1938 m. birželio 15 d. Babėnuose (Kėdainių raj.) gimęs vyras 1960-aisiais Romos olimpinėse žaidynėse kartu su porininku Zigmu Jukna iškovojo sidabro medalius dviviečių valčių su vairininku irklavimo varžybose. Jie tapo pirmaisiais Lietuvos irkluotojais, olimpinėse žaidynėse pasidabinusiais medaliais.

1964 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse A. Bagdonavičius su aštuonviete įgula su vairininku užėmė 5 vietą, o 1968-aisiais Meksike vėl grįžo ant podiumo ir pasipuošė bronziniu apdovanojimu.

Legendinio irkluotojo trofėjų lentynoje – taip pat ir trys Europos čempiono bei du vicečempiono titulai ir du planetos pirmenybių sidabro medaliai.

1960 ir 1961 metais kartu su Z. Jukna A. Bagdonavičius buvo pripažinti geriausiais Lietuvos metų sportininkais, o 2018-aisiais geriausiųjų Vilniaus miesto sportininkų apdovanojimuose pripažintas Metų sporto legenda.

„Reiškiame užuojautą artimiesiems. Apie atsisveikinimą su velioniu pranešime greitu metu“, – skelbia federacija.

Tokijo olimpinių žaidynių vienviečių valčių A finalo lenktynėse 35 metų lietuvis finišavo šeštas (6 min. 57,6 sek.) Jį pranoko čempionu netikėtai tapęs ir geriausią šios rungties rezultatą olimpinių žaidynių istorijoje pasiekęs graikas Stefanos Ntouskos (6 min. 40,45 sek.), sidabrą iškovojęs norvegas Kjetilis Borchas (6 min. 41,66 sek.), bronzą laimėjęs kroatas Damiras Martinas (6 min. 42,58 sek.), ketvirtąją vietą užėmęs danas Sverri Nielsenas (6 min. 42,73 sek.) ir penktas likęs Rusijos olimpinio komiteto atstovas Aleksandras Viazovkinas (6 min. 49,09 sek.).

Iki finalo jo dalyviams teko įveikti atrankos, ketvirtfinalio ir pusfinalio barjerus.

M.Griškoniui šios olimpinės žaidynės buvo jau ketvirtosios. 2008 m. Pekine ir 2012 m. Londone jis užėmė aštuntąją vietą vienviečių varžybose, o 2016 m. Rio de Žaneire kartu su Sauliumi Ritter iškovojo sidabrą porinių dviviečių valčių klasėje.

– Mindaugai, kas atsitiko, kad finale taip atsilikote nuo varžovų?

– Prieš pat startą pasikeitė vėjas. Dar apšilinėdamas galvojau, kad turiu gerą taką, nes vėjas pūtė nuo mano tako pusės. Bet per pusvalandį vėjas pradėjo pūst iš kitos pusės ir iš vieno geriausių mano takas tapo blogiausiu. Mane pradėjo dreifuoti. Negalėjau palaikyti tempo, kaip kiti. Pradžioje atsilikau ir nebebuvo galimybių pasivyti.

– Tai jūsų geriausias rezultatas olimpinėse žaidynėse irkluojant vienvietę. Kaip tai vertinate?

– Aš iš vienos pusės dabar labai nepatenkintas, kad nepadariau to, ką galėjau. Man nepavyko savęs realizuoti. Ne psichologiškai, gal labiau techniškai. O dar oro sąlygos man šiandien buvo labai nepalankios.

Kita vertus, esu labai patenkintas, nes tai aukščiausias mano rezultatas olimpinėse žaidynėse irkluojant vienvietę. Nes vienviete patekti į finalą olimpinėse žaidynėse yra didelis darbas.

Gal kiek gailiuosi, kad ne su Sauliumi atvažiavome kovoti dviviete. Tačiau pavasarį mums nelabai sekėsi kartu.

Dabar labai sunku kažką galvoti, svarstyti, nes varžybos jau baigtos, o po kovos kumščiais niekas nemojuoja. Ir džiaugiuosi, ir kažkiek esu nusivylęs savimi.

– Tai gal į Paryžiaus žaidynes keliausite su dviviete?

– Dabar sunku kažką galvoti apie Paryžių, kol emocijos nenurimę. Reikia pakrauti valtį, priduoti dopingo mėginį. Bijau kažką prognozuoti, nes nemėgstu prisišnekėti.

– Jaučiasi, kad jūsų emocijos tebeverda.

– Sunku kalbėti, nes man nepavyko padaryti taip, kaip aš norėjau. Galėjau būti šeštas, bet nepavyko irkluoti taip, kaip galėjau.

Visas varžybas ieškojau savęs. Niekur nebuvau garantuotas pereidamas iš vieno etapo į kitą. Esu labai konservatyvus žmogus ir sunku priprasti prie naujo inventoriaus. Aš atsivežiau čia naują valtį, visiškai neirkluotą. Reguliavome, ieškojome, bet vis tiek neradau to, kaip yra mano senoje valtyje, kurią irkluodavau Lietuvoje.

Tų pačių valčių negalėjome atsivežti, nes jau prieš tris mėnesius reikėjo pakrauti jas į konteinerius. Reikėjo įprastas pasilikti treniruotėms.

Viduje liko nuoskauda ir nežinau, ar kada nors vėl pasistengsiu save realizuoti, ar jau nesistengsiu. Kol kas nežinau. Nieko žadėti nenoriu, gyvenimas parodys.

– Ar finalo baigtis nustebino?

– Taip, labai nustebino graikas, mes daug metų kartu treniravomės Graikijoje pas tą patį italą Giovanni Postiglione, kuris dirbo ir su lietuviais, ir su graikais.

Graikui buvo labai tinkamas oras, nes Atėnuose beveik visada kanale tokios sąlygos. Tai buvo jo arkliukas. Ir jis viskuo maksimaliai pasinaudojo ir visus nustebino.

Dar labiau nustebino vokietis Oliveris Zeidleris, kuris buvo viso sezono lyderis ir visa galva už kitus aukštesnis. Prie idealių oro sąlygų jis tikrai būtų laimėjęs auksą. Niekas tuo neabejoja. Bet vakar, pučiant dar stipresniam nei šiandien vėjui, vokietis nepateko į finalą. Ne visada laimi tik stipriausi. Reikia ir sėkmės. Vienas gerai irkluoja pavėjui, kitas – prieš vėją. Negali vienodai lyginti visų, nors jų ir pasirengimas panašus, ir technika.

