Šeštadienio vidurdienį prie „Laisvės“ paminklo ir Nežinomo kareivio kapo bei Amžinosios ugnies, take tarp kurių penktadienio vakare suliepsnojo keturiolika aukurų, simbolizuojančių per Sausio 13-osios įvykius žuvusių laisvės gynėjų skaičių, buvo iškilmingai padėtos Lietuvos vėliavos spalvų gėlės.

Šioje ceremonijoje, be kurios neapsieina nė vienos Lietuvos istorijai svarbios datos minėjimas, dalyvavo svečiai iš Seimo, Kauno valdžios atstovai bei Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus kadetai.

Susirinkusiems karelionais, įrengtais Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, skambino pirmoji Lietuvoje moteris – karilionierė Austėja Staniunaitytė-Proietta, anksčiau šiais karilionais grojusio Juliaus Vilnonio mokinė.

„Man Sausio 13-oji – pati svarbiausia šiuolaikinės Lietuvos istorijos data. Galbūt todėl, kad žinau apie ją ne vien iš vadovėlių – pačiam teko dalyvauti tuose įsimintinuose įvykiuose. Tiesa, ne Vilniuje, o Kaune, kuris tada garbingai ir jau ne pirmą kartą Lietuvai sunkiu metu perėmė svarbių šaliai institucijų veiklą iš Vilniaus“, – su ašaromis akyse teigė žilagalvis vyras, atėjęs šiandien į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį su anūkais.

Lietuviai kaip niekas kitas jaučia Ukrainos skausmą, nes patys šimtmečius kentėjo nuo to paties agresoriaus. Todėl išgirdus apie bombarduojamus miestus ir ten žūstančius žmones senos žaizdos kaskart atgyja. 

„Mes jaučiame vienybę, žinome, kad esame stiprūs, nenusisukdami, nepamiršdami, kas buvo, kad galėtume kada nors iš tiesų tvirtai pasakyti, kad esame pajėgūs patys spręsti, kokius raibulius paliksime pasauliui – traumas ir neapykantą ar viltį ir meilę“, – Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje skambant muzikai, būrelį susirinkusiųjų sveikino humanistinės žuvusiųjų už Ukrainos laisvę lydėtuvių ceremonijos vedėja.

Kiekviena tokia auka atneša didelį skausmą ir pyktį, bet žengia žingsnį pergalės prieš blogį link.

Netrukus jos lūpose suskambo žuvusiųjų vardai ir istorijos. Inžinierius Vitalijus, kuris susisprogdino, kad sugriautų tiltą ir neleistų juo judėti okupantų kariams. Vienas jauniausių Ukrainos kariuomenės vadų Valerijus, žuvęs per savo 34-ąjį gimtadienį mūšyje prie Hostomelio. 33-ejų aktorius Paša, gyvybės netekęs per Irpinės bombardavimą. Karo medikė Ina, kritusi pirmąją okupacijos dieną, bet prieš tai spėjusi išgelbėti dešimt sužeistų karių. 31-erių gaisrininkas Saša, žuvęs per Charkovo bombardavimą. Jis labai mėgo skaityti, todėl buvo palaidotas su elektronine knyga ir skaitymo akiniais. Savanorė Anastasija, karo metu gabenusi maistą be priežiūros paliktiems gyvūnams. Mergina buvo nušauta. Iš labai nedidelio atstumo. 300 žuvusiųjų Mariupolio dramos teatre prie užrašo „Vaikai“. Visas Azovo batalionas, kuris perrašys pasiaukojančio kario apibrėžimą ir tūkstančiai kitų pavardžių, kurių neišgirsime, bet būsime amžinai dėkingi ir skolingi.

Vyčio Šulinsko nuotr.

„Kiekviena tokia auka atneša didelį skausmą ir pyktį, bet žengia žingsnį pergalės prieš blogį link. Kažkada JAV prezidentas Kalvinas Kulidžas pasakė, kad nė vienas žmogus nebuvo apdovanotas už tai, ką gavo – visi buvo apdovanoti už tai, ką davė“, – po šių žodžių renginio vedėja kartu su šalia stovėjusia, tuos pačius žodžius į ukrainiečių kalbą vertusia mergina pakvietė uždegti pirmąją žvakę ir skirti ją kritusiems Ukrainos kovotojams. Antroji žvakė simbolizavo dėkingumą – vieną stipriausių teigiamų emocijų.   

Po lydėtuvių – humanistinės atsisveikinimo su karo aukomis ceremonijos – susirinkusieji buvo kviečiami drauge sukurti simbolinę „Atminimo akmenų sodo“ kapavietę. Žmonės ėmė akmenėlius iš pinto krepšelio, glaudė juos prie širdies, dalijosi matytomis ir girdėtomis karo istorijomis, o tada statė akmenų bokštą – priminimą, kad karas nesibaigė, o beprasmių aukų skaičius taip pat ne galutinis.

Daugiau spalvų

Apie artėjančią Kovo 11-ąją dar prieš kelias savaites kuždėjo įvairūs ženklai mieste. Tiesa, šiemet šalia geltonomis, žaliomis ir raudonomis spalvomis žymėtų užuominų, prisiglaudė dar dvi – mėlyna ir geltona spalvos. Ant Laisvės alėjos šviestuvų pakibo Lietuvos ir Ukrainos vėliavos, o nuo praėjusio savaitgalio vienas pagrindinių Lietuvos valstybės simbolių – Vytis, nulietas Ukrainoje, nušvito geltonai ir mėlynai. Tokios pat spalvos Kovo 11-ąją užliejo savivaldybės administracijos pastatą.

