Apie tai pranešė Rusijos nepaprastųjų situacijų ministerija.

Klinika buvo įsikūrusi pirmajame ir cokoliniame gyvenamojo namo aukštuose. Gaisras kilo ketvirtadienio naktį viename pirmojo aukšto kabinete.

Ministerijos spaudos tarnyba nurodė, kad 16 žmonių per gaisrą buvo išgelbėti, gaisras užgesintas.

Klinikos direktorė sulaikyta.

Pirminiais tyrėjų duomenimis, dalis pacientų klinikoje gydėsi anonimiškai, todėl žuvusiųjų tapatybei nustatyti reikės genetinės ekspertizės.

Ministerijos duomenimis, per pirmąją sprogimų bangą netoli Ačinsko esančioje karinėje bazėje rugpjūčio 5-ąją vienas žmogus žuvo ir dar 14 buvo sužeisti, iš jų šeši – hospitalizuoti dėl vidutinio sunkumo traumų.

„Po virtinės pakartotinių sprogimų rugpjūčio 9-ąją medicinos pagalbos kreipėsi 18 žmonių, vaikų tarp nukentėjusiųjų nėra“, – sakoma ministerijos pranešime spaudai.

„Septynis prireikė hospitalizuoti; iš jų du perkelti į karinę ligoninę, kiti du – sanitarinės aviacijos reisu atgabenti į krašto klinikinę ligoninę, apžiūrėti ir išleisti gydyti ambulatoriškai“, – pridūrė ministerija.

Jije dalyvavo rekordinis šalių skaičius - 58, 2645 dalyviai, 643 universitetai, 11 sporto šakų!

Mūsų šalies sportininkai dalyvavo keturiose sporto rungtyse: dailusis čiuožimas, orientavimosi sportas slidėmis, snieglenčių sportas ir akrobatinis slidinėjimas. Iš viso Lietuvos delegaciją sudarė 12 žmonių.

Geriausią rezultatą iš visų sportininkų parodė snieglentininkas Garbrielius Bakševičius, užėmęs 13 vietą.

Gabrielius Bakševičius (Taikomųjų mokslų Hagos universitetas), treneris Arūras Morauskas

Snieglenčių sportas (Slopestyle rungtis) – 13 vieta 52.25 taškai (24 dalyviai).

Mikas Glatkauskas (Oslo universitetas), treneris Artūras Morauskas

Akrobatinis kalnų slidinėjimas (Slopestyle rungtis) – 15 vieta 46.00 taškai  (23 dalyviai).

Elžbieta Kropa (Lietuvos sporto universitetas)

Solisčių trumpoje programoje 18 vieta, po laisvosios programos bendroje įskaitoje 16 vieta 127.21 taškai (Viso 35 dalyvės)

Judita Traubaitė (Vilniaus universitetas), treneris Svajūnas Ambrazas

Sprinto varžybos - 16 vieta, laikas 15:33 (42 dalyvės);

Persekiojimo lenktynės - 20 vieta, laikas 37:20 (40 dalyvių);

Vidutinės trasos varžybos – 14 vieta, laikas 40:02 (37 dalyvės).

Miglė Sušinskaitė (Vilniaus kolegija), treneris Svajūnas Ambrazas

Sprinto varžybos - 32 vieta, laikas 19:14 (42 dalyvės);

Persekiojimo lenktynės - 34 vieta, laikas 48:07 (40 dalyvių);

Vidutinės trasos varžybos – 31 vieta, laikas 47:13 (37 dalyvės).

Ignas Ambrazas (Vilniaus Gedimino technikos universitetas), treneris Svajūnas Ambrazas 

Sprinto varžybos - 19 vieta, laikas 18:11 (51 dalyvis);

Persekiojimo lenktynės - 22 vieta, laikas 42:32 (46 dalyviai);

Vidutinės trasos varžybos – 27 vieta, laikas 40:88 (46 dalyviai).

