„Apie tą galimybę mes kalbamės ir visiškai atvirai. Kas ir kokiomis sąlygomis galėtų įvykti, yra labai daug niuansų, – antradienį sakė Kęstutis Budrys. – Bet pagrindinė priemonė, kurios reikia šiandien ir kurios reikėjo vakar, yra amunicija, bet svarstomas yra viskas. (...) Tik ne viskas yra vieša.“

Taip jis kalbėjo, komentuodamas komentuodamas Prancūzijos vadovo Emmanuelio Macrono (Emaniuelio Makrono) pareiškimą, kad ateityje neatmetama galimybė siųsti Vakarų karius į Ukrainą.

Apie tai, kad NATO šalių kariai į Ukraina galėtų vykti mokymo tikslais anksčiau antradienį akcentavo ir krašto apsaugos ministras.

Arvydo Anušausko teigimu, šiuo metu Lietuva turi mandatą, kuris leidžia telkti mokomąją misiją ukrainiečiams mokyti, o Lietuvos kariai apmoko ukrainiečius Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Lietuvoje.

K. Budrio teigimu, mokymo misijos modelių galėtų būti „įvairių, tačiau nėra vieno sumanymo“.

„Įvairios opcijos nuolat yra diskutuojamos“, – sakė patarėjas.

Rusijos invazijai tęsiantis jau daugiau nei dvejus metus, šis klausimas buvo aptartas Paryžiuje vykusiame Europos lyderių susitikime.

„Šiandien nėra sutarimo oficialiai, patvirtintu būdu siųsti karius į sausumą. Tačiau kalbant apie dinamiką, nieko negalima atmesti“, – po susitikimo teigė E. Macronas.

Tuo metu Vokietijos kancleris Olafas Scholzas (Olafas Šolcas) atmetė idėją, kad Europos šalys ir NATO siųstų savo karius į Ukrainą.

„Išeiti su politiniu šūksniu yra madinga prieš rinkimus, bet turi būti tam pagrindimas. Kai ministras pateiks pagrindimą, bus galima komentuoti plačiau“, – Eltai teigė A. Vaitkus.

„Mes turime ir kitų mokyklų: anglų kalbos, lenkų kalbos. Paimti ir išskirti kažkokią tai tautą yra neteisingas principas. Reikia matyti fundamentinius pagrindus, ką mes norime pasiekti darant vieną arba kitą veiksmą“, – pridūrė jis.

Išeiti su politiniu šūksniu yra madinga prieš rinkimus, bet turi būti tam pagrindimas.

Klaipėdos mero teigimu, šiuo klausimu reikia matyti kompleksinį vaizdą, o ne elementarų politinį šūkį. Jis ragina atkreipti dėmesį ir į Lietuvoje gyvenančius ukrainiečius, besimokančius rusų mokomąja kalba.

ELTA primena, kad švietimo, mokslo ir sporto ministras G. Jakštas praėjusią savaitę Eltai teigė ieškantis teisinių būdų atsisakyti rusų tautinės mažumos švietimo įstaigų.

„Vertiname ir tariamės dabar su komanda, ar įmanomi kažkokie keliai, kad galėtume palaipsniui atsisakyti rusiškų tautinių mažumų mokyklų. Vertiname teisinę bazę, ar bus tai išvis įmanoma padaryti“, – Eltai teigė G. Jakštas.

Tokiems ministro svarstymams nepritaria dalis politikų, tautinių bendrijų institucijos.

Pirmą kartą Lietuvoje šios diskusijos užvirė prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje.

Prie jų grįžta ir paaiškėjus, kad Latvijoje ir Estijoje jau vyksta paskutinis rusų mokyklų reformos etapas – per kelerius metus jos turės pereiti prie visų dalykų mokymo atitinkamai latvių ir estų kalba.

Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) rugsėjį teigė, kad tokie pokyčiai Lietuvoje neplanuojami.

„Departamentas įsitikinęs, kad vienos tautinės grupės marginalizavimas atneštų daugiau žalos mūsų valstybei ir sugriautų tris dešimtmečius kurtą įvairiatautės visuomenės struktūrą“, – Eltai teigė Tautinių mažumų departamento atstovė Vaiva Vėželytė-Pokladova.

„Staigus didelio įvairaus amžiaus vaikų perkėlimas iš vienos kalbinės aplinkos į kitą sukeltų didelį stresą moksleiviams, jų tėvams bei patiems mokytojams ir būtų traktuojamas ne kaip siekis integruoti tautinių mažumų atstovus, o kaip ketinimas juos asimiliuoti“, – pridūrė ji.

Teiginiui, kad ministro siūlomas būdas neišspręstų su integracija kylančių problemų pritaria ir Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Daumantas Todesas.

„Draudimas nėra sprendimas, reikia ieškoti kitų kelių kaip integruoti. Mes turime ugdyti savo piliečius, net jeigu piliečių ugdymas valstybei gali būti sudėtingas iššūkis“, – sakė D. Todesas.

„Tik apgailestauti galiu, kad toks pareiškimas buvo padarytas ir kuo anksčiau mes jį užmiršime, tuo visiems bus geriau“, – pridūrė jis.

V. Vėželytė-Pokladova tikina, kad siūlymas naikinti vienos tautinės mažumos mokyklų tinklą yra diskriminuojantis. Ji atkreipia dėmesį ir į tai, kad mokyklas tautinių mažumų ar užsienio mokomosiomis kalbomis dažnai renkasi ir prieglobsčio nuo karo Ukrainoje ieškantys pabėgėliai. Apie galimą diskriminaciją kalba ir D. Todesas, kurio nuomone, kiekvieno piliečio pasirinkimas turi būti gerbiamas.

„Lietuvoje yra 26 mokyklose, kuriose mokomoji kalba yra rusų, jose mokosi apie 14 tūkst. moksleivių. Tikriausiai dauguma jų yra Lietuvos piliečiai ir jų pasirinkimas turi būti gerbiamas“, – sakė D. Todesas.

ELTA primena, kad švietimo, mokslo ir sporto ministras G. Jakštas trečiadienį Eltai teigė ieškantis teisinių būdų atsisakyti rusų tautinės mažumos švietimo įstaigų.

„Vertiname ir tariamės dabar su komanda, ar įmanomi kažkokie keliai, kad galėtume palaipsniui atsisakyti rusiškų tautinių mažumų mokyklų. Vertiname teisinę bazę, ar bus tai išvis įmanoma padaryti“, – Eltai teigė G. Jakštas.

Viešojoje erdvėje prie diskusijų, ar Lietuvoje turėtų likti rusų tautinės mažumos mokyklos ir ar jose mokomoji kalba gali būti rusų, grįžta po to, kai pora paauglių, besimokančių rusų tautinės mažumos Vilniaus Naujamiesčio mokykloje, dėl politinių pažiūrų apšaudė bendramokslį pneumatiniu ginklu.

Pirmą kartą Lietuvoje šios diskusijos užvirė prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje.

Prie jų grįžta ir paaiškėjus, kad Latvijoje ir Estijoje jau vyksta paskutinis rusų mokyklų reformos etapas – per kelerius metus jos turės pereiti prie visų dalykų mokymo atitinkamai latvių ir estų kalba.

Nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. visuose Latvijos vaikų darželiuose, taip pat pirmoje, ketvirtoje ir septintoje klasėse pereita prie visų dalykų mokymo latvių kalba. Nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. prie mokymo latvių kalba pereis antros, penktos ir aštuntos klasės, o nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. – trečios, šeštos ir devintos klasės.

Estija 2023 metais taip pat pradeda rusakalbių mokyklų reformą. Pirmiausia 2024–2025 mokslo metais prie mokymo estų kalba pereis vaikų darželiai ir pirmos bei ketvirtos bendrojo lavinimo mokyklų klasės. Visiškai pereiti prie mokymo estų kalba planuojama 2029 m.

Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) rugsėjį teigė, kad tokie pokyčiai Lietuvoje neplanuojami.

Šias pataisas teikia kelios dešimtys opozicinių parlamentarų, šalyje kilus diskusijoms dėl lytiškumo ugdymo nuo rugsėjo mokyklose startavusioje gyvenimo įgūdžių programoje.

Švietimo įstatymo pataisa nustatytų, kad „į dorinio ugdymo (tikybos ir etikos) programas integruojamas socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymo komponentas, susijęs su moksleivio lytiškumo ugdymu“.

Pasak iniciatorių, gyvenimo įgūdžių ugdymo programa liktų, tik iš jos būtų išimtas lytiškumo ugdymo komponentas, kuris taptų dorinio ugdymo dalimi.

Siūloma, kad tokia nuostata įsigaliotų nuo kitų metų rugsėjo.

Pataisą įregistravo per 30 parlamentarų iš opozicinių „valstiečių“, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“, „darbiečių“ frakcijų, Seimo narių mišrios grupės.

Seimo nariai sako, kad pagal Konstituciją vaikų doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus rūpinasi tėvai, ir šį teisė negali būti ribojama poįstatyminiais teisės aktais.

Pasak iniciatorių, lytiškumo ugdymą įtraukus į dorinio ugdymo pamokas, tėvams pagal savo įsitikinimus parenkant vaikams etikos arba tikybos pamokas, jie kartu pasirinks ir jų įsitikinimus atitinkantį lytiškumo ugdymą.

Nuo šių mokslo metų mokyklose įdiegta gyvenimo įgūdžių programa sulaukė kritikos iš dalies politikų, tėvų organizacijų. Jie kaltina Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, kad per pamokas bus skleidžiama LGBTQ propaganda, vaikai bus mokomi apie kontracepciją, o ne susilaikymą nuo lytinių santykių.

Gyvenimo įgūdžiai 5 ir 7 klasėse dėstomi po vieną pamoką per savaitę, o 9 klasėje – po vieną pamoką kas dvi savaites. Palaipsniui nuo 1 iki 10 klasės šiam dalykui bus skiriama po vieną savaitinę pamoką.

Gyvenimo įgūdžių bendroji programa integruoja daug temų: socialinį ir emocinį ugdymą, sveikatos ugdymą, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevenciją, patyčių ir smurto prevenciją, žmogaus saugą, saugų eismą, pirmąją pagalbą, lytiškumo ugdymą, psichinės sveikatos stiprinimą, lyčių lygybę, pagarbių santykių kūrimą, žmogaus teises ir kitas.

Ministerija teigia, kad apie gyvenimo įgūdžių programą viešoje erdvėje skelbiama klaidinanti informacija, o pedagogai šioms pamokoms yra pasirengę bei dar galės tobulintis.

„Mokymosi lygis labai skirtingas. Lietuvių – sunkiau sekasi, o matematika – per lengva. Ugdant šeimoje galime laviruoti. Mokykloje tai būtų labai didelė problema“, – namų mokymo pranašumą akcentavo vaiką namie ugdanti mama Silvija Pranauskė.

Trečiokas Augustinas pirmą klasę baigė kaip visi – mokykloje. Kardinalūs pokyčiai įvyko po mokslo metų per nuotolį.

„Buvo skaitymo sutrikimų ir jis nespėdavo sekti uždavinių. Labai jam būdavo sunku dalyvauti pamokose nuotoliu. Tai vis tolo ir prarado norą visiškai mokytis“, – apie per nuotolinį mokymą pastebėtus sunkumus pasakojo S. Pranauskė.

Žinodamas, kad su bendraklasiais nespės, berniukas visai negalėjo sėsti prie kompiuterio. Reikėjo ieškoti alternatyvų.

„Gyvename labiau gamtos gyvenimą ir suradome gamtos mokyklą. Kartkartėmis tenka ten nuvažiuoti“,– tęsė S. Pranauskė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Kadangi pamokos vyksta nebūtinai namie, kartais ir bibliotekoje, kur pamokoms galima rasti įvairiausių priemonių ir turiningesnę aplinką, periodiškas važinėjimas į vieną Marijampolės rajono mokyklą ir vaikui, ir mamai tinka.

„Ten nuolat vyksta tikros pamokos. Kiekvieną mėnesį ten galime nuvažiuoti ir gyvai bendrauti“,  – teigiamus aspektus vardijo S. Pranauskė.

Patys koreguojame pamokas. Vieną dieną galime mokytis vien tik matematiką, kitą – tik lietuvių.

Vieną kartą per pusmetį už mokymąsi reikia atsiskaityti.

„Patys koreguojame pamokas. Vieną dieną galime mokytis vien tik matematiką, kitą – tik lietuvių“,  – toliau pranašumus vardijo S. Pranauskė.

Panevėžio miestas ir rajonas kol kas neturi nė vieno šeimoje priskirto ugdomo vaiko. Priežastys gali būti įvairios, nes iššūkių su pradinukais daug.

„Rizikų yra ne viena. Tiek su įvertinimu, socialiniu gyvenimu, visomis patirtimis vaikas tiek žinių ir patirčių neįgaus namuose, kaip įgauna mokyklose“, – savo nuomonę pabrėžė pradinukų mokytoja Vesta Uliackienė.

2020 m. Vyriausybės nutarimu leista vaikus ugdyti namie.

„Lietuvos teisės aktai nenusako, koks turi būti išsilavinimas. Kitos šalys tai nusako, kad reikalaujamas aukštasis išsilavinimas“, – pastebėjo Švietimo ministerijos Mokyklų veiklos skyriaus vedėjas Alvydas Puodžiukas.

Tėvus konsultuoja, mokomąją medžiagą parūpina, pasiekimus ir specializacijos užtikrinimą periodiškai vertina mokykla, su kuria sudaroma sutartis.

„Mokinių žinios tikrinamos du kartus per mokslo metus. Galima sakyti, kas pusmetį. Žinios turi būti įvertintos ne mažiau kaip patenkinamai“, – pažymėjo A. Puodžiukas.

Pasak atstovo, kadangi naujovėms švietimo sistemoje vos treti metai, ministerija neatlikusi jokių tyrimų apie namie mokomų vaikų rezultatus ar rizikas.

Jautė silpnybę vairavimui

Tuo metu, kai bendraamžės galvojo, iš kur gauti madingos medžiagos skiautę ir pasisiūti naują suknelę, Edita žavėjosi automobilizmo istorija ir svajojo apie savą automobilį. Ne veltui jausmą, kai pirmą kartą sėdo prie keistai mėlynos spalvos žiguliuko vairo, ji mena iki šiol.

„Tėvai automobilio neturėjo. Įsigijo tada, kai man buvo devyniolika metų. Nepamiršiu, kai važiuodavau gatve, o visi žvilgsniai smigdavo į mane ne todėl, kad egzaminuotų, o todėl, kad tai buvo neįprastas vaizdas, – E. Vasaitienė pasakojo, kad anuomet buvo prabanga turėti lengvąjį automobilį ir lankyti kursus, skirtus vairuotojo teisėms gauti. – Grupėje buvau aš ir dar viena moteris, kuri tuo metu atrodė vyresnio amžiaus, nors buvo gal tik 40-ies. Mokėmės mes dvi ir pulkas ne visai jaunų vyrų. Jaunų žmonių retai buvo galima sutikti kursuose. Dažniausiai, jei juos lankė, galvodavo, kad dirbs tą darbą. Savo malonumui niekas nesimokė.“

Visuomenė kartais pamiršta, kad vairavimo kursai nėra greitojo maisto restoranas.

Nors baigė medicinos studijas, septynerius metus dirbo operacinėje, galiausiai Edita vairą pasuko šalutiniu keliu, atvedusiu ją į magistralę. Atsitiktinai pamačiusi skelbimą laikraštyje, moteris pradėjo mokyti vairuoti kitus. Vėliau įkūrė vairavimo mokyklą su keliais padaliniais.

„Supratau, kad būsiu unikali, kad manęs norės, kad man mokės, o svarbiausia, kad mokėsiu dirbti darbą. Įkūriau mokyklą, ji buvo didelė. Tačiau viskas gyvenime keičiasi. Bankrutavo net tokios įmonės kaip „Minolta“! Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą“, – E. Vasaitienė prisiminė, kaip 2017-aisiais reorganizavus mokyklą ji ėmėsi mokyti vien tik moteris.

Šiandien apie vairavimo mokyklą moterims Kaune „Mobilūs žmonės“ jos įkūrėja kalba kaip apie butiką, kuriame sukasi keli darbuotojai, o kiekviena klientė apgaubiama ypatingu dėmesiu, kurio negavo kitur.

Turinys: anot autorės, knygoje skaitytojai ras savo ir galės pasimatuoti kitų herojų istorijas. / G. Jovaišos nuotr.

„Santykio artumas kuria gerą atmosferą, pasitikėjimą. Tada žmogus neimituoja, kad jis moka, nors dar nemoka. Jis yra atviresnis ir tu jį greičiau išmokai. Tokia buvo mano filosofija. Maniau, kad taip bus geriau, ir tai pasiteisino“, – mokyklą moterims E. Vasaitienė tapatino su reabilitacija po kitų didžiųjų vairavimo mokyklų, kuriose moterims įvaromas kompleksas, esą jos nesugeba. Edita skaičiavo, kad maždaug 70 proc. mokyklos auklėtinių yra nusvilusios kitur, todėl džiaugėsi galimybe grąžinti pasitikėjimą savimi prie vairo.

Įgudusi mokytojos akis

Per 27 metus vairavimo mokytoja sutiko įvairių mokinių – nieko nebijančią senjorę, jauną merginą, kuri po keliolikos minučių, praleistų prie vairo, stodavo giliai kvėpuoti, ar moterį, pedalus mynusią su kojos protezu. Su kai kuriomis mokinėmis Edita iki šiol bendrauja. Kavos negeria kartu, tačiau susiskambina ir visada turi, ką pasakyti.

„Vienais metais turėjau septynias našles. Vienos pas mane ėjo kaip terapijos, kitoms vaikai patarė užsirašyti į kursus, kad užsimirštų. Aišku, tai buvo blogas patarimas. Su jomis ir paminklus darėme, ir juos statėme, ir visus našlystės etapus išgyvenome drauge. Kitos moterys mokėsi dėl to, nes nebuvo ką daryti, – nepalanki gyvenamoji vieta, verslas, kurį netikėtai teko perimti į savo rankas. Todėl sakau merginoms, kad jos mokytųsi visko ir pasitikėtų savimi“, – E. Vasaitienė neslėpė per daugybę metų išmokusi skenuoti žmones.

Vos tik pamačiusi mokinį prieš pamoką Edita jaučia, ko iš jo galima tikėtis. Jei jis stovi ramiai, svajingai, pamoka bus tarsi iš vadovėlio. Jei maigo telefoną, mokytoja gali įtarti, kad jis abejingas, morališkai nepasiruošęs pamokai. Jei skambina, nors iki pamokos pradžios liko tik kelios minutės, nervingai vaikšto pirmyn ir atgal, vadinasi, jaudinasi ir bet kokia nesėkmė ar pastaba jį gali išmušti ilgam.

Profesija: nors baigė medicinos studijas, E. Vasaitienė pasirinko kitą kelią ir dėl to yra labai laiminga. / Kauno apskrities viešosios bibliotekos nuotr.

„Mokinys provokuoja mokytojo elgesį, provokacija ir gerąja, ir blogąja prasme“, – mokytoja neslėpė, kad sunkiausia dirbti su bailiais ir abejingais žmonėmis. Pastarųjų kategorijai dažniausiai priklauso tie, kurie ateina ne todėl, kad nori, o todėl, kad reikia. Kai kuriuos jų atveda tėvai, vyrai, draugai. Tokiais atvejais mokytojai reikia įdėti kur kas daugiau darbo ir apsišarvuoti dar didesne kantrybe.

„Žmonės prašo algoritmų, kiek stabdyti, kiek sukti. Pyksta, jei nesakai. Bet juk nėra tokių terminų, tokių dydžių. Viskas vyksta bandymo būdu. Reikia pajausti“, – anuomet maniusi priešingai, dabar E. Vasaitienė nedvejojo, kad ne visiems duotas gebėjimas pajusti. Tiesa, to nereikėtų nurašyti amžiui. Tas, kuris nejaučia automobilio būdamas 50-ies, greičiausiai nebūtų radęs kontakto ir perpus jaunesnis, tik tada, kaip sako Edita, jūra jam buvo iki kelių, o dabar – iki kauliukų.

Vairavimas tarsi šokis

„Parodyčiau, kiek turiu neužbaigtų sutarčių. Žmonės tikisi, kad bus sunku, bet neįsivaizduoja, kad taip. Visuomenė kartais pamiršta, kad vairavimo kursai nėra greitojo maisto restoranas. Teoriškai, penkiolika susitikimų galima suvažinėti per dvylika ar penkiolika kartų, bet neišmoksi vairuoti. Informacija turi susigulėti, smegenys viską turi apdoroti. Tikrai ne kartą buvo, kad mokiniai, kurie vairavo vidutiniškai ir dėl kažkokių priežasčių padarė kokių dviejų mėnesių pertrauką, grįžo ir  jų neatpažinau. Susigulėjo viskas ir jie vairavo labai gerai“, – anot Editos, klaidingas įsitikinimas, kad gebėjimą vairuoti lemia valandos, praleistos prie vairo.

Kur kas svarbiau – analizė. Jei jos nėra, mokymosi procesas gali virsti nuobodžia rutina, vedančia į susideginimą. Pamokos nusibosta, ištuštėja piniginė, o širdyje pasėjama dvejonių, ar verta eiti toliau.

„Pagyvena žmonės kokius penkerius metus ir supranta, kad be automobilio neišsivers, o tada vėl lipa į tą patį kalną. Tik jau sąmoningiau“, – kalbėjo vairavimo mokytoja.

Yra žmonių, kurie, anot jos, mokosi ilgai, o pasiekę savo pakelia rankas, nes mokymosi proceso metu patyrė tiek kančios, kad automobilis tampa atgrasus. Tiesa, būna ir tokių, kurie, nors ir susiduria su iššūkiais, mano esantys nepralenkiami. Tokie tipažai dažniausiai išlaiko vairavimo egzaminą, vairuoja, bet sėdėti šalia jų nori retas.

„Vairavimas – kaip šokis. Pamenu, kai tik prasidėjo šokių projektai, matydavau žmonių, kuriuos moko ir moko, o jie kaip šoko it mietą prariję, taip ir šoka. Negali, negirdi, nejaučia. Tas pats su automobiliu – jį reikia jausti, o juslę suderinti su žinioms“, – tai, anot pašnekovės, nepaprasta vienam pačiam, todėl ji išleido knygą, padėsiančią kovoti su vidinėmis baimėmis, visuomenės požiūriu ir įsiklausyti į save.

Knygą rašė impulsais

Prieš septynerius metus Editos galvoje gimusi idėja praėjusį pavasarį virto kūnu – knyga „Nepralaimėjusios“, gausia istorijų, surinktų per 20 metų. Leidinys gana neįprasto formato, labiau primenantis dienoraštį, kuris nesunkiai telpa moters rankinėje. Knygos viršelis – su tam tikromis užuominomis. Akylesni skaitytojai jame nesunkiai ras Veneros veidrodėlį ir, žinoma, žiedinę sankryžą, kurią mokiniai tapatina su baubu.

„Knygą pradėjau rašyti gal prieš ketverius metus. Rašiau impulsais. Užsirašinėjau mokinių posakius, mintis, tiksliau – tai, kas tą dieną man atrodė svarbu. Manau, jei žmonės pamatys, kaip gaminamas maistas, labiau vertins jį, gerbs, mieliau sumokės, nes žinos, kiek pastangų įdėta. Tas pats ir su šia knyga. Visuomenei mes esame tiesiog žmonės, kurie priima egzaminus, nors iš tiesų dirbame didžiausią darbą. Tik apie mus mažai žinoma“, – autorė pabrėžė, kad knyga ne biografinė, todėl kiekvienas skaitytojas joje gali rasti šiek tiek savęs, o kiekvieną skyrių gali užbaigti taip, kaip pats nori.

Paklausta, į kokią auditoriją orientuota knyga, Edita ją rekomendavo įsigyti tiems, kurie bijo, kurie nepasitiki, kurie mano, kad mokymosi procese užtruko pernelyg ilgai arba įstrigo jame ir nejuda iš vietos. Tai knyga apie baimę vairuoti, drąsą gyventi, siekti ir tikėtis, rodos, neįmanomo. Knyga apie visuomenės požiūrį į lėtesnius, ne tokius gabius vairuotojus. Apie ilgas, varginančias, kupinas sekinančių emocijų, bet viltingas moterų mokymosi vairuoti istorijas.

„Galvoju, parašysiu, paskaitys ir supras, kad mokytis reikia ilgai, kad nemokėti važiuoti po septynių pamokų yra normalu, kad po pirmo karto jaustis blogai – irgi normalu“, – dėl to autorė knygą rekomendavo paskaityti ne tik mokiniams, bet ir vairavimo mokytojams.

Moterys nemyli savęs

Knygoje yra ne viena tragiška istorija su viltinga pabaiga, todėl tai, anot autorės, turėtų pakelti ūpą ir suteikti jėgų priimti naujus, ryžtingus sprendimus.

Tokie sprendimai, autorės įsitikinimu, yra būtini. Ypač toms moterims, kurios linkusios save stumti į antrą planą, likti kitų šešėlyje. Toms moterims, kurios mano, kad vairuoti nereikia, nes už jas padarys vyras, draugas, sugyventinis. Tačiau jeigu vieną rytą pabusite viena?

„Mokėjimas vairuoti moteriai prideda dešimt specialybių arba darbo pasirinkimo galimybių, jei neteko savojo. Gebėjimas vairuoti automobilį yra viena dedamųjų, padedančių išlikti paviršiuje. Banaliausia, ką gali daryti gebėdama vairuoti automobilį, – tai išvežioti picas. O ką kalbėti apie patronažinę medicinos seserį? Daugeliui moterų vis dar trūksta orumo – savo vertės pajautimo, pasididžiavimo savo sumanymais. Stuburas per minkštas. Tačiau aš sakau, kad nereikia gręžtis atgal. Darykite tai, ką sugalvojote. Mylėsite save pačios, mylės ir kiti“, – šiuo klausimu E. Vasaitienė buvo gana kategoriška.

Viskas, vairavimo mokytojos įsitikinimu, priklauso tik nuo mūsų. Jos gyvenime sutiktos moterys ne sykį įrodė, kiek daug jos gali, kai nori.

Žvilgsnis į mokytojus

Knygoje aprašomos ne tik skirtingos mokinių, suskirstytų į kategorijas pagal amžių, gebėjimų ir nelaimių lygį, istorijos. Čia pasakojama apie kolegų santykius, mokymosi, mokymo procesą ir jausmus, kuriuos vairavimo mokytojas išgyvena su kiekvienu mokiniu. Savo žodyne Edita stengiasi nevartoti žodžio „instruktorius“. Jis, autorės įsitikinimu, turi prastą įvaizdį ir yra labai neinformatyvus.

„Šia knyga norėjau pakylėti tą įvaizdį nuo kasdienybės ir pasakyti, kad esame įvairiapusės, kūrybiškos ir labai įdomios asmenybės. Greičiausiai, ne vienas mūsų galėtų puikiai dirbti kitus darbus, bet pasirinkome šį. Jei atvirai, dirbti vairavimo mokytoju vien tik dėl atlygio šiandien beveik neverta. Tiek pat galima uždirbti kituose darbuose su žymiai mažesniu stresu“, – Edita turėjo omenyje ne įtampą, patiriamą dėl nesuvaldyto automobilio, o emocinį stresą, kurio nestinga mokytojų darbe. Kiekvienas mokinys ateina su sava vizija, kuri labai dažnai neturi nieko bendro su realybe. Vieni tikisi, kad bus sunkiau, kiti galvoja, kad mokymosi procesas bus paprastesnis. Tiesa, tokias išvadas daro po pirmųjų pamokų, kurios nesudėtingos. Atsiranda įtampa.

„Pirmosios pamokos tarsi rašymas, kai iš mokinio reikalaujama labai nedaug – tik tiek, kad raidelė neišlįstų iš eilutės. Jokio sakinio, jokios minties. Todėl klausimą apie vairavimą reikėtų užduoti baigus kursus ir išlaikius egzaminus. Manau, mokiniai atsakytų kitaip“, – paklausta, kam geriausiai sekasi vairuoti, Edita kalbėjo be užuolankų. Tiems, mokiniams, kurie turi stiprią valią ir motyvaciją. Nekenčiu to žodžio, nes jis nieko nepasako. Reikia noro. Žmogus kartais nori, bet neturi dėl ko. Tiesiog nori – ir tiek. Jei yra noras, žmogus padaro labai daug, net jei neturi tam tikrų savybių.“

Maždaug pusė šios sumos, 325 tūkst. eurų, iš valstybės rezervo skirta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai migrantų vaikų mokymui.

„Kartu su ministerija paskaičiavome, kiek prireiktų nepilnamečių migrantų vaikų mokymui lietuvių kalbos ir atitinkamai pagal metodiką buvo paskaičiuota mokytojų atlyginimai, paskaičiuotos lėšos papildomoms priemonėms mokymo, to, ko savivaldybės neužtikrina ir administracinės išlaidos“, – Vyriausybės posėdyje sakė finansų viceministras Gediminas Norkūnas.

„Bendra suma sudaro 325 tūkst. eurų preliminariai. Žinoma, priklausomai nuo migrantų skaičiaus, kurie pakliūtų į apmokomųjų grupę, suma gali koreguotis“, – kalbėjo jis.

Planuojama, kad lėšų užteks iki metų pabaigos.

Tai yra išlaidos, kurios yra patirtos dėl nelegalių migrantų apgyvendinimo ir jų poreikių tenkinimo.

Iš valstybės rezervo dar 104,3 tūkst. eurų skirti savivaldybėms dėl migrantų sukeliamų išlaidų, darbo užmokesčio darbuotojams.

„Tai yra išlaidos, kurios yra patirtos dėl nelegalių migrantų apgyvendinimo ir jų poreikių tenkinimo“, – kalbėjo viceministras.

G. Norkūno duomenimis, tai jau penktasis sprendimas dėl išlaidų kompensavimo savivaldybėms, iš viso su šiuo sprendimu joms paskirstyta kiek daugiau nei pusė milijonų eurų.

