Nors laivas šiuolaikiškas, turi stabilizatorius ir naujausias technologijas, leidžiančias plaukti net į Antarktidą, didžiausi pavojai tyko atsidūrus audroje, kai laivą ima talžyti kartais net šešis metrus siekiančios bangos.

„Vieną dieną būna ramu, laive žmonės sėdi, valgo vakarienę ar dirba darbus atsipalaidavę, o kitą tenka prisirišus laikytis iš paskutinių jėgų, kad neiškristi iš to paties laivo“, – pasakos Dominykas.

Ekspedicinis laivas aprūpintas ne tik gelbėjimosi priemonėmis, įspūdinga nardymo bei alpinizmo įranga, bet ir turi aparatus iš sūraus jūros vandens per parą pagaminančius net 50 tonų gėlo vandens. Viena diena laive nuotykių ištroškusiems keleiviams atsieina apie 2000 dolerių, todėl į tokias keliones susirenka neeilinė auditorija. Dominykas darbo metu yra susipažinęs ir su standžiojo disko išradėju, kramtomosios gumos imperijos vadove ir netgi liūtus privačiu lėktuvu nuo karo baisumų gelbėjusiu verslininku.

LNK nuotr.

„Prasidėjus karui Ukrainoje žmogus norėjo išgelbėti visą zoologijos sodą. Kai kurie liūtai ir tigrai buvo per maži, todėl jisai atsiskraidino savo privatų lėktuvą ir su stiuardesėmis visus tuos liūtus ir tigrus parsiskraidino į Ameriką“, – prisiminimais apie sutiktą plačios širdies turistą laidoje dalinsis Dominykas.

LNK nuotr.

Dominykas sako, kad tokiose ekspedicijose dalyvaujantys žmonės, taip pat kaip ir jis pats, patirtis vertina kur kas labiau nei materialų turtą. Keliautojai savo akimis trokšta pamatyti Antarktidos stebuklus, išsilaipinti atokiausiose pasaulio salose, iš arti susidurti su visiškai kitokiomis, kartais net šokiruojančiomis kultūromis. Bene didžiausią įspūdį Dominykui asmeniškai iki šiol yra palikusi viena labiausiai laukinių vietų pasaulyje – Markizo salos. Pasak vyro, ten vos prieš trisdešimt metų išnyko kanibalizmas, tačiau iki šiol išliko kitokių žadą atimančių papročių ir gamtos išskirtinumų. Bene didžiausią įspūdį paliko bengalinis fikusas ir vietinių ceremonija, kurią stebėjo savo akimis.

„Buvo labai stipru, nesinorėjo nei kalbėti, nieko. Tiesiog sustingęs stovėjau ir žiūrėjau. Gal dvidešimt žmonių šoka, dainuoja ir groja būgnais. Tu jauti visa tą vibraciją basomis stovėdamas ant žemės ir jauti, kaip eina ta energija per tavo kūną į viršų. Buvo taip įspūdinga, kad net sunku suvokti“, – dalinsis Dominykas.

LNK nuotr.

Besidalindamas išskirtiniais kelionių įspūdžiais, Dominykas skuba patikslinti, jog vykdami į ekspedicijas, jie be galo gerbia vietinius papročius ir gamtą. Pasak jo, laivo komanda yra parengusi gausybę taisyklių, kuriomis vadovaudamiesi keliautojai aplinkai žalos nepadaro. Pavyzdžiui, keliaudami į salas, jie visada apie savo viešnagę įspėja vietinius gyventojus ir tik gavę jų sutikimą, išsilaipina svetimuose kraštuose. Taip pat plaukiodami žmogaus nepaliestoje Arktyje ar Antarktidoje imasi visų įmanomų saugumo priemonių. Kai kurios jų nustebina.

LNK nuotr.

„Pavyzdžiui Antarktidoje negalima sėdėti ant žemės, negalima valgyti nieko ir jokio maisto neštis. Prieš išsilaipinant Antarktidoje turi pasirašyti, kad išsisiurbei visas kišenes ir neturi net mažiausio grūdelio ant savęs, kuris gali likti. Turi laikytis penkis metrus nuo bet kokio gyvūno“, – pasakos Dominykas.

Visi nuotykiai, iššūkiai bei pavojai su kuriais Dominykas susiduria dirbdamas ekspedicinio laivo vyriausiuoju kapitono padėjėju, – jau šį antradienio vakarą, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.

„Vaikams, tai turbūt tikrai pasakos ir stebuklų pažinimo jausmas bei viltis, kad stebuklai pildosi“, – šyptelėjo žurnalistų kalbinta moteris. „Tikrai praturtina, pradžiugina, šviesesnes dienas padaro“, – antrino kita.

Atvykę į Rumšiškes papulsite tarsi į stebuklingą pasaką. Čia rasite 230 įvairiausių šviečiančių skulptūrų ir aplankysite magišką mišką. 

„Šviesų festivalyje“ užtruksite, nes dekoracijos išdėstytos kone trijų kilometrų atstumu. Nukeliausite iki Žemaitijos regiono, kur netoliese yra didžiausią įspūdį paliekantis avataru pramintas miškas. Žmonės pasakojo nenorėję iš čia išeiti – vaikščioję pirmyn atgal gėrėdamiesi užburiančiomis lazerių švieselėmis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Labiausiai patiko švieselės. Vaikščiojome kaip pasakoje“, – sakė dar viena kalbinta moteris. „Man labiausiai irgi patinka miškas, kur daug švieselių. Dar labai patiko spalvoti sparnai. Viskas labai patiko“, – vardijo mergaitė.

Vaikai sako, kad jiems apšviestas parkas atrodo tarsi pasaka. „Priminė pasaką apie fėjas, nes ten mačiau fėją, karietą. Atrodo, kaip iš knygos ar filmo“, – pridūrė ji.

Vaikai teisūs – festivalyje galima rasti pasakų motyvų. Pavyzdžiui, akmenį tempiantį Pinčiuką ar laivą-Kurėną. Muziejaus direktorė atskleidžia, ką reiškia šviečiančios puošmenos.

„Simbolizuoja tai, kas užmigę po sniegu. Yra labai graži tradicinė kalėdinė giesmė „Kalėdų rytą rožė pražydo“. Tad muziejuje dabar galite pažiūrėti į tuos augalus, kurie įmigę po sniegu. Tuos vabalėlius, kurie čia akimirkai pasirodė nušvitę“, – pasakojo Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė Gita Šapranauskaitė.

Muziejaus direktorė sako, kad apšvietus teritoriją, visai kitomis akimis pasimatė ir Žemaitijos kaimas. „Figūros sudaro visos mūsų dabartinės ekspozicijos tik maždaug 30 procentų. Dar yra šviesos. Šviesomis, specialiu apšvietimu papildytos realybės ir ekspozicijos žibintų galioje jūs galite matyti nušviestą įvairiausiomis spalvomis Žemaitijos kaimą“, – tarstėlėjo ji.

Atskirtoje pamiškėje išsiskirsčiusios skulptūros ir muzika sukuria dar paslaptingesnę nuotaiką. Figūras kūrė Lietuvos menininkai pagal specialų užsakymą. „Tai gali būti pasivaikščiojimo, atsipalaidavimo, sveikatinimosi ir įspūdingų reginių praturtinta realybė“, – sakė G. Šapranauskaitė.

Organizatoriai sako, kad „Šviesų festivalio“ idėja brandinta ne vienerius metus. „Keliavome, žiūrėjome ir Europoje, kur vyksta žibintų festivaliai. Idėja buvo atvežta į Lietuvą. Idėja – atrasti žiemos sutemas iš naujo ir patirti geras emocijas“, – pasakojo Kultūrinės veiklos vadybininkas Valentas Pilionis.

Rumšiškėse šviesos užges vasario 20-ąją.

Gruodžio 15–22 dienomis Vilniuje rodytą kūrinį pamatė per dešimt tūkstančių žiūrovų, tarp kurių – svarbiausi valstybės vadovai ir visuomenininkai.

Meninininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera Vilniuje sulaukė ypatingo susidomėjimo. Pirmieji bilietai į „Auksiniu liūtu“ Venecijos meno bienalėje įvertintą ir tarptautinę publiką sužavėjusį kūrinį buvo išpirkti per parą, o į papildomus rodymus – vos per keliolika minučių. Į saulėtą dainuojančių poilsiautojų paplūdimį renginio dalyviai sostinėje žvelgė iš aštuonių aukštų buvusio taksi parko serpantino. Išankstinėje peržiūroje apsilankęs Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius džiaugėsi, kad ši vieta kūriniui suteikė papildomų atspalvių.

