„Leiskite prisidėti prie tūkstančių gerbėjų, įvertinusių Jūsų vaidmenis ir unikalius vokalinius gebėjimus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir žymiausiose pasaulio operos teatrų scenose. Su didele pagarba Jūsų talentui ir dėkingumu už Lietuvos muzikinės kultūros garsinimą nuoširdžiai sveikinu Jus jubiliejinio gimtadienio proga. Atskiros padėkos nusipelno ir Jūsų pedagoginė veikla, į profesionalumo aukštumas palydint gausų būrį Lietuvos operos dainininkų“, – sveikindamas operos primadoną sako kultūros ministras Simonas Kairys.

Itin retas atvejis, kai šios dvi operos primadonos drauge susitinka vienoje scenoje, ir pirmas kartas istorijoje, kai Asmik drauge su mama rengia visą solinį koncertą.

– Asmik, papasakokite, kokie tai bus koncertai? Dainuosite drauge su mama. Kaip ji sureagavo į šią jūsų idėją?

– Solinius koncertus aš labai retai rengiu. Paprastai dainuoju operoje, spektakliuose. Solinis koncertas – retas ir labai išskirtinis dalykas. Parašiau mamai žinutę: nieko neplanuok gruodžio gale, nes mes dainuojam Kaune ir Vilniuje. Jai tai buvo staigmena. Esu atsargi su šeimyniniais koncertais. Niekada nieko panašaus nesu dariusi, tačiau aplankė labai didelis noras bendrą pasirodymą su mama surengti būtent dabar. Nežinau, ar kada vėl turėsime tokią puikią progą… Mano įprasti koncertai būna gan griežti: dainavimas, nusilenkimas, dainavimas. Šį kartą labai norisi sukurti visai kitokio tipo programą. Net ne visai koncertą, o tokį išskirtinį šiltą ir jaukų vakarą, kuriame būtų visko: ir dainavimo, ir pokalbių, ir prisiminimų.

– Ką reiškia pavadinimas „Traviatos“?

– Jį sugalvojo mano kolega ir draugas Mykolas Vildžiūnas, kuris kuria ir koncerto vizualizacijas. Tai – ironiškas ir juokingas pavadinimas. Naujametinių koncertų periodas labai šventinis, o tiek aš, tiek mama esame dramatinio repertuaro atlikėjos, todėl tikėtis operečių ir kankanų nereikėtų. Bet mes abi turime dideles istorijas susijusias su „Traviata“. Violeta buvo antras vaidmuo mano karjeroje. Po jo dalyvavau daugelyje „Traviatos“ pastatymų ir prieš aštuonerius metus nusprendžiau, kad palieku šią operą ramybėje, nes man nelabai pasisekė su ja susitvarkyti. Lyg ir jaučiu „Traviatai“ savotišką baimę, bet viduje vis tiek kirba jausmas, kad reikėtų dar kartą pabandyti.

– Jūsų mama jau ankstyvoje jaunystėje buvo itin talentinga operos solistė, stažavosi „La Scala“ teatre, turėjo kvietimų dirbti ir toliau mokytis Italijoje iš geriausių meistrų, tačiau laikmečio aplinkybės susiklostė taip, kad jai nebuvo lemta sulaukti pasaulinio pripažinimo. Ar esate kada nors pagalvojusi, kad tarsi karmos principu įgyvendinote tai, ką iš jūsų mamos atėmė sovietų valdžia?

Mama turi didelę širdį ir begalinį dosnumą. Jei reikėtų įvardinti, už ką aš pati sau patinku, tai būtent šitą iš mamos paveldėtą ypatybę pasirinkčiau.

– Karma ar ne, bet nuostabu, kad galiu mamai tai padovanoti. Labai skauda, kad visa tai jos gyvenime buvo. Tėtis dar spėjo įšokti į tą laisvo pasaulio traukinį, o dėl mamos tikrai gaila… Profesionaliai man iki jos – daug šviesmečių. Jeigu mama būtų turėjusi tokias galimybes kaip aš, jai lygių nebūtų. Ji labai džiaugiasi, kad pasaulis pasikeitęs ir jos vaikai turi galimybes, kokių pati niekada neturėjo.

– Esate ne kartą sakiusi, kad iki šiol klausiate mamos profesionalių patarimų. Teko stebėti, kaip per repeticijas ji be garso dainuoja drauge su jumis…

– Mama gana dažnai atvažiuoja į mano koncertus. Mums įprasta jaudintis vienai už kitą. Pamenu vaikystėje ir aš sėdėdavau bei kvėpuodavau kartu, kai ji dainuodavo. Mama – labai sveikas mano kritikas. Žinoma, ji stengiasi būti tolerantiška ir iš pradžių bando nepasakyti visos teisybės. Bet man pavyksta „išpurtyti“, kaip yra iš tiesų.

– Kaip mama jus auklėjo, kokias vertybes diegė?

– Mama turi didelę širdį ir begalinį dosnumą. Jei reikėtų įvardinti, už ką aš pati sau patinku, tai būtent šitą iš mamos paveldėtą ypatybę pasirinkčiau. Jautrumas kito skausmui – pati gražiausia mano savybė. Ačiū mamai už ją. Be to, šiandien operos pasaulyje mane vadina stiprios disciplinos dainininke. Už tai irgi turiu dėkoti mamai. Pačiai keista, kad viskas taip išsirutuliojo, nes ilgai priešinausi ir sakiau, kad noriu gyventi laisvą gyvenimą. Bet dabar man pavyksta tą gyvenimą gyventi tik dėl išugdytos didelės disciplinos ir suvokimo, kada galima nuo jos nukrypti, o kada – ne.

– O ką paveldėjote iš tėčio?

