Savo įrašu keliautojas ir žurnalistas sutiko pasidalyti su portalo skaitytojais. 

„Dirbome Rygoje, daug filmavome. Ir po visko, šiandien popiet išlėkėm į Rygos oro uostą – skristi namo. Oro uostuose savimi pasitikiu, tarsi viską galėčiau daryti užsimerkęs. Visas procedūras žinau atmintinai, visas taisykles žinau. Pasitikėjimas savimi aukštumoje, na, galite įsivaizduoti. Toks užtikrintas stoviu, laukiu, kol per rentgenus praeis visi mano daiktai. Vienas jų – legendinė kuprinė, kurioje yra visko! Tikrai, visko. Šukos, trejos ausinės, du telefonai, vaistinėlė, akių lašai, nosies purškalas, rankų kremas, mažesnioji kamera, didesnioji, kompiuteris, įkrovikliai, užrašinė, dokumentų įdėklas, dezinfekciniai skysčiai, kvepalas, drėgnos ir sausos servetėlės, užkandžiams skirti džiovinti mangai, cukraus sukėlimui kraujyje – guminukų pakelis iš Los Andželo, tokie ryškūs gražūs. Toks jausmas, kad kiekvieną daiktą žinau atmintinai. Tik ne PEILIUS!“ – pasakojo keliautojas.

Patikroje dirbančios moterys jam pirmiausiai pranešė, kad kuprinę dar kartą įdės peršviesti. Žurnalistas sutiko. 

Čia jums rimtai sakau, kaip per išpažintį. Tikrai ne mano.

„Švieskite kiek norite, tikrinkite. Aš juk net kiekvienam vaistui turiu receptus, jeigu kažkam prireiktų. Toliau demonstruoju pasitikėjimą savimi. Peršviečia. Hmmm, tokia nustebusi. Klausia manęs: „ar turite ką nors aštraus? Peilį? Žirkles?“ Neturiu, tikrai neturiu – garantuodamas atsakau. Tikrintoja susikrimtusi. Sako: „noriu atsegti, patikrinti“. Aš ir vėl sakau: tikrinkite, kiek tik reikia. Čia tas retas atvejis, kai iki skrydžio dar yra pakankamai laiko, na, ir nieko nebijau, nes manau, kad apie savo kuprinę žinau viską“, – dėstė O. Gasanovas.

Kiša tikrintoja ranką, ir ištraukia du peilius. „O kas čia?“ – klausia. „Tada man dingo balsas, ėmė drebėti rankos, toks jausmas kaip pričiupo vagiant. Net nežinau kaip palyginti. Žiūriu aš į tuos peilius, nežinau ką sakyti. Tai sakau: jie ne mano! Pirmą kartą juos matau. Aha, aha, patikroje tokios kalbelės skamba kasdien, ims ji ir patikės. Aišku, kad netiki. Žiūri kaip į durnių. Aš pats į save taip žiūriu. Nes po velnių, IŠ KUR TIE PEILIAI?!? Jie ne mano. Čia jums rimtai sakau, kaip per išpažintį. Tikrai ne mano“, – prisiminė keliautojas.

O. Gasanovo nuotr.

Darbuotoja pasiteiravo, ar keliautojas pats susipakavo daiktus, O. Gasanovas patvirtino. Tuomet, anot jo, dar nejaukiau pasidarė.

„Atsisuku į kolegą operatorių, klausiu: Čia tu man įkišai?!? Jis sukioja pirštą prie smilkinio. Bajerius mes mėgstam, bet, na, taip nedaroma. Oro uostas – ne vieta juokauti. Ir dar su peiliais. Metaliniais, tikrais, pjaunančiais. Patikros pareigūnė pasiėmusi peilius, susikvietusi tikrintojų komisiją. Apžiūrinėja juos iš visų pusių. Aš stoviu, negaliu patikėti tuo, kas vyksta. Žiūri į mane ir kiti keliaujantys. Ir jie tikrai kažką galvoja apie keleivį su peiliais. Nežinau ką, bet maždaug įsivaizduoju. Rodau visiems: ne mano, ne mano jie! Ateina tikrintoja su tais peiliais. Sako: „imkit, turėkit“. Sakau: ne mano jie, nenoriu. Ji: „imkit, imkit, galite skristi. Viskas gerai su jais.“