Penktadienio vidudienį Ukrainos vėliavos kilo ir žmonių jūroje, užliejusioje Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį.

„Karo siaubiamos Ukrainos nelaimės akivaizdoje galimybė minėti savo laisvę įgavo dar didesnę prasmę. Šiandien diena, kai turime prisiminti, ką turime, saugoti tai ir švęsti“, – į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio minią įsiliejęs, atlapus vaikų karpytomis širdelėmis su Lietuvos ir Ukrainos vėliavų spalvomis papuošęs kaunietis Vytas neslėpė, kad šiųmetė Kovo 11-oji jam kaip niekada jautri.

Karo siaubiamos Ukrainos nelaimės akivaizdoje galimybė minėti savo laisvę įgavo dar didesnę prasmę.

Vyras pasakojo akylai stebintis įvykius Ukrainoje, visomis išgalėmis prisidedantis prie paramos broliams, bėgantiems iš karo niokojamų namų, ir kartas nuo karto pagalvojantis, ko tektų imtis, jei Lietuvą ištiktų Ukrainos likimas.

„Turbūt pastarosiomis dienomis kiekvienas apie tai pagalvojome. Namuose ne kartą apie tai kalbėjome. Esame sutarę, kad žmona su vaikais keliautų pas pusseserę į Prancūziją, o aš likčiau čia ir kovočiau, – išvydęs baimę mažųjų akyse, ramindamas Vytas juodu stipriau priglaudė prie savęs. – Žinoma, tikiuosi to neprireiks.“

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Laisvė – spurgos

Įsitaisiusi ant suoliuko, šventinio vidudienio gausą muziejaus sodelyje stebėjo kaunietė Veronika, mačiusi Antrąjį pasaulinį karą. Tiesa, tuo metu ji buvo maža mergaitė, tačiau iki šiol mena į šešias dalis plėšomą duonos riekutę ir žodžius brolių lūpose: „musę per pusę“.

„Šiandien nenoriu kalbėti apie tai, kas buvo. Esu čia su visais ir meldžiu Dievo, kad karas Ukrainoje baigtųsi. Širdis plyšta už kiekvieno nekalto vaiko, moters ir vyro gyvybę“, – nubraukusi ašarą garbaus amžiaus kaunietė atsigręžė į iškilmingai keliamą Vyčio Kryžiaus ordino vėliavą ir pro šalį einantį šaulių būrį. Sujaudinta žmonių vienybės, Veronika tikėjo, kad tautą jungiantis jausmas išliks ilgai, o taip, kaip dabar palaiko Ukrainą, lietuviai esant būtinybei stos ir už save.

Surinkę visus trispalvius balionus ir popierines vėliavėles, šios dienos svarbą įvertino ir mažiausieji miestiečiai, laisvę suprantantys kaip galimybę keliauti, kur tik panorėjus, be baimės kalbėti savo kalba, žaisti su kokiais nori žaislais ir apkabinti draugą, kai to labai norisi. 

„Aš galvoju, kad laisvė, tai kai gali pirkti kokią nori spurgą, – palikęs šventinį šurmulį karo muziejaus sodelyje, septynerių Rokas kuo daugiau saldžių akimirkų linkėjo ir Ukrainos vaikams. – Su mamyte rinkome šiltus drabužius namuose, o paskui nupirkome daug šokolado. Dar ir žaislų. Man labai gaila tų vaikų, nes nenorėčiau būti jų vietoje.“ 

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Atsivėrė muziejų durys

Minėti Kovo 11-ąją žmonės buvo kviečiami ne tik Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Šventinę dieną savo duris miestiečiams ir Kauno svečiams atvėrė daugiau erdvių. Antai, Balio ir Vandos Sruogų namų-muziejaus lankytojams buvo pasakojama apie namų židinio prasmę. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus kiemelis suskambo laisvės dainomis, o Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje lankytojai galėjo nemokamai pamatyti Vasario 16-osios aktą. Specialios ekskursijos buvo organizuojamos Vaikų literatūros muziejuje, Juozo Tumo-Vaižganto bute, Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namuose. Visiems svečiams Kovo 11-ąją buvo atviros ir  Vytauto Didžiojo karo muziejaus durys, už kurių gausu ženklų, liudijančių laisvės troškimą. 

„Sunku suskaičiuoti kartus, kiek jau esame čia buvę. Tai Vasario 16-ąją, tai Liepos 6-ąją. Ir nors ekspozicijos mažai keičiasi, kaskart randame ką naujo papasakoti savo vaikams. Šiandien taip pat pravesime trumpą istorijos pamoką apie tai, kas vyksta, – nors jos vaikai nėra labai dideli, kalbinta kaunietė neabejojo, kalbėti apie dalykus, kurie nėra labai malonūs – būtina. – Tik taip mes užauginsime patriotus, o ne bailius.“

Prikelta tradicija

Iškilmingas LŠS vadų pasikeitimo ir naujų šaulių priesaikos ceremonijas pradėjo eisena su Vyčio Kryžiaus ordino vėliava.

Tai unikali 1923-aisiais tuomečio Vytauto Didžiojo karo muziejaus viršininko generolo Jono Nagevičiaus inicijuota ceremonija, skirta pagerbti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žuvusius karius. Vyčio Kryžiaus ordino ceremoniją atlikdavo tuometiniai nepriklausomybės kovų dalyviai.

Kiekvieną rytą jie iškilmingai pakeldavo vėliavą ir atiduodavo pagarbą prie Nežinomo kareivio kapo, o vėliau prie paminklo, skirto žuvusiems už laisvę. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę į karo muziejaus sodelį sugrįžo ir Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija. Prie to ypatingai prisidėjo šauliai, iki šių dienų puoselėjantys ir vykdantys šią gražią tradiciją. Stebint miestiečiams ir būriui kviestinių svečių, vėliavos būrio šauliai pritvirtino vėliavą prie laikiklio. Nuskambėjus Lietuvos himnui ji suplevėsavo virs susirinkusiųjų galvų.

Prisiekė nauji nariai

Prieš pasikeičiant LŠS vadams, iškilmingoje ceremonijoje prisiekė ir organizaciją papildė maždaug dvidešimt naujų narių. Šiuo metu LŠS vienija apie 11 tūkst. šaulių, o gretos nepaliaujamai auga.

„Šaulių sąjunga yra didžiausia visuomeninė-patriotinė organizacija, o jūs – patriotiškumo ir pilietiškumo pavyzdys“, – į tik ką prisiekusius šaulius, buvusį ir naują vadus kreipėsi Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

Prisiminęs prieš tris metus vykusią vadų pasikeitimo ceremoniją, R. Karoblis pasakojo, kad atmosfera tąkart buvo kitokia nei šiandien – iškėlęs užduotis naująjam vadui, KAM ministras nežinojo ar šiam su jomis pavyks susidoroti. Visgi, G. Koryzna lūkesčius pateisino su kaupu.

Todėl naujam LŠS vadui R. Karoblis linkėjo sėkmingai tęsti tai, ką darė jo pirmtakas. Perdavęs kovinę vėliavą naujam vadui, buvusysis jam linkėjo sėkmės, o visai LŠS dėkojo už tris metus besitęsusią bičiulystę.

„Nėra paprasta stoti prie organizacijos, turinčios savo tradicijas ir gilią istoriją, vairo. Nėra lengva pradėti komunikuoti su šauliais, kurie turi didelę patirtį. Todėl dar kartą dėkoju, kad priėmėte ir pirmosiomis dienomis atstatėte tvirtą petį, į kurį galėjau atsiremti. Tik jūsų visų pagalba ir visų mūsų pastangomis LŠS judėjo į priekį. Tai mūsų indėlis ir pasiekimas“, – G. Koryzna atsisveikino su vado pareigomis, bet ne pačia organizacija.

Dėkojo garsiniu signalu

Tuo metu naujasis vadas – karjerą Lietuvos kariuomenėje 1991-aisiais pradėjęs pulkininkas A. Dapkus žadėjo tęsti senąsias tradicijas ir žinoma, kurti naujas.

„Per šiuos metus brolis G. Koryzna per ne tik susitvarkė su iššūkiais, bet ir smarkiai pastūmėjo organizaciją tvarumo ir augimo linkme, todėl stengsimės šį tvarumą išlaikyti ir puoselėti“, – susirinkusiųjų akivaizdoje kalbėjo A.Dapkus.

Vadų pasikeitimo ceremoniją lydėjo trys dedikacinės salvės: „Už Lietuvos valstybę“, „Už brolius ir seses šaulius, paaukojusius gyvybę laisvės vardan“ ir „Už Šaulių sąjungą“. Kiek vėliau išdalinti padėkos raštai rinktinių vadams, labiausiai nusipelniusiems šauliams ir tiems sąjungos nariams, kurie negailėjo savo jėgų kovojant su šalį apėmusiu nematomu priešu – koronavirusu. Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos (GMP) stoties vadovas Nerijus Mikelionis jiems išdalijo padėkos raštus, o visų didvyrių garbei GMP pagalbos automobiliai minutei laiko įjungė garsinius signalus. Renginio pabaigoje visi svečiai buvo vaišinami kareiviška koše.

Šiek tiek istorijos

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis jau nemažai metų saugo kovų už tautos laisvę simbolius. Tai ir paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę, ir Nežinomo kareivio kapas, ir Amžinoji ugnis, ir dar daug kitų istorijos liudininkų. Taigi, jei vilniečiui drauge su krepšinio sirgaliu iš Panevėžio kyla klausimas, ar Kaune statomi Krepšinio namai bus visos Lietuvos, abejonių, kad Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis – vienintelis laisvės panteonas visoje šalyje, nekyla.

Architekto Vladimiro Dubeneckio ir skulptoriaus Juozo Zikaro projektuotas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę sodelyje iškilo pirmasis. Akmenys piramidei buvo atvežti iš nepriklausomybės kovų vietų, o muziejaus įkūrėjas Vladas Nagevičius rūpinosi lėšomis paminklo statybai, kurios buvo gautos iš Vyriausiojo Lietuvos gynybos komiteto. 1921-ųjų spalio 16 d. iškilmingos ceremonijos metu paminklas buvo oficialiai atidengtas. 1934 m. lapkričio 23 d. priešais paminklą buvo perlaidotas nežinomas kareivis – palaikai atvežti iš Latvijos teritorijos, kurioje vyko kovos su bolševikais. Prasidėjus okupacijoms, Nežinomo kareivio kapo pagerbimas pamažu buvo uždraustas. Paskutinysis įvyko 1940-ųjų birželį, kol galiausiai antrosios sovietinės okupacijos metu buvo sunaikinti visi sodelyje buvę paminklai. Vietoj Nežinomo kareivio kapo buvo pastatytas sovietų čekisto Felikso Dzeržinskio biustas.

