Pasirinkimo kryžkelėje

Tradiciškai įpusėjus lapkričiui įmonės jau galvodavo apie šventinius vakarėlius, o darželių auklėtojos vesdavo derybas su žilabarzdžiais Kalėdų Seneliais. Vietų rezervacija neretai primindavo mūšio lauką – pirmesni pasirinkdavo geriausias dienas ir laikus. Tie, kurie susigriebdavo vėliau, tenkindavosi likučiais – Kalėdų Senelis ateidavo po didžiųjų švenčių arba dieniniu, dirbantiems darželinukų tėvams nepatogiu laiku.

"Praėjusiais metais Kalėdų Senelis į grupę atėjo 14 val. Teko prašytis iš darbo, nes kitaip būčiau sugadinusi šventę dukrai. Juk ne mažiau nei Kalėdų Senelis jai buvo svarbu, kad išgirsčiau jos deklamuojamą eilėraštį ir pamatyčiau, kaip atrodo su snaigės kostiumu", – darželinukės Ievos mama Gertrūda neslėpė apmaudo, kad šiųmetės šventės bus kitokios.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Dėl didesnės rizikos užsikrėsti virusu anūkės šiemet neaplankys seneliai. Nežinia, ar lauktas visus metus, besibaigiant gruodžiui į darželį užsuks ir Kalėdų Senelis. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos, kurią lanko jos dukra, direktorė dar neapsisprendė, rizikuoti ir kviesti žilabarzdį vidun ar rinktis kur kas saugesnį, tačiau mažiau šventišką variantą – virtualiuosius atskirų grupių susitikimus su Kalėdų Seneliu. Bet kuriuo atveju tėvai šventėje dalyvauti negalėtų.

"Tuomet geriau tikras Kalėdų Senelis. Jei geras oras, vaikus jis gali sveikinti lauke. Juk nebūtina sėdėti salėje. Virtualusis pokalbis su Kalėdų Seneliu neatstos realaus susitikimo, o dirbtinė eglė niekada nekvepės kaip atnešta iš miško", – Gertrūda neabejojo, kad nors ir per atstumą ranka mojantis Kalėdų Senelis vaikams dovanotų daugiau šventiškų akimirkų nei jo atvaizdas kompiuterio ekrane.

Susitikimai – nepigūs

Nepaisant sentimentų gyviems, virtualieji susitikimai su mažamečiais, anot kalbintų žilabarzdžių, šiemet itin populiarūs, todėl ir pasirinkimas jų nemažas.

"Žmonės gana greitai prisitaiko prie naujų sąlygų, ne išimtis ir Kalėdų Seneliai. Vaikai tikrai daug laiko praleidžia naudodamiesi išmaniaisiais įrenginiais. Per juos bendrauja, mokosi. Todėl Kalėdų Senelis telefonų, planšečių ar kompiuterių ekranuose neturėtų būti kažkas netikėto", – kalbėjo kaunietis Vytautas, svarbiausiu Kalėdų personažu buvęs jau bemaž penkerius metus. Galimybės rengti virtualiuosius susitikimus šiemet 55-erių vyras nesvarsto, o vaikščioti po darželius bijo dėl savo amžiaus ir lėtinės ligos, kuria serga jau ne vienus metus.

"Darysiu pertrauką, bet tikrai domiuosi tuo, kas vyksta pasaulyje. Girdėjau, kad Didžiojoje Britanijoje Kalėdų Seneliai šiemet bendraus virtualiaisiais skambučiais. Ten net įrengta mokykla, kurioje švenčių pasiuntiniai mokomi dirbti su išmaniosiomis technologijomis. Tiesa, skambučio kaina nemaža – apie 30 eurų", – Vytautas nė nenutuokė, kad Lietuvoje įkainiai ne mažesni.

Individualus 5–10 min. vaizdo pokalbis per skaipą ar mesendžerį kainuoja 30 eurų. Šeimos, ne didesnės nei penki asmenys, virtualusis susitikimas su Kalėdų Seneliu įkainotas kone trigubai didesne suma. Vaizdo skambučio "Zoom" programėle darželinukų ar moksleivių grupėms, kuriose neviršijamas 30 asmenų skaičius, kaina net 120 eurų. Susitikimo trukmė apie 30 min.

"Suprantu, reikia gyventi ir Kalėdų Seneliams, bet, mano manymu, čia lupikavimas. Juolab kad nereikia net niekur važiuoti, – Vytautas atsivertė praėjusių metų darbo kalendorių ir dirstelėjo į savo įkainius. – Jei į darželius važiuodavau vienas, tai už 45 min. programą imdavau 80 eurų. Jei važiuodavau su Snieguole, už tokios pat trukmės pasirodymą nuo grupės imdavau 130 eurų. Iškvietimas į namus – 50 eurų. Kita kaina įmonėms – ten imdavau daugiausia, maždaug 150 eurų."

Purkš dirbtinį sniegą

Kalėdų Senelis Darius Gimžauskas praėjusį savaitgalį išbandė savo vaizdo kamerą. Tiesa, ne virtualiesiems susitikimams, o trumpoms nemokamoms kalėdinėms pasakoms. Kelių savaičių laikotarpiu šventinius įrašus mažiesiems vyras žada įkelti į jutubą ir feisbuką.

Dabar suka galvą tik dėl įspūdingos barzdos, kuri, greičiausiai, sunkiai tilps po skaidriu apsauginiu skydu.

"Vaikams nemeluoju. Sakau, kad dėl epidemiologinės situacijos Kalėdų Senelis šiemet negalės atvykti, todėl surengė konkursą, o jo nugalėtojus įpareigojo vaikus lankyti skirtingose pasaulio šalyse ir miestuose", – D.Gimžauskas džiaugėsi laimėjęs vyriausiojo Kalėdų Senelio organizuotą konkursą ir gavęs neeilinę progą Kaune skleisti šventinę nuotaiką.

Todėl šiemet vyras ir vėl iš spintos trauks raudoną Kalėdų Senelio kostiumą, blizgins juodus aulinius batus, šukuos vešlią žilą barzdą ir keliaus pas vaikus. Su maišu, išmaniuoju kamuoliu, padėsiančiu bendrauti su mažaisiais, ir stebuklingu įrenginiu, kurį šventės svečias slėps už išpuoštų žaliaskarių salėse. Vasarą šis įrenginys purškė muilo putas, o dabar iš jo pabirs dirbtinis sniegas. Pirmieji Kalėdų Senelio Dariaus susitikimai su vieno Kauno darželio auklėtiniais numatyti gruodžio 18-ąją ir tęsis iki pat švenčių.

"Paskutinis, jei neklystu, gruodžio 23-iąją. Visi užsakovai jau pervedė avansus. Jei kas keisis – pinigus grąžinsiu", – D.Gimžauskas vylėsi, kad Kalėdų stebuklas bus stipresnis nei force majeure, todėl planų neteks koreguoti.

D.Gimžauskas didžiosioms šventėms pasiruošė ne tik Kalėdų Senelio kostiumą, bet ir apsauginių priemonių. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Seneliai su apsaugos priemonėmis

D.Gimžauskas juokavo, kad koronaviruso akivaizdoje prie kitokių Kalėdų prisitaikė net Laplandija. Kalėdų Senelis su lankytojais ten bendrauja atsitvėręs skaidria plastikine sienele, o jo padėjėjai elfai apsiginklavę apsauginėmis veido kaukėmis laikosi saugaus atstumo. Iš ES ir Šengeno zonos atvykstantiems turistams, jeigu jie Suomijoje neužsibus ilgiau nei 72 valandas, saviizoliacija nebus reikalinga. Tiesa, atvykę į šalį jie turės pateikti neigiamą COVID-19 testą, atliktą ne vėliau nei trys paros iki išvykimo. Norintieji Suomijoje pasilikti ilgesniam laikui turės izoliuotis ir testuotis antrą kartą. Jei reikės, šią procedūrą atliks ir D.Gimžauskas, mat jo planuose numatytos viešnagės ne tik po ikimokyklines ugdymo įstaigas ar mokyklas, bet ir į namus. Nors didesni susibūrimai šiuo metu draudžiami, aplankyti vieną kitą kelių asmenų šeimą jis gali.