O. Gasanovas tikino labai nustebęs ir patikino tikrai jų neimsiąs į lėktuvą. 

„Demonstratyviai išmetu į šalia esantį konteinerį. Norisi visiems rėkti: juk sakiau, kad ne mano. Nueinam mes su operatoriumi į šoną, toliau dreba rankos, nežinau ką galvoti, nes peilių aš į kelionę neėmiau, ir tokių net neturiu nei namuose, nei darbe, nei dar kažkur. Galvoju ir aš, ir kolega, kaip jie galėjo pas mane atsirasti. Ir tada prisimenam, kad vakar, kai filmavome viename iš Rygos restoranų, aš netyčia išverčiau metalinę dėžutę su stalo įrankiais ir servetėlėm. Viskas nuvirto ant grindų, bent aš taip galvojau. Pakėliau ten kelias šakutes, peilius, padaviau padavėjui, kad pakeistų į švarius. Ir, matyt, tuo metu kažkaip pusiau stebuklingai tie du peiliai įkrito man į kuprinę. Aš to nepastebėjau, išsinešiau su savimi. Apvogiau kavinę! Baisiai gėda. Bet gi nežinojau to. Ir dar išmečiau, vietoj to, kad grąžinčiau. Toks visas kaip be galvos palieku Rygą. Iki kito karto. Beje, nufilmavom gerą laidą apie šitą miestą. Po poros savaičių parodysim“, – įrašą baigė keliautojas.

Vyras savo svajonę įgyvendino. Apie tai rašo „The Mirror“.

Leidinio duomenimis, 44-erių metų Danijos gyventojas Thoras Pedersenas į kelionę leidosi 2013-aisiais metais. Jis tikėjosi, kad sumanymą pavyks įgyvendinti per ketverius metus.

Tačiau viskas užsitęsė gerokai ilgiau, nes dažnai planus teko koreguoti. Pavyzdžiui, dėl koronaviruso pandemijos vyrui dvejus metus teko praleisti Honkonge.

T. Pedersenas pažymėjo, kad nesinaudoti lėktuvų skrydžiais buvo sunku. Jam teko keliauti visomis įmanomomis transporto priemonėmis.

Thoras per kelionę pasinaudojo 351 autobusu, 158 traukiniais, 33 valtimis, 9 sunkvežimiais, policijos automobiliu, jachta, motociklais, metro, taksi, mikroautobusais, tramvajais ir t. t.

„Aš sužinojau, kad niekas istorijoje nėra aplankęs visų pasaulio šalių nesinaudodamas lėktuvais. Mane užvaldė idėja padaryti kažką ypatingo“, – paaiškino turistas.

T. Pederseno kelionę finansavo Danijos energetikos kompanija, jo dienos biudžetas siekė 20 JAV dolerių.

Jau liepos mėnesį vyras grįš pas savo šeimą. Jis nutarė apie savo kelionę parašyti knygą.

Danas apgailestauja, kad tiek metų negalėjo būti kartu su pagyvenusiais tėvais. Be to, vyras su savo žmona Le nori susilaukti vaikų.

28-erių metų Aurimas, atkartojęs Dariaus ir Girėno skrydžio maršrutą ir taip paminėdamas šio didvyriško įvykio 90-metį, tapo valios, ryžto ir drąsos simboliu. Aurimas atviras – jo gyvenimo esmė – kelionės, siekis – būti laisvu žmogumi. Tuo pačiu Aurimas nedvejoja: „Mano pozicija valstybės gynime yra aiški“.

– Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą, kaip ypatingas žygdarbis, yra įsirėžęs visų mūsų sąmonėje. Kodėl jums buvo svarbu šį simbolinį skrydį atkartoti?

