Jo beatifikacijos byla jau penktus metus Vatikane laukia savo eilės. Dokumentus rengęs kunigas Andrejus Sabaliauskas nesiėmė prognozuoti, kada viskas pajudės, nes yra dar prieš 500 metų pateiktų bylų, kurios neišspręstos iki šiol.

Viltis, kad sprendimas dėl vyskupo V.Borisevičiaus palaimintojo statuso, o paskui jau – ir dėl šventojo, bus spartesnis, išlieka.

Ypač po popiežiaus Pranciškaus viešnagės Lietuvoje 2018-ųjų rudenį. Viešėdamas mūsų šalyje Šventasis Tėvas apsilankė buvusiame KGB kalėjime, neaplenkdamas ir šaudymo kameros, kurioje šūviu į pakaušį po ilgų kankinimų sovietų budelių buvo nužudytas V.Borisevičius.

Šioje kameroje žuvo per 1 tūkst. žmonių, tarp jų – kunigas Pranas Gustaitis (užmuštas aštriu daiktu) ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Po ekskursijos, kurioje Pranciškų lydėjo dabartinis Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas ir buvęs šio kalėjimo kalinys kardinolas Sigitas Tamkevičius, popiežius turėjo susitikti su Lukiškių aikštėje susirinkusiais žmonėmis ir melstis už kalėjusius ir žuvusius dėl Lietuvos laisvės.

Tačiau Šventasis Tėvas buvo toks sukrėstas, kad po apsilankymo buvusiame kalėjime išvyko uždaru automobiliu.

Atgulė: 1999 m. rugsėjį vyskupo V.Borisevičiaus palaikai surasti ir perkelti į Telšių katedros kriptą šalia kitų garsių Telšių vyskupų. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Ko neįrašė dokumentuose

Ir nenuostabu: popiežius puikiai suvokė, ką galėjo išgyventi Lietuvos kankiniai, nors jų kankintojai daug ko ir neįrašė į savo archyvų popierius.

1945 m. enkavėdistai jau buvo pririnkę „duomenų apie antitarybinę V.Borisevičiaus veiklą“.

Pirmą kartą vyskupą suėmė Vilniuje 1945 m. gruodžio 18 d. ir paleido per Kūčias, tačiau neilgam.

Antrą kartą jį suėmė 1946 m. vasario 5 d.

Neabejojama, kad NKVD rūmų požemiuose vyskupas per tardymus buvo kankinamas.

Visos vyskupo V.Borisevičiaus bylos archyve nėra, išliko tik fragmentų.

Bažnyčiai ir tikintiesiems V.Borisevičius liko atsidavęs Dievo tarnas, kitatikiams ar net ateistams, kuriuos gelbėdamas jis rizikavo savo gyvybe, – ne ką mažiau šventas, net ir be oficialaus religinio statuso.

Žinoma, kad tardyti jį pradėjo po poros dienų. Tardymai vykdavo naktimis ir trukdavo septynias aštuonias valandas.

Tardymai vis ilgėdavo, pasiekdavo ir keliolikos valandų trukmę.

Tačiau vyskupas neišdavė nė vieno laisvės kovotojo, kunigų, rėmusių maistu partizanus, ar gyventojų, besislapstančių nuo represinių struktūrų.

Apie mušimą ar kankinimus įrašų saugumo dokumentuose nėra, nors vyskupo ekonomė, atvežusi jam švarių marškinių, gavo nešvarius, suplėšytus ir kruvinus.

Žinoma, kad vyskupą siekta padaryti savo agentu, skundiku.

Okupantai nepajėgė suvokti, kad tai absoliučiai nesuderinama su šio garbaus ir žmonėms atsidavusio dvasininko sąžine ir moralinėmis nuostatomis.

Atsidavęs iki galo

Dar prieš antrąjį suėmimą, 1946 m. sausį, vyskupas V.Borisevičius parašė oficialų pareiškimą NKVD komisarui ir priminė, kad karo metu maitino SSRS piliečius, vokiečių atvežtus į Lietuvą darbų, išgelbėjo nuo nacių sušaudyti nuteistus penkis komunistus, taip pat gelbėjo žydus ir įvairių įsitikinimų žmones.

Jis rašė, kad skundimai, išdavystės nesuderinami su jo tikėjimu, sąžine ir pareigomis, todėl kategoriškai atsisako tai daryti.

Nesugebėję vyskupo palaužti ir kalėjime, okupantai suformulavo kaltinimą: „buržuazinis nacionalistas, maistu rėmė banditus“.

Kai Lietuvą prieš daugiau nei 80 metų užgriuvo viena okupacija po kitos, vyskupas puikiai suvokė, kas jam gresia, jei nepaisys sovietų ar nacių reikalavimų.

Ir net tada, kai turėjo galimybę pabėgti, 1944 m., vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, jis atsisakė trauktis į Vakarus, teikdamas, kad „Ganytojas negali palikti savo žmonių“.

Bažnyčiai ir tikintiesiems V.Borisevičius liko atsidavęs Dievo tarnas, kitatikiams ar net ateistams, kuriuos gelbėdamas jis rizikavo savo gyvybe, – ne ką mažiau šventas, net ir be oficialaus religinio statuso.

