Tarp nykstančių žuvų

Kopenhagoje reziduojanti Tarptautinė jūrų tyrinėjimo taryba (ICES) kritiškai įvertino Baltijos jūros rytinės dalies menkių būklę ir rekomendavo riboti jų žvejybą.

„Baltijos jūros menkių ištekliai mažėja, o atsargų dydis šiuo metu yra laikomas mažiausiu nuo 2003 metų“, – teigiama ICES ataskaitoje.

Viena iš priežasčių, kodėl rytinės Baltijos jūros dalyje mažėja menkių, yra klimato kaita, kylanti vandens temperatūra, intensyvesnis vandens žydėjimas, Baltijos jūros druskingumo mažėjimas.

Prasta situacija yra visoje Baltijoje, kur net devynios žuvų rūšys yra nurodomos kaip kritiškai nykstančios, dar apie 30 kaip pažeidžiamos. Tarp jų ir viena iš trijų svarbiausių verslinių žuvų - menkės. 

Nauji draudimai

ICES yra davusi rekomendacijas įvairioms šalims, kaip reguliuoti žvejybą Baltijoje.

Lietuva yra gavusi nurodymus ilginti žvejybos draudimo laikotarpį.

Šiuo metu Žemės ūkio ministerija rengiasi visame Baltijos jūros rytiniame regione verslinę menkių žvejybą drausti birželį, taip pat nuo rugpjūčio 1 iki rugsėjo 30-osios. Dalyje regiono menkių žvejyba būtų draudžiama ir visą liepą. 

Šis draudimas neapimtų tik žvejų mėgėjų, taip pat priekrantės žvejybos. Tai reiškia, kad vasarą vykstančioms svarbiausioms jūrinėms šventėms kažkiek menkių būtų sugauta. Tik klausimas kiek, nes jų ištekliai tapo itin maži.

Nori kompensacijų

Dėl atsiradusios kritiškos menkių žvejybos situacijos, žemės ūkio ministras Giedrius Surplys kreipiasi į Europos Sąjungos žuvininkystės ir jūros reikalų komisarą Karmeną Velu.

Nurodoma, kad du trečdaliai Lietuvos žvejybos laivyno dėl susidariusios kritinės Baltijos jūros rytinių menkių būklės nebeturi galimybių tęsti veiklą. Persiorientuoti į kitą veiklą žvejai taip pat negali, nes dėl jau senokai besitęsiančios prastos menkių žvejybos jie neturi investicinių lėšų.

Prašoma leisti žvejams išeiti iš žvejybos verslo naudojantis kompensacijomis iš ES lėšų. Ar bus Lietuvai taikoma išimtis, dar neaišku. Pagal galiojusią teisę, galimybė išeiti iš žvejybos verslo ES buvo iki 2017 m. gruodžio 31 d. Lietuva ta galimybe nepasinaudojo. Žuvininkystės valdininkai nuolat teigdavo, kad Lietuvos žvejyba yra subalansuota, nors realiai ji buvo chaotiška. Latviai buvo įžvalgesni ir sugebėjo tomis kompensacijomis pasinaudoti.

„Nauda“ keliaudavo į Vilnių

Buvo laikotarpis, kai smėlio pylimas į pajūrį turėjo tiesiogines asociacijas su pinigų plovimu. Nuostabą keldavo, kai paplūdimių pamaitinimo konkursus nuolat laimėdavo bendrovė, kuri net neturėjo žemsiurbės.

Tuometinių mokslininkų aiškinimo, kad nuo išplovimo pajūrį apsaugotų bunos, kokios yra pagal Vokietijos ir Lenkijos krantus, niekas negirdėjo. Greičiausiai nenorėjo girdėti, nes „nauda“ iš „paplūdimių maitinimo“ keliaudavo ir į Vilnių.

Tačiau nevyko joks tyrimas dėl to, kad paplūdimių maitinimas smėliu valdininkams būtų lyg gerasis aitvaras, nešęs turtus.

Smėlį saugotų molas

Lietuvoje susiformavo tradicija ar netgi būdas nieko nedaryti, kad būtų apsaugoti pajūrio krantai nuo išplovimo. Nors siūlyta ir tebesiūloma įrengti ne tik bunas, bet ir sutvarkyti Šventosios molą, kad jis sulaikytų tūkstančius, o gal ir milijonus tonų iš Lietuvos pajūrio į Latviją išplukdomo smėlio.

Palangos miesto savivaldybė, kuri perėmė Šventosios uostą, turi vilčių, kad iš ES paramos fondų lėšų dėl aplinkosauginių tikslų saugant pajūrio smėlį bus atstatyti Šventosios uosto molai.