Mintimis apie tai, kaip opera-performansas transformuoja erdvinį mąstymą pasidalino ir kultūros ministras Simonas Kairys. „Bandžiau pasivaikščioti nuo paties žemiausio aukšto iki paties aukščiausio, garsas juose buvo puikus, jau nekalbant apie vizualinį įspūdį. Tokias erdves rasti yra iššūkis. Tai vienas iš žavingiausių dalykų. Matant įvairių menų sintezę vienoje vietoje tas įspūdis visuomet aštresnis ir gilesnis“, – sakė S. Kairys, pridurdamas, kad šis kūrinys neišvengiamai skatina galvoti, ar erdvės kuriose lankaisi ir jų architektūra tiktų „Saulės ir jūros“ rodymui.

Išskirtinės vietos kuriamą įspūdį pabrėžė ir menotyrininkė, kuratorė Laima Kreivytė: „Klausydama operos nuo jos premjeros Nacionalinėje dailės galerijoje iki Venecijos bienalės, šiame taksi parke supratau, kad iš tikrųjų mes esame viena planeta, kad sukamės vienoje orbitoje. Tai čia taip gražiai erdviškai išsisprendė – viskas išsisuka ir išvingiuoja, kaip ir gyvenimas, kaip ir Žemė, kaip ir mes – čia pat, bet ir viršuje“.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate neseniai paskelbta menotyrininkė Agnė Narušytė sakė pirmą kartą šio kūrinio klausanti lietuviškai, o tai padėjo suvokti teksto gylį. „Klausydamas supranti, kad per buitį tie dainuojantys žmonės prieina prie egzistencinių ir globalių klausimų, o mes, žiūrėdami į juos iš dieviškų aukštybių su jais susikalbame“, – mintimis dalinosi A. Narušytė.

Apie klimato kaitą, trapią kasdienybę ir visuotinį nuovargį skatinantis susimąstyti kūrinys sužavėjo ir verslininką, visuomenės veikėją Vladą Lašą, kuris kartu su žmona Audrone Lašiene visai neseniai grįžo iš ekspedicijos Antarktidoje. „Įspūdį daro, kaip žmonija vis dėlto sugeba apsaugoti Antarktidą, kiek yra valstybinių susitarimų, kad esama žemyno padėtis būtų kuo mažiau keičiama, tiriama, bet nenaudojama komerciniais ar karo tikslais. Visgi, net ir nenuvykus į Antarktidą, bet pažiūrėjus šį kūrinį kyla daug minčių, skatinančių pagalvoti apie tai, ką turime čia šalia ir ką reikėtų žymiai labiau vertinti, nes to gali mūsų vaikams ar anūkams nebelikti“, – įspūdžiu apie įtaigiai idiliškame vasaros vaizdinyje užkoduotą žinutę dalinosi V. Lašas. Jam pritardama A. Lašienė pridūrė: „Antarktidoje po dviem kilometrais ledo yra tropinių miškų ir gyvūnų liekanų. Mokslininkai sako, kad ledui ištirpus Antarktidai dėl to nieko neatsitiks, atsitiks mums. Kalba eina ne apie Antarktidos išsaugojimą, bet apie mūsų pačių išlikimą“.

Įspūdis fantastiškas. Čia yra visko – ir liūdesio, ir įtampos, ir humoro. Per tą valandą yra proga susimąstyti apie klimato kaitą, apie fundamentalius dalykus.

„Saulės ir jūros“ Vilniuje nepraleido ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis.

„Įspūdis fantastiškas. Čia yra visko – ir liūdesio, ir įtampos, ir humoro. Per tą valandą yra proga susimąstyti apie klimato kaitą, apie fundamentalius dalykus, ko paprastai per tokį trumpą laiką nespėji padaryti. Kūrėjų sumanymas – išskirtinis. Labai džiaugiuosi, kad turime tokias menininkes“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen. Džiaugdamasi, kad ir Lietuvos meno gerbėjai turėjo galimybę pamatyti pasisekimo Venecijos bienalėje bei kitose šalyse sulaukusią operą, Premjerė I. Šimonytė taip pat pasidalino savo mintimis: „Opera įspūdinga! Linkiu visai komandai didelės sėkmės kuriant šalį garsinančius projektus ir ateityje“.

Valandą kūrinį žiūrėjęs profesorius V. Landsbergis po jo prasitarė: „Labai daug įspūdžių. Tai labai filosofinis veikalas. Aišku, tai yra gyvenimo džiaugsmas – ir labai trumpalaikis, ir amžinas tuo pačiu. Gali sau galvoti, ar tas juodas šuo prisukamas, ar tikras“, – apie matytą veiksmą kūrinio paplūdimyje sakė V. Landsbergis.

2022-aisiais ir toliau tęsis tarptautinės operos-performanso gastrolės. Kūrinį planuojama rodyti Belgijoje, Olandijoje, Islandijoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Prancūzijoje, Ispanijoje.

Lyg socialinis eksperimentas

Tarnauti atėję jaunuoliai iš pradžių patiria nemažą šoką: laisvas dienas pakeičia griežta dienotvarkė, tenka atsisakyti plaukų stiliaus, barzdos, auskarų, žiedų – visi tampa didelės mašinos dalimis, atliekančiomis tam tikras funkcijas. Vis dėlto devyni tarnybos mėnesiai, pasak karių, praeina nepastebimai greitai, veiklų netrūksta, o įspūdžiai, patirtys ir prisiminimai, pasibaigus tarnybai, išlieka ilgam.

Paulius Černeckis – kaunietis, 2017 m. tarnybą pradėjo Juozo Vitkaus inžinerijos batalione tik baigęs mokyklą, nusprendęs, kad mokslai ir aukštasis išsilavinimas niekur nepabėgs. Pasak Pauliaus, devyni mėnesiai inžinerijos batalione leido jam atsikvėpti nuo mokslų, o baigęs tarnybą jis įstojo į aukštąją mokyklą.

"Akademinė aplinka, be abejo, skiriasi nuo kariuomenės, tačiau nepasakyčiau, kad buvo sunku persiorientuoti. Kaip tik nuo fizinės veiklos protas būna pailsėjęs, tad net geriau ir kokybiškiau gali studijuoti. Žinau kolegų, kurie pasirinko tarnauti kariuomenėje kaip profesinės karo tarnybos (toliau – PKT) kariai, ir paraleliai mokosi neakivaizdiniu būdu kolegijose ar universitetuose. Taigi nemanau, kad sunku šiuos dalykus suderinti", – svarstė P.Černeckis.

Paulius Černeckis. / P. Černeckio asmeninio archyvo nuotr.

Kariuomenėje yra posakis, kad geras karys turi būti punktualus ir ateiti į susitikimą 15 min. anksčiau. Gyvenant pagal griežtą dienotvarkę, kurioje kiekviena valanda yra skirta teorinėms ar praktinėms veikloms, vėluoti nebūdavo geras sprendimas. "Iki šiol išlikęs įgūdis planuoti laiką ir tinkamai viską sudėlioti, kad niekur nevėluotum. Kariuomenėje dėl to ir yra tvarka. Palaikyti švarą ir ryte pasikloti lovą buvau įpratęs dar iki tarnybos, tad svarbiausias dalykas, kurį išmokau tarnyboje, – planuoti laiką", – prisipažino Paulius.

Kariuomenėje pasitaiko konfliktinių situacijų tarp karių dėl įvairių dalykų, tačiau, pasak vaikino, vadai ir bendra tvarka ne kartą padėjo išvengti nesutarimų. "Iš pradžių tų apsižodžiavimų gal ir buvo, bet nedaug. Juk čia – kaip kokiame socialiniame eksperimente: suleisk šešiolika žmonių į vieną kambarį ilgesniam laikui ir pasižiūrėk, kas įvyks. Vis dėlto bendra tvarka ir vadų indėlis padėjo viską sustyguoti", – įsitikinęs P.Černeckis.

Šiuo metu Paulius studijuoja Vilniaus universitete ir dirba informacinių technologijų analitiku. Prisimindamas tarnybą kariuomenėje vaikinas svarsto, kad sunkiausia vis dėlto buvo ne fiziškai, bet psichologiškai. "6 val. ryto atsikelti miške fiziškai nesunku, tačiau psichologiškai nusiteikti dar visą savaitę taip gyventi būdavo kiek sunkiau", – prisiminė pašnekovas.

Svajonė tapti pilotu

Į tarnybą Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione 2018 m. Matas Šimonis atėjo iškart pabaigęs mokyklą. Dabar jis studijuoja orlaivių aviaciją Vilniaus Gedimino technikos universitete. Vaikinas manė, kad kariuomenėje bus labai sunku, tačiau greitai suprato klydęs. Vis dėlto Matas neneigia, kad buvo sunkių akimirkų.

"Bene labiausiai įsiminė ataskaitinės kuopos pratybos Pabradėje baigiantis tarnybai. Buvo labai karšta, mažai miego, kasnakt vos po dvi valandas pasnausdavome. Dėl energijos ir miego trūkumo trečią parą prasidėjo haliucinacijos. Visada atsiminsiu, kaip ėjau ir pamačiau gulintį užsimaskavusį priešų snaiperį. Rodau jį savo kolegai, bet jis nemato. Paskui įsižiūrėjau ir supratau, kad ten buvo tiesiog rąstas. Einu toliau ir matau – lyg kažkas man mojuotų. Per ginklo optiką pažiūrėjęs supratau, kad ten tiesiog krūmai", – dabar jau su šypsena prisimena vaikinas.

