Aktorė Kristina Kazlauskaitė prisiminė juokingas istorijas, kai su laida „Dzin“ skrido filmuotis į Turkiją, nors bijo skristi. „Esu iš tų, kurie galvoja, kad, gimęs vaikščioti, skraidyti neturėtų, ir man visada lėktuve diskomfortas, be to, nežmoniškai skauda ausis. Sėdžiu, ašaros bėga upeliais, o stiuardesės sako: mes jums padarysim Čeburašką. Sakau, man nereikia jokios Čeburaškos, man skauda – galvojau, kad jos taip mane nori prajuokinti. O, pasirodo, jos siūlo ant ausų pridėti plastikinius puodelius, kuriuose bus sudrėkintos servetėlės – taip susidaro kažkoks vakuumas ir skausmas atlėgsta. Taip aš lėktuve sėdėjau su tomis Čeburaškos ausimis. Ir dabar norėčiau naudoti šį metodą, bet bijau, kad, kai užsidėsiu tuos puodelius, išmes iš mane lėktuvo be parašiuto“, – juokėsi aktorė.

LNK nuotr. 

Paklausta, kaip jaučiasi vadinama legendine aktore, K. Kazlauskaitė nevyniojo žodžių į vatą. „Gal tiems, kurie mane taip vadina, kažką ir reiškia, o man atrodo, kad jau viskas, akmuo užridentas ir iškaltas užrašas „Čia guli legendinė aktorė“. Tas žodis turi prasmę ir gelmę, juo per lengvai švaistomasi šiais laikais“, – kalbėjo žinoma moteris.

Su K. Kazlauskaite ne sykį vaidinęs aktorius, o dabar ir pareigūnas, policijos specialiosios parengties  skyriaus vyresnysis specialistas Karolis Sakalauskas sakė, kad abu darbai vienas kitam netrukdo.

LNK nuotr. 

„Juokų mažiau, bet tie darbai susiję, nes darbas yra žmonėms ir su žmonėmis. Ant scenos vaidini, tau ploja, tarnyboje stengiesi padėti, padaryti gero, užkirsti kelią nusižengimui. Žmonės kartais paploja po kokių agresyvių pažeidėjų ar narkomanų sulaikymo“.

Prie atgimstančios „Dzin“ aktorių komandos prisijungė ir a. a. humoristo Vitalijaus Cololo dukra Evita, kuri su aktorių komanda buvo pažįstama nuo vaikystės: kai, būdama dar maža mergaite, su tėčiu vykdavo į filmavimus. Smagus faktas – dabar Evita humoristinėje programoje ne tik dainuoja, bet ir, be kitų personažų, vaidina laisvo elgesio moterį.

LNK nuotr. 

„Kai buvau maža, tėtis mane pasiimdavo po mokslų, jei kažkur Dzūkijoje vykdavo filmavimai. Visada galvojau, kad tapsiu dainininke, tuo ir užsiimu. Kai pakvietė vaidinti, ilgai galvojau, nes aš – ne aktorė, mane supa žmonės su patirtimi, turi išsilavinimą, ir aš be nieko, nors ir scenos žmogus. Jaučiau atsakomybę prieš tėčio pavardę, bet nemanau, kad blogą dėmę neščiau su šia pavarde. Beje, ji nėra pseudonimas, kaip kas galvoja, ir yra vienintelė Lietuvoje. Todėl aš ir vyrui duosiu savo pavardę“, – šypsojosi E. Cololo.

Legendiniai aktoriai, patyrę scenos vilkai ir personažai, kuriuos likimas nuvairavo visai į kitą pusę –  laidoje „KK2 penktadienis“, 19.30 val., per LNK.

Vakaro kaltininkė, aktorė Kristina Kazlauskaitė, pasitinkanti kuklią sukaktį, kviečia pabūti su draugais, su dainomis, eilėmis ir prisiminimais. Žavi, sąmojinga, nuostabi K. Kazlauskaitė yra itin pasiilgta ir mylima publikos. Jos sukurti vaidmenys teatre, kine, televizijoje apibūdina ją kaip talentingą, jautrią, pastabią asmenybę. Kristinos skleidžiama energija ir užburia, ir pripildo, ir priverčia šypsotis. Tad visi tapsiantys šio šventinio susitikimo liudininkais, be abejonės, išsineš tik geras emocijas.

