Rašytojai išklausė ir teigiamai įvertino skyriaus vadovo Gedimino Jankaus ataskaitinį pranešimą apie pastarųjų ketverių metų nuveiktus darbus ir rūpesčius, skyriaus narių kūrybinius pasiekimus, iškilusias ir spręstinas problemas.

Pasak G. Jankaus, ši kadencija buvo gana sudėtinga dėl kelių svarbių iššūkių – pandemijos, karantino ir prasidėjusio Kauno menininkų namų  kapitalinio remonto. Tačiau pirmininko pagrindinis prioritetas buvo ir liko skyriaus narių kūrybos sklaida, naujų knygų pristatymai, autoriniai vakarai.

Skyriaus pirmininkui talkinusios tarybos ataskaitą perskaitė tarybos narys Gvidas Latakas, kuri taip pat buvo patvirtinta. Po diskusijų ir išsakytų nuomonių dėl skyriaus veiklos ir spręstinų problemų buvo keliami kandidatai į skyriaus pirmininkus ir tarybą.

Dėl Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko posto varžėsi prozininkas, dramaturgas G. Jankus ir poetas, prozininkas Donaldas Kajokas. Balsų dauguma išrinktas G. Jankus. Jis vadovaus skyriui antrą kadenciją.

Į Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybą išrinkti rašytojai Erika Drungytė, Aldona Ruseckaitė, Dovilė Zelčiūtė, G. Latakas, Viktoras Rudžianskas, Tomas Vyšniauskas, jai vadovaus pirmininkas G. Jankus.

Juk pasak poeto Sigito Gedos, anais laikais ideologiniai funkcionieriai (tie patys poetai!) reikalavo tik vienprasmės poezijos. Jokių dviprasmybių, jokių užuominų. Mat jos gali būti kodas... Poetas džiaugėsi, kad galų gale išlindom iš plakato, iš banalios verksmingos emocijos, šleikštaus jausmingumo.

Būtent ir A. Mikuta vienas pirmųjų toje stagnacijos ir absurdiškos ideologinės budynės įkarštyje savo pirmaisiais rinkiniais ne tik metė iššūkį sovietiniams štampams, ne tik atvirai pajuokė seilėtą lyriką ir veidmainingą dūsavimą, bet skatino ir jaunuosius, palaikė, rėmė jų ieškojimus, nenuostabu, kad neilgai trukus pradėta kalbėti apie Kauno poetinę mokyklą, jos pradininką A. Mikutą, jaunuosius Donaldą Kajoką, Gintarą Patacką, Edmundą Janušaitį, Tautvydą Marcinkevičiūtę, Viktorą Rudžianską ir kt. 

A. Mikutos kūryboje traukė ryškus filosofiškas, paradoksalus mąstymas, tikėjimas gyvenimo išmintimi, baladei būdingi vaizdai, ryškus ekspresyvus dinamiškas stilius, pagrįstas konkrečia detale, netikėti kontrastai, naudojamas groteskas, ironija.

Marcelijus Martinaitis pastebėjo, kad A. Mikuta atėjo kiek iš kito, mūsų poezijai neįprasto pasaulio, kuris su lyrika mažai kuo susisiekdavo. Tam pasauly gyvena braižytojai, statybininkės mergaitės, boksininkai, džiazistai, ten yra šokių salės ir bufetai – visa tai sudarė realybę, kėlė pergyvenimus ir pasitikėjimą. Karjeros, materialinių gėrybių ignoravimas buvo protestas prieš miesčionišką ramybę, gyvenimo sąstingį. Vėliau optmimizmas, jaunatviškos iliuzijos išsisklaidė ir A. Mikuta pasuko į daug skaudesnę tematiką. Įsidėmėtina Sigito Gedos įžvalga: „Beveik iki poemėlės „Gelmių žuvys“ (1966) A. Mikutos poezija remiasi tolumų entuziazmu: eiti, važiuoti, dainuoti, statyti. „Gelmių žuvyse“ pasigirsta jau ir kitų balsų – pasaulis skaudus ir tragiškas. Ima ryškėti tikroji Mikutos poezija, pagrįsta kontrastų gretinimu, disonansais. Kas buvo tik deklaruojama, išsakoma vienaplane kalba, dabar virsta šiokiu tokiu metodu, estetika.“

Tam pasauly gyvena braižytojai, statybininkės mergaitės, boksininkai, džiazistai, ten yra šokių salės ir bufetai.

 

Šių metų pradžioje, artėjant poeto jubiliejui pasirodė jo didžiulės apimties eseistikos knyga „Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023). Tai patraukiantys užrašai, sukurti paprasta, tačiau turtinga, gyva kalba, neapsiriboja vienu dešimtmečiu – išvystame platų ir spalvingą metų, temų, pamąstymų spektrą. Languotuose sąsiuviniuose be savicenzūros ir nutylėjimų gula visa, kas šauna autoriaus galvon, nuo įdomių gamtos detalių iki politinių peripetijų ar pastebėjimų žiniasklaidoje, televizijoje, neretai atsigrįžtant tiek į plačiąją, tiek į asmeninę istoriją, atrandant netikėtų paralelių, atmenant įdomias asmenybes, vietas, įvykius, skiriant dėmesio kūrybai, kultūrai bei literatūrai, jų tendencijoms ir kaitai. Vieniems Mikuta negaili gero žodžio, kitus smagiai patraukia per dantį, atsiranda ir ką griežtai sukritikuoja. Atsiveria menkai pažįstamas turtingas intelektualaus autoriaus vidinis pasaulis.

Neilgai trukus, festivalio „Poezijos pavasaris 2023“ metu  jau vartėme dar vieną naują Algimanto Mikutos poezijos rinktinę „Paukšteliai laksto pažemiais“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2023). Knygos redaktorius – poetas Viktoras Rudžianskas. Būtent šiuo rinkiniu poetas dar kartą akivaizdžiai parodė savo meistriškumą, neblėstantį talentą, gyvybingumą ir tą dvasios veržlumą, kuriuo pasidžiaugti, deja, nebesugeba nemenka dalis nūdienos jaunųjų postmodernistų avangardistų.

Knygoje dėmesį patraukia spontaniškumas, dvasinio gyvenimo intensyvumas, temų įvairovė ir daugelio eilėraščių netikėta, paradoksali raiška. A. Mikuta ir „Paukšteliai laksto pažemiais“, kaip jaunystėje, išlieka maištingas, nesitaikstantis su pilkumu, minios diktatu, naujomis visuomenės madomis, kaimenės instinktu. Gaivalingai ir pagaviai nuskamba eilėraščiai, pripildyti aforizmų, paradoksų, gausu ironijos, sarkazmo, skepsio, tačiau šalia randi ir jautrios lyrikos, liūdesio gaidos ir egzistencinio nerimo.

