Pagal tuo metu galiojusius, nuo Edipo komplekso veikiausiai kentėjusio ir savo motinos Sofijos (1729–1796) nekentusio Pavelo Petrovičiaus (1754–1801) įvestus įstatymus, Rusijos valdovų paveldimoji linija turėjo būti griežtai patriarchalinė, o Nikiui vis sūpuojant vieną dukterį po kitos, dvare pradėti kelti sosto atsižadėjimo, skyrybų, naujos žmonos paieškų, įstatymų pakeitimų klausimai.

Dar 1901 m. carienės draugės, Juodkalnijos karališkosios šeimos atstovės Milica (1866֪–1951) ir Anastasija (1868–1935) supažindino Rusijos karališkąją porą su keistuoliu iš Prancūzijos – Nizieru Anthelme’u Philippe’u (1849–1905), kurį jo sektantai laikė Kristaus įsikūnijimu. Pasakojama, kad prancūzas su imperatoriumi ir imperatoriene kalbėdavosi ne tik dvasinėmis, bet ir politinėmis temomis, o visa jo „gydymo“ paslaptis tebuvusi serija hipnozės seansų.

Bebendraudama su prancūzu, carienė netrukus pastojo, tačiau naujasis nėštumas baigėsi vaisiaus žūtimi šiam sulaukus vos keturių savaičių. Nors šarlatano „gydymas“ nedavė trokštamo rezultato ir netgi pakenkė imperatorienės psichikai, valdovo žmonos požiūris į prancūzą nepasikeitė. Pasakojama, kad prieš išvykdamas sveikatingumo guru pasakė Aleksandrai, kad pagimdyti sūnų jai padės Serafimas Sarovietis (1754 arba 1759–1833).

Serafimas – prieš keletą dešimtmečių miręs vienuolis-atsiskyrėlis, kuris, anot legendų, mito žole, ištisas savaites stovėdavo ant akmens ir kalbėdavosi su gyvūnais. Karališkoji šeima nusprendė, kad būtina tuojau pat jį kanonizuoti. Atsirado abejojusių ir besipriešinusių, tačiau caro žodis Rusijoje visada būna paskutinis. Praėjus metams nuo Serafimo kanonizavimo, imperatorienė pagaliau pagimdė berniuką.

„Brangioji Milica! Trūksta žodžių tinkamai padėkoti Viešpačiui už didžią Jo malonę. Prašau, kaip nors perduok mūsų padėką ir džiaugsmą... Jam. Viskas įvyko taip greitai, kad aš vis dar nesuprantu, kas atsitiko. Kūdikis didžiulis, juodais plaukais ir žydromis akimis. Pavadinome Aleksejumi. Viešpats telaimina mus visus. Nikis“, – žmonos bičiulei juodkalnietei skirtoje žinutėje džiaugėsi caras.

Tuo metu Grigorijus Jefimovičius jau buvo atvykęs į Sankt Peterburgą. Jis veikiausiai girdėjo apie karališkųjų rūmų susidomėjimą mistika ir dvasingumu, o į imperijos sostinę atklydo labai gerai žinodamas, ko nori gyvenime, tačiau sunku pasakyti, ar jis nujautė, kokią visokeriopą materialinę naudą jam atneš caro šeimos naujagimis.

Jau nukirpus virkštelę, pastebėta, kad berniukui ir toliau iš bambos valandų valandas skverbiasi kraujas.

Hemofilija – genetiškai paveldimas organizmo sutrikimas, dėl kurio nekreša kraujas. Tai reiškia padidėjusią vidinio kraujavimo riziką ir išaugusią net pačių menkiausių žaizdelių grėsmę. Spėjama, kad šią ydą Aleksejus Nikolajevičius (1904–1918) paveldėjo iš savo motinos senelės, Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos (1819–1901).

Kaip ir daugelis ligotų vaikų, caraitis nuo mažų dienų pamėgo krėsti šunybes, tad saugumo dėlei jam buvo paskirti prievaizdai (jūreiviai), kuriems teko tuo pat metu būti ir prižiūrėtojais, ir apsaugininkais, ir auklėmis, ir greitosios medicininės pagalbos sanitarais (o kadangi caraitis buvo visiškai izoliuotas nuo bendraamžių, vieno jūreivio vaikams teko Aliošenkos žaidimų draugų vaidmuo).