Į svečius pas K. Kazlauskaitę žada užsukti:

dainuojantys aktoriai Saulius Bareikis ir Olegas Ditkovskis,

teatro legendos Vladas Bagdonas, Kostas Smoriginas ir Remigijus Vilkaitis,

aktoriai Andrius Kaniava, Gediminas Storpirštis ir Redita Dominaitytė, vaidinantys Kristinos režisuotame spektaklyje,

bei kiti žinomi scenos žmonės, Kristinos bičiuliai ir bendražygiai.

Vakaro šeimininkė ir režisierė Violeta Mičiulienė apjungs į bendrą visumą artistės kelią, jo ryškiausias atkarpas, netruks improvizacijų, tikėtų netikėtumų ir, žinoma, šiltų, mielų žodžių mylimai aktorei.

Į vakarą su K. Kazlauskaite kviečia BARDAI LT.

Bilietų kaina: 20 Eur, 25 Eur, 30 Eur

Žavi, talentinga, šmaikšti, itin publikos pasiilgta ir mylima aktorė K. Kazlauskaitė pasidalins savo spalvingo ir turiningo gyvenimo momentais, prisiminimais iš kino, teatro ir televizijos gyvenimo, paskaitys labiausiai mėgstamą poeziją ir paatviraus apie kasdienybės džiaugsmus bei rūpesčius.

Daugelio mėgstamas ne tik už vaidmenis teatre ar kine, bet ir ilgametę muzikinę veiklą su grupe „Aktorių trio“, Saulius Bareikis atsiskleis ir kaip puikus istorijų pasakotojas. Vaizdingai ir įtaigiai perteikiamos jos virsta tarsi mažais monospektakliais. Žinomas bardas nenutols ir nuo muzikos, kurią kuria nuo jaunystės, ir atliks publikai savo lyriškas balades.

O vasario 3 d. 18 val. „Girstučio“ kultūros centre K. Kazlauskaitės režisuota dviejų dalių komedija „Principas“ paragins susimąstyti ir apie savo principus. Juk iš principo visi turi principus. Iš principo – principai yra svarbu. Visais laikais. Kartais tie principai virsta absurdiškai komiškomis situacijomis ir išprovokuoja dramatiškus konfliktus. Ypač – riboti, buki, beprasmiški, ne vietoje ir ne laiku. O ten, kur prasideda žmonių santykiai... atsiranda tinkama erdvė emocijų amplitudei – nuo meilės iki neapykantos, pavydo ir kilnumo, nuoširdumo ir pozos, esmės ir smulkmeniškumo. Ir, štai, komedija virsta tragedija... Scenoje profesionalūs aktoriai: Redita Dominaitytė, Andrius Kaniava ir Gediminas Storpirštis.

Susitikti su mylimais aktoriais ir pasidžiaugti jų kūrybiniais darbais kviečia geros muzikos ekspertai „Bardai LT“.

Žavi, talentinga, šmaikšti, itin publikos mylima aktorė K. Kazlauskaitė pasidalys savo spalvingo gyvenimo momentais, prisiminimais iš kino, teatro ir televizijos gyvenimo, paskaitys labiausiai mėgstamą poeziją ir paatviraus apie kasdienybės džiaugsmus bei rūpesčius.

Daugelio mėgstamas ne tik už vaidmenis teatre ar kine, bet ir ilgametę muzikinę veiklą su grupe „Aktorių trio“ S. Bareikis atsiskleis ir kaip puikus istorijų pasakotojas. Vaizdingai ir įtaigiai perteikiamos jos virsta tarsi mažais monospektakliais. Žinomas bardas nenutols ir nuo muzikos, kurią kuria nuo jaunystės, ir atliks publikai savo lyriškas balades.