A. Mikuta ir „Paukšteliai laksto pažemiais“, kaip jaunystėje, išlieka maištingas, nesitaikstantis su pilkumu, minios diktatu, naujomis visuomenės madomis, kaimenės instinktu.

 

Rinkinys suskirstytas į keletą skyrių – Judriam pasauly, Užstalė, Iš nuskendusio laiko, Paukšteliai laksto pažemiais ir Jaunų dienų dainelės. Kiekvienas skyrius kalba apie skirtingą temą ir, be abejo, jų poetinė išraiška skirtinga.

Judriam pasauly poetas kalba apie dramatiškus dabarties lūžius, pasirinkimo būtinybę, tikrąsias ir tariamas vertybes. Eilėraščiuose gausu paradoksiškų sakinių junginių, alogiškumų, bylojančių apie gyvenimo prasmės, tikslo paieškų beprasmybę:

Be skausmo mūsų amžius pasisuko,

tačiau ne ten, kur bandė sukt gudruoliai.

Aptemo dangūs, vėliavos išbluko,

nutolo priartėję šviesūs toliai   

Ironiškas stilius būdingas kai kuriems šio skyriaus eilėraščiams, juos autorius komponuoja išmoningai, išradingai panaudodamas epigraminį šmaikštaujantį finalą: Žaismingom klounadom virto viskas,/visa žiauri pabaisų brolija./Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas/dar tūno nepagautas rūsyje. (Eil. «Pabaisų brolija»).

Liūdesio ir įkyraus besikartojančio mažo pasaulėlio motyvas, sušildytas viltimi, itin ryškus šiuose posmuose:

Kartojas viskas kaip rugsėjo miglos,

kaip baltos skraistės ant juodų šakų,

kaip gąsdinančios peršalimo ligos,

pasidygėjimas gyvenimu nykiu.

Neapsigaukit, kad pasaulis mažas, -

Taip sakantys meluoja įžūliai.

Kartojasi tėvynė ir peizažas,

nesikartoja kliūtys ir keliai.  

Rinkinyje, ypač skyriuose Jaunų dienų dainelės, Iš nuskendusio laiko  gausu ironijos ir satyros. Poetas ir dabar maištauja prieš dirbtinumą, štampus, virtuvinę poeziją, masinę chaltūrą, tvindančią ekranus, žiniasklaidą, stumiančią už paraščių tradicines moralines vertybes. Liokajų sindromas ir bendruomenės mulkinimas poetui tampa vienu pragaištingiausių nūdienos ženklų (Gyvenimas kvatosis, Žaidimai, Guliu ant dugno, Be Ezopo).

O iš tiesų jie baisiai teisūs –

Ir kūdikėliai, čiausškiantys nei šį, nei tą,

ir kreivasnukiai, katilus deguto

tegalintys išpilti ant miruolių.

Moralinis imperatyvas A. Mikutos rinkinyje ypatingai ryškus. Jis, be abejo, labiau jaučiamas, ne visada tiesmukai įskaitomas, poetas meistriškai naudoja potekstes, metaforas, filosofiniai apmąstymai išreiškiami subtiliai, be deklaracijų ar pamokslavimų (Bočelis, Iš nuskendusio laiko, Senelės ir karai, Mačernio žūtis).

Paukšteliai laksto pažemiais,/o motociklai šaukia/balsais pavasario kimiais,/ kad niekas jų nelaukia./Seneliai drūni vos gyvi,/turtus apsikabinę,/berneliai užspeitė griovy/pakvaišusią undinę

Taip pavadintas visas rinkinys – „Paukšteliai laksto pažemiais“, šiame, mano manymu, viename įdomiausių knygos skyrių, regime tąjį jaunatvišką, gaivališką A. Mikutos talentą, regime ir girdime garsų, netylantį poeto - klasiko balsą. Gilumos ir metafizinės jėgos jis pasiekia eilėraščiuose Besileidžiantis paukštis, Nakties svetys, Skambutis iš kaimo. 

Apskritai, mano manymu, naujasis A. Mikutos rinkinys Paukšteliai laksto pažemiais  –  itin svarus, tikro Poeto reikšmingas kūrinys, pasiekęs mus iš jo poetinio Olimpo aukštybių.

Sako, kad gimę gegužyje

siautėja ir negęsta,

nebent  klastos suvilioti

užtrokštų saldžiam alpuly 

Eil. „Gimę gegužyje“.

Pasak Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Gedimino Jankaus, šį kartą poezijos šventės atidarymas vyks naujoje erdvėje – Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) sodelyje gegužės 16 d. Šešiolika įvairių kartų Kauno poetų skaitys savo eiles, jiems talkins aktoriai skaitovai, o KVMT orkestrantai fanfaromis skelbs poezijos šventę ir ant raudonojo kilimo kvies poetus.

Be tradicinių poezijos popiečių ir skaitymo (Sakralinės poezijos valandos Kauno šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, moterų poezijos popietės Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo name-muziejuje, Zikarinių Juozo Zikaro name-muziejuje ir kt.), lietuviško modernizmo gerbėjus turėtų sudominti jau antrą kartą vyksiantis „Vėjo džiazas“, skirtas prieškario Lietuvos avangardininkams. Šį kartą prisiminsime Juozą Žlabį-Žengę. Renginys vyks Balio ir Vandos Sruogų name-muziejuje.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje bus pristatyta nauja Petro Palilionio sudaryta „Poezijos pavasario“ laureatų kūrybos rinktinė, kurioje skelbiami mus jau palikusių aštuoniolikos poetų eilėraščiai. Be to, vyks poeto Algimanto Mikutos naujo poezijos rinkinio „Paukšteliai laksto pažemiais“, kurį išleido leidykla „Kauko laiptai“, sutiktuvės. A. Mikutos, pažyminčio savo 80-metį, eilės iš naujo rinkinio skambės „Poezijos pavasario“ metu.

Tradicinė iškilminga „Poezijos pavasario“ laureato vainikavimo ceremonija, Maironio premijos įteikimas vyks gegužės 26 d. Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje.

Komisijos siūlymu šiemet laureatu iš penkių kandidatų išrinktas poetas Julius Keleras už poezijos knygą „Virtuvėlė pilna Ukmergės“. Metų knygos rinkimuose  ji pripažinta skaitomiausia poezijos knyga.

Premijas gaus aktorius Saulius Bagaliūnas, solistė Gabrielė Bukinė, rašytojas Gediminas Jankus, dirigentas Jonas Janulevičius bei tarptautinė meno kūrėjų asociacija „Freimas“.

S. Bagaliūnas Kauno valstybinio lėlių teatro teikimu apdovanojamas už ilgametę, aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą Kauno mieste.

Jaunoji menininkė G. Bukinė Kauno valstybinio muzikinio teatro teikimu apdovanojama už dvejų pastarųjų metų veiklą.

G. Jankų Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus teikimu siūloma apdovanoti už ilgametę, aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą Kauno mieste.