Anot vienos versijos, Sankt Peterburge Grišai pavyko susipažinti su tuo metu populiariausiu miesto dvasininku Ivanu Iljičiumi (1829–1909), šiuo metu plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose labiau žinomu Jono Kronštatiečio pavarde ir caro šeimos nuodėmklausiu Vasilijumi Dimitrijevičiumi (1875–1940), kuris jį supažindino su ta pačia juodkalniete Milica.

1905 m. lapkričio 1 d. Peterhofo rūmuose Grigorijus Jefimovičius pagaliau buvo pristatytas carui ir carienei. Praėjus pusmečiui, Griša su karališkąja porele susitiko dar kartą ir nuo tada jų pasimatymai darėsi vis dažnesni.

Šarlatanui nėra geresnių aukų už vaiko ligos nualintus tėvus, o Grišai veikiausiai keletą kartų iš tiesų pavyko padaryti nepaaiškinamą „stebuklą“ ir sustabdyti kraujavimą, tad caro ir carienės prielankumas keistuoliui vis labiau augo. Spėjama, kad visas jo „gydymas“ rėmėsi banaliais psichologiniais triukais – hipnoze ir įtaigos galia (vadinamuoju placebo efektu).

Sunku pasakyti, kurie pasakojimai apie Grigorijaus Jefimovčiaus ištvirkavimus su caro aplinkos žmonėmis yra teisingi, o kurie iš piršto laužti. Pasakojama, kad jis lindęs prie karališkosios šeimos guvernančių, nevengęs taurelės ir naktinių plaštakių draugijos pirtyse bei bet kada užeidavęs į caro dukterų miegamuosius pasikalbėti. Daug kas tikėjo, kad Griša ne tik turėjo lytinių santykių su visomis rūmų damomis, bet ir reguliariai įmerkdavo savo „putiną“ carienei.

„Atvažiavome į Marmuro rūmus. Rasputinas šokinėjo apie Vyrubovą: kaire ranka vis timpčiojo sau barzdą, o dešine graibstė jai už pečių, delnu mušė per klubus – tarsi norėdamas nuraminti įsibauginusią kumelę. Vyrubova stovėjo nuolankiai. Jis ją bučiavo, atrodė, kad senolio bučiniai jai teikė malonumą“, – apie neva savo akimis matytą carienės freilinos Anos Aleksandrovnos (1884–1964) ir Grišos sceną pasakojo kažin koks nežinomas liežuvautojas.

Slipi Holou pirmieji žmonės apsigyveno 1640-aisiais, o į turistinį žemėlapį kaimas pateko tik 1820 m., kai rašytojas Washingtonas Irvingas sukūrė apsakymą "Legenda apie raitelį be galvos".

Jį 1999 m. išgarsino amerikiečių režisierius Timas Burtonas, sukūręs fantastinį siaubo filmą "Sleepy Hollow", lietuviškai pavadintą "Raitelis be galvos".

Šiame filme, kaip vėliau ir daugelyje kitų T. Burtono filmų, pagrindinį vaidmenį suvaidino aktorius Johnny'is Deppas.

Prie tilto palei Pocantico upę ir dabar kabo lentelė su užrašu: "Raitelio be galvos tiltas. Aprašytas W. Irvingo legendoje, anksčiau šioje vietoje per šį upelį buvo nutiestas tiltas."

Šioje vietovėje taip pat yra ir kapinės. Manoma, kad jose yra palaidotas Raitelis be galvos, taip pat ragana Hulda ir kiti išgalvoti istorijos personažai.

Pasak vietinių gyventojų pasakojimų, kiekvieną naktį Raitelis ieško savo dingusios galvos, kad iki aušros spėtų sugrįžti į savo kapą.

Čia pat yra ir senoji olandų bažnyčia, kuri seniausia Niujorko valstijoje, ji buvo pastatyta 1697 m. šalia buvusių kapinių.

