30-metis amerikietis vien per pirmąsias 10 „Tete-a-Tete Casino-LKL“ čempionato rungtynes metė jau 66 tritaškius, o tikslą pasiekė 24 metimai (36,4 proc.).
Dar užtikrinčiau jis krepšį atakauoja FIBA Čempionų lygoje, kur per trejas rungtynes metė 19 tritaškių ir pataikė 10 (52,6 proc.).
Abejose lygose jo rezultatyvumas panašus – tarptautiniame turnyre perlno vidutiniškai po 14 taškų, nacionalinėse pirmenybėse – vid. po 13,8 taško.
Interviu tinklalapiui „BasketNews.lt“ J. Baronas pasidalijo įspūdžiais apie žaidimą Europoje, savo brolį J. Billy, kuris žaidė Vilniaus „Lietuvos ryte“, fanus bei teroro aktus Prancūzijoje ir Belgijoje.
– Kaip atsidūrėte Lietuvoje? – „BasketNews.lt“ paklausė J. Barono.
– Taip susiklostė situacija. Daug girdėjau apie trenerį Dainių Adomaitį. Man tikrai patinka šis strategas. Pasitarėme su agentu ir nusprendėme, kad tai bus geriausiai man tinkanti komanda. Esu dėkingas „Neptūnui“ už man suteiktą šansą. Taip pat turėjau pasiūlymų iš kitų šalių, tačiau jie manęs taip neviliojo, kaip Klaipėdos komandos pasiūlymas.
– Ar prieš atvykdamas kalbėjotės su broliu apie Lietuvą?
– Aš Lietuvą žinojau iš anksčiau, kuomet Krasnodaro „Lokomotiv“ komandoje kartu žaidžiau su Mantu Kalniečiu ir Simu Jasaičiu. Tuomet komandos vadovas buvo Ginas Rutkauskas, kuris dabar dirba Kauno „Žalgiryje“. Mano tėvas prieš beveik 20 metų universitete treniravo Rimantą Kaukėną. Aš tikrai apie Lietuvą žinojau nemažai. Tai vienintelė Europos šalis, kur krepšinis yra populiariausias sportas.
– Ar brolis papasakojo apie savo pirmąjį sezoną „Lietuvos ryte“?
– Jam tai buvo pirmieji metai Europoje. Jam teko daug ko išmokti. Manau, kad man pirmaisiais metais Europoje sekėsi geriau, nes turėjau daugiau vyresnių žaidėjų, kurie man negailėjo patarimų.
Kuomet atvyksti iš JAV, turi suprasti, kaip čia skiriasi žaidimas. Tai nėra kaip universitete, kad gali atakuoti, kada panorėjęs. Čia reikia žaisti komandai. Europoje labai daug lemia detalės. Reikia suprasti, kad tai yra verslas, tu turi būti profesionalas ir gerbti aplink save esančius žmones. Jeigu nesistengsi pritapti, tavo karjera gali būti labai trumpa.
Aš atvykęs taip pat dariau klaidų. NCAA čempionate buvau vienas daugiausiai metimų atliekančių žaidėjų, galvojau, kad Turkijoje galiu daryti tą patį. Visada stengdavausi atlikti metimą vos gavęs kamuolį, nes taip darydavau universitete ir maniau, kad taip reikia žaisti Europoje. Komandos draugai man aiškino, padėjo ir aš supratau, kaip čia reikia rungtyniauti.
– Rod Ailando „Rams“ universiteto komandoje jus treniravo jūsų tėvas. Ar tai papildoma motyvacija, o gal kaip tik lengviau?
– Tai tikrai yra sunkiau. Jis visada darydavo viską, kad man būtų sunkiau. Taip jis galėjo parodyti kitiems vaikinams, kad aš niekuo nesiskiriu nuo jų, kad esu tiesiog eilinis vyrukas. Aš stengdavausi būti visada maksimaliai profesionalus. Nes jeigu aš padarysiu kažką negero – negerai atrodys ir mano tėtis. Nenorėjau jam užtraukti gėdos, todėl jaučiau papildomą spaudimą.
– „Atlantic 10“ konferencijoje buvote daugiausiai tritaškių per karjerą pataikęs studentas. Dabar šį rekordą yra pagerinęs mažai Lietuvoje žinomas Akeemas Richmondas. Ar tolimi metimai visada buvo jūsų stiprioji pusė?
– Taip, tai mano stiprioji pusė. Universitete mano komanda žaidė labai greitai, atlikdavome metimus per 6-7 atakos sekundes. Žinoma, mes nebuvome geriausia komanda gynyboje, tačiau tai kompensuodavome savo puolimu. Aš žaidžiau su gerais komandos draugais, kurie sukurdavo geras progas.
