Lietuvoje sveiko proto dar neprarasta, bet veiksmų imamasi. Etninės kultūros globos taryba paragino atsisakyti Helovino renginių, o kaip atsvarą paskelbė Gerumo, atminties ir bendrystės akciją. Akcija? Kaip nuolaidų akcija prekybos centruose... Ar ir jums nedera? Tik neišsiduokite, nes į panašius pasvarstymus feisbuke sureaguota įsižeidus: tai siūlykit geriau! gal tuomet vajus?!

Nei vajus, nei akcija. Helovinas – pramoga. Vėlinės – rimtis. Ir nereikia nei supriešinti, nei gūžtis iš siaubo dėl jų kaimynystės kalendoriuje. Kodėl tuomet prie Kūčių, tokios lietuviškos tradicijos, mums tinka ir patinka šiuolaikiškos Kalėdos? Su Kalėdų Senelio paštu, „Jingle Bells“ ir kitais smagumais, anaiptol ne iš mūsų etno lobynų atkeliavusiais.

Viena bendruomenė štai taip prisijungė prie Gerumo, atminties ir bendrystės akcijos: pakvietė į skirtingų kartų susibūrimo popietę bažnyčioje, joje „skambės tremtinių, partizanų, šių dienų kompozitorių dainos, kurios alsuoja mūsų praeities istorija, meile Tėvynei“... Pagarba praeičiai, meilė Tėvynei negali būti akcijinė. Kaip ir gerumas, bendruomeniniai ryšiai. O panašios atsvaros Helovinui primena renginius „dėl paukščiuko“, į kuriuos vaikai varu varomi. Betgi paimti botagą lengviau nei pasukti galvą.

Vaikai mėgsta šią šventę – ką mes bandome apgauti? Užuot barstę naftaliną, verčiau pagalvotume, kaip paskatinti juos ir savoms šventėms ruoštis su tokiu užsidegimu, kaip ruošiasi Helovinui: gražių moliūgų pripjausto, įdomių kostiumų sukuria, kaimynus aplanko klausdami: „saldainis ar pokštas?“. Ir kapus per Vėlines vaikai aplankys. Su derama pagarba. Tik jos išmokstama iš tėvų, ne iš akcijų.

Incidentas įvyko trečiadienį, kai į dvarą autobusu atvyko autobusas su moksleiviais ir juos lydinčiais mokytojais.

Vilniaus apskrities policijos atstovė Julija Samorokovskaja Eltai sakė, kad nepilnametis su mama kreipėsi į Santaros klinikas, nurodydamas, kad tą pačią dieną per mokyklos ekskursiją norėjo pasidaryti nuotrauką, bandydamas pasinaudoti instaliacija, galimai prarado sąmonę.

„Medikai jį apžiūrėjo ir paguldė į ligoninę, įvykio aplinkybės tikslinamos, pareigūnai renka medžiagą pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį“, – Eltai sakė policijos atstovė. Minėtas straipsnis numato atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.

Po įvykio Taujėnų dvaro feisbuko paskyroje atsirado įrašas, prašantis lankytojus būti atsakingiems ir atsargiems lankantis dvaro teritorijoje.

„Prie visų instaliacijų, dekoracijų ir fotografavimosi vietų elkitės protingai. Dėkojame už jūsų supratingumą! Likite saugūs“, – prašo Taujėnų dvaro komanda.

Apie incidentą Eltai patvirtino Taujėnų dvaro vadovas Artūras Stackevičius.

„Gera pamoka visiems, viskas su instaliacija tvarkoje, jeigu elgiamasi tvarkingai, bet jaunimas yra jaunimas. Nebuvo net minčių, kad kažkas gali atsitikti. Imamės visų atsargumo priemonių, kurių, atrodė, ir taip pakankamai yra. Tvarkomės, kad nepasikartotų. Aš to vaiko nekaltinu, visi jie siaučiantys, lakstantys. Net neįsivaizdavome, kad kažkas panašaus gali būti ir taip gali atsitikti“, – Eltai sakė Taujėnų dvaro direktorius Artūras Stackevičius.