– Saulę, gebėjimą džiaugtis. Jis mokėjo vertinti gyvenimą, gyventi pilna koja. Man tai irgi labai svarbu. Aš negalėčiau aukoti šeimos dėl profesijos, lygiai taip pat – profesijos dėl šeimos. Nieko vardan nieko aukoti nenoriu. Man gyvenime reikia visko. Todėl aš plečiu savo galimybes. Nepasotinamas apetitas gyvenimui – savybė gauta iš tėčio. Ir dar ta didelė energija, savęs netausojimas, noras pasiimti viską ir atiduoti viską.

– Kaip prabėgo jūsų karantininiai metai?

Karantino man beveik nebuvo! Išskyrus tą pirmą bangą, kai buvome pilnai uždaryti tris mėnesius.

– Karantino man beveik nebuvo! Išskyrus tą pirmą bangą, kai buvome pilnai uždaryti tris mėnesius. Tų priverstinių atostogų taip reikėjo! Neseniai atvažiavau į Londoną užbaigti darbo, kuris nutrūko per pirmą karantiną. Vos įėjusi į teatrą supratau, kad jei COVID-19 nebūtų pasaulio sustabdžiusi, aš nebūčiau išgyvenusi. Buvau ne tik pervargus, bet ir labai anksti susirgau koronavirusu. Tuomet, kai dar niekas apie tai normaliai nežinojo, nesuprato simptomatikos. Jaučiausi labai prastai ir nesupratau, kas čia mane užklupo. Tačiau tai, kad susirgau, išgelbėjo mane. Privalėjau sustoti, pasiilsėti. Kai atsigavau, per visą pandemijos laikotarpį dalyvavau septyniuose naujuose pastatymuose ir visi vyko su publika! Aišku buvo ir daug nukritusių darbų, pasikeitusių planų. Dėl to tik džiaugiausi, nes turėjau galimybę pirmą kartą su vaikais mėnesį prabūti Afrikoje. Turėjau savaitę vien tik sau – įlipau į Araratą ir pasitikau savo keturiasdešimtmetį.

– Esate sakiusi, kad nuotolinių spektaklių nevaidinsite, nes norite tiesioginio ryšio su publika. Atrodo, kad stipriai jį jaučiate, gal galite apibrėžti, kokia publika susirenka jūsų paklausyti Lietuvoje?

– Tiesioginės transliacijos per karantiną labai gelbėjo atlikėjus ir žiūrovus, kurie buvo pasiilgę operos. Tačiau tai niekada nebus tas pats, kaip žiūrėti gyvai. Jausmas, kurį stengiamės perduoti publikai, per televizorių tik maža dalimi transliuojasi. Emocijų žaismas reikalauja gyvo kontakto. Kitaip stebuklai nevyksta. Lietuvoje aš turiu savo publiką ir ji ne tik ištikima ir mylinti, bet ir gerai mane pažįsta. Nesitiki dalykų, kurių nedarau. Nuostabiai gera žinoti, kad žmonės Lietuvoje manęs laukia.

– Per Naujuosius metus dainuosite Vilniuje. Žinoma, po koncerto būsite pavargusi, bet gal turite planą, kaip metų pabaigą švęsit?

– Konkretaus plano dar neturiu, žinau tik, kad pirmą metų dieną skrisiu atostogų su dukryte. Ir tai bus atostogos, kai nereikės mokytis vaidmenų. Todėl planuoju nesivežti auklės. Norėčiau pasiimti ir sūnų, bet jam prasidės mokslai, o jis – labai atsakingas. O Naujuosius po koncerto pasitiksiu Vilniuje su vaikais ir draugais. Žinau, kad sutiksiu gerai.

Operos superžvaigždės į koncertus kviečia paskutinėmis gruodžio dienomis: 30 d. – Kaune, „Žalgirio“ arenoje, 31 d. – Vilniuje, „Avia Solutions Group“ arenoje.

Padėkos premiją ir „Auksinį scenos kryžių“ už ilgametį indėlį į scenos meną kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas įteikė operos solistei Irenai Milkevičiūtei, pranešė Kultūros ministerija.

Atminimo ženklas Boriso Dauguviečio auskaras skirtas aktoriui, režisieriui Dariui Gumauskui „už jautrų patirties atskleidimą bei socialinio-edukacinio projekto „Mongolija“ sukūrimą“.

Geriausia režisiere pripažinta Yanaa Ross už spektaklį „Vienos miško pasakos“.

Metų aktoriais tapo Paulina Taujanskaitė už Marytės vaidmenį spektaklyje „Vienos miško pasakos“ ir aktorius Lukas Malinauskas už Felikso vaidmenį spektaklyje „Liučė čiuožia“.

Nepagrindinio vaidmens kategorijoje „Auksiniai scenos kryžiai“ įteikti aktorei Aušrai Pukelytei už Valerijos vaidmenį spektaklyje „Vienos miško pasakos“ ir aktoriui Pauliui Markevičiui už Martyno vaidmenį spektaklyje „12 gramų į šiaurę“.

Metų scenografu paskelbtas Robertas Wilsonas už operos „Turandot“ scenografiją, geriausia kompozitore – Marija Paškevičiūtė už muziką baletui „Dienos, minutės“.

„Auksinis scenos kryžius“ operos solistui Rafailui Karpiui skirtas už Pasakotojo, Gubernatoriaus, I Pono, Vanderdenduro vaidmenis operetėje „Kandidas“ ir Pango vaidmenį operoje „Turandot“, solistei Asmik Grigorian – už Lizos vaidmenį operoje „Pikų dama“.

Martynas Rimeikis įvertintas kaip geriausias choreografas už baletus „Eglė žalčių karalienė“ ir „Dienos, minutės“.

Metų šokėjais pripažinti Marius Pinigis už vaidmenį šokio spektaklyje „Perdegimas“ ir JulijaiStankevičiūtė – už moters vaidmenį balete „Dienos, minutės“ bei  Eglės vaidmenį balete „Eglė žalčių karalienė“.