J. Janulevičius, pripažintas įsimintiniausiu praėjusių metų Kauno menininku, Kauno menininkų namų teikimu apdovanojamas už praėjusių metų sėkmingą kūrybinę ir meninę veiklą, aktyvų dalyvavimą profesionaliame kultūros lauke.

Asociacija „Freimas“ apdovanojama už įsimintiniausią praėjusių metų Kauno kultūros iniciatyvą – festivalį „Audra“. Šią kandidatūrą taip pat teikė Kauno menininkų namai.

Vienos premijos dydis siekia 3 tūkst. eurų.

Jis vadovaus ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybai, į kurią išrinkti rašytojai Erika Drungytė, Ieva Rudžianskaitė, Aldona Ruseckaitė, Gvidas Latakas, Tomas Kavaliauskas ir Viktoras Rudžianskas.

Apie naujus, nesibaigiančius senus darbus, iššūkius – poetės Enrikos Striogaitės pokalbis su G.Jankumi.

– Taigi, pirmiausia gana įprastas klausimas: su kokiais sunkumais ir iššūkiais, matote, kad susidursite, ir kaip ketinate juos įveikti, tai yra ką paveldėjote – ir gero, ir nelabai – bei kokias ateities perspektyvas brėžiate?

– Paveldėjimas, sakyčiau, geras, su gražiu, ilgamečiu buvusio pirmininko, kolegos V.Kiaušo-Elmiškio "įdirbiu". Teko dalyvauti tuometės skyriaus Tarybos (toks patariamasis, visuomeninis, rašytojų taip pat išrinktas sambūris), veikloje, tad akivaizdžiai mačiau, kad vis tik visas pagrindinis veiklos ir sumanymų krūvis tenka pirmininkui Vidmantui. Iš tiesų, vos ne kasdien jam teko spręsti įvairius klausimus, priimti sprendimus, dėl kurių juk nuolat netrukdysi Tarybos narių.

Tad bene svarbiausias iššūkis, manau, dabar būtų jau mums įprastų, tapusių savastimi, tradicijų tęstinumas (turiu omenyje ir kūrybinius projektus, visų pirma tarptautinį poezijos festivalį "Poezijos pavasaris) ir kolegų paskata, ir jų kūrybos sklaida – naujų knygų pristatymas, sutiktuvės, recenzavimas, skyriaus atstovavimas Rašytojų sąjungos valdyboje, galų gale ir rūpestis kolegų buitinėmis, socialinėmis sąlygomis, dėmesys sukaktims ir jubiliejams. Būtinai tęsime prestižinės literatūrinės "Vieno lito" premijos įteikimą, teiksime kandidatus kasmetėms miesto Meno kūrėjų asociacijos premijoms.

Rašytojams, kaip ir kitiems menininkams, svarbiausia kūryba, saviraiška, manau, smagiausia, kai jų netrikdo pigiu dėmesiu, pamokymais, moralais ir tuščiais pažadais.

Be tradicinių renginių ir pristatymų, be abejo, būtina ieškoti ir naujų savitarpio bendrystės būdų, norisi, kad kolegos jaustųsi neužmiršti, reikalingi, kad kiekviena jų nauja knyga, publikacija ar žinia apie jų kūrybą pasiektų ne tik siaurą ratą. Ir tai jau sėkmingai daroma – skyriaus referentės Mildos Kiaušaitės prieš keletą metų sukurta ir prižiūrima svetainė Kaunorasytojai.lt nuolat informuoja ne tik apie naujas mūsų autorių knygas, publikacijas, bet skelbia ir pristatymus, recenzijas, naujus kūrinius ar jų ištraukas, prisiminimus, nušviečia kultūrinį miesto ir šalies gyvenimą, vykdomi virtualūs projektai – vaizdo įrašų ciklas "Veidai ir balsai", "Mintvykstės".

Laimio Steponavičiaus nuotr.

Jau galvojame ir apie naujas raiškos erdves, žinoma, Maironio lietuvių literatūros muziejus, kuriame dažniausiai vyksta kolegų leidinių pristatymai ar jubiliejiniai vakarai, išlieka svarbiausiu, tačiau viliamės, kad pasinaudosime ir Lietuvos aviacijos muziejaus direktoriaus Mindaugo Kavaliausko kvietimu ir surengsime ne vieną rašytojų vakarą muziejuje tarp istorinių lėktuvų, galvojame ir apie "Sakramento" (Švč.Sakramento, Studentų bažnyčios), VDU naujų terasų erdves ir pan.

Dabar Kauno skyrius buria 57 kūrėjus – neseniai Rašytojų sąjungos nariu tapo ir į mūsų skyrių įsijungė poetas Viktoras Gulbinas. Nepaisant problemų ir sunkumų, leidžiamos knygos – paminėsiu tik pastaruoju metu mus pasiekusias ir jau atgarsio sulaukusias – poeto ir prozininko Kęstučio Navako sudarytas Lietuvos poetų eilėraščių rinkinys su jų komentarais "Lyrika plius", poeto Edmundo Janušaičio romanas "Vileišio aikštė – šnabždesių ABC", poetės Enrikos Striogaitės rinkinys "Žmonės". O poetė ir literatūros kritikė Ieva Rudžianskaitė pelnė "Atokių stočių" literatūrinę premiją už geriausią publikaciją almanache ir periferijos rašytojų kūrybos populiarinimą. Kauno meno kūrėjų asociacijos (kurios narys yra mūsų skyrius) pirmininko Petro Palilionio rūpesčiu neseniai pasipildė leidžiama "Poezijos pavasario" laureatų bibliotekėlė dar dviem Jono Strielkūno ir Viktoro Rudžiansko rinkiniais.

Per daugybę metų prisimename tik keletą tikrai dorų, nuoširdžių, kurie domėjosi, kuriems rūpėjo kultūra ir kūryba. O dabar net nežinia, kas kuruoja kultūros klausimus Kaune. Matyt, niekas.

Tad ateities perspektyvos, manau, yra viltingos. Juk rašytojams, kaip ir kitiems menininkams, svarbiausia kūryba, saviraiška, manau, smagiausia, kai jų netrikdo pigiu dėmesiu, pamokymais, moralais ir tuščiais pažadais.

– Ne paslaptis, kad profesionalių menininkų bendruomenės, sąjungos dabar neturi didelių svertų ir įtakos, Rašytojų sąjungos nariai gyvena gana uždarai: vieną vertus, rašymui reikalingas didžiulis susikaupimas, tačiau kita vertus, šiųdienos visuomenėje viešumas, viešinimas yra vienas didžiausių prioritetų, taigi jei klausti paprastai – kaip ketinate (ar ketinate) išjudinti rašytojus?

