"Tai pats rimčiausias Jūros šventės momentas, labai svarbus visai jūrinei miesto bendruomenei, kai dar kartą prisimename išplaukusiuosius ir negrįžusiuosius", – prieš ceremoniją kalbėjo Lietuvos jūrų muziejaus vadovė Olga Žalienė.

Paminklo žuvusiems Lietuvos jūrininkams ir nuskendusiems laivams pagerbti granitinėse plokštėse yra iškalti į jūrą išplaukusių, tačiau iš jos negrįžusių šalies jūrininkų, žvejų, buriuotojų vardai, pavardės ir nuskendusių laivų pavadinimai.

Šis paminklas tapo laisvės ir drąsos simboliu, primenantis dramatišką jūros ir žmogaus santykį.

XX–XXI a. yra nuskendę apie 30 Lietuvos laivų ir jūros bangos pasiglemžė apie 400 žmonių gyvybes.

Ceremonijoje prie paminklo Smiltynėje ketvirtadienį buvo įteikti ir "Albatroso" apdovanojimai už reikšmingiausius praėjusių metų darbus jūrinės kultūros srityje, pagerbti nusipelnę jūrinio sektoriaus darbuotojai.

Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko teigimu, "Albatroso" apdovanojimai teikiami ne tik jūrininkams, bet ir kitaip su jūra susijusiems asmenims, kurie savo veikla prisideda prie Klaipėdos – uostamiesčio garsinimo.

Vakar statulėlės – "Albatroso" paminklo sumažintos kopijos – įteiktos Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui už R.Wagnerio operos "Skrajojantis olandas" pristatymą Didžiajame elinge, taip pat – uostamiesčio fotomenininkei Andželai Bazyk už jos sukurtą "Facebook" paskyrą "Aš myliu Klaipėdą / I love Klaipeda", kurioje dalijamasi unikaliomis Klaipėdos, jūros, uosto nuotraukomis, ir ilgamečiam Klaipėdos universiteto burlaivio "Brabander" kapitonui Valdemarui Vizbarui už jūrinių tradicijų puoselėjimą.

Pirmą kartą šie apdovanojimai įteikti 2007 m. Idėja teikti "Albatroso" skulptūrėles, taip pat paminklu įamžinti "Išplaukusių ir negrįžusių" atminimą, priklauso Lietuvos marinistikos žurnalistų klubui "Marinus".

Nuo 2014-ųjų "Albatroso" tradiciją perėmė Klaipėdos savivaldybė.

Penktadienį lygiai vidurdienį mieste ėmė gausti laivų sirenos. Visame pasaulyje vidurdienį (vietos laiku) laivai, stovintys krante, ar plaukiantys atviruose vandenyse, įjungė savo garsinius signalus.

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo tai bene pirmas kartas, kai Gegužės 1-osios proga gaustų sirenos.

„Sovietiniais laikais tą dieną gausdavo fabrikų, taip pat laivų sirenos. Per pastaruosius 30 metų tokių vieningų akcijų nebebuvo. Šiuo atveju, padėtis kitokia, manyčiau, tuo norėta pagerbti jūrininkus, kurie, kaip ir medikai yra pirmosiose pandemijos fronto pozicijose“, – kalbėjo Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Petras Bekėža.

Tarptautinių laivybos rūmų teigimu, iš viso atviruose vandenyse šiuo metu plaukioja daugiau nei 1,2 milijono jūrininkų, besistengiančių užtikrinti, kad net visuotinės pandemijos metu nenutrūktų svarbiausių prekių tiekimas, žmonės galėtų grįžti į savo gimtuosius uostus arba saugiai pasiekti darbo vietas.

„Su Lietuvos vėliava šiuo metu plaukioja trylika mūsų laivų – visi jie prisidės prie akcijos jūroje ir krante. Klaipėdos uoste penktadienį iš viso stovėjo penki DFDS keltai, jų kapitonai išskirtiniu gausmu pradžiugino klaipėdiečius“, – teigė vieno didžiausių Europoje keltų operatorių DFDS viešųjų ryšių ir komunikacijos Baltijos šalims vadovas Vaidas Klumbys.

Anot V. Klumbio, sulaukus kvietimo, DFDS nekilo dvejonių, ar reikėtų prisijungti prie šios iniciatyvos.

Šiuo visam pasauliui sudėtingu metu DFDS darbuotojai atlieka svarbią misiją – jų dėka saugiai ir laiku į Lietuvą gali grįžti svetur esantys lietuviai, plukdomi svarbūs kroviniai, tad vieša padėka komandai yra tiesiog būtina.

Iš viso DFDS šiuo metu dirba daugiau nei 700 darbuotojų: 604 jų – jūroje, 128 – krante.

Ketvirtadienį prie paminklo "Albatrosas" tylos minute buvo pagerbti  įvairiomis aplinkybėmis toli nuo gimtųjų namų pasaulio vandenyse tragiškai žuvę keli šimtai Lietuvos jūrininkų.