Dramaturgas Rimantas Ribačiauskas „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertintas už garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ dramaturgiją.

Spektaklio vaikams ir jaunimui kategorijoje apdovanota spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“ kūrybinė grupė: Jūratė Trimakaitė, Cerise Guyon, Thomas Demay, Felix Bataillou.

Metų patirties kategorijoje apdovanotas režisierius Tadas Montrimas už imersinio teatro spektaklio „Dėdė Vania“ sukūrimą.

„Auksiniai scenos kryžiai“ skiriami už reikšmingiausius metų darbus, išskirtinius profesinius laimėjimus, už ilgametį indėlį į scenos meną.

Kultūros ministerijai buvo pateikta 80 pasiūlymų skirti profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijas. Kandidatūras vertino ekspertų komisija.

Dėl koronaviruso ir paskelbto karantino tradicinė „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija iš Teatro dienos kovą buvo perkelta į lapkritį.

Tai, kad šio kūrybinio darbo ėmėsi žurnalistė – ne muzikos pasaulio žmogus – daugeliui kelia nuostabą.

„Pakelti antakiai, šimtai klaustukų akyse arba gilus atodūsis – dažniausiai tokia reakcija lydėjo mano žinią, kad renku medžiagą knygai apie Ireną Milkevičiūtę, – sako Aurelija Arlauskienė ir pabrėžia, kad visad stengėsi būti atvira, gyventi be formulių. „Kaip Jonas Mekas... Jei būčiau laikiusis formulės „ne mano jėgoms“, šios mano knygos nebūtų buvę. Nors Irena Milkevičiūtė – jos kūryba, jos pasiekimai, jos švytėjimas tuo laiku, kai gyvenome už geležinės uždangos, ir dabartinė aktyvi jos veikla verta ne vieno leidinio“.

A. Arlauskienė pabrėžia, kad pastarieji treji metai – tai nuostabi kelionė laiku su Irena Milkevičiūte. Itin gilia, stipria, jausminga, netgi paslaptinga asmenybe.

„Prieš pirmą kartą įjungdama diktofoną,  labai sąžiningai atlikau namų darbus – perskaičiau viską, kas apie ją per keturiasdešimt dvejus metus rašyta šalies spaudoje, taip pat peržiūrėjau, perklausiau apie I.Milkevičiūtę sukurtus filmus, televizijos ir radijo laidas. Buvau dažna LRT Mediatekos viešnia“, – prisimena A. Arlauskienė.

Vėliau buvo pokalbiai su I. Milkevičiūte apie jos vaikystę, studijas, stažuotę Milano „La Scala“ operos teatre, kur užsimezgė jausmai armėnų tenorui Gahamui Grigorianui, apie sūnų Irvidą ir dukterį Asmik, apie vaidmenis, kuriuos iki šiol daugelis prisimename, taip pat apie įtemptą profesorės šiandieną.

Per beveik trejus metus šios mintys, viltys, jausmai, prisiminimai sugulė į knygą apie mergaitę iš neturtingos šeimos, kuri pasiekė viską, ką anomis aplinkybėmis buvo įmanoma pasiekti, nes turėjo didelę, labai didelę svajonę – dainuoti. 

Moterį, kuri nepriekaištauja nei sau, nei likimui, kad jai nebuvo duota laimės sukurti idealią šeimą, nes yra įsitikinusi, kad dėl scenos turėjo atsisakyti moteriškos laimės.

Primadoną, kuri niekada nemokėjo daryti karjeros ir viską pasiekė tik labai daug dirbdama. Kurios gimimo dieną greičiausiai viename taške Aukščiausiasis išrikiavo pašaukimą, laimę ir lemtį.

Asmenybę, angelo globos palytėtą, kuri net ir kurdama labai neigiamus personažus visada stengdavosi jiems suteikti... vilties. Kuri, būdama pasauliniu mastu pripažinta dainininke, išsaugojo žmogišką šilumą, paprastumą, užuojautą ir mokėjimą dalytis – bene gražiausią žmogaus būdo savybę. Kuri dėkoja už tai, kas buvo, džiaugiasi tuo, ką turėjo, nes įsitikinusi, kad balsas – tai ne vien stygos ir jų virpėjimas. Tai atlikėjo būsena, kurioje labai svarbią vietą užima meilė žmogui.

Knygos autorė A. Arlauskienė sako, kad ją ypač žavi būtent ta tikra, neapsimestinė I. Milkevičiūtės meilė žmogui. „Esu laiminga, kad aplinkybių ir Aukščiausiojo valia man buvo leista pajusti tą vidinę Irenos Milkevičiūtės šviesą, kurią jaučia visi, kam lemta trumpiau ar ilgiau eiti su ja kartu. Tai pat labai džiaugiuosi, kad savo mintis apie Ireną Milkevičiūtę sutiko knygai palikti jos kolegos. Kuo daugiau gerų žodžių vienas kitam turime išsakyti, kol galime. Kol nėra per vėlu“.

„Užaugini vaikus ir reikia mokėti juos paleisti“, – sako operos dainininkė I. Milkevičiūtė, užauginusi sūnų ir dukrą – garsią pasaulyje operos dainininkę A. Grigorian.

I. Milkevičiūtei pažįstamas jausmas, kai nori paskambinti vaikams, bet susilaiko, nes žino, kokie jie yra užimti. Šeimos nariai stengiasi susiburti per didžiąsias metų šventes.