Atgulė: 1999 m. rugsėjį vyskupo V.Borisevičiaus palaikai surasti ir perkelti į Telšių katedros kriptą šalia kitų garsių Telšių vyskupų. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kūną pavyko atpažinti

1946 m. lapkritį Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato karinis tribunolas paskelbė: „Vincą Borisevičių, Augustino, nusikaltusį pagal BK 58-1 straipsnį, – sušaudyti“.

Nuosprendis jam (ir dar dvylikai kitų asmenų) buvo įvykdytas 1946 m. lapkričio 18 d. Vilniuje, palaikai užkasti Tuskulėnuose.

1994 m. archeologas Vytautas Urbanavičius su kolegomis pradėjo palaikų Tuskulėnų dvaro teritorijoje identifikavimo tyrimus.

Buvo kilę keblumų kūno atpažinimo klausimu, tačiau galiausiai 1996 m. vasarą, panaudojus specialią aparatūrą, V.Borisevičiaus palaikai buvo identifikuoti ir deramai palaidoti Telšiuose, kur vyskupas vykdė savo ganytojišką veiklą.

Duomenys bylai

Dėl visiško pasiaukojimo tarnauti žmonėms ir savo tautai iškart po nepriklausomybės paskelbimo, 1990 m., buvo pradėti rinkti duomenys V.Borisevičiaus beatifikacijos bylai.

Rinkdami medžiagą dvasininkai į ją įtraukė daugybę dokumentų, tarp jų ir 1970 m. rašytą gydytojo, Lietuvos visuomenės veikėjo ir Steigiamojo Seimo atstovo Eliziejaus Draugelio, kuriam taip pat teko bendrauti su vyskupu V.Borisevičiumi, liudijimą.

„Vyskupas V.Borisevičius yra išskirtinas lietuvių vadas, nuoširdus patriotas ir visuomenės veikėjas. Jis buvo puolamas tiek caristinių žandarų (už draudžiamąją literatūrą), tiek vokiečių nacių. Tenka pabrėžti jo pasiaukojimą ir drąsą, kai, raudonajam tvanui plūstant į mūsų tėvynę, jis 1944 m. liko Telšiuose jau kaip tos vyskupijos vyskupas. (…) Nežiūrint aukšto išsimokslinimo ir aukštų pareigų (Kunigų seminarijos profesorius, Telšių kurijos kancleris, profesorius ir rektorius, vyskupas sufraganas ir pagaliau vyskupas), jis visuomet liko toks pat draugiškas, malonus, prieinamas, lygus su kitais“, – teigiama dokumente.

Po procedūrų dalies visi surinkti dokumentai ir kita su byla susijusi medžiaga buvo vyskupo Kęstučio Kėvalo ir šios bylos notaro kanauninko A.Sabaliausko užantspauduota ir taip parengta išvežti į Vatikaną, į Šventųjų skelbimo kongregaciją.

Daug asmenų prisidėjo prie šio didelio darbo – dirbo ne tik kanonizacijos bylos tribunolas, bet ir istorikai, teologai, vertėjai, įvairių sričių konsultantai.

Byla pradėta 1990 m. tuomečio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus rūpesčiu, darbą tęsė vyskupas Jonas Boruta ir dabartiniam vyskupui Algirdui Jurevičiui globojant Dievo tarno, kankinio, vyskupo V.Borisevičiaus beatifikacijos tribunolas baigė šios bylos tyrimą.

2018 m. byla išsiųsta į Vatikaną.

Nepalaužė: nei kankinamas, nei psichologiškai spaudžiamas vyskupas V.Borisevičius sovietų saugumiečiams neišdavė bendražygių ir savo principų. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centro nuotr.

Neišdavė Dievo ir žmonių

Kunigas, bylos notaras A.Sabaliauskas, daug prisidėjęs prie V.Borisevičiaus beatifikacijos bylos rengimo, paaiškino kai kurias su šia byla susijusias aplinkybes.

– Kaip kilo idėja siekti V.Borisevičių paskelbti palaimintuoju?

– Pirmiausia reikėtų pabrėžti jo ištikimybę pašaukimui, žmogiškosioms vertybėms, kurias jis labai puoselėjo, ir galiausiai ištikimybė kunigystei ir vyskupystei, neišduodant Kristaus ir neišduodant Tėvynės. Jo kankinystė yra susieta su šiais dviem dalykais. Jį okupantų valdžia bandė įtikinti, kad Dievo įsakymai yra nieko verti. Tai yra ateistinis jų sampratos modelis. Jie siūlė kompromisą – paliks poste, bet reikės išduoti visus principus. Išduoti Tėvynę, išduoti žmones, išduoti Dievą, Bažnyčią. Tai nesuderinami dalykai. Jis nesileido į jokį kompromisą. Jis išliko ištikimas ir tvirtas iki galo, kaip ir Kristus sakė – iki mirties, iki kryžiaus mirties. Jis buvo sušaudytas ir pripažintas kankiniu, dabar jis turi ir Dievo tarno titulą.

– Žvelgiant į V.Borisevičiaus bylos dokumentus, buvo išsiaiškinta, kad NKVD bandė nuslėpti jo mirties datą. Kaip manote, kodėl?