– Jūs teisi, juk tikrai kūrybai ir susikaupimas, ir uždarumas, net tam tikra slaptingumo skraistė būtina. Pamenu, viename susibūrime diskutavome apie mūsų aktyvumą bendruomenės gyvenime, ir viena kolegė paklausė – "bet tuomet kada mums skrebenti?" Iš tiesų, svarbiausia mums rašymas ir tas noras kažką svarbaus pasakyti savo poezijos ar prozos knyga yra daug reikšmingesnis už vienadienę gaidgystę ant laktos. Tačiau kūrėjui dažniau širdį skauda, jis daug jautriau reaguoja į melą, veidmainystę, apgaulę ir suįžūlėjusių prasisiekėlių elgesį. Tasai širdies skausmas, sopulys ir nerimas vienija ir buria visus menininkus. Štai tada, manau, ir reikia kartu su kitais kūrėjais tą savo nerimą ar pasipiktinimą išsakyti, išreikšti. Manyčiau, kad kažkaip specialiai judinti rašytojų ar kitų kūrėjų net nereikia – juk visada jie patys pirmieji suskumba viešai pareikšti savo poziciją, jei jaučia būtinybę, žinoma. O rašytojų naujų knygų viešinimas, pristatymas dabar yra vienas mūsų skyriaus, ir mano, kaip vadovo, svarbesnių prioritetų.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

– Beje, ar nėra taip, kad judinti reikia ne tik Sąjungos narius, bet ir dirbančiuosius kultūros srityje, juk juos renginiuose retai tenka pamatyti, o iš tikrųjų – praktiškai netenka (tad kaip jie ten dirba nežinodami kas iš tiesų vyksta?). Taigi kaip ketinate spręsti su "valdiškais namais" susijusias problemas, kurios išties didelės ir ar išsprendžiamos, nes dabar kartais net primena šaltąjį karą – jei rodysite nepasitenkinimą, bus dar blogiau?

– Kad kultūra nūnai vos ne paskutinėje vietoje, žinome visi. Visų pirma tai pajunta menininkai. Ir rašytojai, be abejo, ne išimtis. Tasai senas posakis "valdiškas požiūris" dabar vėl gajus – tai paniekinantis, atsainus, iš aukštai požiūris. Tačiau to tikrai nesureikšminu. Tie kalifai valandai, trumpai šmėkštelėję mūsų akiratyje, niekuo neprisidėjo nei prie kolegų kūrybos, nei prie jų pasiekimų, nepridėjo ir neatėmė jiems talento. Rašytojai ir toliau rašo, kažkaip ir be jų malonės leidžia knygas, nors jau treti metai iš miesto savivaldybės negauname tos kuklios paramos leidybai, garsina miestą ir Lietuvą, o kur tie kultūros kalifai?

Per daugybę metų prisimename tik keletą tikrai dorų, nuoširdžių, kurie domėjosi, kuriems rūpėjo kultūra ir kūryba. O dabar net nežinia, kas kuruoja kultūros klausimus Kaune. Matyt, niekas. Bet ir nereikia. Nereikia mums tokio kuravimo, kai net nesiteikiama pagerbti kūrėjo asmeniškai, kai nedalyvaujama jokiame naujos knygos sutikime ar kūrėjo pagerbime. Tiesą sakant, aš kalifus valandai suprantu – kadencija trumpa, argi įmanoma aprėpti jiems neaprėpiama? Ar įmanoma suspėti aplankyti parodas, teatrų premjeras, knygų pristatymus, pagerbti aktorius, dailininkus, rašytojus ir t. t. Kiek čia daug tų menininkų, ar nereikėtų jų apskritai pamažinti? Manau, tai kultūros kalifo slapta svajonė. Tad tiesą sakant, problemų su valdiškais namais nematau. Netrukdė iki šiol, viliuosi, netrukdys ir ateityje, o savo priedermę – bent mandagią pagarbą ir dėmesį rašytojams (ir apskritai kūrėjams) vis tik bent privalomai rodys.

– 2022 m. Kaunas bus Europos kultūros sostinė. Ar jos programoje dalyvauja profesionalūs Kauno rašytojai, ar kalbatės, ar turite bendrų planų, t. y. projektų?

– Miesto rašytojai, be abejo, individualiai dalyvauja atskirose programose, teikia savo kūrybinius projektus pagal jiems tinkamus kvietimus. Noriu pasidžiaugti, kad neseniai mūsų skyriaus siūlymu rašytoja Aldona Ruseckaitė tapo "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" garbės ambasadore, ir tikimės, kad bendradarbiavimas bus daug glaudesnis. Juk profesionalūs kūrėjai tikrai turi daug įdomių idėjų, kurios svarbios bendruomenei ir šiai plačiai visaapimančiai kultūros programai.

– O kaip jums slemas? Ar ketinate ieškoti bendrų sąlyčio taškų ir bendradarbiauti?

– Slemas, slemas... tasai ekspresyvus kalbėjimas, čirškėjimas, gyvėjimas. "Gana sacharininti širdis" – Kazio Binkio prieškario kvietimas, manau įgavo dar modernesnę, šiuolaikinę išraišką. Man įdomu. Gal tradicionalistai žvairuoja, bet klausyti ir jie klauso. Poetinės kalbos ir formos atnaujinimui tikrai verta klausytis ir išgirsti. Mūsų skyriaus durys visada atviros ir bendriems renginiams. Ir pasišnekėjimams. O jei suakademėjusiame, tradiciniame "Poezijos pavasaryje" skirti vietą ir laiką slemui? Erezija?

Rašytojai išklausė ir patvirtino skyriaus vadovo Vidmanto Kiaušo-Elmiškio ataskaitinį pranešimą apie pastarųjų ketverių metų nuveiktus darbus ir rūpesčius, taip pat jam talkinusios tarybos ataskaitą.

Sveikinimo žodį tarė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė, ji kalbėjo apie valstybės kultūros politikos problemas, kylančius iššūkius, bendruomeniškumo svarbą, pasveikino jubiliejinius gimtadienius švenčiančius Violetą Šoblinskaitę-Aleksa, Stanislovą Abromavičių ir Rebeką Uną. Miesto savivaldybės kultūros skyriaus vardu S. Abromavičiui šiltą žodį tarė Vida Jasaitytė.

Dėl Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko posto varžėsi poetė, dramaturgė Dovilė Zelčiūtė ir prozininkas, dramaturgas, literatūros ir teatro kritikas Gediminas Jankus. Balsų dauguma išrinktas G. Jankus.

Į Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybą išrinkti rašytojai Erika Drungytė, Ieva Rudžianskaitė, Aldona Ruseckaitė, Gvidas Latakas, Tomas Kavaliauskas ir Viktoras Rudžianskas, jai vadovaus pirmininkas G. Jankus.

B. Jonuškaitė padėkojo dvi kadencijas atsakingai ir kruopščiai dirbusiam V. Kiaušui-Elmiškiui, skyriui vadovausiančiam G. Jankui linkėjo atkaklumo ir ištvermės.