– Kaip svarbu yra žaisti šalyje, kur fanai taip gerai išmano krepšinį?
– Tai yra labai svarbu. Man patinka, kad lietuviai yra išsilavinę krepšinio prasme ir puikiai supranta šio žaidimo niuansus. Žaidžiau daugelyje šalių ir mačiau, kaip kitur fanai tiesiog triukšmauja. Pavyzdžiui, Turkijoje fanai visą mačą dainuoja. Lietuvoje sirgaliai žino, kada patriukšmauti palaikant savo komandą, kada pabūti ramiau. Jaučiu, kokie fanai Lietuvoje yra atsidavę. Esu be galo dėkingas „Neptūno“ fanams už jų sukuriamą atmosferą. Kuomet žaidžiame tokioje atmosferoje, mums yra paprasčiau laimėti.
– Žaidėte Turkijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje, Belgijoje. Kurioje šalyje labiausiai patiko?
– Kiekviena šalis yra žavinga savaip. Ispanijoje dvejus metus žaidžiau San Sebastiane, kuris yra panašaus dydžio miestas kaip Klaipėda. Su „Lagun Aro“ komanda pirmąjį sezoną iškovojome 19 pergalių reguliariajame sezone ir užėmėme 5-ąją vietą. Tai buvo geriausias klubo sezonas ir džiaugiuosi, kad buvau jo dalimi. Apskritai, Ispanijoje žengiau didelį žingsnį į priekį savo profesionalo karjeroje. Galų gale tai buvo pirmoji šalis, kurioje pradėjome kartu gyventi su žmona (šypsosi).
– O kaip Rusija? Visgi daugelis žaidėjų stengiasi išvengti šios šalies.
– Jeigu nebūčiau patyręs traumos antroje sezono dalyje, tai būtų buvęs puikus sezonas. Mes turėjome nuostabią komandą, kuri buvo surinkta tapti čempionais. Ir tais metais mes laimėjome Europos taurę. Žinote, laimėjimai atperka viską. Jeigu laimi – viskas puiku, o jeigu pralaimi – tuomet nelabai smagu.
– Kitą sezoną „Lokomotiv“ žaidė Eurolygoje, o jus joje taip ir nedebiutavote, nes persikėlėte į Romos „Virtus“. Ar rusai nesiūlė likti?
– Aš buvau po traumos ir „Lokomotiv“ tikėjosi rasti geresnį variantą. Žinote, tai yra verslas.
– Žaidėte Europos taurėje, dabar žaidžiate FIBA Čempionų lygoje. Ar galite palyginti šias pirmenybes?
– Jos yra panašaus pajėgumo. Čempionų lygoje žaidžia tokios geros komandos kaip Bandirmos „Banvit“, Izmiro „Pinar Karsiyaka“, Avelino „Sidigas“ ir kitos, kurio anksčiau žaidė Europos taurėje. Galbūt pagrindinis skirtumas, kad Europos taurėje visos komandos yra panašaus pajėgumo.
– O kaip atrodo Belgijos čempionatas, kuriame žaidėte praėjusiais metais, lyginant su Lietuvos pirmenybėmis?
– Lietuvos čempionatas yra pajėgesnis. Čia dominuoja Kauno „Žalgiris“, Vilniaus „Lietuvos rytas“ ir „Neptūnas“. Belgijoje yra dvi stiprios komandos – Šarlerua „Spirou“ ir Ostendės „Telenet“. Visgi tarp šių komandų ir kitų yra didelis skirtumas.
– Sezoną pradėjote keturiais pralaimėjimais, o dabar pamažu įsibėgėjate. Kas pasikeitė nuo rugsėjo mėnesio?
– Šiek tiek pasikeitė psichologija. Sezono nepradėjome gerai. Po kiekvieno pralaimėjimo stengėmės atsigauti. Visgi svarbiausia buvo laimėti pirmas rungtynes ir tuomet pamažu pagavome pagreitį.
– Kokie yra šio sezono tikslai?
– Vienareikšmiškai – laimėti čempionatą. Oficialaus uždavinio neturime, tačiau sau esu išsikėlęs tikslą laimėti lygą. Kuomet esu jau laimėjęs Europos taurę ir žinau tą jausmą, todėl noriu tai patirti dar kartą ir dar kartą. Net nemanau, kad būnant krepšininku gali kelti mažesnius iššūkius. Laimėti tiek LKL, tiek Čempionų lyga yra beprotiškai sunku. Praėjusiais metais žinau, kad „Neptūnas“ antrą kartą klubo istorijoje žaidė finale ir norėčiau, kad tai taptų tradicija.
