Nacių vykdyto genocido aukos yra siaubingos: maždaug 15 mln. nekaltų žmonių, iš jų apie 6 mln. žydų, 3 mln. lenkų ir tiek pat ukrainiečių, 250 tūkst. neįgaliųjų, beveik 200 tūkst. romų ir kitų asmenų, nužudytų dėl jų tautybės, pažiūrų, seksualinės orientacijos arba tikėjimo.

Istoriniai šaltiniai tvirtina, kad 1923 m. Zapyškyje gyveno 589 žmonės,  daugiau nei pusė jų buvo žydų tautybės. 1941 m. rudenį ne tik Zapyškyje, bet visoje Kauno apskrityje žydų nebeliko. Vermachto kariai ir iš Vilkijos atvykę baltaraiščiai žydus žudė vietoje, daugiausia prie kapinių, paskui slėpė savo nusikaltimų įkalčius.

„Mūsų kraštą ypač skaudžiai palietė žydų bendruomenės sunaikinimas, todėl esame čia, kad sau ir ateinančioms kartoms dar kartą primintume šią tragediją ir nekartotume praeities klaidų“, – pabrėžė Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Jis apgailestavo, kad žmonija nenori mokytis iš istorijos: „Matome, kaip siaubingos klaidos šiandien kartojamos Ukrainos ir Izraelio žemėse, kur teroristai grobia įkaitus, žūsta nekalti vaikai, seneliai.“

Zapyškio apylinkėse buvo žudomi ir iš kitų Sūduvos krašto vietų atvežti žydai, todėl į renginį atvyko Šakių savivaldybės vicemeras Darius Jakavičius, kuris taip pat kėlė retorinį klausimą: „Visi žmonės gimsta lygūs ir laisvi, todėl visiems turėtų užtekti vietos po saule. Tad kodėl žmonija vėl suka pragaro ratą?“

Minorinėmis gaidomis nuskambėjo Izraelio kariuomenės kapitono Gario Libsono ir jo sutuoktinės Ilanos Krivoščenkaitės atliekamos žydų dainos.

Renginyje taip pat dalyvavo Kauno rajono vicemeras Paulius Visockas, administracijos direktorius Šarūnas Šukevičius ir jo pavaduotoja Rūta Černiauskienė, Kultūros paveldo departamento vyriausioji specialistė Asta Naureckaitė, žydų bendruomenės atstovai, moksleiviai.

Zapyškio apylinkėse yra dvi vietos, kuriose palaidotos nacių nužudytos aukos: Nemuno pakrantėje, netoli Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, ir vakariniame Kačerginės miško pakraštyje. Abu paminklus Holokausto aukoms atnaujino jaunosios kartos skulptorius Lukas Šiupšinskas.

Kauno rajono savivaldybės teritorijoje yra šešios senosios žydų kapinės: Babtuose, Čekiškėje, Vilkijoje, Garliavoje, Vandžiogaloje ir Zapyškyje. Taip pat yra septynios žydų žudynių vietos ir kapai. Visos šios vietos kruopščiai prižiūrimos.

Pasmerkti mirti

Antrojo pasaulinio karo metais nacių kariuomenės okupuotuose kraštuose buvo masiškai naikinami civiliai. Karo pradžioje naciai nesistengė slėpti masinių žudynių. Karui užsitęsus ir naciams patyrus skaudžių pralaimėjimų, suskubta naikinti žudynių pėdsakus masinių naikinimų vietose. Atkasti nužudytų žmonių palaikus ir juos deginti privalėjo mirti pasmerkti kaliniai. Beveik visi jie buvo žydai, prievarta atvežti iš geto ir priversti deginti net ir savo artimųjų palaikus.

Kaliniai suprato, kad tampa žiaurių nusikaltimų liudininkais, todėl taip pat bus nužudyti. Nenorėdami būti nacių bendrininkais ir trokšdami pasauliui papasakoti apie tai, ką matė, 1943 m. gruodžio 25-osios naktį iš IX forto pabėgo 64 palaikų degintojai, duryse slapta išgręžę 314 skylučių. Deja, 37 iš jų buvo sugauti, penki sušaudyti iškart. Išsigelbėjo tik 22 bėgliai.

Šiam neįtikėtinos drąsos ir išmonės pareikalavusiam pabėgimui atminti Kauno IX forte atidaryta ekspozicija, kurios kūrimui vadovavo muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas. Dailininkas Mindaugas Lukošaitis nupiešė piešinius, įkvėptus išlikusių pabėgimo dalyvio Anatolijaus Garniko (Grano) iliustracijų, o architektas Džiugas Karalius viską sujungė degintos medienos ir audinių menine instaliacija.

Ekspozicija kviečia lankytoją patirti visą pabėgimo seką nuo kalinių palaikų degintojų atvežimo į IX fortą iki pabėgimo planavimo ir jo įvykdymo.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Svarbios metaforos

Ekspozicijos architektas Dž. Karalius pasakoja, kad ieškodamas tinkamiausio būdo šiuolaikiniam žmogui perteikti tragiškų 1943 m. įvykių kompleksiškumą, jis pasirinko degintą medį. Pasak menininko, gyvas sudegintas medis simbolizuoja nekaltus, Holokausto metu nužudytus žmones.

Svarbiausia pamoka, kurią išmokau iš savo tėvo, – nėra beviltiškų situacijų. Visada yra išeitis iš bet kokios padėties.

„Norėjome lankytojui perteikti tai, ką IX forte galėjo jausti kaliniai. Deginta mediena sukuria tam tikrą destrukcinę erdvę, primenančią laužą, kuriame kaliniai turėjo sudeginti savo artimųjų kūnus, arba tranšėją, į kurią buvo varomi ir žudomi žydai. Instaliacijoje vyrauja juoda ir balta spalvos, simbolizuojančios tarpusavyje kovojančius gėrį ir blogį, tragiškus įvykius ir neblėstančią viltį. Baltas, vos švytintis lubų audinys yra tam tikra kovos su nacistiniu režimu metafora. Be to, kaliniai bėgo prisidengę baltomis paklodėmis, kad sniege nesimatytų jų tamsių siluetų“, – paaiškino architektas.