Iki šiol Lietuvoje veiksminga laikoma tik viena priemonė - pilti smėlį į priekrantės zoną.

Iš smėlio pylimo naudos turėjo ne tik dalis valdininkų. Už pilamą smėlį kompensacijas gaudavo ir žvejai. Smėlio pylimas žvejybai iš tiesų kenkia. Užpilamos priekrantės žuvų maitinimosi vietos, žuvys traukiasi kitur. 

Pajūrio priežiūra ES nerūpi

Grunto pylimo į pajūrio pakrantės zoną klausimas neseniai iškilo Seime svarstant Jū­ros ap­lin­kos ap­sau­gos įsta­ty­mo pakeitimus.

„Kal­ba­me apie žu­vi­nin­kys­tės iš­tek­lių ap­sau­gą, bet kar­tu ap­lin­kos mi­nist­ras reg­la­men­tuo­ja, kaip ir kur iš­pi­la­mas smė­lis iš gi­li­na­mo Klai­pė­dos uos­to ir už­pi­la­mos žu­vi­vai­sos vie­tos“, - Seime aplinkos ministrui Kęstučiui Mažeikai oponavo Seimo narys, klaipėdietis Simas Gentvilas. Ar to proceso nereglamentuoja ES teisė?

Aiškėja, kad smėlio pylimas į savo teritorinius vandenis yra kiekvienos valstybės asmeninis reikalas - svarbu, kad būtų pilamas taršos normas atitinkantis gruntas.

Aplinkos ministras K. Mažeika aiškino, kad į paplūdimius pilamas iš uosto išsiurbtas smėlis yra tiriamas, jo pylimo procesas gana griežtai reglamentuotas.

Gamtosaugininkai nutarė konfliktą spręsti pasitelkę specialią techniką – pontonines gaudykles. Tai – nauji įrankiai žvejybai, kurių ruoniai negali įveikti. Tačiau kelias tvaresnės žvejybos link kol kas yra brangus ir praktiškai nepatikrintas.

Pirmieji mėnesiai – išbandymų metas

Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Vaida Survilienė sako, jog ruoniai baigė veistis maždaug kovo pabaigoje. Taigi metas, kai yra didžiausia tikimybė rasti ant kranto išmestus ruonių pamestinukus, jau praėjo.

„Pamestinukų dar gali pasirodyti, bet jų skaičius turėtų mažėti, nes didžiausias jų pikas – kovo pabaiga– balandžio pradžia. Šis metas sutampa su atjunkymo laikotarpiu, kai jaunikliai paliekami badauti arba pasninkauti. Tai – natūralus reiškinys: pilkųjų ruonių mamos palieka savo mažylius. Apie mėnesį jie gyvena iš sukauptų riebalų, didžiąją laiko dalį praleidžia sausumoje, vystosi jų raumenys,  jie mokosi judėti ir savarankiškai maitintis“, – sako V. Survilienė.

Vis tik itin jaunos arba – priešingai – senos ruonės gali nesugebėti tinkamai išmaitinti jauniklio, arba pasirenka blogas gulyklas pirmiesiems mažylio augimo mėnesiams. Gali būti, jog jauniklis nesukaupia pakankamai riebalų ir todėl, kad mamos veisiasi per vėlai ant nestabilių ledo lyčių.

„Kai kurie jaunikliai suserga, susižeidžia, apsinuodija, kažkur „nublūdija“ ir pasimeta, bemedžiodami įsipainioja į žvejų tinklus. Dar kiti tiesiog nesugeba susirasti maisto esant per mažiems žuvies resursams“,  – apie ruonių jauniklių bėdas pasakoja gamtosaugos specialistė.

Jos teigimu, natūraliomis sąlygomis pirmaisiais metais žūva nuo dešimtadalio iki arti pusės visų gimusių jauniklių.

Ką daryti paplūdimyje pastebėjus ruoniuką?

„Kadangi populiacija Baltijos jūroje yra išaugusi, tikėtina, kad ir pamestų jauniklių skaičius auga. Jei, tarkime, Saremo salose patelės atsiveda apie 3200 jauniklių, vien ten gali žūti nuo 300 iki 1300 ruonių. O visoje Baltijos jūroje jų gimsta dar daugiau. Dalis jauniklių žūva tose pačiose gulyklose, veisimosi vietose, kitiems užtenka energijos plaukti, tačiau beplaukiant jie pavargsta, sušąla ir nugaišta iš alkio“, – sako mokslininkė. Jos teigimu, reikia stengtis, kad ruoniukų bent jau dėl žmogaus poveikio žūtų kuo mažiau.