Matas seniai svajojo apie orlaivių piloto darbą. Baigiantis tarnybos laikui atsirado galimybė likti dirbti kariuomenėje kaip PKT, bet Matas pasirinko siekti savo svajonės, nes jo norimos studijų programos neakivaizdiniu būdu nėra. Vis dėlto Kunigaikščio Vaidoto batalione vaikinas įgijo įgūdžių, naudingų ir jo siekiamoje profesijoje.

6 val. ryto atsikelti miške fiziškai nesunku, tačiau psichologiškai nusiteikti dar visą savaitę taip gyventi būdavo kiek sunkiau.

"Vieni pagrindinių dalykų, kurių prireiks dar ilgai, – orientavimasis, žemėlapio skaitymas, naudojimasis kompasu. Būsimam pilotui orientavimasis erdvėje yra labai svarbu. Tarnaudamas kariuomenėje buvau savo skyriaus vedliu, daug dirbau su žemėlapiu ir kompasu, ir šiuo metu tai labai praverčia, pravers ir ateityje. Žinoma, tas pats miškas iš oro atrodo kitaip, nei būnant ant žemės. Kariuomenėje reikėdavo susidėlioti maršrutą, kaip eisi, atskaitos taškus ir pan. Skrendant reikia stebėti išskirtinius taškus, pastatus ar kelių sankirtas, kad galėtum orientuotis erdvėje, nes iš oro visiškai kitaip viskas atrodo. Gyvenau kaime praktiškai visą savo vaikystę, bet iš oro sunkiai jį atpažinau", – patyrimais dalijosi pašnekovas.

Greta savo studijų Matas taip pat tarnauja Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP). Devynių mėnesių patirtis vaikinui leido sklandžiai ir greitai įsilieti į savo naująją tarnybos vietą, nors jis pripažįsta, kad iš pradžių stebino skirtumai.

"Jau daugmaž žinojau, kaip veikia kariuomenė, ir turėjau šiek tiek daugiau kompetencijų, nei tik baigęs trijų savaičių bazinį kario savanorio rengimą. Bet KASP nuo šauktinių tarnybos labai skiriasi. Šauktiniui būdavo baisoka eiti kalbėti su vadais, o čia – viskas gerokai paprasčiau", – skirtumus pastebi M.Šimonis.

Kelia pasitikėjimą

Tadas Samušis, 2018 m. baigęs mokyklą, iškart pateikė dokumentus į universitetą ir atlikti devynių mėnesių tarnybą kariuomenėje, Kunigaikščio Vaidoto batalione. Vaikinas nusiteikęs po studijų toliau tarnauti kaip PKT karys. Šiuo metu Tadas studijuoja Vilniaus universitete ir gyvena bendrabutyje.

Smagiai: savo granatsvaidį T.Samušis vadino pumpurėliu. / T. Samušio asmeninio archyvo nuotr.

Savo tarnybos laikus prisimena nevienareikšmiškai – būta ir sunkumų, ir smagių dalykų: savo granatsvaidį T.Samušis vadino pumpurėliu. Vaikinas neslepia, kad kariuomenėje vartojamo žargono kartais pasitaiko ir civiliniame gyvenime.

"Žodis "vaflis" tapo bendriniu žodžiu – reiškia bet kokį žioplį. Jei atsispaudimus reikia daryti, tai vadinu pumpavimu. Šiaip nevartoju šitų žodžių, bet kai draugams pasakoju istorijas iš tarnybos, tai daugiau jų išlenda. Retsykiais ir bendrabučio kambarį pavadinu kubriku – taip tarnyboje vadindavome savo kambarius", – juokiasi T.Samušis.

Vaikinas sako nesigailintis ėjęs tarnauti. "Sutinki kokį žmogų bare, pradedame kalbėtis ir jam susidaro įspūdis, kad esu tarnavęs. Sakau, kad esu vaidotėnas, o jis man: "O aš – dragūnas." Ir, atrodo, iškart tampame draugais, atsiranda kažkoks pasitikėjimas, nors to žmogaus iki šiol gyvenime nesi matęs", – pasakojo vaikinas.

Yra, ką prisiminti

Ukmergėje baigęs vidurinę, Technologijų ir verslo mokyklas bei įgijęs autoremontininko-suvirintojo specialybę, Rytis Janonis 27-erių buvo pašauktas tarnauti Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione. Iš pradžių vaikinas nenorėjo eiti į kariuomenę, mat turėjo kitų tikslų: susirasti darbą, pasitaupyti pinigų.

Devyni tarnybos mėnesiai vaikinui vis dėlto buvo naudingi – dabar ir pats mano, kad be kariuomenės būtų viskas šiek tiek kitaip, o gal net ir ne į gera.

Įvertino: R.Janonis nenorėjo tarnauti,bet dabar supranta, kad be kariuomenės jo gyvenimas būtų kitoks, o gal net ir ne į gera. / R. Janonio asmeninio archyvo nuotr.

"Žinios visada praverčia, kad ir kokios jos būtų. Dabar žinau, kur ir koks batalionas yra. Įgijau ir psichologinio atsparumo", – pranašumus vardijo R.Janonis.

Dabar Rytis dirba automobilių servise Vilniuje kartu su tarnybos kariuomenėje kolega. Tarnaudamas jis, be savo pagrindinių pareigų – granatsvaidininko padėjėjo, taip pat dirbo technikos parke, kur turėjo prižiūrėti ir remontuoti šarvuočius M113.

"Kariuomenėje įgytus įgūdžius retai naudoju savo profesijos srityje. Tarnaudamas remontavau kuopos šarvuočius, o darbe taikau panašius metodus didesnių automobilių gedimams identifikuoti. Bet tokių atvejų pasitaiko retai", – pasakojo pašnekovas ir neslėpė, kad baigęs tarnybą dar kurį laiką galvojo apie kariuomenę ir profesionalią tarnybą joje, bet gyvenimas pasisuko kita linkme.

Visi kariuomenėje tarnavę vaikinai sutinka, kad lengva toli gražu nebuvo, tačiau kiekvienas sukaupė naudingų įgūdžių, atrado naujų draugų ar paprasčiausiai smagiai ir įdomiai praleido laiką.

Atgaiva nuo karščių

Ir kuo tik Azorai nevadinami – ir vandenyno perlu, ir smaragdine sala, ir Europos Havajais ar netgi Naująja Zelandija. Ten pabuvojusiems sutuoktiniams labiausiai patiko palyginimas, kad Azorai – tai Islandijos, Kosta Rikos ir Šveicarijos derinys. "Truputis geizerių, truputis džiunglių ir nuostabi europietiška tvarka", – tobulomis dešimties dienų atostogomis džiaugiasi Vaida.

Tiesa, iki jų turėjo prabėgti nemažai laiko. Dizainere-maketuotoja dirbanti Vaida jau seniai svajojo aplankyti Azorų salas. Deja, vis nepavykdavo. "Šią vasarą ir vėl pasiūliau Azorus, – juokiasi Vaida. – Buvau maloniai nustebinta, kai Tomas pasakė: "Kodėl gi ne?" Ir pradėjo ieškoti pigesnių skrydžio variantų."

Kas kelis kilometrus stojome ir aikčiojome. Dažniausias vaizdas – Atlanto vandenyno pakrantė su skardžiais, uolomis, bangų mūša. Gali gėrėtis be atvangos.

Noru aplankyti bent vieną iš devynių Azorų salų Vaidą užkrėtė jos draugė, vaizdžiai papasakojusi, kaip ji gėrėjosi smaragdiniais ežerais, susidariusiais užgesusių ugnikalnių krateriuose.

Vulkaninės kilmės salynas, esantis Atlanto vandenyne ir išsiskiriantis laukinės gamtos grožiu, Vaidą užbūrė nuo pat pirmos akimirkos.

"Lietuvoje tuo metu buvo beprotiškai karšta. O Azoruose tiek vasarą, tiek ir žiemą oras labai malonus – 24–25 °C šilumos, tiesa, žiemą keliais laipsniais mažiau. Čia vyrauja subtropinis klimatas – šilta, drėgna. Tad nusprendę pasprukti nuo lietuviškų karščių į kiek vėsesnį klimatą neapsirikome", – džiaugiasi pašnekovė.

Saloje lietuviai nesutiko daug turistų. Gausiausiai lankomose vietose žmonės laikėsi saugumo instrukcijų. Net ir būdami lauke, sąžiningai dėvėjo apsaugines kaukes. Patys azoriečiai buvo nepaprastai paslaugūs, rodė begalinę pagarbą atvykėliams.