„Svarbiausia pačiam būti užimtam, o aš veiklos turiu – dėstau studentams. Žinau, kad vaikai myli, stengiasi dėl manęs, didžiuojasi ir yra man, kaip mamai, dėkingi. Nereikia žodžių. Aš pati be jų su vaikais bendrauju kasdien – meldžiuosi už juos, dieną pradedu būtent nuo maldos už vaikus. O jei nori išgirsti savo vaiko balsą – pats paimk ir paskambink, pasikviesk pietų – pats imkis iniciatyvos“, – pasakoja I. Milkevičiūtė.

Pasak jos, tėvai neturi užkrauti vaikų savo rūpesčiais, nebent tai būtų liga ar nelaimė. Bet ir tai ji yra numačiusi jau dabar – susirado, kaip pati sako, gerus namus, kur senatvėje ja būtų tinkamai pasirūpinta, nes nenori, kad vaikams tektų vargti, nors šiuos toks mamos sprendimas kol kas dar trikdo.

„Nėra recepto, kaip dažnai bendrauti tėvams ir suaugusiems vaikams. Išvengti nepatogių situacijų padėtų susitarimas“, – įsitikinusi aktorė bei psichoterapeutė Daiva Rudokaitė.

„Tėvai yra pirma stotelė, kai tau reikia užuojautos ir paguodos, turint tai galvoje reikėtų pasistengti abiem pusėms, kad nepriimtume vieni kitų lyg duotybės“, – įsitikinęs Vilniaus miesto tarybos narys Arūnas Valinskas.

Apie visa tai – laidoje „Visi mes žmonės“ sekmadienį 17.30 val. per TV3.

Profesionaliojoje scenoje I.Milkevičiūtė – jau daugiau nei 40 metų. Jos kurti operų personažai pavergė ne tik lietuvių širdis – solistė pelnė ir tarptautinį pripažinimą. Šiai dainininkei teko stovėti ne vienoje pasaulyje garsioje klasikinės muzikos scenoje, tačiau ji sako, kad daug keliaudama visuomet pasiilgdavo Lietuvos.

Žvelgiant į I.Milkevičiūtę, nekyla abejonių, kad sėkmė ją lydėjo toli gražu ne vien dėl ištobulintos technikos. Nuoširdumas ir meilė muzikai bei aplinkiniams – štai kas privertė publiką ją taip pamilti. Savo šilumą pastaruoju metu klausytojams I.Milkevičiūtė dalijo jubiliejiniuose koncertuose, dainuodama su Lietuvos valstybiniu orkestru, savo buvusiomis studentėmis ir kolegomis.

– Solidžią sukaktį – 70-metį – minite koncertais su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Ką jums pačiai, kaip atlikėjai ir kaip žmogui, reiškia šie koncertai? Galbūt tai savotiškas ilgai trunkančios karjeros apibendrinimas?

– Kiekvienas koncertas man yra šventė, ypač jeigu dainuoju su orkestru. Kiekvieną kartą stovėdama scenoje džiaugiuosi turėdama galimybę pabūti su žmonėmis, kurie ateina pasiklausyti manęs. Turiu omenyje ne tik klausytojus – į savo jubiliejinį koncertą pasikviečiau kolegų ir studentų: Joaną Gedmintaitę, Sandrą Janušaitę, gaila, kad negalėjo atvykti Aušrinė Stundytė, kuri gyvena Vokietijoje ir yra labai užsiėmusi. Atvyko ir mano dukra Asmik Grigorian. Labai dėkinga esu ir prof. Vytautui Juozapaičiui, kuris sutiko padainuoti šiame koncerte, taip pat ir mūsų mylimam tenorui Vaidui Vyšniauskui. Džiaugiausi galimybe scenoje pabūti su maestro Gintaru Rinkevičiumi ir jo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, talkinusiu man ir 60-mečio jubiliejuje. Kodėl šis orkestras ir maestro G.Rinkevičius? Šiam orkestrui tik susikūrus aš buvau viena pirmųjų jo atlikėjų, o mūsų draugystė su šiuo kolektyvu ir jo vadovu vis dar tęsiasi.

– Kaip rinkotės repertuarą? Tai buvo jūsų mėgstamiausi kūriniai? Galbūt arijos, atnešusios jums šlovę?

– Rinkausi tuos kūrinius, kuriuos šiuo metu dar galiu dainuoti, ir, žinoma, tuos, kurie tinka mano balsui ir yra artimi širdžiai. Štai, pavyzdžiui, visuomet labai mėgau Giuseppe Verdi "Aidą". Šioje operoje yra keletas labai gražių duetų, o duetus, turiu pasakyti, publika labai mėgsta. Ankstesniame koncerte dainavau finalinį Aidos ir Radameso duetą su tenoru, o dabar man labai patinkantį Aidos ir Amonasro duetą su baritonu. Šio dueto turinys atspindi komplikuotą Aidos santykį su tėvu, Etiopijos karaliumi, kuriam ji prižadėjo iš mylimojo Radameso sužinoti slaptą kelią, padėsiantį pabėgti iš Egipto. Aidą čia kankina dvejopi jausmai – meilė Radamesui ir pareiga tėvynei. Apskritai G.Verdi muzika yra labai nuostabi, kaip ir Giacomo Puccini. Mano dukra dainavo duetą iš jo operos "Manon Lesko" drauge su V.Vyšniausku. Atrodo, kad programa ir pats koncertas pavyko, nes iš publikos ir pačių orkestro muzikantų girdėjau nemažai komplimentų. Dėl to labai džiaugiuosi.

– Per savo karjerą esate sudainavusi kone visus lyrinio ir dramatinio soprano vaidmenis. Ar galėtumėte kurį nors iš jų išskirti kaip ypatingą ar itin artimą?

– Dažnai sulaukiu šio klausimo. Su kiekvienu vaidmeniu susigyveni, atiduodi jam daug jėgų, jis tarsi apsigyvena tavyje. Tad kiekvienas yra be galo brangus. Tik galbūt ne su visais vienodai išryškėji, atsiskleidi, ir publika vienus priima šilčiau nei kitus. Mano, kaip atlikėjos, biografijoje svarbią vietą užima Violetos vaidmuo G.Verdi operoje "Traviata", nes tai buvo mano diplominis darbas, o kartu ir pirmas vaidmuo, su kuriuo pakliuvau į Operos ir baleto teatrą (dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, LNOBT – red. past.). Pirmuosiuose "Traviatos" spektakliuose jau dirbant operos teatre Alfredą dainavo maestro Virgilijus Noreika, tad, turiu pasakyti, kad šie pirmieji spektakliai jaunai, dar tik pradėjusiai pirmuosius žingsnius didžiojoje operos scenoje, ir dar su žymiausiu operos tenoru, man buvo išties neužmirštami. Mūsų operos teatras buvo pakviestas gastrolių Lodzės operos teatre. "Traviata", kurioje dainavau aš ir maestro V.Noreika, jiems taip patiko, kad paprašė dar vieno spektaklio, atšaukdami vieną iš savo repertuaro.

Su kiekvienu vaidmeniu susigyveni, atiduodi jam daug jėgų, jis tarsi apsigyvena tavyje. Tad kiekvienas yra be galo brangus.

Kita man asmeniškai labai ypatinga opera – G.Puccini "Madam Baterflai". Su šiuo vaidmeniu Japonijoje laimėjau tarptautinį konkursą. G.Puccini "Madam Baterflai" yra viena gražiausių operų. Tarp savo mėgstamiausių negaliu nepaminėti ir Vincenzo Bellini operos "Norma", kuri Lietuvoje buvo pastatyta pirmą kartą. Apskritai, bel canto opera mano balsui labai tiko, nors išties yra ką padainuoti. Iki šiol publika klausia, galbūt dainuosiu žymiąją Normos ariją "Casta Diva", tad šį kartą mes ją pasidalydamos atlikome kartu su dukra A.Grigorian, tad išpildėme publikos norą. Mėgstu ir herojines operas.

Su G.Verdi opera "Nabucco" buvau kviečiama daug kur – dainavau Latvijoje, Briuselyje, Barselonoje, daugelyje Vokietijos miestų, operos festivaliuose Koblence, "Dalhalla" Švedijoje, Varšuvos Didžiajame operos teatre ir kitur. Viena pastarųjų mano operų – G.Puccini "Turandot", kurią dainavau Latvijoje, Norvegijoje, Bergene, Osle, "Dalhalla" festivalyje Švedijoje. Ši opera man tiko ir patiko, tik gaila, kad spektaklis egzistavo labai trumpai, nes teatras turėjo kitų planų – statyti Modesto Musorgskio "Borisą Godunovą", tad neturėdami kur dėti dekoracijų "Turandot" panaikino. Apskritai, visi šie vaidmenys reikalauja tam tikro diapazono, tam tikros dramatinės jėgos. Man jie visi brangūs, nes muzika yra geniali, o ir publika juos labai mėgo.

– Žvelgiant į įspūdingą jūsų muzikinę biografiją, regis, artimiausi jums itališkos operos kūrėjai – V.Bellini, G.Verdi, G.Puccini. Tad knieti paklausti – kaip jų savotišku priešininku tapęs Richardas Wagneris?

– Teko dainuoti ir jo operas, tiesa, visai neseniai atlikau Brunhildos vaidmenį operoje "Valkirija". R.Wagnerio muzika tikrai neeilinė, be galo sudėtinga, ne taip lengvai suprantama. Kažkada seniai esu dainavusi ir "Skrajojančiame olande" bei "Tanhoizeryje", netgi buvau pakviesta į Vokietiją, kompozitoriaus tėvynę. Apskritai prie R.Wagnerio muzikos prisiliečiau gana vėlai, tad galbūt R.Wagnerio operos nepirmauja mano repertuare kaip minėtieji italai. Ir nors labai nelengva jį dainuoti, atlikti vaidmenis jo operose man labai patiko.

– Kone visi jūsų operų vaidmenys – romantizmo kompozitorių operų. Esate romantinės muzikos gerbėja ar tiesiog vaidmenis dažniausiai diktavo sąlygos?

– Tikriausiai taip jau susiklostė, kad ką statė mūsų Operos ir baleto teatras, ten ir dainavau. Daug spektaklių buvo statoma būtent man, nes aš nuolatos būdavau kviečiama ir kitur. Pavyzdžiui, buvau pakviesta į tarptautinį operos festivalį Jugoslavijoje, kur turėjau dainuoti G.Verdi "Aidą", tad šią partiją išmokau specialiai šiam įvykiui. Vėliau "Aida" buvo statoma ir Lietuvoje. Panašiai nutiko ir su G.Verdi "Ledi Makbet" – šią ruošiau Varšuvai. Atlikti Leonoros vaidmens G.Verdi "Trubadūre" buvau pakviesta JAV: Čikagos lietuvių opera sužinojo, kad kažkokia Irena Milkevičiūtė laimėjo "Madam Baterflai" konkursą, tad atvyko operos fondų atstovas iš Čikagos, paprašė atvažiuoti padainuoti Leonoros partiją "Trubadūre". Pas mus šio spektaklio tuomet nebuvo, tad išmokau Leonoros partiją lietuvių kalba specialiai Čikagos lietuvių operai, o vėliau spektaklis atsirado LNOBT repertuare. Taip jau išėjo, kad daugeliui vaidmenų tiesiog susidarė tinkamos sąlygos. Tiesa, nebūčiau jų atlikusi, jeigu man būtų nepatikę.

– Stažavotės žymiajame Milano "La Scala" teatre, pačioje jūsų labai mėgstamos itališkos operos kvintesencijoje, kur buvote įvertinta kaip turinti gerą vokalo techniką, nepaprastai muzikali, puikiai stilių jaučianti dainininkė. Ką jums davė ši patirtis?

– Stažuotė "La Scaloje" buvo tikrai labai įsimintina. Ten aš turėjau galimybę sustatyti savo balsą, nes Lietuvoje dainavimo mokiausi tik ketverius metus, o technika dainininkui tikrai labai svarbi ir reikalinga, reikia mokėti ją atitinkamai valdyti, o tam reikia laiko. Tad ten tikrai turėjau laiko ir galimybių savo balsą tobulinti. Man vokalą dėstė žymiojo Arturo Toscanini laikų "Aida" Gina Cigna. Turėjau galimybę stebėti ir ten statomus spektaklius. Stažuodamasi dainavau ne tik itališką romantinę operą – teko atlikti ir Piotrą Čaikovskį, Claudio Monteverdi, buvau įtraukta į teatro rengiamus koncertus "Piccola Scala" ir "La Scalos" organizuotus spektaklius vaikams.

– Pirmą kartą LNOBT dainavote 1976-aisiais. Praėjo nemažai laiko. Kas pasikeitė nuo tada jūsų, kaip dainininkės, gyvenime?

– Kiekvienais metais su kiekvienu nauju vaidmeniu tobulėji. Tai ir yra pats didžiausias tikslas ir džiaugsmas. Juk vokalistas negali būti toks pats tuomet, kai jis yra ką tik baigęs studijas, ir po daugelio metų, dainavęs daugelyje operų ir koncertų. Savaime suprantama, kad praktika daro savo. Jeigu jaunystėje galėjau dainuoti vien savo prigimtimi, talentu, tai kuo toliau, tuo labiau turėjau ir turiu tobulinti save, techniškai suprasti, kaip reikia dainuoti, kad balsas tarnautų ilgai.

– Esate labiau žinoma kaip operos solistė. Tarsi susidaro įspūdis, kad kamerinė muzika jums lieka antrame plane...

– Iš tiesų aš labai daug esu dainavusi ir kamerinės muzikos, turėjau arti tūkstančio rečitalių, su jais važinėjau po visą buvusią Sovietų Sąjungą, Sibirą, Aziją, Pietų ir Šiaurės Ameriką, daugelį kitų šalių. Atlikau daug ir stambių, ir smulkesnių žanrų kūrinių – G.Verdi "Requiem", Wolfgango Amadeus Mozarto "Requiem", Antonino Dvorako "Requiem" ir "Stabat Mater", Gustavo Mahlerio simfonijas Nr. 2 ir Nr. 8, V.Bellini Mišias, Richardo Strausso kūrybą, lietuvių kompozitorių kūrinius ir kt. Teko daug koncertuoti su orkestrais ir su fortepijonu. Tikriausiai kamerinė muzika mano muzikinėje biografijoje neiškyla į pirmą planą todėl, kad labai daug dėmesio sulaukia vaidmenys operose.

– O kas jums artimiau – opera ar kamerinė muzika?

– Lyg ir įprasta manyti, kad kamerinę muziką dažnai renkasi atlikėjai, kurie galbūt neturi pakankamai balso stiprumo ar diapazono, reikalingo operai. Be to, mane dar nuo studijų laikų vis kvietė dainuoti operose, tad natūraliai mažiau laiko liko kameriniams opusams. Bet kamerinė muzika irgi suteikia daug džiaugsmo – čia iššlifuoju kiekvieną kūrinėlį, kiekvieną jo detalę, tarsi kokį briliantą. Tokia praktika padeda ir dainuojant operoje.

– Kuo skiriasi dainavimas operoje ir koncerte?

– Kai dainuoji operoje, į sceną persikelia visas gyvenimas – per savo įkūnijamą personažą atskleidi labai daug ką, visų pirma, epochą, kurioje ta muzika buvo sukurta. Išgyveni ir santykius su kitais personažais, savo scenos partneriais. O kartu per tą bendravimą ir muziką išreiški ir savo personažą, kurio gyvenimą gyveni nuo pat operos pradžios iki pabaigos. Kita vertus, dainuodamas operoje turi ir šiek tiek laiko pailsėti tarp savo solinių numerių. O koncerte – ne. Čia visuomet esi su žiūrovu, be jokios pertraukos. Kiekvienas atliekamas kūrinys yra skirtingos epochos, skirtingo stiliaus daugeliu prasmių. Jeigu dainuoji operų arijas, kiekvienoje turi įkūnyti ir skirtingą personažą. Tad dainuoti koncerte yra, sakyčiau, net sunkiau nei operoje. Juk norint išlaikyti klausytojo dėmesį viso koncerto metu reikia būti ir techniškai labai pasikausčiusiam, taip pat reikia ir atitinkamo fizinio bei psichologinio pasiruošimo. Bet kai muzika pradeda skambėti, aš tiesiog esu joje, tame personaže – visa tai diktuoja kompozitorius ir teksto autorius. Kai jaučiu, kad publika mane priima, jaučiu atgalinį ryšį, jaučiuosi be galo laiminga. Ir atvirkščiai – jeigu jaučiu, kad ji nuobodžiauja, vadinasi, kažką ne taip darau.

Kai dainuoji operoje, į sceną persikelia visas gyvenimas – per savo įkūnijamą personažą atskleidi labai daug ką, visų pirma, epochą, kurioje ta muzika buvo sukurta.

– Esate turėjusi tokios nemalonios patirties – nuobodžiaujančią publiką?

– Tiesą sakant, man neteko to patirti. Žinoma, ne visiems juk Dievulis davė ausį. Būna, kad salėje sėdi vaikai ar seneliai, ar invalidai, ar net psichikos ligomis sergantys žmonės. Tuomet būna sunku. Tačiau visuomet randu salėje žmogų, kuris įdėmiai klausosi, tada susikoncentruoju į jį .

– Kaip tapote dainininke? Juk profesionalios muzikės kelią pradėjote nuo kanklių...

– Nuo vaikystės žinojau, kad noriu būti dainininke. Mėgau dainuoti, šokti, deklamuoti – tokie buvo mano vaikystės žaidimai. Namuose buvo muzikuojama, nors ir ne profesionaliai. Vienas senelis grojo akordeonu, kitas – smuiku, močiutės dainuojamos dzūkų liaudies dainos yra archyvuose. Seneliai buvo savamoksliai, tačiau muzikalumo jiems netrūko. Močiutė, dainuodama liaudies dainas su daugybe stulpelių, išlaikydavo intonaciją iki galo, galbūt turėjo absoliučią klausą. Tikriausiai ir aš muzikalumą paveldėjau iš senelių ar tėvų. Dar vaikytėje atsirado poreikis muzikuoti, dainavau nuo mažumės. Visada buvau kviečiama pasirodyti mokyklos renginiuose. Tačiau tai nebuvo vienintelė mano mėgstama sritis. Kai man buvo dvylika, tėvelis nuvežė į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, manė, kad įstosiu mokytis baleto, tačiau neįstojau. Vėliau bandžiau dailę, nes mėgau piešti, tačiau, matyt, ir čia netikau. O kai baigiau septynias klases, muzikos mokytojas mokykloje patarė stoti į muzikos technikumą rimtai mokytis muzikos, nes matė, kad esu muzikali. Tačiau keturiolikos metų į dainavimą niekas nepriima, juo labiau, jeigu neturi reikalingo muzikinio pasiruošimo. Tad vienintelė specialybė, kurią galėjau rinktis, buvo kanklės. Ir labai tuo džiaugiausi, nes čia įgijau muzikinį išsilavinimą, kuris labai pravertė mokantis solinio dainavimo. Įstojau į Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, paskui perėjau į Kauno J.Gruodžio konservatoriją. Kaune gyveno giminių, tad buvo tiesiog lengviau pragyventi. Muzikos technikume buvo mokoma fortepijono, solfedžio, dirigavimo ir kitų privalomų dalykų. Tie šešeri metai mane paruošė, subrandino kaip muzikantę, ir kai radau darbą pagal specialybę Kaišiadorių muzikos mokykloje, galėjau ryžtis mesti kankles ir pereiti į dainavimą, apie ką svajojau seniai – įstojau į vokalo studijų tuometės Lietuvos konservatorijos prof. Zenono Paulausko klasę, į antrą kursą, ir baigiau ją per ketverius metus. Iš tiesų tai yra labai trumpas laikas vokalo studijoms. Tačiau laimėti sąjunginiai ir tarptautiniai konkursai man atvėrė kelius koncertuoti ar dainuoti operose daugelyje šalių, taip pat ir galimybę stažuotis "La Scaloje".

– O ar niekada neabejojote savo pasirinkimu?

– Ne, niekada. Visada žinojau, kad esu teisingame kelyje. Kokia didelė laimė, kai žmogus dirba tą darbą, kuriam jis pašauktas, kurį jis sugeba. Tuomet gyvenimas yra tarsi didelė šventė. Ir aplinkiniams žmonėms, ir sau pačiam.

– Dėstote vokalą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Kaip jūsų gyvenime atsirado pedagoginis darbas? Juk veiklos turėjote pakankamai.

– Jis atsirado daug vėliau. Dėstyti LMTA man pasiūlė profesorius Eduardas Kaniava, kai jis buvo dainavimo katedros vedėjas. Iš pradžių aš nenorėjau sutikti, juk tiek daug visur važinėjau koncertuodama. Tačiau jis mane įtikino sakydamas, kad vien jau ateidami į mano spektaklius studentai gaus didelę pamoką. Tuomet ir pradėjau dėstyti, ir labai džiaugiuosi, kad galiu savo žinias perteikti kitiems.

– Visa jūsų šeima muzikantai, negana to – dainininkai (vyras – tenoras Gehamas Grigorianas, dukra – sopranas A.Grigorian). Kaip čia taip atsitiko, kad visi pasirinkote tokį patį kelią?

– Suteikti vaikams profesionalų muzikinį išsilavinimą buvo mano tikslas. Mano sūnus Irvidas baigė LMTA, tačiau vėliau pasuko kitu keliu – jis dirba versle. O dukra Asmik Asta seka mano pėdomis. Labai džiaugiuosi jos pasiekimais. Savo vaikams suteikiau aukštąjį išsilavinimą ir pastačiau juos ant kojų pati be galo daug koncertuodama.

Niekur neradau tokios ramybės kaip Lietuvoje. Net ir gastrolėse laiminga jausdavausi tik apie dvi savaites – tuomet pradėdavau verkti, ilgėtis namų.

– Esate pelniusi tarptautinį pripažinimą, dainavote daugelyje žymių pasaulio operos teatrų ir koncertų salių. Kodėl nedarėte karjeros užsienyje, o pasirinkote gyventi Lietuvoje?

– Po kone kiekvieno laimėto konkurso man tekdavo išvykti koncertuoti, buvau gavusi ir nuolatinių darbo pasiūlymų, pavyzdžiui, Didžiajame Maskvos teatre, tačiau tuomet vietoj jo pasirinkau stažuotę "La Scaloje". Kodėl nepasilikau? Nes nesvarbu, kad ir kokiame nuostabiame mieste būčiau –  Maskvoje, Milane ar Niujorke, šie miestai man yra pernelyg dideli, aš negalėčiau juose gyventi, juk augau Dzūkijos kaime, tad esu, galima sakyti, kaimo žmogus. Niekur neradau tokios ramybės kaip Lietuvoje. Net ir gastrolėse laiminga jausdavausi tik apie dvi savaites – tuomet pradėdavau verkti, ilgėtis namų.

