Koliažai ir dekoliažai

„Grožio kontūrai“ – Benignos Kasparavičiūtės, Dariaus Vaičekausko ir Kęstučio Šapokos koliažų, asambliažų ir dekoliažų paroda. Jos kuratoriai – patys autoriai. Paroda veiks iki spalio 15 d.

Augant visuomenės kultūringumui bei materialinei gerovei, vystantis mokslui ir technikai, kylant gyventojų išsilavinimo lygiui, lygiagrečiai nuolat plečiasi ir meno socialinio reikšmingumo sfera. Šiuolaikinis menas įvairiais aspektais atspindi žmonių santykį su tikrove. O tobulėjančios informacinių technologijų priemonės meną padaro prieinamą žmonėms iš skirtingų visuomenės sluoksnių. Menas darosi kasdieniu žmonių poreikiu, jų darbo ir poilsio rėžimo dalimi. Todėl brandaus kapitalizmo sąlygomis ypač rūpinamasi estetiniu visuomenės auklėjimu. Estetinis auklėjimas – didina visuomenės kultūrinį išprusimą, ugdo visuomeninį (kultūrinį) jos aktyvumą bei pilietinį sąmoningumą.

Plėtojant teorinius ir praktinius estetikos tyrimus, paliečiami ir kai kurie bendrieji pasaulėžiūriniai ir ideologiniai klausimai; polemizuojama su nemarksistinėmis estetikos teorijomis, kurių dalis atspindi buržuazinę ideologiją. Taigi, estetika, kaip ir kitos humanitarinės mokslo disciplinos, aštrios ideologinės kovos sūkuryje.

Polemika su nemarksistine estetika ir daugelio jos teiginių kritika nėra tapati jos neigimui ar ignoravimui. Šiuolaikinėje nemarksistinėje estetikoje keliama nemažai realių ir svarbių probleminių klausimų, atspindinčių esminius meno specifikos ir žmogaus estetinio santykio su tikrove aspektus. Todėl, pastarąją estetiką vertinant nemarksistiškai, svarbu atskirti realias problemas nuo netinkamos, dažniausiai idealistinės jų iškėlimo ir sprendimo metodologijos.

Apie tai rašoma Broniaus Kuzmicko sudarytoje knygoje „Grožio kontūrai. Iš XX amžiaus užsienio estetikos“ (Vilnius, leidykla „Mintis“, 1980 m.), kuri tapo šios parodos koncepcijos atspirties tašku.

Anot autorių, augantys mūsų visuomenės kultūriniai poreikiai ir estetinio auklėjimo aktualumas, formuojant harmoningą asmenybę, paskatino parengti šią asambliažo, dekoliažo ir koliažo estetikos parodą-antologiją. Joje reprezentuojamas XX‒XXI a. Lietuvos socioestetinis mentalitetas, pateikiami būdingiausi įvairių jo krypčių, srovių bei mokyklų pavyzdžiai.

Organizatorių nuotr.

Daugiau erdvės jaunimui

Šį penktadienį lankytojams duris atversianti „Kintanti talpykla“ / „The Parametric Cache“ – projekto „Šiuolaikinės grafikos erdvės“ jungtinė paroda. Šeštadienį 11 val. KKKC Parodų rūmuose vyks susitikimas su parodos kuratore Milda Dainovskyte. Ji ves ekskursiją po parodą, pasidalys parodų kuratorystės patirtimi. Paroda veiks iki spalio 22 d.

„Šiuolaikinės grafikos erdvės“ – tai jau trečius metus vykstantis projektas, kurio tikslas skatinti kūrybiškumą ir jaunimo įsitraukimą į kultūrinius procesus. Didžioji dalis jaunųjų menininkų turi didelę motyvaciją kurti ir tobulėti, bet dažnai jiems stinga erdvių, kuriose jie galėtų pristatyti savo kūrybą draugiškoje, profesionalioje bendraminčių bendruomenėje.

„KKKC Parodų rūmų erdvės atviros ne tik profesionalams, bet ir augantiems menininkams, kurių kūryba žiūrovus dažnai priverčia suklusti ir pažvelgti į save, meną ir kūrybą iš kitos pusės“, – teigė projekto iniciatorė ir vadovė Agnietė Skirmantienė.

Parodoje „Kintanti talpykla“ / „The Parametric Cache“ meno darbus pristatys jauni, bet pažengę menininkai: Gabijos Pernavaitės ir Žygimanto Bėronto duetas „allsofeatherlightseven“, Dovydas Laurynaitis, Eglė Ruibytė, Gediminas G. Akstinas, Jeronimas Mantvydas Seibutis, Morta Jonynaitė, Mykolas Sauka, Rokas Janušonis ir Vilius Dringelis.

Parodą kuruoja M. Dainovskytė – kuratorė ir menininkė. M. Dainovskytės kuruojami projektai dažniausiai pristatomi ypatingose erdvėse, išsiskiriančiose savo architektūra. Ji ne vieną kuratorinį sumanymą realizavo regionuose. Savo pačios kūrinius M. Dainovskytė grindžia istorinių archyvų medžiaga, pasitelkdama vietos kontekstą ir konkrečias teritorijas, net kvapus.

Istorinės atminties dvelksmas

Matyt, neatsitiktinai šiai jungtinei parodai Klaipėdoje buvo pasirinkta KKKC Parodų rūmų dalis, išsiskirianti savo archajine architektūra. Jaunųjų menininkų darbus bus galima apžiūrėti Parodų rūmų Fachverko ir šalia esančioje Konferencijų salėse.

Fachverkas jau savaime sufleruoja specifinės istorinės atminties dvelksmą. Parodos kuratorė priminė, kad išlikusi fachverkinės architektūros pastato dalis mena čia buvusį grūdų, o vėliau – trikotažo laikymo sandėlį. Saugojimui projektuota erdvė tam tikru požiūriu ir dabar neprarado savo pirminės paskirties, tapo meno talpykla.

Parodoje pristatomi skirtingose srityse kuriančių menininkų darbai: tekstilės, skulptūros, keramikos, drožybos, dizaino objektai. Autoriai įkvėpimo semiasi iš industrinių, funkcinių erdvių, specifiškų savybių, telkiasi archajiškas technologijas, medžiagas ir apdirbimo būdus. Parodos kuratorės supratimu, būtent tokioje vietoje „drėgmė skverbiasi į tankų medienos kūną iš šilto, nešvarios prigimties molio. Įsigeria į rankas ir kojines, plaukus, kilimus ir paliktą popierių. Taip stiprindami vienas kitą – plečiasi, o vėliau traukiasi vienas nuo kito. Kol amžiams sujungia savo savybes į tvirčiausią tinklą. Tai – talpykla, akimirkoms kurios niekada nenudžius laiko vandenyse“.

KKKC Parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2) atviri lankytojams trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Daugiau nei dešimtmetį stiklo menininko, restauratoriaus, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto lektoriaus Artūro Rimkevičiaus organizuojama tarptautinė Baltijos šalių dailės disciplinų dėstytojų kūrybinio projekto „Kvadratas“ paroda, rengiama bendradarbiaujant su galerija „Aukso pjūvis“, suteikia žiūrovams galimybę pamatyti naujausius, specialiai šiai parodai sukurtus darbus ir atrasti, kas kurti skatina mokytojus.

Iššūkis ir galimybė

Kasmet parodos organizatorius dalyviams pasiūlo vis naują temą, nurodančią kryptį, kur ieškoti inspiracijų. A. Rimkevičius dailės disciplinų dėstytojus drąsina ne tik kurti darbus, kurie reflektuotų parodos temą, bet ir laikytis nurodyto – kvadrato ar apskritimo – formato.

Menininkai raginami kūriniuose atspindėti ukrainiečių tautos kovą už istorijos, valstybingumo, teisinių vertybių, humanizmo, gamtos išsaugojimą.

„Tai iššūkis kiekvienam menininkui. Jei kūrėjas darbuose vysto skirtingas temas ir joms vizualizuoti nesirenka kvadrato ar apvalaus formato, dalyvavimas parodoje tampa galimybe išbandyti kažką naujo“, – akcentuoja A. Rimkevičius ir priduria, kad parodoje kviečiami dalyvauti ne tik Baltijos šalių dailės disciplinų dėstytojai, bet ir ukrainiečiai. Svarbiausia, kad kiekvienas parodoje savo kūrinį pristatantis kūrėjas būtų profesionalus menininkas ir dėstytojas ar dailės mokytojas.