– Saugumas visada dirbo tokiu pat principu, kad suklaidintų žmones, kad jie gyventų mele, kad nebūtų ažiotažo, kad nebūtų paieškų ir kad nereikalautų atiduoti jo kūno. Tada buvo klastojami dokumentai. Klaidinti yra melo karalystės ir melo imperijos principas – niekada nesakyti tiesos, bet apraizgyti tiesą melo pinklėmis ir pristatyti kaip galutinį variantą, kaip galutinį tyrimą.

– Bylą sudaro 5 tūkst. puslapių, kas labiausiai joje akcentuojama?

– Byla yra surinkta iš dokumentų, kurie atspindi jo veiklą – tai spaudos ir moksliniai straipsniai, liudijimai, prisiminimai. Jie sudaro bylos pagrindą, o turinys yra slaptas, kol vyksta tiriamasis procesas. Pirmasis etapas jau yra baigtas, byla yra užbaigta dieceziniu lygmeniu. Kaip ir kas vyksta Romoje, dabar rūpinasi Donatas Litvinas.

Prieš 40 metų Hjustone (JAV) jam skirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija. "B.Gajauskas pelnė tarptautinę pagarbą už savo drąsą ir nepalaužiamą įsitikinimą, kad lietuviai nusipelnė oriai gyventi laisvoje šalyje. Mus įkvepia visi tie, kurie siekia užtikrinti laisvę, demokratiją ir žmogaus teises visiems žmonėms", – "Kauno dienai" teigė Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Lietuve atstovai.

Dienraštis iš arčiau pažvelgė į B.Gajausko sudėtingą gyvenimą ir bekompromisę kovą už Lietuvos laisvę.

Tvirta pozicija

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė Zita Šličytė, kalbėdama apie B.Gajauską, iki šiol prisimena jo ramumą, taktiškumą, objektyvumą ir kartu tvirtą charakterį sprendžiant žmogaus ir valstybės problemas.

Neatsitiktinai pavadino B.Gajauską žmogumi epocha, nes už laisvės siekį jį kalino visi sovietų lyderiai – nuo Stalino iki M.Gorbačiovo.

"Teko su juo dirbti 1991–1992 m. veikusioje Aukščiausiosios Tarybos (AT) komisijoje Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje tirti. Ji buvo įkurta 1991 m. rugpjūčio 24 d. po nepavykusio pučo. Komisijai vadovauti buvo paskirtas B.Gajauskas, nes patikimesnio, sąžiningesnio žmogaus dirbti šį darbą nebuvo", – pasakojo Z.Šličytė.

1991 m. gruodžio 17 d. AT priėmė įstatymą "Dėl deputatų, įtariamų sąmoningai bendradarbiavus su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo".

Ryšys: B.Gajausko mamai siųsta nuotrauka iš Potmos Mordovijoje, 1956 m.

Šiame įstatyme buvo nurodyta, kad B.Gajausko vadovaujamos komisijos surinkta medžiaga apie bendradarbiavusius su KGB deputatus būtų perduota AT dėl juridinės reikšmės turinčio fakto nustatymo.

Po to AT galėjo sustabdyti deputato mandato galiojimą ir skelbti apie jo patikrinimą. O tikrinti buvo patikėta rinkėjams tų apygardų, kuriuose buvo išrinkti įtariami bendradarbiavimu su KGB deputatai. Įstatyme buvo numatyta, kad tuo atveju, jei į rinkimų apygardą ateitų mažiau nei pusė rinkėjų arba jei jų ateitų daugiau nei pusė, bet už deputatą balsuotų mažiau nei pusė atėjusiųjų, deputatas netektų mandato.

"Anuomet mūsų komisijos akiratin buvo patekę deputatai Vladimiras Beriozovas, Kazimira Danutė Prunskienė, Jokūbas Minkevičius, Virgilijus Čepaitis ir kiti. Bet mandato neteko tik V.Čepaitis, nes dėl pirmalaikių rinkimų į Seimą 1992 m. rinkėjai nespėjo atlikti jiems patikėtos deputatų mandatų patikrinimo misijos. Tačiau mūsų komisija pasiekė, kad rinkimų į Seimą plakatuose šalia įtariamų bendradarbiavimu su KGB depatatų pavardžių apie tai būtų įrašyta. Ne vienas kandidatas į 1992–1996 m. Seimą dėl šios priežasties atsiėmė savo kandidatūrą. Buvo ir dar sąžiningesnių – atsisakė veikusios AT deputato mandato. Taip pasielgė, pavyzdžiui, filosofas Jokūbas Minkevičius. Būtent mūsų pokalbyje su šiuo žmogumi išryškėjo komisijos pirmininko B.Gajausko labai rami, bet kartu ir labai tvirta pozicija. Kai paklausėme J.Minkevičiaus, kodėl jis bendradarbiavo su KGB, šis paaiškino, kad tai atsitiko dėl nepatirties, dėl jaunatviško jo, septyniolikmečio vaikino, įkarščio. Į tai B.Gajauskas atsakė: "Aš irgi buvau septyniolikmetis, bet tuo pat metu veikiau pogrindyje – po kelerių metų už antisovietinę veiklą buvau išsiųstas 25 metams į sovietinį ypatingojo režimo lagerį", – prisiminimais dalijosi Z.Šličytė.

Taigi kiekvienas iš mūsų galėjo rinktis, kaip elgtis tomis pačiomis aplinkybėmis.