Pasak jo, po šių sprendimų valstybės rezerve liks apie 100 tūkst. eurų.

Dar 241,1 tūkst. eurų iš Vyriausybės rezervo skirti padengti COVID-19 padarinių šalinimo išlaidoms.

„Iš viso COVID priemonėms yra faktiškai Vyriausybės nutarimais skirta beveik pusė milijardo eurų“, – sakė G. Norkūnas.

Į Lietuvą per sieną su Baltarusija šiemet pateko daugiau nei 4,1 tūkst. neteisėtų migrantų. Daugelis jų yra iš Irako. Migracijos departamento duomenimis, apie 100 žmonių grąžinta į kilmės šalis.

Lietuva kaltina Minsko režimą migrantų srautų organizavimu ir vadina tai hibridine agresija. Dėl jos šalyje paskelbta ekstremali situacija.

„Kokybiškesnio ir įtraukesnio švietimo ir mokymo siekis jokiu būdu neapsiriboja COVID-19 kontekstu. Dabar turime galimybę pasimokyti iš naujausios patirties ir, remdamiesi ja, judėti pirmyn. Šios dienos pasiūlymas atspindi viziją tokio švietimo, kokį norime turėti Europoje“, – ketvirtadienį pareiškė už inovacijas, mokslo tyrimus, kultūrą, švietimą ir jaunimo reikalus atsakinga Europos Komisijos narė Marija Gabriel.

Europos Sąjungos Tarybai komisarė pateikė ES rekomendacijas dėl mišriojo mokymosi, siekiant kokybiško ir įtraukaus pradinio ir vidurinio ugdymo. Pasak M. Gabriel, šis pasiūlymas atitinka bendrus „Europos švietimo erdvės vizijos“ tikslus ir ES „žaliojo“ ir skaitmeninio švietimo veiksmų planą.

Europos Komisijos paskelbtame pranešime spaudai sakoma, kad „mišrusis mokymasis“ formaliojo švietimo ir mokymo srityje vyksta tada, kai mokykla, pedagogas ar besimokantis asmuo mokymosi procese naudojasi daugiau nei vienu mokymosi  metodu. Numatomas mokyklos kaip mokymosi vietos derinimas su kitomis aplinkomis (verslo įmonėmis, mokymo centrais, nuotoliniu mokymusi, buvimu gamtoje, kultūros objektų lankymu ir kt.). Taip pat numatomas įvairių mokymosi priemonių – skaitmeninių ir neskaitmeninių – derinimas atliekant mokymosi užduotis.

„Visos aplinkos ir priemonės turi būti vienodai prieinamos mažumų atstovams, neįgaliems vaikams ir vaikams iš ekonomiškai ir socialiai nepalankios aplinkos ir neturi skatinti diskriminacijos ar atskirties“, – pabrėžė Europos Komisija.

EK rekomenduoja ES valstybėms „mobilizuoti ar įdarbinti papildomą personalą, kad būtų suteikta daugiau laiko individualiai pagalbai mokykloje ir po pamokų“.

Kiti svarbūs mišriojo ugdymo komponentai yra  mokinių ir jų šeimų, o taip pat mokinių ir instruktorių fizinė ir psichikos gerovė, jų skaitmeninių įgūdžių lavinimas.

Taip pat rekomenduojama „remti veiksmingą skirtingų švietimo paslaugų teikėjų (įskaitant verslo, meno, kultūros paveldo, sporto, gamtos, aukštojo mokslo sričių) ir mokslo tiriamųjų įstaigų, švietimo išteklių sektoriaus (įskaitant technologijų, leidybos ir kitos mokymo programų įrangos) ir švietimo mokslinių tyrimų bendradarbiavimą kuriant infrastruktūrą ir teikiant išteklius“.

Tam, kad šis procesas vyktų kuo sklandžiau, mokytojas savo kalendoriaus dienotvarkę kelis mėnesius į priekį pildo nuotoliniais kursais, seminarais, konferencijomis.

Kaip pasirinkti, kaip planuoti laiką, kai šiandien pasiūla yra didesnė už mokytojo paros laiką?

Ar tai tampa problema, o gal kaip tik neįkainojamu patogumu, kai visur galime dalyvauti vos keliais išmaniojo įrenginio paspaudimais?

Jeigu prieš keletą metų jūsų būtų paklausę, kaip įsivaizduojate mokyklą po 20 metų? Daugelis būtumėte sakę, kad mokykla niekur nedings, pamokos vyks moderniose klasėse, mokytojai glaudžiai bendraus su mokiniais, su mokymu susijusi medžiaga suksis elektroninėje erdvėje, o tėveliai taps elektroninio dienyno didžiausi sekėjai.

Toli svajoti ir prognozuoti neteko, tai atsitiko tiesiog šiais mokslo metais. Visą šį virsmą švietimo sistema įvardino nuotoliniu mokymu(si).

Dėl vietos ir laiko lankstumo nuotolinis mokymas lengviau prieinamas visiems žmonėms, kurie nori pagerinti kompetenciją, dalytis savo nuotolinio darbo atradimais ir sunkumais, su kuriais susiduria kiekvieną dieną.