Prisiminimai: kaskart atvažiavus į Kauną, A.Norvilas jaučia ypatingų sentimentų / Butauto Barausko nuotr.

Apie 1990-ųjų vasario 16-ąją, kai Karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę, virtuali erdvė nelinkusi daugžodžiauti. Publikacijose, kurias perverčiau, trisdešimties metų senumo įvykiai nušviesti vos keliais sakiniais, o žmonės, istoriją sugrąžinę į senąją vietą, simboliškai pavadinti iniciatyvine grupe.

Klaidinanti informacija

"Vieną dieną "YouTube" kanale užkliuvo įrašas, kuriame jaunas vyras būreliui moksleivių pasakoja apie Karo muziejaus sodelį, neva jį sutvarkė Sąjūdis. Vienam vaikui pasiteiravus, ar Sąjūdis – Vytautas Landsbergis, ekskursijos vedlys linktelėjo galvą", – Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas, aktyvus Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio – Laisvės statulos, Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir kitų paminklų atstatymo dalyvis, negalėjo susitaikyti su tokia netiesa. Sutvarkė ne V.Landsbergis ir ne Sąjūdis, o kelios dešimtys Kauno meno pasaulio žmonių, į Kauno kultūros fondą 1988-aisiais susibūrusių dėl vieno ir to paties tikslo.

"Aktoriai Rūta Staliliūnaitė ir Antanas Barčas, folkloristas, muzikos instrumentų muziejaus įkūrėjas Vytautas Stulga, M.K.Čiurlionio muziejaus vadovas Petras Stauskas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Steponas Gečas, lietuvių liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė, "Atgajos" klubo steigėjas Saulius Gricius", – šviesuolius vieną paskui kitą rikiavo A.Norvilas, tuo metu ėjęs Kauno menininkų namų direktoriaus pareigas.

Už gamtosaugininko, visuomenininko, Lietuvos visuomeninio ekologinio judėjimo pradininko ir žygeivio S.Griciaus rikiavosi dainininkas Juozas Malikonis, architektas Algirdas Kaušpėdas, dailininkė, muziejininkė Milda Stanislava Mildažytė-Kulikauskienė, tuometė "Kauno dienos" redaktorė Teklė Mačiulienė, dailininkas Antanas Obcarskas, bibliografas Viktoras Spitrys, Lietuvos aviacijos istorikas Jonas Balčiūnas, ekonomistas habilituotas socialinių mokslų daktaras Jonas Čepinskis, Romo Kalantos brolis Antanas Kalanta. Iš viso – 32 žmonės, kuriuos žinojo ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva. Architektui Antanui Algimantas Sprindžiui buvo patikėtos Kauno kultūros fondo pirmininko, rašytojui Robertui Keturakiui, architektui Algimantui Miškiniui ir A.Norvilai – pavaduotojų pareigos.

Nepasidavė spaudimui

Sąjūdžio metais Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, išaugo pilietinis visuomenės aktyvumas, todėl žmonės išlaisvėjo – jie ėmė drąsiau kalbėti ir reikšti sovietiniam režimui nepalankią poziciją.

Masė: ir kertinio akmens padėjimą, ir paminklo atidengimą lydėjo tūkstantinė kauniečių minia.

Antai, 1989-aisiais nemaža dalis miesto gatvių atsikratė senųjų pavadinimų, taip Lenino prospektui grąžintas Vytauto vardas, o Raudonosios armijos prospektui – Savanorių. Pajutę, kad sovietinis režimas nebėra toks negailestingas kaip anksčiau, miestiečiai pasišovė atkurti okupantų sunaikintus svarbius objektus. Buvo 1988-ųjų sausis, o gal vasaris, kai susėdę už apskritojo stalo Lietuvos kultūros fondo Kauno tarybos nariai sudarė tokių vietų sąrašą. Laisvės statula, paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę, galiausiai – visas Karo muziejaus sodelis, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimo vieta, Šv.Gertrūdos bažnyčia. Netrukus minėtas sąrašas nukeliavo į komunistų partijos centro komitetą. Reakcijos ilgai laukti nereikėjo – po savaitės Lietuvos kultūros fondo Kauno tarybos pirmininkas su visais pavaduotojais buvo iškviesti "ant kilimėlio".

"Ten mums įsakmiai paaiškino, kad esame tarybiniai žmonės, todėl neturėtume atstatyti buržuazinių paminklų. Priminė, kuo visa tai gali baigtis", – ketvertas, anot A.Norvilo, neskubėjo daryti išvadų, todėl po savaitės į Kauno menininkų namus buvo iškviesta visa taryba. Ją pasitiko gausios partinės valdžios pajėgos, o po trumpo pokalbio programą buvo liepta pakoreguoti.

Staiga atsistojo Rūta Staliliūnaitė ir sako: "Moterys, vyrai, man tai ši programa labai patinka! Balsuojame?

"Sėdime nosis nukabinę, nuotaika – pakasynų. Staiga atsistojo Rūta Staliliūnaitė ir sako: "Moterys, vyrai, man tai ši programa labai patinka! Balsuojame?" – A.Norvilas prisiminė, kad prieštaraujančių ar susilaikiusių nebuvo – visi vienbalsiu palaikė senąją programą.

