– Jūs visada aplink save skleidžiate pozityvumą. Ar jums pačiai būna liūdna? Ar jūs verkiate? Ar jūsų gyvenime taip pat būna visko?

– Patikėkit, mano gyvenime tikrai būna visko, tačiau ašarų verta tik brolio netektis, todėl verkiu tik kalbėdama apie Kęstutį. Dar būna, kad verkiu iš džiaugsmo. Mane sujaudinti gali pasakiškai gražus baleto pasirodymas ar romantiškas filmas. Tačiau neneigsiu, gyvenime man būna net labai liūdnų akimirkų. Tokiais atvejais aš rašau dienoraštį, kuriame dėkoju už gražius įvykius nutikusius tą dieną. Gyvenimas susideda iš smulkių detalių, todėl ten padėkoju už praeivio gražų žodį, kasininkės ar padavėjos komplimentą, puikius laidos reitingus ar malonų įvykį darbe. Paprastai tokių dalykų nesureikšminame, tačiau dienos pabaigoje išgyvendama šiltą emociją antrą kartą, primenu sau, kad gyvenimas yra nuostabus. Patikėkit, tai veikia! Šis būdas atsikratyti niūrių nuotaikų jau daug metų padeda ne tik man, bet ir mano draugams.

– Subyrėjo jūsų ilgai puoselėti santykiai, tačiau dabar vėl spinduliuojate džiaugsmu, ar jūsų širdis užimta?

– Laimė mėgsta tylą, todėl nebenoriu dalintis savo asmeninio gyvenimo detalėmis, tačiau galiu pasakyti, kad šiandien esu labai laiminga, o kad tą laimę atrasčiau, pirmiausia turėjau išmokti būti viena.

Lygiai prieš metus nutraukus sužadėtuves, labai bijojau, kad liksiu viena. Greitai šokau į naujus santykius su visiškai netinkamu žmogumi. Supratę, kad esame per daug skirtingi ir neturime bendros ateities, pasukome skirtingais keliais. Tuomet sau pasakiau, kad, norėdama būti laiminga santykiuose, pirmiausia turiu išmokti būti viena, pati su savimi. Galiu pasidžiaugti, kad man tai pavyko. Šiandien esu labai laiminga.

– Turbūt nauji atradimai bei potyriai kelionėse padeda atitrūkti nuo rūpesčių?

– Darbas ir kelionės yra geriausias vaistas nuo visų rūpesčių, ypač asmeninio gyvenimo. Man kelionės yra didžiausia gyvenimo aistra, padedanti ne tik plėsti savo pasaulėžiūrą, užmegzti naujas įkvepiančias pažintis, bet ir augti kaip asmenybei. Džiaugiuosi, kad keliaujant man visada pavyksta suderinti darbą su malonumais. Nufilmavome daugybę nuostabių istorijų laidai „Bus visko“. Vis tik prisipažinsiu, kad po skyrybų jaučiausi labai pasimetusi. Po daugiau nei ketverių metų santykiuose reikėjo iš naujo atrasti save bei susiburti aplinką. Šią vasarą leidau sau padaryti pertrauką nuo darbo socialiniuose tinkluose. Dalinausi tik nedidele dalimi to, ką patyriau kelionėse, tam, kad ateityje vienoje vietoje turėčiau ryškiausius kelionės prisiminimus. Norėjau pailsėti nuo visko ir man tai pavyko. Keliaudama ne tik atradau ramybę, bet subūriau platų draugų ratą visame pasaulyje ir galiu pasakyti, kad šiuo metu gyvenu tokį gyvenimą, apie kurį visada svajojau.

Gintarė Gurevičiūtė. / Laidos kūrėjų nuotr.

– Kuri kelionė Jums buvo įsimintiniausia?

– Visos kelionės buvo labai skirtingos, todėl būtų labai sunku išskirti vieną. Savo vasarą pradėjau dar ankstyvą pavasarį, kai su dvidešimties draugų kompanija išvykome į Turkiją švęsti draugės trisdešimtmetį. Šventėme pasakiškai gražioje viloje įsikūrusioje Kalkano miestelyje. Visai netrukus išvykau į Milaną švęsti kitos draugės gimtadienio. Mergaitišką savaitgalį pakeitė poilsis prie Komo ežero Italijoje, kur pirmą kartą atostogavau viena. Tai buvo nemažas iššūkis, geras savęs pažinimas. Pasirodo, būti svetimoje šalyje visiškai vienai nėra taip paprasta. Įspūdingai prasidėjusi vasara tęsėsi po kelių savaičių išvykus į Graikiją, kur su draugais dešimt dienų jachta plaukiojome aplink Graikijos salas. Po to dar savaitę leidome geriausiais vakarėliais garsėjančioje Mikono saloje. Iš Mikono skridome į Kroatiją, kurioje vyko draugės sūnaus krikštynos. Ten turėjau galimybę pamatyti tokią Kroatiją, kokios kaip turistė niekada nepamatyčiau. Draugė kilusi iš gilias šeimos vertybes puoselėjančios kroatų šeimos, kuriai priklauso daug salų aplink Zadarą, tad penkias dienas plaukiojom su jachta ir lankėmės skirtingose salose, kurios dėl savo grožio ir unikalios gamtos buvo paskelbtos nacionaliniais parkais ir šiandien yra saugomos valstybės. Iš Kroatijos skridome į Paryžių. Grįžusi neilgai pasimėgavau lietuviška vasara, nes išskridau į Taorminos miestelį Sicilijoje, kuriame kopėme į Etnos ugnikalnį ir su gidu lankėmės filmo „Krikštatėvis“ filmavimo vietose. Dalyvavome ekskursijoje laiveliu aplink vulkano salas, kurios metu turėjome vietinių vynų bei sūrių ir delikatesų degustaciją. Tačiau bene didžiausią įspūdį paliko gražiausias mano kada nors matytas modernaus baleto pasirodymas istoriniame amfiteatre po atviru dangumi.