Medinė instaliacijos struktūra primena mišką, kuriuo klaidžiodamas lankytojas atranda M. Lukošaičio sukurtus IX forto baisumus vaizduojančius piešinius, išlikusius artefaktus ir eksponatus.

Dž. Karaliaus teigimu, instaliacija buvo sukurta taip, kad primintų sapną ar iliuziją, kadangi visos pabėgimo detalės nežinomos. Ekspozicija buvo kuriama remiantis pabėgimo dalyvių dienoraščiais ir vieno iš pabėgimo dalyvių – A. Garniko (Grano) išlikusiais šešiais piešiniais.

Detalės: stiklinis buteliukas, deformavęsis nuo karščio deginant nužudytųjų palaikus, ir nacių kareivių žieminiai batai – tokius avėjo ir IX forto kalinių prižiūrėtojai. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Ši ekspozicija yra istorinės medžiagos, meninės-erdvinės interpretacijos, piešinių ir daiktinių eksponatų pynė. Džiaugiamės, kad pavyko viską sėkmingai supinti į vientisą instaliaciją, kurios visos dalys viena kitą papildo, – sakė Dž. Karalius. – Ekspozicija rodo didžiulę drąsą nepabūgti, nepasiduoti ir kovoti. Kai pagalvoji, protu nesuvokiama: kaliniai sugebėjo susiorganizuoti, susitarti, neišduoti vienas kito ir paslapčia tunelyje, kuriame garsiai aidi kiekvienas garselis, išgręžti per 300 skylučių. Stebėtina, kad pabėgimas buvo suorganizuotas taip vieningai, siekiant ne išgelbėti savo gyvybes, bet pasauliui papasakoti apie nacių žiaurumus, kad jų daugiau nepasikartotų.“

Patyrimas – trimis sluoksniais

Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas, ekspozicijos projekto vadovas Vytautas Petrikėnas pastebėjo, kad pabėgimo iš IX forto tema yra stipriai susijusi su paties Kauno IX forto muziejaus egzistavimu.

1959 m. gegužės 30 d., atidarant muziejų, čia susirinko tie, kuriems pavyko išgyventi Holokausto baisumus, pabėgimą iš IX forto ir Antrąjį pasaulinį karą.

„Išgyvenusieji siekė, kad ši istorija niekada nebūtų pamiršta, nes kitaip jų pabėgimas prarastų prasmę. Jie nusprendė bėgti ne norėdami išsaugoti savo gyvybes, o siekdami pasauliui papasakoti apie IX forte vykdomus nusikaltimus žmoniškumui ir priversti kaltuosius už tai atsakyti, – pabrėžė jis. – Ši tema yra emociškai sunki, todėl teko pasukti galvą, kaip ją patraukliomis formomis pristatyti šiuolaikiniam lankytojui, ypač jaunam žmogui. Kitaip nei kiti muziejai, negalime naudoti interaktyvių priemonių, projekcijų, nes esame autentiškose erdvėse, alsuojančiose istorija, negalime jų suteršti.“

Pasak V. Petrikėno, atspirties tašku tapo pabėgimo dalyvio Anatolijaus Garniko (Grano) piešiniai, kuriuos jis paliko tardymo metu. A. Garnikui pavyko išgyventi pabėgimą, tačiau pasitraukęs į Baltarusiją jis buvo pagautas sovietų partizanų. Šie nepatikėjo bėglio istorija ir jį sušaudė. Vis dėlto A. Garniko byloje išliko jo grubiomis, ryškiomis linijomis nupiešti šeši piešiniai.

Atmintis: M. Lukošaičio piešiniai, sukurti pagal pabėgimo dalyvio A. Garniko (Grano) iliustracijas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Ieškojome menininko, kuris pieštų panašia maniera ir sugebėtų neprarasdamas savo unikalumo, pridėdamas trūkstamų detalių pratęsti A. Garniko pasakojimą. Pagalbos ranką mums ištiesė M. Lukošaitis, kuris įvertino mūsų turimą nedidelę ekspozicinę erdvę, ir suprasdamas, kad reikia papasakoti istoriją jos neperkrovus, sukūrė piešinių ciklą, – atskleidė pašnekovas. – Mindaugo piešiniai pasakoja visą kalinių pabėgimo iš IX forto istoriją – nuo planavimo iki jau pabėgus, besislapstant Kauno gete, pasirašyto pabėgimo akto.“

V. Petrikėno teigimu, ekspozicijoje lankytojas gali pabėgimo iš IX forto istoriją patirti per tris pažintinius sluoksnius. Pirmasis sluoksnis – Dž. Karaliaus sukurta degintos medienos instaliacija, skleidžianti deginto medžio kvapą ir perteikianti simbolinę laužo prasmę. Antrasis sluoksnis – piešiniai, kuriuos M. Lukošaitis pateikia tarsi prisiminimų nuotrupas ir leidžia lankytojui pačiam sudėlioti galutinę pasakojimo dėlionę. Trečiasis sluoksnis – muziejiniai eksponatai. Dalį jų sudaro artefaktai, XX a. 7-ajame dešimtmetyje aptikti masinių žudynių lauke. Eksponuojamos ir šovinių tūtelės, grandinės, kuriomis buvo sukaustomi kaliniai, vedami į darbus. Galima pamatyti ir asociatyvių eksponatų – grąžtą, panašų į tą, kuriuo forto duryse buvo išgręžtos skylės, degalų kanistrą, sargybinio žieminius batus.

Išliko ir visų pabėgimo dalyvių sąrašas, sudarytas vieno iš pabėgimo dalyvių. Rengiant ekspoziciją, talkino ir pabėgimo dalyvių artimieji, su kuriais muziejus palaiko ryšį: Mendelio Deičo sūnus Grisha Deičas, Alekso Faitelsono sūnus Yakovas Faitelsonas, metalinėse forto duryse 314 skylučių išgręžusio Pinios Krakinovskio dukra Ya’arit Glezer.

Iliustruota istorija

Dailininkas M. Lukošaitis Holokausto tema kūrė ir anksčiau, tad jis neatsitiktinai atsidūrė kūrybinėje komandoje. Pasak pašnekovo, pabėgimo iš IX forto tema yra išties unikali, tad buvo be galo įdomu dirbti.