Išplaukę ir negrįžę jūrininkai prisimenami kasmet, prasidedant didžiajam Jūros šventės šurmuliui. Tai – bene jautriausias šventės akcentas.

"Šis Jūros šventės momentas jūrinei miesto bendruomenei yra labai svarbus. Tai yra proga dar kartą prisiminti išplaukusiuosius ir negrįžusiuosius bei tai, kad jūra mums daug duoda, bet kai kada ir atima", – kalbėjo Lietuvos jūrų muziejaus vadovė Olga Žalienė.

Paminklo žuvusiems Lietuvos jūrininkams ir nuskendusiems laivams pagerbti granitinėse plokštėse yra iškalti į jūrą išplaukusių, tačiau iš jos negrįžusių šalies jūrininkų, žvejų, buriuotojų vardai, pavardės ir nuskendusių laivų pavadinimai.

Šis paminklas tapo laisvės ir drąsos simboliu, primenantis dramatišką jūros ir žmogaus santykį.

XX–XXI a. yra nuskendę beveik 30 Lietuvos laivų ir jūros bangos pasiglemžė apie 400 žmonių gyvybes.

Jūrininkai bus pagerbti ir šeštadienį. Nuo 8.30 ir 9 val. bus aukojamos šv. Mišios. Jos vyks stačiatikių parapijose Klaipėdoje ir Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje.

9.30 val. Smiltynės kapinėse bus pagerbtas pirmasis Lietuvos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas, 10 val. Skulptūrų parke – žuvusi laivo "Linkuva" įgula.

12 val. į Baltijos bangas bus nuleisti vainikai, o sausumoje tuo metu akimirkai įsivyraus ramybė – tylos minute bus pagerbti visi žuvusieji jūroje.

Šiltas Jūrininkų vakaras vyko pernai per Jūros šventę. Jame lankėsi ne tik šią tradiciją nuolat palaikantis susisiekimo ministras, bet ir tuometis premjeras Algirdas Butkevičius.

Įpratę gauti valdžios dėmesio jūrininkai tikėtųsi premjero apsilankymo ir šiemet. Nors laivynas Lietuvoje mažėja, bet tuo pat metu auga Klaipėdos uosto reikšmė. O jog jūrininkų vakaras ne vien jūrininkų susibūrimas. Tai viso jūrinio komplekso, įskaitant ir uosto darbuotojus, šventė. Ne atsitiktinai Jūrininkų vakaras jau vadinamas Jūrininkų ir jūrų transporto garbės darbuotojų vakaru. Per jį teikiami įvairiausi apdovanojimai, ženklai, o svarbiausi - kapitono Liudviko Stulpino medaliai. Po du medalius kasmet teikiama išskirtinai tik Jūrininkų vakare.

Šiemet Jūrininkų vakare tikimasi sulaukti maždaug 500 žmonių. Vakarui surengti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija yra numačiusi iki 35 tūkst. eurų.

Jau žinoma, kad Jūrininkų vakaras vyks per Jūros šventę liepos 28 dieną nuo 19.30 val. Klaipėdos koncertų salėje, o vakarėlis su vaišėmis vyks šios salės kiemelyje.

Planuojama, kad tiek koncertų salės prieigos, tiek jos kiemelis bus papuoštas jūrinę dvasią atitinkančiais akcentais.

Vakare numatytas aukšto lygio muzikos kolektyvų koncertas, pabaigoje planuojami netgi fejerverkai.

Pakabino ant pagalio

Klaipėdietis Vytautas pasakojo, kad savaitgalį paplūdimyje ties Olando Kepure lankėsi su svečiais. Pakrantėje gulintys vainikai visus nustebino.

"Vieni tiesiog apšiurę gulėjo, kiti – ant pagalių pakabinti. Kai kurie – dar su užrašais. Ant vieno lyg buvo parašyta Šaulių sąjunga, ant kito – teatras. Vaizdas tikrai nekoks", – įspūdžiu pasidalijo klaipėdietis.

Vytautas pasakojo, kad pats dalyvavo žuvusiųjų jūroje pagerbimo ceremonijoje, bet į jūrą nuleido tik gėlių. Vyro nuomone, kažkas turėtų surinkti besimėtančius vainikus.

"Negražiai atrodo. Pakrantė prišiukšlinta", – dėstė vyras.

Pajūrio regioninio parko direkcijos direktorius Darius Nicius tvirtino, kad tvarka paplūdimiuose ties Olando Kepure rūpinasi Klaipėdos rajono savivaldybė, Kretingalės seniūnija. Šiukšles čia renka keli žmonės.

"Šimto vainikų veikiausiai neišmetė. Mes patys dar negavome pranešimo, kad būtų susidariusi kažkokia sudėtinga situacija. Jei buvo pavienių vainikų, tvarkytojai gal ir nepastebėjo", – tvirtino vadovas.

Išmetė ir citrinų

Pasak D.Niciaus, vainikai nėra didžiausia problema. Jie – organinės kilmės ir patys suyra. Panašiai, kaip dumbliai, žabai, kurių jūra taip pat išmeta po audrų.