Pasak jo, po incidento su moksleiviu į dvarą buvo atvykusi greitoji pagalba, vaikas buvo išleistas namo, paskui, matyt, vis tik su mama dar kreipėsi į medikus.

„Daugelis žmonių mano, kad Helovynas yra kilęs iš senovės pagonių kultūros, senovės keltų mirusiųjų šventės. Tačiau iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta. Daugelis dalykų, kuriuos laikome labai būdingais Helovynui, kaip kapinių lankymas, procesijos su žvakėmis, žmonės ilgais drabužiais, vaiduokliai ir mirties simboliai, nėra tiesiog pagoniškos kilmės. Visa tai iš tikrųjų kilę iš viduramžių krikščionybės“, – aiškino Ohajo universiteto folkloro studijų centro direktorė Merrill Kaplan.

Viduramžių nuotaika buvo kur kas niūresnė nei dabartinis, komercinis Helovynas.

„Kai buvome maži, vaiduokliai buvo baisesni. Dabar yra daug mielų vaiduoklių, kurie patinka vaikams. Taip pat mums patinka išdykauti ar vaišintis, nes tai puiki proga susipažinti su daugybe kaimynų“, – kalbėjo Helovyno parko lankytojas Stewart Adie.

„Kasmet lankomės moliūgų parke. Išsirenkame moliūgų, juos išpjaustome ir pastatome prie namų“, – sakė mergaitė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Netgi visur išgarsintas naktį žibantis moliūgas su baisiu veidu turi gana miglotą istoriją. Nėra visiškai aišku, kaip jis susijęs su krikščioniškos Visų Šventųjų šventės išvakarėmis, per kurias švenčiamas Helovynas. Gali būti, kad švytintis moliūgas-pabaisa yra tolimas airių kalvio Džeko Žibinto iš ropės giminaitis.

„Džeko Žibintas – tai istorija apie piktą, bet gudrų kalvį, vardu Džekas. Jis sudarinėjo sandorius su velniu ir su Dievu, tačiau galiausiai Dievas nenorėjo jo priimti į dangų, o velnias – į pragarą. Tad velnias davė jam žariją, kurią Džekas įdėjo į ropę, ir taip gimė Džeko Žibintas“, – pasakojo folkloro ekspertė iš Airijos nacionalinio muziejaus Clodagh Doyle.

Amerikoje vietoj ropės buvo panaudotas vietinis moliūgas ir taip atsirado dar viena Helovyno tradicija, kurios tikrieji airiai turbūt niekada nebūtų įsivaizdavę.

„Tai nuostabu. Kai kurie dalykai tarsi iškeliauja kartu su emigracija ir vėliau sugrįžta atgal. Pavyzdžiui, Šv. Patriko dienos paradai, kurie pirmiausia atsirado Amerikoje, o vėliau sugrįžo į Airiją – visiškai kitokie“, – teigė C. Doyle.

Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto studentų iniciatyvinė grupė pakvietė bendramokslius Šiurpnakčio šventę atšvęsti kitaip.

Specialiai tam darbui mistiškai papuoštoje aplinkoje universiteto studentai jau šią savaitę skaptavo moliūgus, kurie yra vieni pagrindinių šiurpiosios nakties simbolių.

Jie bus vežami į Švėkšnos miestelio Moliūgų – žibintų festivalį, kur puikuosis tarp tūkstančių kitų šviečiančių moliūgų.

Vieni studentai išskaptavo šiurpias šypsenas, kiti – savo mėgstamus personažus iš kompiuterinių žaidimų, treti, pasitelkę vaizduotę ir kruopštumą, vieno moliūgo skaptavimui skyrė ir virš dviejų valandų.

