– Ar galime sakyti, kad lietuviai jau išsiugdė savo dosnumo, gerumo, empatijos geną?

– Manau, kad tikrai taip. Tokiu lygiu, kaip dabar lietuviai aukoja ir kaip esame susivieniję padėti vieni kitiems, tai yra labai aukštas lygis.

– Mokesčių inspekcija skelbia, kad kiekvienais metais esame vis dosnesni. Pernai suaukota beveik 29 milijonai eurų, anksčiau ši suma būdavo kiek didesnė nei 20 milijonų eurų.

– Matome, kad aukojama. Labai tikiu, kad žmonės vienijasi ir galime padaryti labai didelius darbus. Turime apgyvendinimui skirtų vienuolika apartamentų, taip pat šeimų gydymui. Turime reabilitacijos centrą vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis, bet galime priimti ir kitus sunkiai sergančius vaikus. Turime ir šeimos ūkį, kuriame auginame savo daržus, šiltnamius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip vyksta gyvenimas už jūsų sienų? Ar čia žmonės patys turi gaminti, o gal čia dirba gausi virėjų komanda?

– Viskas vyksta saviorganizaciniu principu. Onkologinės šeimos apsistoja nemokamai, pačios ir tvarkosi. Skatiname kaip ir darbo terapiją, kad nesėdėtų, o veiktų per darbą. Šeimos pačios gamina, penktadieniais būna bendri šeimos namų pietūs.

– Ar patys vaikai nori gaminti? Ar tai atlieka tėveliai?

– Įvairiai, priklauso nuo vaiko amžiaus, pomėgių. Būna, kad ir vaikai visad įsitraukia, pavyzdžiui, turime didžiąją „Mamų unijos“ šeimos stovyklą vasarą. Tai kas čia negamina – ir tėvai, ir savanoriai, ir vaikai įsitraukia. Būna daug šeimyniško šurmulio ir džiaugsmo.

– Kam naudojate lėšas, kurias surenkate?

– Turime tris šeimas, kurios gydosi Šveicarijos klinikose akių vėžį, kompensuojame jų gydymo,  kelionės išlaidas. Metams visa kompensacija būna apie 60 tūkst. eurų šeimai.

Taip pat yra vaikų, kuriems dengiame nekompensuojamus vaistus, būtiniausias slaugos priemones. Finansinė parama tiekiama nepasiturinčioms šeimoms, kur vaikams reikalinga reabilitacija, gydytojai, maistas, drabužiai. Turime ir labai vargingai gyvenančių šeimų, kad šeima ligos kelią pereitų kuo stabiliau ir kuo lengviau.

– Kodėl vis aktyviau aukojame? Baimė skatina mus? Ukraina kovoja ir tikrai susitelkėme dėl jos laisvės, gal taip pat baiminamės, kad mums gali nutikti kažkada nelaimė. Štai gaisras Viršuliškių mikrorajone parodė, ten taip pat aktyviai aukojome. Gal taip pat bijome, kad mūsų brolį, sesę, mamą, tėtį gali užklupti klastinga liga?

– Žmonės, tikriausiai, tai daro dėl savęs, kas atsitiktų, jeigu aš būčiau toje situacijoje. Auga ir žmonių empatija, vienybė. Nors atrodo kartais, kad esame susiskaldę, bet tam tikruose momentuose, kai ištinka problemos, labai susivienijame. Ateityje matau vienybę. Tikriausiai, kai vienoje vietoje skaldomės, kitoje – jungiamės.

Valdžia tikina, kad pagrindinė Šiaurės Makedonijos Onkologijos klinika veikia įprastu režimu. Šįryt klinikoje suimti – buvęs klinikos vadovas, slaugė ir sargas. Policija taip pat ieškojo buvusio direktoriaus sekretorės, tačiau jos darbo vietoje nebuvo. Ieškomas ir buvęs finansų skyriaus vadovas.