Rašytojas, žurnalistas, pirmasis atkurtos Šaulių sąjungos vadas. Nepriklausomybės gynėjas. 1997-2000 m. ir 2000-2003 m. Kauno miesto savivaldybės tarybos narys. 2000-2003 m. Kauno miesto mero pavaduotojas, miesto tarybos sekretorius, beveik du dešimtmečius dirbęs savivaldybės administracijoje. Parašė dramų, prozos kūrinių, yra Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybos narys.

Kandidatuodamas ir su sąrašo kolegomis tikėdamasis kauniečių palaikymo, norėčiau akcentuoti ir atkreipti dėmesį į keletą aspektų. Visų pirma, daug metų dirbdamas savivaldybės administracijoje susipažinau su įvairių sprendimų ir idėjų įgyvendinimo galimybėmis, su viešojo administravimo niuansais, viešojo intereso reikalavimais, ir svarbiausia – su miesto gyventojų poreikiais ir lūkesčiais. Tad mūsų programoje akcentuotas vienas iš tikslų – užtikrinti, kad visi kauniečiai galėtų naudotis miesto darnaus vystymosi pasiekimais, man yra labai artimas ir suprantamas.

Tas darnus vystymasis neatsiejamas nuo bendros kultūros situacijos, ir mano, kaip literato, kultūrininko patirtis ir pastebėjimai gali būti naudingi, dirbant miesto taryboje. Galiu tik pritarti miesto kultūros strategijos rengėjams, kad Kaunas – ryškus Baltijos kultūros centras. Tai siektinas tikslas ir šiame svarbiame dokumente labai aiški kultūros vizija, uždaviniai, tikslai ir gairės, kuriomis Kaunas ketina vadovautis ateinantį dešimtmetį, iki 2027 m.

Strategija parengta, išsamiai analizuojant miesto kultūros sektorių, tyrinėjant jo stiprybes, silpnybes, dar nepanaudotas galimybes. Ją 2017 m. patvirtino miesto taryba.

Strategijoje akcentuojamos trys kryptys – kultūros paslaugų kokybės ir prieinamumo didinimas, bendruomeniškos ir pilietinės visuomenės stiprinimas bei kūrybinių industrijų plėtra. Taip pat didelis dėmesys teikiamas kultūros pasiūlos miesto mikrorajonuose kūrimui, įtraukiant miestiečius, ypač jaunimą.

Be abejo, kai kurios strategijos nuostatos, praėjus nedideliam laikotarpiui, pradedamos įgyvendinti, tačiau į kai kuriuos itin svarbius aspektus, mano nuomone, derėtų atkreipti dėmesį jau dabar ir tiems klausimams ir būtų skirtas mano dėmesys ir rūpestis.

Manau, labai svarbu, kad miesto tarybos nariai jaustų atsakomybę ir konkrečiai prisidėtų prie programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programos kūrimo ir įgyvendinimo.

Kūrybinių organizacijų skatinimas kuo aktyviau įsitraukti į bendrus projektus ypač aktualus įgyvendinant programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ tikslus. Juk miestui atsiranda galimybė sustiprinti Kauno miesto tarptautinį įvaizdį, bandyti tapti regiono lyderiu šiuolaikinės, bendruomeninės kultūros srityje. Miesto menininkai galėtų daug veiksmingiau prisidėti prie Europos kultūros sostinės 2022 programos, (pavadinto „Šiuolaikinė sostinė“), o savo ruožtu šios programos rengėjai ieškotų dar neišnaudotų miesto kūrybinių organizacijų galimybių. Juk ir LVŽS Kauno skyriaus rinkimų programoje kultūros vystymui skirtas nemenkas dėmesys. „Mūsų tikslas – atverti ir integruoti į miesto gyvenimą įvairius kūrybos sektorius, skatinti profesionalųjį meną ir visų kauniečių saviraišką“, – pabrėžiama programoje.

Ką derėtų visų pirma atlikti? Būtina dar labiau, ne formaliai, stiprinti ryšius su miesto kūrybinėmis organizacijomis, įtraukti jas į įvairiausių kultūrinių projektų teikimą ir įgyvendinimą, nevengti modernių, eksperimentinių idėjų. Itin svarbu panaudoti miesto rašytojų, dailininkų, kompozitorių – profesionalų praktikų – patirtį, idėjas bei skatinti juos kuo aktyviau dalyvauti įvairiose bendruomeniškumo programose.

Įvairių sričių kūrėjai šiuo metu išsiskaidę, kiekvienas savo „artelėje“ sprendžia svarbias, tačiau gan siauro, profesinio pobūdžio problemas, bei narplioja jiems aktualius klausimus. Štai Kauno rašytojai visuomeniniais pagrindais, be jokio finansavimo, sukūrė savo internetinę „virtualią svetainę“, kurioje skelbiamos ne tik naujų kauniečių knygų apžvalgos, recenzijos, kūryba, esė, bet ir stengiamasi aprėpti miesto kultūrinį procesą. Panašiu principu veikia ir Žurnalistų sąjungos Kauno apskrities svetainė „Kauno žurnalistai“, Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus svetainė ir kt.

Tačiau visus miesto menininkus vienijančių bendros kūrybinių idėjų sklaidos trūksta. Toji sklaida galėtų skambėti bendrame kultūros kūrėjų portale (svetainėje), nes dabar, kaip minėta, ji skelbiama atskirose svetainėse.

Miesto savivaldybėje yra sudaryta įvairių kūrybinių sąjungų atstovų institucija – Kultūros ir meno taryba. Būtent ji, pagal sumanymą, ir turėjo skatinti bei koordinuoti miesto kūrėjų idėjas, teikti pasiūlymus, prisidėti prie kultūros sklaidos bei teikti naujus projektus. Deja, jau dabar akivaizdu, kad Kultūros ir meno taryba lūkesčių nepateisino, būtina surasti būdų ar papildyti ją ekspertais, arba reorganizuoti.

Teks ieškoti galimybių bent keliais procentais laipsniškai didinti kultūros finansavimą, tai, be abejo, padėtų išspręsti bent dalelę įsisenėjusių problemų, atsirastų galimybė finansuoti ne tik daugiau kultūros projektų, bet ir skirti jiems didesnes sumas (nuo 2016 m. vykdomas dalinis kultūros programų finansavimas pagal patvirtintus prioritetus).

Taip pat derėtų didesnį dėmesį skirti kultūros renginiams miesto mikrorajonuose, jų labai trūksta. Pagerėjus aplinkai – sutvarkius miesto parkus, atsiranda galimybė juose rengti įvairius renginius, šventes ar kūrybinius prisistatymus. Būtina spręsti ir dėl naujų mažųjų kamerinių erdvių (salių), kurios galėtų atsirasti naujuose infrastruktūros objektuose.