Vienas studentas, kaip pats teigė, išskaptavo savo baimę – variklio lemputę, kuri užsidega automobilio skydelyje, esant variklio gedimams.

„Kiekvieno moliūgas atrodo unikaliai, jeigu net ir yra panašių, jie vis tiek skiriasi, čia nėra svarbu padaryti gražiausią. Gal Šiurpnakčio šventė ir yra apie pyktį, baimę, mirtį ir čia kai kurie savo kūrinius stengiasi paversti pabaisomis, bet mums tai – linksmybė, visą tai darome su džiaugsmu“, – renginio įspūdžiais dalinosi studentė.

Studentė Kamilė pripažino, jog tokie renginiai sukelia ir kitokių emocijų, neretai patiriama baimė, šiurpas, nežinomybė.

Įvairios vietos paverčiamos kraupiomis, duris atveria siaubo parkai, labirintai, tačiau, pasak merginos, ji pastebi, kad vyresnioji karta visgi šios šventės nepripažįsta.

„Matau, kad vyresni žmonės labai piktinasi, jog mes, jaunuoliai, švenčiame ir ruošiamės tokioms šventėms, tačiau man atrodo normalu, kad viskas keičiasi ir gimsta naujos tradicijos“, – kalbėjo Kamilė.

Rudeninės, derliaus nuėmimo nuotaikos P. Preibio valdose sukurtos iš įvairių dydžių, spalvų ir veislių moliūgų, cukinijų, kitų daržovių.

Pasivaikščiojimams ir fotosesijoms skirta vieta kruopščiai išpuošta tamsoje degančiomis girliandomis.

Specialią nuotaiką kuria net tai, kad moliūgams skirta erdvė yra išklota šiaudais.

Iš moliūgų ūkininkas sukūrė labirintus, pasaką primenantį namelį.

Vyras puošmenas savo ūkyje laikys iki Helovyno, vėliau derlius iškeliaus arba pas kitus ūkininkus, arba bus parduotas.

„Kadangi turiu jaunojo ūkininko statusą, esu įsipareigojęs auginti moliūgus. Be moliūgų, dar auginu braškes. Mes įkūrėme uogų ir daržovių ūkį. Šiemet užsėjome du hektarus moliūgų sėklomis“, – pasakojo P. Preibys.

Jis moliūgais dalijasi su kitais ūkininkais, dalį panaudoja Helovyno šventei savo ūkyje sukurti.

„Šiemet geriau augo dekoratyviniai moliūgai. Maistiniai prasčiau augo, nors pernai jie puikiai derėjo. Dekoratyvinių moliūgų odelė skiriasi nuo maistinių moliūgų“, – sakė ūkininkas.

Moliūgų švente iki šiol garsėjo Švėkšna.

„Aš nemėginau jų nukonkuruoti. Kadangi auginu moliūgus, žmones kviečiu užsukti ir įsigyti moliūgų. Aš, kaip ūkininkas, siekiu, kad mano daržoves žmonės pirktų ir valgytų, jomis puoštų namus“, – patikino vyras.

Šių metų orai ūkininkams krėtė išdaigas. Nors viskas ėmė dygti anksčiau, bet vėliau derlių skandino liūtys.

„Orai buvo labai nepastovūs, gavome šalnų, sausras keitė liūtys, sulaukėme net krušos. Klimatas ekstremalus. Nors aš sakyčiau, kad metai nebuvo blogi, negalėčiau skųstis. Antra vasaros pusė buvo visai nebloga“, – patikino P. Preibys.

Moliūgų augintojų kiemą prie Palangos plento šiomis dienomis daugiausia aplanko jaunos šeimos.

Palangos, Klaipėdos rajono ar uostamiesčio gyventojai ieško ypatingų erdvių savo vaikų fotosesijoms.