– Ar kelionėse laikotės tam tikros rutinos, ar kaip tik leidžiate sau visiškai atsipalaiduoti?

– Keliaudama pasakau sau, kad niekada griežtai nesilaikysiu kelionės plano. Patikėkite, mano spontaniškumas atvedė į gražiausias kelionių akimirkas. Būtent taip po kelionės Mikone išskridau į Kroatiją, o po Sicilijos atsidūriau Stokholme. Kelionėse laikausi kuo įmanoma didesnio saugumo, niekada nebūnu viena, lankausi tik tose vietose, kurios garsėja savo griežta lankytojų atranka, o į naujas pažintis leidžiuosi tik su draugų draugais, kurie laiką leidžia toje pačioje kompanijoje.

Deja, jaustis saugiai ne visada pavyksta. Kelionė į Milaną, kuriame vyko „About You“ mados savaitė, baigėsi labai skausmingai – buvau apiplėšta, mane užpuolė ir pavogė brangų laikrodį. Tai labai stipriai sukrėtė. Tris valandas surašinėjant protokolą policijoje ir bandant atpažinti nusikaltėlius, guodė viena mintis – kad likau sveika, manęs nesužeidė.

– Esate minėjusi, jog keliaudama sutinkate ypač įdomių, su išskirtinėmis gyvenimo istorijomis žmonių.

– Vasaros pradžioje Milane vykusiuose „About You“ influencerių apdovanojimuose turėjau galimybę susipažinti su pačiais įtakingiausiais Europos ir viso pasaulio influenceriais, tokiais kaip Khaby Lame. Paryžiuje turėjau galimybę nedidelėje kompanijoje vakarieniauti su didžiausios pasaulyje kriptovaliutų biržos „Binance“ įkūrėjais, sutikau visą krūvą protu sunkiai suvokiamos sėkmės pasiekusių menininkų, kuriuos šiandien drąsiai galiu vadinti savo draugais. Įkvepiančios pažintys yra bene didžiausia priežastis, dėl kurios dievinu keliones, o jų pastaruoju metu buvo labai daug. Dalis iš šiais metais sutiktų žmonių savo istorijomis sutiko pasidalinti „Bus visko“ laidoje, kurias parodysime šiame sezone.

– Šiemet – jau aštuntasis „Bus visko“ sezonas. Kaip Jums pavyksta suderinti darbą televizijoje ir keliones?

– Visų pirma, mano darbas man yra gyvenimo būdas, didžiausias malonumas, o kartais net ir pramoga. Man be galo įdomu ieškoti naujų įkvepiančių pašnekovų, juos kalbinti ir galiausiai rašyti scenarijus, kurie leistų beveik dviejų valandų pokalbį žiūrovams perteikti per pusvalandį suteikiant tokį pat įkvėpimą, kurį pati patyriau bendraudama su savo pašnekovu. Per COVID-19 pandemiją su „Bus visko” komanda išmokome prisitaikyti ir prireikus dirbti nuotoliniu būdu, todėl šiandien galiu rašyti scenarijus ir kalbinti pašnekovus iš bet kurios pasaulio vietos.

– Visai neseniai įsigijote namą Vilniuje. Ar esate patenkinta savo pasirinkimu bei kaip Jums sekasi įsikūrimo darbai?

– Esu be galo laiminga spėjusi įsigyti namą prieš kylančių kainų bumą, tai turbūt vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų. Taip pat džiaugiuosi, kad jį įrengti sutiko „Cle de Maison“ interjero dizaino studija, kuri antrus metus iš eilės gavo geriausio Europos interjero apdovanojimą. Įsikūrinėjimo darbai sekasi puikiai. Rudenį ketinu keliauti mažiau, tad socialiniuose tinkluose daugiau dalinsiuosi tuo, kaip man sekasi įrenginėti namą, pasidalinsiu ne tik savo baldų ar interjero pasirinkimais, bet ir problemomis bei jų sprendimo būdais, su kuriais susiduria dauguma naujakurių. Kartu su dizainerėmis aptarsime ryškiausias kryptis, apšvietimo sprendimus, naujausias technologijas bei būdus sutaupyti siekiant maksimalaus patogumo.

Laida „Bus visko“ su G. Gurevičiūte – kiekvieną antradienį 20 val. per LNK.

Akistata su mirtimi

Sykį, važiuodama iš darbo namo troleibusu, išgirdau dviejų jaunų mamyčių pokalbį. Viena susisielojusi aiškino kitai, kaip maži vaikai tiesmukai suvokia mirtį, ypač jei tėvai neapdairiai lepteli kažką panašaus į "senelis išėjo…" "O kada grįš?" – natūraliai kyla klausimas mažyliui, laukiančiam mylimo žaidimų draugo dieną, savaitę, mėnesį. Paskui stvarstančio tėvus už skvernų ir neleidžiančio žengti nė žingsnio iš namų, nes juk ir jie gali išeiti, o paskui nebegrįžti. "Geriausia, – svarstė toji mamytė, – mirus artimam žmogui leisti vaikui su juo atsisveikinti."