"Žinoma, vainikai buvo nuleisti į jūrą, tad ši ir išmeta juos į krantą. Į Švediją jie nenuplaukia. Netrukus jų jau nebeturėtų likti", – komentavo direktorius.

D.Nicius pasakojo, kad į krantą išmetama įvairių dalykų. Pasitaiko ir netradicinių radinių, pavyzdžiui, padangų, apelsinų, citrinų ar buitinės technikos.

"Būna visko, ką žmonės plukdo", – tvirtino vadovas.

D.Nicius atkreipė dėmesį, kad didesnė problema yra nematoma tarša.

"Žmonės stebisi, kad vanduo žydi, dumbliai auga. Viskas dėl žmogaus veiklos. Tarša atsirada ir dėl netikslingai ar per daug naudojamos chemijos žemės ūkyje, ir nuotekų tvarkymo. Nemunas viską plukdo į jūrą. Išmestas vainikas atėjo iš gamtos, jis pats ir suirs", – komentavo vadovas.

Baltijos jūra nerimsta

Anot biudžetinės įstaigos "Klaipėdos paplūdimiai" direktoriaus pavaduotojo Aleksandro Siakki, kada ir kur bus grąžintas į jūrą papuolęs daiktas, priklauso nuo vietos, kur jis buvo išmestas, vėjo krypties, srovių.

"Jūra viską grąžina. Kai vėjas pučia nuo kranto į jūrą, tada gali ilgiau vandenyje išbūti. Į krantą išmetama viskas – ne tik, kas įmetama, bet ir nuplaunama nuo laivų", – teigė pavaduotojas.

Pastarosiomis savaitėmis jūra yra audringa. Bangavimas siekia tris keturis balus.

Skaičiuojama, kad įvairiomis aplinkybėmis toli nuo gimtinės tragiškai žuvo keli šimtai jūrininkų. Ketvirtadienį prie paminklo „Albatrosas“ jie buvo pagerbti tylos minute, jūrininkų bendruomenės nariai padėjo gėlių.

Aidint varpo dūžiams bei trimitų garsams, Lietuvos karinių jūrų pajėgų kariai iškėlė Klaipėdos bei Kopgalio vėliavas, simbolizuojančias mūsų protėvių vėles ir stiprybę.

Išplaukę ir negrįžę jūrininkai prisimenami kasmet, prasidedant didžiajam Jūros šventės šurmuliui. Ši ceremonija jau penktoji.

Paminklas žuvusiems Lietuvos jūrininkams ir nuskendusiems laivams pagerbti Smiltynėje iškilo prieš penkerius metus. Granitinėse plokštėse iškalti į jūrą išplaukusių, tačiau iš jos negrįžusių Lietuvos jūrininkų, žvejų, buriuotojų vardai, pavardės ir nuskendusių laivų pavadinimai.

Apie tai, jog artėja Jūros šventė mieste byloja ir papuošimai, dygstančios scenos. Ketvirtadienio vakarą 21 val. prie Danės krantinių išsirikiuos Dangės flotilė. Iš viso 15 tradicinių-istorinių laivų.

Kad pastarieji įplauktų, bus pakeltas Pilies gatvės tiltas. Dangės flotilės renginiai vyks keturias dienas. Penktadienį klaipėdiečiams ir miesto svečiams bus suteikta galimybė paplaukioti šiais laivais po Danės upę nuo Biržos tilto. Kam netrukdys stiebai, tie išplauks į marias.

Tą pačią dieną 19–20 val. Dangės flotilės dalyviai rikiuosis ir numatomas jų paradas. Renginiai istoriniuose laivuose vyks ir šeštadienį, o atsisveikins su klaipėdiečiais sekmadienio rytą.

Klaipėdoje turėtų atsirasti Lietuvos jūreivystei nusipelniusių asmenybių alėjas, parkas ar aikštelė. Taip klaipėdiečiai išgirstų, jog jų mieste buvo ne vien žymusis jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas.

Mėmelio laikų asmenybės

Tokią dar visiškai žalią idėją pateikė Jūrinės kultūros koordinacinė taryba. Istorikai Dainius Elertas ir Romas Adomavičius jau sudėliojo preliminarų Lietuvos jūrinių asmenybių sąrašą. Jame 17 asmenybių iš Klaipėdos, kuris apima Memelio laikotarpį ir tarpukario Lietuvą. Galbūt po diskusijų sąraše galėtų atsirasti ir įsimintinos jūrinės asmenybės iš tarybinio laikotarpio ir laiko po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Istorikai D.Elertas ir R.Adomavičius į jūreivystei nusipelniusių mūsų krašto asmenybių sąrašą siūlo įtraukti vieną pirmųjų Memelio (dabartinės Klaipėdos) jūros verslininkų Mozę Jakobsoną De Jongę. Jis veikė Klaipėdoje apie 20 metų nuo 1644-ųjų. Valdė laivus, prekiavo druska.