Žavi, talentinga, šmaikšti, itin publikos pasiilgta ir mylima aktorė K. Kazlauskaitė pasidalins savo spalvingo ir turiningo gyvenimo momentais, prisiminimais iš kino, teatro ir televizijos gyvenimo, paskaitys labiausiai mėgstamą poeziją ir paatviraus apie kasdienybės džiaugsmus bei rūpesčius.

Daugelio mėgstamas ne tik už vaidmenis teatre ar kine, bet ir ilgametę muzikinę veiklą su grupe „Aktorių trio“ S. Bareikis atsiskleis ir kaip puikus istorijų pasakotojas. Vaizdingai ir įtaigiai perteikiamos jos virsta tarsi mažais monospektakliais. Žinomas bardas nenutols ir nuo muzikos, kurią kuria nuo jaunystės, ir atliks publikai savo lyriškas balades.

Nepraleisti šio išskirtinio renginio ir pasisemti gerų emocijų kviečia geros muzikos ekspertai „Bardai LT“.

Dviejų dalių komediją pagal rusų klasiko A. Čechovo humoreskas vilniečiai galės pamatyti gegužės 13 d. 19 val., o gegužės 27 d. spektaklis bus rodomas kultūros centre „Girstutis“, Kaune.

A. Čechovo ankstyvoji kūryba ne taip dažnai buvo statoma Lietuvos teatruose, tačiau ji išlieka aktuali, ironiška, joje atpažįstamos žmonių ydos, tuščios ambicijos ir kvailų principų susikirtimas su tikrove.

„Ar jums atrodo, kad gyvenimas pasikeitė? O mūsų principai? Taigi viskas – tas pats! Keičiasi sistemos, technologijos, bet žmogus myli ir nekenčia, juokiasi ir verkia lygiai taip pat. Teatras mums leidžia į tai pažvelgti aštriau, ironiškiau ir kai kurias žmonių charakterio savybes išryškina iki absurdo“, – dalijosi mintimis K. Kazlauskaitė.

Pagrindinius personažus kuria profesionalūs ir žinomi Lietuvos teatro aktoriai: Andrius Kaniava, Gediminas Storpirštis, Redita Dominaitytė.

„Viskas baigsis gerai, šviesiai ir su viltimi“, – tikino režisierė K. Kazlauskaitė.

Žiemos viduryje pristačiusi savo režisuotą komediją „Principas“ ji su nerimu laukė žiūrovų įvertinimų. Karantinas spektaklio kelionei pakišo koją, štai kodėl šį savaitgalį Anykščiuose prasidedantis kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ vis dar kviečia žiūrovus į spektaklio premjerą. Komedija, kurioje vaidmenis sukūrė Andrius Kaniava, Redita Dominaitytė ir Gediminas Storpirštis, Anykščių kultūros centre bus parodyta rugpjūčio 22 dieną, šeštadienį.

– Režisūra, rodos, ne jūsų arkliukas... Kaip nutiko, kad pradėjote ne vaidinti, o režisuoti?

– Gal ir tikrai, kišu nosį ten, kur man nederėtų. Bijau, drebu, bet kišu. Tai nėra pirmasis mano mėginimas režisuoti spektaklį pagal humoristines rusų klasiko Antono Čechovo noveles. Aš nesiimu sunkiosios Čechovo artilerijos, jos neįkanda net genialūs režisieriai. Vienu metu buvau pradėjusi repetuoti spektaklį pagal humoristines noveles „Meška“ ir „Piršlybos“, tačiau tuomet spektakliui, matyt, nebuvo atėjęs laikas. O ir dabar, maniau, sukursim linksmą komediją, kolegos turės darbo, pavažinėsime po Lietuvą, bet viskas pasirodė kur kas sudėtingiau. Prieš kiekvieną spektaklį vis dar dreba kojos.

