Jaunieji maltiečiai – Maltos ordino pagalbos tarnybos dalis, vienijanti jaunus žmones ir per socialinę savanorišką veiklą ugdanti bei formuojanti jų asmenybes. Šiandien ši jaunų žmonių bendruomenė ne tik švenčia veiklos 30-metį, bet ir vienija beveik 500 jaunuolių, kurie aktyviai dalyvauja savanoriškoje veikloje ir jaunųjų paramedikų programoje visoje Lietuvoje. Nors 30 metų savanoriškas tradicijas puoselėjanti veikla sąlyginai jauna, joje save atrandantys jaunuoliai tampa savo poelgiais įkvepiančiais herojais. Vienas tokių pavyzdžių – Luka iš Prienų.

Savanorystė – empatijos ir pilietiškumo mokykla

Jaunimas apie maltietišką veiklą, dažniausiai, sužino mokyklose, bendraudami su bendraamžiais, o veiklos centras ir pirminis žmogus, dažniausiai, būna mokytojas, apjungiantis jaunimą prasmingoms veikloms.

Prienų „Ąžuolo“ progimnazijoje, su miesto Jaunųjų maltiečių vadove Lina Suchorukoviene priešakyje, jaunuosius maltiečius atrado ir Luka. Šiandien ji jau skaičiuoja ketvirtuosius savanorystės metus, o viena pagrindinių jos veiklų – dėmesys sunkumus patiriantiems asmenims.

Jaunoji maltietė du kartus per savaitę neša karštos sriubos dubenėlį Prienų miesto vienišiems, sunkiai gyvenantiems seneliams, aktyviai dalyvauja ir kitose veiklose bei socialinėse iniciatyvose.

„Savanorystė maltiečiuose man suteikė pirmosios pagalbos, saviugdos ir pasitikėjimo savimi pamokų, o nuoširdi pagalba šalies piliečiams, kuriems jos ypatingai reikia – pilietiškumo išraiška“, – dalijasi Luka.

Jaunųjų maltiečių nuotr.

Išgelbėjo gyvybę

Lukai praėjusių metų gruodžio 21-osios rytas buvo kitoks nei įprasta. Mokykloje, netikėtai pasisukus įvykiams, vienas iš bendraklasių parkrito ant žemės ir pradėjo kraujuoti. Nors lengvas šokas ir kraujo baimė trumpam aptemdė protą, jaunuolė nedelsiant nuskubėjo prie bendraklasio, kad sustabdytų kraujavimą. Paguldžiusi jį į saugią padėtį kartu laukė atvykstančios greitosios pagalbos.

Nebijokite daryti, nebijokite padėti. Tikėkite ir įveiksite visas savo baimes.

„Buvau ištikta šoko. Ir nors didžiausia mano baimė kraujui buvo priešais mane, buvau pasiryžusi ją įveikti. Stengiausi nepasimesti“, – apie įvykį pasakojo Luka.

Greitos reakcijos ir gebėjimo kontroliuoti savo emocijas dėka, bendraklasio gyvybė buvo išgelbėta, o Luka, atlikusi tokį didvyrišką poelgį, šiandien Prienuose gauna „Metų poelgio“ apdovanojimą.

„Nebijokite daryti, nebijokite padėti. Tikėkite ir įveiksite visas savo baimes“, – linkėdama sako ji.

Kviečia prisijungti

Savanorystė – ypatinga veikla. Darydami gerus darbus prisidedame prie valstybės gerovės, stipriname socialinius ryšius. Savanoriška veikla įtraukia piliečius į aktyvų dalyvavimą visuomenės ar vietos bendruomenės gyvenime, prisidėti prie aktualių problemų sprendimo.

„Savanorsystė = Pilietiškumas = Lietuva“ – Jaunųjų maltiečių iniciatyva, kurios tikslas atkreipti dėmesį į tai, kad savanorystė ugdo atsakingus ir pasiaukojančius piliečius.

Kviečiame visus prisidėti prie iniciatyvos ir nuo vasario 16-osios iki kovo 11-osios pasipuošti šventine „Facebook“ viršelio nuotrauka, kurią rasite Jaunųjų maltiečių „Facebook“ puslapyje.

Dvi nevyriausybinės organizacijos sujungė pastangas, kad pažeidžiamas jaunimas gautų visapusiškas kokybiškas paslaugas – J. Valančiūno paramos fondas jau turi patirties rengti jaunimą savarankiškam gyvenimui taikant sportu paremtą metodiką, o maltiečiai plėtoja jaunuolio palydėjimo paslaugą, kurios pagrindas – palydėjimo koordinatorių individualus darbas su jaunuoliais iš globos namų ir sunkumus patiriančių šeimų.

Paauglių dienos atidarymo šventėje dalyvavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė, Kauno miesto savivaldybės atstovai, maltiečių kunigas Vytautas Rapalis, krepšininkas ir paramos fondo steigėjas Jonas Valančiūnas, maltiečių l. e. p. generalinis sekretorius Edvinas Regelskis ir kiti.

LNK reportažas:

D. Grybauskaitė savo sveikinimo kalboje dėkojo Jonui Valančiūnui už įgyvendintą pažadą.

„Išduosiu paslaptį, kad dar kai buvau veikianti prezidentė, Jonas man pažadėjo, kad investuos į vaikus ir jaunimą. Šiandien švenčiame Jono įgyvendintą pažadą, vadinasi, jis yra žodžio žmogus. Tai, kad jis norėjo padėti vaikams ir pats investavo ne tik savo finansais, bet ir savo dėmesiu, supratimu – dėl to jam esu labai dėkinga. Žodžio žmonių nėra tiek daug, todėl Jono pavyzdys yra vienas iš gražiausių. Aš labai tikiuosi, kad jaunimui šie namai bus reikalingi ir naudingi, žmonės čia ateis norėdami išmokti, pažinti, sustiprėti ir išugdyti savo charakterį. Tokį, galbūt, kaip Jono, kuris gali siekti, laikytis žodžio, kuriam svarbios vertybės ir meilė savo šaliai. Aš labai džiaugiuosi, kad tokio laikymosi žodžio žmonės šiandien yra su mumis“, – kalbėjo Prezidentė.