"Apsauga? Kažkokių ypatingų reikalavimų iš užsakovų nesulaukiau, tačiau imsiuosi maksimalių priemonių", – pašnekovas pasakojo pasiruošęs šūsnį vienkartinių pirštinių, dezinfekcinio skysčio ir kaukę. Dabar suka galvą tik dėl įspūdingos barzdos, kuri greičiausiai, sunkiai tilps po skaidriu apsauginiu skydu. Kokios bus šiųmetės šventinės nuotraukos D.Gimžauskas negalėjo atsakyti. Jei reikės, jis esą pasiskolins Laplandijoje sėdinčio vyriausio Kalėdų Senelio idėją ir su mažaisiais fotografuosis stovėdamas arba sėdėdamas už skaidrios plastikinės sienelės.

Yra atsarginių variantų

Kalėdų Seneliai ne visuomet atvykdavo pas vaikus į darželius ar mokyklas. Neretais atvejais mažieji ir patys keliaudavo pas žilabarzdžius į muziejus, teatrus ar kitas netradicines erdves. Viena populiaresnių pramogų – "Kalėdos tarp lėktuvų", jau bemaž dešimt metų kiekvieną gruodį į Lietuvos aviacijos muziejų suburdavusios ir ikimokyklinio, ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikus. Pasitikę lėktuvu atskridusį Kalėdų Senelį ir išsidaliję jo atgabentas dovanas, vaikai vaikščiodavo po ekspozicines sales, atsakinėdavo į viktorinų klausimus, bandydavo skrydžių imituoklius, patys gamindavo lėktuvėlius ir jais puošdavo eglutę. Kaip bus šiemet?

"Planuojame, dirbame ir tikimės, kad susitikimai įvyks. Kardinaliu atveju šiek tiek nuotolizuosime, transliuosime pokalbius su skraidančiu Kalėdų Seneliu", – Lietuvos aviacijos muziejaus direktorius Mindaugas Kavaliauskas, kaip ir darbymečiui besiruošiantys šventiniai personažai, vylėsi geriausio scenarijaus.

Kol kas nežinia, kaip bus su šventiniais spektakliais Kauno valstybiniame lėlių teatre, kurių pabaigą vainikuodavo susitikimas su Kalėdų Seneliu. Nors teatralai labai norėtų matyti pilną salę, spėja, kad šiemet kėdės visgi liks tuščios.

"Viskas priklauso nuo valdžios, bet panašu, kad, pagal prognozes, karantinas bus pratęstas dar mažiausiai trims savaitėms, maždaug iki gruodžio 22 d.", – net ir toks terminas, anot Kauno valstybinio lėlių teatro vadovės pavaduotojo Egidijaus Tamošiūno, situacijos negelbėtų. Parduoti visų bilietų teatralai jau nebespėtų.

Tačiau tai nereiškia, kad mažieji liks be kalėdinio spektaklio. Pastarasis jau montuojamas, todėl jei epidemiologinė situacija jo neleis rodyti gyvai, lėlininkai kelsis į virtualiąją erdvę.

Darbas, glostantis širdį

Kalėdų Senelio "darbą" Vaikų ligoninėje G.Mikalauskas pradėjo 1994 m., kai prieš Kalėdas poetė Ramutė Skučaitė paprašė jo apsilankyti Vaikų ligoninėje, kur tuo metu buvo gydoma jos anūkė, ir bent šiek tiek praskaidrinti gyvenimą ten gydomiems vaikams.

"Galvoju – kodėl ne? Nuėjau, visus tuo metu ligoninėje gydytus vaikus aplankiau. Sukrėtė mane – juk per šventes ten lieka sunkiausiai sergantys. Pirmą kartą buvo tikrai labai sunku, nes net neįsivaizdavau, kur pakliūsiu ir ką pamatysiu. Nelaimės, apie kurių egzistavimą net nesusimąstai, kol tavęs paties jos neaplanko. Tada pasakiau: kiek būsiu gyvas, kiek būsiu reikalingas, aš visada atvažiuosiu. Tai yra mano asmeninė labdara – bent tiek aš galiu padėti tiems vaikams, jų tėvams ir, savaime suprantama, medikams", – sakė aktorius.

Anot jo, tokiam darbui ir jėgų daug reikia, ir psichologiškai sunku. Negali iš anksto pasiruošti, negali pasirašyti scenarijaus, išmokti teksto ir tiesiog "atvaidinti". Turi nuolatos improvizuoti, adekvačiai reaguoti į vaikų nuotaikas, jų elgesį, replikas. Juk negali atėjęs į palatą, kur gydomas labai sunkiai sergantis, operacijai ruošiamas ar ką tik po operacijos vaikas, pradėti juokelius laidyti.

"Kalėdų Senelis yra personažas, simbolizuojantis gėrį, svajonių išpildymą. Jis džiugina ne tik mažus vaikus, bet ir suaugusiuosius. Ateini, o prie vaiko lovytės budi ir mama, ir tėtis, ir močiutė, ir brolis, ir sesutė – ko ten tik nematėme. Visi jaudinasi Kalėdų Senelį pamatę. Kai pradedi kalbėti, linkėti, visi išlieja ašarą. Vadinasi, to gerumo, švelnumo ir užuojautos mūsų gyvenime niekada nebus per daug. O Kalėdų Senelis tai suteikia", – sakė G.Mikalauskas.

Jis pasakojo, kad vienais metais bevaikščiodamas po Vaikų ligoninę sutikęs pažįstamą muzikantą, kurio vaikas ten tuo metu buvo gydomas. Išgirsta replika, kad aktorius ir ligoninėje "chaltūrina", labai įžeidė. Jam kiekvienas vaidmuo yra vaidmuo, o lankant sergančius vaikus nuoširdus bendravimas ypač svarbus.

Šventę G.Mikalauskas stengiasi atnešti ir sunkiai čia dirbančiam medicinos personalui, kurį Kalėdų Senelio apsilankymas džiugina ne ką mažiau nei vaikus. Aktorius teigė šiems medikams visą gyvenimą būsiąs dėkingas už pagalbą, kai teko vienam auginti dukrą, – į ligoninės medikus vienišas tėvas galėjo kreiptis bet kada.

"Buvo mūsų gyvenime toks tarpsnis, 1996-ieji, kai aš likau su dukryte vienas, o jai nebuvo tada net penkerių. Vaikui dėl to, jog mama išvažiavo į Ameriką, o mes likome čia, buvo toks stresas, kad imuninė sistema buvo visai nusilpusi: bet kas šalia nusičiaudėdavo, ir ji jau serga. Vaikų ligoninės kolektyvas man tada labai padėjo. Esu jiems be galo dėkingas ir puikiai žinau, koks sudėtingas jų darbas", – sakė aktorius. Todėl Kalėdų Senelis kasmet ateina džiuginti ne tik vaikų, bet ir medikų – už gerą širdį ir nuoširdų darbą stengiasi atsidėkoti bent kartą per metus juos pralinksmindamas.

Patirties netrūko

G.Mikalauskas – Kalėdų Senelis su nemenka patirtimi. Pirmą kartą raudonu apdaru ir ilga balta barzda jis pasipuošė dar mokydamasis tuometėje Lietuvos konservatorijoje. Dešimt metų dirbo, pasak jo, šį sunkų ir alinantį darbą. "Juk nelengva Kalėdų rytmetį su daugiau nei 100 vaikų pabendrauti. Šiam darbui turi savotiškai pasiaukoti", – sakė aktorius.

O ir vėliau, jau dirbant Kauno "Lėlės" teatre, Kalėdų Seneliui darbo netrūko. Tais laikais gruodis aktoriams būdavo "išgyvenimo mėnuo". Maždaug nuo gruodžio 18-osios iki sausio 27-osios būdavo po 6 šventinius spektaklius per dieną, išeiginė viena – sausio 1-oji, gruodžio 31 d. ir tai keturi spektakliai. Dar reikėdavo tarp spektaklių pažaisti, nusifotografuoti su vaikais, o kartais ir per pertrauką nulėkti dovanėles išdalyti.

Visi G.Mikalausko draugų vaikai užaugo su tuo pačiu Kalėdų Seneliu. O savo dukrai Kalėdų Seneliu jis nustojo būti, kai pastebėjo, jog tai "pavojinga" – nedaug trūko, kad, būdama maždaug trejų su puse, būtų atpažinusi, kas čia toks, iš akių ir rankų. Kalėdų Senelio pasaka vaikui būtų sugriuvusi.

"Pamenu tą vakarą: aš kažko išėjo "pas draugą", ir po kelių minučių į namus užsuko Kalėdų Senis. Vaikas dainavo, šoko, pasakojo, bet vis į akis Kalėdų Seneliui žiūrėjo. O kai Kalėdų Senelis išėjo – ir aš grįžau. Dukra puolė pasakoti, kas vyko, sielojosi, kad aš Kalėdų Senelio nepamačiau. Ir aš sielojausi… Bet dukra po kurio laiko tyliai paklausė: "Tu ten buvai?" Suprantama, paneigiau. O dar kaip tik per televizorių pradėjo rodyti reklamą, kurioje su tais pačiais Kalėdų Senelio drabužiais buvau nusifilmavęs – dukra rodė man, kad va, šitas Kalėdų Senelis buvo atėjęs... Bet tada supratau, kad viskas – kitais metais reikės ieškoti kito Kalėdų Senelio", – prisiminė aktorius.

Man mano amžius patinka. Aš esu senelis, ir mane tas tenkina.

Tad kitais metais jau teko prašyti kaimyno, kad jis Kalėdų Seneliu pabūtų, aprengti savo drabužiais. Bet nesklandumų nepavyko išvengti – "naujai iškeptas" Kalėdų Senelis į svečius atėjo labai nedrąsiai ir apsiavęs šlepetėmis. Laimė, vaikui ne tas galvoje buvo, nes įvyko stebuklas ir balkone atsirado medinis arkliukas, ant kurio galima joti.

Teatras – malonumas

"Išaugo vaikai, kuriuos kadaise lankiau, ir aš pats išaugau – Kalėdų Senio drabužius dabar jau saugau tik dėl Vaikų ligoninės mažųjų pacientų", – sakė G.Mikalauskas.

Tačiau šventinis laikotarpis aktoriui vis dar darbymetis. Tik renginiai kitokie ir į kitą auditoriją orientuoti – įvairūs priėmimai, oficialių apdovanojimų įteikimas, įmonių ir įstaigų rengiami metų darbuotojų, vadovų apdovanojimai ir pan.

"Yra laikas šokti ir linksminti, o yra laikas vesti iškilmingus renginius. Atsisakau siūlymų ir kvietimų, kur ne mano "klientai" – atsirenku, kur reikia jaunesnio vedėjo, o kur – solidesnio. Tik kartais keista išgirsti sakant: "Ponas Gintarai, mes jus atradom." O tai kur aš iki šiol buvau? Na, Romeo vaidinti manęs jau nebekviečia – nebent Džiuljetos tėvą. Bet tai normalu. Man mano amžius patinka. Aš esu senelis, ir mane tas tenkina", – sakė G.Mikalauskas.

Teatras G.Mikalausko gyvenime dabar "užima maloniąją pusę". Mat jau daug metų jis dirba savarankiškai, pagal sutartis, ir teatre "nebetarnauja". Kai darbas teatre nėra tarnyba, tai yra malonumas. O ir darbo netrūksta – įvairūs spektakliai, projektai.

"Visi aktoriai dabar kalba, kad nori pokyčių mūsų kultūriniame gyvenime, bet bijo atsisakyti tos bazinės algos, kuri tau duoda šiokią tokią garantiją. Aš jau daug metų įpratęs sėdėti "ant savo sėdynės" ir pats rūpintis, kad turėčiau darbo. Kažkokios malonės laukti jau seniai atpratau, – sakė aktorius. – 27 metus vedu valstybines šventes, bet kad šį darbą turėčiau, kiekvienais metais reikia dalyvauti konkurse. Bet kada gali paskambinti ir pasakyti: atsiprašau, jūs nelaimėjote. Natūralu – atsiras kitas, kuris mane pakeis. Bet aš ne prieš – tegu ateina ir padaro geriau. Keičiasi kartos – vyresni išeina, juos pakeičia jaunimas."

Vairuotojai buvo priversti sustoti, kai raudona šventinė figūra su maišu neatlaikė įtempimų ir nukrito ant važiuojamosios dalies.

Taksi vairuotojas, laukdamas spūstyje, užfiksavo neįprastą akiai vaizdą.

O ir krūvos sniego buvo kiek pasiilgtos – per parą, kol nukeliavome iš Vilniaus iki Kalėdų Senelio būsto Rovaniemyje, Lietuvoje seniai nematytą tikrą žiemą su speigais ir pusnimis sutikome tik ten, kur prasideda poliarinis ratas.

Atgal į vaikystę

Kelionės planas paprastas – pagaliau paspausti ranką Kalėdų Seneliui bei išsiaiškinti dėl kasmetinių radybų po egle. O ir data pasirinkta neatsitiktinai – Naujieji metai, kai ir nuotaika dar kalėdiška, ir miestai dar spindi nuo dekoracijų gatvėse.

Nukeliauti lėktuvu iki Suomijos Šiaurėje, jau Laplandijos regione esančio Rovaniemio, kur gyvena su dovanomis pro kaminus į namus įsibraunantis raudonanosis, sudėtinga. Į Oulu, kuris yra daugiau nei 200 kilometrų nuo kelionės tikslo, galima nuskristi bent porą kartų persėdant ir sumokant ne mažiau kaip 150 eurų į abi puses. Galima keliauti iki Švedijoje esančio Lulea miesto (apie 250 kilometrų iki Rovaniemio), tačiau bilietai vos 50 eurų pigesni, o persėdimai vargina. Be to, dar reikėtų paskaičiuoti ir automobilio nuomą.

Problema buvo įveikta paprastai – nuspręsta keliauti automobiliu. Į kompaktišką „Renault Scenic“ pridėta visko, ko tik įmanoma. Telpa ir kelionėje pravertęs rusiškas virdulys – samovaras, bet tik dėl to, kad bagažinė dviguba, o konservuoti produktai įgrūdami ir specialioje ertmėje po keleivių kojomis. „Kontrabandininkų automobilis“, – juokauja kolega.

Taip ruoštasi neatsitiktinai, mat maistas Suomijoje brangesnis. Pavyzdžiui, pigiausias sumuštinis su pora griežinėlių kumpio užkandinėje Laplandijoje, kur gyvenimo lygis – žemiausias šalyje, kainuoja 3,5 euro.

Kadangi automobilis kompaktiškas, tai ir degalų sąnaudos negąsdina – vidutinės degalų išlaidos siekė 5,3 litro/100 km. Iš viso nukeliauta 3 423 kilometrai, arba 75 eurai žmogui keliaujant keturiese. Kalbant apie finansus, vienam asmeniui beveik savaitės trukmės kelionė atsiėjo kiek daugiau nei 200 eurų.

Kelininkų žiema neužklumpa netikėtai

Vilniuje prasidėjęs kelionės maršrutas driekėsi pro Baltijos šalis iki Talino, kur mūsų, keturių Kalėdų Senelio fanų, laukė keltas. Tuomet – pirmyn iki pat Suomijos Šiaurės. Iš viso – 1 500 kilometrų, arba para automobilyje į vieną pusę.