„Perskaitęs šią istoriją bandžiau įsivaizduoti tą brutalų darbą, kurį turėjo atlikti kaliniai, mąsčiau, kaip pats jausčiausi tokioje situacijoje. Kūrybos laikotarpiu būta nemažai slogių minčių. Kita vertus, tai įkvepianti istorija apie viltį ir pergalę, nes pabėgimo dalyviams pavyko nepalūžti ir įgyvendinti savo sumanymą. Labai įsijaučiau į pabėgimo istoriją, su ja emociškai susisiejau, tad, manau, prie šios temos dar grįšiu“, – sako jis.

M. Lukošaitis pasakoja piešęs grubiai, eskiziškai, piešinių neperkrovęs detalėmis, kad jie primintų ne profesionalaus dailininko darbus, bet autentiškus pabėgimo dalyvio liudijimus. Dailininkas pripažįsta, kad kūrybos procesas kėlė iššūkių, nes reikėjo sugalvoti, kaip rekonstruoti pabėgimo istoriją, kad piešinys būtų įtaigus, suprantamas lankytojui.

„Piešiniai yra tarsi tam tikros nuorodos, į kurias pažvelgęs lankytojas gali įsivaizduoti to meto įvykius. Piešiniai ir visa ekspozicija yra labiau atmosferinė, patirtinė, neperkrauta detalių. Jos tikslas – ne gąsdinti ar sukrėsti lankytoją, bet paskatinti jį prisiminti šią neįtikėtiną istoriją. Manau, ekspozicija pasakoja ne tik apie praeitį, bet ir apie dabarties įvykius, kurie vyksta šiandien. Ji – tarsi perspėjimas, kad turime nepamiršti praeities ir iš jos pasimokyti“, – pabrėžė dailininkas.

Kruopštus planas

Pasak V. Petrikėno, pabėgimas iš akylai saugomo IX forto nebuvo lengva užduotis. Kaliniai žinojo, kad pabėgus kelio atgal jau nebus – lauks laisvė arba sušaudymas. Pabėgimas buvo planuojamas itin kruopščiai, iš pradžių apie jį žinojo tik keli pagrindiniai organizatoriai, baiminantis, kad kitus kalinius sargyba gali iškvosti.

Pabėgimo dalyvio A. Faitelsono prisiminimuose užfiksuota, kad, pradėjus planuoti pabėgimą, sargybiniai tikrino centrinio tunelio duris (kaliniai planavo pabėgti pro kairįjį). Vadinasi, sargybinių ausis buvo pasiekusios nuogirdos apie pabėgimą. Laiko kaliniai palaikų degintojai turėjo nedaug, nes planuota vasario viduryje jau baigti deginimo darbus. Šiuos darbus vykdžiusių kalinių taip pat laukė mirtis. Tad gruodžio 25-ąją pasiruošta bėgti.

Kaliniai pabėgo pro metalines Kauno IX forto duris, kuriose slapta buvo išgręžta 314 skylučių. Tai padarė P. Krakinovskis, apsimetęs, kad serga, ir paslapčia kiekvieną dieną rankiniu grąžtu gręžęs duris.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Tai buvo beprotiškai sunkus darbas, nes rankinis grąžtas su 3 mm diametro grąžteliu toli gražu nepriminė šiuolaikinių įrankių, o juo reikėjo įveikti plienines storas duris. Kaip pasakojo P. Krakinovskio dukra Y. Glezer, tėčio rankos buvo kruvinos, iki kaulų nutrinta mėsa. Vis dėlto ryžtas buvo stiprus, o laisvė svarbesnė už asmeninę sveikatą, – pasakoja Istorijos skyriaus vedėjas. – Kiekvienąkart, prieš grįžtant į kamerą, P. Krakinovskis skylutes užtepdavo purvo mase, kad jų neaptiktų sargyba.“

Pasiduoti neleido viltis

V. Petrikėno teigimu, pabėgimui reikėjo pasirinkti tinkamą laiką. Kaliniai norėjo bėgti anksčiau, tačiau iškrito pirmasis sniegas, kuris galėjo labai greitai išduoti, į kurią pusę nubėgo bėgliai. Todėl kaliniai nusprendė palaukti Kalėdų, kai apylinkėse gyvenantys žmonės keliaus vienas pas kitą į svečius ir sniegą ištryps. Pabėgimas įvyko naktį iš gruodžio 25-osios į 26-ąją.

Kaliniai sugebėjo susiorganizuoti, susitarti, neišduoti vienas kito ir paslapčia tunelyje, kuriame garsiai aidi kiekvienas garselis, išgręžti per 300 skylučių.

„Viską reikėjo apgalvoti iki smulkmenų – pagaminti raktą, kuris tiktų visoms keturioms kalinių kameroms, parengti kopėčias, kurios padėtų perlipti 6 m aukščio betono sieną, paruošti baltas antklodes, kuriomis prisidengus, žmonių siluetų nesimatytų sniege, – atskleidė pašnekovas. – Pagrindinio pabėgimo organizatoriaus kamera buvo arčiausiai durų. Tačiau pabėgimo naktį, kad nekiltų panika, žmogui, kuris perlipo per grotas ir raktu atrakinėjo kameras, pasakyta pirmiausia pradėti nuo toliausiai esančių kamerų. Atrakinus kameras, kaliniai grupelėmis pajudėjo link betoninės sienos per kelis tunelius, kol atsidūrė lauke.“

Ekspozicijos projekto vadovas pasakoja, kad pabėgę kaliniai vienbalsiai nenutarė, kur toliau reikėtų bėgti. Iš Kauno geto atvežti kaliniai siūlė bėgti atgal į getą pas artimuosius – pasikeitus drabužius ir nusiprausus, bus galima slapstytis. Tačiau kaliniai karo belaisviai netikėjo šia idėja ir nenorėjo iš vieno kalėjimo bėgti į kitą. Tad vieni bėgliai patraukė link Kauno geto, kiti – į mišką, tikėdamiesi rasti antinacinio judėjimo dalyvių ir paprašyti jų pagalbos.