Pirmą kartą pamatė tėtį

B.Gajausko dukrai Gražinai 1982 m. tebuvo metai ir keli mėnesiai, kai ji su mama nuvyko į Permės srities Kučino ypatingojo režimo lagerį, kur kalėjo jos tėtis.

Prisiminė: Permės ypatingojo režimo lageryje įkurtame muziejuje „Permė-36“ B.Gajauskas 2000 m. rodė, kaip slapta rašydavo straipsnius, kuriuos žmona vėliau išveždavo platinti.

"Tada pirmą kartą pamačiau savo tėtį. Vėliau man kalbantis apie tai su mama, išliko toks vaizdas: įeinu pro grotuotas duris į kažkokią patalpą, kurioje stovi stalas ir lagerio pareigūnė. Aš padedu ant stalo man atsiųstą iš užsienio lėlę. Ta neregėta čia lėlė iškart sukėlė įtarimų pareigūnei – lėlė liko be kojų ir rankų, bet man vis dėlto buvo grąžinta", – prisiminimais dalijosi B.Gajausko dukra.

Tai, kad B.Gajausko gyvenimo buvo itin sudėtingas, liudija faktas, kad dar prieš tremtį jis 35-erius metus kalėjo lageriuose.

"Vėliau atsimenu kelionę su tėčiu po JAV 1989 m., grįžimą į Lietuvą, nepriklausomybės atkūrimą, o tai, beje, vėl reiškė, kad tėtį mačiau retai. Atsimenu 1991 m. sausį. Tėtis tuo metu buvo Lietuvos AT Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys. Gyvenome Turniškėse. Naktį (Sausio 13-osios?) mums paskambino kažkas iš Turniškių apsaugos ir patarė skubiai išvažiuoti, nes, anot apsaugininkų, visi savo šeimas jau išvežė iš Turniškių. Mano tėtis buvo seniai išvažiavęs į AT – sausio dienomis jis namie nenakvodavo ir mes su mama veždavome jam maisto į darbo vietą. Beje, niekas nežino – tėtis visą gyvenimą savo valią ugdė užsiimdamas joga, tačiau labiausiai jo valią tvirtino laisvės siekis", – pasakojo Gražina.

Pagal B.Gajausko prisiminimus

Kalėdamas sovietiniuose lageriuose, B.Gajauskas rasdavo būdų, kaip nepastebėtam aprašyti kalinimo sąlygas ir sovietinę tikrovę. Jo itin smulkia rašysena ant vaistinio popieriaus parašytus straipsnius išnešdavo čia tik kartą per metus įleidžiama jo žmona.

Permės srities ypatingo režimo Kučino lageryje – ten kalėjo B.Gajauskas – kaliniai buvo smarkiai izoliuoti nuo pasaulio, o sąlygos rašyti – daug pavojingesnės nei Mordovijos lageriuose, kur jam teko kalėti anksčiau. Jeigu B.Gajauskas būtų sučiuptas su parašytu ar rašomu straipsniu, už antisovietinę propagandą jam anksčiau skirtas kalinimo laikas galėjo ir padvigubėti. Todėl kalinys turėjo ieškoti būdų, kaip rašyti, kur paslėpti švarius ar prirašytus plonyčius vaistinio popieriaus lapelius, kurių kartą per metus atveždavo žmona. Tuos lapelius dažniausiai slėpdavo kameros sienoje, išgręždamas jos tinke 8 cm gylio skylutę. Į ją įkišdavo susuktą į tūtelę lapelį. Po to skylutę sienoje užlipdydavo susmulkntais sauso tinko gabaliukais, sumaišytais su vandeniu. Taip užtinkuotą vietą pabalindavo dantų pasta, ir skylutė prižiūrėtojams tapdavo nepastebima.

Neįprastai: kalinys B.Gajauskas susituokė su Irena Dumbryte 1978 m. liepos 27 d. Mordovijoje. Ši nuotrauka sukurta Kaune iš dviejų fotografijų. Balio nuotrauka daryta iki kalinimo, o Irenos su vestuvine suknele – 1978 m. Kaune.

Rašyti galėjo tik gerai pažindamas prižiūrėtojus – vieni buvo tingūs, retai žiūrėdavo pro kameros durų akutę, kiti – atvirkščiai. Pavojingas ar ne prižiūrėtojas budi, B.Gajauskas atskirdavo iš jų žingsnių koridoriuje.

Atvažiavusią į pasimatymą su vyru I.Gajauskienę ir patį kalinį prižiūrėtojai iškratydavo, išrengdami nuogai prieš jų pasimatymą ir po jo, tačiau Irenai vis vien pavykdavo perimti iš vyro prirašytus lapelius, kurie būdavo susukti ant degtuko į tūtelę, apvyniotą polietileno plėvele, o jos galai sulydyti degtuko liepsna. I.Gajauskienė Maskvoje perduodavo tokį siuntinį disidentei Arinai Ginzburg, o ši per vieną žmogų išsiųsdavo straipsnius į Miuncheną B.Gajausko lagerių laikų draugui Kęstučiui Jakubynui. Šis skaitydavo tuos lapelius per didinamąjį stiklą ir perrašinėdavo spausdinimo mašinėle jų turinį.

Suprantama, KGB siuto skaitydama B.Gajausko pasirašytus savo pavarde straipsnius Vakarų spaudoje, bet niekaip negalėjo įrodyti, kad tai išties jis parašė.

