Išgirdus „Metropolio“ restorano pavadinimą veikiausiai daugeliui iškyla tarpukario Kauno vaizdiniai.

Šeštadienį į Karininkų ramovę sugužėjusi svita savo apranga ir dainomis taip pat nukėlė į tarpukarį. Simboliška tai, kad romansų festivalis vyko anksčiau, o taip pat ir tarpukariu, Karininkų ramovėje veikusio restorano „Trys milžinai“ patalpose.

Restoranas „Trys milžinai“ duris atvėrė palyginus vėlai – tik 1937 m. jis įsikūrė tais pačiais metais baigtame statyti Lietuvos karininkų ramovės pastate, kuriame veikė ir restoranas, ir kavinė, taip pat buvo viešbutis bei karininkams gyventi skirtos patalpos. „Trijuose milžinuose“ daugiausia lankydavosi karininkai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Tai tarpukario Kauno tradicijas atspindinti, jau tradicinis festivaliukas. Kreipėme dėmesį tai kas tarpukariu buvo gražiausia Kaune – dainos, apranga, šokiai, senų atvirukų kolekcijos“, – renginį pristate folklore klubo „Liktužė“ prezidentas Sigitas Šamborskis.

„Festivalis vyksta jau aštuntą kartą, tikimės sulaukti ir 10-mečio, bet labai pasigendame Kauno miesto finansavimo, nes sulaukiame daug klausytojų ir ne tik pensininkų, o įvairaus amžiaus žmonių“, – pabrėžė klubo „Liktužė“ vadovė Jūratė Svidinskienė.

Anot organizatorių, festivalis yra projekto „Kai Kaunas buvo Lietuvos sostinė“ dalis. Festivalyje dalyvauja Lietuvos ir užsienio kolektyvai.

„Yra bičiuliai iš Punsko. Taip pat yra iš Rusijos Federacijos, Kaliningrado srities, Sovietsko, Tilžės miesto ansamblis „Birutė“. Sudainavo prie sienos „Leiskite į Tėvynę ir įleido“, – juokavo S. Šamborskis.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Festivaliui kolektyvai parengė retro programą. Buvo pageidaujama, kad kūriniai būtų būdingi būtent tarpukario Kaunui, todėl festivalio pavadinimas ir dvelkia nostalgija: „Ar sugrįš Metropolio vakarai?“

Tarpukariu „Metropolio“ restoraną garsino jame groję ir dainavę to meto lengvosios muzikos atlikėjai, kurių dauguma buvo žydai. Ypač populiarus Kaune buvo estrados dainininkas Danielius Dolskis.

Priešais įėjimą į „Metropolio“ restoraną stovi 2007 metais skulptoriaus Romo Kvinto sukurta D.Dolskio skulptūra.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kitas žymus žydų muzikas, susijęs su „Metropolio“ restoranu, buvo smuikininkas, dirigentas Michelis (Moišė) Hofmekleris. Šis muzikantas nuo 1920 metų vadovavo jo paties įsteigtam ansambliui, vadintam „Hofmeklerband“, su kuriuo dainavo D. Dolskis, Antanas Šabaniauskas ir kiti to meto estrados atlikėjai.

Būtent čia per naktis linksmindavosi poetas Kazys Binkis ir operos daininkas Kipras Petrauskas. Restorane mėgdavo lankytis Vytauto Didžiojo universiteto profesūra. Vienu metu jaunesnieji bohemos atstovai net buvo pradėję jį vadinti „Profesoryne“, „senių klubu“. Balio Sruogos, Vinco Krėvės, Leono Karsavino ir Fausto Kiršos, kartais ir Vinco Mykolaičio-Putino, kompanija „Metropolio“ restoraną buvo pavertusi vyresnės kartos literatų bohemos centru.

Istoriniuose šaltiniuose galima rasti ir tokių atsiminimų, kad atlyginimus gavę tuometinės savivaldos klerkai čia per vakarą išleisdavo ko ne visą algą ir liūdnai laukdavo kito mėnesio atlyginimų mokėjimo dienos, bet pasipuikuoti prestižniame „Metropolyje“ – buvo garbės ir mados reikalas.

Sovietmečiu „Metropolis“ buvo ne mažiau prestižinis. Vietas vakarienei tekdavo užsisakinėti iš anksto, o to nepadarę stodavo į eilę prie restorano durų ir kantriai laukdavo. Na, išskyrus tuos, kurie rasdavo durininko kišenę ir ją praturtindavo kokiu šlamančiu rubliuku.

Klaipėdos miesto savivaldybė iš Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų buvo gavusi prašymą perduoti šį pastatą valdyti Lietuvos kariuomenei.

Motyvuojama, jog skirtingai nei kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, Klaipėdoje tarnybą atliekantys karinių įgulų atstovai iki šiol neturi ramovės, skirtos karių dvasiniam ir kultūriniam ugdymui. Ribota apimtimi ramovė šiuo metu veikia Klaipėdos regioninio Karo prievolės ir komplektavimo skyriaus patalpose, esančiose Vytauto gatvėje.

Per tarybos posėdį miesto politikai ilgai diskutavo, ar šis pastatas, esantis piliavietėje, yra tinkamas kariuomenės ramovės poreikiams ir ar netaps kliūtimi ateityje plėtoti Klaipėdos pilies ir jos kurtinų atstatymo projektą.

Po diskusijų 21 balsu už ir trims politikams susilaikius sprendimas buvo priimtas.

Bus atviras visuomenei

Karinių jūrų pajėgų (KJP) vadas Giedrius Premeneckas tarybos nariams teigė, jog šiame paveldui priskirtame pastate ketinama įkurti erdvę, skirtą ne tik kariuomenės poreikiams, bet ir visuomenei.

„Kaune karo muziejus atviras visuomenei, tai būtų kažkas panašaus“, – sakė vadas.

Dviejų aukštų pastate, anot KJP vado būtų rengiami koncertai, parodos. Pastate atsirastų ir sielovados patalpos, kuriose vyktų mišios.

Kaune karo muziejus atviras visuomenei, tai būtų kažkas panašaus.