Kadangi ši šventė populiariausia anglosaksiškose kraštuose (JAV ir JK), burbėjimas dėl jos pritaikymo Lietuvoje ir keliamos grėsmės „taribinės“ Lietuvos „toutiniam“ paveldui visiškai nestebino, tačiau šiemet buvo pasiektas visiškai naujas lygis, mat skelbta, kad naktis iš spalio 31 d. į lapkričio 1 d. yra blogio jėgų šėlsmo naktis.

Tarkime, kad yra taip, ir kad deganti žvakė išskobtame moliūge yra okultinio pobūdžio atributas, nubaidantis protėvių dvasias, kenkiantis Lietuvos nacionaliniam išskirtinumui ir negailestingai virkdantis sovietinės tautos dainiaus Justino M. vėlę.

Okultizmas apskritai nėra gerai jokiu požiūriu. Netikinčio ir mokslu besiremiančio žmogaus nuomone, tai yra nesąmonės, o tikinčio krikščionio – žaidimas su blogio jėgomis ir lindimas į teritorijas, neskirtas gyviesiems.

O kaip, leiskite paklausti, yra dėl okultizmo apraiškų, kurias didelė dalis žmonių praktikuoja kiekvieną dieną? Ką apie tai mano bažnyčios atstovai?

Kalbu apie ateities spėjimą ir žmonių charakteristiką iš žvaigždžių. Beveik kiekviena Lietuvos žiniasklaidos priemonė turi savo ateities numatymo skyrelį.

Taip pat nemažai portalų turi ateities spėjimo iš kortų ar skaičių skyrelius bei sapnininkus, o televizijos kanalai – netgi etatinius šarlatanus.

Skaičiuojame paskutines metų savaites ir jau dabar vis dažniau teks per televizorių išgirsti saldžias poros poniučių ir vyrų (vienas jų dar ir apie orus pasakoja) kalbas, kad „ateinantys metai kinų tradicijoje bus Mėlynosios sojų pupelės metai, o remiantis čionykštėmis tradicijomis, tais metais Rudasis mėnulis užbaigs tiesiosios žarnos trajektoriją, pereidamas iš Nosies grandytojo ženklo į Išangės krapštytojo ženklą, todėl Santechniko ženklo atstovams derėtų pagalvoti apie naujas karjeros perspektyvas, daugiau skirti laiko poilsiui, šeimai ir gal net perkelti indėlius į kitą banką...“

Iki šiol negaliu pamiršti, kaip viena tokių aiškiaregių kadaise aiškino, kad Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas taip pagal žvaigždes puikiai dera, kad jie veikiausiai kitomis aplinkybėmis būtų meilužių pora.

Nors gyvename XXI a., didelė dalis žmonių vis dar yra labiau linkę tikėti šiais ikikrikščioniškais sukčių kliedesiais, o ne racionalia, faktais pagrįsta informacija. Taip pat žmonės neretai, remdamiesi dangaus kūnais, aiškina savo charakterio ypatybes arba santykius su kitais žmonėmis.

„Ji – varpa, tu – išangė, natūralu, kad judu ne visada sutariate“, – panašių pusiau rimtai, pusiau juokais sakomų frazių esame girdėję kiekvienas.

Visi šie paistalai ne tik iracionalūs, bet ir priešiški krikščionybės idėjoms, tačiau Bažnyčios atstovai kažkodėl tyli.

Tačiau šiemet buvo pasiektas naujas lygis, kai viena mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma neaiški institucija paskelbė, kad Helovyno šventimas yra kone šėtono garbintojų šventė, tuo perkeldama senų marazmatikų dejones į naują kliedesių dimensiją.

1. Vaikai nešvenčia Helovyno. Vaikai maivosi, kvailioja ir linksminasi. Taip yra JAV bei Didžiojoje Britanijoje, kur jau seniai, be antropologų, niekas nebepamena šios šventės simbolių ir ritualų reikšmės.

Taip yra ir Lietuvoje, kurioje ši šventė pažįstama daugiausia iš prastų siaubo filmų apie girtaujančius bendraamžius žudančius maniakus.