Pats įsuko varžtą

Žinia apie užmojus prikelti Karo muziejaus sodelį ir tautos laisvės simbolius – paminklą Žuvusiems už Lietuvos laisvę, Nežinomo kareivio kapą ir Amžinąją ugnį – nuvilnijo plačiai per visą Lietuvą, o lėšos į atidarytą fondo sąskaitą ėmė plaukti ir iš pavienių žmonių, ir iš organizacijų. Dailininkas A.Obcarskas su kolegomis surengė aukcioną, kurio metu pardavė savo meno kūrinius. Gautas lėšas kūrėjai skyrė paminklo atstatymo darbams. Jų pavyzdžiu pasekė ir tautodailininkai. Architektai braižė planus, projektavo paminklą.

Stipru: akimirkos, kai prie akmenų piramidės tvirtino kryžių, A.Norvilas niekada nepamirš.

"Mano pavaduotoja buvo aktorė Hana Šumilaitė. Klausia ji su šypsena manęs, kokią čia košę užvirėme, – žmonės vos spėja suktis! Nepaisant to, niekas nesiskundė", – trisdešimties metų senumo įvykius savo pasakojimais budino Nepriklausomybės Akto signataras.

Tuo metu, kai Karo muziejaus sodelyje, numatytoje vietoje, stingo betonas, žmonės, išsibarstę po visą Lietuvą, rinko akmenis. Ne paprastus pakelės riedulius, o gulėjusius mūšio vietose, kurias brėžiniuose išguldė Vytautas Žukas. Žmonės juos krovė į automobilius ir vežė į Kauną. Vienas lauko riedulys, anot A.Norvilo, buvo atgabentas net iš Seinų. 1989-ųjų lapkričio 23 dieną buvo padėtas kertinis akmuo. Svarbiausia procedūra buvo patikėta Lietuvos kariuomenės veteranui, savanoriui, aviacijos kapitonui Simui Stanaičiui.

"Jis buvo labai garbaus amžiaus. Sėdėdamas ant kėdės perskaitė kalbą. Prilaikomas nuėjo prie akmens ir padėjo simboliškus apmūrijimo žiupsnelius", – akimirkos didybę prisiminė A.Norvilas.

Toliau darbai vyko itin sparčiai. Akmenų piramidė buvo lipdoma pagal tas pačias tradicijas, kurių buvo laikomasi ir statant paminklą 1921 m. Žmonės dirbo net naktimis, o Karo muziejaus sodelyje iškilo palapinė. 1990-ųjų vasario 16-ąją įvyko iškilminga paminklo atidengimo ceremonija. Tiesa, dar išvakarėse akmenų piramidės viršūnėje buvo pritvirtintas kalvių nukaltas kryžius. Vieną iš keturių jį laikančių varžtų prisuko A.Norvilas. Į savo vietą grįžo ir senasis J.Zikaro kurtas bareljefas, kurį su bičiuliu Valentinu Masalskiu akies kampeliu galėjo pamatyti užslėptą M.K.Čiurlionio muziejaus fonduose.

Suklaidino vietiniai

Planui kitų metų Vasario 16-ąją atidengti paminklą Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir perlaidoti nežinomą karį, koją pakišo tuometis režimas. Giedraičių miestelio kapinėse suradus palaidotų karių palaikus ir juos atkasus, vietiniai atvykėlius suklaidino, esą vienas iš rastųjų – eilinis našlaitėlis, į kurio kapą kryžius buvo šiaip sau įbestas. Taip nežinomo kario perlaidojimo procedūra nusitęsė iki tų pačių metų lapkričio 23-iosios.

Entuziazmas: niekas nesiskundė, kad darbo per daug, – visi degė noru pamatyti galutinį rezultatą.

Kauno dailės kombinatas pagamino tokį pat karstą-sarkofagą, kokiame nežinomo kario palaikai buvo 1934-aisiais. Perlaidojimo iškilmės truko tris dienas. Lapkričio 21 d. palaikai buvo iškasti, su kryžiumi ir trispalve vėliava pernešti į Giedraičių bažnyčią. Lapkričio 22 d., po šv.Mišių už žuvusiuosius nepriklausomybės kovų karius, palaikai išgabenti į Vilnių, galiausiai – į Kauną. Lydimas savanorių, sarkofagas buvo pastatytas Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, kur vyko šv.Mišios. Po to nežinomas karys tūkstantinės minios buvo palydėtas iki Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio. Čia nežinomas kareivis buvo palaidotas prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę. Amžinoji ugnis saugo Nežinomą kareivį, o akmenų piramidė taip pat turi savo paslaptį – kapsulę, kurioje surašyti visų paminklą prikėlusių žmonių vardai.

"Tik noriu priminti, kad turime keturias itin gražias datas. Praėjusių metų Vasario 16-ąją suėjo trisdešimt metų nuo Laisvės statulos atstatymo. Beje, turiu nuotrauką, kur stoviu prie "Laisvės" rankos. Lapkričio 23-iąją tiek pat suėjo nuo dienos, kai Vytauto didžiojo karo muziejaus sodelyje padėjome kertinį akmenį. Šių metų vasario 16-ąją švęsime atstatyto paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę trisdešimtmetį, o lapkričio 23-iąją prisiminsime, kad prieš tiek pat metų čia buvo perlaidotas nežinomas karys", – užpildęs svarbiausių šaliai datų kalendorių, A.Norvilas baigė pokalbį.

Tai – Karo muziejaus sodelis Kaune. 

Paminklas, žuvusiems už Lietuvos laisvę, pastatytas 1921 metais, tuometinėje sostinėje, Kaune, Vytauto Didžiojo  karo muziejaus sodelyje, generolo Vlado Nagevičiaus iniciatyva.

Po dešimtmečio Karo muziejaus sodelyje buvo iškilmingai palaidotas ir nežinomas kareivis, kurio palaikai buvo rasti netoli Lietuvos – latvių ūkininkų laukuose, kovų su bolševikais vietose, tačiau prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, paminklas buvo nugriautas, o kareivio kapas išniekintas.

Atgavus nepriklausomybę, Karo muziejaus karo darbuotojų iniciatyva paminklas buvo atstatytas, ieškota ir nežinomo kareivio kūno perlaidojimo vieta. Kartu su istorike dr. Aušra Jurevičiūte laidos kūrėjai diskutuos apie nežinomo kareivio kapo svarbą visame pasaulyje, jam jaučiamą didžiulę pagarbą ir visos tautos dėkingumą.

Laidoje tęsiamas reportažų ciklas „Dekadansas“, kuriame atlikėjai savo muziką atlieka niekam nebereikalinguose, istoriniuose Kauno architektūros objektuose. Antrasis objektas – Kauno „Pieno centras“ , kuriame muziką atliks  medijų meno grupė „Bionics“.

„Pokalbyje 450“ – VDU virtualios platformos „Pasaulio lietuvių universitetas“ koordinatorė Ingrida Celešiūtė. Čia bus kalbama apie 16 Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą, kuriame diskutuota apie mokslą, kūrybą ir tautos identitetą.

Laidą bus galima pamatyti gruodžio 15 d., sekmadienį, 11. 30 val per LRT Plius.

Kviečia diskusijai

Kauno menininkai Indrė Grikšaitė ir Marius Šumanas pirmadienio rytą ant keturiolikos biustų, esančių Karo muziejaus sodelyje, užrišo baltus raiščius ir taip paslėpė iškilių šalies žmonių akis. Kaip teigė viena akcijos sumanytojų, akcija „Plačiai užrištos akys“ norima atkreipti žmonių dėmesį.

„Norėjosi kalbėti apie tai, kad menas turi integruotis viešose erdvėse, o ne vien galerijose. Menas turi kalbėti apie aktualijas, taip pat ir apie politiką. Dažnai menininkai nekalba apie politiką, jie mokomi, kad turėtų kalbėti tik apie filosofiją, bet mes manome, kad menas turi liesti politines temas ir taip keisti žmonių savimonę. Tikrai yra per mažai diskusijos tarp politikos ir meno, tad reikia bandyti vienytis, ugdyti bendruomenes, keisti švietimo sistemą, kuri nepritaikyta visapusiškai ugdyti žmogų“, – „Kauno dienai“ kalbėjo I.Grikšaitė.

Anot jos, meno kalba galima kalbėti ir apie tuos politinius įvykius, kurie pažymėti mūsų istorijoje, ir apie tai, kas vyksta šiuo metu.

Šioje vietoje pasirinkti balti raiščiai kalba apie socialinę atskirtį, diskriminaciją.

„Menas konceptualiai turi pasakyti kuo daugiau. Vienas baltas raištis tinkamoje vietoje gali kalbėti apie praeitį, ateitį ir dabartį vienu metu. Šioje vietoje pasirinkti balti raiščiai kalba apie socialinę atskirtį, diskriminaciją. Juk nė vienos moters neturime toje alėjoje, nėra moterų dabartinėje Vyriausybėje. Gali susidaryti įspūdis, kad ir dabartiniams prezidento rinkimų rezultatams įtakos turėjo lytis“, – dėstė akcijos sumanytoja.

Laikinos priemonės

I.Grikšaitė pripažino, kad dalis žmonių galėjo nesuprasti šios meninės akcijos ir palaikyti tai siekiu paniekinti asmenybių atminimą. Tačiau, anot jos, jei kažkam nepatinka, vis tiek kyla diskusija. Be to, pasirinkta meno forma nepadaro žalos kultūros paveldui, kaip tik atkreipia dėmesį, jog ir čia reikia valdžios priežiūros.

„Manau, kad tie žmonės, kurie kovojo už Lietuvos ateitį, norėtų, kad būtų tinkamai prisimenami, o dabar ant tų skulptūrų net ne visur matomos pavardės. Akcija kaip tik kviečia prisiminti tuos žmones, žiūrėti, kaip jų atmintis įamžinta. Būtina tokias erdves gaivinti. Dalis paminklų pastatyti 1925 metais ir juos reikia dažniau aplankyti, pasidomėti, kas buvo tie žmonės, ir taip ugdyti tautinę savimonę. Esu tikra, kad tokie žmonės kaip Vydūnas, Maironis, kurie buvo taip pat ir kūrybos žmonės, tikrai suprastų tokį meno naratyvą. Aišku, ne visiems žmonėms tokia akcija patinka, bet vis tiek tai turi generuoti diskusiją. Menas priverčia žmogų mąstyti. Jis gali būti nepatenkintas, bet tai vis tiek bus reakcija“, – aiškino baltus raiščius ant paminklų užrišusi menininkė.