Žmogus epocha

Dim. kpt. Juozui Barškiečiui pavyko prakalbinti "Memorialo" atstovą Robertą Latypovą. Šis interviu padeda atskleisti B.Gajausko portreto detales.

R.Latypovas bendravo su B.Gajausku atkuriamame Permės srities lageryje. B.Gajauskas čia buvo atvažiavęs tris kartus, pats kalė atkuriamo lagerio tvoros lentas. Tai žmogus, anot R.Latypovo, savo gyvenimu įrodęs, kad galima būti laisvam nelaisvėje. Būtent šis Permės lageris, į kurį disidentai buvo siunčiami nuo 1972 m., tapo jiems laisvės zona, kurioje jie galėjo laisvai kalbėti, sakyti vienas kitam tai, ką galvojo. Tačiau B.Gajauskas brangiai sumokėjo už patekusias į Vakarų spaudą savo laisvas mintis.

Susitikimas: į Chabarovsko kraštą ištremtą B.Gajauską aplankė žmona Irena ir dukra Gražina. Fotografuota prie Ochotsko jūros 1987 m.

Kartą į B.Gajausko kamerą atėjo kagėbistas, nešinas Vakarų Vokietijoje išleistu žurnalu su kalinio straipsniu. B.Gajauskas neprisipažino esąs jo autorius, bet kartu pareiškė, kad pasirašytų po kiekvienu jo sakiniu. Paskui B.Gajauskas neatsitiktinai pateko į darbo kamerą su recidyvistu Romašovu, kuris, pasitaikius progai, smogė atsuktuvu B.Gajauskui į galvą, o paskui kelis kartus – į širdies plotą. Nepaisant to, B.Gajauskas po itin sunkių sužalojimų liko gyvas. Recidyvistas buvo nubaustas tik penkiolika parų arešto.

Bebaimiai: 1974 m. lapkritį B.Gajauskas su Algirdu Petrusevičiumi išlydėjo Simą Kudirką (centre) į JAV.

B.Gajausko politinė kova – tai dvasinis ir bekompromisis, visą sąmoningą gyvenimą trukęs pasipriešinimas okupantams. Buvusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė Birutė Burauskaitė neatsitiktinai pavadino B.Gajauską žmogumi epocha, nes už laisvės siekį jį kalino visi sovietų lyderiai – nuo Stalino iki M.Gorbačiovo.

Biografija

B.Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime (Gražiškių valsčius, Vilkaviškio apskritis). Vaikystėje ir jaunystėje gyveno Kaune.

Nuo 1934 m. kartu su skautais prie Jono Basanavičiaus paminklo Kaune, Panemunėje, minėdavo Vasario 16-ąją. Vokiečių okupacijos metais platino lapelius, nukreiptus prieš hitlerinius okupantus.

Niekas nežino – tėtis visą gyvenimą savo valią ugdė užsiimdamas joga, tačiau labiausiai jo valią tvirtino laisvės siekis.

SSRS okupavus Lietuvą, įsitraukė į antisovietinį pogrindinį, užmezgė ryšius su Tauro partizanų apygardos kovotojais, platino partizanų spaudą, už tai 1948 m. sovietinių represinių struktūrų buvo suimtas. Suimamas priešinosi, nušovė jį bandžiusį suimti sovietų saugumietį. Už tai 1948 m. gegužės 3 d. nuteistas kalėti 25 metus.

Tremtinys: B.Gajauskas prie barako tvoros Čiumikane Chabarovsko krašte 1988 m. vasarą.

1949–1956 m. kalintas Balchašo ir Džeskazgano lageriuose, 1956–1973 m. – Mordovijos lageryje. Atlikęs visą skirtą bausmę, 1973 m. buvo paleistas be teisės gyventi Lietuvoje, tačiau draudimo nepaisė – grįžo į Kauną ir 1973–1977 m. dirbo Kauno 5-ojoje elektros montavimo valdyboje ir vertė Aleksandro Solženicyno "Gulago archipelagą", sudarė lietuvių politinių kalinių sąrašą ir rinko partizaninio judėjimo dokumentus, už tai 1977 m. vėl buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Kalėdamas dalyvavo politinių kalinių akcijose, paremdamas likimo draugų pasipriešinimą lagerio administratorių savivalei.

1979 m. B.Gajauskas buvo pasiūlytas kandidatu Nobelio taikos premijai, o 1981 m. Hjustone (JAV) B.Gajauskui buvo paskirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija.

Dokumentas: B.Gajausko asmens tapatybės pažymėjimas apie 1978 m. balandžio 14 d. teismo sprendimą ištremti jį nuo 1987 m. balandžio 20 d. iki 1991 m. gruodžio 31 d. penkeriems metams į Čiumikaną Chabarovsko krašte.

Prasidėjus Sąjūdžiui ir reikalaujant grąžinti politinius kalinius, 1988 m. gilų rudenį, kai Lietuvoje jau plevėsavo trispalvės, buvo paleistas iš tremties ir 1989 m. keliems mėnesiams išvyko į JAV, nes būtent šios šalies kongresmenai net dešimt metų siekė išlaisvinti B.Gajauską iš sovietinių lagerių. Grįžęs į Lietuvą, talkino Audriui Butkevičiui kuriant ir plėtojant Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, tapo jos prezidentu. B.Gajauskas buvo išrinktas į AT, balsavo ir pasirašė Kovo 11-osios aktą, dirbo AT Krašto apsaugos ir vidaus reikalų nuolatinėje komisijoje, vadovavo laikinajai komisijai, tyrusiai sovietinės KGB veiklą Lietuvoje, o 1992 m. buvo paskirtas Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo tarnybos generaliniu direktoriumi.