Niekas net JAV neprisimena, ką reiškia tas degantis moliūgas ir iš kur jis kilęs.

2. Helovynas nėra satanistų šventė, Helovynas yra krikščioniška šventė, adaptavusi kai kuriuos pagonių (keltų) ritualus, lygiai taip pat, kaip, beje, Kalėdos ir Velykos.

Ar per Jonines girtaujantys ir rusiškos muzikos besiklausantys buduliai užsiima velnio garbinimu?

Net jeigu Helovynas būtų grynai pagoniška šventė, kaltinimai blogio jėgų garbinimu būtų absurdiški.

Vasaros saulėgrįža yra gryniausia pagoniška šventė visa savo esme. Ar per Jonines girtaujantys ir rusiškos muzikos besiklausantys buduliai užsiima velnio garbinimu? O gal velnio garbinimu užsiima tie pamaivos, pasiskelbę romuviečiais, ir kiti neopagonys?

3. Katalikų bažnyčios atstovai turėtų perdėtai rūpintis ne tariamu Helovyno šventimu, o savomis bėdomis. Vaikų tvirkinimo atvejai ir viso to dangstymas padarė itin didelę žalą Katalikų bažnyčios reputacijai, nepaisant to fakto, kad vaikai yra tvirkinami ne vien kunigų ir ne vien bažnyčiose.

Taip pat jai pakenkė ir dabartinio popiežiaus prielankumas seksualinėms mažumoms bei klimato kaitos teorijoms, o tikintieji, kurių neatgrasė Šventojo Tėvo progresyvumas, yra pasišlykštėję jo sofizmu dvelkiančia retorika dėl Vladimiro Putino agresijos prieš Ukrainą.

4. Mano giliu įsitikinimu, tikroji velnio garbinimo šventė yra Gegužės 1-oji. Kodėl ji vis dar raudona? Kodėl neaiškios mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos institucijos nekelia šio klausimo? Kodėl vaikai vis dar yra dresuojami garbinti šėtonišką stalinizmo saulę atvežusius venclovas, nėris ir cvirkas? Kodėl juos bandoma reabilituoti?

Kodėl stringa viešųjų erdvių desovietizacija ir desolomėjizacija? Kodėl iki paskutinės sekundės buvo bandoma išsaugoti Klaipėdos skulptūrų parką bjaurojusį velnio kardą? Kodėl šėtono stabai, užuot sunaikinti, yra laikomi Grūto parke? Gal laukiama patogios progos juos grąžinti į viešąsias erdves? Ir kodėl Širvintų valdžia, užuot pašalinusi raudoną skeltanagio žvaigždę, ją išblizgino?

„Mums čia labai patinka, nes matėme daug Helovyno drabužiais apsirengusių žmonių, o pilies viduje yra Helovyno paroda. Galima apsivilkti sukneles ir visokius kostiumus, taigi tai labai gera patirtis“, – įspūdžiais dalijosi pilies lankytoja.

„Prieš atvykdami matėme keletą nuotraukų, bet po to, kai čia buvome, mano šeimai ir vaikams tai buvo fantastiška patirtis, puikiai praleidome laiką. Laiptai šiek tiek girgždėjo, jausmas šiek tiek bauginantis“, – pasakojo kitas turistas.

1920 m. pilis tapo Rumunijos karališkosios šeimos rezidencija. Ji buvo mėgstamiausia karalienės Marijos vieta. Pilyje eksponuojama jos surinktų baldų ir meno kūrinių kolekcija.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Nelengva žaisti su dviem pasauliais. Viena vertus, yra tikroji pilies istorija, Rumunijos karalienės Marijos, mylimiausios šalies karališkosios asmenybės, figūra. Kita vertus, turime grafą Drakulą, kraujo ištroškusį personažą iš Bramo Stokerio romano. Bet mes radome būdą, kaip tai suderinti. Kampanija vadinasi „Karališka dieną, pikta naktį“. Taigi viskas, kas vyksta po saulėlydžio, priklauso grafui, o kas vyksta dieną, priklauso tikrajai istorijai“, – aiškino pilies rinkodaros vadovas Alexandru Priscu.