Ką reikėtų daryti, jei tokį nelaimėlį pastebėsite paplūdimyje?

„Pastebėjus ruonio jauniklį geriausia pranešti Lietuvos jūrų muziejui. Dar geriau – jei pavyksta per atstumą padaryti ruonio nuotrauką (tik ne selfį!) ir ją nusiųsti Jūrų muziejaus Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjui Arūnui Grušui. Ruonio  nereikėtų trikdyti ir prie jo lįsti. Kartais jauni, nepatyrę, sveiki ruoniai išsilaipina Lietuvos pakrantėje pailsėti. Sulaukę žmonių dėmesio arba susidūrę su naminiais ar laukiniais plėšrūnais jie pasitraukia“, – paaiškina pašnekovė.

Jauni ruoniai apskritai yra tyrinėtojai, panašiai kaip ir jauni žmonės: jie migruoja, išbando naujas ilsėjimosi vietas. Jei vieta tinkama, joje jie gali užsilaikyti ir nutarti, kad čia bus nuolatinė gulykla. Deja, Lietuvos pakrantė yra pernelyg dažnai lankoma žmonių, todėl jei ruoniai joje ir užsilieka, ilsisi ant uosto žiočių molo ar kitų nuo kranto nutolusių struktūrų.

„Jei ruonis pamatęs žmogų nesitraukia, yra mažas, praktiškai nejuda ir nesidomi aplinka, yra didelė tikimybė, kad jis per daug nusilpęs ir jam reikia pagalbos. Per prievartą stumti į vandenį, jei ruoniukas mažas, nereikia. Jei neturi pakankamai energetiniu resursų, vandenyje sušals. Pagrindiniais patarimais, ką daryti radus ruonį dalinasi Lietuvos jūrų muziejus savo „Facebook“ puslapyje. Svarbiausia ruonio nevaryti į jūrą, nešerti, neliesti ir apsaugoti nuo šunų bei įkyrių smalsuolių“, – ragina V. Survilienė.

Tyrimai Šiaurės šalyse: pusė žuvies tiesiog dingsta iš tinklų

Nepaisant visų negandų daugiau nei pusė mielų mažylių užauga į rubuilius pilkuosius ruonius. Ir pradeda krėsti eibes žvejams. Pastarieji ant ruonių pyksta ne be reikalo. Tyrimų, darytų Švedijoje ir Suomijoje, duomenimis, žvejai dėl ruonių prarasdavo iki 60% laimikio ir, žinoma, likdavo su sugadinta įranga.

„Tyrimų metu mokslininkai į tinklus pridėdavo žymėtos žuvies. Beveik 40 proc. žuvies dingdavo be pėdsako. Dėl ruonių daromo poveikio jau užsidarė apie 70 proc. žvejojančių Suomijos priekrantėse įmonių“, – atskleidė V. Survilienė.

Pats ruonis gali suėsti apie 4 proc. savo kūno masės maisto, arba apie 4-8 kg žuvies per dieną. Tačiau diena dienai nelygi. Kaip ir kiekvienas gyvūnas, turėdamas progą ruonis gali suvalgyti kur kas daugiau –iki 20 kg žuvies. Tai reiškia, kad kelias ateinančias dienas jis galės ilsėtis, tačiau tos „nuodėmingos“ dienos žvejų laimikis gali būti sumažėjęs. Padauginkime šį smagurį ruonį iš dviejų ar keturių – kiek jų dažniausiai būna – ir tinklai liks tušti.

Lietuvos gamtos fondas yra gavęs finansavimą iš Europos sąjungos Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo, iš šių lėšų nupirktos dvi iki 20 tūkst. eurų (su įvairiais priedais) kainuojančios pontoninės gaudykles.

„Svarbiausia šių gaudyklių dalis – ruonių draskymui atsparus tinklinis audinys, kuris neapauga dumbliais, patogu jį iškelti virš vandens, gaudyklės pritaikytos transportavimui. Svarbiausias skirtumas nuo statomųjų žiauninių tinklų – kad  žuvis nežūna, o ruonis (ir netgi jūriniai paukčiai) negali ten įlįsti ir įstrigti, negali praplėšti medžiagos ir paleisti žuvies“, – naujos įrangos skirtumą nuo tradicinių tinklų paaiškino V. Survilienė.

Mokamos kompensacijos

Vis tik yra ir tam tikrų iššūkių: Lietuvoje, priešingai nei Skandinavijos šalyse, įranga nebus apsaugota nuo bangų mūšos, o gaudyklės statomos pakankamai giliai, sudėtinga jas stabiliai pritvirtinti prie dugno.