– Darius ir Girėnas skrido iš Niujorko į Kauną, aš rinkausi irkluoti iš Europos žemyno į Ameriką – nuo Ispanijos iki Majamio, kad būtų patogiausia išplaukti ir prisišvartuoti su valtimi. Iš Ispanijos ypač patogu išplaukti, o iš pietų pusės Majamis yra artimiausias. Atkartoti Dariaus ir Girėno skrydžio valtimi neįmanoma, todėl mano plaukimas yra simbolinis paminėjimas. Užburtas ratas – Darius ir Girėnas skrido iš vakarų į rytus, o aš plaukiau iš rytų į vakarus.

Galima truputį plačiau pagalvoti ir pasistengti, kad gyvenimas būtų įdomesnis.

Turbūt daugumai sumanymas perskristi Atlantą anuomet atrodė beprotybė. Ir mano kelionė daugumai atrodė beprotybė. Bet toks buvo Dariaus ir Girėno tikslas, tokia jų svajonė – tapti istorijos dalimi. Jie rizikavo, darė namų darbus, planavo, organizavo, ieškojo partnerių tam, kad jų Odisėja įvyktų. Aš manau, už tai lietuviai myli ir prisimena Darių ir Girėną, nes tai žmonės, esantys vienu laipteliu aukščiau už tuos, kurie savo svajonių siekti bijo. Turėjau gerą progą priminti visuomenei, kad galima padaryti daugiau, būti aukščiau savo galimybių ribos, ne tik gyventi savo dėžutėse. Galima truputį plačiau pagalvoti ir pasistengti, kad gyvenimas būtų įdomesnis.

– Jūsų kelionė per Atlantą tapo gražiu gyva patirtimi išgyventos istorinės atminties pavyzdžiu. Ar jums istorija yra gyvas įkvėpimas?

– Yra geras pasakymas, kad verta skaityti knygas, nes žmonės, gyvenę prieš šimtus metų, išgyveno tas pačias problemas kaip ir jūs. Todėl visų problemų sprendimai jau aprašyti. Keičiasi amžiai, keičiasi metai, viskas tobulėja ir kai kurių atsakymų senose knygose neberasime. Bet moraliniai dalykai, santykiai, gyvenimo klausimai jau buvo sprendžiami šimtmečiais ir visi atsakymai yra knygose.

Prisiminti istoriją yra verta ir naudinga. Be to, smalsu žinoti, iš kur atėjai ir kokioje žemėje vaikštai, ką mindai po savo kojomis. Bet iš kitos pusės, reikėtų atsiminti, kad mes irgi kuriame istoriją.

Jeigu labai primityviai nugyvensime gyvenimą, po savęs pėdsako nepalikdami, tai ateities kartos mokysis tik senąją istoriją, o ne tai, ką sukūrėme mes. Aš labai džiaugiuosi, kad man pavyko paminėti Dariaus ir Girėno istoriją ir tuo pačiu, kurti šiuolaikinę Lietuvos istoriją.

– Iš kur atsiranda valios perplaukti ar perskristi Atlantą?

– Visoms negandoms ir pavojams buvau nusimatęs planą B, C ir D – kaip išvengti pavojaus, kaip susitaisyti, susiremontuoti. To buvo siekiama per discipliną, per valią, per alkį įdomiau gyventi, alkį siekti savų svajonių ir nepasiduoti visuomenės suformuotoms normoms, taisyklėms, kaip žmogus turi nugyventi savo gyvenimą. Visada esu alkanas nuotykiams, tai ir yra mano varikliukas. To Lietuvos piliečiams ir viso pasaulio piliečiams palinkėčiau – turėti daugiau alkio svajonėms. Mes dažnai pasvajojame, bet dar dažniau mums neužtenka ryžto. Esame labai įpratę viską gauti greitai ir tuojau pat, tačiau dažniausiai taip nebūna. Romos taip pat per dieną nepastatė. Taip ir su svajonėmis – dėl jų reikia dirbti. Turi būti alkanas, turi būti disciplinos ir daug darbo. O be to,  man nepatinka į kairę ar dešinę dalintis savo svajonėmis, bet kai didieji namų darbai jau padaryti, galiu sau leisti apie juos papasakoti. Sėkmė mėgsta tylą. 

– Kokios mintys užplūsta, kai sunkiausia?