„Deja, šis pasirinkimas nebuvo sėkmingas, nes miške susekti kalinius, kurių drabužiai persismelkę aitraus deginamų palaikų kvapo, buvo gana lengva. Išgyveno nedidelė dalis pabėgusių kalinių, daugiausia tie, kurie pasislėpė Kauno gete. Į getą patraukė 27 kaliniai, iš jų išliko gyvi vienuolika, – atskleidė V. Petrikėnas – Šiam neįtikėtinam pabėgimui atminti skirta mūsų ekspozicija pasakoja apie viltį ir didžiulį ryžtą. Nors dauguma pabėgusių kalinių neišgyveno, išgyvenusius nepasiduoti motyvavo būtent viltis pasauliui papasakoti šią istoriją, atskleisti atsakingus už šiuos nusikaltimus ir pasiekti, kad jie būtų nubausti.“

Regimanto Zakšensko nuotr.

Įkvėpė tėvo istorija

Į ekspozicijos atidarymą su šeimos nariais atvyko P. Krakinovskio duktė Y. Glezer, kuri pasidalijo savo prisiminimais. Renginio svečiai taip pat klausėsi iš IX forto pabėgusių kalinių artimųjų – Alekso Faitelsono sūnaus Yakovo Faitelsono ir M. Deičo sūnaus Grishos Deičo – įrašytų kalbų, kuriose jie pasakojo apie savo tėvų patirtį. Y. Faitelsonas atskleidė, kad IX forte kalėjusiam jo tėvui – tuomet 20-mečiam vaikinui, teko ne tik deginti siaubingai nužudytų žmonių kūnus, bet ir į laužą nešti savo tėvų palaikus.

„Kaliniai negalėjo atsikratyti minties, kad jie leidžia nusikaltėliams slėpti savo nusikaltimų įrodymus. Ši mintis suteikė jėgų organizuoti ir įgyvendinti pabėgimą iš IX forto, – kalbėjo jis. – Svarbiausia pamoka, kurią išmokau iš savo tėvo, – nėra beviltiškų situacijų. Visada yra išeitis iš bet kokios padėties, jei nepasiduodi ir toliau kovoji. Mano tėvas – tuomet 20 metų vaikinas, sugebėjo suorganizuoti 63 kalinius ir išvesti juos iš Kauno mirties forto į laisvę. Tėvo istorija man buvo pavyzdys ir tada, kai dalyvavau kovoje už Sovietų Sąjungoje gyvenančių žydų teisę repatrijuoti į Izraelį. Tėvui mirus, užuojautą mums pareiškė garsus britų istorikas seras Martinas Gilbertas. Jis rašė: jūsų tėvas buvo labai ypatingas žmogus. Jo istorija įkvėps ištisas kartas – ne tik žydus, bet visus, kurie vertina drąsą ir laisvę.“

Pamokos šiandienai

P. Krakinovskio duktė Y. Glezer į renginį atvyko nepaisydama Izraelyje kilusio karo. „Praėjo 80 metų nuo to laiko, kai mus, žydus, niekino ir žudė. Deja, dabar tas pats vyksta pas mus Izraelyje. Vis dėlto šįkart viskas yra kitaip, nes mes dabar turime savo šalį, savo kariuomenę“, – sakė ji.

Apie pabėgimą iš IX forto moteris nuo vaikystės daug girdėjusi, tačiau dabar suprantanti, kad iš tikrųjų žinojusi labai mažai. „Tėvas nemėgo pasakoti apie tuos įvykius. Tačiau žinojau, kad kažkas tragiško buvo nutikę jo gyvenime, nes naktimis jis kartais pabusdavo šaukdamas. Mama tada klausdavo: „Vėl IX fortas?“ Aš atnešdavau jam vandens, tėvas nusiramindavo ir užmigdavo. Gruodžio 25-oji – pabėgimo diena, mūsų šeimoje visada buvo šventė. Mano tėvelis ją vadindavo antrąja savo gimimo diena. Tie, kurie išgyveno pabėgimą ir karą, kiekvienais metais atvažiuodavo į IX fortą, tyliai praeidavo pro jo teritoriją, o vėliau susirinkdavo pas mus namuose ir dalydavosi prisiminimais.“

Į ekspozicijos atidarymą Kauno IX forto muziejuje atvyko ir Izraelio ambasadorė Lietuvai Hadas Wittenberg Silverstein. „Vyrai, moterys ir vaikai iš Kauno geto, kitų Europos miestų buvo atvežti į IX fortą ir čia žiauriai nužudyti. Tad ši vieta mums skaudžiai primena apie galybes čia prarastų nekaltų gyvybių. 64 iš IX forto pabėgę kaliniai simbolizuoja stiprybę ir nepalaužiamą dvasią. Nors buvo griežtai saugomi sargybinių, jie sugebėjo pabėgti, suplanavę neįtikėtiną operaciją, reikalavusią didžiulės drąsos ir išminties. Tai buvo tikras Chanukos stebuklas, – kalbėjo ji. – Mūsų pareiga yra išsaugoti Holokausto atminimą ateities kartoms. Šiais Izraeliui sunkiais laikais, kai mes vėl išgyvename karą, siekiantį sunaikinti mus, visiems labai svarbu kovoti su neapykanta, netolerancija ir stereotipais.“

Persekiojo sapnuose

„Nepaisant tėvo pozityvumo, psichologinis pabėgimo poveikis buvo kur kas stipresnis, nei galima įsivaizduoti“, – minint pabėgimo iš Kauno IX forto 80-ąsias metines artimųjų prisiminimais dalijasi pabėgusiųjų Pinios Krakinovskio duktė ir Aba Diskanto dukterėčia Ya’arit Glezer.

„Man sunku įsivaizduoti, ką tėvas išgyveno nacių nusikaltimus, masines žudynes slepiančioje tvirtovėje Lietuvoje, Kauno IX forte, bet džiaugiuosi, kad jis ir jo bendražygiai rado drąsos išsilaisvinti“, – sakė Y. Glezer.

Nors moters tėvui fiziškai pavyko pasprukti iš Kauno IX forto, nuo ten išgyventų žiaurių prisiminimų pabėgti taip ir nepavyko: „Prisimenu, kad naktį tėvas pabusdavo rėkdamas, o į mamos klausimą atsakydavo, kad vėl susapnavo IX fortą.“

Laimė: ištrūkęs iš mirties nagų M. Deičas su šeima. / G. Deičo asmeninio archyvo nuotr.