Pakeliui: I.Gajauskienė su dukrele Gražina traukinyje, 1982 m. vežusiame į lagerio zoną, kur B.Gajauskas laukė susitikimo su šeima.

Į Lietuvos nepriklausomybę jis ėjo per konclagerius, kalėjimus ir tremtį 37 metus!

2008 m. išleido knygą "Pro spygliuotas vielas matau dangų", 2012 m. – "Gulago saulėlydis. I dalis" (šiemet palnuojama išleisti antrąją dalį). Yra paskelbęs straipsnių politikos klausimais Lietuvos ir užsienio spaudoje. B.Gajauskas apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2005 m.).

Laisvėje: Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone 1989 m. (sėdi iš kairės): I.Gajauskienė, G.Gajauskaitė, Daniela Lozoraitienė, stovi iš kairės: Stasys Lozoraitis, Emilija Sakadolskienė, B.Gajauskas, Margarita Samaitienė, dr. Stasys Antanas Bačkis.

Mirė 2017 m. rugsėjo 27 d. Palaidotas Kauno Seniavos kapinėse, šalia savo motinos.

Balandžio 6 ir 7 dienomis Klaipėdoje viešės Lietuvos nacionalinis dramos teatras su dviejų Auksinių scenos kryžių laureatų spektakliais. Oskaro Koršunovo režisuotas „Kankinys“ – apie paauglių ir mokytojų santykius, aštrius gyvenimo momentus, ekstremizmą ir religijos vaidmenį visuomenėje. Yanos Ross pastatymas tiria šiuolaikinį žmogų per trijų moterų gyvenimus sukrėtusias istorijas, kurios išlaisvina viduje tykančią agresiją – netikėtą, baugią ir kartu juokingą.

Radikalaus religingumo pavojai

Žiūrovai turbūt pamena O.Koršunovo spektaklius pagal vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjeses „Ugnies veidas“, „Parazitai“, „Šaltas vaikas“ – pastarojo premjera įvyko Klaipėdos dramos teatre. Prieš penkerius metus jauno vokiečių dramaturgo M. von Mayenburgo parašytos ir daugybę pasaulio scenų apkeliavusios pjesės „Kankinys“ centre – paauglys Benjaminas (akt. Kęstutis Cicėnas), kurį augina vieniša motina (akt. Jolanta Dapkūnaitė). Pradėjęs skaityti Bibliją, mokinys paverčia ją visų nevykusių, neveikiančių, nuviliančių socialinių santykių pakaitalu. Šventasis Raštas jo rankose tampa aplinkinių kankinimo priemone. Į motinos ir mokytojų pastabas jis atsakinėja žodžiais iš evangelijų, o menkas mokykloje dėstančio pastoriaus autoritetas ir silpna ideologinė dvasiškio pozicija tampa nuolatinių ginčų objektu. Benjaminui iššūkį meta tik jo biologijos mokytoja – radikaliai nusiteikusi ateistė (akt. Monika Vaičiulytė). Pati pradėjusi gilintis į Bibliją, ji sulaukia žiauraus mokinio keršto... Prasideda mokytojos ir mokinio karas.

Aistringai, kartais su humoru dramaturgas atskleidžia vakarietiškos visuomenės prieštaravimus. Pjesės idėja jam kilo apmąstant Biblijoje matomus akivaizdžius prieštaravimus: Šventraštyje kalbama apie meilę artimui, o čia pat – apie baudžiantį kalaviją. Tai skamba itin aktualiai politinių konfliktų, teroristinių išpuolių, masinių žudynių ir moralinių normų griūties akivaizdoje.

„Šioje visuomenėje neįmanoma iki galo būti krikščioniu. Pati visuomenė to netoleruoja. Ji netoleruoja jokio fundamentalizmo. Jeigu tik atvirai ir tiksliai įvardiji šiuos reiškinius, viskas griūna. Visi gyvena, stengdamiesi nevadinti jų tikraisiais vardais. Kai vienas personažas, jaunas žmogus, tai padaro, – neaišku, ar sąmoningai norėdamas griauti tuos pamatus, ar toks yra jo tikėjimas, – tai jau nesvarbu. Svarbu, kad viena klasė, viena mokykla negali egzistuoti, jeigu kiekvienas įvardija daiktus savo vardais. Šis momentas Mayenburgo pjesėje „Kankinys“ labai įdomus. Jis išrašytas be jokių gražių žodžių, be ypatingų literatūros įmantrybių, tik per skaidrų konfliktą. Todėl su mielu noru grįžtu prie Mayenburgo, prie pagrindinių jo temų – šiuolaikinės vakarietiškos visuomenės, prie jos užslėptų ligų, prie savotiškos jos cirozės. Nuo šių temų mes tikrai jau nebeesame atskirti, jos mus tiesiogiai liečia“, – mintimis dalijosi režisierius O.Koršunovas.

Spektaklis prisodrintas socialinių pūlinių: švietimo sistemos, šeimos, fizinių negalių turinčių atstumtųjų problemų, antisemitizmo ir nepakantumo viskam, kas svetima.

Psichoterapija kompleksams išjuokti

O vienas ryškiausių Suomijos režisierių ir dramaturgų Mikos Myllyaho „Chaose“ teigia, kad materialioji krizė tiesiogiai susijusi su dvasine. Spektaklis pasakoja apie tris moteris. Sofija (akt. Dalia Michelevičiūtė) – mokyklos, kurią rengiamasi uždaryti, mokytoja. Julija (akt. Rimantė Valiukaitė) – psichoterapeutė, nuolat mezganti romanus su pacientais. Emi (akt. Toma Vaškevičiūtė) – impulsyvi žurnalistė, žongliruojanti jaunos mamos ir ambicingos karjeristės gyvenimiškais vaidmenimis. Vieną žiemą ir pavasarį nutikę įvykiai iš esmės sujaukia jų gyvenimus. Visuomenės akyse visos trys tampa „nusikaltėlėmis“. Viešosios moralės ir tolerancijos ribų peržengimas, teisė į pyktį, meilę, neapykantą, mirtį, moterų jausmai, vientisos asmenybės skilimas ir savojo „aš“ paieška – visa tai byloja apie akivaizdžią šiuolaikinės europietiškos visuomenės krizę, kurią dramaturgas aprašo su karčia ironija ir švelniu liūdesiu. Pats spektaklis žiūrovams netikėtai tampa psichoterapijos seansu – galimybe išsakyti ir išjuokti savo kompleksus, baimes. Tarsi iš interneto antraščių paimti ryškios nevilties ir protesto prieš pasaulio sanklodą epizodai – ir baisūs, ir beprotiškai juokingi. Veiksmas – pilnas šiuolaikinių aliuzijų, reklamos, trumpalaikių naujienų, pajungtas šiuolaikinio gyvenimo ritmui.

„Chaosas“ – šiandienio gyvenimo atspindys, parodantis, kokiomis ligomis serga žmogus. Ne tik kuo serga, bet ir kuo gydosi. Alkoholis, antidepresantai, kava, liekninamosios piliulės, cigaretės – tarsi panacėja nuo visų ligų, padedanti kurti iliuziją apie laikiną išsigelbėjimą, nusiraminimą. Bet režisierė ir dramaturgas sutinka dėl vieno recepto nuo beviltiškumo: pokštas, papasakotas draugui, – geriausias vaistas nuo vienatvės.

„Dažniausiai chaosu vadiname procesus, kurių tiesiog nepajėgiame kontroliuoti. Spektaklyje kaip atsvara jiems pateikiamos „mikroharmonijos“ akimirkos, kai herojams leidžiama atsitraukti nuo varginančių konfliktų ir pasidžiaugti artimo buvimu šalia. Taip chaosas veda prie harmonijos, nes vienas be kito jie negali egzistuoti: viskas sukasi tam tikro ciklo ritmu. Ir kiekvieno gyvenime nušvinta laikotarpių, kai atsiranda balansas ir aplinkybės susiklosto palankiai. Svarbu intuityviai juos pajusti ir pasinaudoti tomis retomis akimirkomis, – sakė spektaklio režisierė Y.Ross. Ir čia pat pridūrė: – Manau, kad šiandien teatre negalime sau leisti tik sėdėti ir stebėti. Todėl man labai svarbu priartinti aktorius prie publikos, bent jau pasiekti, kad žiūrovai taptų aktyvesni, kad atsirastų jų ir spektaklio dialogas. Tai gali vykti ir tamsoje, bet labai svarbu sukurti sąlygas tam bendravimui, atsakyti į kai kuriuos šiuolaikiniam žmogui aktualius klausimus.“

Balandžio 6 d. 18 val. Klaipėdos dramos teatre

Lietuvos nacionalinis dramos teatras M. von Mayenburgo „Kankinį“(rež. O.Koršunovas) balandžio 6 d. 18 val. rodys Klaipėdos dramos teatre. Balandžio 7 d. tuo pačiu laiku ir ten pat – M.Myllyaho „Chaosas“ (rež. Y.Ross).

Michelle Bachelet (Mišel Bašelet) pateko į istorijos knygas 2006-aisiais tapusi pirmąja Čilės prezidente moterimi, o šį sekmadienį perrinkta gavo galimybę įtvirtinti savo, kaip šalį transformuojančios lyderės, palikimą.

Ši socialistė, agnostikė ir pediatrė 8-ajame dešimtmetyje valdant Čilės kariniam režimui buvo kankinama, daug metų gyveno užsienyje, grįžo į savo šalį ir dirbo jos vyriausybėje, kai buvo atkurta demokratija.

Kai ji 2010 metais baigė pirmąją kadenciją prezidento poste, kurios metu reformavo Čilės pensijų sistemą, jos populiarumas buvo 84 procentai.

Vėliau M.Bachelet vadovavo naujai įsteigtam Jungtinių Tautų lyčių lygybės ir moterų įgalinimo padaliniui (UN Women), bet šiemet grįžo į Čilę ir pareiškė: „Žinojome, kad dar yra dalykų, kuriuos reikia padaryti“.

Sekmadienį ji sutriuškino konservatorių kandidatę Evelyn Matthei (Evelin Matėj) gavusi 62 proc. balsų, rodo oficialūs rezultatai. Už jos varžovę balsavo 38 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.

Tokie rezultatai suteikia M.Bachelet ir jos kairiųjų aljansui „Naujoji dauguma“ tam tikrą mandatą, kurio reikia norint imtis jos transformacinės darbotvarkės. Joje – konstitucijos, kuri yra 1973-1990 metų Augusto Pinocheto (Augusto Pinočeto) karinės diktatūros palikimas, reformavimas, mokesčių didinimas, nemokami mokslai koledže ir abortų legalizavimas.

M.Bachelet gimė 1951 metų rugsėjį Santjage. Jos tėvas Alberto (Albertas) buvo oro pajėgų karininkas, o motina Angela (Anchela) - archeologė.

Kai ji buvo jauna, jos tėvas buvo paskirtas į Sero Moreno oro pajėgų bazę Čilės šiaurėje, kur tarp jos kaimynų buvo oro pajėgų karininkas Fernando Matthei (Fernandas Matėjus) ir jo maža duktė Evelyn.

M.Bachelet ir E.Matthei, kurioms tuomet buvo šešeri ir ketveri, dėl amžiaus skirtumo nebuvo didelės draugės, bet pažinojo viena kitą ir kartais drauge žaisdavo.

M.Bachelet paauglystėje įstojo į Socialistinio jaunimo sąjungą ir studijavo mediciną, o jos tėvas iškilo į generolus ir tapo artimas patarėjas išrinktam socialistų prezidentui Salvadorui Allende (Salvadorui Aljendei).

Kai dešiniųjų karininkai 1973 metų rugsėjį surengė karinį perversmą, per kurį žuvo S.Allende, Alberto Bacheletas atsidūrė „įtartinųjų“ sąraše.

Jis buvo įkalintas kariškių mokykloje ir kankinamas, o nuo patirtų sužeidimų mirė praėjus pusmečiui po paleidimo. Tos mokyklos viršininkas tada buvo F.Matthei, Evelyn tėvas.

Vėlesnio tyrimo metu F.Matthei buvo išteisintas dėl bet kokio vaidmens kankinant A.Bacheletą.

Tačiau Bacheletai ir toliau buvo „įtartini“, ir 1975 metų sausį slaptoji policija nuvežė Michelle Bachelet su motina į vieną kankinimų centrą.

M.Bachelet atskleidė labai nedaug tos savo patirties detalių.

Tačiau perrinkimo kampanijos metu – kai Čilė minėjo 40-ąsias 1973 metų rugsėjo 11 dienos perversmo metines – M.Bachelet sakė, kad ją asmeniškai tardė Manuelis Contrerasas (Manuelis Kontrerasas), šalyje nekenčiamos slaptosios policijos DINA vadovas.

M.Contrerasas, kuriam dabar - 84-eri, atlieka ilgą kalėjimo bausmę dėl teisių pažeidimų.

Paleistos M.Bachelet ir jos motina pabėgo į Australiją, o vėliau persikraustė į Rytų Vokietiją, kur būsimoji prezidentė baigė medicinos studijas.

1979 metais M.Bachelet su savo mažu sūnumi grįžo į Čilę, bet dėl politinių priežasčių jai nebuvo leista dirbti gydytoja.

Ji tęsė studijas su pediatrijos ir visuomenės sveikatos specializacija, o 1984 metais pagimdė dukterį. Po devynerių metu gimė trečias jos vaikas.

Po to, kai 1990 metais buvo atkurta demokratija, M.Bachelet dirbo Čilės sveikatos apsaugos ministerijoje, bet domėjosi ir kariniais klausimais, o 10-ojo dešimtmečio viduryje studijavo karinę strategiją Čilėje ir Jungtinėse Valstijose.

2000 metais socialistų prezidentas Ricardo Lagosas (Rikardo Lagosas) paskyrė M.Bachelet sveikatos apsaugos ministre. Jos sėkmė sudarė jai sąlygas 2004 metais tapti gynybos ministre ir tai buvo apskritai pirmas kartas, kai moteris užėmė šį postą.

Tuo metu M.Bachelet jau buvo politinis fenomenas. Skatinama didelės moterų paramos charizmatiškoji M.Bachelet surengė savo pirmąją sėkmingą prezidentinę kampaniją.

Ji dramatiškai neatitiko Čilės tradicinės konservatyvios politinės klasės standartų – buvo išsiskyrusi moteris su vaikais ir vaikaičiais dar gerokai prieš tai, kai Čilė 2004 metais apskritai legalizavo skyrybas.

Būdama prezidentė M.Bachelet reformavo pensijų sistemą ir pagerino sveikatos ir socialinę apsaugą, pagrindinį dėmesį skirdama šalies dirbančiųjų klasės ir pagyvenusių žmonių gerovei.
Jos kadencija taip pat sutapo su pasauliniu vario paklausos padidėjimu, o varis yra pagrindinė Čilės eksporto prekė.

Tuo metu, kai M.Bachelet perdavė postą dabartiniam prezidentui, konservatoriui Sebastianui Pinerai (Sebastianui Pinjerai), jos populiarumas buvo rekordinis, nors ji ir buvo kritikuojama dėl lėto atsako į didelį 2010-ųjų vasario žemės drebėjimą.