„Visi planiniai pacientai tinkamai prižiūrimi, atliekami reikiami tyrimai, skiriamas atitinkamas gydymas. Naujų pacientų priėmimas vyksta įprastu ritmu, dirba visi skyriai. Taigi, klinikoje dirbame visu pajėgumu, todėl prašau nekelti panikos, nė vienas pacientas nebus nuskriaustas, visi gaus paskirtą ir planuotą gydymą“, – teigė onkologijos klinikos direktorė Violeta Klisarova.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Praėjusių metų rugsėjį policija atliko kratas klinikoje ir privačiuose butuose, konfiskavo kompiuterius ir kitus dokumentus. Kol vyko tyrimas, trys asmenys pabėgo į užsienį. Prokuratūra šią bylą pradėjo po žurnalistinių tyrimų, kurie iškėlė į viešumą įtarimus, kad onkologijos klinikos darbuotojai galimai vagia brangius vaistus vėžiui gydyti, o vėliau juos parduoda juodojoje rinkoje. Sunkiai sergantiems pacientams, įtariama, buvo lašinamas fiziologinis tirpalas. Per kratas, pas vieną slaugytoją, pareigūnai rado iš klinikos pavogtų vaistų.

Priklausomai nuo paciento sveikatos būklės, vėžio gydymo kaina gali siekti nuo keliolikos iki kelių šimtų tūkstančių eurų. Paprastai šias išlaidas padengia Sveikatos draudimo fondas.

Teisme taip pat nagrinėjama byla, iškelta klinikos farmacininkui, kuris kaltinamas priėmęs kyšį iš dabar jau mirusios pacientės, kad skirtų brangų biologinį gydymą, kuris jai jau ir taip buvo paskirtas nemokamai.

Onkologinių organizacijų atstovai laukia valstybės pagalbos, prašo didesnių kompensacijų. Tačiau Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) sako, kad vaistų problemą išspręsti ne taip paprasta. Ir reikia galvoti apie didesnius sveikatos draudimo mokesčius.

Sauliaus žmona krūties ketvirtos stadijos vėžio diagnozę išgirdo prieš 7 metus. Tuomet žemė slydo iš po kojų, tačiau šiandien situacija gerėja.

„Ji yra gera todėl, kad tam tikru metu, prieš beveik 7 metus, jai buvo skirti nauji vaistai ir matome, koks yra rezultatas“, – kalbėjo pacientės vyras Saulius Bartkevičius.

Tiesa, šiuo metu inovatyvūs vaistai, agresyviomis vėžio formomis sergantiems, beveik nepasiekiami. Lietuvoje naujos, efektyvesnės vaistų rūšys vis dar nekompensuojamos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Praktiškai kelių nėra. Tai yra arba asmeninės lėšos, arba kažkokie fondai, bet jie sugeba padėti tik vienam kitam pacientui. Tokioje situacijoje kaip mano žmona yra 100 per metus“, – pasakojo S. Bartkevičius.

O ir vaistų suma įkandama tikrai ne kiekvienam.

„Jie kas mėnesį turi mokėti vidutiniškai apie 10 tūkst. iš savo kišenės. Kai kurie žmonės, kurie nesikreipia į mus, jie parduoda namą, jie parduoda karvę, dar kažką parduoda... Bet yra žmonių, kurie neturi ką parduoti“, – teigė Vėžio gydymo paramos fondo vadovė Aurelija Juškevičienė.

SAM sako, kad naujausiems vaistams kompensuoti trūksta pinigų. Esą lietuvių mokamo privalomojo sveikatos draudimo mokesčio neužtenka.

„Lietuviai moka mažiau negu vidutinis europietis. Atitinkamai perpus mažiau, vadinasi, ir vaistams tenka šiek tiek mažiau“, – sakė sveikatos apsaugos ministro patarėjas Tomas Bagdonas.

Onkologai tikina, kad neretai gydant sunkios formos krūties vėžį, medikų rankos būna surištos. Mat net ir žinodami tinkamus preparatus, jų paskirti negali.

„Jeigu matai, kad galėtum kažkuriai moteriai skirti, tačiau neįeina pagal tą programą kažkokie duomenys, tai turi sakyti, kad negalime padėti su naujausiais šiuolaikiniais preparatais“, – kalbėjo Lietuvos onkologų chemoterapeutų draugijos pirmininkas Alvydas Česas.