S. Barsos nuotr.

Tai – ne pirmasis mano režisūros bandymas, Jaunimo teatre režisavau „Senamiesčio pasaką“. Mūsų spektaklis buvo rodomas dvejus metus, o paskui viskas griuvo, ir aš pati iš teatro išėjau. Nesu aš režisierė. Labai bijojau, ką pasakys aktoriai: kas čia dabar? Buvo aktorė, išėjo į pensiją, pasidarė režisierė! Bet kodėl nepamėginus, juk tiek metų mintį nešiojausi.

Labiausiai už viską norėjau sukurti spektaklį žmonėms, pasiilgusiems paprasto, vaidybinio teatro. Tai Vilniuje mes visokių eksperimentų prisižiūrime, o Lietuvoje žmonės paprastesni. Jiems patinka komedija, paryškinti charakteriai, o man patinka, kad scenoje kvepia pudra.

Mėgstu Antono Čechovo kūrybą, daugybę kartų esu jo kūrinius perskaičiusi. Labai tikiuosi, kad spektaklio situacijose žmonės lengvai atpažins save, savo ydas, tuščias ambicijas ir kvailų principų susikirtimą su tikrove.

Ar jums atrodo, kad gyvenimas pasikeitė? Keičiasi sistemos, technologijos, bet žmogus myli, nekenčia, juokiasi ir verkia lygiai taip pat. Manote, aristokratai anksčiau negėrė, nesidraskė dėl žemės, nepavydėjo vienas kitam? Aplinkybės keičia žmogų, bet esmė lieka ta pati, o teatras į gyvenimo situacijas mums leidžia pažvelgti aštriau, ironiškiau.

– Pasiilgstate senojo teatro?

– Jei atvirai, seniai teatre buvau. Aktorius šiandien dažnai tampa režisieriaus sumanymo įgyvendintoju, o juk kiekvienas aktorius turi kur kas daugiau spalvų. Aš pasiilgau vaidybos teatre, neabejoju, kad žmonės to irgi pasiilgę. Todėl mes kartu su Andriumi Kaniava, R. Dominaityte ir G. Storpirščiu drauge ir duodamės. Gal žmonės pralinksmės, atpažins save. Mūsų spektaklis – lyg veidrodis, lyg TV pagalba, – sluoksnis kitas, o problemos – tos pačios. Na, jau ne, nepaminsiu savo principų, neatiduosiu to dešimties centimetrų žemės. Ir skolos nesumokėsiu dėl to paties principo.

– Principai mums dažnai kiša koją, tiesa?

– Yra šventas principas ir yra bukas. Viskas aplink griūna, o tu vis tiek – principai.

– Ar pati kada esate atsidūrusi tokioje situacijoje?

– Kai tik pajuntu, kad prasidės principai, stengiuosi nešti muilą, man tokie dalykai smirda. Geriau jau pasakyti savo nuomonę ir pasitraukti.

– Galbūt kada nors jums teko kovoti dėl gero vaidmens?

– Ką paskirdavo, tą vaidindavau. Kartais jausdavau, kad už nugaros kažkas vyksta – šonkauliai vartosi, oda svyla. Seniai teatre nebedirbu, o ir prisiminti nenoriu.

– Ar kada buvo kilusi minti – gal ne tą profesiją pasirinkote?

– Nuo darželio staipiausi, mokykloje irgi. Geriau mokytis reikėjo, kad tapčiau gydytoja ar mokytoja. Esu tas, kas esu, viskas vyksta, kaip turi vykti. Iš teatro išėjau laiku, supratusi, kad savęs neapgausiu. Kolegos man sakė: grįši, keliais paršliauši, tu scenai esi sutverta, o aš kad nors kartelį būčiau pasigailėjusi. Nebegalėjau daugiau, nebenorėjau. O vaidinti, kai nesinori... Kitas gal dėl to vaidmens pasirengęs numirti! Tai, kam jis man, tas vaidmuo? Kodėl turėčiau kito vietą užimti? Viskas paprasta – nemulkink savęs, neapgaudinėk. Kiek kartų kvietė vaidinti, bet aš žinau – tai baigėsi, kažkas manyje nutrūko, nenoriu priešpremjerinių stresų. Kino kamera man irgi svetimas daiktas atrodo, veikia kažkaip, nemoku su ja bendrauti, man reikia gyvų akių, reikia partnerio.