Šiemet projekto „Kvadratas“ paroda organizuojama jau keturioliktą kartą. Sugrįždamas į pačią pradžią A. Rimkevičius pasakoja, kad pirmosios trys parodos buvo surengtos Panevėžyje, o ketvirtoji, užsimezgus iki šiol trunkančiai draugystei su „Aukso pjūvio“ galerija ir jos vadove Lolita Vyžintiene, buvo atidaryta Kaune.

Ineta Greiža. Grįžimas namo. / Organizatorių nuotr.

Būti išvien

Keturioliktoji paroda „Kvadratas. Laisvės laivas“ kviečia dailės disciplinų dėstytojus kurti darbus laisvės ir Ukrainos tema. Menininkai raginami kūriniuose atspindėti ukrainiečių tautos kovą už istorijos, valstybingumo, teisinių vertybių, humanizmo, gamtos išsaugojimą.

A. Rimkevičius sako, kad ši tema nebuvo pasirinkta tik iš šalies stebint tai, kas šiuo metu vyksta visai šalia mūsų, bet iš tikrųjų jaučiant, kuo gyvena mūsų broliai ir sesės, kadangi parodos organizatorius palaiko ryšius su Kaune gyvenančia ukrainiečių šeima.

„Mūsų pagalba jiems yra labai svarbi. Turime būti kartu su ukrainiečiais šią sunkią akimirką. Tačiau pagalba gali būti ne tik finansinė. Kartais bendravimas, pabuvimas drauge yra tai, ko reikia labiausiai“, – teigia A. Rimkevičius. Jis su mažosiomis ukrainiečių šeimos narėmis ir anūkėle greta ant vieno Kauno pastatų kuria sieninės tapybos darbą, kurio idėją ir fotodokumentaciją pristatys parodoje.

„Mano širdis, mintys yra kartu su Ukraina ir jos žmonėmis. Labai branginu tai, kad jie mus, lietuvius, laiko savais. Šeima, su kuria bendrauju, pasakojo, kad viešėdami Druskininkuose girdėjo nemažai baltarusiškai ir rusiškai kalbančių žmonių ir jiems buvo nejauku, o kai išgirdo kalbant lietuviškai, nurimo, nes tai, kaip patys pavadino, savi, mūsiškiai“, – dalijosi menininkas.

Rasa Žmuidienė. QR kodas. / Organizatorių nuotr.

Jungiantys ryšiai

A. Rimkevičius tikisi, kad darbuose, kurie bus eksponuojami parodoje „Kvadratas. Laisvės laivas“, atsiskleis Ukrainą ir Lietuvą jungiantys istoriniai ryšiai, reikšmingi dabarties momentai, o galbūt ir ateities vizijos.

„Šis beprasmiškas, žiaurus, siaubingas karas suvienijo ne tik ukrainiečius, bet ir Europos šalis, Ameriką. Esu tikras, kad ukrainiečiai su visų mūsų pagalba eis iki galo. Pasibaigus karui, jie pakils iš duobės, kurioje dabar yra, viską atstatys ir užtikrintai žengs į priekį, – savo palaikymą broliams ir sesėms išreiškia A. Rimkevičius. – Iki šiol esame laimėje tik mūšius, o ne karus. Būtų gerai, kad šiame amžiuje laimėtume karą.“

Zigmas Brazauskas. Laisvės kaina. / Organizatorių nuotr.

Kas? Paroda „Kvadratas. Laisvės laivas“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Rugsėjo 15 d. 17 val.

Nemokamas, atviras visiems „Pelat“ pristatytas prie Kauno pilies ir Knygnešių sodelyje, prie skulptūros „Sėjėjas“.

Ne tik cirko meno, bet ir šiuolaikinio šokio, fizinio teatro ragavęs, klounu dirbęs J. Català užkalbintas prasitarė esąs amatininkas – kaip ir jo tėvas ir senelis. Šios kūrėjo patirtys atsispindi ir jo kūriniuose. Būtent rankų darbas ir yra „Pelat“ pasirodymo ašis.

„Pelat“ (verčiant tiesiogiai – „nuluptas“), kaip aiškino pats performanso kūrėjas, reiškia tuščią, nuogą erdvę be muzikos, dekoracijų, be nieko pašalinio – kiekvienas veiksmas yra gerai apgalvotas ir pamatuotas, net jei žiūrovas tai supranta tik vėliau. Pvz., pačioje pasirodymo pradžioje Joanas padais traiško kreidą, ja pažymi centrą ir keturis kampus tarsi pasaulio kryptis. Taip jis apsibrėžia teritoriją, kurioje vyks veiksmas ir „Pradžioje buvo žodis“ virsta į „Pradžioje buvo ženklas“.

Menininkas nubrėžia apskritimą, pažymėdamas penkias iš jo einančias linijas – taip tarsi užmeta kabliuką ir sužadina norą sužinoti, kam apskritimas skirtas. Netrukus viskas ima aiškėti.

Pagrindinis pasirodymo metu naudojamas įrankis irgi yra nuogas – ilgas plonas rąstas, ant kurio vieno galo prikabintas kibiras su visais pasirodymui reikalingais reikalingais daiktais.

Rąstas ant menininko peties neprilaikomas sukasi ratu, keičia amplitudę ir aukštį, persiridena ant kito peties ir kartais ima rodytis, kad jis – medis, kuris netrukus bus pasodintas.

Prasmė: „Idiòfona“ nagrinėja garsą, jo gimimą ir santykį tarp jį išgaunančio instrumento ir žmogaus. / M. Plepio nuotr.

Vėliau pakalbintas menininkas prisipažino norįs atskleisti meistro, savo srities žinovo, realybę. Net dirbdamas bendruomenėje jis apsieina be žodžių ir šia tyla žaviai žongliruoja. Esą, pasirodydamas skirtingose kultūrose ir pasirinkęs vieną kurią kalbą, gali likti nesuprastas, o ši neverbalinė kalba suvokiama visiems. J. Català sakė pastebėjęs, kad azijiečiai greičiau suprasdavo, ko iš jų prašoma (performansas aktyviai įtraukia publiką), o mes, europiečiai, iš pradžių tarsi siekiame išsiaiškinti: „Kodėl jis to nori?“.

Performanso metu auditorija suburiama į bendruomenę ir šis virsmas įvyksta, atrodo, be didelių pastangų: kūrinio bendraautoriais pasirenkant atsitiktinius žmones iš publikos. Viso vyksmo metu keturiems išrinktiems vyrams skamba palaikymo, padrąsinimo ar pamokantys šūksniai, aidi juokas (pvz., kai Joanas rankšluosčiu nusišluosto prakaituotą veidą, kaklą, pažastis ir mandagiai jį pasiūlo kitiems; ar, kai jam sukant rąstą, publika turi pasilenkti, kad šis neužgautų).

Šis ryšys ir buvo pasirodymo stiprybė: žiūrovai nežino, kodėl turi atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau elgiasi kaip komanda, todėl yra nuolat apdovanojami kurioziškomis situacijomis. Be juoko, neretai girdėjosi šūksniai ir plojimai. Publika pasirodymą priėmė labai atvirai.

Žymus austrų filosofas Ludwigas Wittgensteinas yra pasakęs, kad žodžiai mums padeda susidaryti vaizdus, kuriais mąstome, o spektaklis tarsi apverčia šį teiginį aukštyn kojomis: vaizdai mus provokuoja sugalvoti veiksmą, kuris labiausiai atitinka menininko judesį ir tada jį atlikti. Komplimentus performansui norisi išsakyti ir dėl to, kad jis stipriai prikausto. Nė sykio netikrinau telefono! Nežinau, ar dėl rodymo vietos, ar dėl to, kad buvo rodomas jau trečią kartą, paskutinis pasirodymas prie Kauno pilies sužavėjo labiau nei Knygnešių sodelyje.