LVŽS Kauno skyriaus rinkimų programoje ir užsibrėžta sukurti ir nuolat atnaujinti patrauklią ir informatyvią interneto svetainę, pristatančią Kauno kultūros vertybes, pažintinius maršrutus, pritaikytus įvairioms tikslinėms grupėms. Taip pat, kaip vienas svarbesnių veiklos krypčių nurodytas ir ryšių su miesto kūrybinėmis organizacijomis stiprinimas, jų įtraukimas į įvairiausių kultūrinių projektų teikimą ir įgyvendinimą, lygiaverčių sąlygų tautinių mažumų kultūrai puoselėti sudarymas bei daugelis kitų svarbių klausimų.

Politinė reklama bus apmokėta iš LVŽS rinkiminės sąskaitos. Užs.1668141.

Šis pilietiškai aktyvus ir kūrybiškai veržlus rašytojas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį pasitiko sukurdamas libretą roko operai „Priesaika“. Kūrinys, skirtas partizanų atminimui, į vieną sceną sukvietė roko muzikantus ir garsius operos solistus: tautinio roko grupę ,,Thundertale“, Liudą Mikalauską, Egidijų Bavikiną bei Sandrą Lebrikaitę. Režisierius - Nerijus Petrokas, kompozitoriai - Laurynas Baškys, Jonas Chockevičius, scenografas - Sergejus Bocullo.

Kaip ir būdinga šiam žanrui, pasak KMKA tarybos atstovų, „Priesaikos“ dramaturgija glaudžiai siejasi su atliekamomis dainomis, o šiuolaikiniam žmogui patrauklia ir suprantama forma skiepijamas patriotizmas, atskleidžiami partizaninio pasipriešinimo užkulisiai, aiškinami jo motyvai ir reikšmė.

Šiemet pagal G. Jankaus pjesę „Amžinas keleivis“ pastatytas spektaklis apie Vydūną jau švenčia savo trisdešimtmetį, o jo spektaklio fragmentai aktoriaus Petro Venslovo lūpomis šiais, jubiliejiniais, 150-aisiais Vydūno gimimo metais tebeskamba mokyklose, muziejuose, įvairiuose susibūrimuose.

Kita svarbi G. Jankaus darbų kryptis - literatūrinio ir teatrinio gyvenimo refleksija. Jo recenzijos spausdinamos, jos sklinda per įvairias interneto svetaines. Pažymėtina ir tai, kad 2018-aisiais G. Jankus visuomeniniais pagrindais recenzavo šių metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vytauto Martinkaus romaną „Tavo bažnyčios rūsys“ bei nemažai kitų knygų, taip pat režisieriaus Gintaro Varno spektaklį „Getas“, Vytauto Balsio vaidybinį filmą „Atariaxia“ ir kitus meno kūrinius.

Už novelių rinkinį „Rytoj“, primena ELTA, 2018 metais G. Jankus apdovanotas Kauno rašytojų Vieno lito premija (už įtaigaus vaizduotės šėlsmo ir atpažįstamų realijų jungtis), o kaip pirmasis atkurtos Lietuvos šaulių sąjungos vadas jis pagerbtas kitu išskirtiniu apdovanojimu - Jotvingių kryžiaus riterių ordino kryžiumi.

Tikrina, ar tikras

Kalėdučio odisėjos gimė iš noro pradžiuginti savo artimuosius, ypač vaikaičius. "Vėliau pabandžiau praplėsti savo valdas ir užsukti pas kaimynus Kleboniškyje. Kiek netikėto smagumo buvo! Tada jau įsidrąsinau ir į miestą nukeliauti, aplankyti savivaldybės darbuotojus, rašytojus, teatralus", – prisimena šios neįprastos karjeros pradžią rašytojas, teatro kritikas, Kauno miesto savivaldybės Civilinės saugos skyriaus vadovas, buvęs miesto tarybos narys, tarybos sekretorius, vicemeras, Socialinių reikalų departamento direktorius G.Jankus.

Gruodžio pabaigoje užtarnauto poilsio išeisiantis savivaldybės senbuvis kolegų mėgiamas dėl inteligencijos, pagarbaus santykio ir pozityvaus požiūrio. "Toks vidinis nusiteikimas labai svarbus. Visų pirma, reikia stengtis šalia esančiame žmoguje įžvelgti kažką gera. To labiausiai sau ir visiems linkiu ne tik švenčių proga", – dalijasi G.Jankus, subūręs draugišką ir darbštų kolektyvą, kurio tikina labiausiai pasiilgsiantis.

Tada jau įsidrąsinau ir į miestą nukeliauti, aplankyti savivaldybės darbuotojus, rašytojus, teatralus.

Juokiasi prisiminęs, kad būtent kolegos savivaldybėje – nekantriausi "vaikučiai", vis tyrinėjantys, ar Kalėdutis tikras. "Žiūrinėja, stengiasi barzdą timptelti ar pakelti, – pasakoja Kalėdutis, nebijantis tokių smalsuolių. – Barzda tvirta, gali pešioti, kiek panorėję. Džiaugiuosi taip gražiai pasipuošęs, tada ir paslaptį lengviau išsaugoti."

O ar daug paslapčių į Kalėdučio ausį prikužda vaikai ir suaugusieji, ko prašo? "Suaugusieji labiau proziški, jiems dažniausiai daiktų reikia. O štai mažieji gyvena svajonių pasaulyje: nori sužinoti, kur Kalėdų Senelis gyvena, aplankyti jį, klausinėja, kas jam padeda dovanėles paruošti", – atveria šventinio personažo kūrėjas.

Senelis yra!

Mažasis Gediminas ilgai, iki dvylikos metų, tikėjo Kalėdų Seneliu. "Nemiegodavau iki paryčių – taip norėjau jį pamatyti. Bet vis tiek neištverdavau nesnūstelėjęs. Atrodo, vos vos sumerkiau akis, praplėšiu – jau Kalėdų Senelio nebėra, tik dovanėlė palikta. Vyresnysis brolis Algimantas vis pasišaipydavo iš manęs, kad tikiu nebūtais dalykais, o aš pykdavau ir gyniau – yra Senelis!" – panyra į vaikystės prisiminimus.

Vaikystės Kalėdos atmintyje stipriai įsirėžusios. Prie Kūčių stalo sėsdavo net 20 žmonių – tėvai puoselėjo iš savo tėvų perimtą tradiciją kiek įmanoma daugiau šeimos ir giminės suburti. "Tolimesnius, vienišus, negalinčius – visus stengdavosi prie vieno stalo priimti. Būtinai po tuščią lėkštutę išėjusiesiems padėdavo", – pasakoja G.Jankus.

Eglutę – kur ten eglutę, kartais tik šaką – puošdavo Kūčių vakarą, todėl iki šiol neatsistebi dabar prieš mėnesį daugelio žmonių puošiamais namais. Prisimena didžiausią eglutės puošmeną – laikikliuose įstatytas mažytes tikras žvakutes, taip laukdavo įsižiebiamų jų liepsnelių.