„Jo lokacija, marinistinis paveldas atitinka mūsų, Karinių jūrų pajėgų, idėją ir vizualizaciją. Kitų tokių pastatų, kurie atitiktų tūriu, paskirtimi ir lokacija Klaipėdos mieste nematėme. Pastatas 30 metų stovėjo apleistas, matome galimybę investuoti ir sukurti gražų, jaukų kampelį, tiek Lietuvos kariuomenės, tiek miestiečių poreikiams“, – sakė G. Premeneckas.

Anot jo, ministerija šio objekto renovacijai yra numačiusi 2,5 mln. eurų. Kiek tiksliai truktų jo įveiklinimas, nežinia, nes formalumus tektų derinti ir su Kultūros paveldo departamentu bei kitomis institucijomis, atlikti viešuosius pirkimus ir kitas procedūras, tačiau, G. Premenecko teigimu, perėmus pastatą procesai būtų pradėti iškart.

Nerimauja dėl komplekso darnos

Liberalė Alina Velykienė teigė, jog perduodama pastatą kariuomenei Klaipėdos savivaldybė atsisako savo paviešintų ir priimtų dokumentų, kuriuose numatyta, jog šiame pastate turėtų įsikurti jūrinės tematikos centras.

Anot politikės, Turto bankas Klaipėdoje parduoda buvusios bibliotekos pastatą, kuris nėra kultūros paveldo statinys, tad procesas būtų paprastesnis ir greitesnis, jei kariuomenė pasirinktų kitą objektą.

„Strateginiame plėtros plane esame suplanavę šiame pastate atkurti vakarinę kurtiną ir įveiklinti esamą nenaudojamą pastatą, įkuriant jūrinės tematikos centrą. Mes nekreipiame dėmesio į plėtros plano tikslus, vizijas“, – teigė politikė.

Šiam sprendimui perduoti pastatą nebuvo pritaręs ir Miesto plėtros ir strateginio planavimo komitetas.

„Neturime kurtinos projekto, kaip derės kurtina ir šis pastatas? Negalėsime išduoti sąlygų. Komitetas nepritarė pastato atidavimui. Prašome, kad 2023-2025 metų plane numatytų priemonę  – vakarinės kurtinos atstatymas, pirminis darbas suprojektuoti“, – sakė šio komiteto pirmininkė Judita Simonavičiūtė.

Konservatorius Andrius Petraitis teigė, jog perdavus pastatą teritorijoje atsiras du šeimininkai, tad naujasis savininkas galės reikšti pretenzijas vykdant kurtinų atstatymus ir perduodant pastatą be jokių išankstinių sąlygų „paliekame procesą gerai valiai“.

Tarybos narys Arvydas Vaitkus replikavo, jog į pastatą ateina „ne Šiaurės Korėjos kariuomenė“, tad planus tarp institucijų galima suderinti.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas į politikų pasisakymus atsakė pasitikintis „kariuomenės geranoriškumu, kolegiškumu ir jos vizija“.

Klaipėdos tarybai pritarus pastato, esančio Priešpilio gatvėje, perdavimui, Vyriausybė savo sprendimu po keleto mėnesių jį turėtų perduoti kariuomenei.

Nori dvasinio ugdymo

Lietuvos kariuomenės Klaipėdos įgulos kariai, priešingai nei kitų Lietuvos didmiesčių karinių įgulų atstovai, neturi savo ramovės, kurioje "būtų galimybė užtikrinti karių dvasinį ir kultūrinį ugdymą".

Teigiama, kad pagrindinė priežastis, kodėl iki šiol ramovė uostamiestyje neįrengta – patalpų trūkumas.

Kariškiai senokai pastebėjo, kad šalia piliavietės, kurios aikštėje paprastai vyksta dauguma Lietuvos kariuomenės renginių ir rikiuočių, yra apleistas, nenaudojamas apie tūkstančio kvadratinių metrų ploto gamybinis, su marinistiniu paveldu susijęs pastatas, kurį sutvarkius, jis būtų tinkamas kaip tik ramovės patalpoms.

„Atsižvelgiant į tai, kad šis pastatas savo dydžiu ir lokacija yra ypač tinkamas transformuoti į ramovę, dalį patalpų pritaikant Lietuvos kariuomenės Klaipėdos įgulos ir kapelionatų reikmėms, prašome svarstyti galimybę perduoti pastatą Lietuvos kariuomenės Klaipėdos įgulai“, – rašoma kariškių rašte uostamiesčio savivaldybei.

6 – tiek tūkstančių eurų sudaro likutinę pastato vertę.

Reikia politinio sprendimo

Jei miesto politikai pritartų, kariškiai pasiryžę rasti lėšų šiam pastatui sutvarkyti, „laikantis visų paveldosaugos reikalavimų“.

Taip pat jie pasižada, kad statinys ir jį supanti teritorija liktų prieinama visuomenei ir miesto svečiams, o pats pastatas organiškai integruotas į piliavietės kompleksą.

"Pastatas būtų prieinamas ir atviras kultūrinei veiklai, reprezentacinėms miesto ir kariuomenės funkcijoms. Tai taptų naujuoju ir esminiu Klaipėdos įgulos ir miesto visuomenės sąlyčio tašku Klaipėdos mieste“, – rašoma kariškių rašte savivaldybei.

Jei Klaipėdos politikai neprieštaraus, pastatas Priešpilio g. 2 turėtų būti perduotas valdyti patikėjimo teise Lietuvos kariuomenei valstybės ir kariuomenės funkcijoms atlikti.

Apleistas ir nenaudojamas

Dabar šį pastatą patikėjimo teise valdo savivaldybės Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Statinys šiuo metu yra apleistas ir nenaudojamas.

Savivaldybės atstovai sutinka, kad pastatas yra tinkamas transformuoti į ramovę.

Lietuvos kariuomenė pažadėjo, kad atlikus kapitalinio remonto darbus, jie neprieštarautų sudaryti sutartį su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi, kur būtų numatytos patalpos ir muziejaus reikmėms.

Likutinė šio pastato vertė yra beveik 6 tūkst. eurų.

Dėl kariškių prašymo artimiausiame tarybos posėdyje dar šį mėnesį turėtų apsispręsti miesto politikai.

Pasak jo, Lietuvos karininkija ilgą laiką naudojosi 1886 m. iškilusiu kampiniu Laisvės alėjos ir A.Mickevičiaus pastatu. Tačiau apie 1930 m. buvo nuspręsta, kad šis pastatas neatitinka karininkijos poreikių.