Antrasis J. Català kūrinys, performansas „Idiòfona“, patiko mažiau. Pasirodymas prasideda menininkui stovint atsirėmus į medį. Jo veidą ir didžiąją kūno dalį uždengia virvelėmis surišti skirtingo ilgio metaliniai strypai. Iš po jų netrukus išlenda akis, ranka, kol galiausiai pasirodo visas kūnas ir pradedama manipuliuoti strypais tarsi žaidžiant žaidimą.

Šis ryšys ir buvo pasirodymo stiprybė: žiūrovai nežino, kodėl turi atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau elgiasi kaip komanda.

Menininkas per juos šokinėja, vaikšto tarsi su ramentais, pučia į juos išgaudamas žemą toną ar sustato it tvirtovę. Įdomu stebėti, kaip tokia, atrodo, paprasta medžiaga panaudojama kūrybingai. Dar smagiau, kai atlikėjas lietuviškai paklausia: „Girdite?“.

Perpjovęs strypus jungiančias virveles Joanas į šį žaidimą įtraukia ir dalį žiūrovų. Tuo performansas pradeda priminti „Pelat“. Žinoma, atlikėjo aktoriniai sugebėjimai ir humoras nedingsta, tačiau šįkart žiūrovai pasirenkami nebe taip kūrybingai. Šiek tiek pažaidę su lazdelėmis, panašiomis į mikado lazdeles, menininko vadovaujami žiūrovai suformuoja kelią, kuriuo perbėgę, esą pateksią į ateitį. Bėgame, slepiamės už medžių, slenkame pažemiui, kol patenkame į erdvę, priraišiotą baltų virvelių, ir išsirikiuojame jos šonuose. Pirmoji dalis pasirodė įdomi ir daug žadanti, tačiau vėliau teko šiek tiek nusivilti.

Strypus turintys žiūrovai prikabina juos karabinu prie baltų nutįsusių virvių. Joanas pririša virves prie nedidelio staliuko ir kėdės kojų, iškeldamas baldus į orą. Pagrojęs, tiksliau, patampęs virvių galus ir taip išgavęs malonių garsų, jis įduoda lazdeles keliems žiūrovams.

Kaip jis atsirinko žmones, taip ir liko paslaptis. Paeiliui kiekvienas trenkia lazdele per metalinį strypą – sugrojama gama. Joanas – reiklus mokytojas, muzikantas, siekia, kad kiekvienas garsas būtų reikiamo ilgumo ir stiprumo. Dažnai norėjosi juoktis vien iš jo mimikų ar reakcijos. Prie šių muzikantų prisijungia vis daugiau, aš irgi tampu viena jų.

Stengiamės sugroti mums padiktuotą ritmą. Iš pradžių tai visai įdomu, tačiau po kurio laiko pradeda pabosti. Įsivaizduoju, kad tiems, kurie negroja, dar nuobodžiau. Tad maloniai nustembu, kai menininkas ant juodo, erdvėje pakibusio staliuko kreida užrašo: „Pabaiga artėja.“

Apibendrinant – abu katalonų menininko J. Català festivalyje „Contempo“ rodyti kūriniai „Pelat“ ir „Idiòfona“ verti dėmesio. Abiem būdingas gaivališkumas, humoras ir žiūrovų įtraukimas į vyksmą.

Pirmasis reflektuoja amatininkystės tradicijas ir bendruomeniškumą. Jame neišgirsime nei nereikalingo kalbėjimo, nei kalbėjimo apskritai ir tai didžiausia šio performsanso sėkmė ir sektinas pavyzdys kai kurių kitų „ConTempo“ pristatytų spektaklių kūrėjams. Kartais taip sunku jausmą sutalpinti į žodžius, o jei jis perduodamas akimis, veido išraiška ar prisilietimu...

Tuo tarpu „Idiòfona“ nagrinėja garsą, jo gimimą ir santykį tarp jį išgaunančio instrumento ir žmogaus. Šis spektaklis pasirodė ne toks stiprus dėl per menkai išplėtotos idėjos (pasirinkta medžiaga įdomi, tačiau pritrūko gelmės) ir kiek ištęstos, nuviliančios antrosios dalies (galbūt reikėtų apgalvoti įspūdingesnį finalą, nes atrodė, kad atlikėjas kiek pavargo ir kūrinys baigėsi taip, kaip išėjo).

Teksto autorė – Tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo 2023“ jaunųjų kritikų dirbtuvių dalyvė.

Ieškantiems pusiausvyros

Festivalio atidarymui (rugsėjo 13 d. Klaipėdos dramos teatre) jo rengėjai parinko prancūzų trupės „Sous le Manteau“ cirko spektaklį „Mikado, mažos pasakos apie kritimą“. Spektaklis scenoje atkartoja žaidimo „Mikado“ suremtų strypų struktūrą, tik šįkart ji milžiniška. Šeši akrobatai pasiruošę beprotiškiausiems iššūkiams. Jaudulys kyla iš žinojimo, kad viskas gali sugriūti bet kurią akimirką. Bet tegu prasideda žaidimas, kuris turėtų patikti tiek šeimoms, tiek visiems, gyvenime ieškantiems pusiausvyros.

Net keliais svarbiais apdovanojimais Italijoje 2019 m. įvertintas Zoé Bernabéu ir Lorenzo Covello šokio spektaklis „Šiek tiek daugiau“ Klaipėdoje bus parodytas spalio 27 d. Tai – dar vienas pusiausvyros tyrimas, kai siekiama priartėti prie ribų prieš pat lūžio tašką. Pusiausvyra tarp dviejų protų, dviejų kūnų, tarp žodžių ir judesių. Meilė kaip lažybos, kaip bandymas, kaip fizinės ir emocinės metamorfozės galimybė. Dar truputis ir viskas sugriūtų. Prancūzų trupės „Compagnie Fleur Lemercier“ šešėlių teatro ir gyvos muzikos spektaklis „Tamsioji materija“ – apie vieną iš labiausiai neapibrėžtų fizikos temų, gaubiamų nežinomybės, bet kartu skatinančių smalsumą ir menines fantazijas. Žiūrovai (amžius neribojamas) viso spektaklio metu (rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d.) kviečiami laisvai judėti ir keisti savo žiūros tašką, dėl to scena taps kūrybiška ir interaktyvia žaidimų aikštele.

Garso menininkas A. Šimkūnas. / D. Bielkausko nuotr.

Žmogus ir dėžė

Čia ir dabar gimstantys garsai yra ir spektaklio „Out of the Box“ muzikinis pagrindas. Festivalyje pristatomoje premjeroje (rugsėjo 27 d.) kūrybinė komanda (Karina Novikova, Goda Giedraitytė, Aleksas Mažonas, Donatas Bielkauskas, Marius Eidrigevičius) vystys žmogaus ir dėžės santykių temą. Scenoje pasirodys trys skirtingo amžiaus, skirtingo profesinio išsilavinimo ir skirtingos gyvenimiškos patirties atlikėjai. Jie reprezentuos skirtingus gyvenimo tarpsnius, kuriuose vis kitaip priimame ir vertiname „dėžės“ sampratą. Dėžė spektaklyje tampa jo ašimi. Stovinti scenoje ji – ne tik uždara, ribojanti erdvė, bet ir atradimų vieta, kaip lobių skrynia ar muzikinė dėžutė. Rekomenduojama tarpdisciplininio meno ir eksperimentinio garso mėgėjams.

Kinematografinio garso mėgėjus turėtų sudominti ir spektaklis „MOS“ (spalio 3 d.). Tai – vizuali judesio, garso ir vaizdo sąveika, kurioje du atlikėjai filmų scenas ir judančių vaizdų serijas įgarsina originaliais garso prietaisais ir savita plastikos išraiška. Spektaklio choreografė Ioanna Paraskevopoulou (Graikija) su šiuo darbu šiemet įtraukta į Europos šokio tinklo „Aerowaves“ sudarytą „Twenty23“ perspektyviausių kūrėjų dvidešimtuką.

Scena iš spektaklio „Mikado“. / P.-Y. Chouin nuotr.

