Į Domeikavos seniūnijoje, Salių kaime esančią žaluma apsuptą sodybą, kurioje sovietmečiu veikė legendinė spaustuvė, atvykusius svečius pasitiko "Domeikavos seklyčios" kapela. Renginio metu skambėjo ir mišraus choro "Versmė" atliekami kūriniai.

Prieš metus, kovo 16 d., Knygnešių dieną, anapilin iškeliavo Domeikavos, Kauno rajono ir visos Lietuvos šviesuolis V.Andziulis. Sunkiausiu Lietuvai laiku ant savo pečių nešęs knygnešystės kryžių, V.Andziulis mirė dieną, įprasminančią šią žygdarbišką misiją atlikusius žmones. Tad neatsitiktinai renginiui šiais metais buvo pasirinkta knygnešystės tema. Įprasminti šią idėją domeikaviečiams padėjo Šakių rajono Griškabūdžio kultūros centro folkloro kolektyvas "Nova", pristatęs teatralizuotą programą apie knygnešystę, iššūkius ir pasiaukojimą. Programoje skambėjo autentiški kūriniai ir pasakojimai, papildyti šokiu.

Renginyje dėkota Birutei Andziulienei ir visai Andziulių šeimai už lietuviško žodžio saugojimą ir sklaidą.

Dešimt metų pogrindyje (1980–1990 m.) veikusios "ab" spaustuvės neaptiko sovietinis saugumas. Per tą laiką čia buvo išspausdinta draudžiamos literatūros leidinių bendru 138 tūkst. egzempliorių tiražu. Daugiausia – religinės tematikos leidinių: maldaknygių, tikybos pradžiamokslių, taip pat istorinių, patriotinių leidinių. Sovietinių represijų nepabūgusių dviejų vyrų – V.Andziulio ir Juozo Bacevičiaus – sumanymu gimusi spaustuvė buvo įrengta po V.Andziulio gyvenamuoju namu. Įėjimas į ją buvo paslėptas šiltnamyje, po slankiojančiu vandens baseinėliu. Spaustuvės inventorių iš nurašytų įrenginių surinko ir trūkstamas detales pagamino valstybinėse spaustuvėse dirbęs V.Andziulis. Jo darbavimasis "šiltnamyje" kaimynams nekėlė įtarimų: V.Andziulis su žmona augino gėles – atrodė, kad šiltnamyje jis triūsia prie gėlių. Ilgą kelią iki žodžio laisvės primenančias katakombas galima aplankyti: spaustuvė "ab" dabar yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinys.

Į konferenciją "Knygnešystė Pakaunės krašte" Kauno rajono bibliotekoje rinkosi Vilniaus universiteto Kauno fakulteto mokslo darbuotojai ir Kauno rajono pedagogai. Prisiminta, kad daugybė Pakaunės krašto knygnešių spaudos draudimo metais dešimtis ir šimtus kilometrų nešė lietuviškus laikraščius ir knygas, maldaknyges, rizikuodami netekti gyvybės, prarasti laisvę, būti įkalinti atšiauraus Sibiro platybėse. "Knygas nešė Pakaunės krašto vyrai ir drąsios moterys, nebijoję nei šalčio, nei alkio, nei žandarų smurto. Visi siekė, kad būtų išsaugotas lietuviškas žodis, raštas, kad liktų gyva lietuviška tautinė savimonė", – kalbėjo viena konferencijos iniciatorių ir organizatorių, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė dr. Inga Stepukonienė.

XIX a. pab.– XX a. pr. lietuvių knygnešystė – fenomenas, neturintis analogo pasaulyje. Unikalus reiškinys, įprasmintas į kitas kalbas neišverčiamu žodžiu. Knygnešystė tęsėsi net 40 metų ir padėjo pagrindus nepriklausomai Lietuvos valstybei, atkurtai 1918 m. vasario 16-ąją. Šiandien neabejojama, kad spaudos draudimo metais lietuviškas knygas nešę žmonės daug prisidėjo prie lietuvių kalbos išsaugojimo.

Kauno rajone knygnešių atminimą saugo kryžiai, koplytstulpiai, jų vardais pavadintos gatvės.

"Jie nešė mums nežemišką šviesą – Knygą", – įrašyta ant medinės skulptūros Babtuose, skirtos šio krašto knygnešiams.