Jose palaidoti XVII a. į Niujorką atvykę pirmieji olandų imigrantai, kai kurie olandų kalba iškalti jų antkapiniai paminklai tebestovi iki šiol.

Slipi Holou kapinėse palaidota 45 tūkst. žmonių, kapinės – net 90 hektarų ploto.

Spalį vaikštinėdami po šias kapines vietiniai pardavinėja ant grotelių keptas dešreles ir karštą vyną.

Norintiesiems sužinoti apie žymiausius mirusius gyventojus, tarp jų ir patį W. Irvingą, rengiamos ekskursijos, veikia suvenyrų parduotuvės.

Šiemet balandžio 3 d. rašytojui W. Irvingui – 240 metų.

Paslaptinga kelionė

Naktinio klubo „Mistika“ istorija – su savo priešistore, žymėta rožinėmis sienomis, stiklinėmis pertvaromis ir tarybinių laikų kabinetiniu išplanavimu.

Nors skeptikai abejojo, kauniečiui Lukui su komanda pavyko – per nepilnus du mėnesius Laisvės alėjos 45-uoju numeriu žymėto pastato antrajame aukšte praeities pėdsakų neliko nė kvapo. Dabar čia laukiami rafinuoti miesto naktinėtojai.

„Viskas prasideda šioje vietoje“, – pakilęs laiptais į viršų, klubo šeimininkas Lukas stabtelėjo prie butaforinės spintos-rūbinės. Sunkūs kilimai, tamsios sienos su prabangių sietynų šviesa, nuo lubų krentančia ant pečių, vertė mėgautis kiekviena subtilia detale. Peržengus slenkstį supratau: tai tebuvo desertas prieš pagrindinį patiekalą. Kliaudamasi intuicija pirmiausiai žengiau į kokteilių erdvę, vienu metu leidžiančią jaustis ir nakties įvykių centre, ir kiek atokiau nuo jų. Stabtelėjau prie stalelių, laukiančių virpinančių pasimatymų jaudulio ir senų bičiulių pokalbių.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

„Turbūt ne kartą teko patirti jausmą, kai per anksti atėję į naktinį klubą, didelėse jo erdvėse pasijaučiate nejaukiai“, – Lukas pasirūpino, kad „Mistikos“ svečiai išvengtų de javu jausmo. Šokiams klube skirta ne itin didelė salė su sendintomis metalinėmis konstrukcijomis ir raudonų plytų siena. Jos centre su naktinėtojais susilies prie pulto-komodos stovintis didžėjus.

Prabangūs akcentai

Nors visas dekoras akių lygyje, dirstelėti į lubas būtina. Koridoriaus gale, rūkomajame šaknis įleidęs filmo „Avataras“ gyvybės medis savo šakomis išraizgė viso klubo lubas, taip leisdamas pasijausti ir po žeme, ir ant jos.

Iš po vešlios lubų lapijos lendantys šviesos spinduliai aplinką užliejo paslaptimi, pagalvėlės ant palangių suteikė jaukumo, paveikslai ant sienų užminė nebaigtų istorijų mįslę, o stiklinės durys į kelias erdves – intrigą.  Dar vienas išskirtinis klubo akcentas – prabangus baras, primenantis oazę dykumoje. Už jo – paslaugus, bet neįkyrus personalo klausimas: „Ko pageidautumėte šį vakarą? Gal „Cosmopolitan“, apiberto kvapniais rožių žiedlapiais, o gal „Old Fashioned“ tiesiai nuo miško paklotės?“

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Ne visoms idėjoms buvo lemta virsti kūnu. Kelios jų – minty ir netolimoje ateity. Tarkim, dušo kabina. Ne maudynėms, o pašėlusioms šlapių suknelių fotosesijoms!

Galios face control

Pasivaikščiojimo po klubą „Mistika“ metu neapleido jausmas, tarsi visą laiką būčiau stebima. Keisti ir nepaaiškinami, tiksliau – mistiniai dalykai čia esą vyko jau nuo pirmųjų dienų. Patalpose dingo daiktai, stojo laikrodžiai. Pastarieji nuo gedimų neapsaugoti ir ateity. Todėl nenustebkite, jei auštant jie teberodys 1.30 val.