Jauni belaisviai

„Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mano tėvas prisijungė prie Kauno geto ir buvo išsiųstas partizanauti į mišką. Pakeliui jaunimo grupelė buvo išduota ir, lydint žandarams, uždaryta į Kauno IX fortą“, – pasakoja dar vieno pabėgusio kalinio – Mendelio Deičo – sūnus Grisha Deičas. Iš Zarasų krašto kilęs Mendelis Deičas į IX fortą pateko būdamas vos devyniolikos metų.

Nelaisvėje atsidūrusius kalinius pasitiko negailestingi nacių prižiūrėtojai, žiaurus okupacinis režimas ir blankūs Kauno IX forto žmonių veidai. Sveiku protu nesuvokiami dalykai prasidėjo tų pačių metų rugpjūtį, kai iš forto buvo išgabenti visi lietuviai kaliniai ir sargybiniai. Atvežtos slaptai operacijai reikalingos priemonės ir sudaryta 72 asmenų – būsimų palaikų degintojų – grupė. Aštuoni grupės nariai netrukus buvo sušaudyti dėl darbui netinkamos fizinės būklės.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad, nacistinės Vokietijos valdžiai bandant užmaskuoti visus masinių žudynių įkalčius, 1942–1944 m. buvo įgyvendinta palaikų ekshumavimo ir deginimo operacija „Sonderaktionv1005“, kuriai vadovavo SS karininkas Paulius Blobelis. Operacijos darbus atliko trys degintojų grupės, pavadintos kodiniais numeriais 1005, 1005A ir 1005B – būtent ji dirbo Kauno IX forte.

„Dalį trečiosios degintojų grupės sudarė Kauno gete gyvenę asmenys arba pogrindžio (antinacinio pasipriešinimo) nariai, todėl vieni kitus pažinojo. Jauni, masinių žudynių bendrininkais priversti būti kaliniai neturėjo nieko, tik vienas kitą“, – kalba Y. Glezer.

Instaliacijos centre – menininkų Džiugo Karaliaus ir Mindaugo Lukošaičio bandymas lankytojams perteikti tos 1943 m. gruodžio nakties pojūčius.

Planas – laisvė

„Kaliniai dirbdavo grupelėmis: kastuvais atidengdavo nužudytųjų kūnus, specialiais tam pritaikytais įrankiais traukdavo palaikus iš duobės, juos apieškodavo, surinkdavo visus vertingus daiktus ir nešdavo prie laužo, kur dirbo degintojai“, – pasakoja Y. Glezer

„Jie suprato, kad padeda žudikams naikinti masinių egzekucijų įrodymus, o netrukus ir patys taps aukomis. Kito pasirinkimo tiesiog nebuvo – mirtis arba bandymas pabėgti“, – sako G. Deičas.

Anot jo, išsilaisvinimo strategijų buvo ne viena: „Pradžioje kaliniai norėjo iškasti žemėje tunelį, smėlį pildavo į kišenes ir taip nepastebimai išnešdavo iš kameros, tačiau šis planas nepavyko.“

„Pabėgimo organizatoriai rankų nenuleido ir po nesėkmingų bandymų sumanė metalinėse Kauno IX forto duryse išgręžti 314 skylučių. Tai buvo P. Krakinovskiui tekęs darbas. Tarpai tarp skylučių išpjauti rankine dilde. Lemtinga lavonų degintojų naktimi tapo 1943 m. gruodžio 25-oji“, – aiškina Y. Glezer.

Ištrūkę iš pragaro

Pro padarytą angą mirties tvirtovę tąnakt paliko 64 kaliniai. Išsilaisvinę jie pasuko keturiomis skirtingomis kryptimis – į miestą, į miškus, į Kauno getą ir į giminaičių namus. Žiaurių nusikaltimų liudininkai laimėjo pirmąją kovą ir pabėgo laisvės link, tačiau, prasidėjus kalinių paieškoms, dalis išsilaisvinusių buvo sušaudyti.

„Išgyveno pasukę į Kauno getą Vilijampolėje. Nors apie tos nakties prisiminimus tėvas vangiai kalbėdavo, jis pasakojo, kad Kauno gete sutikti žmonės, pamatę juos, aikčiodami sakė: „Jūs atrodote tarsi pabėgę iš pragaro“, – skaudžius tėvo prisiminimus dėsto G. Deičas.

Remiantis išgyvenusių palaikų degintojų liudijimais ir išlikusiais įrodymais, būtent pabėgimo naktį Kauno gete įkurtoje slėptuvėje kaliniai sudarė aktą, liudijantį apie nacių ir jų kolaborantų vykdytas žudynes, slaptą palaikų ekshumavimo ir deginimo operaciją.

„Grupelė pabėgusių po šio įvykio grįžo partizanauti, prisijungė prie partizanų būrių, tokių kaip „Mirtis okupantams“, o pasibaigus karui išsiskirstė po Lietuvą, kiti persikėlė gyventi į Izraelį. Istorija, kurią jiems teko išgyventi, visus pabėgimo dalyvius suartino, išmokė vienybės, o gruodžio 25-oji jiems būdavo tarsi antroji gimimo diena. Ryšius buvę kaliniai palaikė iki gyvenimo pabaigos“, – pasakoja G. Deičas.

Prisilietimas: G. Deičas su anūku forte prie kalinių gultų. / G. Deičo asmeninio archyvo nuotr.

Istoriniai liudijimai šiandien

Išgyvenę pabėgimo dalyviai į Kauno IX fortą sugrįžo tik po Antrojo pasaulinio karo, kai čia buvo įkurtas muziejus.

„Sugrįžti ten, kur tapai protu nesuvokiamų nusikaltimų bendrininku, sunku, tačiau visi pabėgę suprato, kad jų atsiminimai yra svarbus Holokausto liudijimas. Paradoksalu, tačiau šio interviu metu esu Izraelyje ir čia skamba oro pavojaus sirenos“, – liudija G. Deičas.

Y. Glezer pritaria: „Mes suvokiame, kad atmintis turi išlikti amžinai gyva. Žydų jaunimo didvyriška kova prieš pavojų, neapykantą gali padėti ugdyti jaunąją kartą ir padėti atsispirti bet kokiai neteisybei pasaulyje.“

Minint pabėgimo iš Kauno IX forto 80-ąsias metines Kauno IX forto muziejuje gruodžio 9 d. bus pristatyta ekspozicija, sukurta pagal kalinių-palaikų degintojų pabėgimo istoriją. Ją iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Instaliacijos centre – menininkų Džiugo Karaliaus ir Mindaugo Lukošaičio bandymas lankytojams perteikti tos 1943 m. gruodžio nakties pojūčius. Lankytojai bus kviečiami patirti pabėgimo iš Kauno IX forto istoriją per kelis pažinimo sluoksnius: specialiai ekspozicijai sukurtą instaliaciją iš degintos medienos, dailininko piešinius, įkvėptus pabėgimo dalyvio Anatolijaus Garniko (Grano) 1944 m. meno kūrinių, muziejaus rinkiniuose saugomą istorinę ikonografiją ir muziejines vertybes.

„Net po Bučos buvo žmonių, sakančių, kad negalima Rusijos lyginti su nacistine Vokietija. Kaip dabar? Ar pogromai neįtikino? Ar jums trūksta, kad V. Putinas užsiaugintų ūsus ir iškeltų dešinę ranką?“ – socialiniame tinkle „X“ pirmadienį paskelbė G. Landsbergis.

Dešimtys protestuotojų sekmadienio vakarą šturmavo oro uostą Rusijos Kaukaze esančiame Dagestane, pasklidus gandams, kad iš Tel Avivo atskrenda lėktuvas.

Socialinėje žiniasklaidoje ir Rusijos žiniasklaidos priemonėse RT ir „Izvestija“ paskelbti vaizdo įrašai rodo, kad protestuotojai išlaužė terminalo duris, kai kurie bėgo į kilimo ir tūpimo taką, kiti laužė užtvaras, norėdami patikrinti iš oro uosto išvažiuojančius automobilius.

Net po Bučos buvo žmonių, sakančių, kad negalima Rusijos lyginti su nacistine Vokietija. Kaip dabar? Ar pogromai neįtikino?

Dagestano gubernatorius pažadėjo, kad už incidentą atsakingi asmenys bus nubausti, 60 žmonių po incidento buvo suimti, pirmadienį nurodė rusų Vidaus reikalų ministerija.

Sekmadienį naujienų agentūra „RIA Novosti“ pranešė, kad kitoje Šiaurės Kaukazo respublikoje – Kabardos-Balkarijos respublikoje – Nalčiko mieste buvo padegtas žydų centras.

Neramumai kilo tęsiantis karui tarp Izraelio ir islamistų grupuotės „Hamas“ Gazos Ruože.

Baltųjų rūmų Nacionalinio saugumo tarybos atstovė spaudai Adrienne Watson (Eidrien Votson) socialiniame tinkle „X“ reaguodama į incidentą sakė: „JAV griežtai smerkia antisemitinius protestus Dagestane, Rusijoje. JAV vienareikšmiškai palaiko visą žydų bendruomenę, pasaulyje sparčiai augant antisemitizmui.“

Gegužę aukcionų namai Ženevoje surengė pirmąjį prieštaringai vertinamą aukcioną, kuriame buvo parduota dalis didelės kolekcijos, į kurią įeina daugiau kaip 700 juvelyrinių dirbinių. Paskutiniuosius papuošalus buvo planuojama parduoti lapkritį.

Tačiau „Christie's“ pareiškime teigiama, kad aukcionų namai nusprendė atšaukti Heidi Horten brangenybių pardavimą.

Per pirmąjį aukcioną surinkta suma gerokai viršija ankstesnį rekordą, pasiektą 2011 metais per vienos didžiausių Holivudo žvaigždžių, Elizabeth Taylor (Elizabet Teilor), juvelyrinių dirbinių kolekcijos aukcioną ir 2019 metais per kolekcijos „Maharadžos ir Mogolų didybė“ (Maharajas and Mughal Magnificence) aukcioną, kurių abiejų vertė viršijo 100 mln. dolerių (apie 92 mln. eurų dabartiniu kursu).

Tikėtasi, kad antroji H. Horten brangenybių dalis bus parduota už panašią sumą.

Tačiau po „The New York Times“ pranešimo „Christie's“ išsiuntė naujienų agentūrai AFP pareiškimą, kuriame patvirtino, kad atšaukė antrąjį H. Horten juvelyrinių dirbinių aukcioną po intensyvaus patikrinimo.

„Reakcija į jį giliai paveikė mus ir daugelį kitų, ir mes toliau tai svarstysime“, – sakoma pranešime.

Gegužę daug žydų grupių reikalavo atšaukti H. Horten aukcioną, vadindami jį nepadoriu, ir pareikalavo, kad aukcionų namai labiau stengtųsi nustatyti, kiek aukciono parduodamų brangenybių buvo konfiskuota iš nacių aukų.

Ši kolekcija priklausė H. Horten, kuri pernai mirė sulaukusi 81 metų, o jos turtas, „Forbes“ duomenimis, siekė 2,9 mlrd. JAV dolerių (apie 2,67 mlrd. eurų).

Christie's“ atskirai skiria didelę sumą Holokausto tyrimams ir švietimui.

2022-ųjų sausį H. Horten fondo užsakymu istorikų paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad jos vyras Helmutas Hortonas, miręs 1987-aisiais Šveicarijoje, kurį laiką buvo nacių partijos narys.

1936-aisiais, praėjus trejiems metams po Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje, H. Hortenas perėmė tekstilės įmonę „Alsberg“, įsikūrusią Vakarų Duisburge, kai jos savininkai žydai pabėgo.

Vėliau jis perėmė dar kelias parduotuves, kurios prieš karą priklausė žydams.

Gegužę „Christie's“ gynė savo sprendimą rengti aukcioną, o „Christie's“ tarptautinio juvelyrikos skyriaus vadovas Rahulas Kadakia (Rahulas Kadakija) AFP sakė, kad visos pajamos bus skirtos labdaros organizacijoms.