Nuotolinio mokymo reiškinys nėra naujas Lietuvoje, šiuolaikinė nuotolinio mokymo sistema, kuri jungė nuotolinį (tuo metu jis vadintas distanciniu) mokymą vykdančių universitetų centrų veiklą, pradėjo formuotis apie 1995 m.

Tuo pačiu metu nuotolinio mokymosi pradmenys atsirado ir bendrojo ugdymo mokyklose, kuriose veikė nuotolinio mokymo sistema „Virtuali klasė“.

Privalomi nuotolinio mokymo(si) elementai yra savarankiškas mokymasis ir parama mokantis. Nuotolinio mokymosi pagrindas – mokymosi atvirumas, galimybė mokytoją ir mokinį išlaisvinti iš laiko bei erdvės apribojimo.

Kodėl nuotolinis mokymas tapo neatsiejamas reiškinys ne tik mokiniams, bet ir mokytojams? Dėl vietos ir laiko lankstumo nuotolinis mokymas lengviau prieinamas visiems žmonėms, kurie nori pagerinti kompetenciją, dalytis savo nuotolinio darbo atradimais ir sunkumais, su kuriais susiduria kiekvieną dieną.

Ne išimtis ir neformalusis vaikų švietimas visoje Lietuvoje. Jis yra sudedamoji Lietuvos švietimo sistemos dalis, todėl neformalusis vaikų švietimas lygiagrečiai su bendrojo lavinimo mokyklomis sėkmingai tęsia nuotolinio mokymo veiklą.

Nuotolinis mokymas(is) ir gerosios patirties sklaida yra glaudžiai susiję, todėl kovo mėnesį Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro ir Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos bendruomenės savo kompetenciją tobulino dalydamiesi patirtimi.

Bendradarbiaudamos su kitomis Klaipėdos miesto („Medeinės“ mokykla, E.Balsio menų gimnazija, A.Brako dailės mokykla) ir Latvijos (Lielvardės apskrities muzikos ir meno mokykla, Jūrmalos dailės mokykla, Jūrmalos vidurinė muzikos mokykla) neformaliojo vaikų švietimo įstaigomis, jos dalijosi savo patirtimis tarptautinėje nuotolinėje konferencijoje „Ugdymo nuotoliniu būdu patirtys, galimybės, iššūkiai“.

Aptartos specialiojo ugdymo teorijos ir praktikos, neformaliojo ugdymo reikšmė, kalbant  apie specialiųjų poreikių mokinių socializaciją. Kalbėta apie informacinių technologijų galimybes dailės pamokoje naudojant programą „Photo Collage Maker Photo“, rengiant vaikų piešinių parodas, programą „Xrecorder“ – kaip būdą įrašyti nuotolines pamokas.

Diskutuota, kaip mokyti mokinius solfedžio „krizinėje“ situacijoje. Pranešėjai pasidalijo patirtimi, kokiomis vizualiomis priemonėmis pavyksta sudominti, motyvuoti vaikus kūrybiškai spręsti menines užduotis.

Aptartas etninių tradicijų puoselėjimas šiuolaikinių technologijų aplinkoje ir kūrybiškumo bei vertybių ugdymas nuotolinėse dailės pamokose.

Buvo pasidalyta patirtimi, kaip organizuojami nuotoliniai atlikėjų konkursai, kai jauniesiems atlikėjams konkursai yra geriausios platformos muzikavimo įgūdžiams, meniškumui tobulinti, pasitikėjimui įgyti, o nuotolinis dalyvavimas leidžia „tapti žvaigžde“ net neišvykus iš gimtojo miesto.

Taip pat ne ką mažesniais atradimais gali pasidžiaugti Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro ir Šiaulių menų mokyklos bendruomenių mokytojai,  papasakoję savo nuotolinio darbo paslaptis. Paliestos temos apie kūrybinę sėkmę taikomosios dailės srityje, apie streso valdymą dailės terapijos metodais, apie skaitmeninių ir interaktyvių technologijų naudojimą muzikavimo ir dainavimo virtualiose pamokose.

Susipažinome, kaip galima atlikti kūrybines ir pažintines keliones šokio pasaulyje naudojant literatūrą ir šokio vingrybes virtualioje erdvėje.

Palietėme temas, kaip yra dirbama nuotolinėse teatro pamokose kūrybiškai ieškant mokymo metodų, kokią naudą mokiniams duoda kūrybos džiaugsmas. Šias reikšmingas temas ir metodiką tyrinėdami galime teigti, kad, esant laimingam mokytojui, jo mokiniai taip pat bus laimingi.

Prasminga savo nuotolinio darbo patirtimi pasidalijo ir Palangos moksleivių klubo mokytojų bendruomenė.

Buvo pristatytos veiklos ir metodika dirbant virtualiai su robotika, programavimu ir įdomiąja laboratorija.

Visi iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria kiekvienas mokytojas, yra neatsiejama darbo dalis. Ieškodami, tyrinėdami ir nebijodami klysti niekada nestovėsime vietoje, tai spartina žmogaus augimo procesą. Nesėkmės – tai galimybė tobulėti, spyris, kuris veda asmeninio augimo ir savęs pažinimo link.