Knygnešiui Petrui Varkalai Girininkų kaime, Rokų seniūnijoje, šalia išlikusios sodybos pastatytas koplytstulpis. P.Varkalos vardu pavadinta pagrindinė šio kaimo gatvė.

Vieno garsiausių Pakaunės knygnešių, Kazio Aglinsko vardu pavadinta gatvė Garliavoje, prie namo, kuriame jis gyveno, atidengta memorialinė lenta, jo pavardė įrašyta stogastulpyje.

Zapyškyje stovi stogastulpis, skirtas Sibire nužudytam knygnešiui Jurgiui Žitinevičiui ir Zapyškio knygnešiams atminti. Ant namo Dievogaloje, kuriame gyveno šio krašto knygnešiai Jurgis Žitinevičius ir Motiejus Eimaitis, įrengta ąžuolinė atminimo lenta

Kai kurie knygnešiai amžinojo poilsio atgulę Kauno rajono kapinėse: Panevėžiuko kapinėse – Martynas Ramanauskas, Kulautuvos – Stasys Bulota, Babtų – Kazimieras Jonaitis.

"Kauno rajonas yra pasiekęs aukščiausią pagarbos, dėmesio istorijai ir kultūrai tašką", – kalbėjo konferencijos svečias, Sūduvos krašto mokslo, istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Valentinas Alekna.

Konferenciją organizavo Kauno rajono savivaldybė, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto mokslinė bendruomenė, Kauno rajono švietimo centras ir Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka. "Universiteto mokslininkų ir mūsų krašto pedagogų bendradarbiavimas renkant medžiagą apie knygnešystę ir dalijimasis savo žiniomis bendroje konferencijoje – išties labai sveikintinas", – sakė Kauno rajono savivaldybės vyr. specialistas dr. Antanas Bagdonas.

Mėnulis (jaunatis) teka 6.22 val., leidžiasi 21.57 val.

Vardadieniai:

Butautas, Danutė, Domicelė, Domicijonas, Rimtė, Stanislovas (Stasys)

Datos:

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

1380 — mirė Butautas, Kęstučio sūnus.

1902 — gimė poetas Jurgis Krasnickas. Mirė 1922 m.

1904 — panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, trukęs 40 metų.

1936 — gimė prozininkė Gintarė Banaitytė-Ivaškienė. Išleido nuotykių apysaką ,,Baltasis stumbras“.

1942 — gimė literatūros tyrinėtoja Violeta Kelertienė.

2010 — eidamas 87-uosius metus mirė dirigentas, muzikos kritikas, ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogas Algimantas Kalinauskas.

Gegužės 7-oji pasaulio istorijoje:

1663 — Londone buvo atidarytas Karališkasis Teatras. Tai yra seniausias teatras Anglijoje ir šiuo metu jis žinomas Drury Lane (Drari Lein) teatro vardu.

1833 — gimė vokiečių kompozitorius Johannes Brahms (Johanas Bramsas).

1840 — gimė žymus rusų kompozitorius Piotr Čaikovsky (Piotras Čaikovskis).

1861 — gimė Indijos poetas, dramaturgas Nobelio literatūrinės premijos laureatas Robyndronath Thakur (Rabindranatas Tagorė).

1919 — gimė Evita Peron, Argentinos prezidento Juan Peron (Chuano Perono) žmona, valstybės veikėja.

1920 — SSRS pripažino Gruzijos nepriklausomybę.

1943 — II pasaulinio karo metais sąjungininkai užėmė Tunisą.

1945 — oficialiai kapituliavo Vokietija — baigėsi II pasaulinis karas Europoje.

1960 — SSRS vadovu tapo Leonid Brežnev (Leonidas Brežnevas).

1970 — Somalio valdžia nacionalizavo visas užsienio naftos versloves bei bankus šalyje.

1971 — JAV atšaukė visus apribojimus dolerių vartojimui tarpusavio atsiskaitymuose su Kinija.

1995 — Paryžiaus meras Jacque Chirac (Žakas Širakas) laimėjo Prancūzijos prezidento rinkimus.

1997 — Europos Sąjunga (ES) pagrasino nutraukti dialogą su Iranu, jeigu šios šalies vyriausybės elgesys iš esmės nepasikeis.

1997 — Hagos tribunolas už musulmonų žudynes nuteisė 20 metų kalėti Bosnijos serbų karo vadą Dušan Tadič (Dušaną Tadičių).