Šiemet turistų skaičius rekordinis. Per dieną pilį aplankė daugiau nei 9 tūkst. žmonių.

„Be jokios abejonės, tampa vietine tradicija Helovyną praleisti Transilvanijoje – grafo Drakulos pilyje. Visa vietovė yra visiškai užimta, rasti nakvynę beveik neįmanoma, patekti į vakarėlį, mūsų laimei, o svečių nelaimei, darosi vis sunkiau“ – teigė A. Priscu.

Tad, regis, norintiems garsiąją pilį aplankyti dar per šį Helovyną, reikia paskubėti.

„Ragana skrido, pametė šluotą. Šluoteles kepame orkaitėje. Ant rūkytos dešrelės dedami „Kataifi“ tešlos siūlai, aprišami poro juostele“, – apie vieną Helovyno patiekalų pasakojo maisto technologė Ernesta Mordosienė.

Lietuviai be rudens karaliaus moliūgo šventinio stalo neįsivaizduoja. Iš jo daro beveik viską.

„Moliūgų kukulaičius, praturtiname lietuviškų tradicinių švilpikų tešlą moliūgais, naudojame garnyruose, kartu su bulvių koše ar vietoje bulvių košės trintus moliūgus“, – kur meniu sutiksite moliūgą vardijo Ernesta.

Lengviausia pagaminti moliūgienę. „Iš kepto moliūgo paruošiame moliūgų sriubą“, – dar vieną patiekalą įvardijo ji.

Sėdant prie Šiurpnakčio stalo reikia tinkamai pasipuošti. Štai floristas sugalvojo, kaip panaudoti 50 tūkst. moliūgų sėklų. Iš jų sukūrė suknelę.

„Ten yra gėlių, samanų, moliūgų sėklų. Metalinis karkasas, kad ji vaikščioti galėtų“, – iš ko pagaminta suknelė pasakojo floristas-dizaineris Modestas Vasiliauskas.

LNK vaizdo įraše:

Tradicija tapusi ir moliūgų eglutė. Moliūgai iš Druskininkų, jų – rekordinis kiekis.

„Eglutėje tai apie 4 t moliūgų. Šiaip daugiau, nes ji iš visų pusių apeinama. Viso sunaudota apie 5–5,5 t visam kiemo papuošimui“, – skaičiavo dekoratorius.

Helovyno eglutė pakeitė vietą. Įprastai buvo statoma turguje, tačiau floristas sako, moliūgų nebelikdavo, žmonės tiesiog eglutę išnešiodavo dalimis. Šiemet moliūgai prie eglės – prigręžti.

„Nešiojo vis. Vieni klausdavo, ar galima pasiimt, kiti nešdavo. Ateina, pasiima. Tos moterys, kurios šalia prekiauja, sako, tokią moterį net barėm, – vieną kartą atėjo, pasiėmė ir išėjo, už kiek laiko dar kitą“, – stebėjosi žmonių drąsa floristas.

Šiurpnaktis vis labiau populiarėja, žmonės ieško vis daugiau pramogų.

„Atėjo tokie laikai, kai jie nori permainų. Gal pabodo sėdėti namuose, jie nori judėti ir švęsti. Ir būtent, kaip pastebėjome pernai, užpernai, kad Helovyno šventė ateina į madą. Jie persirengia, užtat ir mes ruošiamės“, – sakė vieno restorano direktorius Adas Jazbutis

Visgi žmonės dėl Helovyno šventimo pasiskirstę į dvi dalis. Vieniems tai jau tradicija ir būtinybė, kitiems – svetima ir nepriimtina.