Ji pripažino, kad akcija „Plačiai užrištos akys“ nebuvo derinta su miesto atstovais, tačiau pabrėžė, jog raiščiai lengvai pašalinami. Anot jos, ko gero, kad tokią meninę instaliaciją greitai pašalino miesto prižiūrėtojai. Jei raiščiai kabotų ilgiau, ji pati juos nuimtų.

„Manau, kad raiščiai bus labai trumpai, nes yra labai lengvai nuimami. Jei kažkam užklius, galės juos nuimti. Ko gero, jau jų ir taip nebėra. Tai visiškai laikina priemonė, kuri laisvai išardoma. Žinoma, jei dar bus keletą dienų, pati nuimsiu“, – teigė I.Grikšaitė.

Su miestu nederino

„Kauno diena“ pasidomėjo, kaip tokią meninę akciją vertina Kauno miesto savivaldybės atstovai. Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas tikino, kad visose instaliacijose svarbus kontekstas, tačiau bet kuriuo atveju savivaliauti nedera.

„Tiesą sakant, mačiau labai lakonišką informaciją socialiniuose tinkluose, bet nežinau, su kuo tai susiję. Nežinant potekstės, ko buvo siekiama tokia akcija, sunku vertinti, ar tai neįžeis visuomenės, bet tokie veiksmai turėjo būti derinami iš anksto tiek su mūsų skyriumi, tiek su Kultūros paveldo departamentu, nes tai viešosios pagarbos objektai. Reikėjo derinti tam, kad nebūtų įžeisti piliečiai.

Kadangi apie tai nebuvo jokios informacijos, negaliu kol kas teigiamai vertinti tokios akcijos“, – miesto poziciją perteikė S.Rimas.

Trečiadienio popietę didžiajame kalėdiniame koncerte pasaulio kompozitorių kalėdines dainas ir instrumentinius kūrinius Kauno arkikatedroje bazilikoje atliks Kauno mišrus choras „Saluto“, trombonininkų kvartetas ir solistės.

Pavakare Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje skambės varpai. Kalėdiniame kariliono koncerte šventines melodijas atliks Julius Vilnonis.

Parinkta simbolinė vieta

Kaunas ir vėl nušluostė nosį Vilniui, kuris beveik per tris nepriklausomybės dešimtmečius niekaip nerado sprendimo, kur ir kaip įamžinti bei pagerbti įvairias represijų formas patyrusių tarpukario ministrų atminimą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), radęs bendrą kalbą su Kauno miesto savivaldybe, istoriškai teisingai parinktoje vietoje – Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) sodelyje oficialiai atidengė paminklinę plokštę, kuri primins kauniečiams ir miesto svečiams tragiškus tarpukario Lietuvos ministrų likimus.

Simboliška, kad atminimo plokštė (autorius – skulptorius Jonas Jagėla, architektūrinės dalies autoriai architektai Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas) atidengta toje VDKM sodelio vietoje, kurios kaimynystėje istorinis pastatas. Jame 1919 m. sausio 2-ąją įsikūrė antroji Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama Mykolo Sleževičiaus. Kaip žinome, K.Donelaičio gatvėje apstu ir kitų pastatų, kuriose dirbo įvairios ministerijos, ministrų kabinetas.

Tarsi simbolinis kapas

Jei atspirties tašku ministrų skaičiaus prasme imsime pirmąją Lietuvos vyriausybę, kurioje dirbo septyni ministrai, komunistai sušaudė ir kitaip pražudė daugiau nei keturias tarpukario Lietuvos vyriausybes. 29 sušaudytų ministrų kūnų užkasimo vietos mažai žinomos iki šiol, todėl VDKM sodelyje atidengta plokštė – tarsi broliškas simbolinis jų kapas, prie kurio galės ateiti nužudytųjų artimieji. Ir ne tik jie.

Iškilmių pradžioje kalbėjusi Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Nijolė Putrienė pastebėjo, kad čia įamžinti vardai tų, kurie degė dėl Lietuvos ir sudegė dėl jos.

Birutė Starkutė-Pratašienė ir Andrius Tekorius priminė iškilmių dalyviams ryškiausius buvusių tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministrų Zigmo Prano Starkaus ir Petro Aravičiaus biografijos faktus. Abu sušaudyti 1942 m. rugpjūčio 25 d. Sverdlovske.

Stasys Pūtvis kalbėjo apie žemės ūkio ministrą Stasį Putvinskį-Pūtvį, 1942 m. balandžio 4 d. mirusį Gorkio kalėjime, o šio rašinio autorė – apie vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą, 1941 m. liepos 30 d. sušaudytą Butyrkų kalėjime ir užkastą pamaskvėje, specialiame NKVD objekte Komunarkoje.

Nepraeikime pro šalį

Pasak LGGRTC direktorės Birutės Teresės Burauskaitės,  pirmąją Lietuvos Respubliką statę ir mylėję asmenys buvo už tai svetimos valstybės pasmerkti myriop.

"Okupantai vadovavosi senąją, 1917 m. bolševikų nuostata – įteisinti savo terorą kaip principą, kovojant su oponentais. Ir tai Lietuva pajuto jau pirmosiomis okupacijos dienomis. Pražudyti ministrai nebuvo kuo nors nusikaltę Sovietų Sąjungai – jie neteko gyvybės už tai, kad tarnavo Lietuvai, o tai okupantų ciniškai buvo vadinama tėvynės, t.y. SSRS, išdavimu. Mat tuo metu, 1940 m., buvo įsitikinę, kad susigrąžina laikinai prarastą Lietuvos teritoriją... Nepraeikime pro šią Atminimo plokštę nenukėlę kepurės, atsiveskime vaikus, paaiškinkime jiems, ką reiškia tos įrašytos plokštėje pavardės", – teigė B.T.Burauskaitė.