„Mūsų darbo laikas nuo 23 val. iki 5–6 ryto, tačiau jei vakarėlis geras, ko nepabūti ilgiau? – Klubo šeimininkas garantavo neužmirštamus penktadienius bei šeštadienius. – Nenorime būti nuobodūs ir nuspėjami. Tegul kiekvienas kartas būna netikėtas.“

R. Alesiūno nuotr.

Muzika?  Elektroninis remiksuotas popsas – nesunkiai atpažįstami ir lengvai išniūniuojami kūriniai, pradedant lietuvių folkloru, baigiant ukrainietiškomis melodijomis. Ateityje čia koncertuos ir gerai žinomi atlikėjai, ir tie, kurių vardo svoris dar nėra didelis, tačiau potencialas įtikinamas.

Prieš paliekant „Mistiką“ pasidomėjau, kam bus atviros klubo durys. Įėjimą tarp dviejų liūtų galės kirsti ne jaunesni nei 20 metų asmenys. Klubo šeimininkai pasilieka teisę neįleisti tų, kurie nepaiso aprangos kodo ir negerbia kitų naktinėtojų, nes čia – kultūringos naktinės kultūros vieta!

„Pirmą kartą keisti pojūčiai aplankė, kai man buvo devyneri – aš pamačiau tėvo dvasią likus dviem dienoms iki tada, kai man buvo pranešta apie jo mirtį. Tai buvo labai sunkus man momentas, tačiau tai buvo ir pirmas supratimas, kad aš turiu kažkokių gebėjimų matyti mirusiais žmonėmis.

Ši tragedija, tėvo netektis ir vaizdiniai pakeitė mano gyvenimą iš esmės. Antrą kartą savo tėvą pamačiau, kai man buvo dvidešimt dveji metai ir tai buvo dar didesnis šokas man, kadangi po daugelio metų aš dar kartą supratau, kad galiu matyti tai, ko nemato kiti. Pradžioje galvojau, kad tokius dalykus patiria kiekvienas, tačiau po kurio laiko man tapo aišku, kad aš galiu tai, ko negali kiti“, - žurnalistams sakė M. Gordejevas.

Pirmą kartą keisti pojūčiai aplankė, kai man buvo devyneri – aš pamačiau tėvo dvasią likus dviem dienoms iki tada, kai man buvo pranešta apie jo mirtį.

Anot Maksimo, savo karjeros pradžioje jis konsultavo tik draugus ir artimuosius. „Kai supratau, kad su savo gebėjimais galiu padėti kitiems, pradėjau į tai žiūrėti rimčiau – pradėjau konsultuoti draugus ir artimuosius apie jų praeitį, apie juos aplankančias nesėkmes. Be to, tuo metu vyko projektas „Ekstrasensų mūšis“. Mano draugai mane drąsino, kad turėčiau sudalyvauti šiame projekte“, - sakė M. Gordejevas.

Ukrainietis pripažįsta, kad pradžioje jautėsi nedrąsiai, kadangi nebuvo tikras, ar jo gebėjimai yra pakankamai stiprūs, ar jis gali lygiuotis su kitais projekto dalyviais. „Tačiau tuo metu sulaukiau daug ženklų, kurie parodė, kad tikrai tai buvo tinkamas metas dalyvauti projekte bei visiems parodyti, ko esu vertas“, - sako M. Gordejevas.

Paklaustas, koks buvo sunkiausias jo karjeros iššūkis, Maksimas nedvejodamas atsako – istorija Noišvanšteino (Neuschwanstein) pilyje. „Viena sudėtingiausių ir įdomiausių istorijų buvo Noišvanšteino pilyje Vokietijoje, kurioje gyveno ir pats Bavarijos karalius Liudvikas II. Pilies savininkas paprašė manęs ir kelių kitų ekstrasensų išsiaiškinti, kodėl pilyje vyksta keisti dalykai. Pasitaikė ne vienas atvejis, kuomet pilyje dirbę žmonės dingdavo, arba mirdavo“, ˜– apie kelionę į Vokietiją prisimena M. Gordejevas.