Krateris: apie 1 km nuo Vila Franca do Campo miestelio pakrantės esanti salelė populiari nardymo vieta. / V. Dosinienės asmeninio archyvo nuotr.

Rinkosi pigesnes galimybes

Kadangi Dosinai norėjo keliauti pigiau, savo automobiliu nuvyko iki Varšuvos, iš kurios skrido į Lisaboną. Iš Portugalijos sostinės rinkosi nebrangų skrydį į didžiausią vulkaninės kilmės Azorų salą San Migelį.

Vidurnaktį nusileidę jos sostinėje Ponta Delgadoje (čia įsikūręs pagrindinis oro uostas), nuomotu automobiliu pasiekė viešbutį.

Gurmanai: 6 valandas įkaitusioje žemėje azoriečiai gamina firminį Funas patiekalą Cozidos. / V. Dosinienės asmeninio archyvo nuotr.

Vaida prisipažįsta, kad po ilgos kelionės jautė didžiulį nuovargį, nes net ir labai derindami skrydžius neišvengė šešių valandų pauzės Lisabonos oro uoste. Iš jos San Migelio salą pasiekė per dvi valandas, įveikę 1 500 km (2 500 km San Migelį skiria nuo Amerikos).

Jei vyktų į Azorus dar kartą, Vaida nesirinktų gyventi sostinėje, kur keliautojus erzino nuolatinis kylančių ir besileidžiančių lėktuvų garsas. Norėtų apsistoti pas vietinius žmones ir iš jų gauti tiesioginių rekomendacijų, ką pamatyti saloje.

Visokio poilsio mėgėjams

Nors kelionių agentūrų reklamos skelbia, kad salynas nėra tinkamiausia kryptis poilsinėms kelionėms, Vaida tikina, jog veiklos čia užtenka visiems – tiek aktyvaus, tiek pasyvaus poilsio mėgėjams. Ją sužavėjo senoviški miestukai, išsimėtę kalnų papėdėse, kuriuos keliautojai lengvai pasiekdavo išsinuomotu automobiliu.

Fontanai: Furnaso slėnis garsus karšto vandens versmėmis – geizeriais. / V. Dosinienės asmeninio archyvo nuotr.

"Rinkomės mažą mašinytę, kad būtų patogiau sukiotis kalnų serpantinais. Kai kur kalnuose prasilenkti buvo sudėtinga. Tuo tikslu keliose vietose net buvo įrengti šviesoforai, reguliavę eismo pirmumą", – kelionės smulkmenas prisimena šturmano vaidmenį atlikusi Vaida.

Ponta Delgados turizmo informacijos centre lietuviai išsiklausinėjo, ką, vietinių nuomone, jie turėtų būtiniausiai saloje aplankyti. Susidėlioję prioritetines kryptis, važinėjo po salą dešimt dienų.

Sėdėjusiam prie vairo Vaidos vyrui į akis krito puikiai sutvarkyti keliai su aiškiomis informacinėmis rodyklėmis, o Vaida įsiminė daug apžvalgos aikštelių, nuo kurių atsiverdavo įstabūs salos vaizdai.

"Kas kelis kilometrus stojome ir aikčiojome. Dažniausias vaizdas – Atlanto vandenyno pakrantė su skardžiais, uolomis, bangų mūša. Gali gėrėtis be atvangos", – susijaudinusi dalijosi liepos mėnesio įspūdžiais keliautoja.

Lankėsi arbatos plantacijose

Labiausiai Vaidą sužavėjo hortenzijos. Nuo balandžio–gegužės Azorų salynas atsiveria ypatingu augalų grožiu: viskas čia žydi ir veši.

"O birželį pražysta hortenzijos. Jos tokios milžiniškos – turbūt didesnės net už mane, – juokėsi nežemo ūgio moteris. – Tik išvažiuoji iš miestelio ir šalia mažesnių keliukų, vedančių į kalnus, išsyk išvysti mėlynųjų hortenzijų gyvatvores. Ne pievas, o savotiškas tvoras, už kurių ganosi karvės", – pasakoja su fotoaparatu nė akimirkos nesiskyrusi Vaida.

Darbas: štai kokia technika renkamas derlius arbatos plantacijoje. / V. Dosinienės asmeninio archyvo nuotr.

San Migelio saloje turistai gali aplankyti dvi arbatos plantacijas. Dosinai pasirinko vieną iš jų – "Cha Gorreana". Tai vietinių gyventojų šeimos iš kartos į kartą perduodamas verslas ir graži tradicija.

Čia taip pat galima užsukti į nedidelį muziejų, kuriame eksponuojami darbo įrenginiai, fabriką. Jame keliautojams atskleidžiami arbatos lapelių apdirbimo procesai ir kviečiama nemokamai paragauti arbatos.

"Ėjome pasivaikščioti po plantaciją. Lipome į kalną, norėdami pažiūrėti iš viršaus, kaip auginami tie arbatžolių krūmeliai, o grįždami pamatėme, kad apačioje kažkas bruzda, derlių nuima. Pasirodo, jie nerenka arbatžolių rankomis, o kerpa lapus mechaniškai, tokiomis didelėmis žirklėmis su prie jų pritaisytais maišais", – lyg truputį nusivylusi kalbėjo V.Dosinienė.

Puikūs pėsčiųjų takai

Iš aktyvių pramogų Vaidai labiausiai įsiminė vaikščiojimas puikiai įrengtais pėsčiųjų takais. Po visą salos plotą jų išsiraizgę šimtai. Kiekvieno kojų stiprumui ir ištvermei – nuo kelių iki keliasdešimt kilometrų ilgio. Vieni veda palei įspūdingas pakrantės uolas, panoramines aikšteles, į vandenyną krentančius krioklius, kiti – pro laukinius paplūdimius.

Versmės: Caldeira Velha maudyklėse vandens temperatūra sieka +38 ˚C. / V. Dosinienės asmeninio archyvo nuotr.

"Salos kalnai neaukšti. Aukščiausias siekia gal 1 105 m. Iš esmės Azorų kalnai – tai užgesusių ugnikalnių kraterių šonai. Pėsčiųjų trasos aiškiai sužymėtos kuoliukais, prie kiekvienos iš jų – informaciniai stendai. Pasiklysti beveik neįmanoma. Aišku, jei norėsi, tuomet galima", – Vaida negaili pagiriamųjų žodžių azoriečių sukurtai infrastruktūrai.

Anot pašnekovės, prie gražiausių turistinių vietų nėra prekybininkų turgaus. Čia stovi pavieniai suvenyrų, ledų kioskeliai. Komercija, garsiu Rytų šurmuliu, siūlymais pirkti šioje saloje nė iš tolo nekvepia.

Tarsi Nojaus laivas

San Migelio salos vakarinėje dalyje, neaktyvaus ugnikalnio krateryje, telkšo Septynių miestų ežeras. Jį sudaro du nedideli ežerai, sujungti siauru sąsiauriu, kurį kerta tiltas. Slėnyje tyvuliuojantys ežerai labiausiai įsimintini dėl savo spalvų – vienas iš jų žydras, kitas – žalias. Galima užvažiuoti arba užpėdinti į kalną ir gėrėtis nuostabia jų spalvų panorama.

"Visai šalia to kraterio yra senas miškas, sengirė, kurioje auga šimtamečiai kedrai. Jų viršūnės skendi debesų rūkuose ir atrodo tarsi prisigėrusios drėgmės. Ta sodri žaluma, rodos, lašėte laša nuo milžiniškų medžių", – entuziastingai pasakoja Vaida, drauge su vyru vaikštinėjusi sengirėje specialiai sužymėtais takais.

Saloje daug botanikos parkų. Vienas iš seniausių – Terra Nostra, kur vyrauja egzotiška tropinių kraštų augmenija, skaičiuoja jau daugiau nei 200 metų.

Kraštas: labiausiai į rytus nutolęs švyturys šalia Nordeste žvelgia į vakarus – už 1 500 km Europa. / V. Dosinienės asmeninio archyvo nuotr.

Prieš vykdami į Azorus Vaida ir Tomas internete žiūrėjo reklaminį filmuką, kuriame salynas buvo pavadintas visos Žemės augalų Nojaus laivu. Dėl nuolatinės šilumos, drėgmės ir derlingos vulkaninės žemės čia puikiai veši beveik visi įvežtiniai augalai. Labai daug endeminių augalų rūšių, augančių tik šiose salose.

Vaidą nustebino paparčiai. "Jie turi kotus, tarsi medžiai", – pasakoja egzotikos mėgėja ir juokiasi, kad iš augalų saloje nematė gal tik kaktusų.

Požeminis patiekalas

Dar viena įžymi salos vieta – kitas ugnikalnio krateris Furnasas, kurio skersmuo yra maždaug 5 km. Šiuo pavadinimu dalijasi miestelis salos viduryje, ugnikalnis ir ežeras, įsikūręs virš jo.