„Jeigu ateina pacientė su krūties vėžio diagnoze, deja, žinau, kad turiu labai mažai galimybių ką pasiūlyti. Aš siūlau ne pagal Europines rekomendacijas, ne pagal ESMO rekomendacijas, o pagal esamas gydymo galimybes“, – pasakojo Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) direktorė Neringa Čiakienė.

Paramos fondai sako, kad tokia situacija Lietuvoje tęsiasi jau ne vienerius metus. Tačiau reikšmingų pokyčių nesulaukiama.

„Ji prilygsta maždaug tokiai situacijai, kai tu eini gatve, matai, kad žmogus neteko sąmonės, nugriuvo, o tu pasižiūri ir praeini. Nors galbūt tu esi gydytojas, galbūt tu moki suteikt pirmą pagalbą, bet tu tiesiog praeini“, – aiškino A. Juškevičienė.

Dalis inovatyvių vaistų – nekompensuojami, nes jų pagrįstumo vis dar nepatvirtino SAM suburta komisija. Tačiau, pasak ministerijos, matomas teigiamas pokytis.

„Galima pasidžiaugti, kad procesas yra įsivažiavęs. Jeigu pasižiūrėtume į vaistų vertinimą, tai prieš tris metus buvo tik aštuoni vaistai kompensavimui įvertinti, užpernai – 25, o pernai – jau 65“, – džiaugėsi T. Bagdonas.

Paramos organizacijos nerimauja, kad pokyčiai vyksta per lėtai, o onkologiniams pacientams svarbi kiekviena minutė.

Jie kas mėnesį turi mokėti vidutiniškai apie 10 tūkst. iš savo kišenės.

„Metai iš metų valdininkai atrašinėja, kad dar vertinom tą, dar nepakanka duomenų ir gaunasi toks pasiteisinimas, kodėl tas vaistas neatsiranda prieinamas pacientui“, – pasakojo vėžio gydymo paramos fondo vadovė.

„Sulaukiam užklausų: gal galiu nusipirkti 3-4 mėnesiam, gal jau tuoj bus? Tačiau to atsakymo nėra“, – sakė N. Čiakienė.

Medikai sako, kad individualiai įvertinus kiekvieno paciento atvejį, finansinė našta valstybei nebūtų tokia didelė, nes naujų vaistų prireiktų mažiau nei pusei sergančiųjų.

„Tie skaičiai nėra astronominiai. Todėl pacientams, kuriems tas vaistas tikrai reikalingas, tiesiog turi būti kažkokia taip vadinamoji prieinamumo rutina“, – tvirtino A. Česas.

SAM pripažįsta, kad problemų sprendimas užtruks.

„Diskusija turi būti apie sveikatos apsaugos finansavimo didinimą bendrai. Kol kas yra vengiama šitų diskusijų, bet tikimės, kad rinkimai yra puiki proga apie tai pakalbėt“, – teigė sveikatos apsaugos ministro patarėjas.

Kasmet krūties vėžiu Lietuvoje suserga apie 1600 moterų, o apie ketvirtadaliui jų nustatoma jau išplitusi liga.

Vakaro metu dėkota ir džiaugtasi kryptingai sutelktų pastangų ir partnerysčių rezultatais. Per 10 metų išvystytų partnerysčių su verslo įmonėmis, kurių skaičius vis auga ir šiuo metu siekia 150 dėka finansinė našta onkologiniams pacientams sumažinta daugiau kaip 35 mln. eurų. Bendradarbiaujant  su 80 kultūros įstaigų ir organizacijų, padovanoti 55 tūkstančiai kvietimų į kultūros renginius, kurių vertė viršija 1 mln. eurų.