"Silkutė su svogūnėliais ir morkomis, grybukai, raudona mišrainytė, virtiniai su grybais", – pasiskanaudamas vardija mėgstamiausius šventinius patiekalus ir džiaugiasi, kad žmona Audronė prigamina vaišių kaip pas mamą.

Tačiau svarbiausia, artėjant šventoms Kalėdoms, yra kitka. "Kad ir kokie būtų besibaigiantys metai, visada stengiuosi prisiminti gerus dalykus ir tikėtis dar geresnių. Kai nusiteiki šviesiai, tada ir ateina šventė – rami, pakylėta, – vėl išpažįsta savo pozityvią nuostatą, o dovanų irgi nesureikšmina. – Ko paprašyčiau Kalėdų Senelio? Noro patirti, pamatyti kažką naujo, padaryti gerų darbų, sukurti kažką. Prašyčiau to paties entuziazmo, kuris iki šiol mane vedė į priekį."

Dosnūs įvykių metai

Praeinantieji metai G.Jankui buvo dosnūs įsimintinų potyrių. Itin brangina žaismingą apdovanojimą "Vieno lito premiją" už novelių rinkinį "Rytoj", "Man labai svarbus kolegų įvertinimas, tai didelė paskata ateičiai", – pripažįsta rašytojas, kurio plunksnai priklauso ir dar vienas šiemet sėkmingai į gyvenimą palydėtas kūrinys.

"Džiugina roko operos "Priesaika", sukurtos pagal mano libretą, kelionė per visą Lietuvą. Teko būti jos premjeroje ne tik Kaune, bet ir Alytuje, Panevėžyje. Visur – ovacijos ir ypatingos emocijos", – džiaugiasi G.Jankus, kuriam pavyko perteikti svarbią jaunimui žinią apie pokario partizanų ryžtą.

Itin vertina tautinio roko grupės "Thundertale" indėlį per modernią išraišką ir savitą traktuotę papasakoti tokią reikšmingą tautos istorijoje kovą. "Bandžiau tą pasiaukojimą, ryžtą ir auką už Tėvynės laisvę perteikti kuo suprantamiau, be moralizavimo ir dirbtinio patoso, norėjau, kad tai būtų suprantama mūsų dienų jaunimui", – dalijasi vienu svarbiausių sau iškeltų tikslų.

"Būta daug susitikimų su moksleivija, jaunaisiais šauliais", – širdį glosto dar viena žinomo visuomenės veikėjo veikla. Minint Lietuvos kariuomenės šimtmetį, pirmajam Šaulių sąjungos vadui G.Jankui šiemet įteiktas garbingas apdovanojimas – Jotvingių kryžiaus riterių ordino Vyčio kryžius už nuopelnus Lietuvai.

"Tokie keli akcentai, – kuklinasi pašnekovas, labiau linkęs ne gręžiotis atgal, o žvelgti į priekį. – Turiu planų. Yra ir naujų minčių, ir jau pradėtų kūrinių." Tačiau dabar pirmenybė – Kalėdučio darbams, kiekvieno širdyje įžiebiantiems džiaugsmo kibirkštėlę.

Išsiugdė gerą pamainą

Pastaruoju metu ne tik ieškota naujo administracijos vadovo Kauno savivaldybei, kai apie išėjimą paskelbė trejus metus čia dirbęs savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas. Jau savaitė kaip savivaldybės darbas vyksta be buvusio ilgamečio Finansų ir ekonomikos skyriaus vedėjo A.Lauciaus, milijoninius miesto finansus pradėjusio tvarkyti dar prieš keturis dešimtmečius.

Apie išėjimą į pensiją prabilo ir Miesto civilinės saugos skyriaus vedėjas Gediminas Jankus, šioje valstybės tarnyboje praleidęs beveik 20 metų, šio skyriaus vyriausieji specialistai bei kiti savivaldybės mohikanais tituluojami darbuotojai.

"Niekas net neįsivaizdavo Finansų skyriaus be Algimanto Lauciaus. Skyrius ir Algimantas buvo tarsi sinonimai", – kalbėjo G.Petrauskas. Pasitraukus A.Lauciui jo pareigas perėmė pavaduotoja. "Jis išsiugdė pamainą. Geras vadovas žino, kad jam kažkada gali tekti pasitraukti, ir rengia sau pamainą. Visi skyrių vedėjai turi ugdyti pamainą, kad būtų kam juos pakeisti atostogų metu ar nusprendus karjerą tęsti kitur", – sakė G.Petrauskas.

Anot jo, ilgamečio darbo vienoje darbovietėje privalumai – patirtis ir organizacijos supratimas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymą, su sulaukusiais 65 m. valstybės tarnautojais darbo sutartis negali būti pratęsta, tačiau jie gali būti paskirti eiti paprastesnes pareigybes, kurios neatitinka valstybės tarnautojų aprašymo.

Dirbs, bet netarnaus

"Tvarkausi namuose ir nieko nespėju. Ką suplanuoju, neužtenka laiko, nors jo, atrodo, dabar yra daug daugiau", – kalbėjo darbą savivaldybėje baigęs A.Laucius.

Kai tarėmės susitikti, buvo akivaizdu – žmogus mėgaujasi dabartiniu gyvenimo etapu. "Kada geriausia? Bet kada. Aš dabar gi laisvas žmogus", – sakė A.Laucius.

Būti tik namų šeimininku ilgai jis nesirengia. "Galvoju apie veiklas, bet netarnausiu. Sportuoti būtina, bet ir šiaip kažką dirbsiu. Nebūtinai konsultacijas teiksiu. Imsiu porą krepšių. Tik porą, trijų nepavešiu", – apie krūvį žaismingai svarstė A.Laucius.

Į savivaldybę jis įžengė prieš keturis dešimtmečius. Po studijų buvo paskirtas dirbti į Biržus, bet jau po mėnesio ėmė ieškotis darbo kitur, nes Biržuose nebeliko žmonai paskirtos darbo vietos. "Tada pasiūlė atvažiuoti abiem į Kauną, jeigu čia rasime, kur gyventi. Radome, ir dabar čia gyvename jau daugiau nei 42 metus", – skaičiavo vyras.

Sovietmečiu dabartinės savivaldybės administracijos aparato funkcijas vykdė vykdomasis komitetas su savo padaliniais. Buvo ir miesto taryba, bet viskam vadovavo partija.

Pridėjo 5 rublius

"Pradžia nebuvo labai sunki, turėjau gerus vadovus. Ateini jaunas, dirbi, žiūri į vyresnius, mokaisi, viską nori žinoti. Ėjau įvairias pareigybes, nuo eilinio inspektoriaus", – vardijo A.Laucius.

Jis teigė net neįsivaizdavęs, kad savivaldybėje išdirbs tiek dešimtmečių. Ne kartą buvo gavęs labiau viliojančių darbo pasiūlymų, kelis kartus ketino išeiti. "Buvo svarstytinų variantų, bet prie atlyginimo pridėjo 5 rublius ir likau. Kitą kartą irgi nutiko taip, kad neišėjau", – prisiminė A.Laucius.