Johanas Samuelis Liljantalis buvo uosto statybos inspektorius. Klaipėdoje veikė nuo 1770 metų. Tyrinėjo, tvarkė, aprašė uostą, suprojektavo kai kuriuos statinius, tarp jų ir pirmąjį švyturį.

Jo pasekėjas Klaipėdos uoste buvo Karlas Henrikas Vaitas (Veit). Jis dirbo Klaipėdos uosto statybos inspektoriaus pareigose, prisidėjo apželdinant kopas, projektavo uosto pastatus. Savo darbus aprašė dviejose studijose. Mirė 1849 metais Klaipėdoje. Po mirties labdarai paliko 30 tūkst. talerių. Už juos buvo įsteigtas fondas veikęs iki XIX amžiaus pabaigos.

Fridrichas Liudvikas Hagenas Memelio uosto statybos viršininku dirbo XIX amžiuje. Saugiai laivybai uoste grėsmę kėlė Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje pustomas smėlis. Tam L.Hagenas paskyrė didelę veiklos dalį. Pagerbiant jo nuopelnus kopų apsodinimo procese, Smiltynėje, netoli dabartinės Naujosios perkėlos, ant vienos aukščiausių kopų, kuri pavadinta jo vardu, tarpukariu pastatytas akmeninis paminklas

Kaip teigė Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romaldas Adomavičius, neabejotinai Klaipėdos krašto jūrinei istorijai yra nusipelnęs ir Berentas Pyteris (1800-1877). Dabartiniame Danės skverelyje veikė laivų statykla, kurioje B.Pyteris nuo 1830 iki 1873 metų pastatė net 144 laivus, daugiausia burlaivius.

Tarpukaris su lietuviškais pėdsakais

XIX a. pirmoje pusėje didžiausia Klaipėdos laivų bendrovė buvo inžinieriaus Pauliaus Viliaus Lindenau laivų statykla dabartinės Klaipėdos laivų remonto bendrovės teritorijoje, šalia kruizinio terminalo. Ją iš Vokietijos atvykęs P.Lindenau įkūrė 1919 metais ir ji veikė iki 1945 metų.

P.Lindenau laivų statykla statė ne tik laivus, bet ir lėktuvus. Šioje statykloje pastatyti ir nepriklausomos Lietuvos laivai – vilkikas-ledlaužis „Perkūnas“ (1930 m), motorlaivis „Kuršių marios“ (1932 m), keturi motorlaiviai Lietuvos pasienio policijai. Ryškiausias P.Lindenau laivų statyklos palikimas – istorinis elingas šalia kruizinio terminalo, kuris pastatytas 1939 metais specialiai jūrų kruiziniam laivui „Helgoland“ statyti. Karo metais P.Lindenau laivų statykla statė minų tralerius. Prieš atžygiuojant į Klaipėdą tarybinei armijai P.Lindenau nusitempė į Kylį plaukiojantį doką su įranga, kur pokaryje statė laivus.

Kitos istorikų D.Elerto ir R.Adomavičiaus siūlomų nusipelniusių Lietuvos jūrinių asmenybių sąraše yra pavardės susietos jau tiesiogiai su lietuviška laivyba, buriavimu, Klaipėdos uostu, jūrine kultūra. Tai prieškario buriuotojai Bernardas Buntinas ir Valteris Didžys. Kurį laiką Klaipėdos uosto valdybos inžinieriumi dirbęs B.Buntinas įkūrė Klaipėdos buriavimo mokyklą, buvo Lietuvos buriuotojų sąjungos vicepirmininkas, 1937 metais su jachta „Žalčių Karalienė“ laimėjo tarptautinę regatą aplink Gotlandą. Tilžės akto signataras, gydytojas V.Didžys nuo 1924 iki 1939 m. gyveno Klaipėdoje. Buvo vienas iš Klaipėdos jachtklubo steigėjų, jo komandoras, 1938 m. tapo Lietuvos buriavimo olimpiados nugalėtoju.

Dalis nusipelniusių Lietuvos jūrinių asmenybių siejamos su Klaipėdos uosto veikla. Tai pirmasis Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Tomas Naruševius, Uosto valdybos pirmininkas ir Lietuvos buriuotojų sąjungos primininkas Balys Šližys, Klaipėdos jachtklubo įkūrėjas ir uosto vadovas Ričardas Visockis, Šventosios ir Klaipėdos uostų statytojas inžinierius Jonas Šimoliūnas, pirmasis Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas. Į Lietuvai nusipelniusių jūrinių asmenybių sąrašą įtraukti ir pirmojo lietuviškai laivo „Jūratė“ kapitonas Juozas Andžejauskas, šturmanas Romas Vilkas Vilčinskas, sukaupęs ir Lietuvos jūrų muziejui padovanojęs didžiulį istorinį archyvą, Antanas Kaškelis – karo laivo „Prezidentas Smetona“ vadas. Į garbingų jūrinių asmenų sąrašą siūloma įtraukti ir žurnalistą Stasį Vainorą, kuris 1935-1940 metais redagavo žurnalą „Jūra“ („Mūsų jūra“).