Renginio VDKM sodelyje pabaigoje buvo iškilmingai atidengta Atminimo plokštė, kurią pašventino Įgulos bažnyčios kapelionas diakonas vyr. srž. Audrius Jesinskas, žuvusiųjų atminimą salvėmis pagerbė Lietuvos šaulių sąjungos Garbės sargybos kuopa, atminimo žvakeles uždegė jaunieji šauliai.

Iškilmėms persikėlus į muziejų, susidomėta LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta įspūdinga, pribloškiančia informacijos gausa paroda "Represuoti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos ministrų kabinetų nariai". Parodą apžiūrėję iškilmių dalyviai teigė, kad tai gili, gerai apgalvota ir ilgai laukta moralinė bei istorinė aukų satisfakcija su stalinizmu. Konkrečiais pavyzdžiais tai iliustravo istorikas Simonas Jazavita.

Sušaudyti ir kitaip represuoti ministrai

Per 22 nepriklausomybės metus (nuo 1918 m. lapkričio 11 d. iki 1940 m. birželio 17 d.) buvo suformuotas 21 ministrų kabinetas, kuriame ministrais dirbo 100 politikų. Beveik pusė jų (45) tapo sovietų ir nacių okupacijų aukomis: šešiolika sušaudyta, dešimt mirė kalėjimuose ar lageriuose, trys mirė tremtyje, vienuolika sugrįžo iš lagerio ar tremties, penki kalinti pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, bet buvo išlaisvinti per 1941 m. Birželio sukilimą.

Represijas patyrė ir ministrų šeimos: buvo tremiamos į Komiją, Altajaus kraštą, Tomsko ir Novosibirsko sritis, į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros.

Ministrai buvo išsilavinę žmonės: teisininkai, finansininkai, gydytojai, pedagogai, karininkai, dvasininkai, inžinieriai, žemės ūkio srities specialistai ir kt., mokėjo ne vieną užsienio kalbą, aktyviai reiškėsi spaudoje kaip leidinių iniciatoriai ir redaktoriai, mokslinių straipsnių, darbų, metodinių instrukcijų ir vadovėlių autoriai ar vertėjai, aukštųjų mokyklų dėstytojai ar kursų lektoriai.

Iš šešiolikos sušaudytų ministrų du buvo ministrai pirmininkai, net šeši vidaus reikalų ministrai, du krašto apsaugos ir švietimo ministrai ir t.t. Šių ministrų palaikai taip ir liko užkasti masinėse (tūkstantinėse) kapavietėse: Maskvos specialiajame NKVD objekte Komunarkoje, 12-ajame kilometre prie Sverdlovsko, Červenėje prie Minsko ir kitur.

Šiuo metu darbininkai pluša Vienybės aikštėje, tačiau jų vizito sulauks ir šalia esantis Karo muziejaus sodelis. Planuojama atnaujinti sutrupėjusio grindinio lopinėlius, sulūžusius suoliukus ar padailinti aprašinėtas sienas.

"Kadangi greta tvarkoma Vienybės aikštė, svarstomos galimybės ir šiek tiek atnaujinti Karo muziejaus sodelį. Jokie radikalūs pertvarkymai neplanuojami, tik susidėvėjusių elementų remontas", – tikino Kultūros skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Jokie radikalūs pertvarkymai neplanuojami, tik susidėvėjusių elementų remontas.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vilius Šiliauskas "Kauno dienai" sakė, kad šiuo metu vyksta diskusijos, kaip būtų galima pagerinti Karo muziejaus sodelio būklę. Ši erdvė priklauso miestui, todėl Kultūros skyrius įpareigotas kartu su šio sodelio architektu įvertinti dabartinę būklę. Tuomet bus svarstoma, kokio kosmetinio remonto reikės.

"Pasižiūrėsime, kokia bendra sodelio ir jo elementų, tokių kaip suoleliai, plytelės būklė. Ten yra tokia betoninė siena, tad įvertinsime, kokia ir jos situacija. Su šio sodelio projektuotoju galime pasitarti. Jis sutinka šiek tiek mums padėti, parengti schemas, kad būtų galima sodelį paremontuoti. Kalbama apie tai, kad erdvė būtų tvarkinga, nebūtų apipaišytų sienų, sulūžusių suolų. Tai bus remontas, o ne rekonstrukcija", – sakė V.Šiliauskas.

Jis tikino, kad Karo muziejaus sodelyje įrengiant naujausią akcentą – Vydūno biustą – buvo šiek tiek aptvarkyta teritorija, tačiau tik ten, kur būtent atidengta naujoji skulptūra. Ją kauniečiai išvydo šių metų kovą. Iki tol buvo atlikti pavieniai remonto darbeliai.

V.Šiliauskas tikino, kad susitikimų metu dėl Karo muziejaus sodelyje esančių želdinių kabėta nebuvo. Anot jo, medžiai yra prižiūrimi, todėl tikrai nėra planų jų retinti.

Tikimasi, kad ši viešoji erdvė bus paremontuota dar šiais metais. Kol kas nėra aišku, kiek lėšų reikės. Viskas paaiškės, kai bus atlikta suolų, grindinio ir kitų sodelio elementų analizė.