– Mes, vyrai, ir be minčių, tuščia galva užmiegam. Daug visko pragalvojau, bet daugiausia buvo teigiamų minčių – apie draugus, apie šeimyną, apie tai, ką norėčiau nuveikti, ką jau nuveikiau, kokios buvo mano ankstesnės kelionės. Turiu didelį minčių, prisiminimų bagažą, turiu apie ką galvoti, ką prisiminti – kur išliejau prakaitą, kraują, kur buvo smagu, kur buvo sunku. Gyvendavau tokiais prisiminimais, kai Atlante būdavo ilgu irkluoti. Mano patirtis mane gelbėjo ir stiprino.

– Tai sudėtingiausia kelionėje – monotonija?

– Ir taip, ir ne – svarbu susidėlioti rutiną, kad turėtum aiškią dienotvarkę. Iš pradžių būna keista, nes plaukimas valtimi – neįprastas keliavimo būdas. Bet paskui, kai įsivažiuoji, žinai savo pareigas, žinai ką po ko daryti, žinai kiekvieną daiktą savo valtyje, kada tavo poilsio ir irklavimo laikas, tuomet įsivažiuoji ir pats Atlantas tampa tau draugiškesnis.

– Pademonstravote ypatingą valią ir ryžtą. Kalbant apie pilietinį pasipriešinimą, ar žinotumėte, koks jūsų vaidmuo valstybės gynyboje?

– Taip, žinau. Manau, kad viskas priklauso nuo to, kiek tu myli savo namus. Kiek yra miela būti Lietuvoje, kiek čia išgyveni akimirkų. Aš Lietuvoje svarbių akimirkų turiu labai daug. Mano pozicija valstybės gynime yra aiški. Tačiau yra ir kitokių žmonių – vieniems Lietuva yra tik tarpinė stotelė, kiti gyvena čia tik iš reikalo, dar kiti – tikrai myli. Aš manau, šiuo klausimu tegali būti tik vienas atsakymas – kiek žmonės myli, tiek jie ir gins savo kraštą.

Aš taip pat visada žinojau, ką noriu veikti. Noriu pamatyti pasaulį, noriu žmonėms jį parodyti, keliaudamas transporto priemonėms, kurios varomos žmogaus jėgos. Valia ir ryžtas man labai padeda ir smagu, kad kitus įkvepiu darydamas tai, kas man pačiam faina. Taip aš prisidedu prie Lietuvos – savo švietėjiška veikla, savo kelionėmis.

Šį antradienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bus visko“ Aurimas prabils apie svarbų faktorių, leidusį šią kelionę įgyvendinti sėkmingai.

„Esu matęs, kaip kiti verkia, meldžiasi, nori greičiau grįžti namo. Man nieko panašaus nebuvo. Tai buvo mano svajonė, o kai įgyvendini svajonę, tu ja mėgaujiesi. Nes jeigu nesimėgausi, irkluoti kiekvieną dieną ir daryti tą patį procesą bus tikrai sunku“, – kalbės Aurimas.  

Laidos metu jaunas vyras prabils ir apie šeimos reakciją, kuomet pranešė apie sprendimą plaukti per Atlantą: „Pasakiau praeitais metais, birželio viduryje. Porą savaičių prieš paskelbiant žinią viešai. Pasakiau kaip faktą. Visada taip darau, kai didžioji dalis kelionių jau būna suplanuota. Sumišo, buvo ašarų, nesuprato, apie ką čia kalbu. Daug nešnekėjo. Labiau susigraudinimas buvo“.

Dažnai po tokių kelionių žmonės grįžta pasikeitę, labiau ima vertinti turimą komfortą. Aurimui nutiko kiek kitaip. Po šios kelionės jis dar kartą suprato, kiek nedaug žmogui reikia. „Ar namuose turiu maisto, ar Atlante, čia lova, ar ten lova. Keliaudamas nesureikšminu. Bet kai tiek prakeliauji, grįžti ir pamatai, kaip viskas perpildyta. Prekybos centrai pilni, visa rinka perpildyta. Visi su savo problemom. Nors nėra tų problemų. Atrodo, iš paprasto pasaulio atkeliavai į komplikuotą pasaulį“, – pasakos Aurimas.