Tuomet prisiminiau ir savo elgesį, kai mirė Saulėjos senelis. Dukrai buvo septyneri. Ilgai svarsčiau: vestis ją į šarvojimo salę ar vėliau, po laidotuvių, tiesiog pateikti mergaitei faktą, kad, deja, senelis buvo jau senas ir mirė. Daugiau su Saulėja žaisti nebegalės. Niekada.

Žinau, psichologai skeptiškai vertina mamų pastangas mirtį sušvelninti, apipinti pasakiškais motyvais, bet man tąkart tikrai labai norėjosi kalbėti apie nuostabų Saulėjos žaidimų draugą – senelį, sėdintį su angelais Danguje ant pūkinių debesų ir stebintį mus, likusius čia, Žemėje.

Pasakiau jai tiesą: senelis sunkiai sirgo. Nepagydoma liga. Kartais taip nutinka, kad ir gydytojai nebegali padėti. Todėl mirė ir pateko į kitą, Dangaus, pasaulį. Ten nėra ligų, todėl senelis dabar laimingas šypsosi ir siunčia linkėjimų. Jis iš Dangaus stebės, kaip Saulėja augs, mokysis mokykloje, kada nors augins savo vaikučius, kuriems papasakos apie jų prosenelį.

Piešinys "miegančiam" seneliui

Tuomet drauge su vyru nusprendėme, kad geriausias atsisveikinimas, suprantamas septynmečiui vaikui, galėtų būti… piešinys. Taigi, pasitelkę dailės terapiją, sėdome visi drauge piešti.

Tai buvo išties nuostabus laikas. Prisiminėme, kaip jis – aktyvus sodininkas – rudeniop tempdavo mums visokias sodo ir daržo gėrybes, kaip mokė Saulėją slidinėti, kaip visi drauge liejome čiuožyklą ant ežero kranto… Dabar jis – nuostabaus grožio angelas. Ir Saulėja pripiešė juokingam žmogeliukui, sėdinčiam ant debesies kraštelio, didelius sparnus. O lapo kamputyje – ir visą mūsų šeimyną, linksmai mojuojančią jam.

Šarvojimo salėje, sėdinčiųjų siaubui, įkišome tą gražiai sulankstytą piešinį "miegančiam" seneliui į kišenę. Nei tada, nei per laidotuvių ceremoniją dukrelė neverkė – nes ir ko gi? Keliauti į Dangų, patys pagalvokite, o dar su artimųjų nupieštu "meilės žemėlapiu" kišenėje – visai nebaugu!

Baimė užmigti ir nebeprabusti

Kitaip reagavo vienuolikmetė draugės dukra į savo broliuko, dar gyvenusio mamos pilvelyje, netektį. Sakoma, kad tokio amžiaus vaikai jau beveik supranta, jog mirtis – neišvengiama. Ji anksčiau ar vėliau aplankys kiekvieną iš mūsų.

Po dar negimusio broliuko mirties mergaitė net bijodavo eiti miegoti: jautėsi labai nesaugi. Vis prisispyrusi klausinėdavo tėvų, ar nakčiai užmigusi ji tikrai iš ryto pabus. Tėčiui teko apsišarvuoti kantrybe ir kantriai atsakinėti į visus specifinius klausimus, kurie tik nedavė jai ramybės. Sąmoningi tėvai netgi leido vienuolikmetei laikinai persikraustyti į jų lovą, kad įsijautrinusi mergaitė galėtų užmigti ir keltis su jais drauge.

Po kiek laiko skausmas atlėgo, baimė užmigti ir nebeprabusti dingo, o broliukas – palaidotas bendrame neišnešiotukų kapelyje – visuomet liks šios šeimos širdyje.

Skausmas išgremžė

Turbūt sudėtingiausia gedėti ir kalbėti apie savo jausmus paaugliams, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius į suaugusiųjų pasaulį. Bando pažinti save. Formuoti savo pasaulėvoką.

Draugės mirtis užklupo mane dar ankstyvoje paauglystėje. Iki tol buvo tekę išgyventi tik mylimų gyvūnų netektis. Ta pirmoji žmogiškoji mirtis sudrebino mano gyvenimą iki pačių pašaknų. Dėl jos, kaip tada maniau, viena ausimi klausydama kaimynų plepesių prie karsto, buvo kalti gydytojai, laiku neatpažinę ligos ir nebespėję suteikti tinkamos pagalbos.

Lidos močiutė niekada neskambindavo be priežasties. Drebančia ranka imdama iš mamos laidinio telefono ragelį jau žinojau – naujienos bus blogos. "Lida mirė, – sausai nuskambėjo. – Poryt laidotuvės. Atvažiuok." Ir viskas. Tiesą pasakius, daugiau faktų – kodėl, kaip, kada – man, tuometei šešiolikmetei, ir nereikėjo.

Kadangi buvau tik paauglė ir neturėjau (kaip dabar) prieš nieką vaidinti stiprios – daviau valią ašaroms. Ačiū mamai, kuri nelindo į sielą ir nebandė raminti, kaip tada atrodė, beprasmiais paguodos sakiniais. Ji tik kartojo: "Žinau, kaip tau sunku, žinau…"

Tol verkiau užsidariusi savo kambaryje, kol likau visiškai tuščia. Tuščia kaip kaimiškas bidonėlis, su kuriuo manoji Liduška eidavo parsinešti karvės pieno pas vieną pamiškėje gyvenusią močiutę. O aš ją lydėdavau. Nuo to laiko žinau, kad nereikia bijoti ašarų.