J. Valančiūnas dėkojo visiems, kurie jam padeda: „Vienas lauke būčiau ne karys, todėl noriu visiems labai padėkoti. Ir pasižadėti nemesti šio reikalo, jį puoselėti ir išvesti į dideles aukštumas. Norint pamatyti šviesų rytojų, reikia veikti dabar. Reikia dirbti ir su didžia komanda pasižadu judėti tolyn.“

Maltiečiams tokie paauglių dienos namai pirmieji. Jie turi patirties ugdant vaikus – organizacija globoja ir dirba 14 maltietiškuose vaikų dienos centruose visoje Lietuvoje, tačiau, pasak maltiečių l. e. p. generalinio sekretoriaus Edvino Regelskio, skirtingose amžiaus grupėse reikalingas skirtingas darbas.

Šis pastatas atsirado dėl Kauno grupės pastangų, dėl savivaldybės patikėjimo, kad galime atnešti daugiau ir didelio pačių noro.

„Šis pastatas atsirado dėl Kauno grupės pastangų, dėl savivaldybės patikėjimo, kad galime atnešti daugiau ir didelio pačių noro. Svarbu bendras požiūris, todėl šiandien turime puikius namus, kurie netrukus užsipildys, o kas svarbiausia – jaunuoliai, kurie čia ateis, gaus nuolatinę pagalbą. Jaunuolių palydėjimas ir individualus darbas su kiekvienu jaunu žmogumi yra be galo svarbus, todėl toliau dirbsime šia kryptimi. Tai nebus tik susirinkimo ar veiklų vieta, tai bus kasdieninis darbas, kad jaunimas turėtų šviesesnę dabartį. Jaunimas yra apie dabartį, ne apie ateitį. Noriu padėkoti visiems susirinkusiems ir nekantrauju susirinkti po metų bei pasidžiaugti, kiek visko nuveikėme“, – sakė E. Regelskis.

Taikoma sportu paremta paauglių ugdymo metodika

J. Valančiūno paramos fondas prieš ketverius metus atidarė pirmuosius paauglių dienos namus „Išvien“, todėl jau turi patirties dirbant sportu paremta metodika, kuri yra pritaikyta ir šiandien atidarytuose paauglių dienos namuose „Istorijos“.

Sporto kalba yra aiški ir lengvai suprantama, todėl puikiai pasiteisina socialiniame darbe su paaugliais. Paauglių dienos namuose „Istorijos“ veikia krepšiniu paremta sporto metodika – vieną grupę sudaro dvylika paauglių – kaip dvylika žaidėjų. Šis paauglių ugdymo būdas įneša disciplinos – kaip krepšinio aikštelėje yra tam tikri neleidžiami žingsniai, taip ir paauglių dienos namuose yra netoleruojamų veiksmų: patyčios, smurtas, turto niokojimas ir melas. Atlikęs vieną iš šių nusižengimų, jaunuolis gauna techninę pražangą. Surinkęs tris technines pražangas jaunuolis kuriam laikui yra diskvalifikuojamas iš paauglių dienos namų – kaip krepšinio žaidėjas iš aikštelės. Jaunuolis techninę pražangą gali išsitaisyti, tokiu būdu yra ugdomas atsakomybės už savo veiksmus jausmas. Kaip rodo Vilniuje veikiančių dienos namų patirtis, dar nė vienas jaunuolis negavo maksimaliai griežtos nuobaudos – pašalinimo. Visi siekė kuo greičiau panaikinti pražangas.

Galimybė paaugliui atrasti save

Paauglių dienos namuose įrengtos specialios erdvės, kur kiekvienas gali atrasti užsiėmimą pagal savo poreikį ir pomėgį. Kadangi grupėje yra tik dvylika paauglių, kiekvienam užtikrinamas individualus dėmesys.

Namų erdvėse yra erdvi virtuvė, kur paaugliai visi kartu gaminsis maistą, valgomasis bendriems pietums ir vakarienėms, poilsio kambarys, kur jaunimas galės ruošti pamokas ir bendrauti, ir aktyvaus laisvalaikio kambarys, skirtas stalo tenisui, muzikavimui ir kitai veiklai.

Bendras projektas iš keturių dalių

Paauglių dienos namų atidarymas – tik vienas iš bendro J. Valančiūno paramos fondo ir maltiečių projekto etapų. Antra dalis – jaunuolių į savarankišką gyvenimą palydėjimo paslaugos plėtojimas. Trečia – partnerystė su darbdaviais, sukuriant mentorystės sistemą įmonėse, kuriose jaunuoliai atliks praktiką ar stažuotę. Projektas numato ir mokymus – net 85 Vilniaus ir Kauno specialistai mokysis jaunuolių palydėjimo metodo. Projektas yra finansuojamas EEE ir (ar) Norvegijos finansinių mechanizmų lėšomis. Jis tęsis iki 2024 m. birželio mėn.

– Kiek surenkate ir išdalinate maisto? Kiek ateina žmonių?

– Vilniuje turim apie 100 kilogramų per dieną. Kiekvieną dieną automobilis išvažiuoja, surenka paskutinės dienos maistą iš parduotuvių. Savanoriai išrūšiuoja maistą. Žmonės arba patys ateina, arba jiems nuvežami tie maisto produktai, kuriuos mes gauname. Per dieną apie 50–60 žmonių gauna maitinimą. Yra padarytas grafikas ir žmonės žino, kuriuo metu reikėtų ateiti. Apie vidurdienį žmonės pradeda rikiuotis laukdami maisto.