„Tad dešimt ekstrasensų iš skirtingų valstybių atvyko į Vokietiją spręsti šios bylos. Po kelių dienų likau tik aš ir mano kolega iš Lenkijos. Tai buvo labai komplikuota istorija, teko matyti daug keistų dalykų toje vietoje, tačiau po mano apsilankymo viskas stojo į savo vėžes“, – tvirtino M. Gordejevas.

Pirmoji ekstrasenso M. Gordejevo laida ˜– antradienį, sausio 17-ąją dieną, 20 val. 25 min. per LNK.

Kaip teigia ji, nuo antgamtinių reiškinių neapsaugotos dabartinės žmonių susitelkimo vietos – ligoninės, kultūros namai, kino teatrai. Vaidenasi net kai kuriose Lietuvos parduotuvėse – tai fiksuoja kameros, signalizacija.

– Jūsų disertacijoje apie antgamtinio pasaulio patirtis nemažai rašoma apie žmonių susitikimus su mirusiaisiais. Ar galite papasakoti, kaip tai įvyksta, kokia galėtų būti to prasmė?

– Šie pasakojimai apie bendravimą su mirusiaisiais turi daugiausia sąsajų su tradiciniu folkloru ir mitologinėmis sakmėmis. Keisčiausia tai, kad net šiais laikais, įvykus mokslo pažangai ir technologijoms užvaldžius pasaulį, žmonės tebepasakoja apie susidūrimus su mirusiaisiais – lygiai taip pat, kaip anksčiau. Pastebėta, kad tai dažniausiai įvyksta reikšmingomis aplinkybėmis, kaip ir mitologinėse sakmėse – kai žmogus neseniai miręs, kai praėję dar nedaug laiko nuo jo mirties. Dažniausiai vaidenasi tie, kurie Žemėje tarsi turi nebaigtų reikalų arba yra mirę ne savo laiku.

Man pačiai įstrigo vienos pateikėjos pasakojimas. Tai buvo susitarimas, kad kai kuris nors iš žmonių grupės mirs, jis vienokia ar kitokia forma ateis ir pasirodys kuriam nors gyvajam, taip pranešdamas, kad yra pomirtinis pasaulis. Pateikėja, vyresnio amžiaus moteris, pasakojo, kad ji taip sutarė su savo drauge. Po draugės mirties praėjus kelioms dienoms, pateikėja buvo namuose viena ir ta draugė jai pasirodė. Esu net nufotografavusi tą vietą, kur, pasak moters, pasirodė jos draugė. Toji vieta – tarpdurys, tokios užuolaidėlės.

Tai moteriai pasidarė baisu, ji sustingo ir bijojo net pajudėti. Mirusioji, kurį laiką pastovėjusi, pranyko, bet viskas tuo nesibaigė – atsigulusi moteris jautė, kad kažkas judina jos antklodę, tarsi norėtų atsigulti šalia. Ji vėl pradėjo melstis, bijoti, nes dažniausiai žmones, su tuo susidūrusius, apima nevaldoma baimė. Po kurio laiko, kaip pasakojo ji, kambaryje pasigirdo baisus trenksmas. Vėliau viskas tarsi išnyko ir moteris ramiai užmigo.

Tokių pasakojimų yra ne vienas, labai daug jų užrašyta ir seniau. Taip pat yra daug labai panašių sakmių, šiuo dalykus tyrinėjusių mokslininkų. Apie tai pasakoja ir šiuolaikinis jaunimas, nes pasakojimų radau ir internete.

– Tokius pasakojimus dažniausiai girdime iš garbaus amžiaus žmonių, o šie įvykiai nutinka kaime, gamtoje, sutemus, žmogui esant vienam. Ar jūsų darbas parodė, kad yra kitaip?

– Būtent. Įdomu tai, kad tie pasakojimai įvairūs – nuo panašių į tradicines sakmes, iki pačiomis įvairiausiomis formomis vykstančių antgamtiškų patirčių. Disertacijoje yra atskiri skyreliai apie tai, kaip fotografijose išryškėja vaiduoklių siluetai. Vaiduokliai pasirodo įvairiose šiuolaikinėse žmonių susitelkimo vietose – kultūros namuose, ligoninėse, kino teatruose, parduotuvėse.