„Tačiau šios įrangos diegimas Baltijos jūroje vyksta jau kelis dešimtmečius, jau teko girdėti, kad Vokietijos žvejai sėkmingai adaptavo įrangą smėlėtoms pakrantėms. Šiuo metu Lietuvos žvejai gali prašyti kompensacijų gaudyklėms įsigyti, tačiau kaina vis tiek aukšta, o klausimas, ar pasiteisins, išlieka. Šio projekto metu stengsimės išsiaiškinti, kaip pritaikyti gaudykles Lietuvoje“, – sakė pašnekovė.

Tačiau kyla natūralus klausimas – jei gaudyklės pasiteisins ir veiks, o ruoniai jau kelerius metus yra įpratę sočiai maitintis tinkluose įstrigusia žuvimi, ar jie nežus iš bado? Mokslininkė nuramina, jog Baltijos jūroje šios gaudyklės naudojamos jau beveik du dešimtmečius.

„Nuo to laiko pilkųjų ruonių skaičius Baltijos jūroje tik augo, tuo metu apie 70% Suomijos žvejybos įmonių užsidarė. Tai reiškia, kad gaudyklės yra tik bandymas išgyventi ir bent šiek tiek apsaugoti savo laimikį nuo ruonių. Gaudyklėje žuvis išlieka gyva, galima atsirinkti laimikį, ir dalį žuvies gražinti į jūrą“, – sako V. Survilienė.

Jos teigimu, žvejų pelnas bet kokiu atveju mažės dėl mažėjančių žuvų išteklių ir konkurencijos.

„Kelios gaudyklės iš ruonių tikrai neatims žuvies, o, reikia tikėtis, paskatins juos ieškoti maisto atviroje jūroje ir mažiau sukinėtis aplink žvejų tinklus, kur ypač jauni ruoniai dažnai ir įkliūva. Atradus būdą, kaip jas tinkamai panaudoti Lietuvos pakrantėje, būtų galima užtikrinti tvarią žvejybą“, – pokalbį užbaigė gamtosaugos specialistė.

Vėlyvą sekmadienio vakarą Pakrančių apsaugos rinktinės Neringos užkardos pasieniečiai radijo ryšiu gavo pranešimą, kad Baltijos jūroje, už maždaug 11 kilometrų nuo Klaipėdos uosto vartų, pagalbos prašo Estijoje registruotas kateris. Pirminiais duomenimis, sugedo plaukiojimo priemonės variklis. Taip pat gauta žinių, kad kateriu plaukė 44-erių Estijos pilietis ir 36, 44 bei 45 metų Estijoje nuolat gyvenantys asmenys be pilietybės.

VSAT pareigūnai informaciją apie nelaimės ištiktą laivą perdavė Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrui. Nedelsiant iš Kopgalyje esančio Teritorinės jūros ir Kuršių marių stebėjimo centro gelbėjimo darbams išsiųstas greitaeigis Pakrančių apsaugos rinktinės pasieniečių kateris „Boomeranger“.

Į nurodytą vietą atplaukę VSAT pareigūnai įvertino aplinkybes bei galimą riziką žmonių saugumui: avarija estų katerį ištiko tamsiu paros metu, o šiame jūros rajone nuolat gausu plaukiančių laivų. Kadangi nebuvo įmanoma vietoje suteikti techninės pagalbos ir paleisti Estijoje registruoto katerio variklio, priimtas sprendimas jį tempti į saugią vietą.

Pirmadienį po vidurnakčio pasieniečių katerio „Boomeranger“ tempiama estų plaukiojimo priemonė sėkmingai pasiekė Klaipėdos jūrų uostą ir prisišvartavo prie krantinės.

Gelbėjimo operacijos metu, pasak VSAT pranešimo, medikų pagalbos nė vienam užsieniečiui neprireikė.

Varžo iniciatyvą

Siekiama, kad Klaipėdos miestas turėtų laisvesnį priėjimą prie jūros.

Šį klausimą iškėlė penki Seimo nariai, tarp jų ir klaipėdiečiai. Tai jau bene trečiasis Seimo narių bandymas šį tą daryti, kad pajūris būtų bent kiek labiau atveriamas viešoms iniciatyvoms jame kažką daryti.

Problemų yra tiek žemyninėje pajūrio dalyje ties Melnrage, Giruliais, tiek Kuršių nerijos dalyje. Miesto atžvilgiu nuolat pasigirsta kritika, kad jis netvarko Smiltynės. Bet ką nors joje daryti yra neįmanoma, nes iniciatyvas varžo Pajūrio juostos įstatymas.

Dėl to yra įstrigusi netgi uosto saugiai laivybai reikalingo bokšto statyba. Smiltynėje stringa ir itin svarbūs bendros paskirties miesto objektai.

Būtų naujos ribos

Iki šiol bet kokie bandymai keisti pajūrio juostos įstatymą atsimušdavo į Seimo teisės departamento teisininkų iškeltus argumentus.

Negelbėdavo ir tai, kad dar pernai Klaipėdoje lankęsis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo žadėjęs, kad ne vieno, o kelių Seimo narių siūlymai dėl pajūrio juostos bus svarstomi ir išgirsti.

Šį kartą teikiamas itin supaprastintas pasiūlymas dėl pajūrio juostos įstatymo keitimo. Žemyninėje dalyje siūloma ne siauresnei kaip 100 metrų pajūrio juostai priskirti kopagūbrį, prieškopę, klifą ir paplūdimį nuo Latvijos sienos iki Klaipėdos miesto šiaurinės ribos. Iki šiol Pajūrio juosta driekėsi iki pat Klaipėdos uosto šiaurinio molo.

Dėl Kuršių nerijos siūloma numatyti, kad čia pajūrio juosta sutampa su Kuršių nerijos nacionalinio parko sausumos teritorija, išskyrus urbanizuotas teritorijas, ir šiam parkui priskirta Baltijos jūros akvatorija.

Taip pat siūloma, kad naujų ypatingųjų ir neypatingųjų statinių pajūrio juostoje statybą leidžiančius dokumentus išduotų savivaldybės administracijos direktorius, o ne Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, kaip buvo iki šiol.

Nepadėtas taškas dėl uosto

Toks Pajūrio juostos įstatymo keitimo projekto teikimas Seimui yra logiškas.

Po rinkimų snaudulio šis klausimas keliamas dėl to, kad jis buvo įtrauktas tarp 17 dalykinių reikalavimų, kurie yra svarstomi Vyriausybėje dėl galimos išorinio Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtros.

Praėjus rinkimų maratonui netrukus Vyriausybėje turėtų būti svarstomas Klaipėdos uosto bendrasis planas, kuriame yra numatyta maksimali Klaipėdos uosto plėtra, įskaitant ir išorinio uosto statybą.

Kur realiai galėtų būti statomas išorinis uostas bus numatyta ateityje tvirtinant Lietuvos generalinį planą ir analizuojant įvairias alternatyvas. Specialistų teigimu, vienintelė reali vieta statyti išorinį uostą yra ties Klaipėda.

Praeiviai reagavo žaibiškai

Sekmadienio popietę pasivaikščiojimas Pirmojoje Melnragėje prie molo dviem mamoms su vaikais galėjo baigtis mirtimi. Moterys neapdairiai panoro įsiamžinti ant pašalusios jūros.

Fotografavimąsi įstabiame fone jos atsimins visą likusį gyvenimą.

Bepozuojant ledų sąnašos staiga susmego – ant jų stovėjusios keturios poilsiautojos ėmė skęsti.

Nelikus ledo tako viena mergaičių taip išsigando, kad supanikavusi iškart šoko į vandenį ir paniro iki krūtinės. Jai įkritus į vandenį ir prasidėjo visa gelbėjimo operacija.

Jei ne Valdo Butkaus, Modesto Bubliausko, Deniso Moskalenkos, Mindaugo Albrechto ir kitų vyrų greita reakcija, moterys su mergaitėmis veikiausiai būtų mirtinai sušalusios.

"Buvo sekundės reikalas"

Laimė, prie jūros saulėtą sekmadienį poilsiavo nemažai žmonių, tad buvusieji netoliese iškart suskubo į pagalbą.

Į ledinį vandenį įbridę narsuoliai, laikydamiesi už rankų, sudarė gyvą grandinę ir taip vieną po kitos ištraukė nelaimėles iš vandens. Pirmiausia išgelbėti vaikai.

Išplitus žiniai apie išgelbėjimą, žmonės negailėjo gerų žodžių vyrams, kurie esą verti ne tik liaupsių, bet ir apdovanojimų.

Pirmadienį Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pakvietė gelbėtojus į rotušę, kur jiems asmeniškai padėkojo bei įteikė miesto herbą.

Kuklūs vyrai įsitikinę – taip būtų pasielgęs bet kuris vietoje jų buvęs žmogus.

Į miesto rotušę Klaipėdos vadovo pakviesti atėjo tik keli iš sekmadienio incidento herojų – V.Butkus (kairėje), M.Bubliauskas bei D.Moskalenka, gelbėję moteris ir vaikus prie molo Melnragėje. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Šiandien 25-ąjį gimtadienį švenčiantis klaipėdietis M.Bubliauskas – vienas pirmųjų, atsidūręs vandenyje.

"Įkritus mergaitei ir jai pradėjus panikuoti, galvoje neliko nieko kita, kaip tik bėgti gelbėti. Taip atsidūrėme vandenyje. Nemačiau, kas vyksta aplinkui, skubėjau padėti ir tiek. Tai buvo sekundės reikalas. Jūra – negailestinga, gali įtraukti, ir mergaitės greitai būtų nelikę", – teigė pašnekovas.

Ištraukti vaiką iš ledinės jūros buvo nelengva.

"Rūbai prisisunkę vandens, ledas – ne tik paviršiuje, bet siekė ir dugną. Darėme, ką galėjome", – pasakojo M.Bubliauskas.

Jo žodžiais tariant, tai – visai ne žygdarbis, o pareiga padėti į nelaimę patekusiesiems.

Susijaudinę vyrai nė negalėjo atsakyti, kiek iš viso žmonių dalyvavo gelbėjimo operacijoje. Dėl adrenalino antplūdžio drąsuoliai esą net nespėję sušalti.

D.Moskalenkos teigimu, gelbėjimo planų niekas nekūrė, tam paprasčiausiai nebuvo laiko. Viskas įvyko savaime.

"Jei ne mes, lygiai tą patį būtų padarę kiti", – įsitikinęs šilutiškis V.Butkus.

Ledo takelis jūroje buvo itin siauras, tačiau ant jo tądien lipo ne tik nelaimėje atsidūrusios moterys su vaikais, bet ir kiti poilsiautojai. Tik laiko klausimas, kada jis būtų susmegęs.

Pirminiais duomenimis, medikų pagalbos sušlapusiems ir sušalusiems žmonėms neprireikė. Po incidento vyrai skubėjo į namus sušilti.

Verti geriausių žodžių

Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Marius Garbenis tvirtino, kad toks pilietiškumo, greitos reakcijos, ryžto ir pademonstruotos drąsos pavyzdys jį maloniai nustebino.

Sekmadienį iki pietų ant į jūrą nutįsusio ledo fotografuotis lipo ne vienas klaipėdietis ir jiems tiesiog pasisekė, kad neįlūžo. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Yra buvęs ne vienas atvejis, kai žmonės, pamatę kokį incidentą, skambina gelbėtojams ir laukia, kaip nelaimėliams pasiseks. Šį kartą viskas buvo kitaip.

"Kai viešojoje erdvėje pamačiau filmuotą medžiagą, labai apsidžiaugiau tokiais pilietiškais klaipėdiečiais, kurie tikrąja ta žodžio prasme ištiesė pagalbos ranką, o ne laukė krante, kol gelbėtojai atvažiuos. Džiugu, kad tų vyrų buvo tiek daug, jie susikibo rankomis gyva grandine ir kad gelbėjo ne koks pavienis drąsuolis, kuris galėjo ir pražūti. Vienareikšmiškai, tai buvo didvyriškas ir pasiaukojamas poelgis", – klaipėdiečiams pagyrų negailėjo ugniagesių vadas.

M.Garbenis neslėpė, jog tai buvo jam žinomas pirmas atvejis, kai praeiviai taip suvienijo jėgas, kad išgelbėtų į nelaimę pakliuvusius žmones.

Tai visiškai netinkamas mamų pavyzdys vaikams, kurių gyvybei buvo sukelta grėsmė.

"Juk vanduo – ledinis, kas norėtų sušlapti, sušalti ir aukotis? O čia sureaguota buvo žaibiškai. Jų poelgis vertas apdovanojimo ir viešo pagerbimo. Tai yra puikus bendruomeniškumo pavyzdys. Tačiau yra ir kita šios istorijos pusė. Visuomenė turi suprasti, kad esant tokioms gamtinėms sąlygoms lipti ant ledo yra pavojinga, o dar su vaikais, tai apskritai neatsakingas elgesys, ir tik siekiant nusifotografuoti. Tai visiškai netinkamas mamų pavyzdys vaikams, kurių gyvybei buvo sukelta grėsmė", – pabrėžė M.Garbenis.

Dėl nuotraukos – rizika

Dėl sėkmingos nuotraukos entuziastai rizikuoja savo gyvybe ar net žūsta. Pavyzdžiui, Rumunijoje jauna mergina žuvo bandydama pasidaryti tobulą asmenukę užlipusi ant traukinio stogo.