– Kokias pastaruoju metu pastebite tendencijas, ko žmonės prašo?

– Pirmoji tendencija – kyla kainos, tad turime iššūkių su poreikiais. Poreikių yra įvairiausių, pagrinde yra paprasti maisto produktai, kuriuos galima naudoti ilgesnį laiką: kruopos, makaronai. Labai daug duonos prašoma. Net ir patys ukrainiečiai, kurie pas mus ateina pagalbos, visai mielai paima įvairių maisto produktų, ypač duonos. Dabar per dieną išdaliname per 200 kepalų duonos.

Mūsų programa „Maistas ant ratų“ yra skirta tiems senyvo amžiaus žmonėms, kurie negali patys pasigaminti maisto, tad jiems mes vežame šiltą maistą. Matome, kad kainos kyla. Yra apie 15–20 proc. pakilimas iš tų tiekėjų, kurie tiekia mums maistą: valgyklos, kitos maitinimo įstaigos. Atsiranda papildomų iššūkių. Žmonės nori šilto maisto, kad nereikėtų patiems gamintis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar turit idėjų, ką darysit, jei kainos dar padidės šaltuoju sezonu?

– Jeigu taip atsitiks, tai mūsų tikslas yra išlaikyti tuos žmones, kuriems esame pažadėję padėti ir padedame. Taupome tiek finansinius, tiek maisto resursus. Žiūrėsime, kokias galimybes turėsime padėti naujiems žmonėms. Norisi nepalikti nė vieno, tokia yra maltiečių dvasinė vertybė.

Pasak Maltiečių civilinės saugos koordinatorės, reikalingiausi šiuo metu buitinės chemijos gaminiai: valikliai, įvairios plaušinės, skalbimo milteliai. Nebe taip gausiai kaip anksčiau žmonės aukoja ir „Maisto bankui“, kuris valdžiai dar svarstant, kuo prisidėti ukrainiečiams, jau dalijo pirmuosius maisto paketus.

Kaip LNK žinioms teigė „Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius, šiuo metu pagalba nuo karo pabėgusiems Ukrainos gyventojams yra kiek sumenkusi. Jis garsiai mąstė, kad galbūt dėl to kaltas žmonių pavargimas aukoti. Vis dėlto yra būdas paremti organizacijas, besirūpinančiomis ne tik ukrainiečiais, bet ir Lietuvos varguoliais. Tai padaryti galima net neatvėrus piniginės – skirti pasirinktai organizacijai 1.2 proc. Gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

S. Gurevičius dar pridūrė svarbią žinią – ši pagalba mums nieko nekainuoja, o padeda išties daug. Štai pernai skiriant savo minėtąją dalį nuo GPM žmonės „Maisto bankui“ skyrė 50 tūkst. eurų, tačiau net su tokia suma jis nėra tarp GPM paramos gavėjų rekordininkų. Pavyzdžiui, „Mamų unija“ vien pernai surinko 391 tūkst. eurų; R. Kaukėno paramos grupė – 344 tūkst., o „Laisvės TV“ – 332 tūkst.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Pasak Maltiečių generalinės sekretorės, tokia žmonių parama, ypač per krizines situacijas, yra neįkainojama ir tokias organizacijas išlaikanti. Iki GPM paramos skyrimo pabaigos termino likus vos porai savaičių, ją jau paskirstė per 400 tūkst. mokesčių mokėtojų – tai yra perpus mažiau nei deklaravo pajamas.

Štai pernai skiriant savo minėtąją dalį nuo GPM žmonės „Maisto bankui“ skyrė 50 tūkst. eurų, tačiau net su tokia suma jis nėra tarp GPM paramos gavėjų rekordininkų.

LNK žurnalistų atlikta apklausa Vilniaus gatvėse parodė, jog dauguma gyventojų noriai aukoja savo GPM dalį. „Pervedu kasmet, ne išimtis bus ir šie metai“, – sakė vienas praeivis. O štai kitas paatviravo pernai net pasiėmęs iš gyvūnų prieglaudos katytę, kuria dabar labai džiaugiasi. Vyras sakė ir šiemet pervesiąs savo GPM dalį būtent šiai prieglaudai, kadangi nori ir toliau matyti, kaip nuoširdžiai rūpinamasi gyvūnais.

Štai pernai skiriant savo minėtąją dalį nuo GPM žmonės „Maisto bankui“ skyrė 50 tūkst. eurų, tačiau net su tokia suma jis nėra tarp GPM paramos gavėjų rekordininkų. 

Tačiau net jei deklaracija užpildyta, skirti pasirinktai organizacijai dalį GPM dar nevėlu. Neišsigąskite, tai padaryti nėra sudėtinga – kaip pasakojo Mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotojas Martynas Endrijaitis, tereikia prisijungti prie elektroninio deklaravimo specialios sistemos „Vedlys“ – ji  nuosekliai paaiškins ką daryti.

Pernai nevyriausybinėms organizacijoms buvo pervestas 21 mln. GPM. Tai – milijonu daugiau nei 2020 m. Po šešias dešimtąsias procento GPM galima skirti partijoms ir profesinėms sąjungoms ar susivienijimams. Nepaskirsčius dalies GPM iki gegužės 2-osios, visi pinigai keliauja į biudžetą.

Pernai rugsėjį Telšių rajone, Viekšnaliuose, duris atvėrė pirmieji maltiečių globos namai, pavadinti Šv. Jono Krikštytojo vardu. Prie namų pasitikęs Jonas Jankauskas buvo pirmas gyventojas – simboliška: Šv. Jono namuose pirmas apsigyveno Jonas. Dar nesenas, iš pažiūros stiprus vyras – šiemet jam 70 metų – jau nebegalėjo gyventi vienas. Sunkus gyvenimas, kojas galėjusi atimti liga ir begalinė vienatvė atvedė jį pas maltiečius. „Slaugytoja man sakė – eik pabūsi, sustiprėsi, pagerėsi, galėsi grįžti į savo namus. Bet dabar aš iš čia jau niekur. Čia mano namai“, – džiaugiasi vyras.

Sunki gausios šeimos pokario vaiko dalia

„Gimiau pokariu Žemaitijoje Pavirvytėje, Mažeikių rajone. Šeimoje buvome keturiolika žmonių, nebėra nieko iš brolių ir seserų, aš buvau jauniausias. Buvo visi apsigyvenę su žmonom, vyrais. Bet tai ligos, tai nelaimingos pabaigos – ir nebėra nė vieno. Tėvas dirbo kolūkyje, o namuose visas ūkis – gyvuliai, daržai – viskas buvo ant mamos rankų. Oi, sunkiai būdavo mamai, vaikų vienas po kito ir iš tėvo nedaug pagalbos. Mažas padėdavau mamai, eidavau įsikibęs, kiek pamenu“, – apie nelengvą pokario kaimo vaiko dalią pasakoja Jonas.

Tėvas dirbo kolūkyje, o namuose visas ūkis – gyvuliai, daržai – viskas buvo ant mamos rankų. Oi, sunkiai būdavo mamai, vaikų vienas po kito ir iš tėvo nedaug pagalbos.

Sunki vaikystė, sovietinė armija slaptame raketų dalinyje, kur, kaip sako, prisižiūrėjo visko, kad net dabar nedrįsta pasakoti. Po armijos šokiuose susipažino su mergaite. Vedė. „Bet nesisekė mudviem gyventi kartu, mėgo žmona kompanijas. Stengiaus būti geras, bet kam čia tas mano gerumas reikalingas. Grįžęs iš fermos rasdavau svečių, du sūnūs apleisti, neapžiūrėti. Bardavau ją – baik tu šposus, vaikai serga, reik vežti į sanatorijas. Kartą radau langus išdaužytus. Ne gyvenimas čia toks. Prieš darbus 6 km dviračiu veždavau vaikus į mokyklą. Dabar abu sūnus užsienyje. Telefonu pakalbu, bet nesimatėm jau 23 metus“, – savo nelengvą gyvenimą prisimena Jonas.

Likęs vienas, vyriškis gyveno namuke Luokėje. „Ką padarysi, sunkiai-nesunkiai – niekas neklausė. Vienam reikėjo ir malkas susipjauti, ir sniegą valyti. Pradėjau sirgti. Fermoje dirbdamas su guminiais prišalau kojas. Tai prasidėjo bjauri liga (atopinis dermatitas – aut. pastaba), atsivėrė žaizdos, kurių negalėjo užgydyti. Anksčiau būdavo ant žaizdos vaistus užpila, pridžiūva, prikepa viskas, atplėši šašą ir vėl gyva žaizda. Ai, labai blogai buvo. Jau net galvojo kojas nupjauti. Nedaviau. Dabar gavau gerus vaistus, šildymus, labai žiūri čia tas mano kojas“, – maltiečių namų stebukladarę slaugytoją giria vyras.

Iš pradžių žadėjęs tik apsigydyti ir grįžti namo, dabar Jonas niekur nebenori eiti

Čia namai. Čia kaip šeimoje – nuo pirmų dienų vyriškis padeda dirbančioms moterims: tai šluotą nustveria virtuvę peršluoti, tai grėblį lapus sugrėbti. Jaučiasi reikalingas, o ir moteriškės giria Jono stiprumą.

Jonas. / Maltiečių nuotr.

„Turiu aš čia draugę – klaipėdiškę. Reik ir jai padėti, prižiūrėti. Cukralige serga, negalima jai saldumynų, bet vis kokį sausainį pasistveria, tai žiūriu. Anksčiau jos kojos silpnos buvo, dabar padedu kojas ištrinti vaistais. Neleidžiu jai tik po lovas visą dieną vartytis – lovoje reik miegoti naktį, o ne gulinėti šiaip sau. Kviečiu aš ją į lauką, kavos, pasišnekėti“, – apie užsimezgusius jausmus santūriai žemaitiškai pasakoja Jonas.

Irena, toks Jono draugės vardas, irgi džiaugiasi naujais namais ir bendryste. Dabar vėl spindi moteriškės akys: „Viena gyvenau, pavargau visai. Kaip gerai, kad dabar esam dviese. Net romanus skaityti ir tyliai pabūti dviese yra geriau. Mėgstu knygas apie meilę, gyvenimą. Labai Dreizeris man tinka – taip tikroviškai rašo.“ Irena, kaip ir Jonas, noriai prisideda prie bendro namų gyvenimo – po pietų, kai daugelis gyventojų prigula, eina padėti į virtuvę: stalus valo, pašluoja. Jono primokyta negulinėja.

Turi nauja pora ir naujų ritualų – kasryt, kol dar visi nesusirinkę pusryčių, geria fojė prie televizoriaus rytinę kavą. Kartu su slaugytoja. Trise aptaria dienos reikalus – žinoma, dabar pokalbiai daugiausia sukasi apie karą.

Turiu aš čia draugę – klaipėdiškę. Reik ir jai padėti, prižiūrėti. Cukralige serga, negalima jai saldumynų, bet vis kokį sausainį pasistveria, tai žiūriu.

„Sunku matyti Ukrainos vaikus – pats braukiu ašaras į juos žiūrėdamas“

„Apie karą sunku net galvoti. Skaudu žiūrėti, bet nieko negaliu padaryti. Nesu aš koks viršininkas, kad sustabdyti galėčiau. Čia V. Putinas nori savo žemes paplatinti, jam tik rūpi sudaužyti viską, aukštyn kojom apversti. Paprasti žmonės nebeturės kur gyventi – išlaužyta viskas, išdeginta. Vadovai privalo rūpintis, kad žmonės turėtų darbus, vaikai knygų. Per televizorių rodo, kaip dreba pusplikiai vaikai, verkia. Pats ašaras braukiu matydamas. Nieko dėl žmogaus. Tokia tvarka toj Rusijoj. Kai armijoje tarnavau raketų dalinyje, irgi nieko negalėjau – net laiške teisybės rašyti. Kvietė pasilikti, bet aš skubėjau į Lietuvą, nesutikau“, – graudinasi Jonas.

Matė jis vargo gyvenime. Broliai mirė vienas po kito – vos keleri metai ir neliko nė vieno. „Kažkada mėgau drožinėti iš medžio – gandrus, pelėdas, gulbes. Kai apsirgau, buvau vienas, mečiau viską. Sugis tos kojos iki galo, imsiuos ir čia medžio, atsiminsiu buvusius laikus“, – turi ateities planų Jonas.

Tik vienas dalykas žemaičiams Jonui ir Irenai „netinka“ naujuose namuose. „Kartais labai keistą maistą čia duoda – kruopų košę su uogiene. Mes žemaičiai taip nevalgom. Gal čia taip naujoviškai ir gerai, bet mums kruopų košė turi būti su padažu, su spirgais. Va tada skanu“, – atsargiai, kad neįžeistų, perduoda prašymą valgyklai.

Čia V. Putinas nori savo žemes paplatinti, jam tik rūpi sudaužyti viską, aukštyn kojom apversti. Paprasti žmonės nebeturės kur gyventi.

Jonui su Irena bepasakojant, prieina Aloyzas ir susirūpinęs teiraujasi: „Kada keleivinė į Varnius“. Nieko neglumina tokie klausimai – Aloyzui demencija. Bet visi jo keistumus sutinka ramiai, niekas nesišaipo. Visiems ir visokiems čia saugu.

Maltiečių namuose ne pacientai palatose, o gyventojai savo kambariuose – nes čia jų namai

Įvairių gyvenimų istorijų maltiečių namuose – 28. Tiek čia šiuo metu gyvena žmonių. Ne pacientų palatose, o gyventojų savo kambariuose. Visi jie vadinami vardais, o ne ligoniais, visi čia atrado namus. Dažnas sako: atėjau numirti, o atradau norą gyventi. Ir net naujus jausmus, kaip Jonas su Irena.

Lietuvoje pensinio amžiaus žmonių yra daugiau kaip pusė milijono. Ir dažnas jų gyvena vienas – tokia oficiali statistika. O kiek iš jų jaučiasi visų užmiršti, vos pragyvena? Apie tai niekas nekalba. Apie tai dažnas net varžosi kalbėti. Štai tokiems žmonėms reikia kurti jaukius nedidelius namus, su visa meile ir pagarba senatvei.

Maltiečiai kol kas yra įkūrę tik vienus namus Žemaitijoje. Bet planuose ir daugiau tokių visoje Lietuvoje. Mat garsas apie maltiečių namų gerąją dvasią jau yra pasklidęs. Turite tėvų, senelių, kuriems reikia priežiūros, meilės ir medicininės slaugos? Tada žinote, kaip sunku ir atsakinga rasti geras rankas, į kurias būtų saugu perduoti savo brangiausius žmones. Tuos, kurie augino, padėjo tapti tokiais žmonėmis, kokie esate dabar.

Skirkite savo 1,2 proc. GPM paramos maltiečiams – tai gali būti jūsų būdas prisidėti prie pagalbos, kad tokių tikrų namų senjorams atsirastų daugiau, o mes ramiai galėtume galvoti ne apie varganas dienas leidžiančius artimuosius, o apie jų orius gyvenimus naujuose namuose.

Maltiečiai šiuo metu 42 Lietuvos miestuose globoja daugiau kaip 2800 senyvo amžiaus ligotų žmonių. Skirdami 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) maltiečiams, jūs prisidedate prie paramos jiems.

Įvykiai sujaudino

Lietuvos „Caritas“, Lietuvos Raudonasis Kryžius, „Maltiečiai“, „Maisto bankas“ ir „Gelbėkite vaikus“ nuo pirmųjų karo veiksmų Ukrainoje renka lėšas nuo karo bėgantiems žmonėms. Susivienijusios organizacijos koordinuoja pagalbos veiksmus.

Atskirai registruojami norintys prisidėti prie „Carito“ ir kitų organizacijų savanorių komandų, kurios teikia įvairią pagalbą ukrainiečiams: registruoja žmones, rūšiuoja ir dalija humanitarinius paketus, organizuoja užimtumo veiklas.

„Vienareikšmiškai – įvykiai Ukrainoje žmones tikrai labai sujaudino. Žmonės labai atviri. Nuo pirmųjų dienų ir iki dabar – begalė norinčių prisidėti, savanoriauti. Per „Carito“ sistemą prisiregistravo daugiau kaip 1,7 tūkst. žmonių, norinčių savanoriauti“, – iškalbinga statistika dalijosi Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktorius Arūnas Kučikas.

Kauno „Carito“ vadovas  A.Kučikas atkreipė dėmesį į tai, kad savanorystė reikalinga ir patiems nerimą, jaudulį jaučiantiems žmonėms. (J. Kamensko/Kauno arkivyskupijos nuotr.)

Anot jo, specialiai parengtoje anketoje savanoriams iš anksto buvo pateikta specifinių klausimų apie rusų kalbos mokėjimą, vairuotojų pažymėjimus ir kt., kad būtų aišku, kuriuos savanorius į kokią veiklą pakviesti.

„Daugiausia savanorių prisiregistravo iš Vilniaus. Teko stabdyti registraciją. Situacija parodė, kad norinčių prisidėti yra daugiau nei galimybių įveiklinti žmones. „Caritas“ veikia bendrai su Lietuvos savivaldybėmis, kitomis organizacijomis. Mūsų pačių pasirengimas, organizuotumas kiekvieną auga“, – tęsė A.Kučikas.

Anot Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktoriaus, Kaune užsiregistravo apie 400 naujų savanorių. Be to, aktyviai veikia dabartiniai „Carito“ savanoriai ir aktyvūs žmonės, prisidedantys prie savanoriavimo parapijose.

Čia nerealu. Paskambini, pasakai, kad reikia, ir viskas. Jokių klausimų – ima ir daro. Žmonės, įmonės skiria tai, ką gali, už dyką.

Kol kas apie 50 savanorių „Caritas“ galėjo pakviesti padėti rūšiuoti supirktus daiktus, paketus. Panašūs skaičiai, anot A.Kučiko, yra ir kitose organizacijose. Kauno „Carito“ vadovas atkreipė dėmesį į tai, kad savanorystė reikalinga ir patiems nerimą, jaudulį jaučiantiems žmonėms.

„Savanorystė – tam tikras nusiraminimo ir savęs įprasminimo būdas. Įsitraukimas į savanorišką pagalbą veikia ir kaip terapija. Tik to darbų fronto šiuo metu dar nėra tiek, kiek yra pasirengusių savanoriauti“, – kalbėjo A.Kučikas.

Jis neabejojo, kad savanorių jėgų dar labai prireiks. Bėgančių nuo karo žmonių srautai nemažėja, suteikta humanitarinė parama ilgainiui išsenka ir ją nuolat reikia papildyti.

Ypatingas požiūris

Ne taip seniai savanoriška veikla, pagalba kitiems buvo suaktyvėjusi per Lietuvoje paskelbtą pirmąjį karantiną dėl pasaulį krečiančios COVID-19 pandemijos.

„Pirmasis karantinas taip pat išryškino savanorystės idėją. Jaunoji, vidurinė karta įsitraukė padėti tiems, kuriems buvo sunku. Vyresni žmonės buvo labiau suglumę, daugiau pažeidžiami. Taip, karantinas atskleidė geranoriškumą, tačiau solidarumo banga su Ukraina pranoko bet kokią ankstesnę iniciatyvą. Tai toks naujas išgyvenimas ir mums“, – žmonių iniciatyva džiaugėsi Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktorius A.Kučikas.

Ypatingu solidarumo ir supratimo ženklu tapo lietuvių pasisiūlymas priimti į savo namus nuo karo bėgančius žmones. Anot A.Kučiko, namai – gana intymus dalykas ir tokie pasiūlymai atskleidė lietuvių empatiją skriaudžiamiems ir kenčiantiems.

„Dirbdami su pabėgėliais, ir ne tik kirtusiais Baltarusijos sieną, bet apskritai „Carito“ kontekste, žinojome, kad ne visada lengva išnuomoti butus žmonėms, kurie jau pradeda integruotis, dirbti pas mus. Lietuvių pozicija buvo labai atsargi. Dabar žmonės ne tik dosniai aukoja, bet ir atveria savo namų duris. Sakyčiau, toks didelis artumo ženklas, platus ir entuziastingas visų amžiaus grupių žmonių požiūris“, – tęsė A.Kučikas.

Tokios žmonių nuotaikos džiugina. Ir tai gerokai skiriasi, lyginant situaciją su krize dėl migrantų iš Baltarusijos. Požiūris į tuos žmones buvo šaltas, o į pagalbą ukrainiečiams lietuviai žvelgia labai šiltai.

„Per Baltarusijos sieną bėgančius migrantus buvo sunku vertinti  kaip bėgančius nuo karo. Tas karas atrodė kažkur toli, todėl į migrantus iš ten buvo labiau žiūrima kaip į ieškančius geresnės duonos, geresnio gyvenimo. Tokia buvo tendencija“, – pastebėjo A.Kučikas.

Kauno „Carito“ vadovas mano, kad ypatingą lietuvių požiūrį į karą lėmė tai, kad Ukraina – arti, geriau pažįstama kultūra, ne vienas turi ryšių su ten gyvenančiais, o ir pati kova, atskleidusi, kas teisus ir kas ne, labai sujaudino žmones.

Pavienės iniciatyvos

Ne mažiau nei žinomų organizacijų veikla vertinama ir pavienių žmonių iniciatyva. Jau antrą savaitgalį iš eilės pilni humanitarinės pagalbos autobusai nuo „Žalgirio“ arenos išrieda į Ukrainą. Prekybos centrų lentynose kai kurios prekės buvo tiesiog iššluotos. Žmonės pirko tai, kas buvo skelbiama esant reikalinga: priemonių ir maisto naujagimiams, drabužėlių, higienos priemonių, medikamentų.

Kaunietė Gintarė Kazakauskienė feisbuko grupėje „Lietuva padeda Ukrainai“ pasiskelbė, kad turi garažą, kuriame būtų galima rinkti aukojamą paramą ir rūšiuoti. „Tada jau su manimi susisiekė žmonės, kurie norėtų atvežti, nes neturi kur laikyti. Kadangi jie turėjo kontaktinius duomenis Ukrainoje ir žinojo, ko ten reikia, mes stengiamės tokius daiktus rinkti ir rūšiuoti. Aš būsiu sandėlininkė“, – šyptelėjo G.Kazakauskienė.

Pasak jos, vaikams ir moterims skirtos paramos į Ukrainą vežti neplanuojama. Ji bus paskirstoma prieglobstį mūsų šalyje radusiems pabėgėliams. Karo zonoje reikalingesni daiktai bus paimami ir vežami į karo niokojamą Ukrainą.

„Kol kas paramos rinkimas labiau vyksta tarp draugų, nes iniciatyvų paramai rinkti yra daug – savivaldybės skelbia, didieji prekybos centrai tapo surinkimo taškais. Tačiau man atrodo, kad kuo mes esame arčiau savo socialinio burbulo, tuo geriau, nes visiems svarbu žinoti, kam atiduoda, žinoti, kad parama bus paskirstyta tikslingai. Be to, nereikia kažkur toli vežti, pažįsti tą žmogų, pasitiki juo. Kuo mūsų daugiau – tuo geriau“, – įsitikinusi G.Kazakauskienė.

Moteris neslėpė pastebėjusi mėginimų piktnaudžiauti prisidengiant parama Ukrainai. Tam tikrose grupėse socialiniuose tinkluose jau atsiranda įrašų, kad neva apsigyveno ukrainiečiai, todėl skubiai reikia šaldytuvo, kaitlentės ar kitokios buitinės technikos. Tokie skelbimai aiškiai rodo mėginimą pasinaudoti tragiška situacija savo reikmėms.

„Manau, kad pagrindiniai paramos teikimo keliai ir turėtų būti per žinomas visuomenines organizacijas, savivaldybes arba pasikliaujant savo rato žmonėmis. Nebuvau patikli. Pirmiausia išsiaiškinau, kaip kas vyksta, kur važiuoja, kad nebūtų taip, jog surenki paramą ir nežinia, kur ji nukeliauja“, – pasakojo G.Kazakauskienė.

Vienijasi ir važiuoja

Praėjusį penktadienį keturiolikos automobilių kolona išvyko iš Kauno su žmonių suaukota humanitarine parama Ukrainos žmonėms.

Per kelias dienas Šarūno Jasiukevičiaus, labiau žinomo kaip Praeities žvalgas, pradėta rinkti humanitarinė parama ukrainiečiams buvo gerokai rezultatyvesnė, nei tikėtasi. „Feisbuke paskelbiau, kad norintys gali prisijungti. Vieni atvažiavo tuščiais automobiliais, kuriuos užpildėme, kiti – jau pasirengę ir pilni“, – prieš išvykdamas pasakojo Š.Jasiukevičius.

Š.Jasiukevičius ir T.Sadauskas suvienijo jėgas telkdami humanitarinę paramą Ukrainai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Prie planuotų keturių automobilių kolonos prisijungė dar dešimt. Žmonės į aikštelę R.Kalantos gatvėje vežė viską, ko tik gali prireikti už laisvę kovojančiai Ukrainai. Savo iniciatyva su bendraminčiais paramą pradėjęs rinkti Tadas Sadauskas prisijungė prie Š.Jasiukevičiaus rengiamos iniciatyvos.

„Nesitikėjome. Jūs neįsivaizduojate, kokiu mastu teikiama pagalba. Čia nerealu. Paskambini, pasakai, kad reikia, ir viskas. Jokių klausimą – ima ir daro. Žmonės, įmonės skiria tai, ką gali, už dyką. Na, yra tokių, kurie paprašo pinigų, bet 90 proc. viską skiria nemokamai. Žmonės perka už savo pinigus, įmonės prisijungia – aukoja ir neklausinėja“, – pasakojo T.Sadauskas.

Š.Jasiukevičius minėjo, kad už žmonių suaukotus maždaug 6 tūkst. eurų pirko ir veža į Ukrainą įvairių medikamentų. Plokščių šarvinėms liemenėms skaičiuoja gavę rinkos kaina už 14 tūkst. eurų ir gaus dar. Du automobilius pirko, o du visureigius gavo už dyką – žmonės atvažiavo ir atidavė. Viename mikroautobuse – 1 t dyzelino.

Sekmadienį Š.Jasiukevičius informavo, kad kolona juda ramiąja Ukrainos dalimi į karinį dalinį, kur bus palikta kariuomenei skirta parama. Tiesa, ilgiau, nei tikėtasi, užtruko Lenkijos–Ukrainos pasienyje.

Iš keturiolikos automobilių kolonos aštuoni liks Ukrainoje savanoriams ir kariuomenei. Automobiliai sieną kirsti turėjo be jokių dokumentų, kad niekam nekiltų rūpesčių dėl muitų. Teko sulaukti specialaus rašto pasienyje, kad koloną praleistų be jokių patikrinimų, todėl prie sienos užtruko apie šešias valandas.

Nuvažiuos ir liks

Penktadienį išvykusioje bendroje kolonoje buvo ir mikroautobusas, kurio keleiviai važiavo tik pirmyn. Ekipažas liks kovoti Ukrainoje.

„Negaliu atskleisti, kur tiksliai važiuoju. Mes liksime, – entuziastingai sakė Vitalijus. Jis yra kariškis ir vizitas į Ukrainą jau nebe pirmas. – Esu dalyvavęs Donecko reikaluose.“

Iniciatyvinė grupė „SOS Ukrainos kariams“ nuo 2014 m. remia Ukrainos karius, veda mokymus. „Savanoriškos ukrainiečių grupuotės moka dirbti dideliais skyriais, t.y. po daug žmonių. Mūsų tikslas – pamokyti juos dirbti mažais skyriais, po aštuonis žmones, kad mokėtų patekti į užnugarį ir nukauti priešą, padaryti žalos ir taip jį stabdyti“, – kol kas tokią veiklą yra numatęs Vitalijus.

Vitalijus jau ne pirmą kartą padeda ukrainiečiams. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Jis kalbėjo neatidengdamas veido. Tokios Ukrainos kariuomenės vadų rekomendacijos. Taip pat aišku, kad ir per Ukrainą važiuojanti humanitarinės pagalbos kolona negali skelbti, kur važiuoja. Draudžiama filmuoti, fotografuoti.

Primygtinai reikalaujama sustoti, jei tai nurodo Ukrainos tarnybos ir, nelipant iš automobilio, rankas padėjus ant vairo, laukti, kol prieis. Negalima naudotis navigacija. Dar prieš išvažiuojant kolonai iš Kauno Š.Jasiukevičius minėjo, kad grįždami parveš devyniolika nuo karo veiksmų norinčių pasitraukti ukrainiečių.

Sekmadienį socialiniame tinkle skelbtame įraše buvo patvirtinta, kad grupė pabėgėlių pasirengusi ir laukia.

Kauniečių parama: iki lubų užkrauti autobusai ir iššluotos parduotuvių lentynos

Savaitgalį Kaune surengta paramos Ukrainai akcija sulaukė ypatingo gyventojų aktyvumo. Kauniečiai dosniai aukojo Lucko, Lvivo srities ir Charkivo miestų žmonėms trūkstamų prekių – kūdikių maisto, sauskelnių ir higienos reikmenų. Šių produktų sausakimšai užpildyti trys keleiviniai autobusai. Žmonių ir miesto humanitarinės paramos paketai į karo niokojamą Ukrainą iškeliaus dar šią savaitę. Ten pasiliks ir ją nugabenęs transportas.

„Kauniečių gerumas dar kartą pranoko visus lūkesčius. Į paramos akciją prie Karmelitų bažnyčios traukė nuo pačių mažiausiųjų iki senjorų. Ištisos gyventojų bendruomenės būrėsi draugėn ir vežė didesnius produktų kiekius. Kauniečiai tikrąja to žodžio prasme šlavė parduotuvių lentynas visame mieste – paramą nešė krepšiais, vežė pilnas automobilių bagažines.

Kai kuriuos geradarius jau pažinome iš veidų, nes per savaitgalį jie čia sugrįžo po kelis kartus. Priekaba su produktais atvežta net iš tolimosios Švedijos. Nuoširdžiai dėkojame kiekvienam atėjusiam ir prisidėjusiam“, – kalbėjo Kauno mero pavaduotojas Andrius Palionis.

Per savaitgalį gyventojų surinkta parama visiškai užpildyti trys autobusai ir pradėtas krauti ketvirtasis. Šiame ir likusiuose dar keliuose laisvą vietą netrukus užims ilgo galiojimo maisto produktai, tvarsliava, vaistai ir kiti medikamentai. Tokia humanitarine siunta rūpinasi Kauno miesto savivaldybė, tiesiogiai bendradarbiaudama su verslo organizacijomis dėl paramos suteikimo ir prekių įsigijimo stambiais kiekiais.

Medicinos priemonių siuntoms keliami papildomi reikalavimai, būtini specializuoti leidimai, todėl jų įsigijimas vykdomas koordinuotai.

„Tokie jautrūs momentai nuteikia labai pozityviai ir leidžia dar kartą suprasti, kad mūsų mieste gyvena žmonės su didelėmis širdimis. Ir čia reikia kalbėti ne tik apie gyventojus, bet ir įvairias organizacijas. Susisiekus su verslo įmonėmis, dažniausiai net neprireikia kažko prašyti – jie iškart patys siūlo savo pagalbą“, – šių dienų patirtimi dalijosi Kauno savivaldybės Ekstremalių situacijų ir operacijų valdymo centro vadovas Paulius Keras.

Renkant, rūšiuojant ir kraunant paramą į autobusus į bendras pajėgas susibūrė apie pusšimtis savivaldybės darbuotojų. „Kauno autobusų“ atstovai rūpinosi transportavimu, „Kauno švaros“ vyrai nuolat kursavo atlaisvindami atliekų konteinerius.

Daugeliui vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje vienišumas nėra tik pastarųjų mėnesių patirtis, tai – jų senatvę nuolat lydintis išgyvenimas. Žmogaus socialiniai ryšiai su amžiumi kinta: mažėja pažįstamų ir draugų ratas, dėl mobilumo ir sveikatos problemų senjorams tampa sunkiau judėti. Visa tai daro didelę įtaką žmogaus gerovei ir psichologinei sveikatai.

Todėl Maltos ordino pagalbos tarnybos subūrė jaunus žmones, kurie ne tik bendrauja su vyresnio amžiaus vienišais žmonėmis, bet ir padeda jiems spręsti kai kuriuos kasdieninius reikalus, praktines problemas.

„Savanorystė, ypač pandemijos metu, yra aukščiausia pilietiškumo išraiška. Tačiau ir po pandemijos vienišumas neišnyks. Yra daugybė vienišų žmonių, kurių vaikai emigravę, daugybė pagalbos ir žmogiško bendravimo stokojančių. Todėl nuoširdi savanorystė yra ir bus labai svarbi“, – sakė šalies vadovas.

Nuotoliniame susitikime taip pat dalyvavo Maltos ordino pagalbos tarnybos prezidentas Bronius Einars, Maltos ordino pagalbos tarnybos generalinė sekretorė Dalia Kedavičienė, jaunųjų maltiečių vadovė Neringa Sukauskaitė ir jaunieji maltiečiai iš įvairių Lietuvos vietovių.

Savanorystė, ypač pandemijos metu, yra aukščiausia pilietiškumo išraiška.

Jaunieji maltiečiai ir jų draugai pasidalijo savanorystės patirtimis programoje „Jungiant kartas“.

Šalies vadovas karantino metu ir pats įsitraukė į savanorystę, dalyvavo Lietuvos „Carito“ „Artumo“ programoje, telefonu kalbėdavosi su vienišais senjorais. Prezidentas pasidalijo su jaunaisiais maltiečiais ir savo patirtimi.

Diana Nausėdienė dėkojo jauniesiems maltiečiams už jų darbus: „Jaunimas yra tiltas, jungiantis kartas. Jo pavyzdys ypač svarbus vaikams, o dėmesys ir pagalba – senoliams“.