nes lizdai jau sutvarkyti, paukščiai nesitraukia nuo jų. Jūriniai ereliai taip pat tvarko lizdus, pilkosios žąsys sugrįžo į būsimas perimvietes.

Gamta neturi laiko nieko neveikti ir lūkuriuoti. Ji visada gyva, visada dirbanti. O kad mes taip mokėtume ir galėtume...

Ar jau greitai pavasaris? Toks klausimas ir vėl mums neduoda ramybės. Iš tikrųjų pavasaris čia pat, tačiau jo nereikia tikėtis anksčiau. Tai būtų nenaudinga gamtai. Taip ji rizikuotų savo vaikų gerove. To negali būti, tad pavasaris ateis palengva, dėsningai.

Ir dar – ar mums labai svarbu, kada jis prasidės? Ar mes nuveikėme visus žiemos darbus? Ar sukalėme inkilus, sutvarkėme gandrų lizdus? Ar aprišome medelius, kurių žievė kiškiams dabar pati skaniausia? Neskubinkime pavasario. Paskubėkime patys, kad prieš žiemą ir pavasarį gėda nebūtų.

Popiežius Pranciškus dalyvavo iškilmingoje Pelenų trečiadienio eisenoje tarp bažnyčių ant vienos iš septynių Romos kalvų – Aventino, ragindamas žmones kukliai prisiminti savo žmogiškas ribas, prasidėjus kasmetiniam Gavėnios pasninko laikotarpiui.

Nešdamas savo ganytojišką lazdą, Pranciškus giedojo maldas kartu su kitais dalyviais, einančiais gatve. Jis vilkėjo purpurinį apsiaustą, laikydamasis Gavėnios liūdesio nuotaikos, katalikams dvasiškai rengiantis laukti Velykų, kurios šiemet bus balandžio 5 dieną.

Popiežius nulenkė galvą, kad prelatas galėtų pabarstyti ją pelenais per ceremoniją Šv.Sabinos bazilikoje, V amžių menančioje bažnyčioje. Pelenai simbolizuoja mirtingumą.

Paskui Pranciškus ir kiti kunigai barstė pelenais kaktas kitiems tikintiesiems, pirštais žymėdami kryžiaus ženklą.

Ritualas su pelenais yra „tiesos apie žmogaus egzistenciją priminimas“, sakė Pranciškus savo pamoksle. „Mes esame riboti padarai, nuodėmingieji, kuriems reikia nuolat atgailauti, atsiversti“, – pažymėjo jis.

Išmaldos davimas, maldos, pasninkas – taip pažymima Gavėnia. Pranciškus padrąsino lydinčius jį bažnyčios hierarchus būti pakankamai nusižeminusius, kad galėtų verkti, kad maldos būtų „tikresnės ir neveidmainingos“.

Šventosios savaitės renginiai, prasidėsiantys Verbų sekmadienį kovo 29 dieną, manoma, pritrauks milžiniškas minias turistų ir maldininkų į Romą ir Vatikaną dalyvauti Didžiojo penktadienio ceremonijoje, Kryžiaus kelio procesijoje prie Koliziejaus.