Nelaimė įvyko, kai paauglė koja užkliudė viršuje buvusį elektros laidą – jos kūną nukrėtė 27 tūkst. voltų elektros srovė. Nudegusi pusę kūno rumunė mirė.

Dėl tos pačios priežasties viena rusė taip ir nesulaukė aštuoniolikos. Likus mėnesiui iki gimtadienio, norėdama pasidaryti įspūdingą autoportretą, ji užkopė ant tilto konstrukcijų ir praradusi pusiausvyrą nukrito – dar mėgino griebtis už elektros laidų, bet gavo 1,5 tūkst. voltų smūgį.

Būtent todėl pasaulyje yra vietų, kuriose draudžiama naudotis "selfie" lazdomis ar fotografuotis apskritai.

Pavyzdžiui, visuose "Disney" parkuose, kai kuriuose festivaliuose, muziejuose.

Specialistams toks beatodairiškas žmonių elgesys kelia nerimą.

Amerikos psichiatrų asociacija (APA) oficialiai patvirtino, kad asmenukių darymas yra psichologinis sutrikimas. Asociacija netgi įvardijo ligos pavadinimą – "selfitis".

Jaunoms merginoms tai seniai tapo kasdieniu veiksmu, visai kaip valgymas ar miegas. Šiuo virusu užsikrečia ir vis daugiau vyresnių žmonių.

Anot jų, tai psichologinis sutrikimas, kurio metu kyla sunkiai įveikiamas noras fotografuoti save ir nuotraukas kelti į socialinius tinklus.

Paklydę virtualioje realybėje

Pasak psichologo Tomo Lagūnavičiaus, žmonės taip siekia patenkinti savo socialinius poreikius: valdžios, turto ir, svarbiausia – garbės.

"Šį atvejį būtų galima interpretuoti taip: "aš galiu tai, ko negali kiti", "noriu pripažinimo, garbės". Kai žmogus turi pakankamai materialinių dalykų, jis rizikuoja", – aiškino psichologas.

Galime parodyti save tik pozityviai, gražiai, retušuoti ir panašiai. Todėl ši priklausomybė yra gana stipri.

Esą informacinėje visuomenėje žmonės nori pripažinimo būtent socialiniuose tinkluose "Facebook" ar "Instagram". Anksčiau dėl šlovės reikėdavo rimtai pasistengti, pasiekti karjeros aukštumų, dabar, norint atkreipti į save aplinkinių dėmesį, pakanka minutę surizikuoti ir įdėti intriguojančią nuotrauką savo paskyroje.

Žmonės nebejaučia skirtumo tarp tikrovės ir virtualios realybės.

"Mes visi esame priklausomi nuo tam tikro sociumo, maži vaikai – nuo mamos ir tėčio, kiti – nuo draugų, treti – nuo virtualios aplinkos. Mes visi norime kažkam priklausyti, nes taip yra saugiau. Priklausyti socialiniams tinklams yra kur kas lengviau, nes mes iš dalies išliekame anonimiški. Galime parodyti save tik pozityviai, gražiai, retušuoti ir panašiai. Todėl ši priklausomybė yra gana stipri", – aiškino T.Lagūnavičius.

"Radinį dovanojo Ona Zubienė. Tai yra amonito fosilija. Gintaro gaudytojai ją iš vandens ištraukė prieš ketverius metus, tačiau džiaugiamės, jog nusprendė padovanoti ją mūsų muziejui", – tikino Pajūrio regioninio parko direkcijos Projektų koordinavimo specialistas Simonas Bendikas.

Aplinkosaugininkai spėja, jog amonitai galėjo gyventi prieš 46–66 mln. metų, nors detalūs šio radinio tyrimai nėra atlikti.

Manoma, jog amonitai galėjo atsirasti prieš 400–390 mln. metų.

Biologiniu požiūriu amonitai buvo galvakojai moliuskai. Jų dydis svyravo nuo keleto centimetrų iki dviejų metrų.

"Tai buvo gigantiški vandens gyviai. Ir jie išgyvendavo net po didžiausių katastrofų. Retas kuris pergyvena kelias pasaulio pabaigas", – tikino Lietuvos jūrų muziejaus biologas-muziejininkas Remigijus Dailidė.

Specialistai mini, jog šie gyviai maitinosi planktonu, vėžiagyviais, dumbliais.