Mano atsakomybės jausmas pernelyg stiprus. Štai, prieš interviu, spaudimas pakilo.

– Turbūt, dvidešimties dėl to nesukote sau galvos?

– Visą gyvenimą tokia buvau, mane nuo mažų dienų auklėjo – pareiga, atsakomybė, turi viską atlikti tik labai gerai arba išvis nieko nedaryk. Niekada nebuvo, ai, gal – kaip nors. Atsakomybė, kaip religija, kaip meilė. Yra arba nėra, neįpūsi. Išauklėti atsakingą žmogų galima, tačiau tiesiog treptelėti koja, prašom jausti atsakomybę – niekaip.

H. Balandžio nuotr.

– Kai kas pamanytų, ak, toji linksmuolė Kristina tikrai perdeda...

– Na, taip, tiek metų laksčiau su fakelu užpakalyje. Kas stovėjo šalia – žino, o žiūrovams ir nereikia žinoti, jiems užtenka to, kas vyksta scenoje. Tik tas, kuris nedrąsus, žino, kiek kainuoja baimė.

– Vis užsimenate apie savo šių dienų būseną – pensininkė. Ką reiškia ja būti?

– Na, pensiją gaudamas Lietuvoje toli nenuvažiuosi. Todėl kartais vedu renginius, dalyvauju susitikimuose. Negriebiu visko, kas pasitaiko, tai anksčiau visi mes bėgdavome, kur kviesdavo – reikėjo vaikus maitinti. Ką veikiu, klausiate... Gyvenu, džiaugiuosi, kad nereikia skubėti, kad neprivalau bėgti iš taško A į tašką B, o iš ten – į C. Sumaištis mane iškerta, aš jos nenoriu, nemoku vienu metu keleto darbų dirbti.

– Dėl to iš miesto ir pabėgote?

– Nuvažiuoju į miestą, sutvarkau reikalus, apsisuku ir stačia galva – atgal. Nenoriu skubėti, nenoriu drebėti, aiškintis, atsiprašinėti, atsisakinėti, noriu sėdėti namie, skaityti knygas, žiūrėti filmus, tvarkytis kieme. Jaučiuosi pavargusi nuo tuštybių mugės.

– Jos buvo daug jūsų gyvenime?

– Visko buvo, buvo rimtų dalykų, buvo tuščių. Kol vežei, tol vežėsi, o paskui nebesinori. Aš kaifuoju savo namuose, visada randu, ką veikti. Su daržais seniai baigta, daržovių kaimynai atneša, noriu ramiai skaityti, siurbti išmintį.

– Ką skaitote?

– Antono Čechovo apsakymus – skersai išilgai. Norisi nerti giliau, kiek tik įmanoma. Esama autorių, kurie rašė kur kas daugiau nei žodį. Čechovas – vienas iš jų.

K. Kazlauskaitės režisuojamo spektaklio pagal A. Čechovo noveles „Principas“ premjeros spektakliai nuo rugpjūčio 22 dienos – Anykščiuose, rugsėjo 16 – VDU didžiojoje salėje Kaune, 20 dieną – Klaipėdos koncertų salėje, 27 dieną – Vilniaus universiteto teatro salėje, 29 dieną – Telšių Žemaitės dramos teatre, 30 dieną – Rokiškio kultūros centre, spalio 13 dieną – Jonavos kultūros centre, 22 dieną – Šiaulių kultūros centre, lapkričio 24 dieną – Raudondvario kultūros centre.

„Gal kišu nosį ten, kur man nederėtų. Bijau, drebu, bet kišu“, – besiruošdama premjerai savo jaudulio neslepia K. Kazlauskaitė. Pirmasis komedijos „Principas“ spektaklis vasario 12 dieną įvyks ne sostinėje, kaip įprasta, o bus parodytas Ukmergės žiūrovams.