„Namus pasipuošiam moliūgais, vaikams darželyje būna kažkokia tai pramoga, o šiaip tai nėra, kad fantastiškai, audringai švęstume tą Helovyną, bet šiaip tai įdomi šventė“, – sakė pakalbinta kaunietė.

„Reikia įsigilint labiau į tą šventę, nes tai išbaido vėles ir visa kita“, – savo nuomonę išreiškė kita.

Pirmieji Helovyną švęsti pradėjo škotai prieš beveik 130 metų. Vėliau šventė išpopuliarėjo Jungtinėse Valstijose ir Europoje.

Moksleiviai pasidalijo, kaip išsirinko savo personažus bei ar švenčia Helovyną.

„Aš labai mėgstu mėlyną spalvą, nors ji man visiškai netinka. Visi mane pravardžiuodavo Megamaindu. Tai aš pagalvojau, kad reikia kažko linksmo, tai dabar turiu milžinišką kaktą. Užkariavau visą pasaulį ir visi dabar mane dievina. Tikiuosi, kad kaukė makiažas atsiplauks. Jis užtruko kažkur apie valandą“, – kalbėjo mokinė.

„Aš esu ragana. Mano tikslas įnešti daugiau džiugesio į visą šventę, o gal ir užkerėti, bet gerais burtais. Gali būti, kad mūsų mokykla geriausiai švenčia Helovyną. Labai daug ruošėmės, labai daug stengėmės. Būtų labai smagu, kad būtų geriausiai įvertinta tarp visų“, – kalbėjo moksleivė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Kiek žinau, tai ne pirmi metai. Keturis metus atgal buvo švęsta“, – sakė mergina.

„Aš įkūnijau personažą iš filmo „Kovos klubas“. Man labai patinka tas filmas. Aš nesu krikščionis, tai visada švenčiu Helovyną su draugais“, – kalbėjo vaikinas.

„Artėja jau atostogos. Kartais nelengva būna pamokose. Buvo sunkesnių etapų, buvo lengvesnių etapų. Bet artėjančios atostogos bus lengvesnis laikotarpis“, – sakė moksleivė.

„Užsinorėjau būti pirate, nes dar nesu ja buvusi. Esu buvusi kloune. Kai ieškojau, ką apsirengti, daug kas siūlė būti pirate“, – kalbėjo mergina.

Bet mes kartais irgi turime pasilinksminti, nes pomirtinis pasaulis nėra tiesiog kažkokia tamsuma, kurioje turime liūdėti.

„Aišku, kad švenčiu. Kaip kitaip? Tai yra normali šventė. Mes turėtume ją švęsti. Žinoma, dauguma mano, kad šia švente nužeminame mirusius. Bet mes kartais irgi turime pasilinksminti, nes pomirtinis pasaulis nėra tiesiog kažkokia tamsuma, kurioje turime liūdėti. Turime pasilinksminti, turime pašokti ir parodyti, kaip save išreiškiame. O per Vėlines paliūdėsime kažkiek, nes gyvenimas nebūna be liūdesio“, – teigė moksleivė.

„Tai pirmi metai, kai ši šventė mokykloje yra su tiek daug konkursų. Labai daug dėmesio skirta šiai šventei. Mano laikais nebuvo skiriama tiek daug dėmesio, tačiau aš palaikau, nes toks buvo gimnazijos sprendimas. Atsižvelgėme į mokinių norą švęsti Helovyną. Jie mato prasmę šioje šventėje. Suprantu ir tą pusę, kuri prieštarauja. Mes turime lietuviškas Vėlines. Tai visai kita šventė. Tačiau tai netrukdo tarpusavyje. Jei valstybėje yra tokios kaip nuorodos, rekomendacijos, tai vis tik mokykloms yra leidžiama nuspręsti, ar švęsti, ar ne. Šiais metais mes švenčiame“, – sakė teatro mokytoja Raminta Paukštytė.