Pirmoji kelionės dalis iki Estijos sostinės – vienas malonumas. Automagistralė „Via Baltica“ nušluota bei padengta druska, tad ir Talinas neatrodo toks tolimas – viso labo 7 valandos su ne vienu sustojimu raumenų pramankštinimui ir kavos pertraukėlėms.

Tačiau kuo toliau, tuo smagiau – kai Lietuvoje esame įpratę matyti bent jau pagrindinius kelius padengtus druska ir be menkiausio ledo gabalėlio, Suomijos Šiaurėje apie kelių barstymą turbūt yra tik girdėję. Visą parą dirbančios sniego valymo mašinos kelius tik nuvalo bei specialiai pašiaušia kelio dangą, kad ši sukibtų su padangomis. Tai gana logiškas sprendimas, nes jei žiema trunka pusę metų, tai, kaip sakoma, barstyk nebarstęs. Tiesa, pasirūpinti geromis padangomis prieš kelionę tiesiog būtina.

Greitis Laplandijoje, kaip ir visoje Suomijoje, ribojamas arba iki 80, arba 100 kilometrų per valandą. Tačiau kai didžiojoje, į pietus nuo Laplandijos besidriekiančioje Suomijos dalyje keliai sutvarkyti, valomi ir kuo geriausiai prižiūrimi, Laplandijoje važiuoti 100 km/val. sniegu, po kuriuo – ledas, kiek gąsdina. Ypač kai siaurais keliukais tenka prasilenkinėti su tik vos pristabdančiais medienos prikrautais sunkvežimiais. Tiesa, vėliau prie viso to tiesiog pripranti. Kaip ir prie apledėjusiais šaligatviais judančių dviratininkų – gyvenimas čia nesustoja jokiu oru.

Tokioje kelionėje paruošti reikia ne tik automobilį, bet pasiruošti ir morališkai, nes gamta čia mėgsta papokštauti. Jau keliaujant atgalios – iš Laplandijos į Helsinkį – pustė taip smarkiai, kad vienintelis orientyras buvo priekyje važiuojančių automobilių galiniai žibintai. Tiesa, kitaip nei Estijoje, kur mus pasivijo panašios oro sąlygos, eismas čia taip pustant nė trupučio nesulėtėjo. Nieko keisto, kad nemažai suomių galima sutikti ir autosporte.

A. Šarkūno nuotr.

Amžina tamsa ir Šiaurės pašvaistės medžioklė

„Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, – sako lietuvių patarlė, kuri kuo puikiausiai pritaikoma ir Laplandijoje. Mat žiemą čia švinta apie 10 valandą ryto, temti pradeda jau apie pirmą dienos, o dar už poros valandų – aklina tamsa. Tiesa, tai turi ir savų pliusų atvykėliams – nors ir mažiau galimybių pasižvalgyti gamtoje, tačiau didėja galimybės išvysti Šiaurės pašvaistę, kam Laplandija – ideali vieta.

Tiesa, pašvaistes reikia medžioti, laukti prie lango ar lauke ir tikėtis dangaus pašviesėjimo Šiaurės Rytuose. Tuomet didžiulis, žalias debesis nuvinguriuoja per visą dangaus keterą. O jei dar nesi susipažinęs su šiuo gamtos reiškiniu, kai Saulės vėjas sukelia viršutinių atmosferos sluoksnių švytėjimą, tiesiog bėgioji pasiklykaudamas ratais, ieškodamas fotoaparato. Kartais pašvaistė trunka vos minutę, kartais dangus žaižaruoja ir pusvalandį ar daugiau.

Panorėjus galima sudalyvauti ir pašvaistės medžioklės turuose (100-150 eurų žmogui), tačiau ir jų organizatoriai 100 procentų negarantuoja, kad išvysite šį gamtos reiškinį. Taip pat siūloma užsisakyti paslaugą, kuri praneša apie danguje pasirodančią pašvaistę – 6 eurai dienai.

Speigas negąsdina

Panašią sumą kaip ir už turą galite sumokėti už nakvynę. Pavyzdžiui, trys naktys namelyje prie ežero 4 žmonėms per būstų nuomos sistemą „Airbnb“ atsiėjo 186 eurus, t.y. po 15,5 euro nakčiai. Aišku, yra ir brangesnių, ir pigesnių nakvynių, tačiau mūsiškė – idealus variantas: prie pat ežero, su pirtimi, virtuve, dviem didžiulėmis lovomis. Kitos dvi nakvynės – kiek brangesnės: jau po 20 eurų nakčiai vienam asmeniui.

Gerai ir tai, kad daug kur yra stotelės su elektros lizdais – prie jų galima prijungti ir elektros laidus, ir, žinoma, jei turite, autonominio šildymo sistemą, pavyzdžiui „Webasto“. Degalams taip pat nereikėtų gailėti – rinkomės „NESTE PRO DIESEL“ degalus, kurie be problemų tarnavo visos kelionės metu. Be to, paprastos rūšies dyzelinių degalų Laplandijoje nerasi – jie gali užšalti esant maždaug 25 laipsniams šalčio, kai „PRO“ degalai tarnauja bent jau iki 10-15 laipsnių žemesnės temperatūros.

Nors didžiąją paros dalį spaudžia speigas ir yra visiškai tamsu, tačiau veikti tikrai yra ką – gyvenimas didesniuose miesteliuose ir miestuose verda iki pat vėlaus vakaro. Šventinė nuotaika kiek daugiau nei 60 tūkstančių gyventojų turinčiame Rovaniemyje juntama kiekviename žingsnyje, saikingai lempelėmis primargintos gatvės sufleruoja, kad jau šventės. Įdomu tai, kad, nors miestelį galima pavadinti Kalėdų sostine, jokios pompastikos nėra – net pagrindinės miestų eglės papuoštos vos vienos spalvos lemputėmis.

Lemtinga akimirka

Jau minėtame Rovaniemyje įsikūręs ir tas tikrasis Kalėdų Senelis, dėl kurio ir kilo idėja trenktis taip toli, tiesiai žiemai į nagus. Jo kalėdinis miestelis tiesiog pripildytas mažaisiais ir jau artėjančiais prie pensijos – pasisveikinti ir nusifotografuoti su Kalėdų simboliu nori kiekvienas. To kartais reikia laukti ir porą valandų, nors viešnagė pas patį šio pasakojimo herojų trunka vos akimirką. Kėdėje sėdintis žilabarzdis pasisveikina lietuviškai, teiraujasi, kaip sekasi, kviečia prisėsti šalia. Dar akimirka, keli fotografo mygtuko spustelėjimai, ir jau mojame jam, žadėdami greitai grįžti atgal.

Tuomet jau pasitinka jo padėjėjai ir didžiuliame ekrane rodo nuotraukas – itin kokybiškas, kurias siūlo atsisiųsti internetu už 40 eurų. Spausdintos vietoje – 10 eurų pigiau. Suvenyrų taip pat nors vežimu vežk. Galima įsigyti ir maišelį naudotų pašto ženklų, kuriuos greičiausiai atsakingai, siųsdami laiškus Kalėdų Seneliui, ant voko klijavo vaikai.

Naujieji ant ledo

Po pramogos Kalėdų Senelio kaimelyje laukė dar viena – Naujieji metai. Kadangi nuo Rovaniemio iki laikinųjų namų - apie šimtą kilometrų, o iki Naujųjų buvo likę daugiau negu 8 valandos, nusprendėme juos sutikti ten, kur ir apsistojome - ant ežero kranto. Tiek daug laiko iki Naujųjų liko, nes pas Kalėdų Senelį reikia atkeliauti kuo anksčiau – žiemą jis dirba iki 5 valandos vakaro, šventinėmis dienomis – pora valandų trumpiau. Kadangi jau pačios eilės kartais gniaužia kvapą, tai ir laiko apsilankymui skirti reikia tikrai daugiau nei pusdienį.

Nors Naujieji ir nebuvo sutikti Laplandijoje su gausybe fejerverkų ir minia suomių, tačiau gailėtis nebuvo nei ko, nei kada. Kai laikrodis mušė dvyliktą, užsilipome ant ledu padengto ežero ir klausėmės. Tai iš šen, tai iš ten pasiekdavo fejerverkų sukeltas aidas, vienas kitas šviesos žybsnis nušviesdavo ir dangų. Ne vien susitikimas su dovanas nešančiu pilvotu raudonanosiu, bet ir gamta čia užburia – Laplandija tinkama ir įvairiausių pramogų, ir nepaliestos gamtos išsiilgusiems žmonėms.

Choreografas, mokytojas Rolandas Stonys dirba dviejose uostamiesčio mokyklose. Moko vaikus šokio jau 21 metus. Taip pat per didžiąsias metų šventes jis įkūnija Kalėdų Senelį bei populiarų tarp vaikų, gyva legenda tapusį personažą – Burbulą Burbuliauską. Reklama nė vienam jų nereikalinga. Optimizmo bei sveiko juodojo humoro nestokojantis R.Stonys mylimas ir laukiamas visur, kur yra bent vienas mažametis.

Kalėdų personažas "Faruose"

– Jūsų darbas ir apskritai visas gyvenimas – vienas didelis netikėtumas. Ką per tiek praėjusių metų prisimenate ryškiausiai?

– Buvo absoliučiai visko. Kartą važiuojant į renginį pasivijo policija su švyturėliais. Sustojau, o pareigūnai paprašė parodyti vairuotojo pažymėjimą. Parodžiau, bet atpažinti iš veido manęs nepavyko. Juk vilkėjau Kalėdų Senio kostiumą ir buvau ilga barzda. Būtų reikėję grįžti namo, kad vėl atvirsčiau į Rolandą. O už kampo, pasirodo, buvau filmuojamas televizijos laidos "Farai". Tai vėliau, mokiniai sakė, žiūrėjo per televizorių. Kažkada vakarėlyje teko su visais Senio rūbais į baseiną įšokti. Šiaip, iš linksmumo. Žinojau, kad kitas dvi dienas nedirbsiu, todėl nepabūgau išsimaudyti.

– Tai Kalėdų Senelis važiuoja linksminti ir suaugusiųjų?

– Esu kviečiamas į šventes kaip vakaro vedėjas. Juk ant Kalėdų Senio kelių pasėdėti nori ir moterys trumpais sijonais.

Į pamoką – kaip į spektaklį

– Kaip pavyksta atrasti bendrą kalbą su pačiais mažiausiais ir, ko gero, nepaklusniausiais?

– Jie paprasčiausiai tiki – savimi ir tuo, ką jiems duodi. Ateini į pamoką ir tampi toks pat, kaip ir jie. Ir nosį pakrapštau, ir pajuokauju. Visada stengiuosi jiems pateikti pavyzdžių, linksmų palyginimų, nes draudimais vaikų nepaveiksi. Tiesiog stengiuosi, kad jie būtų laimingi. Mokytojas – kaip aktorius: nesvarbu, kad vakar šeimoje buvo barnių ar palaidojai artimąjį, pamokoje turi šypsotis ir skleisti gerą energiją.

– Kaip sekasi?

– Žinoma, visokių dienų būna. Neslėpsiu, dirbi metus, kad vaikai parodytų 40 minučių trunkantį rezultatą. Tai juodos repeticijos. Kartais, atrodo, darai tą patį per tą patį, valandų valandas trini parketą ir vis tiek neišeina. Tyliai nusikeiki, kažką pakeiti. Vakar sėdėjau ir verkiau. Su žmona turėjome didelį koncertą "Kalėdinis įvartis". Tai buvo trijų mokyklų jungtinis spektaklis tėveliams ir seneliams. Viską organizavome "nuo iki" – plakatus, skelbimus, kvietimus, programą. Po visko grįžęs namo apsipyliau ašaromis, nes puikiai pavyko. Vadinasi, laikas nenuėjo veltui. O geriausias įvertinimas – vaikų. Esu paprastas mokytojas, bet valdžia jau spardo užpakalį, ragina gintis aukštesnę kategoriją. Bet kam man reikia, ar kas nuo to pasikeis?

– Kaip apie jūsų veiklą sužino kiti? Neturite reklamos internete, niekur nesiskelbiate...

– Žinia sklinda iš lūpų į lūpas. Penkiolika metų esu Burbulas Burbuliauskas – toks įspūdingas personažas su dideliu pilvu. Kalėdų Seniu esu nuo mokyklos laikų, šis jau – 27-as sezonas, todėl kai kurie klientai metų metais tie patys.

– Ir visur spėjate?

– Ne, daugeliui tenka atsakyti.

Išeiginis rankinukas ir lazda

– Ar vaikų požiūris į Kalėdų Senelį keičiasi?

– Keičiasi. Anksčiau vien tik dovanų maišas būdavo stebuklas. Aš jį vadinu išeiginiu rankinuku. Vaikai kišdavo ranką į jį kažko laukdami, tikėdamiesi. Dabar jie turi labai konkrečių norų, tampa išrankesni. Prašo telefono, planšetinio kompiuterio, baisiosios lėlės. Ir tėveliai įnoringesni – būdamas Kalėdų Seniu pirmiausia dirbi būtent jiems. Tiesa, kartą į dovanų maišą įsiropštė vaikas, tikėdamasis, kad jį kartu su savimi parsitempsiu į Laplandiją. Draugiškai bandžiau jam išaiškinti, kad ten šalta, o valgyti nebus ko – tik ledai. Bet jam vis tiek tiko. Sakiau, bus burokėlių skonio ledų ir juos taip pat reikės valgyti. Tai tada persigalvojo ir nusprendė sugrįžti kitąmet su maisto atsargomis.

– Vadinasi, vaikai dar tiki jumis?

– Ne visi. Todėl stengiuosi juos taip užimti ir pralinksminti, kad neliktų laiko galvoti. O patikrinti barzdą ragina tėvai, vaikai nedrįsta. Bet manosios taip paprastai nenutempsi.

– Ko reikia geram artistui?

– Geros programos ir negailėti savęs. Renginiuose kėdės man nereikia, sėdžiu nebent dalydamas dovanas, juk šou turi būti aktyvus. Mamos kartais sako: "Na, pažiūrėsime, koks tas Senis pas mus ateis, kai tą pačią dieną dvyliktą vaikų grupę aplanko". Ir jis ateina lygiai toks pat entuziastingas, kaip visada. Tai yra mano darbas.

– Kiek daugiausia pasirodymų per vakarą yra tekę turėti?

– Keturiolika. Nuo 9 valandos ryto iki trijų nakties. Ryte septintą vėl keliesi ir vėl vaidini. Bet jei tąnakt man kas nors būtų paskambinęs ir paklausęs, ar gali pabūti Kalėdų Seneliu, būčiau atvažiavęs su beisbolo lazda.

– Vaikai jau įprato matyti jus persirengėlio amplua?

– Aštuonerių būdamas sūnus pasakė: "Nekenčiu Kalėdų". Juokauju, kad mes su žmona esame du "durniai" ir abu choreografai, tai per Kalėdas turėdavome renginių su vaikais ir pačių vaikai kartais likdavo vieni. Kai darželyje visi rašydavo laiškus Kalėdų Seniui, sūnus sakydavo – nevarkite, aš perduosiu, vis tiek namuose yra. Toks liūdnokas požiūris, nes jam, matyt, trūko to tikėjimo. Kartą jis neparašė laiško, tai Kalėdų Senis po egle jam paliko raštelį su tekstu: "Nežinojau, ką tau atnešti". Iškart puolė rašyti ir po dviejų dienų gavo savo dovaną.

"Force majeure" griovyje

– Ar kada esate neįvykdęs Kalėdų stebuklo?

– Kartą buvo toks nesėkmingas Kalėdų Senis. Prieš kelerius metus labai skubėjau į Vilnių, buvo plikledis, tik pradėję šalti. Kelyje apsiverčiau. Tai buvo vienintelis kartas, kai apvyliau žmones. Buvo liūdna pranešti, kad Senis neatvyks. Toks "force majeure" nukritimas, o taip šalta. Paprastai skubu protingai, per 27 sezonus nepasirodžiau tik vieną kartą.

– Paties vaikai nesusižavėjo šia profesija?

– Sūnus, iš arti pamatęs mano darbą, iškart pasakė: "Ne, aš to nedarysiu". Jis stebisi, kaip po renginių aš dar galiu šypsotis ar vairuoti pusę penkių ryto. O dukra, ko gero, eis mūsų pėdomis. Mažų konfliktų metu jiems sakau: "Nepykite, vaikai, jums tiesiog nepasisekė, nes jūsų abu tėvai yra pedagogai". Žmona Irma, kaip mes juokaujame, yra mano pilkasis kardinolas. Visiems mano įkūnytiems personažams padeda pasiruošti, bet renginiuose su manimi nedalyvauja. Esu tikras, be jos pagalbos nieko nebūtų.

– Nejaučiate scenos baimės?

– Jaučiu, tad kiekvienąkart išeidamas prieš auditoriją drebu. Tai normali būsena, todėl pradėdamas renginį nuolat vaikštau, kad kiti nematytų, kaip virpa mano rankos ir kojos. Bet po kelių minučių "įsivažiuoju", ypač jei publika yra palanki.

Į mokyklą – apsirengęs sutana

– Esate stabtelėjęs šiame bėgime?

– Praėjusią vasarą buvau sustabdęs savo veiklą – birželio pradžioje supratau, kad visko per daug. Kai dirbi be išeiginių, dieną užsiimi su vaikais, vakarais rengi mamytėms ir tėveliams šventes, o dar šeštadieniais sekmadieniais – renginiai, neišvengiamai reikia atsikvėpti. Tačiau rugsėjį jau darbuojuosi visu tempu. Kelios vilniečių kompanijos, su kuriomis dirbu, džiūgavo: "Pagaliau atsigavai, dirbame".

– Kaip ilsitės?

– Man patinka vanduo, valtys, ežeras, gamtos garsai. Su šeima vykstame į Platelius, kur turime savo nuolatinę vietą. Keliaujame su vidutinio amžiaus žmonių šokių ansambliu "Vėtra". Važiuojame dviračiais į Smiltynę, turime šunį. Su savo kalyte nulekiame į Karklę, jai patinka lakstyti mišku. Arba vykstame dviese su žmona į Liepoją pailsėti. Būna savaitgalių, kai esi tuščias ir nieko nenori.

– Kas jūsų profesijoje įdomiausia?

– Vaikai yra įdomūs. O šiaip aš niekada negalvojau būti mokytoju. Nėra ko slėpti, vien mokyklos atlygio tikrai neužtenka. Jei nebūtų renginių, negalėtum poilsiauti, keliauti, papietauti su šeima restorane. Norėtųsi, kad mokinių skaičius klasėse būtų mažesnis ir mokinio krepšelis didesnis, ir mokymosi priemonių bei mokytojų vyrų daugiau. Kai kuriuos rūbus šokiams siuva žmona iš asmeninių pinigų. Tam per metus išleidžiame ne vieną tūkstantį. Mokykloje norisi daugiau laisvės. Aš negaliu elgtis taip, kaip visi. Kartą Mokytojų dieną atėjau vilkėdamas kunigo sutaną. Važiuoju mašina į darbą, pasižiūriu pro langą, o autobuse nustėrę žmonės spokso į mane: "Žiūrėkite, kunigas rūko".

V.Lenino sekėjas

– Švenčiate Kalėdas?

– Ne visada. Kūčių dieną padarau pertrauką, ilsinu stygas prieš renginius, todėl tądien su šeima važiuojame pirkti dovanų. O Kalėdas švęsti ne visada pavyksta. Man reikia scenos. Ilgiausiai be renginių esu išbuvęs apie kelias savaites. Kartais mėgstu nutrūkti nuo grandinės, pasilinksminti. Bet, jeigu laukia darbas – nė lašo dvi dienas prieš pasirodymą. Priešingai elgtis būtų labai neprofesionalu ir neetiška. Vaikai tai gerai jaučia. Prieš 10 metų teko pasirodyti namuose pas rusakalbius, tai buvau blogas Senis Šaltis, nes kartu neišgėriau stiklinės degtinės.

– Minėjote, kad neplanavote tapti mokytoju. O apie ką svajojote?

– Ir šokti niekada negalvojau. Mane dar mokinį apgavo. Dešimtoje klasėje buvo populiarus breikas, ir bendraklasis mane pakvietė į tautinių šokių ansamblį. Sakė, galėsiu "pabreikuoti", kai liks laiko. Bet pradėjo mokyti polkos žingsnelių. Baigęs dvylika klasių planavau siekti partinės karjeros. Buvau pionierių vadas, komjaunuolis, per vieną naktį, kad tėvai nematytų, į mokyklinį švarką esu susegęs 400 Lenino ženkliukų. Ryte, per Lenino gimtadienį, išverčiau švarką į kitą pusę ir nuėjau į mokyklą. Direktorė išsikvietė "ant kilimėlio", bet tėvai nesužinojo, tik nuotraukose pamatė. Aš tikėjau ta ideologija. Savo tiesų aš niekam neperšu, bet jų turiu. Paskui užsimaniau stoti į Kauno kunigų seminariją, bet tėvai griežtai uždraudė. Ir ačiū Dievui.

Vizitinė kortelė

1970 m. lapkričio 12 d. Klaipėdoje.

Mokėsi Klaipėdos "Vėtrungės" gimnazijoje.

Muzikos akademijoje įgijo choreografijos bakalauro laipsnį.

Vedęs, turi du vaikus.

Dirba choreografijos mokytoju Klaipėdos "Vyturio" pagrindinėje ir Klaipėdos "Gilijos" pradinėje mokyklose.

Kūčios ir šv. Kalėdos – gražiausios žiemos šventės ir dideliam, ir mažam. Tai naujų vilčių, ateities siekių ir svajonių išsakymo metas. Šiuo laikotarpiu vaikus lanko Kalėdų Senelis, su kuriuo susitinkama šventinių renginių metu. Kalėdų Senelis, įsmukęs židinio kaminu vidun, mažuosius aplanko naktį miegančius, sudeda dovanėles po eglute ar į kojines, pakabintas prie lovelių. Jis, į roges pasikinkęs devyniaragių elnių, atskrieja iš tolimosios šalčio šalies Laplandijos.

Etnologo ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesoriaus Liberto Klimkos paklausėme, kaip gi Kalėdų Senelis apsigyveno tolimoje šiaurėje ir kodėl reikia papuošti eglutę jo belaukiant?

Pasak L. Klimkos, senovės romėnai savo kalendoriaus pirmąjį mėnesį buvo paskyrę Janui, dviveidžio laiko dievaičio garbei. Pirmąsias šio mėnesio, vadinamo Januarijumi, dienas vadino kalendomis. „Tai būta reikšmingo laiko tarpsnio visuomenės gyvenime, nes būdavo renkami svarbūs valstybės pareigūnai – konsulai. Kaip paskatinimą prieš rinkimus gerai pagalvoti ir teisingai apsispręsti namuose pamerkdavo nulaužtą lauro šakelę. Štai čia turbūt ir slypi Kalėdų eglutės tradicijos užuomazga. Beje, ir skolas reikėdavę pirmosiomis kalendų dienomis grąžinti, kad sąžinė per rinkimus būtų rami. Todėl viena pirminių žodžio „kalendorius“ reikšmių ir yra „skolų knygelė“. Mūsų krašte irgi manoma, kad skolų privalu atsikratyti iki didžiųjų žiemos švenčių, per adventą“, – pasakoja profesorius.

Viduramžiais gyvavo tradicija bažnyčiose rengti misterijas – vaidinimus, iliustruojančius Šventajame Rašte aprašytus įvykius, pradedant nuo Adomo ir Ievos, kai prie rojaus medžio jie buvo žalčio gundomi paragauti užginto pažinimo vaisiaus. „Tą medį vaidinimui darydavo iš eglišakių, nes kas gi dar žaliuoja žiemą. Štai todėl kaime eglutės iki šiol puošiamos raudonskruosčiais obuoliukais“, – paaiškina etnologas.

Pasak L. Klimkos, Anglijos princas Albertas 1840 metais savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė staigmeną – rūmuose buvo papuošta žaliaskarė, kvepianti žiemos mišku. Princas buvo gimęs Vokietijoje, todėl turbūt žinojo Senojo žemyno tautų tradicijas. „Per didikų rūmus, dvarus kalėdinė eglutė atkeliavo ir į mūsų kraštą. Lietuviškuose raštuose kalėdinė eglutė pirmą kartą paminėta 1853 metais. Ją jaunystėje matęs būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko-vachmistro namuose Vainute. Pirmąsias eglutes su žaidimais ir dovanėlėmis imta rengti rusiškose mokyklose XIX a. pabaigoje. Taip norėta lietuvių vaikus atitraukti nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių. Todėl to meto Lietuvos šviesuomenė priešiškai sutiko tokius vakarėlius, aiškindama, kad tai nėra lietuviška tradicija“, – sako profesorius.

I pasaulinio karo metu eglutę puošdavo vokiečių kariai, išsiilgę gimtųjų namų. Prie jos pakviesdavo ir mūsų kaimo vaikus. Tarpukariu Švietimo ministerija ragino eglutes rengti mokyklose. Netrukus ji vaikus džiugino ir namuose, kaimo pirkiose. Pirmosios kalėdinės dovanėlės buvo saldainiukai nuo eglutės šakelių. Nurinkti juos buvo leidžiama per Tris Karalius, tačiau iki tos dienos iš saldainių būdavo belikę tik spalvoti popierėliai…

Etnologas pasakoja, kad III–IV amžių sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje, Demrė miestelio apylinkėse, gyveno vyskupas Mikalojus Myrietis, vėliau paskelbtas šventuoju. Jis garsėjo savo labdaros darbais, kuriuos stengdavosi atlikti taip, kad niekas nesužinotų geradario vardo. Vieną vargingą našlės šeimą jis sušelpė slapčiomis įmetęs aukso gabalėlį į vaiko kojinę, padžiautą prie ugniakuro. Iš šventojo legendos atsirado paprotys prieš šv. Kalėdas, persirengus raudonais vyskupo drabužiais ir pasiėmus ganytojišką lazdą, aplankyti pačias vargingiausias šeimas, nunešti jų vaikams skanesnio maisto, drabužėlių, kad šventė būtų džiaugsminga ir likimo nuskriaustiems.

Bažnytinėse misterijose šv. Mikalojaus personažas įgavo linksmumo. Jį lydėdavo riteris Ruprechtas – tvirtas barzdočius, rūsčios išvaizdos, apsirengęs odiniais drabužiais. To riterio pareiga – pabarti padaužas ir išdykėlius, nubausti neklusnius, nemokančius poterių. Ilgainiui abu personažai sutapo. Iš riterio Kalėdų Senelis paveldėjo plačiausią odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Olandijos vaikai jį pavadino Santa Klausu (trumpinys iš lotyniškojo vardo Nikolajus). Jie laukdavo šventojo atkeliaujant Kalėdų vidurnaktį baltu žirgu. Į savo kurpaites, sustatytas ties lova, žirgui įdėdavo morkų, šieno… Bet sumigdavo belaukdami. Iš ryto kurpaitėse ar kojinėse rasdavo atlygį – dovanėlių.

L. Klimka pasakoja, kad Santa Klauso vardą pasaulyje išgarsino linksmų plaučių amerikietis, diplomatas ir rašytojas Vašingtonas Irvingas. Dirbdamas ir gyvendamas Europoje, jis domėjosi įvairių tautų papročiais ir tradicijomis. 1809 metais V. Irvingas išleido smagių pasiskaitymų knygą „Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sutvėrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio“. Čia šmaikščiai parodijuojamas mokslinis istoriografijos stilius. O knikerbokeriais būdavo pravardžiuojami olandų kilmės niujorkiečiai. Šioje knygoje tradiciniai papročiai gerokai autorizuoti, pridėta ir savos išmonės. Pasak V. Irvingo, Santa Klausas pas vaikus atvyksta pasikinkęs elnią ir židinio kaminu kaip koks šamanas nusileidžiąs į miegamąjį ir ten paliekąs vaikams dovanėlių. Kitas amerikietis, poetas Klementas Mūras, 1822 metais jau eilėmis aprašė Kalėdų Senelio kelionę. Į roges jis įkinkąs net aštuonis elnius. Įdomūs jų vardai: Veržlusis, Greitasis, Žvaigždikis, Vėtra, Ragana, Rūstis, Žaibas ir Griaustinis. „Štai taip paaiškėjo, kad Kalėdų Senelis, arba Santa Klausas, gyvena šiaurėje, o ne Ispanijoje, kaip manė olandų vaikai. Be abejo, ir todėl, kad XIX a. antroje pusėje dienraščiai mirgėjo nuo pranešimų apie šiaurės keliones, Arkties tyrinėjimus, bandymus pasiekti Žemės ašigalius. Teko vaikų stebukladariui vyskupo mitrą pakeisti slidininko kepurėle (tokią nešiodavo samiai Laplandijoje). Markas Tvenas Santą Klausą apgyvendino dar šaltesnėje vietoje – Mėnulyje, nes jo elniai yra stebuklingi, todėl gali skrieti ir erdve“, – pasakoja etnologas ir LEU profesorius L. Klimka.

1902 metais Frenkas Baumas parašė vaikų numylėtinio biografiją. Ten nurodytas toks jo adresas: Ozo šalis, miškas Gugu, juoko slėnis Chocho. Šiaurės pašvaistė Kalėdų Senelio kelią nutvieskė Volto Disnėjaus filmuke, sukurtame 1931 metais.

Jau tradiciškai, trečius metus iš eilės, iš Vilniaus geležinkelio stoties į Kalėdų senelių sostinę Trakus kartu su būriu pagalbininkų vyks lietuviškas senis Kalėda. Sniego nėra, rogėms salygos netinkamos, todėl geriausias būdas keliauti per šventes – traukiniais. Tačiau kaip senis atvyks į pačią stotį? Visa tai galėsite pamatyti jau šį šeštadienį, gruodžio 5 dieną, Vilniaus geležinkelio stotyje.

Renginio programa:

11.45 - Nykštukai Vilniaus geležinkelio stotyje pasitinka atvykstantį Kalėdą

12.00-12.15 - Žaidimai, rateliai, kakava ir saldainiai

12.30 - Kalėda su pagalbininkais traukiniu išvyksta į Kalėdų senelių sostinę Trakus

Kodėl žmonės dovanoja kalėdines dovanas? Ekonomistams sunkiai sekasi rasti atsakymą į šį klausimą. Beje, jų svarstymai ne ekonomistams gali pasirodyti gana ciniški.

ienas paaiškinimas – taip iš anksto atskleidžiame, kiek ketiname investuoti į santykius. Kitas paaiškinimas – norime pasirodyti kitiems dosnūs, sutvirtinti savo socialinę padėtį  (kitaip tariant, žiūrime, kad mums patiems tai būtų naudinga). Trečias – altruistiškai dalijamės savo gėrybėmis su kitais (toks motyvas stipriausias šeimoje).

Kokia turėtų būti dovana?

Sociologai yra nustatę, kokia turėtų būti dovana: pirma, ji turėtų rodyti, kad dovanos davėjas žino, kokie yra  dovanos gavėjo norai ir poreikiai, antra, dovanos praktinė arba estetinė vertė turėtų nustebinti dovanos gavėją, parodyti, kad dovanos davėjas žino daugiau apie gavėją, negu šis galėtų tikėtis, o trečia, ekonominė dovanos vertė turėtų atitikti emocinę santykių vertę. Vadinasi, galbūt vienam ar keliems artimiausiems žmonėms tokią dovaną galima išrinkti, bet tik ne gausiam būriui įvairių žmonių. Piniginė dovana, remiantis šiomis išvadomis, – nėra tinkamiausia...

Ekonomistai diskutuoja, ar dovanos nėra neracionalus lėšų švaistymas: juk neretai dovanos gavėjui dovanos piniginė vertė atrodo mažesnė negu jos davėjui. Atlikti tyrimai rodo, kad dažnu atveju dovanos gavėjas nebūtų sau pirkęs tokio daikto arba bent jau tiek išleidęs šiam konkrečiam pirkiniui. Nustatyta, kad labiausiai už dovanas permokama, t. y. dovanos gavėjui dovanos vertė yra gerokai mažesnė negu dovanos davėjui, jei seneliai dovanoja kokius nors daiktus anūkams (tiesa, tame tyrime  dovanų gavėjai buvo jau studentiško amžiaus anūkai) ir jei perkamos brangios dovanos. Remiantis šiuo ekonominiu lėšų nešvaistymo požiūriu, piniginė dovana – ne tokia jau nevykusi mintis.

Kita vertus, šiuose dovanos gavėjo ir dovanos davėjo vertės palyginimo tyrimuose atsižvelgiama tik į piniginę ar praktinę dovanos vertę, bet neatsižvelgiama  į tos dovanos sukeliamus sentimentus, prisiminimus. Kiti ekonomistai primena, kad dovanos  ekonominė vertė – ne tik daikto kaina, bet ir laikas, skirtas tam daiktui surasti, išrinkti, nupirkti, atnešti. Dovanos davėjai galbūt efektyviau (t. y. ekonomiškiau) sugeba tą padaryti negu dovanos gavėjai – manau, rastume vyrų, kurie gyvenime nėra sau pirkę kojinių ar skutimosi putų ir kurie tikrai sugaištų ilgiau, nes neįsivaizduoja, kurioje parduotuvėje ar kuriame skyriuje šių daiktų ieškoti ir kiek jie gali kainuoti...

Vis tik per Kalėdas pinigų dovanojama rečiau negu daiktų. Matyt yra tam tikrų nerašytų taisyklių, ką tinka ir ko netinka dovanoti tokia proga. Kokią gi išeitį siūlo Kalėdų ekonomikos ekspertai tiems, kas visgi nelinkę dėti po eglute pinigų? Kad ir kaip būtų keista, dovanų čekis ekonominiu požiūriu nėra panacėja: maždaug dešimtadalis čekių lieka taip ir nepanaudota iki galiojimo laiko pabaigos. Protingiausia būtų, kad dovanų gavėjai paskelbtų savo pageidaujamų dovanų sąrašą. O jeigu tokio sąrašo nėra, tuomet verčiau nerizikuoti perkant brangias dovanas. Geriau kalėdinė dovana tegu būna prasminga negu didinga.

Kada pirkti kalėdines dovanas?

Ar gruodis tinkamas metas pirkti kalėdines dovanas? Juk išaugusi paklausa turėtų labai gundyti pardavėjus padidinti kainą (juk vis tiek nupirks...). Remiantis Statistikos departamento skelbiamais pastarojo dešimtmečio mažmeninės prekybos apyvartos duomenimis, gruodžio mėnesį specializuotose parduotuvėse knygų, papuošalų nuperkama maždaug pusantro karto, kosmetikos – maždaug du kartus, žaislų – beveik tris kartus daugiau negu vidutiniškai kitais metų mėnesiais. Statistikos departamento skelbiama kainų statistika rodo, kad prekių (saldumynų, knygų, žaislų, alkoholio), kurias neretai randame ar patys dedame po Kalėdų eglute, vidutinė kaina gruodį paprastai yra šiek tiek mažesnė negu lapkritį.

Kodėl didėjant paklausai nedidėja dovanų kaina? Vienas galimas naivus atsakymas – kad tai yra kalėdinė prekybininkų dovana. Kitas – kad prekybininkai žino, jog šiuo laikotarpiu pirkėjai, ypač tie, kurie neatideda dovanų pirkimo pačiai paskutinei minutei, skiria laiko rinkos ir kainų tyrimui. Vadinasi, sprendimą, kur pirkti, daugiausia gali nulemti konkurencinga kaina, todėl prekybininkas nebus linkęs didinti jos šiuo laikotarpiu. Trečias – prekybininkai šiuo laikotarpiu taip pat nėra linkę (tegul ir nebyliai) sutarti nemažinti kainos: didžiausios tikėtinos apyvartos laikotarpiu kiekvienam iš jų pagunda sulaužyti šį susitarimą ir nusigriebti didesnę dalį pirkėjų visgi labai didelė – ir visi jie tą žino. Tyrimų, tiesa, atliktų kitose šalyse, duomenys rodo, kad vietinių gamintojų ir vidutinės klasės prekės paprastai nėra atpiginamos (pirkėjai šiuo laikotarpiu mieliau sutinka paremti vietinius gamintojus ir vis tik ieško ne prabangių dovanų).

Vadinasi, pirkti dovanas gruodį – laikas tinkamas, bent jau finansiniu požiūriu. Tačiau nereikėtų pernelyg ilgai atidėlioti. Paskutinėmis dienomis gali tekti gaišti laiką eilėse. Taip pat prieškalėdiniam sezonui būdingas reiškinys  yra stresas dėl dovanų pirkimo, kuris, kuo mažiau lieka laiko iki švenčių, tuo darosi didesnis. Apsidairykime parduotuvėje paskutinėmis dienomis iki Kalėdų – ar daug pamatysime laimingų veidų?

Kas teikia Kalėdų džiaugsmą?

Šventės turi teikti džiaugsmą. Moksliniame žurnalo „Journal of Hapiness Sudies“, kuriame skelbiami tyrimai apie tai, kas žmonėms teikia laimę, T. Kasserio ir K. M. Sheldono publikacijoje „Ko reikia, kad Kalėdos būtų džiaugsmingos?“ pristatyti tyrimo rezultatai rodo, kad daugiau džiaugsmo Kalėdos atneša religingoms šeimoms, taip pat ten, kur žmonėms svarbu per šventes būti kartu. Džiaugsmas gerokai mažesnis tuose namuose, kur Kalėdos svarbios dėl išleidžiamų pinigų ir gaunamų dovanų.

Džiaugsmingų  Kalėdų!

Pašto darbuotojams prieššventinį laikotarpį atsirado naujas rūpestis – kas dieną atrinkti ir nugabenti šimtus laiškų Kalėdų Seneliui, kuriuos siunčia šalies vaikai.

Visi mažųjų laiškai keliauja į Lietuvoje veikiantį Kalėdų miestelį. Jo administratorė Daiva Jankauskaitė sako, kad kasdien sulaukiama šūsnių laiškų, skirtų Kalėdų Seneliui.

„Tuos laiškus Senelis, padedamas nykštukų, mūsų miestelyje atplėšia ir skaito. Galbūt po visų švenčių surengsime jų parodą. Nes vaikai siunčia ir piešinius, kitokius gražius darbelius“, – pasakojo D.Jankauskaitė.

Teigiama, kad neretai sulaukiama ir labai jautrių, graudinančių laiškų.

Prieš kelias dienas Kalėdų Senelis gavo septynmetės Salomėjos laiškutį, kuriame mergaitė pasakojo, kad šeimoje yra daug vaikų, mama neturi galimybių mažųjų atvežti susitikti su Kalėdų Seneliu. Ji neprašo dovanų, bet labai norėtų pamatyti patį Senelį.

„Mes su Kalėdų Seneliu pasitarėme ir nusprendėme, kad rasime būdų, kaip juos atsivežti į Kalėdų miestelį. Nors dažniausiai laiškuose vaikai prašo dovanų, tokių jautrių laiškų pasitaiko labai nedaug“, – teigė D.Jankauskaitė.