Rokas Vaitkus (Vilniaus kolegija), treneris Svajūnas Ambrazas

Sprinto varžybos - 29 vieta, laikas 18:56 (51 dalyvis);

Persekiojimo lenktynės - 32 vieta, laikas 46:12 (46 dalyviai);

Vidutinės trasos varžybos – 43 vieta, laikas 47:52 (46 dalyviai).

Mišrių komandų sprinto varžybose I – oji Lietuvos komanda, kurią sudarė Judita Traubaitė ir Ignas Ambrazas užėmė 14-ąją vietą, laikas 52:49. II – oji komanda Rokas Vaitkus ir Miglė Sušinskaitė finišavo 18 vietoje, laikas 1:01:39. Viso startavo 20 komandų.

Daugiausiai medalių iškovojo:

I vieta - Rusija 111 medalių (40 aukso, 39 sidabro, 32 bronzos)

II vieta – Korėjos Respublika 14 medalių (6 aukso, 4 sidabro, 4 bronzos)

III vieta – Japonija 13 medalių (5 aukso, 4 sidabro, 4 bronzos).

Didžiausios delegacijos:

1. Rusija - 458

2. Kinijos Liaudies Respublika - 163

3. Japonija - 146

4. Šveicarija - 141

5. Kazachstanas -  136

Vietos gyventojai pasakoja, kad Daldykano vandenys tokia spalva nusidažo toli gražu ne pirmą kartą. Ne, dumblių žydėjimas čia niekuo dėtas. Tai tiesiog eilinis nuotėkis iš Nadieždinskij metalurgijos kombinato, kuris vietinių švelniai vadinamas Nadiežda (liet. – viltis).

Į upę vis sukraujuojanti Nadiežda, kurioje gryninamas nikelis, priklauso Rusijos metalurgijos milžinei „Norilsk Nikel“. Bendrovė linkusi abejoti savo kalte, tačiau leidiniui „Syberian Times“ patvirtino, jog dėl visa ko patikrins savo įrenginius ir sistemas.

„Norilsk Nikel“ atstovas spaudai nepatvirtino, kad įmonės teritorijoje įvyko avarinis teršalų nuotėkis, pasiekęs Daldykano upės vandenis. „Vis dėlto vykdomi intensyvūs aplinkosaugininkų stebėjimai, taip pat ir iš sraigtasparnių“, – sakė bendrovės atstovas.

Įmonė ne tik ėmė ieškoti nuotėkio, bet ir dėl visa ko pristabdė apsukas. Be to, bendrovė vietos naujienų agentūrai „Tayga Info“ pateikė nuotrauką, kurioje upės vandenys įprastos spalvos, t. y., be kraujo raudonio. Tiesa, abejojama, ar fotografijoje įamžintas tinkamas upės fragmentas.

„Mūsų žiniomis, upės vanduo šiandien įprastos spalvos“, – teigiama bendrovės pranešime spaudai.

Krasnojarsko krašte, kaip ir kiti atvežti lietuviukai, buvo laikomas banditu ir sovietų tautos išdaviku, tačiau yra aplankęs didžiausią Rusijos deimantų klodą – Popigajaus astroblemą. O taip pat – bene rečiausiai pasaulyje žmonių aplankomą ir sunkiausiai prieinamą paveldo objektą Putoranos plynaukštę.

Jo neeilinio gyvenimo gija jau netrukus pasieks visus skaitančiuosius lietuviškai: sekmadienį Bistrampolio dvare vyks S. Sidaro knygos „Vis tolstantis horizontas“ pristatymas ir fotoparoda. Su mūsų skaitytojais S. Sidaras sutiko iš anksto pasidalinti kai kuriais nuotykiais.

– Koks įdomiausias įvykis aprašytas jūsų knygoje?   

– Vieno kurio negalėčiau išskirti. Bet galbūt jums bus įdomu sužinoti, kad kalbatės su vieninteliu žmogumi, valgiusiu šašlyką iš mamuto.

Keliaudami amžiname įšale suradome mamuto kūną, kurį graužė šiaurės lapės. Nuviję lapes pamatėme, kad atradome tikrą retenybę: kūną, ant kurio išlikusi mėsa. Šiaurėje mamutų kaulų labai daug, daugybė žmonių jų ieško, kad pardavinėtų. Tačiau tokių radinių kaip išlikusi mamuto mėsa itin reta. Todėl nedrąsiai atsipjovėme po gabalą ir išsikepėme. Nebuvo taip, kad reikėtų tai daryti iš alkio, maisto turėjome, bet buvo įdomu: ne kiekvienas mokslininkas gali pajusti senovę dar ir skonio receptoriais. Tas mamutas turėjo būti miręs prieš maždaug 20 tūkst. metų. Bet mėsa buvo skani.

– O ar pats rinkote tokias brangenybes, kaip mamutų kaulai, ar nesusigundėte geru uždarbiu?

– Tiesą sakant, turėjau keletą ilčių. Esu geologas, mano darbas susijęs su įvairiomis naudingosiomis iškasenomis, įskaitant ir brangakmenius, todėl buvo laikotarpis, kai juos pjausčiau, apdirbinėjau. Bet galiausiai uždariau savo laboratoriją: tarybinėje Rusijoje nebuvo tinkama rinka.

– Esate suskaičiavęs, kad vykdėte 54 mokslines ekspedicijas, kurios apimdavo po 600–700 kilometrų. Ar jose pasitaikė tokių vietų, kuriose buvote vienintelis jas aplankęs žmogus?

– Į pasaulinio paveldo sąrašą yra įrašyta Putorano plynaukštė, apimanti visas subarktines ir arktines ekosistemas, nepaliestus ežerus ir upes. Kai dirbau joje prieš 30 metų, buvau toks vienintelis. Putoranas apibūdinamas kaip sunkiausiai pasaulyje pasiekiama vietovė. Į plynaukštę galima patekti tik sraigtasparniu, tokia kelionė dabar kainuotų apie 15 tūkst. eurų. Tiesa, galima plaukti itin srauniomis upėmis, bet taip galima ir galą gauti. Putorano upės turi didžiausius slenksčius. Jei aukščiausi ir gerai žinomi Viktorijos kriokliai Afrikoje yra 108 metrų aukščio, Putorano upių aukščiausias krioklys yra 482 m., kai kas skaičiuoja, kad dar aukštesnis.

– Knygoje aprašote ir, pavyzdžiui, akistatą su vilkais, nuo kurių pavyko apsiginti tik šūviais. Ar daug kartų teko žiūrėti mirčiai į akis?

– Neskaičiavau. Apie tokią akistatą iš tiesų ne iš karto pradedi galvoti, tik kai praeina viena, kita diena. Kartą kaip tik į Putaraną mane turėjo užkelti lėktuvėlis, vadinamasis „kukurūznikas“. Prieš pakilimą lakūnai atėjo pas mane ir sako: mūsų paprašė skubiai nugabenti ligonį, jūs dar palaukite, mes per valandą apsisuksim ir grįšime jūsų skraidinti. Po valandos jie negrįžo, o po dviejų sužinojome, kad lėktuvas sudužo ir visi trys juo skridusieji žuvo.

– Ar šiandienos keliautojams rekomenduotumėte leistis į Sibirą?

– Tikrai rekomenduoju. Džiaugiuosi, kai jie atvažiuoja. Štai lietuvių jaunimas su manimi susitinka Krasnojarsko krašte. Nors jie važiuoja tvarkyti tremtinių kapų, jų tikslai kiti – patriotizmo, lietuvybės ugdymas – vis vien jie susipažįsta su tuo kraštu. Sibire yra kai kurios įdomiausios vietos pasaulyje. Kaip pats didžiausias deimantų „sandėlis“ – Popigajaus astroblemą. Net nežinau, kiek milijardų karatų deimantų susidarytų juos visus iš ten iškasus. Bet jie labai smulkūs, tad kol kas niekas nerenka. Šie deimantai atsirado prieš 40-50 mln. metų, kai į žemę krito didelis asteroidas. Nuo jo smūgio visa organika, buvusi žemės sluoksniuose, persikristalizavo į deimantus.

– Jūsų knygoje radau tokią ištrauką: „Ore pilna ledo kristaliukų, o tai reiškia, kad termometro, jeigu jį turėtume, spiritinis stulpelis nusileistų jau žemiau nei 50 laipsnių. Oras tokiu metu darosi aštrus, girdimumas – padidėjęs. Jeigu per tokį šaltį sudėtum lūpas vamzdeliu ir pūstum srovele orą, jis gurgždėtų lyg plėšomas šilkas.

– Kodėl taip darosi? – klausia manęs vienas kajūras.

Atsakau, kad tai treška ledo kristalėliai, plaukiojantys šaltame ore: leisdamiesi jie vienas prie kito liečiasi, trinasi, ir pasigirsta toks garsas. Evenkai netiki. „Oras gyvas, jam labai šalta, ir jis verkia iš šalčio, nenori eiti iš šiltos burnos,“ – aiškina evenkai.“

Atrodo, kad labai daug esate matęs, pajutęs, gal net išmokęs. Ko jus išmokė laukinis Sibiras?

– Jei mane išmestų į tundrą ar taigą visiškai vieną, galiu išgyventi ir kitiems apie tai papasakoti. Situacijose, kai to prireikė, buvau ne vieną kartą. O ieškodamas aukso, deimantų, kitų naudingųjų iškasenų daugiau sužinojau apie žemę. Aišku, ne tiek, kiek dievas žino, bet jei jis žino dešimtukui, tai aš – kokiam trejetukui. Ir tai man malonu.

Svarbiausia pamoka turbūt būtų nenustoti keliauti ir domėtis. Žinote, neseniai mačiau gal dvejų metų vaikutį, kuris, stovėdamas prie lango, braukė per stiklą kaip per telefono ekraną. Dabar dauguma žmonių į visą pasaulį ir žiūri tik per mažytį telefono langelį.

– Kai buvote vaikas, jūsų tėvą nušovė, motiną nuo patirto siaubo suparalyžiavo, o jus su broliu ir močiute išvežė į Jarcevo kaimą, nutolusį tūkstančius kilometrų nuo namų. Kai kurių valstybių lyderiai tada su žmonėmis galėjo daryti ką nori. Kaip manote, ar tokie laikai gali pasikartoti, kol dar esame gyvi?

– Jie jau pradėjo kartotis. Dalyvaudami projekte, kurio tikslas – sutvarkyti lietuvių Sibiro tremtinių kapus, kasmet turime pereiti vis didesnes kliūtis. Mes visi, ten gyvenantys lietuviai, laikomi Europos agentais ir esame labai atidžiai stebimi. Tačiau vietinė Krasnojarsko valdžia mus dar palaiko, rūpinasi kitomis tautinėmis bendruomenėmis, gyvenančiomis Sibire – ja dar galime kliautis.

Krasnojarske lietuvių kalbos mokykla veikia dešimtus metus. Į ją susirenka ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

Į Krasnojarsko biblioteką, lietuvišką salelę Sibiro centre, savaitgaliais susirenka ne tik vaikai, į ją ateina vis daugiau ir suaugusiųjų, norinčių su giminėmis Lietuvoje bendrauti lietuviškai.

„Esame lietuviškoje klasėje, lietuviškoje mokykloje, kuri vadinasi „Saulutė“. Čia gal ne visi mokiniai lietuviai, bet jų bus daugiau žiemos metu“, – teigia lietuvių mokyklos vadovas Saulius Sidaras.

Prieš dešimtmetį įsikūrusi lietuvių tautinė kultūrinė autonomija „Lietuva“ pakvietė visus norinčius išmokti lietuviškai. Profesionalių pedagogų iki šiol neturi, tad moko vieni kitus.

„Pirmą kartą į Lietuvą nuvažiavau dvidešimties metų. Jau baigusi du aukštosios mokyklos kursus. Ir aš ne viską supratau ten, Lietuvoje. Kalbėti nelabai moku, tad buvo nelabai smagu“, – pripažįsta tremtinė  Bronė Suprunenko.

Ištremti į Sibirą ir pasilikę ten žmonės sako norintys nepamiršti lietuvių kalbos, taip pat atnaujina istorijos, geografijos, lietuvių etninės kultūros  žinias.

Krasnojarske gyvenantys lietuviai sako, kad Lietuvoje pirmiausiai aplanko tas vietas, iš kur buvo ištremti. Pranas Mašnickas su tėvais į Sibirą buvo išvežtas iš tuometinio Pašvitinio valsčiaus.

„Praeitą kartą buvau, paėmiau [žemių] saują, ir ašaros pradėjo bėgti. Žinau, kad čia krauju ir prakaitu aplieta žemė“, – sako tremtinys P. Mašnickas.

Prieš naujus mokslo metus pirmą kartą atėjusiems į mokyklą, nepaisant amžiaus, buvo įteikti Lietuvos  pirmoko pasai.

Krasnojarsko lietuviai norėtų turėti daugiau lietuviškų vadovėlių ar sulaukti profesionalaus pedagogo, tačiau ir taip dėkingi vyriausybei, skyrusiai lėšų tremtinių kapams tvarkyti.

Krasnojarske gyvenantys lietuviai, gavę Lietuvos Kultūros ministerijos paramą, pradėjo tvarkyti tremtinių kapus. Dar šiemet ketinama sutvarkyti keletą kapinių ir pastatyti kryžius. Kartu su lietuviais Kobriko gyvenvietėje kapines tvarkė ir „Panoramos“ korespondentai.

Grupė Krasnojarsko regioninės lietuvių tautinės kultūrinės autonomijos „Lietuva“ aktyvistų, apsiginklavusių pjūklais, kirviais, mobilia elektros stotimi ir medienos atsargomis, po ilgų klaidžiojimų taigoje surado dar vieną tremtinių amžinojo poilsio vietą šalia Kobriko gyvenvietės.

Sibiro platybėse gausybė vietų, kur po ilgų ieškojimų dar galima pamatyti lietuviškos istorijos ženklų. Tremtiniams pastatyti kryžiai supuvo, tvorelės išlūžo. Tokių kapinaičių dešimtys.

„Labai daug. Bet mes visų jų surasti negalime, todėl, kad kaimų jau nebėra. Čia buvo kaimas, dabar auga miškas. Mes važiuojame ir, kur surandame, statome kryžius“, – sako geologas, tremtinys Saulius Sidaras.

7200 tremtinių šeimų, iš Lietuvos atvežtų į Krasnojarsko kraštą, paskutinė poilsio vieta dažnai tapdavo bendras kapas.

„Atminimas turi likti. Nors aš ir gimiau Krasnojarske, vis tiek save laikau lietuviu. Mūsų liko ne tiek daug, todėl turime stengtis, kad išsaugotume mūsų protėvių atminimą“, – rusiškai sako tremtinio anūkas Donatas Zakaras.

„Mano artimųjų gyvų jau nėra. Lietuviškai nelabai kalbu. Galbūt kas nors taigoje ir mano artimųjų kapelius sutvarkys“, – sako tremtinys Romas Gečys.

Kapinaitėse stovinti skulptoriaus Jono Maldučio sukurta Dievo Motinos skulptūra atnaujinta Andrio Salio. Jai prigijo Kobriko Madonos vardas.

„Čia buna tie žmonės, kurie, sakykime turi neseniai mirusius gimines palaidotus čia. Tai jie rūpinasi savo artimųjų kapinaitėmis. O dėl lietuviško plotelio, tai išskyrus mus niekas dauigiau nesirūpina. Matote, koks čia kelias, kaip reikia čia atsibrauti“, – sako Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Rasiulis.

Lietuvių bendruomenes, kad šios tvarkytų kapus, finansiškai paremė Lietuvos Kultūros ministerija.

„Visur yra lietuvių ir jie pasiryžę tvarkyti kapelius, kaip Viktoras Bilotas, kuris koordinuoja, vienija. Ir manu, kad šis judėjimas tęsis ir toliau, jei Lietuvos Vyriausybė, kad ir nedidelėmis lėšomis, parems. Jie sako, kad Lietuva atkreipė į juos dėmesį“, – sako Antašavos parapijos klebonas Rimantas Gudelis.

Krasnojarsko krašte iš 300 gyvenviečių išliko apie 50 kapinių, kuriose palaidoti tremtiniai. Kitos kapavietės baigia sunykti.

Į Rusijos Krasnojarsko sritį ketvirtadienį išvyksta 16 ekspedicijos „Misija sibiras '14“ dalyvių, jie lankysis lietuvių tremties vietose.

Į dvi savaites truksiančią kelionę „Misija sibiras“ dalyviai bus palydimi ketvirtadienį iš Vilniaus geležinkelio stoties - ekspedicijos išlydėjimas bus vienu pagrindinių Pasaulio lietuvių vienybės dienos renginių.

Kaip BNS sakė vienas ekspedicijos organizatorių Ignas Rusilas, Krasnojarsko srityje buvusiose lietuvių tremties vietose bus lankomos ir lietuvių kapinės, taip pat ten likusios lietuvių bendruomenes

„Gyvenviečių, kurias ruošiamės aplankyti, yra iki dešimt. Be abejo, Sibire kiekviena yra visiškai unikali, negali žinoti, kokį atstumą per dieną pavyks įveikti“, - sakė I.Rusilas.

Kaip nurodoma ekspedicijos organizatorių atsiųstame pranešime, maršrutas drieksis Jeniseisko ir Kazačinskoje rajonuose. Bus lankomos Zyriankos, Jeniseisko, Lesosibirsko, Strelkos, Savino, Zacharovkos, Momotovo, Piskunovkos gyvenvietės, išsidėsčiusios greta vienos didžiausių Sibiro upių – Jenisiejaus, 200-400 km ruože nuo Krasnojarsko miesto.

Anot I.Rusilo, nepaisant įtemptų Vakarų, taip pat ir Lietuvos, santykių su Rusija, jokių problemų gaunant vizas ir organizuojant kelionę nebuvo.

„Tiek vietos rusų, tiek lietuvių bendruomenės prisideda, net Rusijos ambasada Lietuvoje gelbsti, kad kai kurie procesai vyktų lengviau ir greičiau. Džiaugiamės, kad šiam projektui niekas nekliudo vykti“, - sakė jis.

Ekspedicija į Vilnių turėtų grįžti rugpjūčio 1-ąją.

1989 metais Krasnojarske gyveno dar maždaug 20 tūkst. lietuvių, dabar šiame krašte jų likę keli tūkstančiai.

Pirmieji masiniai trėmimai į šį kraštą iš Lietuvos prasidėjo 1941 metais, o 1948-aisiais vienu metu į Krasnojarską išvežta beveik 21 tūkst. lietuvių. Jeniseisko ir Kazačinsko rajonuose, kur ir lankysis ekspedicija, tuomet apgyvendinta per 3 tūkst. tautiečių.

Devintus metus organizuojamo jaunimo projekto „ Misija Sibiras“ dalyviai lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė dvylika kartų. Jaunuoliai sutvarkė apie 100 lietuviškų kapinių, susitiko su ten gyvenančiais lietuviais.

Penki žmonės žuvo, o dar trys dingo per gaisrą vienoje naftos perdirbimo įmonėje Sibire, įsiplieskus po dujų sprogimą, pirmadienį pranešė Rusijos tyrėjai.

„Per gaisrą penki žmonės žuvo, o dar septyni buvo sužeisti ir hospitalizuoti, – sakoma Tiriamojo komiteto pranešime. – Trijų žmonių likimas šiuo metu nežinomas.“

Gaisras Ačinsko naftos perdirbimo įmonėje, esančioje Krasnojarsko krašte, įsiplieskė sekmadienį, driokstelėjus dujų sprogimui.

Ta gamykla priklauso valstybinei naftos įmonei „Rosneft“.

Baigta formuoti „Misija Sibiras '14“ komanda, atrinkta 16 ekspedicijos dalyvių iš įvairių Lietuvos miestų. Jie šiemet tvarkys lietuvių kapavietes Rusijos Krasnojarsko miesto apylinkėse, pranešė projekto organizatoriai.

16 būsimos ekspedicijos dalyvių liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną, išvyks į lietuvių tremties kalinimo vietas, kur aplankys lietuvių kapines bei bendraus su ten likusiais dar gyvais lietuviais.

Kaip BNS sakė vienas iš ekspedicijos iniciatorių Ignas Rusilas, šiemet bus vykstama į Rusijos Krasnojarsko miesto apylinkes.

Anot jo, didesnių problemų organizuojant maršrutą bei gaminant vizas kol kas nekyla, viskas vyksta sklandžiai.

Daugiausia į žygį keliaus vilniečių, likusi dalis atrinktųjų mokosi ar gyvena kituose Lietuvos bei užsienio miestuose – Molėtuose, Alytuje, Žemaičių Kalvarijoje, Mažeikiuose, Kauno rajone, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Kopenhagoje.

Vyriausiajam ekspedicijos dalyviui – 36-eri, jauniausiajai – 21-eri.

Šiemet ekspedicijos komandos atranka vyko dviem etapais – norintieji tapti misijos dalyviais privalėjo užpildyti dalyvio anketą. Jų iš viso sulaukta daugiau nei 700. Antruoju etapu atrinkti dalyviai vyko į bandomąjį žygį Dzūkijoje, kuriame, anot „Misija Sibiras '14“ organizatorių, atsiskleidė tikrasis pretendentų pasirengimas ir motyvacija.

Projektą „Misija Sibiras“ organizuojančio labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ direktorius Arnas Marcinkus tvirtino, kad šių metų bandomojo žygio dalyvių laukė naujovė: pirmą kartą specialių užduočių metu patikrintas jų psichologinis pasirengimas, mokėjimas veikti komandoje ir iššūkio akivaizdoje gebėjimas atskleisti savo stipriąsias savybes.

„Dalis bandomojo dalyvių žygyje atrodę tinkamais kandidatais užimti ekspedicijos dalyvių vietą po psichologinių išbandymų gerokai apsunkino darbą atrankos komisijai ir privertė ją suabejoti. Ir atvirkščiai. Tačiau galiausiai esame užtikrinti, kad šiemet į lietuvių tremties ir kalinimo vietas deleguojame tuos, kurie visus šių metų ekspedicijai keliamus tikslus bus pajėgūs įvykdyti“, – teigia A.Marcinkus, cituojamas žygio organizatorių pranešime.

Jaunimo pilietiškumą bei patriotiškumą ugdantis projektas „Misija Sibiras“ organizuojamas jau devintus metus. Nuo jo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė dvylika jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių apie 100 lietuviškų kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais.

Pirmieji masiniai trėmimai iš Baltijos šalių prasidėjo 1941 metų birželio 14 dieną. Trėmimai vėl atsinaujino, kai Lietuvą antrą kartą okupavo sovietai 1944 metais. Iš viso per sovietinę okupaciją iki 1953 metų į lagerius ir tremtį išvežta 275 tūkst. Lietuvos gyventojų.