Gyti padėjo dienoraštis

Mamos, leiskite savo vaikams verkti. Ir išsiverkti. Tai gydantis vanduo, kuriam išbėgus iš žmogaus kūno, sielai pasidaro lengviau. Net baisu pagalvoti, kas galėjo man nutikti, jei visą tą begalinį skausmą būčiau mėginusi uždaryti savyje.

Nežinau, kas – mama ar aš pati – sumąsčiau dienoraščio idėją. Tai buvo pats lengviausias (ir pats efektyviausias) būdas išlieti savo skausmą, nerimą ir pyktį. Dabar galiu drąsiai teigti, kad tas gėlėtas sąsiuvinis su kraštuose paprastu pieštuku kruopščiai iškeverzotomis gėlytėmis išgelbėjo mane nuo depresijos ar net nuo baisesnių dalykų.

Kad jūs žinotumėt, kaip aš tąkart pykau… Ant daktarų, laiku nenustačiusių plaučių uždegimo. Apskritai, ant visos ribotos žmonių padermės. O vėliau, kai jau nebeliko ant ko pykti, – prirėmiau prie sienos (o gal debesų) ir patį Dievą, leidusį įvykti tokiai beprasmei mirčiai. Mama nevedė manęs pas psichologą (nebuvo dar sovietiniais  laikais tokios mados), bet kantriai buvo šalia, nepaliko manęs vienos. Daug šnekėjomės. Ir ne tik apie mano Lidušką. Po informacinės programos "Vremia" žiūrėdavome filmus. Vis drauge. O kai labai užspausdavo širdį, aš sėsdavau rašyti. Taip pamažu gijau.

Neišskiriami bendrakeleiviai

Kai glaudžiame draugių ratelyje imame diskutuoti egzistencinėmis temomis, visada be galo apsidžiaugiu, kad esu katalikė. Man išties lengviau priimti netektį. Kam verkti, jei geras žmogus išėjo į geresnį gyvenimą. O jei ne žmogus? Kaip atsakyti smalsiam ikimokyklinukui, ar yra šuniukų, peliukų, kačiukų ar kitų naminių gyvūnėlių Rojus? Šiuo atveju renkuosi patį sąžiningiausią atsakymą: "Nežinau…" Bet tikrai žinau, kad vaikams, susidūrusiems su mylimo augintinio netektimi, skauda nė kiek ne mažiau, nei patyrus artimo žmogaus mirtį.

Mūsų namuose akvariumo nėra. Bet gyvena daug kitų gyvūnų, kurie vieną dieną mirs ir suteiks mano dukroms daug skausmo. Vedžiodama šunelius sutinku daug mielų, stadione ratus sukančių bobulyčių, kurios linguodamos galvas rypuoja: "Oi, nenorėčiau… Tikrai daugiau nenorėčiau."

Mamos, leiskite savo vaikams verkti. Ir išsiverkti. Tai gydantis vanduo, kuriam išbėgus iš žmogaus kūno, sielai pasidaro lengviau.

Niekaip nesuprantu, ko gi jos nenorėtų, todėl stabdau jų flegmatiškus krosus ir klausiu. Pasirodo, garbiosios senjoros nenorėtų darkart patirti to, ką joms teko išgyventi, matant kaip į aną pasaulį iškeliauja jų augintiniai, – neretai jausdami didžiausius skausmus, dažnai neapsieinant be miego injekcijų. "O jei tai mato vaikai? – klausė jautriosios senulytės. – Kaip palengvinti jų sielvartą dėl mylimo augintinio mirties?"

Turiu joms vieną atsakymą. Mano vaikystės draugas neteko jūrų kiaulytės. Mama, neapsikentusi berniuko ašarų, pasiūlė išeitį: jo augintinė visada liks su juo – Ciputė (toks buvo jos vardas) virto iškamša ir kaip gyva įsitaisė ant lentynos.

Jau vaikystėje turime išmokyti savo atžalas susitaikyti su mirtimi. Nes juk taip gyvenime sutverta... Mirtis ir gyvybė visuomet koja kojon žengia drauge. Ir pagarbioje Vėlinių tyloje, paskendę mintyse apie tuos, kurių netekome, galvojame ne apie skausmą, gedėjimą, bet leidžiamės į pagarbų dialogą su ja. Visuomet užimančia nugalėtojos poziciją.

Sugebėjome atsisveikinti gražiai ir abiem buvo aiški tų atsisveikinimų priežastis – nesvarbu, skirtingas požiūris į kertinius dalykus ar tiesiog atšalę jausmai. Bet kai pasiklausau, kas dedasi gyvenimuose tų, kurie ir šiandien ieško romantinių santykių, pasijuntu išimtimi. Atrodo, daugelis jaunesnės kartos patarimų, kaip užbaigti savo romanėlį, sėmėsi iš Paulo Simono dainos "50 ways to leave your lover" ("50 būdų palikti mylimąjį"). Pavyzdžiui, daug nediskutavus tiesiog atiduoti raktą.

Išeiti civilizuotai – nelengvas kelias. Bet vienintelis – garbingas.