Ieškos įamžinimo formų

Profesorius Vladas Žulkus mano, kad jūrinių asmenybių sąrašą galima ir pildyti ir trumpinti. Jis sąraše norėtų matyti daugiau jūrininkų. Kilo abejonių, ar reikėtų pagerbti Mozę Jakobsoną De Jongę, kuris, kaip įrodo išlikę šaltiniai, gyrėsi, kad sužlugdė Šventosios prekybą. Bet kita vertus toks buvo laikas, kai Klaipėda konkuravo su aplinkiniais miesteliais.

Kyla klausimas kaip turėtų būti įamžintos jūrinės istorinės asmenybės? Aišku, kad tai neturėtų būti paminklai, nes Klaipėda ir taip jau dūsta jų chaose.

Galbūt tai galėtų būti kažkokios informacinės lentelės, jūriniai ženklai prie alėjos ar tako panašiai kaip Klaipėdoje yra knechtai istorinėms jachtoms.

Klaipėdietis Vidas Pakalniškis mano, kad istorinių asmenybių ekspozicija pateikta vienokia ar kitokia forma galėtų būti dabartinio Memelio miesto teritorijoje Uosto direkcijos pastato, kurį ji norėtų ten statyti, aplinkoje. Tokia ekspozicija galėtų būti išdėstyta ir prie kažkokio kito Klaipėdos jūrinio objekto. Svarbu, kad jis būtų žmonių traukos vietose.

Netgi buvo toks siūlymas, kad informacija apie nusipelniusios jūrines asmenybes vienokia ar kitokia forma galėtų būti išdėstyta Klaipėdos autobusų stotelėse.

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiasis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas mano, kad idėja įamžinti Lietuvai nusipelniusias jūrines asmenybes yra labai gera. Bet ją reikėtų pateikti glaudžiai bendradarbiaujant su Klaipėdos miesto įvaizdžio formavimo grupe, architektais.

Pastaruoju metu Klaipėdoje pastebima tendencija, kad uosto kompanijos suformuoja jūrinės kultūros idėjas, bet jos „sutaršomos“ savivaldybės komisijose. Panašiai nutiko su pirmojo uosto kapitono Liudviko Stulpino paminklo statybos iniciatyva, kurią rodo Uosto direkcija. Klaipėdos miesto įvaizdžio formavimo komisijoje užkliuvo ir „Klaipėdos naftos“ iniciatyva jos pasirinktoje konkrečioje vietoje pastatyti paminklą suskystintųjų gamtinių dujų terminalui.

Tai rodo, kad galbūt kaip tik dabar Klaipėdos mieste keičiasi požiūris į iki šiol stichiškai statytus paminklus, atminimo ženklus, katinus, peliukus ar kaminkrėčius bandant pažaboti jų vajų. Klaipėdoje jau pasigirsta nuomonių, kad paminklų pristatyta tiek, kad nebėra kur praeiti.

Bendrai Lietuvoje keičiasi požiūris į paminklų statybas. Atsiranda vis daugiau skeptiškai nusiteikusių žmonių, kurie kelia klausimą, kam jie reikalingi? Mat po sovietinių stabų griovimo Lietuvoje įsivyravo tautinių politinių simbolių kūrimas, kuris dabar jau gerokai nusibodo.

Galbūt Klaipėdai nereikia kažkokių atsitiktinių simbolių. Bet čia žalia šviesa turėtų būti uždegta tam, kas susieta su jūra, jūrine kultūra. Tik tuo Klaipėda galėtų išsiskirti savo unikalumu iš kitų Lietuvos miestų.

Ketvirtadienį prie Smiltynėje esančio paminklo "Albatrosas" prisiminti išplaukę ir negrįžę jūrininkai. Tradicinis iškilmingas minėjimas – vienas pirmųjų šių metų Jūros šventės akordų.

Jūreivystės istorija paženklinta skaudžiomis tragedijomis. Skaičiuojama, kad įvairiomis aplinkybėmis toli nuo gimtinės tragiškai žuvo keli šimtai jūrininkų.

Šia proga ketvirtadienį negrįžusieji buvo pagerbti tylos minute. Prie paminklo su užrašu "Išplaukusiems ir negrįžusiems" jūrininkų bendruomenės nariai padėjo gėlių.

Aidint varpo dūžiams bei trimitų garsams, Lietuvos karinių jūrų pajėgų kariai iškėlė Klaipėdos bei Kopgalio vėliavas, simbolizuojančias mūsų protėvių vėles ir stiprybę.

"Prieš prasidedant didžiajam Jūros šventės šurmuliui, kasmet susirenkame dvasingam minėjimui, kuris – puiki proga stabtelėti ir susimąstyti", – sakė Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

Jūrininko profesija nėra tik svajinga romantika, graži uniforma, kelionės. Tai ir rimta rizika bei atsakomybė. Todėl meras palinkėjo, kad Lietuvai niekuomet netrūktų išplaukiančiųjų bei laukiančiųjų sugrįžtant.