Negirdėta Klaipėda

Autentiškas istorijas gyvais instrumentais, tikrais smegenų tyrimo aparato MRI garsais ir balsu įgarsins Indrė Dirgėlaitė, Vytautas Labutis, Kristupas Kmitas ir D. Bielkauskas. Audiovizualinė improvizacija „Brain Poetry“ (spalio 18 d.) – apie gebėjimą nepalūžti, kovoti su savimi bei aplinka ir judėti tolyn. „Kas verčia kūną bėgti nuo realybės? Ką aš renkuosi? Ryšys tarp emocijų, jausmų ir kūno... Neskaityk... Nežiūrėk... Gyvenk.“

Garso meno archeologams festivalis šiemet dovanos ir susitikimą su vienu įdomiausių šio žanro kūrėjų Lietuvoje – Audriumi Šimkūnu (aka Sala). Jau kelis dešimtmečius garso meno sferoje dirbantis kūrėjas spalio pradžioje reziduos Klaipėdoje, čia rinks ir įrašinės miesto aplinkos garsus. Kūryboje menininką domina tylūs, dažnai net negirdimi garsai, kurių klausymuisi jis naudoja netradicines technines priemones: povandeninius ar kontaktinius mikrofonus, seisminius daviklius, elektromagnetinių laukų antenas ir kt.

Be Klaipėdos vietogarsių rinkimo ir dokumentavimo meninės rezidencijos metu, A. Šimkūnas visus mėgstančius vaikščioti ir norinčius išgirsti negirdima pakvies į garsines ekskursijas po miestą. O spalio 28 d. jo surinktų garsų žemėlapiai virs autorine garsine kompozicija „Negirdėta Klaipėda“ ir vizualiu koncertu, kurio premjera taps festivalio uždarymo renginiu netradicinėje erdvėje.

Spektaklis „Šiek tiek daugiau“ – dar vienas pusiausvyros tyrimas. / Melqart pro nuotr.

Vienintelis Vakarų Lietuvoje

Tarptautinio menų festivalio „Plartforma“ misija – bendrame kūrybiniame vyksme suvienyti skirtingų šalių meninę patirtį ir kūrėjų kūrybinį potencialą. Festivalyje pristatomi šiuolaikinio šokio ir teatro, naujojo cirko, performanso, muzikos ir vizualaus meno kūrėjai bei jų grupės. Tai – vienintelis interdisciplinaraus pobūdžio festivalis Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje, be kultūrinės, vykdantis ir edukacinę funkciją – ugdo publiką, supažindina ją su šiuolaikine meno raiška, padėdamas ją suprasti ir vertinti.

„Plartforma“ – ilgametis Klaipėdos miesto reprezentacinis festivalis, 2019–2021 m. įtrauktas į strateginių Lietuvos festivalių sąrašą, 2015 m. apdovanotas Europos festivalių asociacijos ženklu „Europe for Festivals / Festivals for Europe“. Festivalį organizuoja menininkų grupė „Žuvies akis“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Organizatoriai pasilieka teisę keisti festivalio programą. Visa programa ir naujausia informacija – internetinėje svetainėje www.plartforma.lt arba FB puslapyje „Menų festivalis Plartforma“. Bilietus į mokamus festivalio renginius platina www.bilietai.lt.

Eksperimentinė instaliacija

Naujausioje menininko A. Danusevičiaus parodoje pristatoma eksperimentinė piešinių, keramikos ir tapybos instaliacija, nukelianti į kiek baugų, paslaptingą, bet spalvotą vaizduotės pasaulį. Eksponuojamuose beformiškuose, medžiagiškuose eksperimentiniuose darbuose skleidžiasi intuicija, vitališkumas, improvizaciniai elementai ir spontaniškumas.

Pasak menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, „kurianti ir griaunanti pirmapradė energija A. Danusevičiaus kūriniuose mainosi ir žaismingai flirtuoja, čia nusivesdama į klampius pasąmonės požemius, čia panardindama į svaiginančias žiedų haliucinacijas. Socialiniai ir lyties tapatumai maišosi, jungiasi ir čia pat vėl išvirsta į multipotencialu trykštančią beformę medžiagą. Atsikartojantys gamtos motyvai – gyvastingi, žavūs, paslaptingi ir kartu seksualiai dviprasmiški, flirtuojantys su žiūrovų pojūčiais.“

A. Danusevičiaus darbai. Asmeninio archyvo nuotr.

A. Danusevičiaus konceptualūs meno darbai – tarytum savotiškas pirmapradis giluminis portretas. Menininkas kviečia žiūrovus atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir užsimiršti. Autorius, kūrinius palikdamas atvirus interpretacijai, atrodo, klausia: „Ką jauti? Ką matai? Kokius jausmus, išgyvenimus tau tai primena?“

A. Danusevičius – jaunosios kartos tapytojas, Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje debiutavo dar studijuodamas. 2017 m. jis baigė doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje ir stažuotę Danijos karališkojoje dailės akademijoje. Nuo 2004 m. dalyvauja jungtinėse parodose, o nuo 2008 m. surengė kelias personalines parodas Lietuvoje, Danijoje ir Vokietijoje. Jis ne kartą tapo konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininku ir laureatu. A. Danusevičiaus darbų galima rasti šiuolaikinio meno kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

B. Drenkwitzo videokūriniai. Asmeninio archyvo nuotr.

Virtuozas iš Vokietijos

Menininko iš Vokietijos B. Drenkwitzo parodoje „Nematerialus turinys“ / „Immaterial Production“ bus apžvelgti pastaraisiais metais menininko sukurti darbai.

B. Drenkwitzo (gim. 1978 m.) kūryba įkvėpta devintojo dešimtmečio estetikos, persismelkusios tuo metu sparčiai augusio pasaulinio kapitalizmo poveikio: politinių perversmų, turtinės nelygybės, pasaulinės žiniasklaidos ir alternatyvios muzikos bei mados, įskaitant elektroninę popmuziką ir hiphopą. Devintasis dešimtmetis buvo ir Afrikos bado era, šaltojo karo įkarštis, kartu ir jo pabaiga, kurią žymėjo Berlyno sienos griūtis. Įtakingi to laikotarpio meno judėjimai, ko gero, darę poveikį ir B. Drenkwitzo asmeniniam braižui – „Neo-geo“, „The Pictures Generation“ ir tarptautinė neoekspresionizmo tendencija, pasireiškusi Vokietijoje, JAV, Italijoje, kurioje ji buvo žinoma „Transavanguardia“ vardu. 2011 m. vaizdo menininkas B. Drenkwitzas gavo vieną prestižiškiausių meno apdovanojimų savo šalyje, t. y. garsios vokiečių skulptorės Emy Roeder prizą.

B. Drenkwitzo videokūriniai. Asmeninio archyvo nuotr.

B. Drenkwitzas daug metų kuria vaizdo performanso ir vaizdo portretų srityje. Jis studijavo medijų meną prestižinėje dailės mokykloje Maince („Mainco Kunsthochschule“) pas prof. Dieterį Kiesslingą ir Kelno medijų meno akademijoje („Kunsthochschule für Medien Kelne“) pas prof. Mischą Kuballą. Ilgainiui jo meninis medijų meno ir fotografijos suvokimas išsikristalizavo iki tokio lygmens, kad dabar jis naująsias medijų formas traktuoja kaip savarankišką „skulptūrinį elementą“, o tai leidžia jas integruoti į „ekspansyvias instaliacijas“. Menininko kūrybos ašis – laiko tema, laiko sąvoka ir vaizdo perdavimo poveikis žiūrovams. Jo videokūriniuose išgyvenamas laiko bėgimas, akimirkos trukmė ar, priešingai, akimirkos ramybė ir susikaupimas.

Daug dėmesio programoje bus skiriama ir mūsų šalies menininkams – „ConTempo“ pristatys penkis gerai žinomų Lietuvos kūrėjų spektaklius, tarp kurių – net trys premjeros. Anot organizatorių, lietuviškoji festivalio scena šįkart žada nustebinti iki širdies gelmių jaudinančiais, aštriais ir provokuojančiais meniniais susitikimais.

Šiais metais festivalis išsiplės per įvairias Kauno miesto ir rajono vietas – pasirodymus žiūrovai galės stebėti ne tik teatro salėse, bet ir parkuose, kiemuose, aikštėse, kultūros centruose ir net Kauno tvirtovės forte. Ne išimtis ir Lietuvos kūrėjų spektakliai – kone visus juos žiūrovai patirs atvirose ir netradicinėse erdvėse.

D. Putino nuotr.

„Visą Lietuvos programą jungia tai, kad kūrėjai išeina iš komforto zonos, saugių teatro aikštelių ir susiduria su žiūrovu akis į akį, be galimybės pasislėpti užkulisiuose ar užglaistyti tikrus momentus šviesomis ir scenografija. Visi pasirodymai bus pristatyti atvirose ir netradicinėse erdvėse, siekiant su žiūrovais sukurti betarpišką ryšį. Spektakliai kvies prisiminti kūrybiškumo ir žaismingumo galią, akcentuos pasitikėjimo vienas kitu ir rūpinimosi savimi svarbą, iškels ir tokias temas, kaip nemeilė šeimoje, mokykloje, tarp draugų ir tos nemeilės poveikis jauniems žmonėms“, – pasakoja „ConTempo“ vadovė ir programos sudarytoja Gintarė Masteikaitė.

Itin laukiama Kaune pirmą kartą pristatoma draminė Gintarės Parulytės komedija „Lovefool“, rekomenduojama visiems, nemėgstantiems tradicinių teatro formų. Tai monospektaklis apie meilės troškimą ir jos ieškojimą pačiose netinkamiausiose vietose. Sudėtingos temos – ambicijos, auklėjimas, pasimatymai, seksas, draugystė, trauma, kopriklausomybė, obsesinis-kompulsinis sutrikimas, terapija – čia bus perteikiamos juoko forma. Dramatiškas, širdį veriantis spektaklis „Lovefool“ šiais metais bus rodomas didžiausiame ir svarbiausiame meno ir teatro renginyje pasaulyje – Edinburgo Frindžo festivalyje.

D. Putino nuotr.

Dalis Lietuvos kūrėjų šiais metais pristato spektaklius, skirtus jaunajai kartai. Vienas jų – režisierės Ievos Jackevičiūtės ir dramaturgo, aktoriaus Raimondo Klezio darbas „Dulkėti veidrodžiai“. Anot programos sudarytojų, spektaklis primins apsilankymą pas psichologą – tik ne dalyvaujant tiesiogiai, o stebint ir išgyvenant patirtį iš šalies. Kūrinys pasakoja jaunystės patirtis augant provincijoje, savo gyvenime pasiklydusių tėvų šeimoje, geriančių draugų apsuptyje, kai nebuvo nei kuo užsiimti, nei kam pasiguosti. Aštrus, drąsus, provokuojantis ir iki širdies gelmių jaudinantis kūrinys, skirtas jaunimui nuo keturiolikos metų ir juos auginantiems vyresniesiems.

Scenos menų festivalis „ConTempo“ šiais metais vyks liepos 29–rugpjūčio 6 d. Kaune ir Kauno rajone. Daugiau informacijos apie festivalį ir programą www.contempofestival.lt.

Šis unikalus istorijos, industrijos, gamtos ir kultūros objektas – tai kūrybiškumo centras Nemuno upėje, kviečiantis įvairius žmones patirti kūrybiškumo magiją. Laivas veikia kaip scena, jame kurs entuziastinga menininkų, kuratorių ir kultūros entuziastų komanda.

Kultūros laivas, išplaukęs į naujausią kelionę, žada suteikti išskirtinę kultūrinę patirtį visiems, kurie įlips į laivą ar įsitaisys patogiai šalia esančiame amfiteatre.

2022 m. „Nemuno 7“ Lietuvoje ir pasaulyje išgarsėjo kaip išskirtinė architektūros, meno ir kultūros vieta, kurioje daug dėmesio skiriama unikaliems lankytojų potyriams gamtos ir industrijos apsuptyje. Taip bus ir šį sezoną, nes laivas pasiūlys naujų patirčių, kurios leis lankytojams dar stipriau įsitraukti į laivo gyvenimą.

Be tradicinės ekspozicijos ant denio „Tarpti“ (kuratorė Emilija Šneiderytė), smilginių šviesos objektų (autorius Linas Kutavičius), be pasakojimų apie žemkasės įtaką Kauno rajono upėms ar pionierius augalus, šiemet lankytojų lauks ir gausus muzikos pasirodymų sąrašas. Nuspręsta pristatyti pripažintus ir mažiau girdėtus elektroninės muzikos kompozitorius, kurie atrinkti taip, kad patenkintų visų – tiek energingo ritmo laukiančių, tiek ramybės muzikoje ieškančių – skonius. Naudodama moderniausias garso ir apšvietimo sistemas, „Nemuno 7“ komanda stengsis kas antrą savaitę sukurti žiūrovams svaiginančią patirtį ir pasiūlyti ne tik penktadienio vakaro koncertus, bet ir muzikinius susitikimus per vėlyvuosius šeštadienio pusryčius.

Laivo galerijoje bus galima susipažinti su menininko, „Post“ galerijos įkūrėjo ir parodų kuratoriaus Andriaus Pukio pakviestais skulptoriais, fotografais ar instaliacijų kūrėjais.

 

Laivo galerijoje bus galima susipažinti su menininko, „Post“ galerijos įkūrėjo ir parodų kuratoriaus Andriaus Pukio pakviestais skulptoriais, fotografais ar instaliacijų kūrėjais. Kultūros laivas didžiuojasi galėdamas priimti tiek pripažintus, tiek kylančius talentus, suteikti menininkams platformą įvairiomis meno formomis kalbėti tvarumo ir vandens temomis, pristatyti savo naujausią kūrybą.

Svarbiausias parodų ir muzikos programų tikslas – skatinti lankytojų vaizduotę, įkvėpti juos ir pasiūlyti įdomių edukacinių pramogų. Rinkdamasi kūrėjus, „Nemuno 7“ komanda atsižvelgia į įvairias nuomones, kultūrinę patirtį ir interesus, kad parengtų įvairiapusę ir kokybišką programą.

2023 m. šis unikalus objektas ne tik sudomins naujais renginiais, bet ir taps labiau prieinamas visai visuomenei. Laivas ir jame esantis augalų pionierių parkas kvies lankytojus nemokamai būti industrinės ir natūralios estetikos apsuptyje, o galerijoje veiksiančių parodų lankymo kaina – simbolinė.

Naujiena – kultūros laivas taps Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro paslaugų tašku, kuriame kiekvienam lankytojui bus suteikiama ne tik informacija apie „Nemuno 7“ veiklas, bet ir Kauno rajono turistinės naujienos, taip pat sudaromos galimybės pažinti kraštą.

„Nemuno 7“ yra programos „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ palikimas. Projektą finansuoja Kauno rajono savivaldybė. Projekto valdytojas – Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras.

Septyni kūriniai, pavadinti projektu „Atgimimo inkilai“, vėliau bus parduoti aukcione, o pinigai skirti vaikų, Ukrainos kare netekusių vieno ar abiejų tėvų, atostogoms. Surinktas lėšas ketinama paaukoti organizacijai „Stiprūs kartu“.

„Žiūrint į inkilą galima pamatyti gyvenimo istoriją, matosi, kokios detalės panaudotos – ar langas, ar vaiko lovelė, durų stakta. Norėjome, kad būtų matoma istorija. Kai kurių inkilų dalimi tapo bombų skeveldros, kurios subombardavo namus. Tai irgi turi energetinio svorio“, – BNS sakė J. Vaitkutė.

Ji pasakojo, kad idėja sukonstruoti inkilus kilo likus maždaug mėnesiui iki Šv. Velykų. Ėmus busti gamtai ir pasitinkant pavasarį, anot menininkės, suvokimas, kad šalia vyksta karas davė mintį įprasminti atgimimą ir pakalbėti apie nepalaužiamą ukrainiečių dvasią, kuri pavasarį turi dar stipriau atgimti.

Kai kurių inkilų dalimi tapo bombų skeveldros, kurios subombardavo namus. Tai irgi turi energetinio svorio.

„Sugalvojom gaminti inkilus, nes grįžta paukščiai, tai atgimimo simbolis, bet ir laikinų namų, kuriuose daug ukrainiečių gyvena šiuo metu Europoje, nes priversti bėgti dėl karo. Taip gimė mintis gauti subombarduotų namų nuolaužų“, – pasakojo J. Vaitkutė.

Po pokalbio su Lvivo teatro atstovais parsivežti nuolaužų iš Ukrainos į šį miestą vyko kūrybininkas A. Kadzevičius.

„Nuvažiavo, pamatė namus, karo zoną. Susipažino su šeima, kuri tvarkė subombarduotus namus. Toje vietovėje žuvo penki žmonės, du buvo sužeisti. Iš tų penkių žuvusių buvo sutiktos Olios tėvai. Kaip tik likvidavo vietoje nuolaužas, rinko. Aurimas asmeniškai paklausė, ar kiekvieną detalę gali paimti, papasakojo idėją“, – sakė menininkė.

Anot jos, tarp gyvenimus atspindėjusių nuolaužų  – lovos atlošas, kokliai, proprosenelių laikrodis, durys. Visi šie daiktai tapo tarsi statybinėmis atliekomis, tačiau, menininkės teigimu, įprasmino kažkieno septynis gyvenimus – penkių žuvusių ir poros sužeistų. Tiek pagaminta ir inkilų.

„Turiu durų staktą su raktais spynoj, suoliuką, ant kurio sėdėjo – tai ne šiukšlės, tai buvę gyvenimai. Olia pasakė Aurimui: važiuok namo, apkabink tėvus, kol dar gali, – pasakojo J. Vaitkutė. – O kai parvežė tas nuolaužas, atėjau į studiją ir ten buvo tų namų kvapas. Buvo labai sunku tai suprast – tai kapas, paminklas, monumentas. Atrinkau, dėliojau kaip paveikslus“.

Anot jos, inkilais virtusios nuolaužos nebuvo pagražintos, medžiagos naudotos natūralios. Kiekviena detalė tarsi primena apie kadaise buvusius saugius namus ir tai, kad nuolaužos gali būti prikeltos naujam gyvenimui, tapti viltimi rasti namus paukščiams.

Kol kas aukcionų data, anot J. Vaitkutės, nėra žinoma. Planuojama, kad jie galėtų vykti virtualiose platformose, pristatant kiekvieną inkilą.

Penktadienį menininkai, prie kurių prisijungė ir fotografas bei kiti kūrėjai, ketina paviešinti filmuką, kaip gimė inkilai. Jo fone, anot J. Vaitkutės, bus girdimi bombų skeveldromis sukurti garsai.

Kartą savo tapybos darbų parodoje sutikau tapytoją Eleną Balsiukaitę-Brazdžiūnienę.

– Jūs man matyta, bet neprisimenu kur, – sako ji.

– Aš esu dailininkė, baigiau Dailės akademiją, bet buvau dingusi – netapiau 20 metų.

– Kaip ištvėrėte?

Jau nebeprisimenu, ką atsakiau į šį išmintingą Elenos klausimą, bet žinau, kad kūrybiniame kelyje menininkams būna įvairių kūrybinių kliūčių, apie kurias viešumoje mažai kalbama. Visi matome tik fasadinę, tobulą kūrėjų pusę, net nesusimąstome, kokios įvairios (sėkmingos ir nesėkmingos) būna menininkų patirtys. Mano tėtis, kurio profesija – psichoterapeutas, sakydavo: kiekvieno žmogaus gyvenimas banguoja, jame gausu nusileidimų ir pakilimų. Žinau, kad ne tik menininkai patiria sunkumų ieškodami savo kelio profesinėje srityje. Apie tai ir bus mano naujasis dienoraščio puslapis.

Imperfect. 2017 m.

Dažnai pastebiu, kad daugeliui mūsų yra būdingas perdėtas racionalumo siekimas, noras finansiškai apsirūpinti visam gyvenimui ir mąstymas pasitelkiant klišes. Visa tai labai riboja mūsų galimybes. Apie tai rašo amerikiečių rašytoja Julia Cameron: „Daugumai šeimų menininko karjera egzistuoja už jų socialinės ir ekonominės karjeros ribų: menu neapmokėsi elektros sąskaitos.“ Julia – ne tik rašytoja, bet ir scenaristė, dokumentinių ir meninių filmų režisierė, lektorė, kuri moko įvairių meno sričių atstovus išlaisvinti savo kūrybiškumą. Savo knygoje „Kūrėjo kelias“ ji rašo: „Pradedantys dailininkai drąsinami tapti dailės mokytojais ar mokyti kokio amato neįgaliuosius.“ Iš esmės išsigandę savo amato kūrėjai imasi bet kokio darbo dizaino srityje ar kur kitur, stengdamiesi įtikinti save ir kitus, kad iš meno nepragyvens: „Pernelyg įbauginti, kad taptų menininkais, dažnai per žemai save vertinantys, kad pajėgtų bent pripažinti turintys meninių svajonių, šie žmonės tampa slaptais menininkais.“

Kūrybai reikia daug užsispyrimo ir laiko, dažno kūrėjo svajonė sudūžta pavargus dirbti ir laukti.

Daugelį metų tokia buvau ir aš. Slaptoji menininkė: karpiau vaikams snaiges, puošiau namus, dailiai dėliojau lėkštes ant stalo ir derinau pagalvėlių spalvas. Įkūriau vaikų dailės studiją, laisvalaikiu slapta nutapydavau vieną kitą paveikslą, kurio niekam nerodydavau. Buvo be galo smagu matyti, kaip mažieji piešia nuostabius paveikslus. Tapatindavausi su jais ir kartu patirdavau kūrybinį džiaugsmą. Tačiau, metams bėgant, viskas pasikeitė. Vis nesuprasdavau kylančio savo vidinio nepasitenkinimo. Tarsi jausdavau vidinį nusivylimą. Tik tada supratau, kad ir man norisi piešti. Tada atsitiko stebuklas. Paėmiau vieną iš vaikų paliktų teptukų ir pradėjau piešti po 20 metų pertraukos... Rankos drebėjo, mušė prakaitas. Kas, jeigu man nepavyks? Nesakau, kad man nepatiko dirbti su vaikais, tai buvo mano gyvenimo dalis, bet piešti man patiko kur kas labiau. Turėjau pasirinkti.

Priimti svarbų gyvenimo sprendimą man padėjo Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. Su šiuo nepaprastu knygos personažu tada ir prasidėjo mano draugystė. Ieškodama atsakymų, kas man truko kurti, perskaičiau tikriausiai jums gerai žinomą 1970 m. išleistą knygą „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Tai amerikiečių rašytojo Richardo Bacho alegorinė apysaka. Ši istorija skirta tiems, kurie klauso savo vidaus, nebijo suklysti ir, nepaisydami visų aplinkybių, kuria savo gyvenimo taisykles. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra sklendžia aukštai virš vandenyno, iš ten mato atsiveriančius horizontus ir naujas perspektyvas. Viskas šioje knygoje yra alegorija, negalima suprasti tiesiogiai, paukštis simbolizuoja mūsų siekius, neramią žmogaus dvasią, nuolat siekiančią save iš naujo atrasti ir pranokti.

Taip atsirado paukščiai ir mano tapyboje. Pirmasis po ilgos pertraukos nutapytas darbas: „Smiltė ir paukštelis“ (2016). Darbas nutapytas intuityviai, daug negalvojant ir nesvarstant. Devynmetė mano dukra dailės stovykloje surado paukštelį sužeistu sparneliu ir ėmė jį globoti. Aš ją nufotografavau, o grįžusi namo nutapiau žiūrėdama į nuotrauką. Tik dabar suvokiu, kad darbo pavadinimą reikėtų pakeisti į „Smiltė ir sužeistas paukštelis“, nes tuomet mano kūrybinės galios buvo sužeistos, kaip tas paukštelis. Aš dar tik mokiausi skristi ir savo netobulą tapybą priimti, taip pat priimti ir naująją save kaip kūrėją. Tačiau vienas dalykas (tikriausiai ir ne vienas) tame paveiksle vis dėlto buvo geras. Mano buvusi mokytoja Audronė Petrašiūnaitė parašė man atsiliepimą: „Geras yra tas žalias brūkšnys, taip drąsiai ekspresyviai užteptas ant mergaitės veido“.

– Žalias brūkšnys! –  sušukau aš.

– Tegyvuoja žalias brūkšnys!

„Dauguma žuvėdrų skraidymo gudrybių pramoksta tik tiek, kad galėtų pakilusios nuo kranto susirasti maisto, o paskui grįžti atgal. Daugumai žuvėdrų svarbu ne skrydis, o maistas. Tačiau šiam paukščiui rūpėjo ne lesalas, jam rūpėjo skrydis. Labiausiai už viską pasaulyje Džonatanas Livingstonas Žuvėdra mėgo skraidyti“, – labai paprastai savo pasakojimą pradeda R. Bachas. Knygoje rašytojas alegoriniu stiliumi pasakoja apie laisvę, atstumtojo dalią, draugystę, mokytojo ir mokinio santykius, meilę ir atleidimą.

Labiausiai už viską pasaulyje man patiko tapyti. Prisimindama žalią brūkšnį (o aš jį dažnai prisimindavau), ryžausi sukurti antrąjį savo paveikslą. Na, dabar tai jau nupiešiu daug brūkšnių: didelių, ekspresyvių, leisiu tekėti dažams žemyn ir dar kai ką užrašysiu... Antrasis paveikslas vadinosi „Imperfect“ („Netobulas“) (2017). Kiek prisimindavau savo vaikystę ir jaunystę – visą savo gyvenimą stengiausi būti tobula. Tapyboje galėjau būti savimi, tokia, kokia noriu būti, – netobula ir laisva kaip paukštis. Mane labai džiugino, kad kurdama galiu būti aš, be kaukių ir savęs apgaudinėjimo. Taigi nupiešiau aštuonis tobulai netobulus ekspresyvius brūkšnius akriliniais dažais ant popieriaus ir likau be galo tuo patenkinta.

„Norėdami gyventi kūrybingai, privalome įveikti baimę klysti“, – teigia amerikiečių rašytojas ir lektorius Josephas Chiltonas Pearsas, parašęs daugybę knygų apie žmogaus, vaiko vystymąsi.

Savo karjeros pradžioje mūsų menininkai patiki taip dažnai jau gerą 50-metį sklandančia nuostata ir frazėmis, kurias taip su meile kartoja jau bandę prasimušti menininkai: iš meno nepragyvensi, menininkai yra vargšai, ir vienintelė sąlyga sukurti gerą meno kūrinį –  egzistencinė kančia ir skausmas.

Štai, pažvelkime į tragišką Vincento Van Gogho gyvenimą: išgarsėjo tik praėjus 100 metų po mirties, jį lydėjo vien tik nelaimės, ligos, liūdesys, skurdas, savižudybė. Štai kaip aiškina šį atvejį žydų kilmės psichologas, lektorius ir rašytojas Michailas Labkovskis: „Tai, kokiu menininku tu nori tapti ateityje, priklauso ir nuo kuriančiojo nuostatų, vidinio tikėjimo ir požiūrio į save. Jeigu gyvenime nuolat save menkinsi, nepasitikėsi savimi, tavo savivertė bus žema – tai atsispindės realybėje. Vincentas van Gogas sėkmės ir pripažinimo nesulaukė būdamas gyvas vien dėl to, kad kentėjo nuo menkos savivertės, štai Pikaso ir Salvadoras Dali pernelyg gerai vertino save, pasitikėjo savimi, todėl jų paveikslai buvo gerai perkami ir iki pat mirties jie nieko nestokojo ir dar išvystė iš to verslą.“

Iš dalies šie pamąstymai yra ginčytini. Negalima taip drąsiai teigti tokių dalykų (ar menininkas pasitikėjo savimi, ar ne), vykusių praeityje, nebent kaip psichologas būtum gyvai sutikęs ir pažinojęs minėtuosius menininkus. Nors tai, tikriausiai, tik psichologo prielaidos – verta į šiuos pasvarstymus atkreipti dėmesį. Galbūt yra dalis tiesos.

Kuriančiam menininkui svarbi aplinka ir jį supantys žmonės. Dažnai taip nutinka, kad menininkas nesulaukia palaikymo ir pritarimo net iš artimiausių žmonių – mamos ir tėčio. Apie tai rašoma ir knygoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“.

– Kodėl, Džonai, kodėl? – klausinėjo motina. – Kodėl tau, Džonai, taip sunku būti tokiam pat, kaip ir kitos Būriui priklausančios žuvėdros? <...> – Klausyk, Džonatanai, – kaip įmanydamas švelniau tarė tėvas, – žiema jau ne už kalnų. <...> Gerai jau, jeigu taip nori, – skraidyk, bet juk pats žinai, kad vien skraidymu sotus nebūsi. Žuvėdros skraido, kad maitintųsi. Nepamiršk to.“

Kaip ir dailininkui, Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai sunku neiti į kompromisus su savo artimiausiais šeimos nariais, bet tai yra žmogaus vidinio augimo dalis, jis turi išskleisti sparnus ir tobulėti. Jeigu prisimintume garsaus prancūzų tapytojo Henri Matisse’o gyvenimo pradžią, pamatytume panašią istoriją. H. Matisse’o tėvas buvo be galo nusivylęs savo sūnumi, nes jis pasiryžo išvykti į Paryžių mokytis tapybos. Jo tėvas nebuvo patenkintas: jo manymu, tai nebuvo garbinga profesija, tai bohemiškas gyvenimas, ir iš viso – ar menininkai uždirba kiek pinigų? Tačiau labiausiai jį liūdino mintis, kad sūnus nepadės jam tvarkytis jo klestinčiame versle. Išlydėdamas savo sūnų ir spausdamas jam ranką traukinių stotyje, ištarė tik šiuos du žodžius:

– Tu badausi.

O štai ką apie kūrybą kalba serbų menininkė Marina Abramovič savo knygoje „Eiti kiaurai sienas“. „Nesėkmės labai svarbios – man jos daug reiškia. <...> Jeigu eksperimentuoji, esi pasmerktas nesėkmei. Pagal apibrėžimą, eksperimentavimas reiškia žengimą į teritoriją, kur niekada nesi buvęs, kur nesėkmė labai įmanoma. Iš kur žinoti, kad pasiseks? Labai svarbu turėti drąsos susidurti su nežinomybe.“

Kaip ir M. Abramovič,  H. Matisse’ui ne kartą gyvenime teko būti drąsiam ir eiti kiaurai sienas.

Pasaulinio garso lietuvių kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė-Rosaschi kūrybinės sėkmės sulaukė ne iš karto. Kūrybos procesas vyksta iš lėto, jis labai intuityvus, turi būti kuriama vienumoje ir ramybėje. Kūrybai reikia daug užsispyrimo ir laiko, dažno kūrėjo svajonė sudūžta pavargus dirbti ir laukti. Žibuoklei buvo tokių krizinių metų, kai nebuvo jokio užsakymo, nė vieno kūrinio atlikimo. Ji suprato, kad greitai pati sau turės atsakyti į klausimą: ką darys toliau, jeigu jos muzikos niekam nereikės.

LRT laidoje „Stilius“ ji teigia: „Aš supratau, kad gyvenimas yra labai trumpas, vien dėl to mums reikia gyventi taip, kaip mums atrodo teisingiausia, tarsi visi siekiai išsipildytų. Supratau, kad mano atsakymas yra muzikoje, o ne kur kitur. Jeigu nekursiu muzikos, mano egzistencija praranda prasmę. To tikrai nebus, aš liksiu muzikoje ir jeigu iš jos negalėsiu išgyventi, liksiu muzikoje. Tai yra slenkstis, kurį būtina peržengti kiekvienam kūrėjui ir neišsigąsti.“

Kituose interviu kompozitorė užsimena apie apdovanojimus (Johno Simono Guggenheimo atminimo fondo stipendiją ir kt.): „Menininkų savivertė dažnai gali būti svyruojanti, nuo sėkmės džiugesio iki graužaties dėl nesėkmės, ir apdovanojimai padeda įgyti tvirtesnį pagrindą po kojomis, kurio reikia norint atsispirti kūrybiniam skrydžiui.“

Dar norėčiau prisiminti italų Paolo Sorrentino filmą „Didis grožis“ (2013), kuris žiūrovą nukelia į Romą. Filmą verta prisiminti dėl pagrindinio veikėjo – praeityje garsaus rašytojo Džepo Gambardelos (akt. Toni Servillo). Širdyje Džepas – idealistas ir svajoklis, įsuktas į didžio grožio gyvenimo verpetą, perpildytą beprasmiškumo ir tuštybės. Jis bando suvokti, kodėl jau keletą dešimtmečių neparašė antrosios knygos ir apskritai – jokios kitos knygos. Buvęs rašytojas stengiasi išspręsti kankinančią asmeninio gyvenimo dilemą.