Pati buvau ekspedicijoje Biržuose ir kalbinti žmonės mane vis nukreipdavo į „Norfos“ parduotuvę. Prieš daug metų apie tai neva yra rodę per televiziją – parduotuvėje nuo lentynų krinta prekės, apsaugos kameros fiksuoja neaiškius judesius. Šiuolaikiniai vaiduokliai pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis, net per technikos prietaisus. Dažnai pasakojama apie tai, kad suveikia signalizacija, fiksuojami kažkokie judesiai.

– Savo darbe minite fotografijų ir veidrodžių sąsają.

– Taip, fotografijas ir veidrodžius sieja tai, kad jie tarsi atvirkščiai atspindi pasaulį, o tradicinėje kultūroje mirusiųjų pasaulis ir yra vaizduojamas kaip atvirkštinis gyvųjų pasauliui. Yra nemažai burtų, susijusių su veidrodžiais, kad ir Kūčių burtai, leidžiantys pamatyti savo būsimąjį vedybų partnerį arba kažkokį svarbų gyvenimo įvykį. Be to, mirus žmogui, veidrodžiai namuose uždengiami.

– Įdomu, kad nors vyrauja aiški ir matoma mokslo pažanga, žmonės vis tiek tiki paranormaliais, antgamtiniais reiškiniais, teigia su tuo susiduriantys. Kaip tai galima paaiškinti šiandien? Ar vaiduokliai išmoko naudotis šiuolaikinėmis technologijomis?

– Mokslininkai turi daug paaiškinimų. Vienas jų – kad šiuolaikiniame pasaulyje žmonės turi mažiau ryšio su religija. Tai rodo religijos stoką, nes žmogui reikia anapusinių dalykų ir tikėjimo, kad mirtimi viskas nesibaigia. Bandoma įvairiais būdais ieškoti to anapusinio pasaulio ir jo įrodymų. Šiuolaikiniam žmogui sunku patikėti abstraktaus, visagalio Dievo buvimu, o kad egzistuoja dvasios, galima patikrinti spiritizmo seansu ar kitais burtais. Manau, kad tokiuose pasakojimuose ir atsispindi šiuolaikinio žmogaus žūtbūtinis noras įsitikinti, kad po žemiškojo gyvenimo mūsų laukia anapusinis.

– Ar XXI a. yra tam tikro sakmiško naratyvo, pasakojimų, kurių anksčiau nebuvo?

– Taip, to yra. Pavyzdžiui, mūsų kultūroje nebūdavo būdinga pasakoti apie buvusį gyvenimą, tad čia jau galima įžvelgti šiuolaikinio, globalėjančio pasaulio įtaką. Taip pat seniau nebuvo ir pasakojimų apie nufotografuotus vaiduoklius – tai šių laikų atspindys. Kad ir tie patys pasakojimai apie vaiduoklius ligoninėse – žmonės seniau mirdavo namuose ir tokių istorijų nebuvo.

Visgi visuose pasakojimuose, kuriuos galima priskirti XXI a., yra daugiau ar mažiau sąsajų su tradiciniais pasakojimais. Įdomu, kad istorijas apie reinkarnaciją, apie buvusius gyvenimus pasakoja žmonės, praeitame gyvenime mirę nelaiminga mirtimi – ne laiku, o gal juos kas nors nužudė. Tie, kurie mirė laimingai, tokių prisiminimų neturi ir tęsia savo kelionę toliau. Tai savotiškas ryšys su tradiciniais pasakojimais, su mitologinėmis sakmėmis, kur sakoma, kad vaidenasi būtent ne laiku mirusiųjų vėlės.

– Ar galima sakyti, kad tie archetipiniai vaizdiniai atgimsta?

– Matyt, jie niekur neišnyksta, yra saugomi kolektyvinėje atmintyje ir mes negalime nuo pabėgti, nes archetipai paveldimi. Kažkas kinta, bet kinta neesminės detalės. Įsigilinus į semantinius šių pasakojimų klodus, paaiškėja, kad nuo mitologinių sakmių toli nepabėgome.