– Kokios jums buvo ketvirtosios karjeroje žaidynės žvelgiant per patirties prizmę?

– Patirties per tuos metus susikaupė daug. Aš jau žinau, kaip elgtis prieš varžybas, kaip save nuraminti. Tačiau nerimo buvo. Atrodo, jau ketvirtos žaidynės, tiek matęs, tiek pasiekęs, bet nervų daug kainavo. Labai nervinausi vakar prieš pusfinalį, neslėpsiu. Nors patirtis didelė, nervai nori nenori išlenda. Kai pradeda rašyti šimtai žmonių: „Pavaryk, laimėk medalį.“ Stengiuosi ne visiems atrašyti, ne viską perskaityti. Ir stengiuosi nebendrauti su žurnalistais. Atsiprašau, kad jiems neskyriau dėmesio, nebendravau, nekomentavau, nes prieš ir per varžybas man labai sunku kažką papasakoti, prižadėti. Taip elgiausi per visas olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus. Nes jei negalėčiau įvykdyti, ką prisižadėjau, atrodyčiau nerimtai, negalėčiau atsakyti už savo žodžius. Todėl stengiuosi prieš varžybas užsidaryti savyje, pabūti su savimi.

Norėčiau palinkėti visiems jauniems sportininkams, ypač tiems, kurie jau važiuoja į olimpines žaidynes, pasaulio, Europos čempionatus: prieš varžybas nežadėkite, nekabinkite sau medalių patys. Nes jeigu jums kabina medalį aplinka, draugai, kaimynai, giminės, žurnalistai, o dar ir patys užsikabinate, medalio niekada nepamatysite. Savo svajones laikykite sau ir realizuokite jas patys. O kai laimėsite, gali girtis visam pasauliui.

Tokijuje startavo dar trys Lietuvos irkluotojų įgulos. Moterų porinę dvivietę irkluojančios Milda Valčiukaitė ir Donata Karalienė iškovojo ketvirtąją vietą, vyrų porinės dvivietės įgula Aurimas Adomavičius ir S.Ritter – aštuntąją, o vyrų porinės keturvietės irkluotojai Dominykas Jančionis, Dovydas Nemeravičius, Martynas Džiaugys ir Armandas Kelmelis – dešimtąją.

A. Čikotas gimė 1951 m. birželio 2 d. Veiveriuose, Prienų r. 1974 m. baigė Kūno kultūros institutą. Irkluoti pradėjo studijuodamas. Gimtuosiuose Veiveriuose važinėjo dviračiu, įvykdė pirmą atskyrį, tapo rajono čempionu. Tačiau pačias gražiausias pergales iškovojo irkluodamas.

A. Čikotas ypač išsiskyrė ištverme. Per pasaulio čempionatus ir olimpines žaidynes SSRS rinktinėje irklavo mėgstamiausią aštuonvietę valtį, tačiau visą laiką jautė, kad bet kada galėjo būti išsodintas.

„Per Monrealio olimpines žaidynes mūsų įgulai pranašavo medalius. Valtyje sėdėjo labai stiprūs irkluotojai, dviviečių varžybose aplenkdavę visus, kurie specializavosi tose valčių klasėse. Tačiau rinktinės treneris Anatolijus Belenkovas mus pertreniravo, perlenkė lazdą. Po to jis norėjo įrodyti, kad mes buvome kalti, o ne jis. Kai kovojome antrajame finale ir užėmėme septintąją vietą, pasiekėme absoliučiai trečią rezultatą. Tačiau kas iš to. Būtent netrukus po olimpinių žaidynių, rengiantis pasaulio čempionatui, 1977 m. baigėsi mano sportinė karjera“, – yra pasakojęs A. Čikotas.

Tada iš didžiojo sporto kaunietis dar nepasitraukė. Atstovavo Lietuvai, irklavo dvivietę be vairininko. Per SSRS čempionatą pelnė sidabro medalį. Kai baigė aktyviai sportuoti, penkerius metus dirbo treneriu, parengė Lietuvos čempionų ir prizininkų.

Buvo pakviestas treniruoti šalies rinktinę, po to dirbo administracinį darbą. 1980–1985 m. dėstė KKI irklavimo katedroje. 1985–1996 m. buvo Kauno irklavimo vyr. treneris, 1998–2004 m. – Lietuvos irklavimo rinktinės vyr. treneris, dirbo Lietuvos irklavimo federacijos techniniu direktoriumi. Vėliau darbavosi Lietuvos olimpiniame sporto centre.

Dirbdamas organizacinį ir trenerio darbą A. Čikotas ir pats sėsdavo į valtį, yra tapęs veteranų pasaulio čempionu ir vicečempionu.

Finišavo ketvirtas

Varezėje (Italija) surengtoje Europos paralimpinės atrankos regatoje 31 metų klaipėdietis A.Navickas buvo vienintelis parairkluotojas iš Lietuvos.

Vienviečių valčių 2 000 m kvalifikacinį plaukimą Augustas užbaigė ketvirtoje vietoje (10 min. 34,10 sek.). Greičiau irklavo ispanas Javieras Reja Munozas (9 min. 58,93 sek.), baltarusis Maksimas Miatlovas (10 min. 07,96 sek.) ir vengras Zsoltas Peto (10 min. 20,82 sek.).

Vakar finalo plaukimą laimėjo ir kelialapį į Tokijo paralimpiadą iškovojo J.R.Munozas (9 min. 51,04 sek.).

Antras finišavo M.Miatlovas (10 min. 06,57 sek.), trečias – Z.Peto (10 min. 24,86 sek.), ketvirtas – A.Navickas (10 min. 27,45 sek.).

Šansų dar yra

"Nesu nusivylęs, ne gėda – kovai atidaviau visas jėgas, – kalbėjo A.Navickas. – Mano negalia tokia, kad sunku varžytis su atletais, buvusiais lengvesnės negalios grupėje, tačiau, liberalizavus taisykles, persikvalifikavusiais į kitą irkluotojų kategoriją. Tokia konkurencija – nelygiavertė, tačiau tenka su tuo susitaikyti."

Dvejos varžybos iš eilės – krūvis nemažas, bet treniruočių stovyklose jis buvo didesnis.

Paskutinė galimybė užsitikrinti vietą Tokijo paralimpinėse žaidynėse – birželį Gaviratėje (Italija) numatoma atrankos regata, tačiau lietuvis pirmiausia buvo susikoncentravęs į varžybas Varezėje.

A.Navickas išmėgino jėgas 2016-ųjų Rio de Žaneiro paralimpiadoje ir 1 000 m varžybų B finale užėmė 4-ą vietą (bendroje rungties įskaitoje – 10-ąją)

Teisę startuoti Tokijuje jau yra iškovojusi maratono bėgikė Aušra Garunkšnytė ir vyrų aklųjų riedulio rinktinė.

Išbandymai rinktinei

A.Navickas startuos ir šiandien Varezėje prasidėsiančiame Europos irklavimo čempionate.

"Dvejos varžybos iš eilės – krūvis nemažas, bet treniruočių stovyklose jis buvo didesnis, – sakė klaipėdietis. – Norėčiau aplenkti Vengrijos sportininką, pagerinti savo rezultatą."

Lietuvos pagrindinei rinktinei atstovaus Armandas Kelmelis ir Viktorija Senkutė (vienvietės valtys), Saulius Ritteris ir Mindaugas Griškonis bei Donata Karalienė ir Milda Valčiukaitė (porinės dvivietės), Aurimas Adomavičius, Dovydas Nemeravičius, Dominykas Jančionis ir Martynas Džiaugys (porinė keturvietė) bei Mantas Juškevičius, Povilas, Domantas ir Dovydas Stankūnai (pavienė keturvietė).

Balandžio 30–gegužės 2 d. mūsiškių lauks pasaulio taurės varžybų 1-as etapas Kroatijoje, o gegužės 15–17 d. – ikiolimpinės atrankos regata Šveicarijoje.

Kelialapius į Tokijo žaidynes turi M.Valčiukaitė, M.Griškonis, S.Ritteris ir D.Nemeravičius.

Rio de Žaneiro olimpiniam vicečempionui Mindaugui Griškoniui daug nerimo sukėlė šių metų vasarį Graikijoje vykusi treniruočių stovykla – prieš išvyką namo jam staiga pakilo temperatūra. Kai grįžo, liga nesitraukė, gydytojai įtarė gripą.

Lietuvos irkluotojai, savaitę pailsėję namie, kovo 5-ąją, prieš pat koronaviruso pandemiją, išvyko į antrąją treniruočių stovyklą Graikijoje ir Italijoje, o Mindaugas liko namie. Jį toliau kamavo temperatūra, blogai jautėsi.

„Savaitę buvo ieškoma ligos, buvau gydomas nuo visko. Kai pagaliau priežastį pavyko nustatyti, paaiškėjo, kad pasigavau kažkokią infekciją. Atsidūriau Santariškių klinikose. Į ligoninę patekau pirmą kartą. Kaustė didelė baimė, nes tuo metu Tokijo žaidynės dar nebuvo nukeltos, o aš vartojau antibiotikus.

Pragulėjau pusketvirtos savaitės, sugriuvo visi mano pasirengimo olimpinėms žaidynėms planai, nors iki tol viskas vyko sklandžiai. Nežinojau, kaip greitai atsigausiu ir galėsiu treniruotis, nes buvo nusilpusi imuninė sistema“, – pasakoja Mindaugas.

Gulėti, žinoma, nusibodo. Jau po kelių dienų pakilęs iš lovos palatoje bandė sportuoti. Tačiau sulaukė griežto gydytojų verdikto: reikia gulėti ir gydytis. Tuo metu jo gyvenimo draugė lengvaatletė Diana Lobačevskė išvyko į treniruočių stovyklą Portugalijoje. Tada buvo paskelbta, kad dėl koronaviruso pandemijos nukeliamos Tokijo olimpinės žaidynės. Nebaigusi treniruočių stovyklos į Lietuvą pargrįžo Diana ir rado vis dar ligoninėje gulintį Mindaugą.

Atsigavęs po infekcijos M. Griškonis vėl galėjo sportuoti, o norui nesutrukdė ir paskelbtas karantinas – olimpietis kartu su Diana aktyviai gali treniruotis namų sąlygomis. Praėjusių metų gruodžio mėnesį jie įsikėlė į naujus namus Antakalnyje, kuriuose – beveik idealios sąlygos sportuoti.

„Gyvename ir prie miesto, ir pačiame mieste. Gražiame pušyne yra dviračių takas, kuriuo galiu ilgai važinėti, o Diana – bėgioti. Namie turiu irklavimo ir dviračių treniruoklius, atlieku nemažus krūvius. Su beveik šešerių dukrele Atėne dažnai einame pasivaikščioti į pušyną, ji jau mina dviračio pedalus. Negaliu tik irkluoti“, – šypteli Mindaugas.

Olimpietis išmoko ir žoliapjove naudotis, ko anksčiau nebuvo daręs. „Naujuose namuose daug tvarkausi, tai man visai kita smegenų veikla nei irklavimas“, – sako Mindaugas.

Kai kalba pakrypsta apie Tokijo olimpines žaidynes, kuriose teisę startuoti Mindaugas jau yra iškovojęs, jis sako: „Olimpinių žaidynių nukėlimas man naudingas. Šiemet sukanka 20 metų, kai atėjau į irklavimą, jau 18 metų, pradedant nuo jaunių grupės, kasmet dalyvauju pasaulio ir Europos čempionatuose, nė vienų metų nesu praleidęs.

Koronavirusas sustabdė čempionatus. Olimpinių žaidynių nukėlimas, ligoninė, karantinas – man lyg priverstinės atostogos. Niekada gyvenime neturėjau tokios ilgos pertraukos. Tačiau gal ir gerai. Nuo didelių krūvių pailsėjo organizmas, atslūgo tvyrojusi įtampa, atsigavau psichologiškai.“

Olimpinis vicečempionas – Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) Vykdomojo komiteto narys, atsakingas už sportininkus. Jis džiaugiasi, kad Lietuvos rinktinėje – gana stiprūs porinio irklo meistrai, bet kol kas joje nėra talentingo ir pajėgaus jaunojo vienvietininko, pasaulio ar Europos savo amžiaus grupių čempionatų prizininko.

Jis negaili šiltų žodžių buvusiai ilgametei federacijos generalinei sekretorei Ingai Daukantienei, kurios pasitraukimą iš LIF vadina didele netektimi. „Norėtųsi, kad kitąmet per federacijos rinkimus generaliniu sekretoriumi būtų išrinktas kompetentingas žmogus, kuriam irklavimas būtų artimas, o ne koks tiesiog verslininkas ar pardavimo vadybininkas“, – sako irkluotojas.

Pekine ir Londone – aštuntas tarp vienvietininkų, Rio de Žaneire – antras porinių dviviečių varžybose. Ar šiuos rezultatus įmanoma pagerinti Tokijuje? Sportininkas tik šypteli ir sako, kad sportas – nenuspėjamas.

„Tas patekimas į ligoninę davė daug peno apmąstymams – buvau sveikut sveikutėlis, treniravausi dukart per dieną, ir staiga pasigavau kažkokią bacilą… Jeigu Tokijo olimpinių žaidynių metais būsiu sveikas, nepersekios traumos, mano didžiausia svajonė – irkluoti finale ir kovoti dėl medalių“, – prasitaria M. Griškonis.

Praėjusiais metais kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes Lietuvai pelnęs Dovydas Nemeravičius, irklavęs porinę dvivietę su Sauliumi Ritteriu, savo triumfo metais vadina 2017-uosius. Tada kartu su Rolandu Maščinsku, Aurimu Adomavičiumi ir Martynu Džiaugiu porinių keturviečių varžybose tapo pasaulio ir Europos čempionais, buvo pirmi Pasaulio taurės pirmuose dviejuose etapuose.

Tais pačiais metais per pasaulio jaunimo čempionatą iki 23 m. Plovdive (Bulgarija), irkluodamas porinę dvivietę su Armandu Kelmeliu, pasipuošė bronzos medaliais ir per patį pirmąjį atrankos plaukimą pagerino septynerius metus išsilaikiusį geriausią visų laikų jaunimo čempionatų rezultatą (6 min. 7,57 sek.), kuris gyvuoja iki šiol.

„Abiem atrodė, kad techniškai labai prastai irkluojame. Valtyje netgi kilo mažas konfliktas, bet kai paaiškėjo, kad rekordiniu greičiu įveikėme distanciją, visi pykčiai išgaravo“, – prisiminė D. Nemeravičius.

2017 m. Sarasotoje (JAV) tapę pasaulio suaugusiųjų čempionais porinių keturviečių varžybose, Kauno rajono irkluotojai D. Nemeravičius (iš Mazūriškių kaimo Batniavos seniūnijos) ir Aurimas Adomavičius (iš Šilelio kaimo) buvo gražiai pagerbti rajono savivaldybėje, jiems už pergales Kauno rajono meras Valerijus Makūnas įteikė pirmojo lygio savivaldybės ženklus.

Tačiau nuo to laiko auksinės keturvietės vyrai daugiau kartu neirklavo, o rezultatai ritosi žemyn: 2018–2019 m. komanda neužėmė aukštų vietų per pagrindines metų varžybas, neiškovojo kelialapio į Tokijo žaidynes.

Tai buvo patys juodžiausi pajėgių sportininkų metai. Po nesėkmingo keturvietės pasirodymo praėjusių metų pasaulio čempionate Austrijoje, kur teužimta 15 vieta, įgulai ėmė vadovauti naujasis treneris – didelę patirtį sukaupęs Atėnų olimpinių žaidynių dalyvis Kęstutis Keblys.

Pagrindinis jo tikslas – kelialapis į Tokijo olimpines žaidynes. Naujasis komandos treneris į komandą vėl pakvietė 2017 m. pasaulio ir Europos čempionus R. Maščinską, A. Adomavičių, D. Nemeravičių ir M. Džiaugį, o penktasis narys greičiausiai bus Dominykas Jančionis.

Komandoje tvirtai jaučiasi 23-ejų D. Nemeravičius, kuris 2017-aisiais buvo jauniausias įgulos narys. Tąkart po čempioniškai susiklosčiusio pasaulio pirmenybių finišo jam net prireikė medikų pagalbos, nes trasoje atidavė visas jėgas.

Dabar jis vėl irkluoja porinę keturvietę ir su treniruočių draugais, su kuriais tapo pasaulio ir Europos čempionu, kitų metų gegužę dalyvaus olimpinėje atrankoje į Tokijo žaidynes.

„Svarbiausia, kad komanda galima pasitikėti: jaučiam ir palaikom vienas kitą. Geras jausmas, kai komanda dirba dėl vieno tikslo“, – sako D. Nemeravičius.

– Tai su sugrįžimu, Dovydai. Vėl irkluosite porinę keturvietę. Kokia jūsų ir komandos draugų nuotaika, kaip jaučiatės, pusę metų nedalyvavę jokiose varžybose?

– Nuotaika puiki, džiaugiamės vėl po truputį grįždami į vėžias, kuriose buvome prieš karantiną. Žinoma, dar prireiks laiko, bet, manau, susitvarkysime. Jausmas įdomus, nes tokiu metu būdavome įpratę pasitikrinti varžybose, kaip atlikome rudens, žiemos ir pavasario namų darbus.

– Pastaruosius porą metų, kai jums nesisekė irkluoti, komandoje tvyrojo nekokia atmosfera, buvote nepatenkinti rinktinės vyr. trenerio Mykolo Masilionio sprendimais. Kaip pavyko išlipti iš psichologinės duobės?

– Naudojuosi psichologo pagalba, tačiau ji labiau skirta įgūdžiams gerinti, tinkamai nusiteikti prieš lemiamus startus. Per šį olimpinį ciklą buvo padaryta nemažai šiurkščių klaidų, kurios nualino komandą psichologiškai ir fiziškai, todėl reikėjo daug ką keisti. Dabar po truputį atsigauname.

– Jūsų kelias į didįjį irklavimą prasidėjo 2014-aisiais, kai per pasaulio jaunių iki 19 m. čempionatą su A. Kelmeliu porinių dviviečių varžybose pelnėte sidabro medalius, o Europos čempionate buvote treti. Kas jus, 15-metį, 2012-aisiais atvedė į irklavimą?

– Pirmoji mano sporto šaka buvo krepšinis, bet nebuvau nei greitas, nei taiklus, todėl krepšininko karjera baigėsi sulaukus devynerių. Po to buvo vienintelis fizinis aktyvumas mokykloje per kūno kultūros pamokas ir atstovavimas mokyklai estafečių bei kitose varžybose.

Vėliau suvokiau, kad noriu didesnio fizinio krūvio, todėl pasitariau su tėvais ir jie mane nuvežė į tuometę Kauno irklavimo mokyklą Lampėdžiuose. Mano vienintelė ir dabartinė trenerė – Nijolė Vytė, tuo metu Savickytė.

– 2016-aisiais jūsų karjeroje atsirado porinė keturvietė, Brandenburge su A. Adomavičiumi, M. Džiaugiu ir D. Jančioniu tapote Europos vicečempionais. Kuri valtis jums labiau prie širdies: porinė dvivietė ar keturvietė?

– Daugiausia laiko per savo karjerą praleidau keturvietėje. Kuo komanda didesnė, tuo man smagiau. Keturvietė visada bus arčiau širdies.

– Lietuvos rinktinės konsultantas italas Giovanni Postiglione po 2017 m. jūsų triumfo daug eksperimentavo su įgula, traumą gavo M. Džiaugys. Kaip jus tai veikė psichologiškai?

– Martyno trauma tiems eksperimentams įtakos neturėjo, nes tai įvyko gerokai anksčiau. Kas italo galvoje tuo metu dėjosi, iš tiesų sunku pasakyti. Mano nuomone, jis priėmė gerų sprendimų, tačiau nemažai ir blogų. Ilgainiui tai darėsi nepakeliama. Ir aš, ir komanda, vertindami savo sveikatą bei laiką, atsisakėme toliau tęsti darbą pagal jo metodiką.

– Kaip treniravotės pandemijos metu?

– Prieš karantiną su savo šeima, t. y. sužadėtine Dominyka, kuri yra menininkė ir dar dirba telekomunikacijų versle, bei dviem šunimis apsistojome pas jos tėvus Kauno rajone. Ten planuojame įsigyti ir savo namus, rengsimės vestuvėms, nes esame susižadėję jau kelerius metus. Tačiau viską sujaukė karantinas.

Iš Lietuvos irklavimo federacijos gavau irklavimo treniruoklį, todėl galėjau tęsti pratybas namie. Prie manęs prisidėjo visa šeima – su Dominykos broliais pasidarėme skersinį, kasdien bėgiojome krosus, darėme atsispaudimus. Buvo šaunus metas.

– Tarptautinė irklavimo federacija (FISA) jus tituluoja kylančia žvaigžde. Kaip į tai reaguojate ir kada ji jums suteikė tokį titulą?

– FISA tai padarė du kartus: pirmą sykį 2016 metais prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, antrą – 2018-aisiais. Tie titulai manęs nepakeitė, nes be visų tų žmonių, kurie yra šalia manęs ar su manimi šiame kelyje – komanda, šeima, tėvai, draugai, – nebūčiau tas, kas dabar esu.

– Dalyvavote Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse ir porinių keturviečių varžybose su M. Džiaugiu, D. Jančioniu ir A. Adomavičiumi likote devinti. Ko pritrūko iki finalo?

– Prieš pat olimpines žaidynes buvo padaryta pasirengimo klaidų. Su Martynu apsirgome prieš išvyką į Braziliją, tačiau nemažinome krūvių. Rio taip pat padarėme keletą smulkių klaidų, nes buvome nepatyrę kartu su treneriu Mykolu Masilioniu. Manau, visa tai susidėjo į krūvą ir likome toje vietoje, kurią buvome verti tuo metu užimti.

– Ar turite gerą palaikymo komandą?

– Mano palaikymo komandos lyderė – Dominyka. Ūkininkaujantys tėvai taip pat karštai palaiko mane. Kol gyvenau su jais, kaip vieninteliam sūnui atitekdavo nemažai darbų. Juos reikėdavo nudirbti prieš ir po treniruočių bei pamokų. Man tai patikdavo, nebūdavo sunku.

– Koks jūsų numeris valtyje ir kokia tenka atsakomybė?

– Kai sėdi pirmas valtyje, matai irkluojančius komandos draugus, kurie atiduoda visas jėgas, kad būtume greiti, ir tai ypač motyvuoja, priverčia dar labiau stengtis. Dabar sėdžiu trečiu valties numeriu. Tai tikrai atsakinga pozicija, turiu komandai perduoti identišką ritmą, kurį diktuoja yrininkas A. Adomavičius, ir stengtis jį palaikyti.

– Kur studijuojate? Ar tolesnį gyvenimą ketinate susieti su irklavimu?

– Studijuoju Vytauto Didžiojo universitete. Dar tiksliai nenusprendžiau, kuo norėčiau būti baigęs irkluotojo karjerą. Visas mintis esu sutelkęs dar į du olimpinius ciklus. Pradėsiu galvoti tada, kai jausiu, jog ateina karjeros saulėlydis. Dabar tiesiog noriu įgyti žinių, kurios man įdomios.

– Jūsų keturvietė – vienas kumštis. Kaip leidžiate poilsio dienas? Ar stengiatės būti kartu, ar norite pailsėti vienas nuo kito?

– Irklavimas mus padarė ne tik komandos draugais, bet ir gerais bičiuliais. Vienas nuo kito ilsimės tik po sezono, apie mėnesį laiko. Ir tai tik dėl to, kad kiekvienas kažkur keliaujame su savo antrosiomis pusėmis. Per gimtadienius, Kalėdas ar Naujuosius metus visada susieiname su šeimomis.

– Ar jauni sportininkai, tokie kaip jūs, griežtai laikosi sportinio režimo?

– Mes tokie patys žmonės kaip ir visi. Išeinam ir į miestą, bet tam yra laikas ir saikas. Nė vienas komandos narys dar nėra pavedęs dėl neatsakingo elgesio. Sportinio režimo laikomės ypač kruopščiai, nes jį pažeidinėjant nebūtų įmanoma atlikti kokybiškų treniruočių ir atsigauti po jų. Tai labai svarbu.

– Kuo dar, be sporto, domitės?

– Motociklais. Tai dar viena mano aistra. Jais susidomėjau nuo praėjusių metų pradžios. Nelakstau lyg akis išdegęs, stengiuosi važinėti ramiai. Džiaugiuosi, kad sužadėtinė Dominyka mane palaiko ir šituo klausimu. Dažnai būnu išvykęs, o kai grįžtu – sėdam ant motociklo kartu su Martynu ir tyrinėjame Lietuvą.

– Šiemet iš gausaus varžybų kalendoriaus beliko vienintelis Europos čempionatas, kuris spalio 9–11 d. turėtų vykti Poznanėje. Galbūt Trakuose bus surengta ir tarptautinė „Gintarinių irklų“ regata. Kokie jūsų šio sezono tikslai?

– Karantino metu nepavyko išlaikyti tos formos, kurią buvome įgiję per žiemą, be to, tiek aš, tiek kiti įgulos nariai turėjome smulkių traumų. Tai apsunkina grįžimą. Per „Gintarinių irklų“ regatą irkluosime dvivietes ir keturvietę.

Varžybos parodys, kaip atrodome po šio nelengvo meto, jos bus repeticija prieš Europos čempionatą, iki kurio, ko gero, liks tik Lietuvos čempionatas. Na, o tikslai kaip visada – patys aukščiausi.

– Kiek porinių keturviečių jau turi olimpinius kelialapius ir kiek jų pateks po olimpinės atrankos Liucernoje?

– Kelialapius jau turi aštuonios šalys, o per papildomą atranką kitąmet paaiškės dar dvi įgulos. Nepatekusių stiprių komandų tikrai nemažai, tarp jų yra ir pasaulio bei Europos čempionų. Kova dėl kelialapių bus nelengva.

– Jeigu iškovosite teisę startuoti Tokijuje, kokius tikslus sau kelsite?

– Gerai irkluoti, nes geras irklavimas prilygsta greitam irklavimui. Jeigu būsime greiti, tai patys suprantate…

„Iš pradžių viskas atrodė kiek neįprastai, kadangi sportuoti namuose buvo keista, – prisipažino Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių vicečempionas irkluotojas Saulius Ritter, prabilęs apie karantiną. – Juk namų aplinka dažniausiai siejasi su poilsiu“.

Improvizuotą sporto salę olimpietis įsirengė savo namo garaže.

„Į garažą anksčiau tekdavo keliauti konservų pasiimti arba rūbus į skalbyklę nunešti, – juokavo S. Ritter. – O dabar jau atsikėlęs žinau, kad sportuoti eisiu į garažą, niekur nereikės važiuoti. Per tris savaites pripratau – automobilio garaže jau nėra“.

Irkluotojas prisipažino, kad neįprastos sąlygos ir situacija pasaulyje kėlė nemažai klausimų. „Manau, kad tikrai nesu vienintelis, kurio optimizmo kreivė krito dėl atšauktų varžybų, – kalbėjo S. Ritter. – Tačiau greitai suvokiau, kad treniruočių procesą ir pobūdį reikės keisti“.

Sportininkas planavo geriausios sportinės būti liepos mėnesį – per Tokijo olimpines žaidynes.

„Šiuo metu treniruotės turėjo trumpėti, bet intensyvėti, tačiau dabar, kai olimpinės žaidynės yra nukeltos, buvo nuspręsta treniruočių intensyvumo nedidinti. Su treneriu nusprendėme, kad reikia išlaikyti pastovumą, – pasakojo S. Ritter. – O sunkesnių dienų treniruočių atžvilgiu būna visada. Ir dabar būna, kad sunku atsikelti, sunku prisiversti, nes skauda visą kūną, bet turime sudarytą programą, kurios privalome laikytis“.

Paklaustas, ar pavyko pasiekti naujų asmeninių rekordų darbuojantis su „Concept 2“ treniruokliu, S. Ritter atsiduso. „Esu kiek nusivylęs, bet savo asmeninių rekordų pagerinti dar nepavyko, – nusijuokė irkluotojas. – Vienintelis rekordas tokiomis sąlygomis – neišėjimo iš namų“.

Karantino sąlygos, atrodo, diktavo, kad dabar yra pats geriausias laikas skirti darbams namuose, kurių anksčiau sportininkas nespėdavo.

„Planavau, kad daugiau laiko bus skiriama sau, neįgyvendintiems namų tvarkymo projektams, bet tas laikas tirpsta nepastebimai, kartais jis tiesiog pranyksta, – nusijuokė S. Ritter. – Ir tie buitiniai darbai niekaip nesibaigia – tai, žiūrėk, pakalu kažką, padažau ir baigiasi diena. Kitiems gal atrodo, kad mes turime laiko ant sofos pasėdėti. O tiesa yra tame, kad tam laiko aš tikrai neturiu. Jeigu kas paklaustų, ar pasiekiau kokių nors buitinių rekordų, čia irgi neturėčiau kuo pasigirti. Šiek tiek bandžiau patobulinti savo kulinarinius įgūdžius, bet pasigirti kažkuo įspūdingu tikrai negaliu. Pasklaidžiau receptus ir supratau, kad man paprasčiau bus varškėčius kepti… Įvairiai jau pabandžiau, bet girtis čia, turbūt, nėra kuo“.

Prabilęs apie atšauktas varžybas – pasaulio taurės etapus bei Europos čempionatą – S. Ritter priminė, kad galutinis taškas dėl Europos čempionato dar nėra padėtas. Svarstoma, kad jis galėtų vykti rudenį, jei situacija pasaulyje pagerės.

„Galbūt, pasibaigus karantinui sulauksime ir savo valčių, kurios dabar yra strigusios Graikijoje ir Italijoje, kur stovyklavo rinktinės nariai. Galbūt, bus organizuojamos varžybos ir Lietuvoje, galbūt, vyks Europos čempionatas. Kol kas yra labai daug „galbūt“, tačiau visa rinktinė darbuojasi ir bus pasirengusi startams kada jie bebūtų“, – sakė S. Ritter.

Jis teigė, kad žinios apie atšaukiamus pasaulio taurės etapus sukėlė nedidelį šoką. „Tačiau tai mums parodė situacijos pasaulyje rimtumą, – kalbėjo irkluotojas. – Olimpinės žaidynės? Manau, kad jų nukėlimas buvo logiškas žingsnis, kadangi žmonių sveikata visada turi būti svarbiau už bet kokius renginius. Taip, daliai sportininkų, galbūt, liūdna, tačiau viskas yra teisinga kelialapių į žaidynes neturinčiųjų atžvilgiu – atrankos atšauktos, o kas būtų irklavę žaidynėse? Pusė dalyvių? Būtų keista ir tiesiog nesuvokiama. Manau, bet kokia kelialapių dalijimo alternatyva be varžybų būtų buvusi tiesiog nesąžininga sportininkų atžvilgiu“.