Dažnai kūrėjai taip nepasitiki savimi ir bijo suklysti, kad iš viso daugelį metų daugiau nieko nenupiešia, o rašytojai neparašo nė vienos knygos. Kažkas jiems pakerpa sparnus ir jie nebegali skristi. Kiti menininkai paskęsta amžino grožio, tobulumo paieškose – tai irgi tampa kūrybinio kelio baigtimi. Treti panyra į malonumų ieškojimą, puikybę, kitų apkalbas, menkinimą ir tuštybę. Įsivaizduodami esą protingesni, geresni už kitus, pasilieka intrigų pančiuose ir nuolatinėje kritikoje: šitaip negalima, šito negalima rodyti kitiems, ką žmonės pagalvos, diletantiška, mėgėjiška, banalu – sako jie. Tačiau paslaptis yra ta, kad didis grožis yra paprastumas, Džonatono Livingstono skrydis.

Grįžkime prie M. Labkovskio minčių. Kartą per jo paskaitą psichologui buvo užduotas toks klausimas: „Kaip nesistengti būti tobulai, geriausiai, nebijoti suklysti?“ Atsakymas buvo toks: „Iš kur kyla tokių minčių? Iš vaikystės. Tai baimė. Pirmiausia – tai labai žema savivertė. Tai troškimas, kad visi aplinkiniai tave mylėtų, stengiantis nuolat visiems įtikti (tai yra praktiškai net neįmanoma). Taip tampama perfekcionistu, žmogumi, kuris stengiasi viską atlikti tobulai. Žmogui perfekcionistui klaida reiškia baimę, kad nuvils artimus žmones. Todėl, jeigu jūs norite nustoti štai taip kentėti, turite išsilaisvinti iš šios baimės. Jums turi būti nesvarbu, ką aplinkiniai apie jus galvoja, jūs turite nustoti aplinkinių klausinėti: teisingai pasielgėte, neteisingai, ir kitų prašomam niekada nieko neperdaryti, nekeisti. Netgi tada, kai jus kamuos pilvo skausmai: o jeigu ten yra klaidų, o jeigu padariau ką netinkamai, o jeigu mane išmes iš darbo?“

Panašiai psichologas kalba ir apie darbą. Jeigu tau nepatinka tavo darbas, tu neturėtum kentėti. Mes įpratę daryti viską racionaliai, ko iš mūsų tikisi kiti, logiškai viską apskaičiuoti. Vienas žmogus paklausė M. Labkovskio apie profesiją. Jis svajojo tapti tapytoju, nors daugelį metų dirbo inžinieriumi. Atsakymas skambėjo taip: „Gyvenimas yra trumpas ir jeigu tu nori jį nugyventi laimingai, turėti aukštą savivertę ir patirti gyvenime pasitenkinimo jausmą, turi daryti tai, kas tau patinka. Tačiau pirmiausia reikia įveikti baimę. Baimę, kad paveikslų nepirks ir pan., nes baimė ir sukuria žemą savivertę.“

Apibendrinant reikia pasakyti, kad vienintelis dalykas, kuris mums trukdo, yra baimė. Baimė suklysti, būti nesuprastam ir atstumtam. Baimė „Imperfect“ – būti netobulam. Todėl leiskite sau būti netobuli! Jeigu norite kurti, kurkite netobulą meną, eksperimentuokite ir klyskite. Jei svajojate keisti darbą, keiskite jį. Vieninteliai jūsų pančiai – tai baimė. Tegul jumyse gyvena Tikrasis Džonatanas Žuvėdra, nes jis gyvena ir kiekviename mūsų. Jeigu mes bijotume vaikščioti, niekada nebūtume išmokę žengti pirmojo žingsnio, nes bijotume nukristi. Mokantis kiekvieno naujo dalyko pirmiausia daugybę kartų nukrentame. Tai nuostabi kelionė, kupina sklendžiančio džiaugsmo, – kiekvienam iš mūsų ji unikali.

Straipsnio pabaigoje norėčiau pacituoti Ž. Martinaitytės-Rosaschi palinkėjimą, išspausdintą „Bernardinuose“ 2022 m.: „Nepaliauk augti. Auk lėtai kaip medis. Mokykis iš gamtos, iš didžiųjų ir lėtųjų gamtos ciklų ir virsmų. Neapsvaik nuo skrydžio aukščio. Pasikliauk intuicija, net jei ji prieštarautų realybės faktams.“

Šiame čempionate kauniečiai skulptoriai dalyvavo jau šeštąjį kartą ir praėję atranką varžėsi tarp 12 geriausiųjų pasaulio komandų. Įdomu tai, kad šiame čempionate skulptoriams leidžiama naudoti tik rankinius įrankius, t.y. jokių elektrinių įrankių, kurie palengvintų užduotį. Brekenridže nieko nestebina, jei kuriant sniego skulptūras naudojami virtuviniai skustukai, o dažnu atveju tinkamus įrankius komandos gaminasi pačios.

Šiais metais dalyviai gavo vienodo dydžio, apie 25 tonas sveriančius sniego kubus (3x3x3,5), iš kurių turėjo sukurti skulptūras. Tačiau ambicingi kauniečiai skulptoriai nusprendė pasinaudoti taisyklėse numatyta galimybe padidinti skulptūros aukštį ir užkėlė sniego luitus vieną ant kito.

Skulptūros aukštinimas atėmė daug laiko, nes rankomis keturiese kelti sniego blokus, sveriančius 320 kg, į 3,5 metrų aukštį nenaudojant jokios technikos reikalavo milžiniškų fizinių pastangų. Tačiau tokia kauniečių skulptorių strategija pasiteisino su kaupu – skulptūra dominavo aikštelėje, o žiūrovai ją draugiškai pravardžiavo pilimi.

Sumanymą išpildyti dalyviai turėjo per keturias dienas. Tad, norint viską atlikti nepriekaištingai, paskutinė naktis kauniečiams buvo bemiegė. Vis tik skulptorių pastangos suvaldyti formą, geometriją ir perteikti skulptūrinį pasakojimą neliko nepastebėtos ir buvo vainikuotos net dviem apdovanojimais. Skulptūra pelnė bronzą ir svarbiausią, solidžiausią, prestižiškiausią bei labiausiai visų trokštamą ir komandos dar neturėtą –  Menininko apdovanojimą (Lothar Luboschik Artist‘s Choice Award). Piniginio prizo Brekenridžo sniego skulptūrų čempionate nėra.

Konkurencija tarp 12 dalyvaujančių komandų buvo didžiulė. Pirmą vietą laimėjusios Vokietijos komandos kapitonė yra gerai žinoma skulptorė Franziska Agrawal, dažnai tampanti pagrindine lietuvių konkurente kovoje dėl aukščiausių vietų.

Skulptoriai M. Jurėnas, K. Lanauskas, A. Burneika ir architektas T. Petreikis garsina Lietuvos vardą jau ne vienerius metus ir reguliariai pelno aukščiausius apdovanojimus sniego skulptūrų čempionatuose. Komanda pelnė pirmą vietą 2010, 2015 m. JAV ir 2011 metais Japonijoje, antrą ir trečią vietas 2006, 2009 ir 2012 metais Japonijoje, Sapporo sniego festivalyje.

Kaip praneša kultūros atstovai, tenka apgailestauti, kad Lietuvos kultūros taryba (LKT) nematė poreikio paremti Lietuvą garsinančius skulptorius ir finansavimo neskyrė. LKT ekspertai įvertino čempionatą kaip lokalios reikšmės, nors Brekenridžo tarptautinis sniego skulptūrų festivalis pritraukia daugiau nei 30 tūkst. lankytojų ir jame varžosi komandos iš viso pasaulio. Rėmėjų LKT pasiūlė pasiieškot privačiai.

Savo lėšomis Lietuvai atstovaujantys skulptoriai džiaugiasi jiems parodytu tarptautiniu dėmesiu. Tai juos įkvepia tolimesniems ieškojimams ir atradimams geriausiose pasaulio sniego skulptūrų aikštelėse.