Jaunas vyras nevartoja alkoholio, tačiau savo gyvenimo būdo nevadina sveikuolišku. „Bet kas, kas yra link profesionalumo, nėra sveika. Aš gyvenime žiūriu taip, kad kūnas yra kaip įrankis, kaip plaktukas. Jei plaktukas pragulėjo stalčiuje, jis nebuvo panaudotas. Jei tu numirei sveikas, jei nugyvenai be traumų, be randų, tada gyvenimas buvo neįdomus, o jei su lūžiais ir traumom, vadinasi, turėjai gerą gyvenimą su daug emocijų. Manau, kad gyvenimas yra emocija, ji turi būti ir teigiama, ir neigiama“, – sakys keliautojas.

Daugiau nei pusę pasaulio aplankiusio keliautojo D. Kinderio nuotykiai niekuo nenusileidžia įtemptų Holivudo filmų siužetams. Klaidinantys miražai Sacharos dykumoje, kova su maliarija, akistata su vaikų vergove, šiurpą keliantis moterų plakimas rykštėmis ir vudu šamanų magija – tai tik dalis to, ką Dainius  papasakojo.

„Moterys nusipjauna šakeles kaip rykštes, turi tokius ragus-dūdas, susiranda joms patinkantį vyrą toj genty, prieina prie jo, papučia tą ragą, vyras į ją atsisuka ir tada ji įteikia jam tą rykštę ir jisai ją nuplaka su ta rykšte“, – kalbėjo Dainius.

LNK stop kadras

Nepailstantis keliautojas, aštrių pojūčių mėgėjas ir knygų apie keliones autorius D. Kinderis ne veltui vadinamas Lietuvos Magelanu. Kai prieš daugiau nei dvidešimt metų vyras pradėjo tyrinėti pasaulį, informacijos apie tolimus kraštus mūsų tautiečiai turėjo itin ribotai, todėl daugelį dalykų jam teko išsiaiškinti pačiam. Šiandien Dainius jau gali pasigirti ne tik išskirtiniais atradimais, tačiau ir labai solidžiu – net 110-ties aplankytų šalių – bagažu. Jo tūkstančių kilometrų keliuose būta visko, net stebuklingas pasakas primenančių įvykių. Apsistojęs Vakarų Afrikoje esančioje Benino valstybėje, jis turėjo progą iš arti susipažinti su legendomis apipinta vudu bendruomene ir ne tik stebėti europiečiui sunkiai suvokiamas apeigas, bet ir pats buvo palaikytas ypatingų galių turinčiu žmogumi.

LNK stop kadras

„Klausia, kokią magiją tu skleidi, jiems labai natūralus klausimas, kokia tavo galia. Juokiuosi – aš ne burtininkas, ne vudu, neskleidžiu jokios magijos, sako, kaip tu keliauji, tai sakau: labai paprastai – atsistoju ant kelio, pakeliu ranką, kartais pamojuoju vairuotojui, padarau akių kontaktą ir jis sustoja, jis sako: čia aukščiausio lygio magija“, – įspūdžiais dalinosi Dainius.

Kelionės į Beniną, Nigeriją ar Kamerūną buvo tik nedidelė septynis mėnesius trukusios ekspedicijos po Afriką dalis. Tąkart Dainius planavo pėsčiomis ir autostopu įveikti visą Afriką. Vis dėlto jo planus pakoregavo pažįstamos lenkų keliautojos Kingos mirtis. Atsisakiusi medicininės pagalbos, Ganoje moteris mirė nuo maliarijos. Tačiau prieš mirtį ji Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje, sumokėjusi vos šimto dolerių išpirką, iš vaikų vergovės išgelbėjo mergaitę Malaiką. Įkvėptas gerų Kingos darbų ir įspūdingų kelionių, Dainius nusprendė padėti velionės mamai surasti tą mergaitę.

LNK stop kadras

Sužinojęs kaimo, kuriame Malaika gyveno, pavadinimą, Dainius pasiryžo bet kokia kaina įgyvendinti Kingos mamai duotą pažadą. Vis dėlto užduotis nebuvo lengva – laukė ilgas ir pavojų kupinas kelias. Pėsčiomis kasdien vyras įveikdavo kelias dešimtis kilometrų ir nežinojo, kas jo laukia – dykumos karštis ar nuodingos džiunglių gyvatės.