– Jus treniruoja D. Adomaitis, kuris neseniai tapo Lietuvos rinktinės treneriu. Kaip vertinate šį strategą?
– Aš labai mėgstu šį trenerį. Jis nepaprastai gerai paruošia rungtynėms ir paaiškina, ko nori iš žaidėjų. Kartais žaidžiame gerai, o kartais ne, bet D. Adomaitis visada padės savo žaidėjams pasijusti geriau ir rasti būdą rungtyniauti sėkmingiau. Jis visada kartoja, kad jeigu jautiesi patogiai ir užtikrintai – mesk. Man, kaip metikui, tai puikus treneris. Kiti strategai labai mėgsta viską kontroliuoti. D. Adomaitis taip pat yra buvęs krepšininkas, todėl jis mus supranta. Aš mėgaujuosi žaidimu jo komandoje.
– Praėjusį sezoną Belgijoje žaidėte kartu su broliu. Tikitės, kad tai nebus pirmas ir paskutinis sezonas žaidžiant kartu?
– Esu be galo laimingas, kad tai įvyko. Tuo metu mes turėjome tą patį agentą. Pirmasis kontraktą su Šarlerua „Proximus Spirou“ sudarė Billy, o tada pakalbėjau su šios komandos treneriu asmeniškai, kad galbūt jam reikia ir atakuojančio gynėjo. Tuomet jie nedelsiant pasiūlė man sutartį ir taip atsidūrėme vienoje komandoje. Dabar turbūt dar negaliu įvertinti, kaip tai buvo gerai, tačiau esu įsitikinęs, kad po penkerių metų prisiminęs galimybę žaisti kartu su broliu, ją vertinsiu kur kas labiau.
Visgi tą sezoną Belgijoje buvo ir nemalonių dalykų. Paryžiuje įvyko teroro aktai, vėliau tai pasikartojo Briuselyje, kuris yra vos 30 minučių kelio nuo Šarlerua. Iš karto po nutikimų Briuselyje aš kartu su žmona ir savo dukromis sėdome į lėktuvą ir išskridome į Niujorką. Aš jas palikau savo seneliams ir tučtuojau sėdau į tą patį lėktuvą bei skridau atgal į Belgiją žaisti rungtynių.
– Daugelis žaidėjų baiminasi žaisti šalyse, kur yra neramumai. Ar po teroro aktų nebuvote galvojęs apie sutarties nutraukimą ir išvykimą į kitą šalį?
– Kuomet sudariau sutartį, apie nieko panašaus net nebuvo įmanoma pagalvoti. Turiu draugų, kurie dirba JAV vyriausybėje ir jie man teikdavo daug informacijos. Mano reikalas buvo eiti į treniruotes, žaisti rungtynėse – atlikti savo darbą. Žinoma, vengiau turistinių vietų, galbūt šiek tiek senamiesčio. Visgi, kuomet mano šeima buvo saugi JAV, aš galėjau lengviau atlikti savo darbą.
– Dabar esate kur kas ramesnėje šalyje ir nedideliame mieste. Kaip jaučiatės Klaipėdoje?
– Čia jaučiuosi labai gerai, tik galbūt šiek tiek šaltoka. Nors labai skųsti negaliu, nes esu kilęs iš Šiaurėje esančio Rod Ailando. Klaipėda nėra didelis miestas, pavadinčiau jį šeimos miestu. Čia pastebiu daug šeimų su vaikais, žmonės kalba angliškai, todėl problemų nematau. Kuomet Europoje žaidi daug metų, prisitaikai prie visko ir tampi mažiau reiklus.
– Šiuo metu „Neptūne“ esate trys amerikiečiai. Ar svarbu, kad komandoje žaidžia daugiau jūsų tautiečių?
– Iš šios komandos žinojau Larry Drew, nes mūsų agentas tas pats. Kalbant bendrai, man tai nėra labai svarbu. Tarkime, Italijoje buvome 5 ar 6 amerikiečiai, Ispanijoje buvome tik 2, o Rusijoje nuolat net aikštėje privalo būti bent du rusai. Tam aš neskiriu daug dėmesio. Labiau kreipiu dėmesį į trenerį ir miestą.
– Galbūt su tautiečiais leidžiate laisvalaikį?
– Kuomet būdavau jaunesnis, mėgdavau vakarėlius ir išeiti kur nors. Dabar tai svarbiau yra Larry (juokiasi). Dabar aš laiką leidžiu tik su žmona ir vaikais. Turiu dvynukes, kurioms dabar yra pusantrų metukų. Džiaugiuosi, kad jos yra drauge su manimi.