Iš irkluotojų kelialapius į Tokijo olimpines žaidynes yra iškovojusios vyrų bei moterų porinės dvivietės įgulos bei vyrų vienvietė. Iš viso savo vietas 2021 metais įvyksiančiose žaidynėse yra užsitikrinę 23 LTeam komandos nariai.

Įtampos nejaučia

29-erių neįgalus sportininkas, siekiantis kelialapio į Tokijo paralimpines žaidynes, šiuo metu treniruojasi Gaviratėje – komunoje Šiaurės Italijoje, Lombardijos regione, kuriame užfiksuotas koronaviruso protrūkis.

Gaviratę nuo Milano skiria maždaug 60 km, tačiau Lietuvos paralimpietis sako, kad įtampos nejaučia ir visą dėmesį skiria pratyboms.

"Čia panikos, suirutės nėra. Parduotuvės veikia, maisto – pakankamai. Lietuvoje nerimo daugiau. Kokių priemonių imamės? Paprasta higiena: plauname rankas su muilu, ir tiek. Nedaug kontaktų su kitais žmonėmis, tad jaučiamės ramūs, koronaviruso grėsmių per daug nesureikšminame", – pasakojo A.Navickas.

Šis sezonas – ankstyvas, o aš ant vandens – pirmą kartą, pusę metų beveik neirklavau. Esu sustiprėjęs fiziškai, bet irklavimo technika turi būti geresnė.

Laukia dvejos varžybos

Paralimpietis ir jo treneris Tautvydas Vaitkūnas – ne vieninteliai užsieniečiai, sportuojantys Gaviratėje. Šalia Varezės ežero – nemažai irklavimo klubų, sudarytos sąlygos treniruotis.

"Yra irkluotojų komanda iš Honkongo. Jie atvyko į Italiją manydami, kad čia bus saugiau nuo koronaviruso, bet tas užkratas neatsiliko. Honkongo sportininkai ir treneriai kol kas nežino, kur vėliau keliaus", – sakė Lietuvos irkluotojas.

A.Navicko treniruočių stovykla Italijoje truks iš viso dvi savaites. Į Gaviratę jis planuoja grįžti ir balandį.

Be to, Varezės ežere suplanuotos ir dvejos lietuviui svarbiausios varžybos – Europos paralimpinės atrankos regata balandžio 27–29 dienomis bei finalinė paralimpinės atrankos regata gegužės 8–10 d.

Ką nuspręs FISA?

Tarptautinė irklavimo federacija (FISA) stebi situaciją dėl koronaviruso plitimo, tačiau sprendimų dėl varžybų perkėlimo kol kas nėra.

"Jeigu vis dėlto nuspręs perkelti varžybas, važiuosime ten, kur perkels. Dėl antros treniruočių stovyklos irgi nutarsime tuomet, kai bus naujos informacijos", – svarstė A.Navickas.

Irkluotojas pabrėžė, kad kelialapį į Tokijo paralimpiadą norėtų iškovoti per atrankos varžybas balandį.

"Jeigu pasisektų, galėčiau toliau ramiai ruoštis žaidynėms. Tikiuosi, man pavyks. Kita vertus, varžovai irgi nesnaudžia. Į pirmą vietą pretenduos 4–5 sportininkai", – teigė sportininkas.

Krūviai išsunkia jėgas

Per savaitę – dvylika treniruočių: pratybos ant vandens ir treniruoklių salėje. Pasak A.Navicko, krūviai kaip reikiant išsunkia jėgas.

"Šis sezonas – ankstyvas, o aš ant vandens – pirmą kartą, pusę metų beveik neirklavau. Esu sustiprėjęs fiziškai, bet irklavimo technika turi būti geresnė. Pirmomis dienomis atrodė, kad nežinia, ar spėsiu reikiamu metu pasiekti geriausią sportinę formą, – pasakojo Augustas. – Be to, reikia paisyti oro sąlygų: iš pradžių buvo 20 laipsnių šilumos, dabar – dešimt, vėsoka."

2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių dalyvis randa laiko ne tik sau, bet ir kitiems. Socialiniuose tinkluose A.Navickas ragina į jį kreiptis žmones, turinčius negalią, nori jiems padėti sportuoti.

"Susitiksime ir tada žiūrėsime, ką galime nuveikti kartu. Ilgalaikis tikslas – užsiauginti sau pamainą, kitą paralimpietį iš Klaipėdos, – kalbėjo A.Navickas. – Sąlygos veiklai mūsų miesto irklavimo centre yra. Gal ir savivaldybė parems finansiškai? Tada suburtume grupę ir pradėtume sportuoti."

„Esame labai aktyvi šeima. Nepamenu, ar yra buvę, kad laisvą dieną praleistume gulėdami prie televizoriaus. Net jei esame namie ir tvarkomės, įtraukiame ir Atėnę. Pavyzdžiui, jei grėbiame lapus aplink namą, žinau, kad jai tokia veikla greitai atsibos, todėl liepiu apibėgti penkis ratus į vieną pusę, tada tiek pat į kitą pusę. Būtent žaidimo forma vaiką ir užkabina sportas ir judėjimas“, – sakė D. Lobačevskė.

Tėvai – pavyzdys

D. Lobačevskė su dukra dalyvauja Lietuvos mažųjų žaidynių organizuojamoje kampanijoje #AktyviŠeima, kuria siekiama paskatinti tėvus nuo mažens rūpintis vaikų fiziniu aktyvumu ir laisvalaikį leisti kartu aktyviai.

„Vaikų aktyvumu ir sveikata reikia rūpintis nuo pat pradžių, nelaukiant kol vaikui sukaks 10 metų. Žinoma, tai neturi būti profesionalus sportas, tokio amžiaus vaikams ir negalima užsiimti tik viena sporto šaka, jie turi išbandyti kuo daugiau, kuo įvairiau judėti ir patirti džiaugsmą. Pastebiu, kad vis daugėja vaikų nutukimo atvejų. Taip yra ne tik dėl mažo fizinio aktyvumo, bet ir dėl nesubalansuotos mitybos. Mūsų, tėvelių, pareiga tuo rūpintis. Tačiau, žinoma, pirmiausia patys turime būti tinkamu pavyzdžiu. Jei patys valgysime traškučius, o vaikus mokysime kitaip ir neduosime – koks iš mūsų pavyzdys?“ – retoriškai klausė bėgikė.

D. Lobačevskės ir M. Griškonio šeima stengiasi kuo daugiau judėti ir kai tik gali – automobilį iškeisti į ėjimą pėsčiomis.

„Stengiamės ne tik į parduotuvę eiti pėsčiomis, bet ir po vakarienės visada išeiti pasivaikščioti. Jeigu laisvalaikiu einame į miestą ar parką Atėnė visada pasiima dviratį arba paspirtuką, nes jai taip įdomiau“, – pasakojo olimpietė.

Keliauja kartu

5-metė mergaitė darželyje šoka, dainuoja, lanko keramikos pamokas, o namuose aktyviai domisi, kuo užsiima tėvai. Pavyzdžiui, olimpinis ir pasaulio čempionato prizininkas, Europos čempionas M. Griškonis su dukra namie atlieka įvairius pratimus, o kartais įsisodina į valtį ir pamoko irkluoti.

Tuo tarpu maratonininkė D. Lobačevskė dukrą žiemą kasmet kartu vežasi į bėgimo stovyklas užsienyje.

„Ji su manimi keliauja nuo pusės metų amžiaus. Kaip paukščiai skrenda į šiltus kraštus, taip mes žiemą dažniausiai pabėgame į Portugaliją, – juokėsi D. Lobačevskė, – Stovyklose ji daug vaikšto, bėgioja, mano treneris dažnai jai parodo kokių nors pratimų, o ji su malonumu atlieka.“

Tuo tarpu, kai sportininkei ateina laikas ilsėtis, Atėnė niekada netriukšmauja ir netrukdo. Mergaitė jau puikiai žino ir kiek jėgų tėveliams kainuoja pasiekti užsibrėžtus tikslus.

„Ji mato tėtuko pritrintas rankas ir mano pūsles ant kojų. Mato, kai būname pavargę ir be nuotaikos. Visada ateina, paglosto, paguodžia“, – pasakojo D. Lobačevskė.

Dalyvaus Mažųjų žaidynėse

Olimpiečiai iš dukros neketina „lipdyti“ profesionalios atletės, tačiau džiaugiasi, kad sportas nuo mažens mergaitei teikia džiaugsmo ir ji auga aktyvi, sveika bei ištverminga.

„Atėnė nuo mažens turi stiprią imuninę sistemą, todėl mažai serga. Be to, pastebiu, kad po fizinės veiklos dukra geriau valgo ir miega, būna ramesnė. Tokio amžiaus vaikams būtina turėti kur išlieti energiją“, – patikino D. Lobačevskė.

Atėnės darželis šiais metais ketina dalyvauti Lietuvos mažųjų žaidynėse – didžiausiame šalyje ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtame sporto projekte. Projektu siekiama didinti vaikų fizinį aktyvumą ir nuo mažens ugdyti įprotį sportuoti bei pozityvų požiūrį į aktyvią gyvenseną.

Žaidynių pagrindas – skirtingų estafečių varžybos. Specialios užduotys yra skirtos visapusiškam vaikų fizinių savybių lavinimui. Žaidynių dalyviai bėgioja, šuoliuoja, laipioja, mėto, treniruoja pusiausvyrą ir žaidžia žaidimus, lavinančius skirtingus judesius.

Visos projekto veiklos žaidynių dalyviams yra nemokamos. Dalyvių registracija vyksta iki gruodžio 13 dienos.

Projektą organizuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) ir Respublikinė ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija (RIUKKPA).

Spalio 26 dieną kartu su Robbie Mansonu (Naujoji Zelandija), Sverri Nielsenu (Danija), Kjetilu Borchu (Norvegija) lietuvis varžysis kiek neįprastoje 700 metrų distancijoje.

„Tiesą pasakius, aš ir pats nežinau, kaip irkluosiu 700 metrų, – nusijuokė prie irkluotojams įprastos 2 kilometrų distancijos pratęs M.Griškonis. – Neįsivaizduoju, kokios sportinės formos bus ir mano varžovai. Kiekvieną dieną lengvai irkluoju Trakuose, bet, galbūt, kiti šioms varžyboms jau pradėjo rengtis ir daro specialias treniruotes“.

Maloniausia, M.Griškonio teigimu, kad varžybų, kurios pirmą kartą buvo surengtos 1920-aisiais metais, organizatoriai pakvietė Lietuvos atstovą. „Prieš tai lietuvis nėra dalyvavęs šiose varžybose, – džiaugėsi M. Griškonis. – Suprantu, kad nebūsiu geriausios sportinės formos, nes pagrindinis startas laukia olimpinėse žaidynėse, kuriose norėsiu pasirodyti kuo geriau. Jeigu dabar būsiu geros sportinės formos, nesugebėsiu jos pasiekti Tokijuje. Dabar reikia leisti organizmui šiek tiek pailsėti. Todėl nepersistengiu“.

Rugpjūčio mėnesį vykusiame pasaulio čempionate kelialapius į olimpines žaidynes iškovojo trys Lietuvos įgulos: vyrų vienvietė bei porinė dvivietė ir moterų porinė dvivietė.

Sulaukęs klausimo, kaip vertina savo sezoną, M. Griškonis atviras: „Stiprus septynetas. Juk nebuvo medalių“.

Irkluotojas, pasaulio čempionate užėmęs ketvirtą vietą, labiausiai džiaugiasi iškovotu kelialapiu į olimpines žaidynes. „Finale viską gerai padariau. Gal tiesiog šiek tiek pritrūko sėkmės. Tačiau svarbiausia buvo pusfinalyje iškovotas kelialapis į Tokijo olimpines žaidynes, – kalbėjo M. Griškonis. – Gal kiek per lėtas startas buvo finale, bet aš savęs netarkuoju. Ketvirta vieta pasaulio pirmenybėse man yra labai maloni. Nuo čempionu tapusio vokiečio Oliverio Zeidlerio atsilikau mažiau negu sekunde“.

M.Griškonis teigė, kad prieš pasaulio pirmenybes visi Lietuvos irklavimo rinktinės nariai jautė įtampą. „Buvo sunku, jautėme spaudimą tiek iš šalies, tiek patys iš savęs, tačiau dabar viskas kiek aprimo, – sakė M. Griškonis. – Dabar svarbiausia yra viską susidėlioti teisingai prieš svarbiausią startą kitais metais – olimpines žaidynes“.