Vietovė garsėja karštosiomis versmėmis. Čia daug veikiančių geizerių, iš kurių vietiniai daro šou. Pavyzdžiui, į maišus sudeda kukurūzų burbuoles, panardina jas į verdantį geizerių vandenį ir taip išvirtas parduoda turistams.

Furnase daugybė terminio vandens maudyklių, bet ne visose iš jų galima maudytis: kai kuriose temperatūra tiesiog žudanti. Jei netyčia įkrisi – išvirsi kaip tas kukurūzas.

Vaida pasakoja, kokį įdomų šou rengia vietinių restoranų šefai, norėdami prisivilioti į savo restoranus kuo daugiau lankytojų. Jie iškasa duobes šalia karštųjų versmių, sudeda į jas puodus su įvairia mėsa, bulvėmis ar daržovėmis, o po gero pusdienio jau kviečia turistus į savo užeigas valgyti cozido (taip vadinamas šis požeminis patiekalas).

Aukščiausias vandens telkinys

Keliautoja negali pamiršti ir žymaus San Migelio salos ežero – Lagoa do Fogo, arba Ugnies lagūnos. Portugališkai "fogo" reiškia ugnį. Beje, Ugnies lagūnos ežeras telkšo pačiame ugnikalnio viduryje, tad norint jį pamatyti, reikia aukštai kopti. Tai aukščiausias vandens telkinys visoje saloje.

"Lipome ten net kelis kartus, deja, vis nesėkmingai: debesys kliudė pamatyti panoramą, kol galų gale saulė vainikavo mūsų kantrybę ir leido nufotografuoti gražų kraterio atviruką", – džiaugiasi Vaida. Kokių nors ypatingų gyvūnų ar paukščių saloje nematė. Tik girdėjo, kad uodų, gyvačių, vorų ar skorpionų čia ir nereikia ieškoti.

Peizažas: aukštų kalnų Azoruose nėra – tik užgesusių ugnikalnių kraterių atbrailos, mėlynuojančios japoniškomis hortenzijomis. / V. Dosinienės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvius keliautojus be galo sužavėjo juodo smėlio paplūdimiai ir šalia jų, tiesiog uolų pakrantėje, įrengtos natūralios jūros vandens maudyklės. "Tai tarsi išbetonuoti baseinai, per kurių kraštą verčiasi Atlanto vandenyno bangos", – aiškina Vaida.

Kodėl žmonės turėtų rinktis dirbtinius baseinus, o ne maudynes pačiame Atlante? "Vandenyno bangos dažnai milžiniškos ir verčiančios iš kojų. Maudytis atvirame vandenyje nesaugu. Maža to, baseinai apsaugo ir nuo medūzų, kurios nudegina neatsargius turistus", – paaiškina V.Dosinienė.

Dėl šios priežasties atvykėliai vengia laukinių paplūdimių. O viešuose paplūdimiuose budi gelbėtojai, įrengtos persirengimo kabinos, dušai.

Tarsi natūralus SPA

Vaida aiškina, kad vandenyno vanduo nebuvo šiltas, temperatūra šiek tiek priminė Baltijos jūros. Užtai dažnai norėjosi šiltai pamirkti prie kraterių esančiose terminėse maudyklėse. Jų apstu salos viduryje, tačiau vieną ypatingą karšto vandens vietelę lietuviai atrado tiesiog vandenyno pakrantėje.

"Patys patyrėme, kad vandenyno vanduo gali būti ir karštas, – juokiasi Vaida, salos vakarinėje pakrantėje su vyru užtikusi natūralų SPA Ferraria. – Karštos versmės šildė vandenyno vandenį, taip sukurdamos unikalią patirtį. Mes nuplaukdavome iki tos įlankėlės galo, prisispausdavome nugara prie akmenų ir mėgaudavomės karšto-šalto vandens terapija. Banga atslūgsta – karštas vanduo srovena tavo nugara. Su ateinančia vandenyno banga – ir vėl šalto vandens dušas", – dalijosi jutiminiais potyriais kaunietė.

Dar vienas atostogų malonumas buvo geras maistas. Daug metų Vaida prisilaikė vegetariškos mitybos, tačiau Azoruose nebeiškentė – paragavo šviežiai pagautų ir paruoštų jūrų gėrybių. Ji gailisi, kad viešbutyje neturėjo savo virtuvės: mielai būtų ėjusi į vietinių žvejų turgelį ir kažką skanaus gaminusi.

Delfinų vilionės

Anot Vaidos, aplink Azorų salas plaukioja daugybė rūšių delfinų ir banginių. Nuo balandžio iki birželio galima stebėti mėlynuosius banginius, kitais metų laikais yra tikimybė pamatyti ir kitų rūšių vandens gyvūnų.

Rengiantieji išvykas laivu į vandenyną garantuoja, kad grąžins pinigus, jei turistai nepamatys nė vieno banginio ar delfino. Vaidos ir Tomo pinigai nebuvo išleisti vėjais. Svajojusi panardyti su delfinais, moteris savo svajonę įgyvendino.

"Tiesa, nardžiau paviršiuje, su vamzdeliu, ir supratau, kad pavyti tų greitų gyvūnų žmogui neįmanoma. Vos pakiši galvą po vandeniu, o jie tik švyst ir praneria kosminiu greičiu – tik uodegos tolumoje sumirguliuoja", – dalijasi smagiais potyriais.

V.Dosinienė pasakoja, kad organizatoriai susodindavo žmones į pripučiamas valtis ir paplaukę kelis kilometrus nuo kranto ieškodavo keliaujančių delfinų. Juos išvydę tolumoje lėkdavo visu greičiu, užbėgdavo jiems už akių ir skatindavo turistus šokti iš valčių pasiplaukioti. Vaida nėrė keturis kartus ir visus iš jų (nors labai trumpai) matė delfinus.

Paklausta, be ko neįsivaizduoja savo kelionių lagamino į Azorų salas, keliautoja mini maudymosi kostiumėlį ir skraistę nuo lietaus. Mat oras salose permainingas, ypač – kalnuose. Vos pakilę į kalnus Vaida su Tomu pakliūdavo į debesį. Tačiau nusileidę į pajūrį vėl galėdavo kaitintis saulutėje – lietaus nelikdavo nė kvapo.

Įžvelgia meno svarbą

"Zabolis Art Prize" socialinė iniciatyva įvairių sričių menininkų kūrybinę veiklą skatina nuo pat 2009-ųjų. Šiemet konkurse dalyvauti pakviesti dailininkai tapytojai. Jų prašyta pateikti darbus temai "Pandemveiksmis" – orientuotus į išskirtinį pandemijos reiškinį, kaip visuomenės gyvenimo būseną ir jos veikimo faktorių.

"Šiuo konkursu išreiškėme solidarumą su menininkais, kurių kūrybos reikšmę galime nesunkiai pamiršti susikoncentravę tik į pandemijos statistiką ar laukdami stebuklingų vyriausybių sprendimų ir vakcinos-gelbėtojos", – sakė konkursą surengusios investicinės grupės "Žabolis ir partneriai" vadovas Alvydas Žabolis.

Pasak jo, artimiausią dešimtmetį svarbūs bus ne tik medicinos pasiekimai ar vyriausybių spausdinimo mašinos – didelę įtaką darys menas, kuris visuomenę nukreips į aukos arba vilties kultūros kelią.

Pasaulinė pandemija leido mums pajusti slogios vienatvės jėgą, kai ne tik fizinės, bet ir dvasinės erdvės atrodo ištuštėjusios bei spaudžiančios. Izoliuotis pradėjome ne tik likdami namuose, bet ir paskęsdami savo mintyse.

Įkvėpė aktualijos

Nors tapybos darbams pateikti dalyviai turėjo vos dešimt dienų, tačiau jų aktyvumas maloniai nustebino konkurso organizatorius.

"Šiemet sulaukėme rekordinio skaičiaus, beveik 500 kūrinių. Tai didžiulė paskata šią socialinę iniciatyvą tęsti ir plėsti toliau", – sakė A.Žabolis.

Konkursui pateiktus tapybos darbus vertino grupės bendruomenė, o ją konsultavo tapytojas Petras Lincevičius, 2015 m. išrinktas geriausiu mugės "ArtVilnius" jaunuoju menininku.

Pasak P.Lincevičiaus, "Zabolis Art Prize" konkurso dalyvių darbuose pandemijos tema buvo perteikiama pasitelkiant skirtingas stilistikas: sulaukta tiek abstrakčių, tiek ir realistinių kūrinių.

"Finalininkai ir laimėtojai rinkosi nūdienos aktualijas atvaizduoti tiesioginėmis ir perkeltinėmis formomis, pasitelkdami tamsias nuotaikas, ironišką požiūrį. Konkursas parodė, kad pandemija įamžinta bus ne tik istorijoje, bet ir tapyboje kaip medijoje", – teigė P.Lincevičius.

Atskirtis, vienatvė ir viltis

Komisija slapto balsavimo būdu iš visų konkursui pateiktų tapybos darbų atrinko dešimt labiausiai patikusių ir pandemijos tematiką geriausiai atspindėjusių kūrinių ar jų ciklų. Atrinkti tapybos darbai slaptam vertinimui buvo pateikti antrą kartą – juos jau vertino visas bendrovės kolektyvas, o susumavus balsus paaiškėjo ir nugalėtojai.

Pirmoji vieta atiteko 21-ų Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto taikomosios grafikos studentei Gintarei Perepečai, už darbą "Linksma, kol nesupranta". Jame tapytoja vaizduoja džiunglėse su kaukėmis dūkstančias beždžiones, kurių fone matomos kapinės.

Pasak G.Perepečai, toks vaizdinys ir veiksmas atspindi esamoje kritinėje situacijoje gyvenančius žmones. "Žmonės apeina karantino reikalavimus: susitikinėja didelėmis grupėmis švęsti nereikšmingų ir reikšmingų švenčių, netaisyklingai ir dėl vaizdo dėvi apsaugines kaukes, pirštines. Žmonėms yra linksma, kol jie nesupranta, kokia rimta yra situacija. Ją suvokia tik tuomet, kai miršta artimas žmogus", – pažymėjo menininkė.

Antroji vieta skirta 21-ų Viltei Kirlytei, trečio kurso VDA tapybos studentei, už ciklą "Savisauga". Menininkė teigia, kad darbus kūrė pandemijos metu, stebėdama, kaip kinta jos draugai ir juos siejantis ryšys. Pasak V.Kirlytės, cikle yra vaizduojamos figūros, dengiančios savo veidus ir tokiu gestu parodančios pasirinkimą atsiriboti nuo žiūrovo bei aplink esančio pasaulio.

"Pasaulinė pandemija leido mums pajusti slogios vienatvės jėgą, kai ne tik fizinės, bet ir dvasinės erdvės atrodo ištuštėjusios bei spaudžiančios. Izoliuotis pradėjome ne tik likdami namuose, bet ir paskęsdami savo mintyse. Fizinis ir psichologinis išsekimas dažnai priveda žmogų prie užsidarymo bei slėpimosi tiek nuo pasaulio, tiek nuo savęs paties, o pandemija šį reiškinį dar labiau išryškino", – teigė V.Kirlytė.

Trečiąją vietą pelnė aštuoniolikmetė Yana Siletskaya už tapybos kūrinį "Just in case" ("Dėl viso pikto"). Mergina į Lietuvą atvyko iš Kazachstano ir šiuo metu VDA Kauno fakultete studijuoja taikomąją grafiką.

Yana Siletskaya. „Just in case“ („Dėl viso pikto“).

"Pagyvenusios moters vyrą dėl ūminio plaučių uždegimo išsiveža greitoji pagalba. Ji prašo gydytojų kartu paimti ir ikoną su šventojo atvaizdu – tik dėl viso pikto, jei jų gydymo metodai nepadės. Net tokiais laikais žmonės vis tiek labiau pasikliauja tikėjimu nei šiuolaikine medicina", – taip savo darbą pristato Y.Siletskaya.

Konkurso nugalėtojos G.Perepečai, V.Kirlytė ir Y.Siletskaya bus apdovanotos piniginiais prizais: už pirmąją vietą bus skiriama 1 000, už antrąją – 800, o už trečiąją – 500 eurų.

Tiek su konkurso laimėtojomis, tiek su nemaža dalimi kitų dalyvių bus tariamasi dėl galimybių įsigyti jų kūrinius.

Testas sau ir automobiliui

Sekmadienį Margio karjere surengtų testų metu lenktynininkas džiaugėsi, kad praėjus penkiems mėnesiams po Dakaro vėl gali treniruotis ne tik sporto salėje, tačiau ir sėdėdamas prie lenktyninio „Mini“ vairo. V. Žala prisipažino, kad įprastai, siekiant išlaikyti įgūdžius, reikėtų bent kartą per mėnesį pasitreniruoti „koviniu“ režimu, todėl po netrumpų „atostogų“ komanda sutarė, kad ilgiau laukti nebegalima.

„Kuo ilgesnė pertrauka, tuo ir adaptacijos ilgesnės reikia, todėl labai laukėme, kada vėl galėsime išvažiuoti. Treniruodamiesi karjere „prisukom“ apie 150 kilometrų, kurių metu buvo visko. Pradžioje atrodė, kad kartais ir automobilį prastai jaučiu, kad ir traukos trūksta, ir pavaros tinkamai perjungti nepavyksta, tačiau po dešimto rato pajaučiau, kad viskas grįžta į vėžes“, – įspūdžiais iš treniruotės dalinosi V. Žala.

Lenktynininkas atviravo, kad nors testo reikėjo įgūdžiams prisiminti, pats jo labai laukė, nes tai buvo pirmasis išvažiavimas su „Mini“ po to, kai automobilį Frankfurte, Vokietijoje, taisė „X-Raid“ komanda.

„Paskutiniame Dakaro etape, po smūgio į akmenį, apgadinome „Mini“ todėl išsiuntėme jį „X-Raid“ komandai į Frankfurtą, kad jie visus nesklandumus sutvarkytų. Po remonto darbų tik dabar turėjome pirmą progą išbandyti automobilį, todėl buvo labai smalsu patikrinti, kaip jis važiuoja. Testai parodė, kad viskas sutvarkyta nepriekaištingai“, – aiškino „Agrorodeo“ komandos pilotas.

Svarbus etapas

V. Žala teigė, kad dar viena komandai svarbi data – birželio 11-oji. Šią dieną Dakaro organizatoriai surengs oficialų pristatymą, kurio metu praneš, kur ir kaip tiksliai vyks 2021-ųjų Dakaras bei pateiks daugiau lenktynininkams svarbios informacijos.

„Agrorodeo“ pilotas aiškino, kad vienas iš pagrindinių pasiruošimo Dakarui etapų yra būtent šis pristatymas, kuriame organizatoriai pateikia daugiau svarbių detalių apie lenktynes. Vis tik šiais metais, dėl COVID-19 pandemijos lenktynininkams kilo abejonių, ar Dakaras, kaip ir kitos sporto varžybos, nebus atšauktas.

„Kiekvienais metais viskas vyksta šiek tiek paprasčiau. Grįžus po Dakaro pradedame ruoštis kitam Dakarui ir žinome, kad pristatymas anksčiau ar vėliau įvyks, tačiau šiais metais buvo daug nežinomybės“, – sakė V. Žala.

Planuose ir ralio čempionatas

Lenktynininkas teigė, kad besiruošdamas Dakarui taip pat planuoja ralio trasose pasirodyti ir su „Škoda Fabia R5“ bolidu. V. Žala prisipažino, kad kol kas nėra įsitikinęs ar pavyks dalyvauti visuose Lietuvos automobilių ralio čempionato etapuose, tačiau tikslesne informacija ir savo planais pasidalins jau netrukus.

„Žiūriu, iš toli atvažiuoja tokie murzini murzini dviratininkai. Matau, kad mina iš labai toli, su dideliais krepšiais ant dviračių. Klausiu, kur važiuojat. Sako, nežinome, gal liksime Vilniuje, o gal ir ne. Sakau, likit. Matot tą dangoraižį? Viršuje gyvenu aš. Galit gyventi pas mane. Tiems žmonėms – per 40 metų. Apsikeitėme numeriais, po valandos man rašo – ar tikrai galim atvažiuoti? Pasitinku juos prie laiptinės, su tais krepšiais vos įgrūdau per duris, apsauga žiūri, ką aš čia darau. Pakylam į viršų, pamato namus, kuriuose Vilnius matosi visais 360 laipsnių. Sakau, rytoj anksti ryte išvažiuoju į Palangą, galit čia būti, kiek norit. Imkit viską, ką randate šaldytuve, pilna vyno, galit gerti. Jiems žabtai atsidarė, klausia: „Who are you?“ („Kas tu esi?“ – angl.)“, – šį antradienio vakarą 20 val. LNK laidoje „Bus visko“ pasakos vyras.

M. Luckos biografija – išties spalvinga. Augęs griežtoje šeimoje, kurioje tėtis sportininkas, nuo mažų dienų Marius taip pat daug sportavo. Dėl itin geros formos vaikinas šiandien gali pasidžiaugti žurnalų viršelių verta išvaizda ir žaismingu pasitikėjimu. Todėl metai iš metų jį galima pamatyti žygiuojant įvairių kolekcijų pristatymuose ar reklamose. O ir pramogauja jis šiek tiek kitaip. Norėdamas pabėgti nuo siautulingo miesto, su bičiuliu keliauja į kitą pasaulio kraštą ir dalyvauja triatlone, kurio metu turi plaukti, 100 km minti dviračiu, o nulipęs nuo jo, dar nubėgti dešimtį kilometrų. Sportinė ištvermė padeda ir keliaujant. Mariaus tikslas – per penkerius metus apkeliauti pasaulį.

Jo nuotykiuose yra ir itin ekstremalių istorijų. Šiandien jaunas vyras prisimins pastarąją kelionę po Šiaurės Ameriką. „Pakūrenome laužą, atėjo vakaras, įlindau į palapinę, tik užmigau, ir prabundu nuo tokio keisto garso. Tai buvo meška! Su savo jaunikliais atėjo kažkur netoli palapinės. Ji bendravo su savo vaikais taip maloniai riaumodama. Iki dabar atsimenu, kaip visą kūną tiesiog suparalyžiavo, gulėjau ir bandžiau neuždusti. Sakiau sau: Mariau, kvėpuok, tu neturi jokio maisto palapinėj, ji tikrai neateis. Visą naktį neapleido mintys – galima taip ir išprotėti“, – sakė vyras.

Didingi gamtos stebuklai

Po trijų darbo Amerikoje mėnesių troškome pamatyti išsvajotą vakarinę pakrantę. Vietiniai patarė: "Geriau aplenkite miestus, bet būtinai sustokite gamtoje." Susidėjome kuprines į bagažinę ir važiavome. Kuo toliau nuo miesto šurmulio. Didžiojo kanjono link.

Tikėjau, kad ta vieta Arizonos valstijoje nepaprasta, bet įspūdis pranoko lakiausią fantaziją. Nė vienas atvirukas, nuotrauka ar vaizdo įrašas neatskleidžia to jausmo, kai stovi ant skardžio ir žvelgi tolyn. Per daugiau nei 6 mln. metų Kolorado upės suformuotas tarpeklis driekiasi beveik 500 km! Ne veltui Didysis.

Patraukus Nevados valstijos pusėn, prieš akis atsiveria kaktusais nusėti neišmatuojami dykumų plotai. Stoviu ir stebiu, kaip vėjo gūsiai užpusto mano pėdsakus smėlyje. Apsidairau, aplink plyti geltonų atspalvių smėlio laukai. Suprantu, kad aš tokia pat maža kaip ta smėlio smiltelė. Užsukame į vienišą degalinę prie kelio. Darbuotoja pasitinka su šypsena. Bandome pavargusias akis atmerkti dar viena kofeino doze ir keliaujame toliau. Nevada nustebina savo kraštovaizdžiu.

Pakeliui į Antilopės kanjoną Šiaurės Arizonoje sustojame prie Pasagos vingio. Visai netoli 89-ojo greitkelio esantis objektas dovanoja nepaprastą vaizdą. Smaragdo spalva žėrinti Kolorado upė, apsupusi uolas, suformuoja vingį, kuris atrodo kaip pasaga. Į automobilį grįžtame nuo saulės paraudusiais skruostais ir smėlio pilnais batais. Įspūdžiai netelpa manyje. Pasiekę Antilopės kanjoną, nusileidžiame į siaurą tarpeklį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo tamsus. Tačiau pro uolų tarpus skverbiasi saulės spinduliai. Ryškios oranžinės uolos ir krentanti šviesa ant jų – dar vienas gamtos stebuklas, kuris atima kvapą. Pasitelkę vaizduotę, įžvelgiame ir gyvūnų, ir žmonių siluetus.

Daug nesitikėdami leidžiamės Braiso kanjono Jutos valstijoje link. Tai, ką pamatome, ir vėl apstulbina. Uolos atrodo taip, tarsi būtų ne gamtos suformuotos, o pastatytos žmogaus. Neįtikėtina. Atrodo, atsidūrėme gotikos architektūros pasaulyje. Kuo daugiau vietų aplankome, tuo sunkiau išsirinkti, kuri iš jų gražiausia.

Kai manęs paklausia, kas kelionėje įsiminė labiausiai, net nepagalvojus širdis žino atsakymą – tai gamta. Ir jos stebuklai.

Naktys gamtoje

Sėdime automobilyje, skamba muzika, o pro langus tematyti raudonų atspalvių uolos. Net ir kelias, vedantis per Zajono nacionalinį parką Pietinėje Jutoje, raudonas. Mes nekalbame, tik mėgaujamės. Dėl tą dieną siekusio 40 laipsnių karščio į suplanuotą žygį negalėjome leistis.

Ten yra visame pasaulyje išgarsėjęs Angelų nusileidimo takas, kuris dėl stačių skardžių skirtas tik patyrusiems žygeiviams. Užkopus į galinį tašką, pasak parko gidų, atsiduri tokioje vietoje, kurioje ir angelai gali nutūpti. Atsiveria vaizdas į visą parką. Karštas oras nesutrukdė mėgautis Zajono kraštovaizdžiu. Vaikščiojame paupiu, stebime gigantiškas uolas. Matome, kaip laukiniai gyvūnai, nekreipdami dėmesio į turistus, užkandžiauja prie pelkės. Pažadėjau sau, jeigu grįšiu, tai žinau kur.

Ne vieną naktį praleidome gamtoje. Pramerkę akis aikčiojame iš nuostabos, kokie peizažai aplink. Už automobilio lango briedžiai rupšnoja žolę. Jokie viešbučiai ir patogiausios lovos nepakeis to jausmo. Tos ramybės, kurią gali duoti gamta.

Įsitikinau, kad visi amerikiečiai, kurie dalijo patarimus, buvo teisūs. Gamta – aukščiau visų lūkesčių. Ir ne tik lankytinos vietos ar nacionaliniai parkai. Kiekvienas kelias, pieva, kalnas ir ežeras – skirtinga ir beprotiškai gražu. Kiekviena valstija atsiskleidžia vis kitokia gamtos spalvų gama. Kai manęs paklausia, kas kelionėje įsiminė labiausiai, net nepagalvojus širdis žino atsakymą – tai gamta. Ir jos stebuklai.

Kaip "Vienas namuose"

Iš savo kelionės plano neišmetėme ir miestų, tikėdamiesi pamatyti tiek kartų filmuose šmėžavusius vaizdus. Realybė – kiek kitokia. Per daug garsiai kalbama apie Amerikos miestus, iš anksto suformuojant nuomonę. Geriau keliauti į juos daug nesitikint. Daugybė turistų, besigrumiančių dėl geresnio kampo nuotraukai. Daug nešvaros, šiukšlių, nemalonus kvapas ir benamiai ant kiekvieno gatvės kampo – tai, ko holivudiniai filmai nerodo.

Kiekvienas Ameriką atranda kitaip. Aš jos dvasią pajutau skriedama per dykumas ir svajodama ant skardžių kanjonuose. Esu gamtos vaikas, bet nebandau sumenkinti ir miestų.

Jau nuo vaikystės svajojau pasijusti skruzdėle tarp Niujorko dangoraižių. Pasiklysti ir palakstyti po Centrinį parką, kaip Kevinas iš "Vienas namuose". Niujorko panorama, kurią pamačiau iš paukščio skrydžio, neįtikėtina. Užkilus į 70-ą "Top of the Rock" pastato aukštą, atima žadą. Tarp pilkų ir mėlynų atspalvių pamatau dalelę žalumos. Nepriekaištingos kvadrato formos centrinis parkas įsiterpęs į urbanistinę Manhatano aplinką. Įsižiūriu: aplink juda juodi ir geltoni taškeliai. Tai nuolatos gyvas Niujorko eismas. Tarsi jūra banguojanti minia miesto šaligatviuose. Nepertraukiama automobilių grandinė, išmarginta geltonaisiais taksi automobiliais.

Niujorko gatvių chaosas man atrodo žavingas. Įkyrūs pardavėjai, žerdami komplimentus, bando parduoti turą autobusu. Žmonės su portfeliais skuba į darbus biuruose. Turistai vaikštinėja pakėlę akis į dangų, bandydami įžiūrėti dangoraižių viršūnes. Čia sustoti negali, reikia plaukti su banga. Horizonte matyti ir "Empire State" pastatas, kuris kadaise buvo aukščiausias visame pasaulyje. Užsikeliame. Iš 89-o aukšto matau tolumoje stūksančius žemutinio Manhatano pastatus. Visi atrodo taip taisyklingai surikiuoti. Ilgai tyrinėjame Niujorką iš viršaus. Kaip maži vaikai aikčiojame ir pirštais baksnojame tai vieną, tai kitą objektą.

Benamiai – miesto dalis

Atvykus į Los Andželą iš rytinės pakrantės, pagalvoju: "Amerika čia visai kitokia." Lengvas vėjas nuo Ramiojo vandenyno glosto mane. Laisvė ir ramybė viduje. Tiesa, Los Andželas – tikrų kontrastų miestas. Atrodo, kad žmonės čia neturi rūpesčių arba juos užgožia pramogomis.

Mieste gausu benamių. Net ir prie Venecijos paplūdimio jie įsikūrę nedideles stovyklavietes. Čia pat, nekreipdami į juos dėmesio, turistai ir vietiniai mėgaujasi kaitria Kalifornijos saule. Benamiai amerikiečiams visai nekelia nuostabos. Taku šalia paplūdimio skrieja besišypsantys žmonės su riedučiais, dviračiais ir riedlentėmis – tikra Kalifornijos dvasia. Vakarėjančio dangaus fone besikeičiantys palmių siluetai Beverli Hilso "Rodeo Drive" gatvėje nukelia mane į praeitį. Kažkada visa tai mačiau tik filmuose, o dabar aš čia.

Deja, atrakcionų parko Amerikoje neišbandėme, tačiau pasivaikščiojimas San Fransisko gatvelėmis priminė amerikietiškus kalnelius. Užlipi į vieną kalniuką ir matai, kad priešakyje dar didesnis laukia. San Fransiske aplankome garsųjį Alkatraso kalėjimą. Tiesa, dabar – tik muziejų, bet menantį daug. Prieš keliaujant ten buvau girdėjusi apie keistą šaltį, tvyrantį kalėjime. Ir išties, vos tik įžengusi įsivaizduoju, kaip kadaise pastatas buvo pilnas kalinių, kūną apima šaltis.

Žinoma, neaplenkiame ir pagrindinio San Fransisko simbolio Aukso Vartų tilto – vienos populiariausių vietų visame pasaulyje. Deja, Amerikoje ši vieta yra liūdnai pagarsėjusi – kasmet įvyksta daugybė savižudybių.

Maloni rutina

Dirbau padavėja ir mėgau savo darbą. Mažoje picerijoje leidau vasaros dienas. Jos prabėgo mažame miestelyje Lenokse, vakariniame Masačusetse. Lenoksas visai toks kaip Lietuva – žalias, dažniausiai neapsieinantis be lietaus. Būnant ten jautėmės kaip namuose.

Prisimenu pirmą darbo savaitę. Dar visai nepažįstamose gatvėse sutinku ankstyvą rytą su saule pakilusius praeivius. Vyresnio amžiaus porelė, susikibusi rankomis, vedžioja išpuoselėtus augintinius ir teiraujasi manęs, kaip sekasi. Jauna šeima kartu su savo atžalomis, pasidabinę sportinėmis aprangomis, bėga ristele, iš toli šypsosi ir sveikina linkėdami geros dienos. Prazvimbia du draugai su dviračiais, o paštininkas, lėkdamas autobusiuku, man pamoja. Jaučiuosi keistai. Tarsi jau buvau čia, ėjau tomis gatvėmis ir kalbėjau su tais žmonėmis.

Nepajutau, kai tai tapo rutina. Malonia rutina. Kiekvieną rytą toje pačioje gatvėje sutikdavau paštininką, kuris teiravosi, kaip man sekasi ir sakydavo: "Dar susitiksime!" O atnešęs laiškus į darbą juokdavosi, kad ir vėl pasimatėme. Iš prieš perėją sustojusio furgono pasigirsta balsas: "Labas, kaip tu? Vėliau užsuksiu sumuštinio." Visus tuos rytinius žmones pažinojau, bendravau su jais, glosčiau augintinius. Tokie rytai visai kitaip nuteikdavo darbo dienai.

Man prireikė laiko priprasti prie amerikietiško draugiškumo. Visi puikiai žinome, kokie amerikiečiai atrodo atsipalaidavę, linksmi, laisvi. Parduotuvėje su tavimi kalba kaip su senu bičiuliu, o gatvėje šypsosi, moja ranka. Vos tik atėjus į naują darbo vietą, būsimi kolegos apipylė komplimentais, užpuolė teiraudamiesi apie kelionę, poilsį ir miegą. Pirmą kartą susitikę žėrė gražius žodžius ir dalijo apkabinimus. Nežinau, kurie iš šių gestų buvo tikri, kurie suvaidinti. Pasijaučiau tikra niurzga, nesuprantančia, kodėl jie, tie amerikiečiai, tokie įkyrūs. Darbe manęs vis klausdavo, kodėl aš pikta, kodėl liūdna. O aš galvojau: nei aš pikta, nei liūdna. "Mes, lietuviai, esame rimtesnio būdo", – vis aiškinau jiems. O jie šypsodamiesi man atšaudavo: "Neliūdėk, viskas bus gerai." Kodėl jie nesupranta, galvodavau aš. Ilgainiui išmokau pamoką – daugiau šypsotis. Niekam daugiau nekliuvo mano "bloga" nuotaika. Ir pačiai buvo gera.

Pažintys, kurios praturtina

Kiekvieną dieną klientams atsakinėdama, iš kur aš esu ir kur yra Lietuva, susipažinau su daugybe įdomių žmonių. Vaikinas Matthew, išgirdęs, kaip kažkam pasakoju apie savo atsiradimo istoriją Amerikoje, užkalbino mane. "Tu iš Lietuvos? Ir tavo vardas Eglė?" – klausia jis manęs žiūrėdamas į ant sienos pakabintą piešinį su mano vardu.

Iš kuprinės išsitraukia marškinėlius su užrašu "Lietuva". Kiek suglumusi pasiteirauju, kaip jis gali būti susijęs su mano gimtąja šalimi. Pasirodo, Matthew senelis buvo lietuvis, gimęs Amerikoje. Jo svajonė buvo aplankyti Lietuvą, kurios išpildyti per gyvenimą nesuspėjo. Tad mano sutiktas draugas savo senelio misiją įgyvendino ir tvirtino, kad pamilo Lietuvą. "Labas, kaip gyveni?" – lietuviškai sušuko Matthew, kitą kartą užsukęs sukrimsti picos gabalėlio.

Virtuvėje dirbo vaikinai iš Meksikos. Nepaprastai geros širdies, paprasti ir linksmi, labai sunkiai dirbantys ir puikiai atliekantys savo darbą. Meksikiečiai Jesus ir Jairas mane išmokė ne tik ispaniškų frazių, bet ir buritą susukti, atskleidė geriausią gvakamolės padažo receptą. Dienomis darbe skambėdavo juokas, o vakarais, kai prigužėdavo pilna kavinė, darbuodavomės padėdami vieni kitiems. Aš, nubėgusi į virtuvę, jiems avokadą sutrinu. O jie išbėgę iš virtuvės, jau žiūriu, klientus aptarnauja. Dirbti tokiomis sąlygomis – be galo gera. Visada žinai, kad neliksi vienas, nes komanda padės esant bet kokiai situacijai.

Pasijaučiau tikra niurzga, nesuprantančia, kodėl jie, tie amerikiečiai, tokie įkyrūs. Darbe manęs vis klausdavo, kodėl aš pikta, kodėl liūdna. O aš galvojau: nei aš pikta, nei liūdna.

Įkvėpė būti geresnę

Atvykusi į Ameriką turėjau dirbti kitą darbą. Tačiau situacija susiklostė kiek kitaip. Ir dabar galvoju, kad viskas taip ir turėjo būti. Netikėtai atsiradusiame darbe sutikau geraširdžius žmones. Ten praleidau visą vasarą, nė kiek dėl to nesigailėdama. Nors atrodo, kas gali leisti vasaros dienas darbe ir tuo džiaugtis? Jeigu saulė džiugindavo savo spinduliais, mes. iš gretimos kavinės pagriebę po ledų porciją, valgėme juos ir džiaugėmės trumpomis pertraukėlėmis drybsodami ant žolės.

Po darbo visuomet buvo be galo įdomu klausytis Jesus ir Jairo istorijų apie Meksiką. Kilę iš mažų miestelių, jie pasakojo, koks gyvenimas verda ten. Širdį spaudė, kai girdėjau istorijas apie skurdžiai gyvenančias šeimas, kurios vakarienei dalijasi tik paskrudinta tortilija ir daržovėmis. Meksikoje studijuoti labai brangu, ypač jei esi kilęs iš kaimo, tad tikrai ne kiekviena šeima gali išleisti vaikus mokytis. O jei ir išleidžia, tai dažniausiai tik vieną. Daug sužinojau apie Meksiką, o mano draugai – apie Lietuvą. Prieš tai jiems nelabai žinoma šalis dabar tapo svajone. Vasaros pabaigoje buvo sunku atsisveikinti su visai netikėtai artimiausiais žmonėmis Amerikoje tapusiais meksikiečiais. Dėkodami vieni kitiems už prisiminimus visam gyvenimui, pažadėjome dar susitikti.

Jų draugiškumas buvo tikras ir neperspaustas, kaip kai kurių amerikiečių. Jesus ir Jairas mane išmokė, kad galima į gyvenimą žvelgti kiek kitu kampu. Jie parodė, kad pozityvumas suteikia daug gerų dalykų. Vaikinai sunkiai dirbo, kad galėtų padėti savo šeimoms, likusioms Meksikoje. Tie žmonės nešioja nematomą, bet jaučiamą gerumo aurą. Tai mane įkvėpė būti geresniu žmogumi.