„Kai esi Sacharoje ir matai miražą, nežinai, ar tai iš tikrųjų miražas, ar matai dalykus. Vėliau supratau, kad kai negauni pakankamai vandens, organizmas nusilpsta ir smegenys siunčia signalus, dėl kurių matai tai ką, norėtum matyti“, – pasakojo keliautojas.

Apie kultūrinius skirtumus, pavojus, tykančius keliaujant po egzotiškas šalis, ir alinančias „Iron Man“ varžybas – šiandien, 20 val., laidoje „Bus visko“ su D.  Kinderiu per LNK.

– Ar jau atgavote jėgas po tiek dienų Atlante?

– Dar atgaudinėju. Yra daug procesų, ką reikia padaryti. Daug interviu, anksčiau po kelionių jų būdavo, tačiau dabar jų gerokai daugiau.

– Ką paruošė mama, kai grįžote į Lietuvą?

– Valgėme šventinę vakarienę. Senelis paruošė bebrieną.

– Ko labiausiai trūko – šaltibarščių, cepelinų?

– Šaltibarščiai buvo pirmas maistas išlipus į krantą. Lietuvaičiai Majamyje pasirūpino atgaiva.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ko nereikėjo daryti pirmą rytą atsibudus jau krante?

– Irkluoti. Išmiegojau labai gerai, be galvos svaigimo. Jokio skirtumo nebuvo – ar valtyje, ar lovoje. Tačiau pasikeitė procedūra – valtyje atsibudęs papusryčiauji ir irkluoji, o dabar jau nereikėjo ir buvo galima gulėti toliau.

– Ar buvo lietuviškų dainų grojaraštyje keliaujant per Atlantą?

– Buvo ir senosios estrados, ir dabartinių dainų. Muzikos skoniai buvo nuo klasikos iki roko. Visko klausiau. Taip lengviau keliauti, surinkti dienos irklavimo valandas – stengdavausi irkluoti 12–14 valandų. Būdavo, kad nebebuvo apie ką galvoti, imdavo miegas, tada gelbėdavo muzika.

– Kaip tavo rankos po kelionės? Ar jau apgijo?

– Taip. Gal tik atrodydavo skaudžiai, tačiau 70 proc. irklavimo jėgos yra iš kojų. Delnai kaip kabliukai – užsikabina už irklų. Faktas, kad pirmomis dienomis nusėjo pūslės, kurios vėliau tapo mazoliais. Vėliau delnai puikiausiai tarnavo. Aišku, tepdavau specialų mišinį, tačiau jį vėliau nuplovė banga. Sekėsi gerai, nebuvo traumų, pertempimų. Buvo nuovargio, trūko kalorijų kartais, bet bendrai viskas klostėti gerai.

– Ar skaičiavote, kiek padarėte grybšnių?

– Manau, bus per 2 mln. Pats neskaičiavau, bet lyginau nuirkluotas distancijas buvusių irkluotojų per Atlantą, kurie plaukė nuo Kanarų iki Karibų. Tai apie 2,8 tūkst. jūrmylių. Jie padaro apie 1,5 mln. grybšnių. Mano atkarpa buvo apie 4,7 tūkst. jūrmylių, manau, bus per 2 mln. grybšnių.

Mano atkarpa buvo apie 4,7 tūkst. jūrmylių, manau, bus per 2 mln. grybšnių.

– Kas labiausiai užknisdavo plaukimo metu?

– Kai matydavai, kad ateina lietus, kuris truks apie penkias minutes, tačiau reikia persirengti. Net daina kartais ilgesnė būna, tačiau jei nepersirengsi, būsi išmaudytas. Lietus labai stiprus ir greitas. Reikėjo užsidėti striukę ir kelnes nuo lietaus.

– Sakoma, kad kartais sunkiau susitvarkyti ne su savo kūnu, kuris patiria apkrovą, o su mintimis. Kaip jums buvo?