„Christie's“ atskirai skiria didelę sumą Holokausto tyrimams ir švietimui“, – tuomet sakė jis, pabrėždamas, kad „pardavimo pajamos bus skirtos geriems tikslams“.

Dėl kompensacijos buvo derėtasi su Vokietijos finansų ministerija. Į ją įeina 822,4 mln. eurų, skirtų silpnų ir pažeidžiamų asmenų, išgyvenusių Holokaustą, priežiūrai namuose ir palaikomosioms paslaugoms teikti.

Be to, Niujorke įsikūrusios Žydų materialinių pretenzijų Vokietijai konferencijos, dar vadinamos Pretenzijų konferencija, duomenimis, 162 mln. eurų padidintos simbolinės išmokos pagal Sunkmečio fondo programą, o tai turėjo įtakos daugiau kaip 128 tūkst. Holokaustą išgyvenusių asmenų visame pasaulyje.

„Kasmet šios derybos tampa vis svarbesnės, senstant paskutinei Holokaustą išgyvenusių žmonių kartai ir didėjant jų poreikiams“, – sakė Pretenzijų konferencijos vykdomasis viceprezidentas Gregas Schneideris.

„Galimybė užtikrinti tiesiogines išmokas išgyvenusiems asmenims ir išplėsti socialinės rūpybos paslaugas, yra labai svarbi siekiant užtikrinti, kad kiekvienu Holokaustą išgyvenusiu asmeniu būtų rūpinamasi tiek laiko, kiek reikia, atsižvelgiant į kiekvieno individualius poreikius“, – pridūrė G. Schneideris.

Išgyvenusieji, kuriems mokamos šios išmokos, daugiausia yra Rusijos žydai.

 

Papildoma išmoka iš Sunkmečio fondo iš pradžių buvo nustatyta kaip vienkartinė išmoka, dėl kurios derėtasi COVID-19 karantino metu, bet galiausiai buvo nustatytos trys papildomos išmokos reikalavimus atitinkantiems Holokaustą išgyvenusiems asmenims. Šiais metais Vokietija vėl sutiko pratęsti 2023 m. gruodį turėjusias baigtis išmokas už patirtus sunkumus iki 2027 m.

Nustatyta, kad vienam asmeniui 2024 m. teks maždaug 1 267 eurų, 2025 m. – 1 318 eurų, 2026-aisiais – 1 369 eurų, o 2027-aisiais – 1 419 eurų.

Išgyvenusieji, kuriems mokamos šios išmokos, daugiausia yra Rusijos žydai, kurie nebuvo patekę į stovyklas ar getus ir neturi teisės į pensijų programas, teigė Pretenzijų konferencija.

Būdami vaikai jie pabėgo nuo vadinamųjų Einsatzgruppen sukarintų grupių – nacių mobiliųjų žudymo dalinių, kuriems buvo pavesta išžudyti ištisas žydų bendruomenes. Šie būriai, kurie daugiausia šaudė šimtus ir tūkstančius žydų vienu metu ir užkasdavo juos masinėse duobėse, nužudė daugiau kaip milijoną žydų.

„Tiems, kuriems pavyko pabėgti ir išlikti gyviems – jie yra vieni skurdžiausių išgyvenusių bendruomenės narių, – prarasto laiko, šeimos, turto ir gyvybės neįmanoma kompensuoti“, – sakė grupė.

„Pratęsdama išmokas nukentėjusiems asmenims, Vokietijos vyriausybė pripažįsta, kad šios kančios vis dar labai skaudžiai jaučiamos tiek emociškai, tiek finansiškai, – teigiama grupės pareiškime. – Nors ir simbolinės, šios išmokos suteikia finansinę pagalbą daugeliui senstančių žydų, išgyvenusių Holokaustą.“

Kadangi Antrasis pasaulinis karas baigėsi jau beveik prieš aštuonis dešimtmečius, visi gyvi Holokaustą išgyvenę žmonės yra senyvo amžiaus ir daugelis jų kenčia nuo daugybės sveikatos sutrikimų, išsivysčiusių dėl nepakankamos mitybos jaunystėje.

Kol kas įtariamųjų policija neturi.

Kaišiadorių rajono policijos komisariate yra tikslinamos šio įvykio aplinkybės. Po patikslinimo gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neapykantos kurstymo prieš kitą tautą. Už tai gresia bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų“, – sakė policijos atstovė Reda Zarauskienė.

Vieno iš ištepliotų stendų savininkas teigė, kad tokiam darbui reikėjo specialiai pasiruošti.

„Reikėjo stelažų ar kopėčių, nes stendas yra aukštai ir platus. Panašu, kad  užrašas darytas ne purškiamais, o įprastais dažais, kas turėjo apsunkinti darbą. Tad tikrai čia ne tas atvejis, kad atsitiktinai sustojęs žmogus staiga sumanė kažką parašyti“, – kalbėjo „Katos studijos“ vadovas Karolis Žemaitis. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Stendas yra daugiau nei 5 metrų aukščio ir 15 m pločio. Žemė šlapia, tad, tikėtina, kad reikėjo ir specialios technikos. Įmonės vadovas sako, kad nuostoliai gali siekti apie pusę tūkstančio eurų.

„Sakyčiau, toks nuostolis daugiau yra moralinis. Kažkam kyla rankos užsiimti tokiomis nesąmonėmis. Tiesiog teks siųsti darbuotojus nudažyti stendą, kad neliktų šių užrašų“, – teigė K. Žemaitis.

Propagandinis užrašas nukreipia į anglišką interneto svetainę, kurioje esą skelbiama vienintelė tikra informacija, o ne ta, kuri pasirodo žiniasklaidoje. Jos turinį panagrinėjęs politologas sako, kad puslapis kuriamas sąmokslo teorijų šalininkų.

Reikia būti pasiruošus tokioms provokacijoms. Jų tikslas – kelti sumaištį. Viskas paremta melaginga propaganda.

 

„Toje svetainėje rašoma, kad čia pateikiama tikra, nepriklausoma informacija. Visa tai, kas nepapuola į sisteminę žiniasklaidą“, – komentavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas Rytis Bulota. 