– Anglai didžiuojasi savo pilimis, kuriose vaidenasi, – tai tarsi jų vizitinė kortelė. Ar Lietuva šioje srityje turi ką nors išskirtinio?

– Pasakojimų grupėje galima išskirti kai ką lietuviško. Pavyzdžiui, istorijose apie neatpažintus skraidančius objektus (NSO), apie susidūrimus su ateiviais pastebėjau lietuviškumo. Lyginau užrašytus lietuvių pateikėjų pasakojimus su plačiai pasklidusiais pasakojimais anglų kalba. Užsienio pasakojimuose ateiviai pasižymi griežtumu, šaltu protu.

Lietuvoje pasakojama, kad ateiviai gana emocionalūs, reaguoja į savo „aukų“ emocijas, į kūno pokyčius. Jei atlieka eksperimentą su žmonėmis ir jiems skauda, ateiviai juos ramina ir net duoda skausmą malšinančių vaistų. Tad kiekvienoje pasakojimų grupėje galima išskirti, kas būdinga lietuviams, ir kas būdinga kitiems.

Nepastebėjau, kad vaidentųsi išskirtinėje vietoje, nes namuose ir butuose vaidenasi tiek lietuvių, tiek užsienio istorijose. Yra nemažai pasakojimų ir apie pilis. Viena pateikėja, dirbusi Raudondvario pilyje, pasakojo, kad ten būta mistinių dalykų. Kalbant apie pilis, pasakojimai apie vaidenimąsi jose yra netgi skatinami. Jei vaidenasi namuose, žmonės pasikviečia kunigą arba bando patys kažką padaryti, o pilims tai naudinga, tai traukia turistus.

– Ar esate asmeniškai susidūrusi su panašiais nepaaiškinamais dalykais?

– Taip, turiu tokių patirčių. Žinoma, kaip mokslo žmogus, ieškau tam racionalaus paaiškinimo, bet yra ir tokių dalykų, kurių paaiškinti negaliu. Dar studijų laikais gyvenau bute, kuriame buvo nepaaiškinamų bildesių, o juos girdėdavau ne aš viena. Visi mes, kambario draugai, girdėdavome garsus virtuvėje, bet atėję ten nieko nerasdavome.

Viską „vainikavo“ tai, kad išprotėjo mūsų katinas. Taip būna, kad ir katinai išprotėja. Mes nešėme jį pas veterinarą, kuris sakė, kad katinas visiškai sveikas, bet jo psichika pakrikusi – katinas neišlįsdavo iš spintos, žiūrėdavo baugščiai, kažką matydavo. Tai būdavo labai keista.

Skaitę jos pirmąją knygą „Stiklo vaikai“ (leidykla „Nieko rimto“, 2015 m.) žino, kaip sunku nuo šios paslaptingos istorijos atsitraukti. Interviu – apie tai, kaip gimė knygų idėja ir kas įkvėpė autorę.

– Kada parašėte pirmąją istoriją ir apie ką ji buvo?

– Rašiau istorijas nuo septynerių. Pati pirmoji buvo apie stebuklingą deimantą. Man tiesiog patiko rašyti, išgalvoti istorijas. Ir tebepatinka.

– Kas jus įkvėpė parašyti pirmąją „Stiklo vaikų“ trilogijos knygą?

– „Stiklo vaikų“ istorija tiesiog gimė mano galvoje, kaip gimsta kitos istorijos, kurios jau parašytos ir išleistos. Daug įkvėpimo gaunu iš skaitytų knygų ir žiūrėtų filmų, bet visos mano rašytos knygos – gryna kūryba, mano vaizduotės produktai. Tikri įvykiai mane įkvepia labai retai, greičiau niekad.

– Ar pradėjusi pirmą knygą jau žinojote, kad norite parašyti visą seriją?

– Ne, bet kai baigiau rašyti pirmąją, supratau, kad apie veikėjus noriu parašyti daugiau.

– Ar legendos ir istorijos knygose „Stiklo vaikai“, „Sidabrinis vaikas“ paremtos žiniomis, kurias girdėjote ar perskaitėte? Kaip jos gimė?