– Gelbėja ir malonu, kad žinai, jog judi link tikslo – uosto. Per treniruotes vargindavo, kad padarai ratą ir grįžti į tą patį uostą, erzindavo monotonija. Dabar motyvavo tikslas. Irklavimas buvo smagus. Mokiausi ispanų kalbos užsidėjęs ausinukus.

– Su ausinukais buvai, kad kitiems netrukdytum?

– Per garsiakalbį, kolonėlę gerai nesigirdi. Kartais Atlante pasiilgdavai tylos – vėjas švilpia, bangos.

– Ar per visą kelionę teko susimojuoti su praplaukiančiais laivais?

– Teko kelis kartus. Vieną kartą net tanklaivis atplaukė išsiaiškinti, ar man viskas gerai. Kitą kartą atplaukė katamaranas, šeši asmenys plaukė link Karibų ir paklausė, ar viskas gerai.

– Kur tie irklai ir valtis dabar?

– Irklai ir valtis, visa įranga dabar konteineryje, laive ir juda link Klaipėdos. Po penkių šešių savaičių atplauks.

– 121 diena, teisingai?

– 120 dienų ir 14 valandų. Nėra užbaigtos 121 dienos.

– Jei žinotumėte, kaip viskas bus, ar kartotumėte?

– Kartočiau. Unikali kelionė, kur gali save pažinti. Kai keliauji, esi žmonių bendruomenėje, valstybėje. Net ir kalnai – mažiau monotonijos nei vandenyne.

– Kokie dabar planai?

– Niekada nekeliauju taip, kad bandyčiau perspjauti. Keliauju, kas atrodo smagu, iššūkis. Nesistengiu, kad viena kelionė būtų geresnė nei kita. Perspjauti būtų sunku – išskristi į kosmosą, įkopti į K2.

– Dar planų nėra?

– Yra. Paskelbsiu žiemos pradžioje.

– Vanduo ar tvirta žemė?

– Kelionę noriu susidėlioti, kad per metus galėčiau daugiau kelionių įgyvendinti. Tačiau reikia tvarkaraščio. Per vasarą ir rudenį susidėliosiu viską ir duosiu žinių.

„Visus su šventom Velykom! Laikykite kiaušus tvirtai!“ – feisbuke rašė keliautojas.

Primename, kad A. Valujavičius šia kelione siekia vienviete irkline valtimi perplaukti Atlanto vandenyną nuo Europos iki Šiaurės Amerikos žemyno per 110 dienų ar greičiau ir tokiu būdu paminėti 90-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metines, užfiksuoti Lietuvos ir pagerinti pasaulio rekordą.

Tai įgyvendinęs, keliautojas taps pirmuoju tokį maršrutą įveikusiu lietuviu ir trečiuoju žmogumi pasaulyje.

Keliautojas, kulinaras Vytaras Radzevičius sako, kad dabar mums įprasti patiekalai ar skoniai anksčiau, prieš savo valią atskirtame nuo pasaulio krašte, tiesiog neegzistavo.

Jis puikiai prisimena, kaip paprašytas tėvų eidavo į deficitinėmis prekėmis garsėjusias parduotuves ir stovėdavo ilgose eilėse, kad nupirktų šeimai įvairesnio maisto ir skanėstų.

„Net vaikai žinodavo, kad atsistojus į eilę iš karto reikia aiškintis, ką parduoda, nes jei eisi į priekį klausti, tai gali ir baigtis. Kartą prieš pat nosį, atstovėjus valandą, baigėsi apelsinai. Vos neapsiverkiau. Pasiūlos įvairovė dabar ir tada – nelygintina“, – sako pašnekovas.

Artėjant didžiajai pavasario metų šventei – Velykoms, daugelis jau pradeda planuoti, kur švęs, kokius patiekalus gamins, kaip dekoruos namus ir stalą. Iki nepriklausomybės atgavimo, kurios sukaktį šią savaitę minėsime, pasiruošimo šventėms taip pat netrūkdavo, tačiau jis buvo visai kitoks.