1998 — paskelbtas 38 mlrd. JAV dolerių sandėris, kuriuo Vokietijos automobilių pramonės koncernas „Daimler-Benz“ įsigijo JAV „Chrysler Corp.".

1999 — Jugoslavijoje, Belgrade trys Kinijos miesto gyventojai žuvo ir 20 buvo sužalota, kai NATO lėktuvas klaidingai bombordavo Kinų ambasadą.

2011 — sulaukęs 54 metų amžiaus mirė legendinis Ispanijos golfo žaidėjas Severiano Ballesteros (Severianas Beljesterosas).

2011 — į istorinę Lenkijos sostinę Krokuvą, kurioje savo ganytojišką kelią pradėjo kardinolas Karol Wojtylo (Karolis Voityla), vėliau tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi II, atvežtos palaimintojo relikvijos — popiežiaus kryžiaus formos pastoralas ir antkapinė marmuro lenta nuo jo kapo Vatikane.

Gegužės 7-oji šou pasaulyje:

1946 — gimė grupės „Grateful Dead“ būgnininkas Bill Kreutzmann (Bilas Kroicmanas).

1961 — gimė birtų roko grupės „Motorhead“ narys Phil Campbell (Filas Kembelas).

1968 — Aretha Franklin (Areta Franklin) Paryžiuje įrašė „gyvos muzikos“ albumą.

1968 — Reginald Dwight (Redžinaldas Dvaitas) nusprendė pakeisti savo vardą į Elton John (Eltoną Džoną).

1982 — Holivudo šlovės take įsižiebė Diana Ross (Dianos Ros) žvaigždė.

1998 — amerikiečių aktorė Leeza Gibbons (Liza Gibons) buvo apdovanota Holivudo šlovės tako žvaigžde.

1999 — britų dainininkė Lisa Stansfield (Liza Stansfild) debiutavo kine ir nusifilmavo komedijoje „Sūpuoklės“ („Swing“).

2003 — Brodvėjaus muzikantai surengė mitingą, kurio metu išreiškė nepasitenkinimą užmokesčiu už grojimą.

2007 — eidama 49-uosius metus, mirė ekstravagantiškoji mados legenda Isabella Blow (Isabela Blou), viena didžiausių mados pramonės ekscentrikių, padėjusi pradėti karjerą daugeliui aukščiausio lygio modelių ir dizainerių.

Knygnešio Jurgio Bielinio vaikai jį vadindavo „dėde“, nes patys jo nepažino, LRT RADIJUI sako Knygnešio draugijos pirmininkė daktarė Irena Kubilienė. Jos teigimu, tai buvo daroma dėl vaikų saugumo. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys primena, kad J. Bielinis buvo ir publicistas.

Anot A. Vaišnio, J. Bielinis vadinamas viena ryškiausių knygnešystės figūrų pirmiausia dėl to, kad turimas mintyse visas sukurtas knygnešystės tinklas.  Jis pabrėžia, kad šį tinklą kurti pradėjo vyskupas Valančius, todėl ryškiausias nuopelnas priklauso būtent jam. „Jis gebėjo paskatinti ir paraginti kitus. Taip išaugo tokia tinklinė organizacija – maždaug 2 tūkst. asmenų užsiėmė šia ypatinga veikla“, – tvirtina A. Vaišnys.

Jis primena, kad kovo 19 d. minima ir kita svarbi diena – šią dieną 1972 m. buvo išleista Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. „Taigi pogrindinė informacijos platinimo patirtis iš tikrųjų yra gana ilga mūsų istorijoje“, – sako A. Vaišnys.

Anot I. Kubilienės, sunku pasakyti, kaip J. Bielinis tapo knygnešiu, nes apie jį sukurta daug legendų. Ji akcentuoja, kad galiausiai ir pats J. Bielinis tapo legenda, knygnešystės simboliu. „Turbūt visada paskatina poreikis kažkam, ką turi labai giliai savo širdyje, ir protu suvoki, ką galima daryti. Įdomiausia tai, kad J. Bielinis tapo legenda, simboliu ir netgi Juozo Zikaro paminklas, pastatytas Kaune ir skirtas knygnešiams, irgi vaizduoja tą patį J. Bielinį“, – tvirtina I. Kubilienė.