– Prašau skaityti pirmojo klausimo atsakymą. 

– Kuri knygos „Sidabrinis vaikas“ dalis jums pačiai labiausiai patinka?

– Labiausiai džiaugiuosi ta vieta, kur Sidabrinis vaikas eina ant sniego, bet nepalieka jokių žymių.

– Jeigu galėtumėte iš naujo rašyti trilogiją, ar norėtumėte ką nors joje pakeisti?

– Ne, nenorėčiau.

– Ar sąmoningai nusprendėte rašyti mistines, siaubo istorijas vaikams? Gal tai buvo jūsų pačios mėgstamiausias žanras?

– Tai buvo ganėtinai sąmoningas sprendimas. Būdama maža labai mėgau (ir tebemėgstu) skaityti mistikos ir siaubo kupinas istorijas. Žinau, kad daug dabartinių vaikų jas irgi mėgsta.

– Pagrindiniai jūsų knygų veikėjai labai drąsūs ir smalsūs. Ar jūs irgi tokia buvote? Ar kada nors ieškojote paslėpto lobio?

– Vaikystėje buvau labai drovi, visai ne drąsuolė. Buvau panašiausia į Bilę – mėgdavau likti namuose ir skaityti. Ir ne, niekad nesu ieškojusi lobio.

– Kokie kiti kūrėjai jus įkvėpė? Ar skaitėte ką nors, kas pakeitė jūsų nuomonę apie grožinę literatūrą?

– Mane labai įkvepia Stephenas Kingas. Jis – mano mokytojas, skaitydama jo knygas tiek daug supratau. Taip pat esu milžiniška Astridos Lindgren gerbėja.

– Ar tikite vaiduokliais?

– Cha cha, deja, ne, vaiduokliais aš netikiu.

Kerinti lietuviška gamta su gausia mistikos doze ir gyvais vilkais – toks yra dainininkės Jurgos Šeduikytės, Arūno Stapono ir Ragganos naujausias darbas – dainos „Sapnas“ vaizdo klipas.

Kūrinys „Sapnas“, Jurgos gerbėjus sugrąžinantis į „Aukso pievos“ laikus, išties turi savyje kažkokią paslaptį, todėl nieko keista, kad į jo vaizdo klipo filmavimą išsiruošusius kūrėjus lydėjo keistos mįslės.

„Supratau, kad  gamta gali pasiūlyti žmogui scenarijų, bet jis savo scenarijaus gamtai permesti negali“, – pastebėjo Jurga, pasibaigus emocingai klipo filmavimo sesijai.

Pakeliui į ją sugedo komandos automobilis, vėliau netikėtai subjuro orai, nors jų prognozuotojai žadėjo ką kita. „Kartais norėjosi tiesiog klykti iš šalčio“, - prisipažino Jurga, vaizdo klipe atliekanti pagrindinį vaidmenį neįprastose ir net ekstremaliose situacijose: ji supasi pušų viršūnėse, siūbuoja ant skardžio, bendrauja su vilkais.

Pastaroji draugija dainininkę iš pradžių šiurpino, tačiau ilgainiui ji leidosi vilko ne tik apuostoma, bet ir palaižoma. Tiesa, klipo kūrėjai atskleidė, kad norėdami prisivilioti vilką prie Jurgos rankų panaudojo mažą gudrybę – jos delnus patepė paštetu.

„Klipe susipina žmogaus ir gyvūno istorija, emocinė kelionė. Tikiuosi, kad „Sapno“ klipas įkvėps žmonėms jėgų eiti savo keliu, kad ir koks jis būtų“, – kalbėjo Jurga.

Dainininkės įsitikinimu, visada labai svarbu stebėti aplinką, nes joje – daugybė atsakymų. Jurgai pačiai ankstų rytą miško prieblandoje teko išgyventi daug nekasdienių pojūčių. „Mistika tiesiog tvyrojo ore“, – šypsodamasi teigė atlikėja, pasirinkusi tokią pat netikėtą ir mistifikuotą klipo pabaigos sprendimą.

Dainos „Sapnas“ vaizdo klipas: