Ne kartą lankęsi muziejuje „Atominis bunkeris“ turėtų pastebėti, kad čia liko mažiau raudonos spalvos ir sovietinių simbolių. Dabar čia apstu eksponatų piešiančių Lietuvą skirtingais istoriniais etapais. Bene vaizdingiausia naujoji ekspozicija, perkelianti į tarpukario Kauną ir atverianti dviejų parduotuvių, kurioms vadovo žydai, duris.

„Mūsų nepriklausoma Lietuva faktiškai susikūrė kaip valstiečių valstybė. 1923 m. vykusio gyventojų surašymo duomenimis, kaime gyveno daugiau kaip 84 proc. žmonių. O miestai buvo beveik kitataučių, daugiausiai žydų apgyvendinti. Archyvų duomenimis, 1905–1915 m. iš 485 stambesnių pramonės įmonių vos 15–20 proc. priklausė lietuviams, nes daugumos įmonių savininkai buvo žydai, – Istorijos muziejaus įkūrėjas ir siela Julius Urbaitis priminė, kad Vytautas Didysis, kurio biustą taip pat galima rasti muziejuje,  pakvietė žydus, kad pakeltų ekonomiką. – Žydai buvo geri prekybininkai ir savo profesinės srities specialistai. Įvairiose sferose žydai prisidėjo prie Lietuvos klestėjimo, XIX a. jie itin ryškiai pasižymėjo tarp prekybininkų ir  amatininkų.“

Tuo metu veikė daug svarbių ir stambių žydų įsteigtų įmonių, kaip antai alaus darykla „I. B. Volfas-Engelman“, kojinių fabrikas „Silva“, batų fabrikas „Inkaras“, konditeriją gaminusi „Tilka“, tekstilės fabrikas „Cotton“, kartono fabrikas „Bekara – Kartonažas“. Ir nors dalies išvardintų įmonių neliko, J.Urbaičiui pavyko surasti daiktus, pasakojančius to meto istoriją.

„Štai čia žemės rutulio formos „Tilka“ dėžutė, kurioje buvo saldainiai. Retas egzempliorius. Čia – grietinėlė iš „Pieno centro“, o čia dar vienas labai įdomus dalykas, – Paėmęs į rankas popierinę dėžutę, pastatytą D.Rozmarino manufaktūros ir kolonialių prekių parduotuvės vitrinoje, J. Urbaitis pasakojo, kad pakuotės turiniu dėl greitesnio augimo ir riebumo buvo šeriami paršeliai. – Kaip jau supratote, šioje parduotuvėje buvo galima nusipirkti ir limonado, ir nuodų nuo kenkėjų, ir vanilinės cikorijų kavos, ir riebios silkės. Vaikai čia mėgdavo užsukti, nes visuomet gaudavo ledinukų. Norite? Paragaukite ir jūs.“ 

Vos už kelių žingsnių atkurta B.Rabinavičiaus parduotuvė lūžo nuo visai kitokio asortimento. Vienoje lentynoje stovėjo nedideli „Shell“ tepalų kanistrai, lygintuvai su Dovydo žvaigždėmis, kitoje kabėjo pjūklai, kirviai ir kiti panašūs daiktai.

Šiuo metu ekspozicijoje, sutalpintoje į du prekystalius, kone tūkstantis pačių įvairiausių eksponatų. J. Urbaitis pasakojo, kad ne vienerius metus trukusios paieškos kainavo ne tik daug pinigų, bet ir pareikalavo daug pastangų, o eksponatai, kuriuos jis surinko, iki šiol geidžiami ne vieno muziejaus ar kolekcininko.

„Nepadėjo nei skelbiu.lt, nei kitos platformos. Geriausiai veikė pasidalijimas žinia iš lūpų į lūpas, – Muziejaus įkūrėjas neslėpė, kad dėl kai kurių daiktų teko įveikti ir ne vieną tūkstantį kilometrų. – Kiek kainavo? Nenorėčiau detalizuoti konkrečių sumų, tik galiu pasakyti, kad tarkim, degtukų dėžutė atsiėjo 25 eurus.“ 

Ekspozicija neliko neįvertinta pirmųjų lankytojų. Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky susirinkusiems priminė ne tik Kauno, kaip pramonės sostinės statusą, bet ir kitą istorijos pusę.

„Žydai buvo ne tik pramonininkai ar architektai. Tai buvo žmonės, kurie dėl savo turėtų verslų vėliau neteko gyvybių“, – dėkodama už draugystę ir istorijos įamžinimą, F. Kukliansky J. Urbaičiui įteikė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų atminimo medalį.

Atidžiai apžiūrėjęs visus eksponatus, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas pasijuto lyg būtų įsėdęs į laiko mašiną, todėl neabejojo, kad tą patį pajus ir visi kiti čia užsukę tėvynainiai.

„Nustebino visi surinkti eksponatai. Atrodo taip, lyg parduotuvė čia ir būtų buvus. Manau, muziejuje turėtų apsilankyti ne tik kauniečiai, bet ir kitų miestų gyventojai. Žinoma, ir po pasaulį išsibarstę litvakai. Jiems įdomu sužinoti, kaip gyveno jų proseneliai, todėl čia jie pamatytų tikrą lobį“, – kalbėjo G. Žakas.

Muziejus atviras miestiečiams. Tiesa, reikalinga išankstinė registracija.

Didžiausia kolekcija pasaulyje

Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų, iš kurių žymiausia – KGB, darbo specifikos atributai, pasirodo, itin domina amerikiečius.

Žinia, jog Niujorko centre, 14-ojoje Manhatano gatvėje, įrenginėjamas itin specifinis muziejus, jau pasklido šioje daugiatautėje šalyje.

Tai bus ketvirtas pasaulyje didžiausias šnipinėjimo technikos muziejus.

"Amerikiečiams viskas įdomu. O juo labiau domina tai, kas tiek metų buvo už geležinės uždangos. Muziejus neakcentuoja jokios politikos, tai yra istorinių faktų, duomenų, tuometės sovietinės Rusijos technikos pasiekimų istorijos liudijimai", – teigė JAV šiuo metu esantis Julius Urbaitis.

J.Urbaitis į Jungtines Valstijas pakviestas ne atsitiktinai, o kaip ekspertas ir lektorius, jau turintis ir pasaulio pripažinimą.

"Gruodį didžiausiu tiražu buvo išleista knyga "The Secret History of KGB Spy Cameras". Tai yra 192 puslapių albumas, kurį parašė "International Spy Museum" Vašingtone savininkas H.Keithas Meltonas. Knygos bendraautoriais tapo ir geriausi pasaulyje šnipinėjimo technikos ekspertai Detlevas Vreislebenas, Michaelas M.Hasco ir vėliau staiga miręs Vladimiras Aleksejenka, buvęs KGB karininkas. Šioje knygoje publikuojamos eksponatų nuotraukos. Pagal eksponatų kiekį, jų išskirtinumą, ekspertai įvertino, jog Lietuvoje esanti kolekcija – didžiausia ir unikaliausia KGB technikos kolekcija pasaulyje. Kaip karinės žvalgybos technikos kolekcija, ji įvertinta trečiąja vieta pasaulyje", – tikino J.Urbaitis.

Pagal eksponatų kiekį, jų išskirtinumą, ekspertai įvertino, jog Lietuvoje esanti kolekcija – didžiausia ir unikaliausia KGB technikos kolekcija pasaulyje.

H.K.Meltonas yra vadinamas didžiausią autoritetą turinčiu žvalgybos istoriku.

Neseniai šis žinomas žvalgybos įrangos kolekcininkas pasaulio spaudoje buvo paskelbęs apie dar vieną unikalų eksponatą, kurio ieškojo 40 metų.

Surastas revoliucionieriaus, vėliau pašalinto iš bolševikų partijos, Levo Trockio nužudymo įrankis – ledo kirtiklis.

L.Trockis buvo nužudytas smūgiu į galvą ledo kirtikliu slaptojo agento Ramono Merkaderio, pasiųsto Sovietų Sąjungos, labiausiai tikėtina, įsakius Josifui Stalinui.

Ekspozicijai – išskirtinė vieta

J.Urbaitis Kaune yra įkūręs unikalų muziejų "Atominis bunkeris", kuris jau yra žinomas ne tik Lietuvoje, Baltijos šalyse, Europoje, bet ir kitur.

"Niujorkas – daugiakultūris miestas, jame gyvena įvairiausių pasaulio šalių piliečiai. Be abejonės, jame gyvena ir daugybė išeivių, ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų posovietinių šalių", – paaiškino J.Urbaitis.

Muziejų kuriančiai kompanijai patalpų Niujorko centre teko ieškoti ne vieną mėnesį.

Praeityje buvusioje mėsininkų gatvėje, šiuo metu tapusia muziejų, galerijų, teatrų ir koncertinių salių rajonu, nekilnojamojo turto nuomos klausimas buvo patikėtas teisininkams.

Draudimas – 5 mln. dolerių

Kolekciją sudaro ir itin autentiški eksponatai, kai kurie gaminti rankomis, specialiai vienai ar kitai užduočiai, todėl tam tikrų daiktų analogų tiesiog nėra, o tai ir sudaro neįkainojamą jų vertę.

Tarp jų – miniatiūrinė kamera, primenanti kaklaraiščio segtuką, arba sekimui skirta kamera, atrodanti kaip švarko saga.

Kamerą anuomet sugebėta paslėpti net vyriškame žiede.

O štai lūpų dažų tūtelė, kurią galima rasti šiame muziejuje, gali iššauti. Šis specialus žudymo įnagis gavo "Mirtino bučinio" vardą.

Sekimui skirta technika buvo slepiama labai išradingai – gaminamos specialios rankinės su paslėptomis kameromis ar knygos, kurią parke esą skaitantis karininkas galėdavo fiksuoti visą aplinką.

Eksponuojami ir vyriški batai, kurių kulniuke sovietų technikos meistrai sugebėdavo paslėpti šnipinėjimo įrangą.

Lankytojus turėtų nustebinti vadinamasis bulgariškas skėtis, kuris galėdavo iššauti nuodų dozę.

Kolekcijoje yra daugybė tachografų, šifravimo įrenginių.

Muziejui kolekciją teko apdrausti 5 mln. dolerių suma.

Cigarečių – į vaistinę

Kaip turistas į šalį atvykęs J.Urbaitis tikino atsivežęs savotiškas išankstines nuostatas, kurias teko pakeisti.

Iš televizijų laidų susidaręs įspūdį, jog amerikiečiai yra tingūs, apkūnūs, o gatvėse nuolat šlamščia greitojo maisto gaminius, lietuvis nustebo, jog antsvorio turinčio žmogaus čia reikia dar paieškoti.

"Niujorke kalbama 800 kalbų. Miestas yra kosmopolitiškas. Jie nuolat bėga, važinėja dviračiais, čia aplink yra šimtai sporto salių. Kur tik užeini, visur siūloma sveiko maisto. Mieste gyventojų milijonai, o per dieną pamatau vos du tris apkūnius žmones", – stebėjosi vyras.

Beje, Manhatane, kur įkurtas muziejus, 95 proc. žmonių neturi automobilių, nes nėra vietos, kur juos laikyti.

"Todėl niujorkiečiai priversti naudotis viešuoju transportu, vaikščioti, bėgioti. Automobilio stovėjimo valanda kainuoja nuo 5 iki 15 dolerių. Per mėnesį kainuotų bemaž 6 tūkst. dolerių. Metro veikia visą parą, parduotuvės dirba taip pat per naktį, gyvenimas čia nesustoja niekada", – tikino J.Urbaitis.

Tačiau labiausiai lietuvį nustebino amerikietiškos vaistinės, kuriose galima įsigyti vyno, alaus, šampūno ar kojinių ir net cigarečių.

"Jos atdaros visą parą, pirk ką nori. Cigaretėmis uždraudė prekiauti visai neseniai. Tai kilo baisus pasipiktinimas", – juokėsi J.Urbaitis.

Prie durų – eilės

Oficialiai KGB šnipų muziejus bus atidaromas sausio 17-ąją, tačiau duris jo įkūrėjai lankytojams jau yra atvėrę.

Vos pasklidus žiniai, jog Manhatane atsidarė dar viena įdomi vieta, filmuoti muziejaus atvyko daugybė vietinių žiniasklaidos kanalų žurnalistų.

Tokio muziejaus specifika reikalauja ypatingų žinių turinčių žmonių pagalbos, kad būtų galima pristatyti kito žemyno piliečiams jiems visiškai nepažįstamą istorijos tarpsnį.

J.Urbaitis, kaip istorikas, lektorius ir ekspertas, kviečiamas padėti parengti didžiausios KGB technikos kolekcijos pristatymą.

"Čia labai griežti priešgaisriniai reikalavimai, vienu metu patalpose gali būti tik tam tikras skaičius žmonių. Todėl nekeista gatvėse išvysti eilėse laukiančius lankytojus. Jiems atrodo normalu palūkėti prie klubo ar restorano, muziejaus durų", – pastebėjo J.Urbaitis.

KGB šnipų muziejų jau spėjo pamatyti Peru, Australijos, Japonijos, Malaizijos, kitų šalių piliečiai.

Muziejus sulaukė ir pirmojo lietuvio, teisininko Gedimino, dirbančio Manhatane vizito.

Lietuvis į muziejų atėjo kartu su Peru piliete žmona bei aštuonių giminaičių būriu.

Tikslas – edukacija

"Niujorke gyvena apie milijoną rusakalbių. Ateina daug jaunimo, nes aplink yra daugybė žinomų universitetų. Kai kurie pasilieka net 3 ar 3,5 valandos. Ir visų lankytojų atsiliepimai yra labai puikūs", – džiaugėsi J.Urbaitis.

Per dieną šiuo metu muziejų aplanko nuo 80 iki 100 lankytojų.

Beje, lietuviai pastebėjo, jog išeiviai iš posovietinių šalių ir Rusijos, net ir kelis dešimtmečius pragyvenę Amerikoje, taip ir neišmoko kalbėti angliškai.

Pensininkas Amerikoje gauna tūkstantį dolerių pensijos, net nesvarbu, ar dirbai Amerikoje.

"Parduotuvėse, restoranuose, gydymo įstaigose pilna rusiškai kalbančių žmonių, todėl jiems anglų net nereikia. Pensininkas Amerikoje gauna tūkstantį dolerių pensijos, net nesvarbu, ar dirbai Amerikoje. Į kitą kortelę jie gauna 300 dolerių maistui, dauguma jų turi socialinius būstus ir net nemokamą gydymą. Tokie lankytojai ateina su išankstine nuostata, esą jie patys gyveno sovietinėse šalyse ir viską jau yra matę. Tačiau išeina itin nustebinti to, ką išvydo. Kažkas net prasitarė, jog manė, kad toks muziejus bus skirtas amerikiečiams gąsdinti rusų šnipų technika", – juokėsi J.Urbaitis.

Jis tikino, jog tokio muziejaus tikslai yra edukaciniai.

"Lankytojai sužino, kaip jie buvo sekami nuo 1946 iki 2015 m. Kaip jų buvo klausomasi ir kokia techninė pažanga lydėjo tokią techniką. Tad jie gali susimąstyti, koks šiais laikais yra šis progresas", – patikino J.Urbaitis.

Lietuvį nustebino Niujorko žiniasklaidos paskelbta žinia – per dvi dienas šiame didžiausiame JAV mieste nebuvo nužudytas nė vienas žmogus ir tai buvo ypatingas pasiekimas.

J.Urbaitis Niujorką vadina galimybių miestu, kuriame pildosi svajonės, tačiau abejoja, ar norėtų jame gyventi.

"Čia toks gyvenimo tempas, kurį net sunku suvokti. Per dieną Taimso aikšte (angl. Times Square) pereina 300 tūkst. žmonių. Tai yra tiek, kiek Laisvės alėja ir per metus nepereina. Gatvėse – nuolatinės automobilių spūstys. Visi visur bėga. Bet labiausiai gaila gyvūnų. Šuniukai, išvesti savų reikalų į gatvę, nėra matę žolės, tik šaligatvius. Mane į priekį veda naujo tikslo ir rezultato siekimas, jei norėtum ieškoti blogų dalykų, nusivylimų galėtum rasti kiekvieną dieną. Jei matai, kad darai gerą darbą, tai labai palaiko", – prisipažino J.Urbaitis.