Kalbą ceremonijoje sakė ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus. Jo teigimu, šis pagerbimas yra simbolinis, tačiau – labai reikšmingas.

"Ši graži paminklo, prie kurio mes susitinkame jau nebe pirmus metus, idėja yra svarbi – šimtai jūrininkų nuo tarpukario laikų negrįžo iš jūros. Vienų gyvybės užgeso dėl jūros stichijos, kiti patyrė tam tikras gamybines traumas ar susirgo", – pabrėžė A.Vaitkus.

Pašnekovas prisiminė paslaptingąjį laivo "Linkuva" atvejį, kai lygiai prieš penkiolika metu kartu su juo nuskendo visa lietuvių įgula. 18-os žmonių gyvybes pasiglemžė uraganas.

"Tai – laivas, kuris tiesiog išgaravo kaip skrajojantis olandas. Dabar tiek daug nebežūsta, šiuolaikinė technika užtikrina didesnį saugumą jūrininkams", – akcentavo A.Vaitkus.

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojama 56-oji Jūros šventė  tęsia gražiausias, nuo pirmosios šventės išlikusias jūrines tradicijas. Tarp jų - jūrininkų pagerbimo ceremonija, kurioje kasmet pagerbiami žuvusieji jūroje, visi savo darbais ir žygiais garsinę Lietuvą, kūrę jūrines tradicijas ir jūrinės valstybės pamatus, puoselėjantys mūsų šalies jūreivystės istoriją.

Šiemet, kaip eilę metų, antrąją Jūros šventės dieną, liepos 25-ąją, šeštadienį, laivai ir laiveliai 12 val. atsišvartuos nuo krantinių ir rikiuosis į bendrą laivų koloną, kurią ves Karinių jūrų pajėgų laivas „Kuršis“. Laivų kolona plauks 3-4 km nuo uosto vartų į atvirą jūrą vakarų kryptimi, toliau pasisuks į šiaurę ir dar 3 km plauks iki vietos. 13.00 val., vienu metu, iš visų laivų gėles ir vainikai bus nuleisti į vandenį.

Du karinių jūrų pajėgų laivai „Kuršis“ ir „Šakiai“ bei burlaivis „Eldorado“ plukdys aukščiausius šalies vadovus, kitus oficialius asmenis ir Jūros šventės rėmėjus.

„Smiltynės perkėlos“ keltas „Kintai“ lydės visą laivų rikiuotę iki jūros vartų. Juo galės plaukti visi norintys klaipėdiečiai ir miesto svečiai nemokamai. Keltas „Kintai“ nuo 12.00 val. iki 12.20 val. lauks keleivių Šiaurinio rago prieplaukoje.

 Nebijančius jūros bangų supimo ir norinčius plaukti bendroje laivų rikiuotėje į vainikų nuleidimo vietą atviroje jūroje, nemokamai plukdys Mažųjų laivų savininkų asociacijos pramoginiai laiveliai. Jie keleivių lauks išsirikiavę nuo pėsčiųjų tilto palei Danės krantinę Šiauriniame rage. Pirmenybė teikiama keleiviams su gėlėmis.

Pagerbti žuvusius jūroje šiemet iš Klaipėdos uosto išplauks 29 laivų rikiuotė. 

Šiandien vidurdienį, kai klaipėdiečiai ir gausybė miesto svečių rinksis į uostamiesčio centrą stebėti jubiliejinės Jūros šventės renginių, skambės visų Klaipėdos bažnyčių varpai, o žmonės turėtų minutei nurimti. Taip pagerbsime negrįžusius iš jūros žmones.

Jūrininkai – progreso nešėjai

Tuo pačiu metu visa flotilė laivų sustos atviroje jūroje, jais plaukiantys žmonės nuleis į vandenį vainikus ir puokštes gėlių. Jau niekas nepamena, kodėl ir kas sumanė taip pagerbti žuvusius nuo jūrų bei vandenynų stichijos, tačiau tradicija gyva ir labai vertinama.

"Žmonija turi būti dėkinga jūreiviams už Amerikos ir kitų žemynų atradimą, be to, būtent jūreiviai įrodė, kad žemė apvali. O tarybiniams žmonėms jūrininkai padėjo atrasti džinsus, – priminė jūrų kapitonas Sigitas Šileris, pirmasis įgijęs Metų jūrininko titulą. – Jūrininkas – ne tik profesija. Pamenu, kolega Ričardas Lučka būsimiesiems jūrininkams sakydavo, kad jie neturėtų rinktis šios profesijos, jeigu nėra romantikai."

Nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pasaulio vandenynuose žuvo beveik 400 jūrininkų. Ne visus juos pasiglemžė bangos, dalis jų buvo traumuoti ar mirė ištikti staigaus negalavimo.

Pagerbimas – tik simbolis

"Jūrininkai susiduria su stichija, kad ir kaip žmonės didžiuojasi ją įveikę, jūra visada yra galingesnė. Būtent todėl negrįžusiems iš plaukiojimo reikia atiduoti pagarbą", – svarstė kapitonas S.Šileris.

Tiems, kas neturi giminaičio ar pažįstamo jūrininko, plaukimas į jūrą tampa savotiška pramoga, turinti ryškų akcentą. Tačiau tiems, kieno artimasis negrįžo iš jūros, gėlės vandenyje reiškia kapo aplankymo ritualą.

Kasmet Jūros šventės metu atsiranda vis daugiau būdų pagerbti jūrininkus, prisiminti tuos, kurie negrįžo.
Jūreiviai bei kranto žmonės lanko pirmojo jūrų kapitono Liudviko Stulpino kapą, atminimo duoklę atiduoda prie skulptūros "Albatrosas" Smiltynėje. Daugelio jūrininkų įsitikinimu, tai yra tikrai simboliška.

Pakliuvo į uragano nagus

Tačiau tik atėjimas prie paminklinio akmens audros paskandinto laivo "Linkuva" įgulai kupinas tikrų, primenančių neužgyjančią žaizdą emocijų.

2000-ųjų birželio 21-ąją transporto refrižeratorių "Linkuva" Ramiajame vandenyne, maždaug už 220 jūrmylių (350 km) į pietvakarius nuo Akapulko (Meksika), užklupo uraganas Carlotta.

Laivas plaukė iš Japonijos į JAV uostą Long Byčą (Long Beach), kur turėjo pasipildyti degalų ir plaukti į Kanadą krovinio.

Birželio 20 dieną "Linkuva" pateko į audros epicentrą.
50-metis laivo kapitonas Anatolijus Bobrovas tada pranešė, kad sugedo pagrindinis variklis. Vėjo greitis siekė 70 metrų per sekundę, bangos mėtė laivą kaip skiedrą. Lietuvoje buvo gauta žinia, kad galvos traumą patyrė bocmanas Ivanas Bogdanovičius.

Kitos dienos paryčiais pranešta, kad variklį pavyko įjungti, bet laivas pasviręs apie 40 laipsnių. Kiekvienas jūrininkas žino, kad tai labai grėsminga padėtis. Tai buvo paskutinė žinia iš "Linkuvos".

Radinių – itin mažai

JAV ir Meksikos tarnybos savaitę žvalgėsi mūsų laivo 90 tūkst. kvadratinių jūrmylių plote. Kai buvo nuspręsta nutraukti paieškas, Lietuvos valstybė paprašė dar kelias dienas ieškoti laivo. Todėl bent kokių nors užuominų apie įgulą ar laivą vandenyne dairytasi dar kelias dienas.

Ne vieną "Linkuvos" įgulos narį pažinojęs buvęs jūrininkas, dabar diplomatas Vaclavas Stankevičus prisiminė, kad "Linkuvos" ieškota laivais, žvalgytasi ir iš lėktuvų.

"Tai buvo smūgis ne tik įgulos šeimoms, mūsų jūrininkams, bet ir visai Lietuvai. Žuvusiųjų šeimas tada parėmė įmonė, miesto valdžia ir Lietuvos Vyriausybė", – pasakojo V.Stankevičius.

Viskas, ką pavyko aptikti, buvo dvi nutrūkusios gelbėjimo valtys. Specialistai nustatė, kad įgula jomis nepasinaudojo. Pavyko rasti ir geriamo vandens talpą su užrašytu ant jo laivo pavadinimu. Šie daiktai aptikti už 350 jūrmylių nuo tos vietos, iš kur paskutinį kartą laivas susisiekė su krantu.

Daugiau Ramiuoju vadinamas vandenynas neatidavė jokio daikto, priklausiusio "Linkuvai". Nesuveikė ir radijo plūduras, kuris turėjo pradėti siųsti signalus vos patekęs į vandenį.

Vėliau ne tik komisijos tyrė laivo žūties aplinkybes bei priežastis. Apie jas svarstė ir jūrininkai. Patyrę jūrų vilkai spėliojo, kad prieš pasiekdama Meksikos krantus "Linkuvos" įgula gerai pritvirtino visus ant denio buvusius daiktus, nes nuo seno žinoma, kad šiuose uostuose gali būti pavogta viskas, ką įmanoma pakelti.

Iki šiol neaišku, kodėl laivas neišvengė susidūrimo su stichija, bet apie tai jau nėra ko paklausti.

2000 metų birželio 29 dieną komisija paskelbė žuvusiais visus 18 įgulos narių. Visi jie buvo Lietuvos piliečiai, tarp vyrų – viena moteris. Anastasija Komisarova gamino jiems maistą.

Pati skaudžiausia tema

Šią istoriją nuo pradžios iki galo sekė ir dienraštyje "Klaipėda" aprašinėjo žurnalistė Jelena Listopad.

"Man tai buvo pati sunkiausia tema. Pirmiausia dėl to, kad aš pati esu jūrininko žmona ir žinau, ką reiškia jaudintis dėl nepasiekiamai toli esančio brangaus žmogaus. Antra, buvau šalia nelaimės paliestų šeimų, tad neišgyventi, nejausti netekties skausmo negalėjau. Ne vieną vakarą sėdėjau kartu su našlėmis, laukiau žinių, vyliausi ir drauge ašarojau", – prisiminė žurnalistė.