Neseniai internetas juokėsi iš besiskiriančios M. Šedžiuvienės, kai ji pasakė, kad žmogų pažinsi tik per tokius procesus. Mintis ekstremali, bet, reikia pripažinti, tiesos yra. Kol esama intencijų būti kartu – cukrumi nubarstyti žodžiai ir vakarienės žvakių šviesoje, o jų liepsnoms užgesus, staiga dingsta ne tik žmogiškoji šiluma, bet ir elementari pagarba. Pagarba jam ar jai, savo pasirinkimui ir, galų gale, sau pačiam.

Nes, bent mano nuomone, jei jau leidai kitam patikėti, kad jis tau nuoširdžiai rūpi, turėk sąžinės ir atviromis kortomis žaisk iki galo. Taip, tai turbūt sunkiausias kelias. Gali būti, kad bus labai nejauku pradėti tą "mums reikia pasišnekėti" pokalbį. Galbūt ji ar jis ims pykti, verkti, o tu sėdėsi kaip kvailys ir nežinosi, ką daryti. Gal tave tuo metu keiks, o gal atvirkščiai, palinkės visokeriopos sėkmės ir dėl to jausiesi tik dar mėšliniau. Išeiti civilizuotai – nelengvas kelias. Bet vienintelis – garbingas. O negarbingų – daugybė.

Pamenu, kartą vaikščiojome su vienu pažįstamu ir kalba kažkaip pasisuko apie santykius, nutrūkusius, nes "tiesiog nebebuvo smagu". O jis ir skelia: "Žinai, norint viską baigti, imi ir padarai, kad būtų nelinksma." Čia tasai siekis bet kokia kaina nelikti blogiuku, kaltu, kuris ėmė ir paliko. Tai scenarijai, kai anksčiau normalus žmogus staiga tampa tikra rakštimi minkštojoje – priekaištaujančia, amžinai viskuo nepatenkinta, nuobodžia. Tokia, į kurią žiūri ir galvoji, gal piktoji dvasia įsikūnijo į anksčiau tau mielą ir dėmesingą asmenį? O vienintelis būdas ją išvaryti – kartu iš savo gyvenimo vyti ir to piktojo poltergeisto apsėstą kūną.

Anksčiau ar vėliau pritraukiame panašius į save.

Dar yra tie, kuriuos staiga ištinka sunkus metas arba jie suvokia, kad yra nepasiruošę rimtiems santykiams. Čia, kaip sakoma, seniausias triukas knygoje. Nekalbu apie atvejus, kai žmogų išties pasiglemžia depresija ir aplink niekas nebedžiugina arba ant pečių nugula tokios asmeninės problemos, kad išties pasimatymai atsiduria paskutinėje vietoje.

Kalbu labiau apie tuos, kuriems tie sunkūs laikai netrukdo žarstyti komplimentų, siūlyti drauge miegoti ar pilnais žandais kimšti su meile gamintus patiekalus. Bet štai horizonte atsiradus patrauklesniam variantui ar tiesiog nusprendus it bitelei paskraidžioti nuo vieno žiedelio ant kito, tie visa apimantys sunkumai smogia milžiniška jėga.

O populiariausias, bent jau pasiskaičius tam tikrus nusivylusių priešinga lytimi forumus, būdas – vadinamasis ghostinimas. Lietuviškai turbūt būtų vaiduoklio sindromas: čia žmogus buvo, čia nebėra. Kai išnyksta it dūmas, neblaškomas vėjo. Kai be jokios aiškios priežasties staiga nei skambina, nei rašo, nei kartu kryželiu siuvinėti siūlo. Na, toks Operos fantomas ar vaiduokliukas Kasparas, kaip jau kam mieliau. Pasipustantis padus ir paliekantis patį susiprasti, kad daugiau vaidentis neketina.

Apie šlykščius būdus, kaip atgauti vienišiaus statusą, galima pasakoti ilgai ir nuobodžiai. Nemažai prisiklausau tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties draugų pasakojimų, kuriuos galima būtų traukti į knygą: "Taip daryti nereikia." Nereikia, nes palieki kitą žmogų įskaudintą, spėliojantį ir abejojantį pačiu savimi, o kartu ir visa vyrų ar moterų gimine. Tik, manau, tokiems herojams svetimi skausmai menkai rūpi, nes svarbūs tik jie patys. Todėl galima tik priminti apie karmos egzistavimą. Juk anksčiau ar vėliau pritraukiame panašius į save.

„Tokios akimirkos, kai, regis, net žodžių nebereikia, santykiuose yra vertingiausios. Jos išlieka ilgam ir tampa tomis, kurias žmonės siekia vis dažniau patirti“, – sakė D. Blanka.

Muziką ir žodžius dainai sukūrė Paulius Jasiūnas, todėl, pasak D. Blankos, tai, apie ką kalbama kūrinyje, nėra dabartiniai jo išgyvenimai. „Bet situacijos man pažįstamos. Jos viduje sukelia tikrą audrą, leidžia mėgautis akimirka. Viskas tampa labai neapčiuopiama, o laikas ir pasaulis tarsi išnyksta“, – sakė dainininkas.

Kol kas jam nepavyko pažinti poros, kuri emociškai reikšmingus momentus būtų išsaugojusi ir po daugelio buvimo kartu metų. D. Blanka su šypsena sakė, jog dabartiniais laikais itin gaji nuomonė, kad meilė trunka trejus metus, matyt, yra tiesa. Analizuodamas, kas nužudo tyrus jausmus, atlikėjas susimąstė ne vienai akimirkai. Po ilgų dvejonių jo išvada buvo aiški – egoizmas.

„Tikra meilė yra be prisirišimo. Sugebėjimas į situaciją pažvelgti iš kito asmens pozicijos – daug kam yra per sudėtinga užduotis. Jei kas nors nepavyksta, pirmiausia galvojame, kaip sunku mums bus – likome vieniši, neturime, su kuo pasikalbėti, jaučiamės išnaudoti, per daug atidavę. Bet ar taip tikrai reikėtų galvoti, jei žmogų, su kuriuo keliai išsiskyrė, iš tiesų mylėjome?“, – pastebėjo dainininkas.

Anot jo, dažnai meilėje žmonės myli ne kitą asmenį, o save. Tam, kad tuo įsitikinti, pasak D. Blankos, tereikia nuoširdžiai paanalizuoti savas mintis bei veiksmus. Jo nuomone, svarbu iš tiesų pamatyti mylimojo savybes ir jomis žavėtis. Tie, kurie galvoja, jog „artimas asmuo būtų tobulas, bet...“, turėtų iškart nutraukti santykius.

„Žmogaus esmę sunku pakeisti, o jei tą norime daryti, vadinasi, su pasirinktuoju iš tiesų yra ne pakeliui“, – sakė D. Blanka.

Jis įsitikinęs, naujoji daina „Nieko nesakyk“ yra universali – tinkanti bet kokio amžiaus ir lyties žmogui, pasirengusiam mylėti, mylėjusiam ar tai išgyvenančiam. Joje, pasak atlikėjo, yra 80 – ųjų mados prieskonių – spalvų, garsų, jausmų, situacijų. Visa tai atsiskleidžia ne tik pačioje dainoje, bet bus ryšku ir jai skirtame vaizdo klipe bei fotosesijoje.

1. Nesąžiningumas.

Kiek kartų esate save pagavę sakydami TAIP, vietoj NE, nes norėjote, kad jūsų antroji pusė girdėtų tik tai, kas jai malonu arba dėl to, kad bijote jaustis nemylimas, teisiamas ir/arba nesuprastas?

Kaip su tuo susitvarkyti: kalbėkite širdimi. Būkite nuoširdūs ir sakykite savo partneriui, ką galvojate ir kaip jaučiatės. Tai labai svarbu norint, kad jūsų partneris galėtų jums padėti gauti to, ko reikia. Sunku visuomet daryti tik tai, kas malonu, tad kaip mes to galime tikėtis iš savo partnerio, kai nesame atviri?

2. Nesutampantys žodžiai ir gestai.

Didžiulę painiavą bendravimo metu sukelia jausmų, žodžių ir gestų nederėjimas tarpusavyje. Pavyzdžiui: vartome akis, kuomet intensyviai diskutuojame arba kažką aiškinamės. Toks elgesys siunčia žinutę jūsų partneriui ir jis pereina į gynybos poziciją.

Kaip su tuo susitvarkyti: būkite geras pašnekovas – daugiau klausykitės. Kartais priimame dalykus labai asmeniškai, jaučiamės nesaugūs, kai mūsų partneris tiesiog mums atsiveria. Išlaikykite akių kontaktą, atidžiai klausykitės ir telkite dėmesį poreikiams, kuriuos jūsų antroji pusė bando atskleisti.

3. Pertraukinėjimas ir kaltinimas.

Pertraukiame pokalbį, nes galvojame, jog žinome, kaip viskas yra iš tikrųjų, ir iškart pereiname prie kito klausimo, kitos temos. Kažkur girdėta? 

Ką daryti vietoj to: sustokite ir sutelkite dėmesį į savo kvėpavimą. Jei reikia, skaičiuokite įkvėpimus ir iškvėpimus. Taip mažinsite  rūpestį ir nutrauksite savo mintis nuo požiūrio „pataisysiu“ į „o, tai visai įdomu, kaip aš tau galėčiau padėti?“

4. Neigiamo, pikto tono naudojimas.

Galbūt to nepastebite ir nesusimąstote, bet balso tono pakitimas gali pakeisti visą jūsų žodžių prasmę. Balsas yra vienas iš jūsų energijos perdavimo būdų ir jūsų partneriui, pašnekovui labai lengva ją pajusti. Atsiminkite: esmė ne ką jūs pasakysite, o kaip.

Kaip susitvarkyti: gal nuskambės kvailai, bet pamėginkite įrašyti savo balsą, kai esate linksmas (-a), liūdnas (-a) ir piktas (-a). Pastebėkite skirtumą tarp to, kaip šnekate visais trimis atvejais. Jūsų balso tonas atskleidžia, kas vyksta jūsų viduje, taigi mokykitės dirbti su savo emocijomis ir kalbėkitės su savo partneriu apie tai, kaip jaučiatės, užuot siuntę konfliktuojančias žinutes, kurios privers piktai jaustis visus aplinkinius.

5. Palyginimai.

Daugelis turi šį prastą įprotį nuolat lyginti skausmą, blogas emocijas su kitais, įskaitant ir savo antrąją pusę. Tai dažnai pasitaiko, kai turime priimti sprendimą arba kalbame apie dienos įspūdžius. Pavyzdinis pokalbis:

Pašnekovas A: Sveika, brangioji, kaip šiandien sekėsi?

Pašnekovas B: Sunkiai, turėjau bendrauti su bosu būdama prastos nuotaikos.

Pašnekovas A: Na, jei galvoji, kad tavo diena buvo sunki, net neįsivaizduoji, kaip sunku buvo man.

Pašnekovas B: Na, man irgi buvo sunki diena. Tu nesupranti ir net nebandai įsiklausyti, ką aš tau sakau. Tai ne tik apie tai, kaip tu jautiesi.

O tuomet prasideda intensyvus aiškinimasis.

Būkime nuoširdūs –ar sąžininga lyginti jausmus, skausmą?

Kaip su tuo susidoroti: skausmas nėra rungtis, kurioje reikia varžytis. Sustokite, įsiklausykite, palaikykite akių kontaktą su savo partneriu, kuomet jis bando pasakyti, kaip jaučiasi. Nė vienam čia nereikia ko nors laimėti, nes jūs abu lygūs ir jūsų partnerio laimė arba nelaimė paveiks ir jūsiškę. Dirbkite abu kaip viena komanda, padėkite vienas kitam ir mylėkite vienas kitą.

Didžiosios Britanijos princo Andrew (Endriaus) ir Jorko kunigaikštienės Sarah Ferguson (Saros Fergiuson) dukra Beatrice (Beatris), kaip pranešama, išsiskyrė su savo vaikinu, su kuriuo drauge praleido dešimt metų, praneša britų bulvarinio dienraščio „Daily Mirror“ naujienų svetainėje.

Pasak žiniasklaidos, princesė ir Dave'as Clarkas (Deivas Klarkas) pasuko skirtingais keliais po kurį laiką trukusių diskusijų dėl galimybės susituokti.

Kaip rašo „Daily Mirror“, 27 metų Beatrice jautė nusivylimą, kad 32 metų D. Clarkas jai taip ir nepasipiršo, nors princesė persikėlė su juo į Jungtines Valstijas, kai Dave'ui buvo pasiūlytos aukštesnės pareigos paslaugų bendrovėje „Uber“.

„Po dešimties kartu praleistų metų Beatrice ir Dave'as uždavė sau klausimą, kodėl jie nesusituokę“, – sakė vienas porai artimas šaltinis.

„Jie nuodugniai tai apsvarstė ir priėmė sprendimą pabūti atskirai ir pagalvoti apie ateitį. Jie liko draugais, o sprendimas išsiskirti buvo abipusis“, – pridūrė šaltinis.

Artimieji sukrėsti

Pasak bulvarinio laikraščio „The Mail on Sunday“, Beatrice sesuo ir tėvai buvo sukrėsti dėl poros išsiskyrimo. Princesės motina S. Ferguson esą sakė savo draugėms, jog jaučiasi taip, tarsi netektų sūnaus.

„Sarah laiko Dave'ą šeimos nariu. Jai labai liūdna, kad Beatrice ir Dave'ui nepavyko. Jie kartu buvo ilgiau nei trunka nemažai santuokų“, – leidiniui sakė viena šaltinis.

Bakingamo rūmų atstovas spaudai nepaneigė, kad pora išsiskyrė.

Pritarė ne visi

Tačiau ne visi karališkosios šeimos nariai pritarė Beatrice ir D. Clarko draugystei. Kalbėta, kad nors porą supažindino Kembridžo kunigaikštis, princas Williamas (Viljamas), jis nepritarė šiai draugystei ir netgi nepakvietė Dave'o į savo vestuves 2011-aisiais.

Iki princesės Charlotte (Šarlot), Williamo ir jo žmonos Kate (Keit) antrojo vaiko gimimo, Beatrice buvo šeštas žmogus eilėje į Didžiosios Britanijos sostą, todėl santuokai jai būtų reikėję karalienės Elizabeth II (Elzbietos II) leidimo.

Būgštauta, kad monarchė, atsižvelgusi į Williamo nuomonę, nebūtų sutikusi su šia santuoka.

Gimus Charlotte Jorko kunigaikštytė nukrito į septintą vietą eilėje paveldėti sostą ir jai nebereikia karalienės leidimo susituokti, todėl laukta, kad D.Clarkas jai galų gale pasipirš.

Dave'o tėvas yra pasiturintis amerikiečių advokatas Michaelas Clarkas (Maiklas Klarkas), vadovaujantis bendrovės „Cadbury Schweppes“ teisininkų komandai.

2010-aisiais maratoną drauge bėgusi pora buvo laikyta neišskiriama. Dave'as dažnai dalyvaudavo įvairiuose karališkosios šeimos šventėse, pavyzdžiui, princesės Eugenie (Judženi) gimtadienio pokyliuose, keliuose S. Ferguson organizuotuose labdaros renginiuose bei Karališkosiose Askoto žirgų lenktynėse. Jis kartu su karališkąja šeima atostogavo Bahamose ir Verbjė slidinėjimo kurorte Šveicarijoje.

Beatrice išvyko paskui Dave'ą į Ameriką, kur jis nusprendė siekti karjeros „Uber“. San Franciske, kur įsikūrusi „Uber“ būstinė, princesė lankė finansų paskaitas, o vėliau įsidarbino vienoje Manhatano investicinės bankininkystės bendrovėje.

Praėjusią savaitę buvo pranešta, kad Beatrice prieš mėnesį, maždaug tuo metu, kai išsiskyrė su Dave'u, paliko darbą. Ji liko gyventi Niujorke ir šiuo metu dirba draugų konsultacinėje įmonėje.

Šaltiniai sakė, kad nors princesė ir D. Clarkas retkarčiais pasikalba, mažai tikėtina, kad jiedu galėtų vėl tapti pora.

Buvęs Sofios Vergaros (Sofijos Vergaros) sužadėtinis nutraukė tylą apie poros išsiskyrimą ir papasakojo, kad ji nenorėjusi vaikų, o jis norėjęs.

Aktorė, kuri turi 22 metų sūnų Manolo (Manolą), ir verslininkas Nickas Loebas (Nikas Lebas) sužadėtuves nutraukė anksčiau šiais metais, po to, kai ji jam aiškiai pasakė, kad daugiau vaikų nenori.

Žurnalui „In Touch“ N.Loebas sakė, kad suprato ir priėmė jos sprendimą, ir tvirtino, kad jiedu liko geri draugai.

„Mes iš savo gyvenimo norėjome skirtingų dalykų. Ji susitelkusi į savo karjerą. Man svarbiausias dalykas yra vesti ir turėti vaikų. Tai nebuvo jos dėmesio centre“, – sakė jis.

„Visiškai supratau. Ji yra savo karjeros viršūnėje ir, kaip visuomet sako, naudojasi savo 15-ka minučių šlovės, nes kas žino, kiek ilgai tai truks“, – pridūrė N.Loebas.

Golfo žvaigždė Rory McIlroy (Roris Makailrojus) trečiadienį paskelbė nutraukęs sužadėtuves su danų tenisininke Caroline Wozniacki (Karolin Vozniacki) – vos kelios dienos po to, kai išsiuntinėjo kvietimus į vestuves.

25 metų sportininkas iš Šiaurės Airijos sakė, jog kvietimų išsiuntimas privertė jį suprasti, kad jis nėra pasirengęs santuokai.

„Nėra tinkamo būdo santykiams, kurie buvo tokie svarbūs dviems žmonėms, nutraukti“, – aiškina jis pareiškime, kurį paskelbė Dubline esantys jo komunikacijos konsultantai.

„Problema yra mano. Kvietimai į vestuves, išsiuntinėti savaitgalį, privertė mane suprasti, kad nebuvau pasirengęs visam tam, ką nulemia santuoka, – sakė jis. – Linkiu Caroline didžiausios laimės, kurios ji nusipelno, ir dėkoju jai už puikų laiką, kurį išgyvenome. Daugiau nieko jokiomis aplinkybėmis nesakysiu apie mūsų santykius“.

„Auksinė“ sporto pora apie sužadėtuves paskelbė Naujųjų metų išvakarėse, po 2013-aisiais sklidusių gandų apie išsiskyrimą.

Abi sporto žvaigždės „Twitter“ buvo paskelbę savo nuotraukas su sužadėtuvių žiedu.

Kai  BTV laidos „Duok Labas“ kūrėjai susiruošė į svečius pas dar vieną labradoro retriverių veislės šuniuką jie nebesitikėjo sužinoti, ką nors naujo apie šiuos itin populiarius keturkojus. Draugiškumu, žaismingumu, meile vaikams, ištverme ir visais kitais privalumais pasižymintis šuo nustebino savo aistra... obuoliams.

Kitos šuns silpnybės be rausvašonio obuolio yra vynuogės ir sūris, o dėl šių skanėstų bet ką galintis padaryti šuo gyvena leidėjos Evos Tombak namuose. Kartu su savo šeimininkais šuo jau ilgai, net 11 metų. Per tiek metų laikotarpį Bartas tapo šeimos nariu ir neatsiejama visų jų kasdienybe.

Turėti Labradorų retriverio veislės šunį buvo Viktoro Tombako idėja. Kaip pati Eva sako, teko nusileisti vyro argumentams. „Tai buvo mano vyro sumanymas. Aš kažkada pati turėjau spanielį ir, suprantama, kad anksčiau turėta veislė atrodo pati geriausia. Tačiau mes su vyru labai mėgstame daryti vienas kitam visokias nuolaidas, tad sutikau su juo ir įsigijome Labradorą“, - pasakojo moteris.

Labradorų retriverių veislės šunys yra  be galo švelnūs su mažais vaikais, taip pat jie pasižymi puikia disciplina. Jie yra lengvai dresuojami, yra ištvermingi ir prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų. Tačiau šiuo metu Bartas, kuris augo kartu su trimis Evos ir Viktoro Tombakų vaikais, nebevizgina uodegos iš laimės, kai į svečius ateina maži vaikai. „Jis augęs tarp mažų vaikų, o jie per daug metų yra gerai Bartą nutampę, todėl jis taip įtariai ir žiūri į kiekvieną mažą vaiką “, - pasakojo E.Tombak.

Barto šeimininkai pasakojo, kad jų augintinis veterinarų bijo kaip velnias kryžiaus. Per daugelį metų jis net išrado sistemą kaip išsisukti nuo privalomų ir neplanuotų patikrų veterinarijos klinikoje. Tiesa, šią šuns gudrybę jau perkando ir Tombakų šeima, tačiau iki šiol Barto apsilankymai veterinarijos klinikoje kelia nemažai šypsenų jo šeimininkams. „Jis pastoviai kandžiodavo veterinarus, atvežus jį gydyti. Todėl jį apžiūrėti – be galo sudėtinga“, - pasakojo V.Tombakas.