Baigiamajam vakarui festivalio organizatoriai pasirinko Vilniaus keistuolių teatro spektaklį „Paskutiniai Brėmeno muzikantai po 20 metų“. Tai dokumentiniais faktais paremtas muzikinis gyvo garso reginys, atveriantis paslaptis, kas nutiko legendinei grupei

Spektaklis „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, kurio premjera įvyko dar 2002-aisiais, daug metų buvo savotiška Keistuolių teatro vizitinė kortelė ir yra priskiriamas jų aukso fondui. Tai laiko užgrūdintas ir visuomet laukiamas susitikimas su žinomais aktoriais. Tai brandžiausios Keistuolių teatro dainos ir muzikiniai numeriai, tenkinantys išrankiausių žiūrovų lūkesčius. Spektaklio personažai jau buvo atsisveikinę su publika. Tačiau dvi muzikuojančių aktorių kartos nusprendė prisiminti gražiausią savo kūrybą ir sujungti jėgas, kad ji suskambėtų naujai. Grupė, spurdanti it žuvis ant kranto, surengusi daugiau nei 250 koncertų, nerimsta ir neria gilyn su nauja programa. Išsiilgti gyvenimo momentai bus džiaugsmingai prisiminti drauge su žiūrovais.

Brėmeno muzikantai – tegu ir žilstelėję, bet tokie pat šmaikštūs kaip ir anksčiau, ruošia netikėtų staigmenų. Į sceną kils Ilona Balsytė, Darius Auželis, Aidas Giniotis, Aurimas Meliešius, Sigitas Mickis, Dalius Skamarakas. Skleisdami užkrečiamą teigiamą energiją, su ironija žvelgdami į save ir tą patį ragindami daryti auditoriją jie atliks XX a. 7–8 dešimtmečių hitus, įrodydami, kad prisiminimai apie nerūpestingą jaunystę gali būti neapsunkinti nostalgijos kartėlio.

2006 m. iš režisieriaus Aido Giniočio vadovaujamo aktorių kurso, ilgainiui virtusio unikalia bendraminčių kūrėjų komanda, susikūręs teatras atvirą kalbėjimą laiko savo misija. „Išdrįsti kalbėti – tai tas pats kaip išpažinti. Išpažindamas pažįsti save. Per save – kitus. Atvirai kalbėdami apie save – kalbame apie savo kartą. Kelias nuo savęs pažinimo į kitų pažinimą – nesibaigiantis kelias. Tarsi užburtas ratas. Mūsų tikslas – atverti tą ratą. Gydyti ir gydytis teatru“, – skelbia kolektyvas.

Šį kartą jaunosios kartos kūrėjai, atspindintys ateities teatrą, atsigręžia į šio scenos meno šaknis, sugrąžindami į sceną ritualą.

Ievos Stundžytės režisuotame spektaklyje nuo seniausios iki moderniausios civilizacijos persismelkę ritualai įgauna sceninės raiškos pavidalą ir atveria interpretacijų lauką pjesės temoms.

Atėnų Euripido pjesėje, užbaigusioje šio senovės Graikijos miesto aukso amžių, aprašytas vyno ir ekstazės dievo Dioniso kerštas žmonijai. Filosofinėje dramoje pasakojama apie dievo Dioniso kulto atėjimą į Tėbų miestą ir tradicinės religijos šalininkų pasipriešinimą, atskleidžiamas Tėbų karaliaus, Dioniso pusbrolio Pentėjo, racionalumas, po kalnus klajojančių Dioniso garbintojų bakchančių choro iracionalumas.

Legendinės dramos tema šių dienų kontekste toliau skatina mąstyti apie individo asmeninę ir kolektyvinę atsakomybę, civilizacijos ir kultūros prigimtį, kovą tarp protavimo ir iracionalumo.

Ši tema šių dienų kontekste toliau skatina mąstyti apie individo asmeninę ir kolektyvinę atsakomybę, civilizacijos ir kultūros prigimtį.

I. Stundžytė įsitikinusi, kad intuicija ir vaizduotė – ne tik kūrybos, bet ir gyvenimo pamatas. Statydama spektaklius ji pasinaudoja iš sapnų atėjusiais vaizdais, nuotaikomis, fragmentais ar mizanscenomis. Ne išimtis ir šis spektaklis. Nemažai jo sprendimų taip pat pirmiausia buvo susapnuoti.

„Būna, kad statai vieną spektaklį, bet sapnuoji visiškai kitus dalykus, diktuojančius būsimų spektaklių mintis. Atrodo, kad tavo vidiniai aš prieštarauja vienas kitam ir kokia nors nauja idėja ima viršų, nepaisant to, kad realiame gyvenime dabar – ne jos eilė. Be to, juk sapnuojame visą informaciją, kurią surenkame iš aplinkos, kitų žmonių, atsiminimų. Žmogų veikia visi dirgikliai – tai nusėda pasąmonėje ir pradeda komunikuoti per sapnus“, – yra sakiusi I. Stundžytė.

Antikos kūrinio ji sakė ėmusis, nes būtent senojoje graikų kultūroje slypinčios visos temos, o šiuolaikinė dramaturgija neiškelia jokių naujų žmogiškųjų temų. „Gali kisti priemonės, tačiau esmė ir šaknys išlieka tos pačios. „Bakchantės: Aktas“ taip pat kalba apie vieno žmogaus kovą su nauju tikėjimu, naujomis įtakomis“, – sakė režisierė.

Spektaklio choreografė – Eglė Kančauskaitė, kostiumų dailininkė – Malvina Stankutė. Vaidmenis kūrė Tautvydas Galkauskas (Dionisas), Karolina Kildaitė (Orakulė), Lukas Auksoraitis (Tėbų valdovas Pentėjas), Justina Smieliauskaitė (Pentėjo motina Agavė); bakchantės: Diana Kamarauskaitė, Elina Kuprijaškinaitė, Urtė Smulskytė, Aistė Šeštokaitė; bakchantai: Danas Kavaliauskas, Matas Pranskevičius, Eimantas Seselskis, Džiugas Širvys, Gintautas Ulmis.

Kas? Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ spektaklis „BAKCHANTĖS: AKTAS“.

Kur? „Girstučio“ kultūros rūmuose.

Kada? Balandžio 19 d. 18 val.

Festivalį „Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2023“ pradės šokio teatras „Aura“ – balandžio 1 d. 18 val. Kauno kultūros centro „Girstučio“ padalinyje bus parodytas šokio spektaklis „Sprendimas“.

„Priespauda gali atrodyti saugi, aiški, ilgaamžė. Tik žmogaus prigimtis tam nesutverta – kuo žemiau esame spaudžiami, tuo aukščiau kelia paslėptas laisvės poreikis“, – sako spektaklio kostiumų dailininkė Guda Koster.

„Mus tiesiogiai veikia įvairių sistemų primesti stereotipai, elgesio modeliai, lūkesčiai, kuriuos esame priversti atitikti. Dažnai jaučiamės įstrigę, suvaržyti ir nesuprasti. Tačiau nepasiduodame, lukštenamės iš mus kaustančio kiauto ir veržiamės pirmyn. Laikas priimti sprendimą – išrėkti mintis, išjudinti kūną ir išsilaisvinti. Tačiau koks instinktyvaus šio laisvės troškimo likimas? Kur yra riba tarp išsilaisvinimo ir chaoso?“ – pagrindinę spektaklio mintį atskleidžia menininkė.

G. Koster spektaklio vizijoje kostiumai turėję būti skulptūriški – kaip ir visa jos kūryba. Šokėjų kūnus choreografė norėjusi paversti skulptūromis su neapibrėžtais identitetais, tad atlikėjams tenka kovoti su apribotomis judėjimo galimybėmis. „Tačiau vėlgi – iššūkiai ir bandymas juos įveikti spektaklį daro dar įdomesnį“, – sako ji.

Žmogaus viduje visuomet buvo toji laisvės dvasia ir noras išsiveržti iš mus sukausčiusios sistemos.

Anot choreografės Birutės Letukaitės, didžiuliai kostiumai puikiai atspindi suvaržymą, kurį išgyveno mūsų visuomenė. Jie apriboja šokėjų judesius visomis prasmėmis. Tai ir fizinis, ir mentalinis apribojimas. „Tačiau žmogaus viduje visuomet buvo toji laisvės dvasia ir noras išsiveržti iš mus sukausčiusios sistemos. Spektaklyje šokėjai po truputį stengiasi išsilukštenti iš kostiumo“, – pasakojo choreografė.

Menininkei buvę įdomu kurti mąstant, kaip dar tas formas galima transformuoti per judesį, kai, pradedant nuo išlaisvintų akių ir matymo, nukeliaujama iki visiško išsilaisvinimo.

Dar viena svarbi šokio spektaklio dedamoji – muzika. Žiūrovas ją praktiškai visuomet girdi. Net tuomet, kai stoja tyla, nes tyla, anot kompozitoriaus Antano Jasenkos, taip pat muzika.

„Muzika gali būti kaip nepriklausomas reiškinys, scenoje vykstantis lygiagrečiai su šokiu ir gyvenantis savo gyvenimą. Su garsu šokyje galimi nepaprastai įdomūs žaidimai. Tarkime, po dinaminės vietos stoja tyla. Ir tai yra muzika, kai girdisi, kaip skamba kūnas, kaip šokėjas alsuoja, lankstosi. Užtenka vieno garso, kad surezonuotų žiūrovą“, – sako kompozitorius.

Įkvėpti Kazio Binkio satyrinės poemos, žaismingo literatūros klasiko eiliavimo, pasitelkdami savąjį jaunatvišką polėkį, teatro jauniausiosios kartos aktoriai istoriją pasakoja šmaikščiai, žaismingai, beprotiškai energingai ir negailėdami gero žiupsnio sveikos ironijos.

Poetizuota Lietuvos kaimo bernioko Raulo, iškeliavusio ieškoti laimės į pačią Braziliją, istorija su netikėtais siužeto vingiais kiekvieną privers iki ašarų pasijuokti, susimąstyti apie amžinąją tiesą: kad ir kokia skalsi atrodytų duona svetur, savas kraštas – pats brangiausias. „Raulas keliauninkas“ – gera nuotaika net didžiausią bambeklį užkrečiantis spektaklis, skirtas kiekvienam – čia ir svetur gyvenančiam, teatru besibodinčiam ir jį mylinčiam, augančiam ir jau užaugusiam", – sako jo kūrėjai.

Daugkartinio Auksinio scenos kryžiaus laureato Aido Giniočio režisuotame spektaklyje vaidina Aistė Šeštokaitė, Diana Kamarauskaitė, Džiugas Širvys, Gintautas Ulmis, Lukas Auksoraitis, Lyja Maknavičiūtė

Kas? „Lietuvos teatrų pavasaris“. Keistuolių teatro spektaklis „Raulas keliauninkas“.

Kur? „Girstučio“ kultūros rūmuose.

Kada? Balandžio 9 d. 18 val.

(Ne)šiaulietiška istorija

Valstybiniam Šiaulių teatrui festivalyje atstovauja išskirtinis spektaklis: vienu metu ir itin šiaulietiškas, ir universalus, turtingas bet kuriame Lietuvos kampelyje suprantamų motyvų.

Specialiai spektakliui „Remyga“ pjesę rašęs bestselerio „Pietinia kronikas“ autorius Rimantas Kmita pateikia fantasmagorišką istorijos versiją, nuaustą iš tikrų faktų ir fikcijos. Pjesėje kalbama apie miestą ir jo žmones, apie tikrus įvykius ir mitus, apie tuos, kuriems miestas tapo jų likimu. „Remyga“ grąžina žiūrovus į pirmuosius Nepriklausomybės metus. Su kokiais (ne)matomais priešais tuomet kovojome? Kuo mes buvome ir kuo tapome?

Pjesės veiksmas vyksta prieštaringais 1988–1992 m. Šiauliuose. Tai buvo daugelio dar gerai prisimenamas šį sudėtingą pokyčių laikas, kai su nepriklausomybės idealizmu grūmėsi tamsiosios senųjų struktūrų jėgos. Tarp šių dviejų jėgų blaškosi ir pagrindinis pjesės herojus – Remyga.

Režisierius Oskaras Koršunovas „Remygoje“ įžvelgia anuometį visos Lietuvos veidą: „Tai, kas tuomet vyko Šiauliuose, vyko ir visoje Lietuvoje.“

Atitarnavęs sovietinėje armijoje Afganistane, Remyga grįžta į gimtuosius Šiaulius. Jis norėtų gyventi kaip „visi normalūs žmonės“ – būti mylimu vyru, geru tėvu, pareigingu darbuotoju. Tačiau praeities šešėliai ir aplink tvyrantis chaosas vis tirštėja, o tamsiosios jėgos įgauna vis didesnių galių. Kaip tokioje chaotiškoje visuomenėje nubrėžti ribą tarp gėrio ir blogio? Kaip išlikti sąžiningu prieš save ir kitus? Kaip suvaldyti savo vidinius demonus? Kokia yra nepriklausomybės – politinės ir asmeninės – kaina?

Spektaklio kūrėjai suplakė sunkiai nusakomo žanro kokteilį iš dokumentinės medžiagos, kasdienybės autentikos, psichodelinės mistikos ir gyvo roko muzikos. Režisierius Oskaras Koršunovas „Remygoje“ įžvelgia anuometį visos Lietuvos veidą: „Tai, kas tuomet vyko Šiauliuose, vyko ir visoje Lietuvoje.“

Aštru: „Sieros magnolijos“ kelia nepatogius klausimus, į kuriuos dažnas net sau nedrįstame atsakyti. / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Spektakliui atiteko XXXVII profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ ir Profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalio „Pakeleivingi“ pagrindiniai prizai. Pastarajame „Remyga“ paskelbtas ryškiausiu festivalio spektakliu.

Atminties nelaisvėje

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Sieros magnolijos“ savotiškai pratęsia minėtos Šiaulių dramos teatre pastatytos pjesės temą. Iš laukinių 1980–1990-ųjų persikeliame į nūdieną, kankinančią mus visai kitokiais klausimais nei šiauliškį Remygą.

Europa vis labiau sensta, bet kokia yra senų žmonių padėtis visuomenėje? Ar tai tik seni, nereikalingi kūnai? Koks vaikų ir tėvų santykis, skriaudos ir globos ryšys? Tokius klausimus keliančios, tikrais faktais paremtos garsaus šiuolaikinio estų dramaturgo Martino Alguso pjesės ėmusis režisierė Eglė Švedkauskaitė sukūrė tikrą savianalizės seansą.

Ralfas ir Marta – šiuolaikinė pora – susirūpinę savo karjeromis, sveika gyvensena, įvaizdžiu visuomenėje. Marta, metusi dėstytojos darbą nusprendžia kandidatuoti į instituto direktorės postą, kruopščiai ruošiasi konkursui, tačiau jos gyvenimą sujaukia žinia apie staiga atsiradusį tėvą, kuriam reikia globos. Vyras daugybę metų gyveno su kita moterimi, bet šiai mirus jos vaikai susirado Martą ir pareiškė, kad ji, kaip biologinė dukra, dabar privalo pasirūpinti seniu. Tai visiškai netelpa iš griežtą Martos darbotvarkę. Ką daryti? Kaip keisis jų gyvenimas? Gal jo nepriimti?

Situacija paveikia Martos ir Ralfo santykius. Apie seną žmogų dukra neturi nė vieno gero prisiminimo. Kaip jis elgėsi su Marta vaikystėje ir kokio elgesio sulauks dabar?

Spektaklio kūrėjai (akt. Jolanta Dapkūnaitė, Dainius Gavenonis, Ramutis Rimeikis) klausia, kaip atmintis formuoja mūsų dabartį? Prisiminimai, perrašydami praeitį ima kurti naują naratyvą. Prisiminti čia lyg sužinoti. Baimės nuojauta persmelkia ne tik „Sieros magnolijų“ turinį, bet ir pjesės formą – numesdamas po vieną padriką žodį į personažų lūpas, M.Algusas kelia įtampą, nepasitikėjimą, nerimą.

Spektaklį bus galima pamatyti „Girstučio“ kultūros centre balandžio 7 d. 18 val. ir balandžio 8 d. 18 val.

"Durys skiria čia ir kitur. Yra labai stiprus įsitikinimas, kad kitoje pusėje visada bus kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalytoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos fenomenas. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje", – taip apie pagrindinę spektaklio metaforą sako jo koncepcijos ir dramaturgijos autorius J.Strømgrenas.

Vieno garsiausių Skandinavijos choreografų režisuotame spektaklyje pasitelkus judėjimą ir šokį keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus, kad pamatytume visada egzistavusius modelius, migracijos priežastis ir kaip ji kinta skirtingose tautose.

Žmones visada riboja aplinka – namai, mokykla, darbovietė, šalis, restoranas, kuriame išgalime lankytis, asmuo, kurį mylime ar apsimetame mylį.

Durys skiria čia ir kitur. Yra labai stiprus įsitikinimas, kad kitoje pusėje visada bus kažkas geresnio.

Priklausyti tam tikrai aplinkai yra nuostabu, ypač jei tavo kaimynas restoranuose lankytis neišgali. Tokie dalykai mus priverčia šypsotis. Tačiau, kai vieną dieną kitas kaimynas grįžta namo su kanoja ant mašinos stogo, mes pradedame jaustis apgailėtini. Ir kai kaimyno veide atpažįstame tą šypseną, mes, be abejonės, užsinorime kanojos. Net jei ir labai nemėgstame būti gamtoje.

Spektaklis "Durys" per naivų ir asociatyvų žvilgsnį į grupę žmonių, atskirtų sienos, siekia atskleisti labiausiai nuviliančius ir destruktyvius žmonių bruožus. Kadangi kitoje pusėje viskas visuomet atrodo įdomiau, siauros durys tampa svarbiu slenksčiu į pokyčius. Tačiau kadangi niekas nepatenkintas tuo, ką turi, geresnio paieškos tampa nesibaigiančiu procesu. Ar esame laisvi žmonės, galbūt net žavingi ir kūrybingi, ar visgi beviltiškai prisirakinę prie savo įpročių, kaip Pavlovo šunys, klausia spektaklio kūrėjai.

Spektaklis apdovanotas keturiais 2018-ųjų Auksiniais scenos kryžiais: už choreografiją, nepagrindinio vaidmens atlikimą, scenografiją ir šviesų koncepciją.

Kas? Spektaklis "Durys".

Kur? "Girstučio" rūmuose.

Kada? Spalio 9 d. 20 val.

Blyškaus gyvenimo spalvos

Festivalis prasidės nuo Oskoro Koršunovo režisuoto "Žmogus iš Podolsko". Vilniaus mažojo teatro ir OKT pristatomas spektaklis – žymaus šiuolaikinio Rusijos rašytojo Dmitrijaus Danilovo debiuto dramaturgijoje inscenizacija.

Spektaklio istorijos erdvė – įprasta policijos nuovada, į kurią pristatomas sulaikytasis – niekuo neypatingas jaunuolis, nedidelio miestelio gyventojas. Sulaikymo pagrindas lieka neaiškus – jaunuolis yra blaivus, jo dokumentai tvarkingi, o konkrečių jo tariamai padarytų pažeidimų nenustatyta. Tačiau policininkai vis vien surengia jam emocionalią apklausą, o jų užduodami klausimai visiškai neatitinka mums įprastos apklausos logikos.

Apklausa pavirsta intensyvios psichoterapijos seansu, priverčiančiu sulaikytąjį naujai pažvelgti į savo beprasmį gyvenimą. Policininkai pasirodo besantys itin išsilavinę intelektualai, turintys kilnią misiją – parodyti, koks įdomus ir spalvingas eilinio žmogaus gyvenimas.

Spektaklis, kuriame vaidina talentingi aktoriai Šarūnas Zenkevičius, Marius Repšys, Giedrė Mockeliūnaitė, Toma Vaškevičiūtė, Marius Čižauskas, Rytis Saladžius, Paulius Tamolė, aktualus nūdienos Rusijos ir pasaulio kontekste. Atskleisdamas švelniosios propagandos tamsiąją pusę jis kiek primena pranašiškąją George'o Orwello distopiją "1984" ir reportažus iš Rusijos.

Kas kaltas ir atsakingas?

Antrasis festivalio spektaklis – "Keistuolių teatro" sukurta dviejų dalių kriminalinė istorija "Pagalvinis".

Tai – naujas darbas, atsigręžiantis į teatruose neretai užmirštamą jauną, į suaugusiųjų gyvenimą beįžengiančią asmenybę. Žiūrovams gerai pažįstami "Keistuolių teatro" aktoriai Jurgis Marčėnas, Giedrius Kiela ir Danas Kamarauskas drauge su jauniausios teatro kartos atstovais Džiugu Širviu, Matu Pranskevičiumi, Aiste Šeštokaite ir Luku Auksoraičiu tyrinėja sudėtingą dviejų jaunų brolių istoriją, žiūrovams atveriančią netikėtą ir nepatogų žvilgsnį į pasaulį, kuriame augame bei bręstame.

Apklausa pavirsta intensyvios psichoterapijos seansu, priverčiančiu sulaikytąjį naujai pažvelgti į savo beprasmį gyvenimą.

Provokuojantis, nepatogus ir pasaulyje pripažintas airių dramaturgas Martinas McDonaghas "Keistuolių teatro" žiūrovams pažįstamas tapo dar 2007-aisiais su Aido Giniočio spektakliu "Luošys iš Ainišmano salos". Dabar M.McDonaghas į šią sceną sugrįžta Ievos Stundžytės režisuotos dviejų dalių kriminalinės istorijos "Pagalvinis" pavidalu.

Spektaklis atveria tardymo procesą, piešiantį groteskišką ir prieštaringą brolių Katurjano (Matas Pranskevičius) ir Michalo (Džiugas Širvys / Danas Kamarauskas) istoriją. Rašytojo Katurjano kūriniai – košmariški, žiaurios vaizduotės ir meistriškų galvosūkių kupini apsakymai – paaiškėja turintys neribotą laisvę ir poveikį; tai – galingos priemonės, galinčios išpildyti kerštą ir atnešti mirtį.

"Pagalvinis" – istorija apie du brolius ir jų sudėtingas patirtis, atvedusias iki tragiškų, groteskiškų įvykių. Tai nepatogus, aštrus ir kritiškas spektaklis apie kūrybą, žodžio laisvę, disfunkcinę šeimą ir geležinius diktatoriškos visuomenės gniaužtus. Kūrinys išsviedžia žiūrovą iš komforto zonos, keldamas klausimus apie iš pirmo žvilgsnio neginčijamas vertybes ir etikos normas. Ar tėvai yra atsakingi už tai, kokiais tampa jų vaikai? Ar autorius yra atsakingas už savo kūrinio poveikį jį reginčiam ar skaitančiam žmogui? Į šiuos klausimus "Pagalvinis" neatsakys, tačiau juos uždavęs neleis nurimti dar ilgai užvėrus teatro duris.

Kas? Spektaklis "ŽMOGUS IŠ PODOLSKO".

Kur? "Girstučio" rūmuose.

Kada? Rugsėjo 15 d. 18 val.

Kas? Spektaklis "Pagalvinis".

Kur? Girstučio rūmuose.

Kada? Rugsėjo 29 d. 18 val.

Spektaklis pastatytas pagal pirmą kartą teatro scenai adaptuotą J.Tertelio sukurtą pjesę, laimėjusią pirmą vietą LRT Radijo teatro konkurse, ir specialų LATGA prizą už originalumą.

"Kada ir kodėl jūs paskutinį kartą (pa)pildėte savo gyvenimo aprašymą (CV)? Kaip dažnai tenka jį peržvelgti ir kaip tai, kas jau užrašyta "apie jus" keičia tai, koks(-ia) jūs iš tikrųjų esate šiandien? Ar iš jūsų CV išvis įmanoma suprasti koks(-ia) jūs esate šiandien?" – retoriniais klausimais žiūrovus provokuoja spektaklio kūrėjai.

Spektaklio struktūra ir forma kviečia auditoriją kartu su aktoriais keliauti per vieno labai mums visiems gerai žinomo "piliečio" gyvenimo aprašymą (asmenybė atskleidžiama spektaklyje), kartu įtraukiant į atvirą teatrinę diskusiją – kaip užfiksuoti žmogaus gyvenimą? Ar jį reikia fiksuoti? Sumuoti? Jeigu taip, tai kas čia svarbiausia, ko negalima praleisti? Jeigu ne, tai kodėl mes nuolatos tai darome?

Šis spektaklis, tęsiantis teatro laborartorijos "Atviras ratas" tradiciją, nestokoja jautrumo, humoro ir savitos teatrinės kalbos, kviesdamas žiūrovus į teatrinį dialogą-tyrimą apie tai, koks yra šiandienis mūsų gyvenimo aprašymas.

Nors žinome daugybę skaičių apie save, kyla klausimas, ar tai iš tiesų apie mane, ar tai yra realybė, kurioje gyvename?

Anot J.Tertelio, ši pjesė apie tai, kas apie mus parašyta ir kaip mes gyvename iš tikrųjų, apie tai, ką mes kalbame ir įvardijame, ką jaučiame ir matome. Ji apie tarpą tarp oficialios ir subjektyvios realybės.

"Čia atsiranda statistikos tema – juk iš jos galime sužinoti daugybę dalykų apie save. Skaičiai kalba apie mane, kartu nebūdami su manimi tiesiogiai susiję. Aš gyvenu su savo šeima, girdžiu apie smurtą prieš vaikus ir galvoju, kad ši statistika yra kraupoka. Žinojimas apie tai, kad aplink yra daug smurto, veikia mane patį. Dar sakoma, kad egzistuoja melas, didelis melas ir statistika. Tie skaičiai, atsiradę reikiamose rankose, gali tapti labai puikiu manipuliacijos įrankiu. Nors žinome daugybę skaičių apie save, kyla klausimas, ar tai iš tiesų apie mane, ar tai yra realybė, kurioje gyvename?" – pjesės ir spektaklyje keliamas temas vardija J.Tertelis.

Pjesę "CV, arba Kas aš esu" jis vadina savotiška dokumentacija. "Temos atsiranda iš asmeninės patirties, man kūryba dažnai gimsta iš susikirtimo tarp to, ką aš pats patyriau ir to, ką man sako, pasakoja išorinis pasaulis. Kai atsiranda trintis tarp vidinio ir išorinio pasaulio, gimsta daug klausimų ar abejonių, pažadinančių vaizduotę, – tuomet pradedu galvoti, kaip apie tai parašyti. Žinoma, galima tiesiog paskelbti įrašą feisbuke, tačiau galima ir sukurti spektaklį", – sako J.Tertelis, be režisūros ir dramaturgijos dar žinomas kaip aktorius, autorinių dainų atlikėjas ir edukatorius.

Veidai ir vardai

Režisierius ir dramaturgas J.Tertelis, scenografija – Lauros Luišaitytės, kompozitorius Jokūbas Tulaba. Vaidina Vesta Šumilovaitė, Benita Vasauskaitė, Karolis Kasperavičius, Vaidotas Žitkus, Rokas Petrauskas, Danas Kamarauskas.

Kas? Festivalis "Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2019". Spektaklis "CV, arba Kas aš esu?"

Kur? "Girstučio" kultūros centre.

Kada? Balandžio 11 d. 18 val.

Anot šio festivalio vadovės Gintarės Aleksandravičienės, šiemetiniame profesionalių teatrų festivalyje atskleidžiamos šiuolaikinės temos, tokios kaip politinės aktualijos ar propaganda, tačiau nepamiršti ir tradiciniai siužetai, apipinti istoriniais įvykiais, egzistenciniais klausimais. Žiūrovams bus progų susipažinti su naujomis teatro mene naudojamomis technologijomis, įdomiomis, gal ir netikėtomis klasikinių kūrinių interpretacijomis.

„Antradienį mūsų festivalį pradeda Lietuvos nacionalinis dramos teatras Oskaro Koršunovo spektakliu „Tartiufas“, kuris jau spėjo sulaukti sėkmės ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje. Autorius Lietuvoje „tartiufizmą“ įžvelgia politikoje, versle, kur kalbama gražiomis frazėmis, tačiau už visko slypi korupcija ir manipuliacijos.

Šiemet visi festivalio spektakliai yra itin saviti. Vieni pritaikyti netradicinėms erdvėms, kiti praturtinti šiuolaikiniais garso ir vaizdo efektais. Galima stebėti, kaip klasikiniai kūriniai scenoje įgauna naujas formas, pasitelkus šiuolaikinės muzikos ritmus, videoprojekcijas, įtraukiant žiūrovus į teatrines diskusijas“, –prieš renginį Eltai, kuri yra festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2019“ viena iš rėmėjų, sakė renginio vadovė G. Aleksandravičienė.

Pagal festivalio programą, jame dalyvaus Lietuvos nacionalinis dramos teatras, „Teatronas“, Keistuolių teatras, teatras „Atviras ratas“ / Vilniaus miesto teatras, Nacionalinis Kauno dramos, Valstybinis Vilniaus mažasis, Juozo Miltinio dramos, OKT/Vilniaus miesto, Valstybinis jaunimo teatrai, taip pat teatras „Meno Fortas“.

Šiais metais teatrų festivalio žiūrovams bus pristatyti rinktiniai gerai žinomų bei pripažintų režisierių, „Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtojų Oskaro Koršunovo, Aido Giniočio, Gintaro Varno, Jono Tertelio, Eimunto Nekrošiaus darbai. Tai – jau minėtas O. Koršunovo „Tartiufas“, A. Giniočio „Riešutų duona“, G. Varno „Getas“, J. Tertelio „Teatralas“.

Pirmą kartą Jaunimo teatre dirbanti režisierė Yana Ross kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi pristatys „Vienos miško pasakas“, o Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro režisierė Gabrielė Tuminaitė, pasitelkdama sceninę simboliką bei metaforas, kvies naujai pamatyti stereotipinėmis interpretacijomis apaugusį kūrinį „Marti“ ir jo personažus.

Festivalio žiūrovai taip pat matys kūrinius jaunųjų režisierių, garsėjančių netradiciniais sprendimais: Gildo Aleksos režisuotą „Otelą“, „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią metų dramaturgiją apdovanotą tragikomišką, atvirą ir intymų Kirilo Glušajevo spektaklį „Terapijos“. Tarp jų bus parodytas Justo Tertelio spektaklis „CV, arba Kas aš esu?“, kuris jau laimėjo pirmąją vietą LRT Radijo teatro konkurse bei specialų LATGA prizą už originalumą.

Baigiamąjį festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2019“ vakarą, balandžio 24-ąją, Kaune bus pristatytas E. Nekrošiaus improvizacijų rezultatas - spektaklis „Bado meistras“.

Šis režisierius, primena festivalio vadovė G. Aleksandravičienė, visada buvo reiklus savo darbui, kaip ir pats Kafka, leidžiantis žiūrovui visa siela išgyventi kūrinio idėją. Iki šių dienų režisierius E. Nekrošius gyvas teatro mylėtojų širdyse.

Anot „Girstučio“ kultūros centro vadovo Mindaugo Skvarnavičiaus, kam atiteks pagrindinis festivalio prizas, spręs profesionali festivalio žiuri. Šis prizas bus įteiktas geriausiu pripažinto spektaklio režisieriui. Tačiau, kaip ir kasmet, žiūrovai patys galės vertinti spektaklius bei rinkti labiausiai patikusių vaidmenų atlikėjus. Festivalio laureatai bus apdovanoti baigiamajame šalies profesionalių teatrų tradicinės šventės vakare.

„Girstutyje“ Lietuvos teatrų festivalio proga vyks ne tik spektakliai. Festivaliui skiriama rūmus puošianti Lietuvos akvarelės paroda „Randevu“, o šį ketvirtadienį Kauno moksleiviams bei jaunimui bus surengtos kūrybinės edukacijos „Improvizacijos šalyje“ ir „Socialinis teatras“.