J.Listopad pažinojo beveik visus šiuos žmones asmeniškai ir gailisi, kad nežino, kaip susiklostė jų gyvenimai po daugelio metų.

Kasmet prie paminklo per Jūros šventę ateina ne tik oficialūs asmenys, bet ir "Linkuvos" įgulos artimieji. Tiesa, dalis nenori, kad jų neblėstantį sielvartą matytų svetimi, todėl prie simbolinio kapo Skulptūrų parke ateina išvakarėse.

"Su "Linkuva" žuvo trys mano komandos nariai: vyriausiasis kapitono padėjėjas, jūreivis, bocmanas. Pažinojau juos asmeniškai, todėl man labai sunku kaskart sakyti kalbą. Bet pats sau esu pažadėjęs, kol galėsiu, šią dieną ateisiu prie akmens ir būsiu su jų artimaisiais, – pasakojo S.Šileris. – Gaila, bet nesu toks artimas ir nežinau, kaip dabar gyvena žuvusių jūrininkų šeimos. Iš dalies nesinori ir jiems dar kartą priminti tragedijos."

Nenorėjo patikėti žūtimi

Šeimos ilgą laiką laukė grįžtančių savo artimųjų. Vienintelį sūnų praradę tėvai ilgą laiką nieko nekeitė jo kambaryje. Viena artimojo netekusi moteris ėmė rašyti eilėraščius.

Viena našlė žurnalistei J.Listopad pasakojo, kad jos vyras kartą susisiekė su ja telefonu. Tiesa, jis ištarė tik žmonos vardą, atrodė, kad skambinta iš labai labai toli. Moteris įtikinėjo, jog tai nebuvo sapnas ir ji esą aiškiai atpažino sutuoktinio balsą.

Dar viena našlė įsigijo kitą būstą, tačiau ilgai delsė į jį persikelti, mat baiminosi, kad grįžęs vyras nežinos, kur jos ieškoti.

Ne viena moteris prasitarė dažną vakarą pareidama namo su viltimi žvalgydavosi į savo buto langus – bene pamatys juose šviesą, o tai reiškia, kad po ilgų klajonių vyras sugrįžo.

Daugelis moterų sapnavo vyrus gyvus, įkalintus kažkokiame požemyje, ir patikėjo, kad jie pateko į nelaisvę. Ne viena prasitarė, jog vidinis įsitikinimas sako: laivo įgula nežuvo, jie visi gyvi, tik negali grįžti namo.

"Aš esu realistas ir netikiu mistika, bet "Linkuvos" įgulos našlių ir mamų akyse vis dar regiu viltį. Jos dar išlaikė krislą tikėjimo, kad galbūt kažkur labai toli gyvena jų brangiausi žmonės", – teigė S.Šileris.

Galbūt viltis ilgai ruseno todėl, kad vandenyne nerasta kitų daiktų iš "Linkuvos".

Būta lemtingų sutapimų

Kiekvienai šeimai tai buvo baisi tragedija. Daugeliui padėjo šią netektį išgyventi bažnyčia. Šių žmonių likimuose būta lemtingų sutapimų, o kartais atrodo, kad mistikos.

Pavyzdžiui, vienas vaikinas buvo gimęs Ramiajame vandenyne, jame ir žuvo. "Linkuvoje" buvo praktiką atlikęs jūreivis, kitas vaikinas buvo ką tik baigęs Jūreivystės mokyklą, jam tai buvo pirmas reisas einant trečiojo kapitono pavaduotojo pareigas.

Vyresnysis mechanikas išplaukė į jūrą paskutinį kartą. 61 metų vyras jau buvo pensininkas ir išplaukė į reisą tik įkalbėtas.

Vienas "Linkuvos" jūreivis dar prieš paskutinį reisą buvo iškritęs iš laivo ir skendo. Laimingai išsigelbėjęs jis grįžo namo, apsikrikštijo ir tikėjo, kad nieko blogo jam jau negali atsitikti. Šis vyras žuvo savo 40-ojo gimtadienio dieną.

"Su daugeliu šių šeimų susipažinau būtent dėl šios tragedijos. Šventės išvakarėse kilo mintis paskambinti kai kuriems jų, bet susilaikiau. Suprantu, kad jiems nėra lengva dar ir dar kartą išgyventi praradimo skausmą", – atviravo E.Listopad.

"Aš esu profesionalas ir jūrą pažįstu ne nuo paplūdimio pusės, todėl pasakomis netikiu. Įvyko tragedija, laivas nuskendo, žuvo Lietuvos piliečiai, mūsų draugai, ir tai yra labai skaudus įvykis. Gaila, tačiau ne visi jūrininkai grįžta namo, todėl labai gražu, kad klaipėdiečiai juos pagerbia", – teigė V.Stankevičius.