"Tačiau buvo ir plėšrūnų, kurie medžiojo belemnitus, amonitus ar netgi senovines žuvis. Kriauklė buvo labai unikali. Ji turėjo kamerą, kurioje esančių CO2 dujų kiekį reguliuodavo pats gyvūnas. Taip jie galėdavo keisti panirimo gylį. Galima tik įsivaizduoti, kaip vandens paviršiuje plūduriavo dviejų metrų skersmens dydžio gyviai, kaip kokios traktoriaus padangos. Įspūdis turėjo būti milžiniškas. Manoma, kad patinėliai buvo mažesni už pateles. O daugindavosi jie sezoniškai ir masiškai vienu metu", – paaiškino biologas.

Pasak specialisto, tiksli šių gyvių išnykimo priežastis ir šiandien dar nėra žinoma.

Kreidos periode jau buvo prasidėjęs masinis amonitų rūšių skaičiaus mažėjimas, o vėliau, šio periodo pabaigoje, įvyko planetos susidūrimas su didžiuliu asteroidu.

Tai paskatino labai didelius klimato pasikeitimus.

"Daugeliui gyvūnijos tai buvo mirtį nešantys pokyčiai, po kurių neliko ir amonitų. Tačiau veikiausiai dalis išgyveno. Jų klestėjimo laikotarpis tęsėsi daugiau negu 300 mln. metų. Amonitai turėjo unikalią savybę – jie pakęsdavo deguonies trūkumą. Manoma, kad būtent ši savybė padėdavo amonitams išlikti gyviems, kai mūsų planetą ištikdavo katastrofos ir prasidėdavo masiniai gyvūnų gaišimai", – aiškino R.Dailidė.

„Kryptis – jūra“ – tai nuotraukų paroda, kuri primena, kad esame jūrinė valstybė, galinti didžiuotis darniai veikiančiu ir sparčiai augančiu jūrų uostu. Klaipėdos uostas jau trečius metus iš eilės yra lyderis tarp Baltijos valstybių uostų.

Į parodą atrinktos charakteringiausios nuotraukos, kurios atspindi šiandienos uosto veiklą ir aktualijas. Ekspozicijoje demonstruojamos ir vizualizacijos, kaip uostas galėtų atrodyti ateityje, kokią naudą tai atneštų miestui ir visai šaliai.

Tad kviečiame pasigėrėti įstabiais vaizdais ir susipažinti su uosto vystymosi perspektyvomis. Keliaujanti paroda didžiausiame uostamiesčio prekybos centre (Taikos pr. 61) bus eksponuojama iki kovo 11 dienos.

Masines sveikuolių maudynes stebėję smalsuoliai apgulė visą Palangos tiltą, kopas, kad kuo geriau matytų, kaip keli šimtai vadinamųjų ruonių neria į ledines bangas. Tarp jų buvo ir vaikų, ir paauglių, ir garbaus amžiaus žmonių.

Be dideles žiūrovų minias pritraukiančių žiemos maudynių Baltijos jūroje, grūdinimosi šventės „Palangos ruoniai 2019“ metu vyko susitikimai su lektoriais - sertifikuotu Wim Hof Method instruktoriumi Arūnu Degučiu ir Lietuvos sveikuolių sąjungos lektore, stovyklų vadove, GRLPWR užsiėmimų paauglėms įkūrėja Egle Kislovski.

Lietuvoje vis dar tęsiasi 30 dienų ledinės eketės iššūkis, prie grūdinimosi lediniu vandeniu paskatinęs prisijungti vis daugiau žmonių. Vasario 16-ąją laukia paskutinioji šio iššūkio diena, o kovo 2 dieną ledinio vandens entuziastai dalyvaus 25 metrų eketės plaukimo varžybose Trakuose.

Savaitgalį Pirmosios Melnragės paplūdimyje knibždėte knibždėjo klaipėdiečių ir miesto svečių.

Lauke oro temperatūrai pakilus aukščiau nulio, į pajūrį sugužėjo įvairaus amžiaus žmonės, šeimos ir jų augintiniai.

„Oras pasakiškas. Nuo pat ankstaus ryto drauge su vaikais laiką leidžiame prie molo. Net ir fotoaparatą atsivežėme įamžinti fantastiškus pajūrio žiemos vaizdus“, –  teigė klaipėdietis Viktoras.

Pensininkės Irenos visai nestebina, jog ir žiemą prie jūros netrūksta lankytojų.

„Atvažiuoju į Pirmosios Melnragės paplūdimį beveik kasdien. Visą gyvenimą praleidau uostamiestyje,  tad jūra man ne svetima. Manau, kad šis įprotis padėjo išsaugoti puikią sveikatą. Neretai skubame pažinti užsienio šalis, paplūdimius ir  pamirštame, jog Klaipėdoje turime nuostabų pajūrį“, – pasakojo klaipėdietė.