„Toks ir buvo mano sumanymas – sukurti spektaklį žmonėms, kurie pasiilgę paprasto, vaidybinio teatro. Vilniuje mes visokių eksperimentų prisižiūrime, o Lietuvoje žmonės paprastesni“, – sako K. Kazlauskaitė.

Teatras į gyvenimo situacijas mums leidžia pažvelgti aštriau, ironiškiau.

Ankstyvąją rusų klasiko A. Čechovo kūrybą ji pasirinko neatsitiktinai – nuo studijų metų šios trumpos humoristinės novelės žavėjo aktorę, o vienu metu ji net buvo pradėjusi jas repetuoti Jaunimo teatre. „Tačiau tada spektakliui, matyt, dar nebuvo laikas pasirodyti“, – svarsto režisūroje save išmėginti nusprendusi aktorė.

Kristina neabejoja, kad A. Čechovo kūryba šiandien kaip niekada aktuali, o spektaklio situacijose žmonės lengvai atpažins save, savo ydas, tuščias ambicijas ir kvailų principų susikirtimą su tikrove. „Ar jums atrodo, kad gyvenimas pasikeitė? Keičiasi sistemos, technologijos, bet žmogus myli, nekenčia, juokiasi ir verkia lygiai taip pat. Teatras į gyvenimo situacijas mums leidžia pažvelgti aštriau, ironiškiau“, – neabejoja Kristina Kazlauskaitė.

D. Luko nuotr.

Lygiai prieš dvidešimt metų aktorė Redita Dominaitytė vieną iš dabartinio spektaklio vaidmenų jau turėjo – ji vaidino prisirpusią ir ištekėti trokštančią dukterį. „Principe“ K. Kazlauskaitė Reditą pakvietė suvaidinti du vaidmenis – motinos ir dukters. „Abi mano moterys mėgina pasipriešinti vyriškam pradui“, – kol kas šykščiai apie vaidmenį kalba aktorė ir priduria, kad dirbti su K. Kazlauskaite ir scenos partneriais – Andriumi Kaniava ir Gediminu Storpirščiu – jai yra didžiulė dovana. „Kai repetuoji su tokiais kolegomis, klausimų dėl kokybės parametrų nekyla“, – neabejoja Redita.

Vienose scenoje su K. Kazlauskaite ne kartą vaidinęs aktorius G. Storpirštis sako esantis laimingas, galėdamas drauge pratęsti buvimo kartu džiaugsmą. Jis žavisi režisierės fantazija ir per repeticijas atidžiai gaudo kiekvieną patarimą. „Kristina – fantastiškai talentinga aktorė, tikras aktorystės vulkanas. Ji gerai žino, kokiais siūlais yra siuvamas kiekvienas vaidmuo, stebėdama mus iš šalies, negaili pasiūlymų, patarimų, gali juos priimti arba ne, bet jos palaikymą visada jauti“, – sako jis.

G. Storpirščiui pritaria ir A. Kaniava, K. Kazlauskaitės taip pat pakviestas vaidinti šiame spektaklyje. „Principas“ labai tinka šioms dienoms. Niekas labai juk ir nepasikeitė, o mes dažnai patiriame, kad principą ir bukumą skiria vos vienas žingsnis“, – neabejoja A. Kaniava.

K. Kazlauskaitės režisuojamo spektaklio pagal A. Čechovo noveles „Principas“ premjeros spektakliai nuo vasario 12 dienos – Ukmergėje, Alytuje, Birštone, Panevėžyje, Jonavoje, Utenoje, Telšiuose, Rokiškyje, Klaipėdoje Kaune ir Vilniuje.

Šeštadienį 21 val. LRT žiūrovų laukia kartas jungiančio projekto „Dvi kartos“ transliacija. Projekte dalyvauja duetai, kurių amžiaus skirtumas – kaip tėvų ir vaikų, kas savaitę jie dainuoja kūrinius iš vienam arba kitam artimo laikmečio. Komisijos nariai – teatro, televizijos, muzikos profesionalai K. Kazlauskaitė, Vytenis Pauliukaitis, Ramūnas Zilnys ir Stanislavas Stavickis-Stano.

Vienintelė komisijos dama aktorė K. Kazlauskaitė atskleidė, kad projekto kūrėjams prisikalbinti ją nebuvo lengva. „Po Donato Ulvydo filmo, kuriame vaidinu, užplūdo dėmesys. Galvojau, kad geriau nepradėti visko iš naujo – norisi ramiai gyventi. Tokiuose metuose išsikrapštyti iš namų, jausti atsakomybę – stresas. Juolab, pradedi mąstyti, kad tavo nuomonė niekam nebeįdomi“, – atviravo ne vieną įsimintiną vaidmenį teatre ir kine sukūrusi aktorė.

„Mąsčiau, kad jei gali nelįsti, tai ir nelįsk. Pamatęs, kad traukiuosi kiek galiu, sūnus pasakė, ką galvoja. Anksčiau jis manęs niekada nestūmė, iš jo šiaip retai sulauksi kokio gero žodžio, komplimento. Kai šį kartą padrąsino, mąsčiau – eik, dar pasimakaluok tarp žmonių“, – šypsosi publikos mylima aktorė.

Itin daug ryškių komedinių vaidmenų sukūrusi K. Kazlauskaitė vienu žanru niekada neapsiribojo: „Turėjau labai daug svarbių vaidmenų teatre. Jei norėsi vien tik linksminti žmones, nueisi paviršiumi. Visur ieškau tiesos, organikos. Sukurti vaidmenį – ne anekdotą papasakoti, nors ir tai reikia mokėti. Man pačiai smagiau komediniame žanre, ten patogiau jaučiuosi. O ir žiūrovams jis mielesnis – gyvenimas ir pats labai sudėtingas. Visgi reikia ir to, ir to – kaip vaistų.“

„Dvi kartos“ komisijos narė atskleidė, kad pati dalyvauti tokiame projekte nenorėtų: „Jau turėjau savo duetus. Tiesa ta, kad jei nori daryti gerai, tai reikalauja labai daug laiko ir darbo. Beje, Lietuvoje nežmoniškai pakilęs muzikos lygis – su kiekvienu projektu, su kiekvienais metais jis auga be galo ryškiai. Žmonės laisvėja, drąsiai neša savo asmenybę, nebijo būti originalūs. Manau, kad mano estradinė daina pranyktų toje spalvingoje kultūroje. Savo jau atidainavau.“

„Jaunystėje aplink buvo vien rusiška muzika. Pamenu, labai mėgau Muslimo Magomajevo dainą „Nespiši“. Kita vertus, kažkaip sugebėdavome gauti ir vakarietiškos muzikos plokšteles. „The Beatles“, kitos grupės, visos roko operos buvo paslapčiomis išklausytos. Neturiu vieno žanro, kuris man patiktų. Mėgstu tiesiog gerą muziką. Man labai gaila, kad pamiršome tokius solistus kaip Giedrė Kaukaitė, Vaclovas Daunoras, Beatričė Grincevičiūtė – tai didžiuliai lietuviški talentai. Dar pati einu iš proto dėl Andrea Bocelli. Man atrodo, kad jis dainuoja savo siela“, – sako muzikinio projekto „Dvi kartos“ komisijos narė.

„Dvi kartos“ – naujas LRT muzikinis projektas, sujungiantis dviejų skirtingų kartų vokalistus, kurie kiekvieną šeštadienį atliks žinomas skirtingų laikotarpių dainas. Projekte dalyvauja 8 poros: Steponas Januška ir Karina Krysko, Liepa Mondeikaitė-Norkevičienė ir 13-metė Alana Šport, sužibėjusi projekte „Du balsai  –  viena širdis“, Valerija Iljinaitė ir Aistė Pilvelytė, Nijolė Pareigytė ir Aleksandras Ivanauskas-Fara, Giedrius Arbačiauskas ir jo sūnus Nojus Arbačiauskas, Vaidas Baumila ir Sofija Vasilevskytė, Vaida Genytė ir Dainotas Varnas, Akvilė Kisielienė iš grupės „Queens of Roses“ ir Česlovas Gabalis.