A. Vaišnio teigimu, Vytauto Merkio ir kitų tyrėjų buvo nustatyta, kad apskritai tuo metu spausdinta apie 2,7 tūkst. leidinių. Bendras jų tiražas per 40 metų – apie 5 mln. „Turime įsivaizduoti tuos mastelius. Taip pat –nepamiršti, kad kai kuriems nepasisekdavo [pernešti leidinius – LRT.lt]. Kiekvienais metais 30–40 tūkst. egzempliorių būdavo sulaikoma. Dėl to šiame knygnešystės tinkle nukentėdavo tam tikri žmonės“, – atkreipia dėmesį A. Vaišnys.

Biografai rašo, kad J. Bielinis buvo sumanus ūkininkas – taikė sėjomainą, kasė griovius vandeniui nutekėti, rovė kelmus, kirto krūmus. Biografus stebina įdomus faktas – J. Bielinis gerai sutvarkytą ūkį išnuomojo ir išvyko pasižvalgyti po Vakarų Europą, Vokietiją, Belgiją, Prancūziją. Po kurio laiko per mažąją Lietuvą jis grįžo į gimtinę ir vėl prasidėjo knygnešystės epopėja.

I. Kubilienė pastebi, jog sklando ir kita legenda, kad J. Bielinis vis dėlto nebuvo labai geras ūkininkas arba po kurio laiko, pasinėręs į knygnešystę, jis tapo prastesniu ūkininku. „Paskui net jo vaikai jo nevadino tėvu. Vadino kažkokiu dėde. Jie nebepažino jo. Tai, žinoma, buvo daroma konspiracijos sumetimais. [...] 40 metų trukęs spaudos draudimas pagimdė knygnešystės specializaciją. Vieni spausdino, antri nešė iki sienos, treti slėpė, ketvirti dalino. Tai buvo organizacija“, – sako I. Kubilienė.

J. Bielinis buvo ir publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. A. Vaišnio teigimu, dažniausiai ta publicistika, kurią kūrė J. Bielinis ar kiti autoriai, buvo nulemta aplinkybių. „Ši publicistika įdomi kitokiu, didaktiniu, aspektu. Stengiamasi orientuotis į tuos žmones, kurie turėjo poreikį to laikotarpio knygai. Ta publicistika neišsiskyrė kažkokia ypatinga charakteristika. [...] Tie žmonės, kurie rašė ir apskritai prisidėjo, jautė poreikį, kas tuo metu reikalinga ir iš ko žmonės galėtų skaityti tam tikras aktualijas, mokytis skaityti“, – teigia A. Vaišnys.

Rusijos imperijos valdžiai po 1863 m. sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, ją keturis dešimtmečius į Lietuvą gabeno ir platino knygnešiai. Vienas ryškiausių buvo J. Bielinis. Šios asmenybės garbei kovo 16-oji minima kaip knygnešių diena.

Kaune, prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Knygnešių sienelės ir skulptoriaus Juozo Zikaro sukurto paminklo „Knygnešys", trečiadienį vyko tradicinis Jono Pauliaus II gimnazijos rengiamas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos minėjimas.

Šiais metais sukanka 110 metų, kai Lietuvoje buvo panaikintas spaudos ir gimtojo žodžio draudimas. Nė viena pasaulio tauta neišgyveno gimtosios kalbos draudimo, o Lietuvoje 40 metų žmonės negalėjo mokytis, spausdinti knygų gimtąja kalba. Spaudos draudimui priešinosi visa tauta, bet didžiausias nuopelnas dėl gimtojo žodžio likimo priklauso knygnešiams.

Minėjimas buvo pradėtas valstybės himnu, Knygnešių himnu ir gėlių padėjimu prie Knygnešių sienelės. Gimnazijos direktorius Liudvikas Lukošius kreipėsi į mokinius ir mokytojus, kvietė puoselėti gimtąją kalbą, mylėti savo miestą ir tėvynę Lietuvą. 

Minėjimo dalyvius sveikino miesto meras Andrius Kupčinskas, gimtosios kalbos svarbą pabrėžė „Naujosios Romuvos" redaktorius Andrius Konickis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Audronė Gedutienė kalbėjo apie lietuvių grožinės literatūros pradininką Kristijoną Donelaitį, jo poemos „Metai" turtingą kalbą, priminė, kad poema Lietuvoje pirmą kartą išspausdinta tik 1914 metais. Už tai turime būti dėkingi Jurgiui Šlapeliui.

Rašytojas Alfas Pakėnas priminė, kad uždraustų lietuviškų knygų platinimu rūpinosi rašytojas, kunigas J. Tumas - Vaižgantas, kurio 145-ąsias gimimo metines minėsime šiemet. „Už knygų platinimą grėsė kalėjimas, dėl to ir Vaižgantas, ir jo brolis nukentėjo. Rašytojas, būdamas 29 metų, pražilo. Seniau knygą visi brangino, o dabar reikia įvairių akcijų, kurios paskatintų žmones skaityti", – kalbėjo A. Pakėnas.

Pasak Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko Juozo Dingelio, „Kaunas moka branginti lietuvišką žodį, gerbia tautai nusipelniusius knygnešius, o Jono Pauliaus II gimnazija augina patriotus".

Minėjimo metu koncertavo „Gilės" ansamblio dainininkai, muzikantai ir šokėjai. Septyniems gimnazistams, kurie pasižymėjo įvairiuose konkursuose, puoselėjančiuose gimtąją kalbą, buvo įteikti padėkos raštai.

XX a. pradžioje buvo surengta pasaulinė paroda, kuria buvo siekiama parodyti XIX a. žmonijos pažangą. Amerikos lietuvių pastangomis parodoje įsteigtas lietuvių kambarys, kuriame, be kita ko, buvo pateikiama statistika, kiek nuo spaudos uždraudimo į Lietuvą įgabenta Prūsijoje ir Amerikoje nelegaliai spausdintų lietuviškų leidinių. „Šitai labai labai sunervino rusų valdžią“, – 1954 m. „Amerikos balso“ interviu prisimena inžinierius, profesorius Bronius Prapuolenis.

Jį kalbino „Amerikos balso“ žurnalistas Povilas Labanauskas.

Amerikoje gyvena nebedaug Lietuvos senųjų veikėjų, prisimenančių spaudos draudimo laikus. Šiandien turime malonią progą [pakalbinti] Vinco Kudirkos asmeninį pažįstamą, jo laikų veikėją, kuris sutiko pasidalinti su „Amerikos balso“ klausytojais savo prisiminimais iš tų sunkiųjų laikų.

– Kokios tada buvo nuotaikos, kaip lietuviai kovojo su spaudos draudimu?

– Labai atkakliai daug darbo atliko knygnešiai. Knygnešiais turėtume vadinti ne tik tuos, kurie per rubežių iš prūsų nešė knygas, bet ir tuos žmones, katrie skleidė po Lietuvą tuos raštus. Jie ne mažiau rizikavo pakliūti į rusų nagus. Buvo ir valsčių, įstaigų ir pavienių asmenų bandymų klabyti rusų valdžią savo prašymais, kad leistų mums spaudą. Nuolatiniai klabinimai ir nelaimingasis Rusijos su Japonija karas pagaliau po ilgų kovų privertė rusų valdžią pagreitinti spaudos leidimą.

Nereikia praeiti pro šalį ir tų pastangų, kurias darė broliai amerikiečiai. Būtent 1900 m., t. y. šio amžiaus pradžioje, Paryžiuje buvo suruošta pasaulinė paroda parodyti, kokią pažangą XIX a. padarė žmonija. Amerikos lietuvių pastangomis ir lėšomis toje parodoje buvo įsteigtas lietuvių kambarys, kuris, be kitų lietuviškų reikmenų, rodė statistiką, kiek nuo pradžios uždraudimo ligi pradžios šio šimtmečio buvo įgabenta į Lietuvą nelegaliai spausdintų prūsuose ir Amerikoje lietuviškų spaudinių, knygų ir gazietų. Šitai labai labai sunervino rusų valdžią.

– Gal pamenate, kiek tuo laiku buvo išleista knygų?

– Nepamenu. Per tūkstančius buvo išleista. Ir žinovai, pasiremdami tuo, prikišo rusų valdžiai, kaip ji neišmintingai daro. Vien tokie spaudiniai eidavo be muitų į Lietuvą. O pinigai spausdinimui likdavo ar prūsuose, ar Amerikoje. Ypač pralobo spaustuvininkas Otto von Mauderode Tilžėje. Gražiausius namus išsistatė pelnydamasis daug iš lietuviškų spausdinimo maldaknygių ir kitų raštų.

– Taigi knygos būdavo daugiausia spausdinamos Tilžėje? Amerikoje irgi buvo, tik šiek tiek mažiau?

– Mažiau, bet buvo.

– Kur Amerikoje spausdindavo knygas?

– Daugiausia iš Filadelfijos mes gaudavome knygų.

– O kokie laikraščiai, Amerikoje spausdinami, pasiekdavo Lietuvą?

– Pasiekdavo Juozo Paukščio Brukline 1886 m. išleista „Vienybė lietuvninkų“. Paskui Čikagoje leidžiama Antano Olšausko „Lietuva“.

– Ar tamstai teko toje parodoje Paryžiuje dalyvauti?

– Neteko. Ir gaila, kad labai mažai lietuvių iš Lietuvos atsilankė. Vieni gal dėl baimės, kiti – kad neįprasta buvo taip toli po Paryžių važinėti. Bet štai ką mums vienas inteligentas lietuvis, atsilankęs toje parodoje, pasakojo, kai grįžo. Toje parodoje buvo matoma daug slaptų rusų agentų. Tą inteligentą pasišaukė jo pažįstami aukšti rusų valdininkai ir draugišku būdu pradėjo klausinėti, ko jis ten važiavo ir ką jis matė. Šitas, supratęs, kame dalykas, pasakė, kad ne tik matė Afrikos tautelių, valdomų Prancūzijos, išstatytus namukus ir pažangą, bet matė ir lietuvišką gryčią, kurioje jį nustebino statistika išleistų užrubežiuje lietuviškų knygų. Į to valdininko klausimą, kad jis paaiškintų jiems daugiau, šis juokdamasis atsakė: „Kadangi tą parodą ruošė ne Lietuvos lietuviai, o Amerikos lietuviai, tad rūpimu jums klausimu malonėkite kreiptis į Amerikos lietuvius arba į savo pasiuntinį Vašingtone, kam jis leido tą parodą amerikiečiams padaryti.“ Šitie, supratę, kad juokais paverčia tas interviu, ir pasiliovė jo klausinėję ir atleido.

– Minėjote, kad būdavo spausdinami visokie atsišaukimai ir kad jie būdavo lipdomi ant tvorų ir sienų.

– Ant tvorų, ant telegrafo stulpų, ant sienų. Ir jie sudarydavo daug rūpesčių rusų policijai ir valdžiai, katra keikdavo lietuvius ir sakydavo, kad tie lietuviai turi kokius ypatingus klijus, katrų negalima nudraskyti. O lietuviai juokdavosi – tuos klijus darydavo iš smulkiai sumaltų ruginių miltų, pridėdami dar paprastų klijų.

– Rodos, V. Kudirkos veikale yra pasakojama...

– V. Kudirka savo raštuose satyriškuose labai išjuokė šituos rusus. Ir net šaržuotai aprašė savo veikale „Viršininkai“, kaip vienas toks plakatas buvo prilipdytas prie kaimo išeinamosios būdelės. Jį, negalėję atplėšti, visi vežė į apskrities miestą. Vilkaviškyje tada siautė žinomas Linkas, jį V. Kudirka pajuokė savo raštuose, pavadinęs rusiškai „lievša“ (kas reiškia „kairysis“). Vilkaviškyje tada gyveno trys lietuviai: daktaras Petras Matulaitis, veterinarijos gydytojas Bulota ir miesto mokyklos mokytojas Vincas Paulukaitis. Kadangi jie arti rubežiaus gyveno, tai naudodavosi pereinamomis rubežių kortelėmis ir dažnai važiuodavo į Tilžę tvarkyti finansinių klausimų. Su finansais būdavo labai blogai, ir ne kartą juos išvadavo daktaras Braužis, katras gyveno Tilžėje. Kai šitie negalėdavo užsimokėti, jis už juos užmokėdavo, kol bus Lietuvoje surinkti pinigai. Bet ilgainiui tie trys vyrai buvo išganioti. Daktaras Petras Matulaitis buvo išsiųstas į Viatkos guberniją, Bulota buvo išsiųstas į Besarabiją, o Palukaitis buvo paliuosuotas iš savo vietos ir išvažiavo iš Lietuvos į Varšuvą, kur darbavosi tarpe lietuvių.

– Tos knygos, kurios būdavo spausdinamos Tilžėje, turbūt dar Šveicarijoje, paskui – Amerikoje, pasiekdavo pasienį. Kas jas imdavo, kaip ta organizacija veikė?

– Eidavo trys takai. Vieni eidavo iš prūsų ant Kalvarijos. Paskui eidavo iš Naumiesčio, ir kiti eidavo per zanavykus.

– Kas nešdavo knygas? Vien vyrai? Ar kartais nešdavo ir moterys?

– Moterys pasislėpę (ir kaip gudriai) nešdavo šitai. Buvo atsitikimų ir tokių, kad vienas senelis Žaliagiris (jis gyveno netoli Žaliosios Suvalkų gubernijos) vieną kartą taip parėjo su knygomis iš Sudargo. Jį aprėdė ubagu. Pintinę vieną pririšo, pintinę kitą pririšo, nes jam reikėjo eiti keliais pro kardonus rusų. Senelis, eidamas pro kardonus, tyčia užeidavo pas rusus, persižegnodavo ir poteriaudavo. Kada jam duodavo dvi kapeikas ar kapeiką saldotai, tai sakydavo, kad nenorįs – duokite jam duonos. Tuo jis, taip sakant, numalšindavo jų smalsumą, kad yra tikrai ubagas.

– Ar moterims sekdavosi lengviau praeiti?

– Moterys po sijonais turėdavo. Kiti papirkdavo muitinės valdininkus, (...) nes jie su kortelėmis pereinamomis pereidavo. O šiaip nešdavo naktimis pasišventėliai, nes iš nešiojimo raštų kontrabandos buvo labai menkas uždarbis. Dideliausią uždarbį kontrabandininkai turėdavo nešdami cigarus ir gėralus.

– Ar tarp tų knygų būdavo daug ir religinio pobūdžio?

– Labai daug buvo religinių, ypač maldaknygių buvo daug. Ir ant jų visų buvo fiktyviai išspausdinta rusiškai „dozvoleno cenzuroju, Wilno, Zavadskis“.

– Iš tikrųjų to leidimo nebuvo?

– Ne, nebuvo to leidimo.

– Gal tartumėte porą žodžių apie spaudos reikšmę? Ar lietuviškos spaudos palaikymas draudimo laikotarpiu turėjo labai didelės reikšmės lietuvių atgimimui?

– Turėjo neišpasakytą reikšmę. Jeigu mes nebūtume turėję leistos spaudos ir jeigu nebūtų išėję „Vilniaus žinios“, mes nebūtume turėję nė Didžiojo Vilniaus Seimo 1905 m., katrą sušaukė Jonas Basanavičius. Ir nebūtume atgavę nepriklausomybės. Spaudos yra begalinė reikšmė.

– Ar buvo pavienių lietuvių, kurie išsiskyrė savo veikla?

– Spaudos draudimo laikais veikė ne tik valsčiai, sąjungos, katros klabino rusų valdžią savo prašymais, bet ir pavieniai asmenys sudarydavo sąmoningai precedentus, kad iškeltų Lietuvos draudimo klausimą rusų spaudoje ir visuomenėje. Tarp tokių yra inžinierius Macijauskas, katras išleido lietuvišką žemėlapį su užvardinimais lietuviškais. Valdžia jį konfiskavo, kaip žinoma, ir ėjo teismai valdžioje, ligi pasiekė senatą. Macijauskas įrodė, kad draudimas spaudos nėra įstatymo numatytas, o tik biurokratų sumanymas. Ir tokiu būdu laimėjo tą.

Paskui kitas – tai nenuilstamas Povilas Višinskis. Jis atspausdino lietuviško teatro, jau leisto valdžios, cenzūruoto, afišas lietuviškai. Taip pat kilo teismas. Daktaras Grinius Marijampolėje veikė daug. Jo ir „Žagrės“ draugijos pastangomis 1911 m. buvo surengta ūkio paroda Marijampolėje, kurioje dalyvavo ir lietuviai.

Paskui daug veikė Petras Kriaučiūnas. Jis Marijampolėje buvo gimnazijos mokytojas. Jis pats mažai parašė, bet kaip agitatorius buvo nepaprastas. Kai kurie mūsų entuziastai jį sugretino su šventu Povilu, kad jis mokėjo labai šitai plėsti. Ir senelis kunigas Sidaravičius Sudarge. Daugiausia jis platindavo dorinio ir bažnytinio turinio knygas.

– Labai ačiū tamstai už tiek daug gražių prisiminimų iš spaudos draudimo laikų.