Kaip sako V. Radzevičius, anuomet gamindavai iš to, ką gaudavai arba specialiai pasilaikydavai šventėms: „Esminis skirtumas – stoka prieš lūžtančias lentynas. Pamenu, kad namie būdavo kažkokių produktų, saugomų šaldytuve ar spintelėje, apie kuriuos mama sakydavo – čia svečiams. Tai visada labai laukdavau tų svečių.“

Vardydamas anuomet populiarius šventinius patiekalus, V. Radzevičius prisimena silkę, karbonadus, mėsos maltinukus, keptą žuvį, servelatinę dešrą, baltą mišrainę, pačių marinuotus ar sūdytus grybus, orkaitėje keptą vištą su bulvėmis.

„Iš tikrųjų, ką gaudavai, iš to ir gamindavai. Juk žalieji žirneliai ir majonezas būdavo skirstomi per darbovietes arba galėdavai jų gauti jaunavedžių parduotuvėse prieš vestuves“, – prisiminimais dalijasi kulinaras.

Šventiniam patiekalui puikiai tiktų tuno tartaras – greičiausiai jo esate ragavę kur nors restorane, bet, kaip sako V. Radzevičius, nesunkiai galima paruošti ir namuose.

Tuno tartaras

(2 porcijos)

120 g šviežio tuno filė,

0,5 agurko,

1 šaukštas smulkiai pjaustytų česnakų laiškų,

1 citrinos sulčių,

1 šaukštas obuolių sulčių,

žiupsnis maltų baltųjų pipirų,

žiupsnis druskos.

Pirmiausiai plonai supjaustykite tuno filė, taip pat popieriaus storumo griežinėliais supjaustykite ir agurką. Sudėkite šiuos produktus ir pusę česnakų laiškų į dubenį. Kelis agurko gabalėlius pasilikite papuošti. Sumaišykite citrinos ir obuolių sultis, druską ir pipirus puodelyje. Reikėtų maišyti tol, kol druska ištirps. Užpilkite ant tuno ir lengvai išmaišykite. Sudėkite mišinį į du stiklinius indelius ir bent pusvalandį, prieš patiekdami, palaikykite šaldytuve. Kai jau ruošitės ragauti, išimkite iš šaldytuvo, papuoškite keliomis agurko skiltelėmis ir likusiais česnako laiškais.

„Šiandien turiu 6000 km nuirkluotus vandenynu, savo sąskaitoje! Ir jau čia aš 70 dienų! Step by step! Let's go!!” – feisbuke šiandien paskelbė keliautojas.

Kiek anksčiau jis yra pasiguodęs, kad dėl nepalankių sąlygų jo tempas krito. Savaitę nebuvo vėjo arba pūtė silpnas priešpriešinis vėjas.

„Mano sąskaitoje jau 6000 kilometrų, Atlanto vandenynas ir toliau mano namai. Jeigu ne pasaulio rekordas ir Lietuvoje laukiantys keli darbai, dar pasimėgaučiau gyvenimu čia. Dabar vėl pradėjo pūsti palankūs vėjai ir po truputį judu pirmyn, bet neilgam – kitą savaitę bus ir vėl priešpriešinio vėjo, tad tikėtina, kad net keletą dienų reikės praleisti išmetus parašiutinį inkarą be jokio progreso arba su neigiamu. Taip, kad motulė gamta diktuoja savo taisykles ir reikia žaisti pagal jas. Žmogaus faktorius čia niekam nerūpi. Todėl, turbūt, ir įdomu čia būti“, – delfi.lt cituoja  A. Valujavičių.

Pasakojo, kad vis dažniau pamato banginių ir delfinų. Po paukštį pamato kasdien nuo kelionės pradžios.

Žmogaus faktorius čia niekam nerūpi. Todėl, turbūt, ir įdomu čia būti.

Keliautojas siekia vienviete irkline valtimi perplaukti Atlanto vandenyną nuo Europos iki Šiaurės Amerikos žemyno per 110 dienų ar greičiau ir tokiu būdu paminėti 90-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metines, užfiksuoti Lietuvos ir pagerinti pasaulio rekordą. Tai įgyvendinęs, keliautojas taps pirmuoju tokį maršrutą įveikusiu lietuviu ir trečiuoju žmogumi pasaulyje.