Nutarta skelbti tarptautinį konkursą reprezentaciniams rūmams šalia esančiame sklype statyti. Tačiau tuo pačiu karininkai išreiškė pageidavimą, kad pastatą projektuotų lietuvis architektas, kad būtų naudojamos tik lietuviškos medžiagos.

„Todėl sienų puošyboje naudotas vadinamasis rankų darbo marmuras. Jis buvo gaminamas iš akmens miltų“, – užsiminė R.Žukas.

1931m. buvo paskelbtas tarptautinis konkursas, sulaukta per 30 pasiūlymų. Konkursą laimėjo estų architektai Elmarkas Lohkas ir Herbertas Johansonas. Remiantis šiuo projektu, tolesnis projektavimą vykdė Vladimiras Dubeneckis ir Stasys Kudokas.

Pastatas statytas dvejus metus, iškilmingai atidarytas 1937 m. Pasak R.Žuko, būtent S.Kudoko, mėgusio antiką, renesansą nuopelnas yra tai, kad rūmų interjero puošyboje atsirado šių epochų detalių. S.Kudokas sukūrė ir art deco puošybos elementus su lelijos motyvais.

Karininkų ramovė garsėja vienu įspūdingiausių tarpukario interjerų, kuriame išlikę daug autentikos.

Tarpukariu čia galėjo lankytis tik karininkai, o papietauti veikusiame restorane buvo įleidžiami ir valdininkai. Restorano salę gerai žino ir daugelis kauniečių – ilgą laiką čia veikė viena pirmųjų miesto picerijų. Dabar ši salė tuščia – laukia remonto.

Antrajame, reprezentaciniame, aukšte esanti Didžioji salė mena čia vykdavusius prabangius tarpukario laikų balius. Svarbiausias jų – minint Lietuvos kariuomenės dieną – lapkričio 23 d. Jame dalyvaudavo ir prezidentas, kuris tuo metu buvo ir vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas.

„Dalyvauti baliuje atsieidavo didžiulius pinigus. Karininkams reikėjo vilkėti paradinę uniformą, jų žmonos sukneles siūdavosi. Ta pačia suknele damos dalyvaudavo tik viename baliuje – kitam baliui reikėdavo naujos. Skaičiuojama, kad vienas balius karininkui su žmona atsieidavo apie 500 litų“, – pasakojo R.Žukas.

Autentiški interjerai išsaugoti ir Vytauto Didžiojo menėje, kurią puošia vieno garsiausių tarpukario baldininkų Jono Prapuolenio baldai, priėmimams skirtoje Mažojoje salėje su Petro Kalpoko tapytais didžiųjų kunigaikščių paveikslais, ir Prezidento kambaryje su Geraldo Bagdonavičiaus baldais.

Buvo nerestauruotinas

Karininkų ramovė – vienas iškilmingiausių vėlyvojo tarpukario Lietuvos objektų. Tik užgimus tokio statinio idėjai, jau buvo keliami tikslai, kad rūmai turi "atitikti ne tik karininkų korporacijos, bet ir Vyriausybės reprezentacijos reikalus". Reprezentaciniu reikalu Kauno įgulos karininkų ramovės vedėjas Gediminas Macijauskas laiko ir didžiosios salės parketo keitimą.

"Norime, kad salėje reprezentatyviai atrodytų ir grindys. Žinoma, išsaugant autentiškai detales. Parengtas projektas atitinka tokius lūkesčius", – teigė G.Macijauskas.

Pradėtas didžiosios salė ąžuolinio parketo keitimas turėtų būti baigtas spalį. "Šiuo metu parketas ardomas. Viskas vyksta pagal projektą. Parketas buvo jau labai susidėvėjęs, atšokinėjęs, atsiradę tarpai tarp lentelių, kai kurios sutrūkinėjusios. Vaizdas buvo tragiškas", – pasakojo Kauno įgulos karininkų ramovės vedėjas.

Didžioji salė turi būti sutvarkyta iki spalio.

Ramovė statyba buvo baigta 1937 m. G.Macijauskas priminė, kad karo metu čia buvo rusų kariuomenės sanitarijos skyrius, o tai neabejotinai turėjo įtakos parketo būklei.

"Girgždesį dar būtų galimą kentėti, tačiau kai lentelės atšokusios, suskilinėjusios, kai kur sutrupėjusios, tiesiog nesilaikė. Buvo net nesaugu vaikščioti, nes gali koją išsisukti", – senojo parketo bėdas minėjo vedėjas.

Pasiskelbė dėl garantijų

Žinia apie Kauno karininkų ramovėje lupamą seną parketą sukėlė aistras viešojoje erdvėje. "Čia Rimtai? Lupat istorinį parketą? Net okupantams toks šūdas į galvą nebuvo atėjęs. Prižiūrėti, restauruoti smegenų verslininkams neužtenka. Ir dabar vietoj morališkai pasenusio medinio parketo bus šiuolaikinis progresyvus laminatas", – liejosi priekaištai.

Karininkų ramovės vedėjas G.Macijauskas paaiškino pats savo iniciatyva šią žinią paskelbęs Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės feisbuko paskyroje.

"Mano iniciatyva šią informaciją paskelbėme feisbuke, kad pagaliau pradėti ilgai laukti darbai ir pagaliau susidėvėjęs bei prastas parketas bus pakeistas. Kai kurie reagavo ne džiaugsmingai, o priešingai. Mano tikslas, kad viskas būtų padaryta gerai. Manau, kad viešumas viena iš garantijų, kad viskas būtų daroma sklandžiai ir gerai", – savo poziciją paaiškino vedėjas.

Pasak G.Macijausko, projektą rengė licencijuoti specialistai, jis yra suderintas, darbus prižiūri kultūros paveldo specialistai. Pagal suderintą projektą, senasis parketas bus keičiamas nauju ąžuoliniu, kaip ir buvo anksčiau. Tačiau dviejose salės vietose numatyta palikti autentišką parketą. Tokie fragmentai paliekami daugumoje paveldinių objektų.

Pasisakė sergėtojai

Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus specialistai po viešos kritikos taip pat išplatino savo pastebėjimus. Socialiniuose tinkluose pasklidus nuotraukoms su ardomu Karininkų ramovės salės parketu, paveldosaugininkai atlikto patikrinimą.

"Nustatyta, kad tvarkybos darbai vykdomi pagal atestuoto specialisto parengtą projektą, kuriam buvo atlikta specialioji ekspertizė ir gautas reikiamas leidimas", – skelbia kultūros paveldo sergėtojai.

Tragedijos dėl keičiamo senojo parketo nemato ir Kauno skyriaus vedėjas Svaigedas Stoškus. "Tas parketas buvo jau susidėvėjęs. Gerai, kad tvarkosi. Nežinau, kodėl čia kyla triukšmas. Kaip ir automobilis, kai sugenda ardome, remontuojame, tvarkome. Pasirengė gerą projektą ir tvarkosi. Leidimas yra", – bereikalingu triukšmu stebėjosi S.Stoškus.

Kultūros paveldo specialistai skelbia, kad dar tarpukariu įrengtas parketas buvo daugybę kartų nušlifuotas, nekokybiškai remontuotas, vietomis perklotas. Didžioji dalis parketlenčių sulūžinėjusios ir išsideformavusios. Nemaža parketo dalis neautentiška ir nekokybiškai paklota.

Kadangi parketas prie grindų yra priklijuotas, jis, kaip, numatyta tvarkybos darbų projekte, yra ardomas. Ardant stengiamasi išsaugoti geriau išlikusias autentiškas parketlentes. Šios bus išsaugotos ir suklijuotos keliose vietose, išsaugant autentiško parketo fragmentus. Vietoje pažeistų ir nuardytų lentelių bus suklotos naujos, tiksliai pagal senųjų matmenis pagamintos, parketlentelės.

Kauno karininkų ramovės restauracija

1999 m. nuo "Trijų milžinų" restorano pirmame ir 2000 m. Didžiosios salės antrame aukšte buvo pradėta Karininkų ramovės restauracija. Didžioji salė buvo tvarkoma, taikant restauravimo-atkūrimo metodą. Didžiojoje salėje restauruotos dirbtinio marmuro sienos ir puskolonės – nuvalytos uždažytos vietos. Atnaujintas salės lubose esančiame dekoruotame kesonų apvade su rozetėmis įrengtas trijų spalvų apšvietimas.

Pagal išlikusius interjero elementus atkurti stilingi tulpių motyvo langų ir radiatorių metaliniai rėmai-grotelės ir palangės. Restauruoti salės balkonus puošiantys išlikę keturi skulptoriaus B.Pundziaus bareljefai, kuriuose pavaizduoti ginklai, iliustruojantys kariuomenės rūšis. Vienas neišlikęs bareljefas remiantis istoriniais duomenimis, pagamintas iš naujo.

Pirmame Karininkų ramovės aukšte buvo atkurtos pirminės holų ir rūbinių erdvės, išgriautos pristatytos pertvaros, išdažytos sienos ir lubos, restauruoti laiptai ir mozaikinio betono plytelių grindys.

Vėliau restauruota mažoji salė, Prezidento kambarys ir Vytauto seklyčia antrame aukšte. Mažojoje salėje restauruotas visas interjeras, trūko tik dailininko P.Kalpoko tapytų kunigaikščių portretų. Manyta, kad šie paveikslai prarasti, tačiau, perdavus Karo muziejų Krašto apsaugos ministerijos žinion, imta dairytis į muziejaus fonduose saugomus paveikslus. Tarp jų surasti visi kunigaikščių portretai, inventorizuoti kaip "nežinomo autoriaus nežinomų kunigaikščių portretai", – būtent tai juos ir išsaugojo sovietmečiu nuo sunaikinimo. Paveikslai grįžo į Kunigaikščių menę 2005 m.

Prezidento kambaryje buvo išlikę beveik visi interjero elementai. Prarasti tik keli baldai, virš medžio apvadų ant sienų buvę lietuviškų raštų audiniai ir prezidento Antano Smetonos portretas. Restauruotas visas kambario interjeras. Vytauto seklyčioje per rekonstrukciją taip pat restauruotos lubos ir parketas, atkurti Stasio Ušinsko heraldiniai vitražai ir ant židinio buvę bareljefai. Židinio centre pakabintoje marmuro lentoje įmontuoti autentiški Vytauto medaliai – juos išsaugojo ir Ramovei perdavė P.Rimšos sūnėnas architektas Aidas Rimša.

Šaltinis: kariuomene.kam.lt

Šią savaitę naujienų agentūros ELTA kalbintas Ramovės vedėjas Gediminas Macijauskas paaiškino, kad norima įvesti tvarką, taip, kaip reikalauja įstatymai.

„Pačios Ramovės veikla nesikeis – ir toliau vyks joje koncertai, paskaitos, patriotiniai ar kitokie renginiai, skirti kauniečiams. Bet nuomininkų, kurie neturi pagrindo pas mus gauti patalpų ir jomis naudotis, Ramovėje nebeliks. Išsiaiškinau, kad ne vienerius metus Ramovė turi „nelegalų“, kurie už nieką nemoka ir nėra kariuomenės, krašto apsaugos sistemos rėmėjai – ne savanoriai, ne kariuomenės kūrėjai ir ne „birutietės“. Todėl jų veiklai patalpas parūpinti turi ne kariuomenė, su kuria jie niekaip nesusiję. Pavyzdžiui, choras „Indraja“ – kuo jis skiriasi nuo kitų Kauno chorų? Tai kodėl jam nesikreipti į miesto savivaldybę, kad galėtų toliau sėkmingai tęsti savo veiklą?

Mes tenorim nuomos reikalus sutvarkyti taip, kad teisiškai viskas būtų tvarkinga. Turim kariuomenės vado patvirtintus įkainius, pagal juos ir nuomos kainą už patalpas skaičiuosim. Visus informavau apie tai, kad turi susitvarkyti. Nebebus daugiau taip, kaip anksčiau buvo. Jei kariuomenės vadas pritars, ir Vyriausybė skirs Ramovėje patalpas, tuomet, – prašom. Salės ar kitos patalpos ir toliau bus nuomojamos įvairiems renginiams. Bet pabrėžiu, nuomininkai turi mokėti už paslaugas“, – sakė G. Macijauskas.

Tikslaus skaičiaus, kiek šiuo metu Kauno įgulos karininkų ramovė turi „nelegalių“, ne pagal sutartis po jos stogu atsiradusių ilgalaikių nuomininkų, įstaigos vedėjas nepasakė. Tačiau patvirtino, kad Ramovėje tebeveiks restoranas „Trys milžinai“, kurio savininkai įstaigai, kaip numatyta abiejų pusių sudarytoje sutartyje, moka ir už nuomojamas patalpas, ir už komunalines paslaugas.

Kauno karininkų ramovė pastatyta tuo laikotarpiu, kai Kaunas buvo svarbiausias Lietuvos miestas. 1919 m. liepos 23 d. įsteigtas Kauno įgulos karių klubas, kuris 1924-ųjų balandį krašto apsaugos ministro įsakymu pavadintas Lietuvos karininkų ramove. Šio pavadinimo autorius – Jonas Jablonskis.

Ramovę valdė 15-os seniūnų taryba, o pirmuoju jos pirmininku buvo gen. V. Nagius-Nagevičius, kurio pastangomis buvo įkurtas ir Vytauto Didžiojo Karo muziejus.

1930 m. paskelbtą tarptautinį Ramovės rūmų eskizinio projekto konkursą laimėjo estų architektai. Statyba truko nuo 1935 m. spalio, o 1937 m. balandžio 23 d. rūmai buvo iškilmingai atidaryti.

Kadangi Vilnius buvo okupuotas lenkų, o tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune geresnių patalpų nebuvo, tai Ramovėje vyko ne tik kariškių, bet ir tautinių, valstybinių ir religinių švenčių minėjimai. Čia glaudėsi ir karinio profilio organizacijos – Lietuvos šaulių, Savanorių kūrėjų, Atsargos karininkų sąjungos, Vytauto Didžiojo universiteto studentų – atsargos karininkų korporacija „Ramovė“, Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija, gydytojų korporacija „Fraternitas Lithuanica“. Ramovė globojo Karo mokslų draugiją, kartu su ja leido iliustruotą žurnalą „Kardas“.

Išliko daug autentikos

Nors miestas nesiliauna keistis, kai kurie dalykai nepavaldūs laikui. Vienas tokių – Karininkų ramovė, miesto širdyje skaičiuojanti jau devintą dešimtį metų.

Pirmosios reprezentacinio pastato užuominos, tiesa, kol kas tik popieriuje, pasirodė 1931-aisiais, kai buvo paskelbtas tarptautinis architektūrinės idėjos konkursas. Tąkart buvo pateikta daugiau nei trys dešimtys pasiūlymų. Pirmoji premija buvo paskirta estų architektams Elmarkui Lohkui ir Herbertui Johansonui. Tolesnis projektavimas buvo pavestas profesoriui Vladimirui Dubeneckiui , su kairiąja ranka architektu Stasiu Kudoku ir dešiniąja – inžinieriumi Jonu Kriščiukaičiu. Mirus V.Dubeneckiui, darbus tęsė profesorius architektas Mykolas Songaila. Prie rūmų dirbo lietuviai, o statybai nebuvo panaudota nei viena atvežtinė medžiaga.

„Marmuras, kurį matote, nėra tikras. Jis – dirbtinis, rankų darbo“, – pasveikinęs maždaug tris dešimtis susirinkusiųjų,

Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės atstovas Rimantas Žukas ekskursiją pradėjo nuo pirmojo aukšto vestibiulio.

Jame – autentiškos mozaikinės grindų plytelės, besisukančios stiklinės durys su visais žalvariniais elementais, kreidelėmis ant sienos pieštas Adomo Mickevičiaus portretas ir viena iš dviejų anksčiau čia buvusių rūbinių.

„Atkreipkite dėmesį į kabliukus. Du jų maži, vienas didelis. Pastarasis buvo skirtas kareiviškoms kepurėms“, – ant likusiųjų, pasak vedlio, buvo kabinami paltai ir švarkai.

Kildami į antrą aukštą, šalia kilimais klotų laiptų, lokių iškamšų neradome, nors anuomet jos čia sveikino visus svečius. Pasirodo, rusų kariai gesindami nuorūkas, išdegino milžinų kailius, todėl su jais teko atsisveikinti. Neliko ir tikrų kardų ant sienos tarp pirmo ir antro aukšto. Jų vietoje puikuojasi muliažai.

Paslėpė po laku

Vytauto Didžiojo seklyčia, kurios duris jau netrukus atvėrė R.Žukas, pakvipo kūrenamomis malkomis. Nors dažnam lankytojui šis kvapas esą labiau primena pirtį.   

„Dėl simbolikos, kurios čia apstu, menė sovietmečiu nukentėjo labiausiai“, – atidžiau apsidairyti kvietė atsargos majoras.

Vienas paveikslų ant sienos vaizduoja sceną, kurioje paskelbiama žinia, kad Vytautas gali tapti Lietuvos karaliumi. Tai neįvyko, bet karūną mes turime čia.

Rusai ne tik nuplėšė visus tautinius ženklus, kurie iki tol buvo, bet ir liepė užteplioti ant sienų ištapytus Jono Mackevičiaus paveikslus, vaizduojančius Vytautą Didįjį ir kitas šlovingas Lietuvos istorijos akimirkas. Laimei, šis darbas buvo patikėtas lietuvių darbininkui. Įvertinęs piešinių svarbą, prieš paslėpdamas po aliejinių dažų sluoksniu, patriotas juos ištepė medžio laku. 

Nepaprastos seklyčioje ir grindys, primenančios lietuviškos lininės medžiagos skiautės raštus. Ne veltui 1938 m. Paryžiuje, interjero parodoje dalyvavę keli kvadratiniai metrai originalaus ramovės grindinio buvo pripažinti vienai geriausių – į Lietuvą kauniečiai tąsyk pargabeno sidabro medalį. Namo kauniečiai grįžo su sidabro medaliu.

„Vienas paveikslų ant sienos vaizduoja sceną, kurioje paskelbiama žinia, kad Vytautas gali tapti Lietuvos karaliumi. Tai neįvyko, bet karūną mes turime čia“, – R.Žukas akis kilstelėjo į lubas, kur ratais išrikiuotos lemputės mena karaliau karūną. Prie sienų pritvirtintos kur kas mažesnės, su lėkštelėmis ir briedžių ragais.

„Beje, čia anksčiau buvo daug trofėjų iškamšų, bet po rusų nieko nebeliko“, – užsimerkti ir pasitelkti vaizduote ragino gidas. 

Pasikeis nuotrauka

Kunigaikščių menė arba Mažoji salė, į kurią patenkama tiesiai iš Vytauto Didžiojo seklyčios, mus pasveikino didingumu ir kone 3 m aukščio piešiniais ant sienų.

Įspūdingi jie, anot R.Žuko, ne savo dydžiu ar piešimo technika, o istorija. Lietuvos karininkų ramovės valdybos užsakymu, Lietuvos valdovų atvaizdus buvo pavesta tapyti  Petrui Kalpokui. Tiesa, galutinis rezultatas užsakovų netenkino, todėl šie sutiko mokėti tik pusę sumos. Tik tada, kai P.Kalpokas kreipėsi karininkai atriekė žadėtąją dalį – 2,5 tūkst. litų.

Palikę Mažąją salę atvėrėme dar vienas duris, su metalo apvaduose įspraustomis lelijomis. Pastarųjų gėlių motyvų šioje erdvėje yra ir daugiau.

„Masyvūs mediniai krėslai panašūs į tulpes, nors kūrėjai sakė, kad čia yra lotoso žiedai“, – įkristi į prašmatnius medinukus, kuriuose taisėsi ne vienas garbus svečias siūlė R.Žukas. Kam pritrūko vietų krėsluose, taisėsi ant mažesnių kėdžių, kurių neįveikė nei metai, nei vanduo.

„Štai ant jos buvo pastatyta figa. Tačiau nuo laistymo tik ąžuolo spalva pasikeitė“, kai beveik nebeliko stovinčiųjų, atsargos majoras tęsė pasakojimą.

Dirstelėjo į lininėmis drobėmis klijuotas sienas, močiutės prijuostės raštais išmargintas užuolaidas, šviestuvą su jaučių ragais, medines saulutes sienose ir dirbtinio marmuro židinį, virš kurio kybo šalies vadovės Dalios Grybauskaitės nuotrauka.

„Pagal Konstituciją vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas yra Prezidentas, o kadangi mes ne muziejus, todėl čia kabo ne Antano Smetonos nuotrauka“, – R.Žukas patikino, kad po liepos 12-osios čia atsiras išrinktojo šalies Prezidento Gitano Nausėdos atvaizdas.

Virš tūkstančio lempučių

Didžioji salė – erdviausia rūmų patalpa, kurioje iš nuostabos aikčiojome paskiausiai.   

„Turbūt įstabiausias Stasio Kudoko darbas“, – kūrėjo meistrystei lenkėsi R.Žukas. Salėje dominuoja dramblio kaulo spalva, ramūs tonai. Langai ir radiatorių grotelės dekoruotos tulpių motyvais. Viršuje – du balkonai. Vienas jų buvo skirtas muzikantams, kitas – ypatingiems svečiams. Kai pastarųjų nebūdavo, prezidentas A.Smetona įsiliedavo į minią, šėlstančią apačioje.

„Balkonai puošti Broniaus Pundziaus bareljefais simbolizuojančiais Lietuvos kariuomenės dalinius, – Juos vardindamas atsargos majoras lenkė pirštus. – Jūrų, oro pajėgos, karo inžinerija, pėstininkai, artilerija ir kavalerija.“  

Greta langų įkomponuoti šviestuvai. Vienoje pusėje visi jie autentiški ir skaidrūs, priešingoje – matinės kopijos. R.Žukas juokavo, kad šaudami šampaną karininkai anuomet senuosius išdaužė.

Lubose, šalia rozetėse besiskleidžiančių lelijų, sumontuota 1,5 tūkst. lempučių, kurios tamsoje sukuria trispalvės įspūdį. 

„Tuo metu buvo susuktos „Osram“ firmos lemputės. Nepatikėsite, bet praėjus net kelioms dešimtis metų, dar yra veikiančių“, – apie daiktų ilgaamžiškumą ir jų patvarumą kalbėjo ekskursijos gidas.

Ne apie bėdas

Kauno centrinis paštas, Karininkų ramovė ir "Pienocentras" – paprašyti išvardyti bent kelis tarpukario architektūros liudininkus, šiuos, veikiausiai, išbertumėte ilgai negalvoję.

Tiesa, šįkart nei apie vieną jų nekalbėsime. Prasidedant savaitei, žingsnį sulėtinome prie Prekybos, pramonės ir amatų rūmų K.Donelaičio gatvėje, kur bėgančius metus skaičiuoja Kauno apskrities viešoji biblioteka (KAVB). 1937-aisiais padėjus kertinį akmenį, po metų šioje vietoje aplinkinių žvilgsnius traukė tautinio modernizmo gigantas, o atidarymo metu sveikinimo kalbą rėžė pats Antanas Smetona. 1944 m., prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, rūmai nacionalizuoti. Juose buvo įkurta Centrinė valstybinė biblioteka, o dar po šešerių metų čia atkelta Kauno srities biblioteka.

Žmonės šnabždasi, kad rūmus, kurių nesuniokojo nei karas, nei bombardavimai, tebeardo biblioteka. Ilgus metus knygų fondai buvo didinami neatsižvelgiant į tai, kiek gali išlaikyti pastato konstrukcijos. Nuo svorio ėmė trūkinėti ne tik sienos, bet ir perdangos. 1959-aisiais, grįžęs iš Australijos, padėtį bandė gelbėti pastatą projektavęs architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Tąkart jis kreipėsi į valdžios vyrus, kad dalis knygų būtų perkeltos kitur.

Pastato būklė apgailėtina ir dabar. Visuose trijuose aukštuose sienos sutrūkinėjusios, atsilupusios nuo lietaus ir apimtos pelėsio.

Visgi šįsyk bibliotekos darbuotojai apie verkiančias sienas nepanoro kalbėti. Parodė ir papasakojo tai, kuo labiausiai didžiuojasi – tarpukario architektūros perlus, kuriuos slepia storos sienos, ir saugomus retus leidinius.

Užtepliotos freskos

Pirmiausiai stabtelėjome prie pagrindinio įėjimo, dirstelėjome į skulptoriaus Broniaus Pundziaus bareljefus "Pramonė" ir "Prekyba", o tada pasirėmėme į didžiulį riedulį prieigose.

Granitinis akcentas esą buvo statybos darbų vykdytojo idėja. Jį palaiminimo pastato architektas V.Landsbergis-Žemkalnis, o paklaustas, ką šis reiškia, atkirto, kad riedulys – galutinis taškas jo sumanyme.

"Eime vidun", – plačiai atvėręs duris, ranka mojo ekskursijos vedlys, KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas Alvydas Surblys. Įkandin jam pro plyšį suskubome ir mes.

"Anksčiau čia buvo kitokios durys. Sunkios, metalinės, dažytos, lakuotos", – prisiminė istorikas.

Pastarosios buvo užsakytos architektų biure "Gustav Birch-Lindorens" Stokholme. Senutės durys su kilmės ženklais, anot A.Surblio, niekur nedingo – jos laikomos saugykloje. Kildami laipteliais į pirmąjį aukštą, akis pasukome dešiniau, į pastelinių spalvų piešinį ant sienos. Petro Kalpoko tapytoje freskoje "Darbas" pavaizduotas dantratis, kurį suka pramonę, prekybą ir amatus vaizduojantys augaloti vyrai. Ši freska, kaip ir bareljefai fasade buvo restauruoti daugiau nei prieš trisdešimt metų. Likusieji P.Kalpoko piešiniai ant sienų laukia geresnių laikų. Kol kas tose vietose, kur menininkas pridėjo savo ranką, kabo plakatai, kuriais kiekvienam lankytojui primenama apie užtepliotą istoriją.

Įstabūs vitražai languose

"Vokiečių okupacijos metais ant piešinių buvo užteptas ne vienas dažų sluoksnis. Laimei, prieš tai tinko buvo drėbtelėta ploniau. Todėl atrodo, kad meno kūrinius pavyks išgelbėti", – akimis paglostęs vietas, kur slepiasi freskos "Sielininkai", "Kanklininkas", "Žemės ūkis" ir "Amatai", bibliotekininkas žvilgsnį nuleido į žemę.

Pirmojo aukšto fojė anuomet grindis dengė kilimas, o jo buvimą iki šiol mena likusios nedidelės skylutės, į kurias buvo įgręžti metaliniai laikikliai.

"Laiptų šonuose, ant postamentų, stovėjo dvi masyvios vazos: B.Pundžiaus "Pramonė" ir Liudviko Strolios "Flora", – pastarąją, pasak A.Surblio, prieš kelis metus buvo galima pamatyti Keramikos muziejuje rotušėje. Dabar abi jos saugomos Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus fonduose.

Vokiečių okupacijos metais ant piešinių buvo užteptas ne vienas dažų sluoksnis. Laimei, prieš tai tinko buvo drėbtelėta ploniau.

Lipdami viršun, akimirkai stabtelėjome aikštelėje, jungiančioje pirmo ir antro aukštų laiptus. Ranka perbraukėme turėklus, puoštus art deco stiliaus pjaustiniais, atkeliavusiais iš Jono Vainausko baldų dirbtuvės. Ten pat, anot ekskursijos vedlio, buvo pagaminti ir paties V.Landsbergio-Žemkalnio projektuoti, lietuviško stiliaus baldai. Dalis jų rūmus tebepuošia iki šiol.

Tuomet kilstelėjome akis aukštyn į Stasio Ušinskio vitražą, vaizduojantį jauną statybininką. Kitas, 1937–1938 m. iš tūkstančių stikliukų kurtas paveikslas "Lietuvaitė", įsitaisęs aikštelėje tarp antro ir trečio aukštų.

Nebetaisomas liftas

"Minutėlei stabtelėkite čia ir apsidairykite", – antro aukšto fojė žingsniais matavo A.Surblys.

Tada prisišliejo prie sienos, kuri kadaise glaudė Jono Buračo paveikslą "Lietuvos išėjimas į jūras". Įspūdingo dydžio meno kūrinys – Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų dovana Kaunui pastato atidarymo proga. Dabar šioje vietoje kabo mediniai stendai, pasakojantys žymiausių žurnalistų istorijas.

Pasisukęs dešiniau, A.Surblys paklibino seno lifto kabinos duris.

"Vidun nepateksite, bet pro stiklą galite dirstelėti", – pasislinkęs kiek tolėliau į šoną, istorikas atidengė lentelę ant sienos, kurioje išraityti lifto techniniai duomenys ir priminimas, kad 1938 m. įrenginio kabiną suprojektavo ir gamino AB "Neris", įrengė firma "Siemens-Holske", o lifto detalės atkeliavo iš "Schindler" firmos Lucernoje.

Įrenginys, anot pašnekovo, gerai išsilaikęs, tačiau nebekelia žmonių. Greičiausiai to ir nebedarys, mat reikiama detalė kainuoja tiek pat, kiek visas liftas.

"Susipažinkite, čia – senoji biblioteka", – atvėręs medines duris, knygų kvapą į save traukė A.Surblys. Knygų čia neskaičiavome, tik dirstelėjome į mažas dureles kairėje. Sienoje įmontuotame seife, pasak bibliotekininko, buvo laikomos ne brangenybės ar pinigai, o svarbūs dokumentai. Jų neradome, todėl kilome į trečią aukštą. Prieš tai koridoriuje žvilgtelėjome į oda trauktą pirmininko kėdę, stovėjusią jo kabinete. Antrosios, kuri puošė posėdžių salę, šiuo metu rūmuose nėra.

Reti ir seni leidiniai

Trečiame aukšte sugirgždėjo eglute klotas lakuotas parketas.

Jis čia nekeistas nuo tada, kai buvo pastatyti Prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Batų kulniukai užkliuvo už tų pačių, kaip ir pirmame aukšte, skylučių grindyse.

"Autentiški čia ir šviestuvai. Tiesa, į trečią aukštą jie atkeliavo iš antro", – užvertęs galvą netaisyklingos formos gaubtus skaičiavo vyras, o tada tiesiu taikiniu šovė link dar vienų durų, saugančių senųjų spausdinių ekspoziciją.

Salės lubos – medinės, kesoninės, su dviem reprezentaciniais Bohemijos krištolo sietynais ir puikia akustika. Ne veltui anksčiau čia vyko svarbiausi miesto renginiai. Jie, anot bibliotekininko, tebevyksta ir dabar.

"Įdomi detalė – čia buvo pašarvota Salomėja Nėris ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė", – A.Surblys žodį perdavė kolegei, Senųjų ir retų spaudinių skyriaus darbuotojai Ramunei Dambrauskienei.

Ji pasakojo apie senųjų knygų įrišimo meną, rodė pirmuosius periodinius leidinius, ranka spalvintą pirmąją lietuvišką pasakų knygelę, šilko ir sidabro siūlais siuvinėtą knygą, kurią Kinijoje, per revoliuciją nuo ugnies išgelbėjo žinomas krepšininkas Justinas Lagunavičius, ir inkunabulus – knygas, leidinius, išspausdintus nuo spaudos išradimo XV a. vidurio iki 1501 m. Senųjų spausdinių ekspozicijoje jų yra trys. Vertingiausia ir seniausia – 1482 m. knyga "Martialis", mediniu viršeliu, trauktu ruda oda, originaliais gotikiniais metalo apkaustais ir įspaudais.

"Iš viso Lietuvoje išlikę 483 inkunabulai. Didžiausią kolekciją – 315 vienetų – turi Vilniaus universiteto biblioteka, mokslo akademijos bibliotekoje galima rasti apie 80, o Martyno Mažvydo bibliotekoje – 83 inkunabulus. Mes turime tris ir jais moksleiviams pasakojame knygos istoriją", – užsukti į svečius kvietė R.Dambrauskienė.

Per metus, anot jos, ekspoziciją aplanko iki penkiolikos moksleivių ir studentų grupių. Neretai čia užsuka universitetų dėstytojai.

Renginio staigmena tapo ir dvejus metus iš eilės nacionalinės atrankos finalistė, atlikėja Paula Valentaitė.

Į susitikimą su I. Zasimauskaite atvyko pilnutėlė salė žmonių, tiesa, ne visi norintys rado vietos salėje ir prisėsti.

Ne ką mažesne staigmena tapo ir atlikėjos Paulos pasirodymas. Susirinkusiems žmonėms jauna dainininkė atliko savo kūrybos dainas, o renginio staigmena tapo netikėtas duetas su I. Zasimauskaite.

Paula į sceną pakvietė Ievą, pasveikindama su „Eurovizijos“ pasirodymu, o vėliau pasigirdo visiems gerai žinomo kūrinio akordai.

Merginos atliko I. Zasimauskaitės „eurovizinį“ kūrinį „When We’re Old“.

Geležis pakišo koją

"Motina Teresė pasakė: nors jūsų geri darbai bus užmiršti jau ryt, nenustokite juos daryti", – apnuoginęs kairės rankos riešą, į donoro kėdę taisėsi Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės šeimininkas mjr. Donatas Mazurkevičius.

Uniformuotas vyras buvo ne vienintelis, vakar vidudienį stojęs savanorių eilėn – per pirmąjį pusvalandį į Kauno įgulos karininkų ramovės didžiąją salę pakilo mažiausiai aštuoni miestiečiai. Vieni jų vizitą planavo iš anksto, kiti prie akcijos nusprendė prisijungti ekspromtu.

"Atėjusi aptarti darbinių reikalų štai ta moteris nusprendė duoti kraujo", – pirštu į išvaizdžią tamsiaplaukę kairiajame salės kampe bedė D.Mazurkevičius. Tiesa, pastarosios norui padaryti gerą darbą tądien nebuvo lemta išsipildyti. Atlikus kraujo tyrimą paaiškėjo, kad moteriai stinga geležies.

"Dabar tiesiu taikiniu ne pietų, o į vaistinę pirkti papildų", – apmaudo neslėpė kaunietė.

Nori duoti – privalai turėti

Anot Kauno klinikų Kraujo centro medikų, donorais negali būti asmenys, sergantys cukriniu diabetu, tuberkulioze, piktybinėmis ir infekcinėmis, sunkiomis širdies ar kraujagyslių, centrinės nervų sistemos ligomis.

Dabar suprantu, kad tai pats greičiausias ir paprasčiausias būdas padėti kitam. Juk niekada nežinai, kada tau gali prireikti kraujo.

"Ne" išgirs tie, kurie linkę gausiai kraujuoti, dažnai alpsta ir patiria konvulsijas. Donorystė negalima besilaukiančioms moterims ir tada, kai mamos maitina kūdikį krūtimi. Žemas kraujospūdis, pakilusi temperatūra ar per mažas hemoglobino kiekis kraujyje taip pat gali sujaukti jūsų planus tapti donorais.

"Kad galėtų duoti kraujo, hemoglobinas moterims turi būti ne žemesnis nei 125 g/l, vyrams ne mažiau kaip 135 g/l. Tokios normos nustatytos ir dėl recipiento, ir dėl donoro. Jei bus nedidelis hemoglobino kiekis, po donacijos donoras gali jausti silpnumą", – Kauno klinikų Kraujo centro medikas Mantas Simutis toliau vardijo punktus, kuriuos būtina žinoti kiekvienam esamam ar būsimam donorui.

Prieš duodant kraujo, anot jo, būtina gerai pailsėti, išgerti pakankamai skysčių ir sočiai pavalgyti.

"Jei nori dalytis savimi, privalai turėti santaupų. Ką duosi kitam, jei pats tevalgai pusę grūdo?" – pečiais gūžtelėjo Kauno klinikų Kraujo centro darbuotoja Rasa.

Galiausiai pasiryžo

Išgirdusi šiuos žodžius, kaunietė Audronė Kaminskienė lengviau atsipūtė – rytais dažniausiai besimėgaujanti juoda kava, šįsyk ji sočiau pamalonino skrandį.

Atsigėrė kelias stiklines vandens, o per pietų pertrauką sotų kepsnį ir desertą išmainė į kilnų darbą.

"Vis nerasdavau laiko. Dabar suprantu, kad tai pats greičiausias ir paprasčiausias būdas padėti kitam. Juk niekada nežinai, kada tau gali prireikti kraujo", – moteris neabejojo, kad po pirmojo karto bus antras, trečias ir ketvirtas.

Būtent tiek kartų per metus moterys, anot medikų, gali duoti kraujo. Vyrai Kraujo centre laukiami dažniau – iki šešių kartų.

"Kol kas nematau priežasčių, dėl ko negalėčiau duoti. Esu sveika, rūpinuosi savimi. Įdomu, dėl kokių priežasčių, išskyrus ligą, žmonės atsisako būti donorais?" – su šypsena didžiąją karininkų ramovės salę apleido A.Kaminskienė.