Pasak politologo, čia – akivaizdi rusiško naratyvo dalis, kuri buvo plačiai naudojama nuo karo pradžios. Esą rusai gelbėja ukrainiečius nuo nacių. Pastebėta, kad tinklalapis skirtas JAV auditorijai. Esą tai gali būti susiję su vis didėjančia Amerikos parama Ukrainai ir siekiu skleisti propagandą prieš ją.   

„Ten rašoma, kad viskas, ką daro JAV prezidento Joe Bideno administracija, yra negerai. Jeigu J. Bidenas remia Ukrainą, reiškia, kad visa kita pusė pradeda pereiti į Vladimiro Putino pusę ir kad jis yra tikrasis vadovas“, – aiškino VDU politologas.

Vienas iš pagalbos Ukrainai organizatorių, nuolat keliaujančių į karštuosius taškus, Šarūnas Jasiukevičius sako, kad tokiais užrašais siekiama sukelti sumaištį. Ypač  artėjant karo metinėms.

„Reikia būti pasiruošus tokioms įvairioms provokacijoms. Be abejo, pagrindinis to tikslas – kelti sumaištį, keistas, klaidingas mintis. Tuose šaltiniuose nėra nė kruopelytės tiesos. Viskas paremta melaginga propaganda“, – teigė Š. Jasiukevičius.

Tai – ne pirmas kartas, kai greitkelyje atsiranda provokacijų. Vos prasidėjus karui Ukrainoje, magistralėje ties Vieviu ant Ukrainos palaikymo stendo juodais dažais buvo užtepliota raidė „Z“, kuria žymima Rusijos karinė technika Ukrainoje. 

Internete tai sukėlė tikrą audrą, dar daugiau – internautai prisiminė, kad nacistinės Vokietijos užsienio reikalų ministras Ribentropas irgi yra sakęs, kad „specialioji operacija“ buvo neišvengiama, ir kad jai prasidėjus irgi „pajuto palengvėjimą“.

„Duok Dieve, kad S. Lavrovas tą patį lengvumą pajustų kartuvėse. Ribentropas ten kabaldavo aštuoniolika minučių“, – pakomentavo vienas internautas. Nacistinės Vokietijos užsienio reikalų ministras buvo pakartas 1946 m. spalio 16 dieną.

Interneto komentatoriai taip pat prisiminė ir Irako lyderio Saddamo Husseino, kuris taip pat baigė savo gyvenimą kartuvėse, likimą. Jo režimas pradėjo byrėti, kai 1990-ųjų rugpjūtį Irako kariuomenė įsiveržė į Kuveitą.

Institutas, tiriantis nacių okupacijos ir komunistų valdymo laikotarpiais Lenkijoje įvykdytus nusikaltimus, sakė, kad palaikai buvo rasti netoli Zoldau koncentracijos stovyklos, veikusios šalia dabartinio Dzialdovo miestelio į šiaurę nuo Varšuvos.

Nacistinė Vokietija, okupavusi Lenkiją per Antrąjį pasaulinį karą, šios šalies teritorijoje įkūrė virtinę stovyklų, kuriose buvo kalinami ir naikinami žydai, politiniai oponentai ir lenkų politinio elito nariai.

Manoma, kad Zoldau stovykloje žuvo apie 30 tūkst. žmonių, bet tikrasis aukų skaičius niekada nebuvo nustatytas.

Radus apie 17,5 tonos sudegintų palaikų pelenų, galima manyti, kad jie priklauso mažiausiai 8 000 žmonių, sakė tyrėjas Tomaszas Jankowskis (Tomašas Jankovskis).

Šis vertinimas grindžiamas prielaida, kad sudeginus vieną kūną lieka apie du kilogramai pelenų.

Bendrame kape palaidotos aukos „tikriausiai buvo nužudytos apie 1939 metus ir daugiausiai priklausė Lenkijos elitui“, teigė T. Jankowskis.

1944 metais nacių valdžia įsakė žydams kaliniams iškasti aukų kūnus ir juos sudeginti, kad būtų sunaikinti karo nusikaltimų įkalčiai.

Pamario medicinos universiteto genetikas Andrzejus Ossowskis (Andžejus Osovskis) sakė, kad paimti pelenų mėginiai bus ištirti laboratorijoje.

„Galime atlikti DNR analizę – tai leis mums daugiau sužinoti apie aukų tapatybę“, – pridūrė jis ir nurodė, kad panašūs tyrimai buvo atlikti nacių stovyklose Sobibore ir Treblinkoje.

Kaip skelbia BBC, jis pakartojo oficialią Kremliaus versiją, kad Ukrainoje yra nacių. Rusijos pareigūnai dažnai tvirtina, kad jų kariuomenė „denacifikuoja“ šalį.

S. Lavrovas neseniai sukėlė šurmulį, kai bandė pateisinti šmeižtą apie nacius, pabrėždamas, kad Ukrainos prezidentas yra žydas, o Adolfas Hitleris irgi turėjo „žydiško kraujo“.

Tačiau BBC žurnalistas citavo Rusijos užsienio reikalų ministrui oficialų Jungtinių Tautų pranešimą apie Ukrainoje, Černigovo srityje, esantį Yahidne kaimą, kuriame „360 gyventojų, įskaitant 74 vaikus ir penkis neįgalius žmones, Rusijos ginkluotųjų pajėgų buvo priversti 28 dienas išbūti mokyklos rūsyje, kur nebuvo tualeto ir vandens. Dešimt vyresnių žmonių žuvo.

Tuomet BBC žurnalistas, rodydamas šiurpias nuotraukas su vaizdais iš minėtos vietos, pasiteiravo, ar šis pavyzdys yra kova su naciais, tačiau S. Lavrovas rado pasiteisinimą.

Jam esą dėl to labai gaila, bet tarptautiniai diplomatai, įskaitant JT vyriausiąjį žmogaus teisių komisarą, JT Generalinį sekretorių ir kitus JT atstovus, patiria Vakarų spaudimą. Ir labai dažnai jis naudojamas Vakarų skleidžiamoms netikroms naujienoms sustiprinti.

„Rusija nėra nei balta, nei pūkuota. Rusija yra tokia, kokia yra, ir mums ne gėda parodyti, kas esame“, – žodžių į vatą nevyniojo Rusijos užsienio reikalų ministras.