– Ką veikiate laisvalaikiu, kai nedainuojate?

– Dainuoju. Laisvalaikiu mokausi naujus kūrinius, juk pastaruoju metu daug koncertuoju. Dainuodama užmirštu viską, kas negerai, kas kelia nerimą. Žinoma, nueinu į teatrą, į koncertus, neseniai pasikeičiau savo butą, kad galėčiau jausti gamtos grožį ir paukščių čiulbėjimą. Be abejo, yra ir buitiškesnių užsiėmimų, juk turiu septynis anūkus, tad tenka ir su jais pabendrauti. O rankdarbiais neužsiimu ir į daržą kol kas taip pat nelendu.

Operos solistė, Nacionalinės premijos laureatė I. Milkevičiūtė Vilniaus kongresų rūmų scenoje švenčia savo jubiliejų. „Tais momentais, kai jaučiu ypatingą publikos dėmesį ir alsavimą, neretai atrodo, kad stoviu ne scenoje, ant žemės, o pakylu dvasia aukščiau. Man labai svarbu būti reikalingai žmonėms: tada su meile atiduodu save visą“, – sako viena žymiausių Lietuvos operos artisčių.

„I. Milkevičiūtės karjera – tai ištisi dešimtmečiai dar neilgos Lietuvos operos istorijos. Jos didžiulį, bet lengvai valdomą, sodraus ir šilto tembro, subtilių niuansų ir ryžtingos jėgos balsą nuoširdžiai pamilo publika. Jos įkūnyta Norma, Čio Čio San, Violeta užkrėtė operos menu kelias kartas. Daugeliui operos mėgėjų ji išlieka mylimiausia dainininke. Ji – viena paskutinių operos romantikų, kurie savo profesiją laiko kilnia pareiga padėti žmogui išgyventi, reikalaujančia atsidavimo, neretai ir svarbių dalykų aukojimo. Todėl Irenos Milkevičiūtės – moters ir artistės – žavesys neblėsta“, – rašė muzikologė Jūratė Katinaitė.

Kartu su sukaktuvininke koncertuos jos dukra Asmik Grigorian, Joana Gedmintaitė, Sandra Janušaitė, Simona Liamo, Vytautas Juozapaitis, Vaidas Vyšniauskas bei Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus.

I. Milkevičiūtės benefisas – penktadienį, balandžio 14 d., 19 val. tiesiogiai iš Kongresų rūmų per LRT Klasiką.

Lietuvos televizijoje gimęs unikalus, daugiausiai dalyvių pritraukiantis muzikinis renginys „Dainų dainelė“ įgauna pagreitį – pirmadienio vakarą įvyko septintosios laidos filmavimas.

LRT TELEVIZIJOJE iš viso bus nufilmuotos penkiolika laidų, o baigiamasis laureatų koncertas vyks gegužės 28 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Dalyvius vertino kompetentinga komisija – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros profesorė Irena Milkevičiūtė, Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos mokytoja ekspertė Virginija Katinienė, „Dainų dainelės“ programos koordinatorius Žilvinas Meškuotis,  dainų kūrėjas ir aranžuotojas Artūras Novikas. Komisijos sekretorė – Dalia Tumosaitė.

Komisijai vadovauja pirmininkas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros profesorius Virgilijus Noreika bei komisijos vicepirmininkas Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas.

Dainų dainelės transliacijos – sekmadieniais 11 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Pažaislio festivalis muzikos mylėtojus penktadienio vakarą pakvietė į Kauno valstybinę filharmoniją. Ypatingame projekte - kartu su Kauno simfoniniu orkestru vokalinės muzikos šedevrus atlieka šeimyninis dainininkų trio: Asmik Grigorian, jos tėvai Geghamas Grigoryanas ir Irena Milkevičiūtė.   

Kol Lietuvos operos legenda –  Irena Milkevičiūtė – repetuoja su Kauno simfoniniu orkestru, jos dukra Asmik Grigorian pasitinka tėvą G. Grigoryaną. Jausmingas tėvo ir dukters pasisveikinimas sustiprina nuojautą, kad laukia ypatingas vakaras – šeimyninis dainininkų koncertas.

„Truputį pasiilgau jau, be to – begalinė laimė dainuoti su dukrele. Pasiilgau ir Lietuvos, visi žino, kaip aš mylių Lietuvą ir galiu sakyti, tai – mano antroji tėvynė, tik gaila, kad dėl amžiaus vis rečiau čia atvažiuoju“– sakė G. Grigoryanas.

„Iš pradžių galvojome, kad bus du atlikėjai – Asmik ir jos tėvas –, bet paskui pamėginome pakalbinti ir Ireną Milkevičiūtę. Dabar visa šeima vėl kartu vienoje scenoje Kaune“, – pasakojo Kauno simfoninio orkestro vadovas Algimantas Treikauskas.

A. Grigorian pasakoja, kad visa šeima, drauge koncertuoja labai retai, tokius jų pasirodymus galima suskaičiuoti ant pirštų.

„Aš pakankamai retai koncertuoju, nes esu daugiau spektaklių dalyvis, o tokie koncertai, kur mes visi trise su tėčiu ir mama, tai apskritai yra vienetiniai. Man labai džiugu – parskridau specialiai šiam koncertui, 6 ryto vėl išskrendu“,– sakė A. Grigorian.

Dainininkai atliko solinius kūrinius, dainavo duetu ir tercetu. Kauno simfoniniam orkestrui dirigavo maestro Juozas Domarkas.

Koncerte skambėjo ištraukos iš Mozarto, Verdžio, Puccinio, Balio Dvariono ir kitų kompozitorių operų.

Tokį unikalų tercetą Pažaislio festivalio klausytojai girdėjo ir prieš vienuolika metų festivalio uždarymo koncerte.