Įdomiausiu karjeros laikotarpiu jis įvardijo dvejus metus iki 1990-ųjų, kai keitėsi santvarkos, ekonominiai santykiai.

"Tada kaip tik Piteryje buvau kursuose. Girdėjau stiprių profesorių kalbų apie laukiančius pokyčius, net nejauku buvo klausyti. Stiprūs žmonės ten dalyvavo. Paskui čia prasidėjo tokie dalykai, kardinaliai viskas keitėsi. Darbo valandų neužtekdavo. Dar iki tol, kai ruošėmės permainoms, tekdavo daug viršvalandžių. Darbo valandų viskam įgyvendinti neužtekdavo visos tarnybos metu", – prisipažino buvęs vedėjas.

Apgailestauja dėl tualeto

Kai paklausėme, ar yra dalykų, dėl kurių A.Laucius apgailestauja, sakė dar nespėjęs apmąstyti, iš šalies apžvelgti visų keturių dešimtmečių, praleistų valstybės tarnyboje.

Šiaip apgailestauju dėl to kvailo tualeto, dėl kurio buvo vieni nesusipratimai.

"Šiaip apgailestauju dėl to kvailo tualeto, dėl kurio buvo vieni nesusipratimai. Pradinės užmačios buvo visai kitokios nei rezultatas. Visiems ne pagal nuopelnus teko", – apie auksiniu dėl savo kainos praminto viešojo tualeto, įrengto prie Kauno pilies, istoriją kalbėjo A.Laucius.

Neilgai svarstė, kai paprašėme įvardyti atliktus darbus, dėl kurių labiausiai didžiuojasi. "Ką čia daug ir kalbėti: "Žalgirio" arena – šauniausias projektas. Tai yra visų indėlis, dirbo daug žmonių. Buvo iššūkių, visi žinojo, kad reikia dirbti. Daug kur teko pirštą pridėti. Kaip vieną svarbiausių galiu paminėti M.K.Čiurlionio tiltą, estakadą", – vardijo A.Laucius.

Nors lėšas, kuriam projektui kiek skirti, tvirtina miesto taryba, bet už projektų rengimą atsakingas skyrius, kuriam jis vadovavo. "Reikėjo daug kruopštumo, noro. Vienas padalinys nedirba izoliuotas nuo visų kitų. Vyko horizontalus ir vertikalus bendradarbiavimas. Būdavo, kad kažkas strigdavo, reikėdavo greitai reaguoti", – prisiminė buvęs tarnautojas.

Savo darbą jis apibūdino kaip visuomet kupiną naujienų. "Ir su jomis reikia susitvarkyti, nesvarbu, ar jos geros, ar blogos. Nebūna, kad gyvenimas stovėtų vietoje", – konstatavo A.Laucius.

Ar nesvarstė galimybės toliau dirbti miestui? "Sueina tam tikras amžius, ir keliauji. Perspektyva tokia, kad nuo kitų metų, pagal Valstybės tarnybos įstatymą, – 65 m., ir viskas. Ir dirbi ką nors kita", – kalbėjo A.Laucius, kuris dabar galės daugiau laiko skirti savo hobiams – žvejybai, grybavimui.

Jis tikino, kad darbovietę paliko ramia širdimi. Anot jo, miesto finansai liko patikimose rankose. "Natūralu viskas, pokyčių ir čia turi būti", – sakė A.Laucius.

Atsidės kūrybai

Rašytojas, žurnalistas, Miesto civilinės saugos skyriaus vedėjas, buvęs miesto tarybos narys, vicemeras, tarybos sekretorius, Socialinių reikalų departamento direktorius Gediminas Jankus teigė iš darbo išeinąs gruodžio pabaigoje. "Dar galiu apsigalvoti, bet geriau pačiam susimąstyti ir susiprasti. Elementarus padorumas jau reikalauja užsiimti kitais reikalais", – kaip visada humoro nestokojo G.Jankus.

Neseniai išleista naujausia jo novelių knyga "Rytoj", skamba roko opera "Priesaika", sukurta pagal G.Jankaus libretą, skirtą pokario Laisvės kovotojams atminti. "Kankindavausi, kai reikėdavo surasti laiko kūrybai. Po darbo ir savaitgaliais. Turiu planų, yra ir naujų, ir jau pradėtų, bet dar nebaigtų. Paskutinę knygą irgi ilgai dėliojau", – pasakojo kaunietis.

Palikęs savivaldybę jis prisipažįsta labiausiai pasiilgsiantis kolegų. Kolektyvas, kur dirbo, buvo draugiškas, darbštus, drąsiai ir pirmi atsiliepdavo į iškilusias problemas.

Buvo nemažai įsimintinų įvykių, po kurių skubėta koordinuoti tarnybų darbą, padėti gyventojams, bet labiausiai įsiminė bombos radybos Aleksote. "Dėl neapgalvoto gyventojo elgesio. Radęs bombą, jis šį didžiausią sprogmenį bandė išardyti – dėl metalo. Ardė, daužė savo kieme, prie namiškių. Ši situacija kainavo nervų ne tik mūsų skyriaus darbuotojams, bet ir gelbėtojams, išminuotojams", – prisiminė G.Jankus istoriją, kai dėl 145 cm ilgio ir 40 cm pločio aviacinės bombos visas Aleksotas buvo atsidūręs tarsi ant parako statinės, evakuoti gyventojai, parai uždarytas tiltas. Specialistų nuomone, jei sprogmuo tuomet būtų sprogęs, žemėje būtų atsiradusi apie 80 m skersmens duobė, o skeveldros būtų lėkę daugiau kaip 2 km spinduliu, – dėstė G.Jankus. – Po gaisrų, kai žmonės likdavo be nieko, taip kaip stovi, į pagalbą skubėdavome kartu su Socialinių paslaugų skyriumi. Ieškodavome, kur apnakvydinti, sudarydavome sutartis su viešbučiais."

Ilgametis savivaldybės darbuotojas neabejoja, kad šiame darbe pravertė jo, kaip šaulio (G.Jankus buvo pirmasis atkurtos Lietuvos šaulių sąjungos vadas – red. pastaba), taip pat dramatiškų įvykių 1991-aisiais, patirtis. "Ryžtas, kai reikia priimti sprendimą staiga, labai praverčia. Beje, šauliams Kauno savivaldybė pirmoji pradėjo rengti mokymus, pratybas, kaip reaguoti į potvynį, gaisrą, cheminį pavojų. Kilus grėsmei, jie atskubės miestui į pagalbą, padės evakuoti, palydėti, – vardijo kaunietis, pridūręs, kad gautų kitų darbo pasiūlymų jis net nesvarstydavęs. "Neįsivaizdavau savęs kitoje vietoje", – teigė G.Jankus.