Bendro darbo su žurnalistais dėka žiniasklaidos priemonėse pacientams aktualūs klausimai iškelti 1152 kartus. Pacientų geresniam įsitraukimui į savo ar artimųjų sveikatos priežiūros procesą surengti 468 edukaciniai renginiai, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 16 tūkstančių asmenų, išleisti 36 leidiniai, kurių bendras tiražas – 126 tūkst. egzempliorių, sukurta 117 vaizdo įrašų su patarimais, įžvalgomis, lektorių pranešimais. Šiuo metu POLA vienija daugiau kaip 45 tūkstančius asmenų ir apjungia trečdalį visų Lietuvos onkologinių pacientų.

Pradėdama šventinį vakarą, POLA direktorė Neringa Čiakienė pažymėjo, kad „POLA kortelė, prasidėjusi nuo nemokamų kvietimų į kultūros renginius ir nuolaidų su sveikata susijusioms prekėms ir paslaugoms, šiuo metu, visų pirma, yra buvimo POLA bendruomenės nariu ženklas, padeda nesijausti vieniems onkologinės ligos kelyje, leidžia atrasti atsakymus į rūpimus klausimus, o taip pat sumažina finansinę naštą. Kartu tai yra puikus pavyzdys, kaip nevyriausybiniame sektoriuje gimusi ir išplėtota iniciatyva suteikia pagrindą atsiskleisti verslo įmonių geranoriškumui, kultūros įstaigų atvirumui, gydytojų, teisininkų, kitų specialistų ekspertinių įžvalgų perdavimui, stiprina bendradarbiavimą tarp pacientų ir jiems svarbius sprendimus priimančių asmenų bei institucijų.

Renginio vedėjas aktorius Raimondas Paškevičius padėkojo visiems susirinkusiems: galingai gerumo jėgai – visiems, kuriuos jau dešimt metų jungia bendrystė su POLA. Šventėje dalyvavo europinių pacientų organizacijų vadovai, onkologinius pacientus gydančių įstaigų vadovai, gydytojai, slaugytojai, kiti sveikatos priežiūros įstaigose dirbantieji, dvasininkai, žiniasklaidos atstovai, POLA kortelės verslo ir kultūros partneriai, rėmėjai, POLA seminarų lektoriai, savanoriai, esami ir buvę POLA valdybų pirmininkai, nariai, POLA draugijų vadovai ir nariai iš visos Lietuvos. Tylos minute buvo pagerbti Amžinybėn iškeliavusieji POLA bendruomenės nariai bei dėl jos narių gerovės dirbusieji.

Kaip rašo savo sveikinimą atsiuntusi renginyje negalėjusi dalyvauti POLA prezidentė Virginija Šetkienė – „visi čia susirinkusieji nesame tik dalyviai, esame bendruomenė, kurią vienija bendras tikslas – kova su vėžiu. Būtent šis tikslas yra mūsų įsipareigojimas plėsti paramos, vilties ir įgalinimo tinklą. Kartu mes keičiame daugybės žmonių gyvenimus, įrodydami, kad net ir užklupus ligai, žmogus nugali.“

Vakaro metu paskelbtos šešios nominacijos, kurioms išrinkti buvo pasitelkta POLA bendruomenė, surengiant jos apklausą internetu. Apklausoje dalyvavę virš 1700 asmenų padėjo išrinkti verčiausius padėkos statulėlių. Tiek bendruomenės nariai, tiek į renginį kviesti asmenys negailėjo padėkos žodžių, sveikinimų ir linkėjimų. Siekdama pratęsti bendruomeniškumo šventę, visą ateinantį mėnesį POLA sulauktais gražiais žodžiais dalinsis savo socialiniuose tinkluose bei svetainėje www.pola.lt .

Pirmoji nominacija – Už profesionalumą ir empatiją. Daug POLA veiklos skirta tam, kad susirgusių gyvenimas būtų lengvesnis, tačiau didžiulį darbą, už kurį visa bendruomenė taria padėkos žodžius, kasdien atlieka medicinos darbuotojai: gydytojai, slaugytojos, slaugytojų padėjėjos. Jų darbui įvertinti būtent ir skirta ši nominacija.

POLA bendruomenės nariai pateikė daugiau nei tūkstantį kandidatų šiam apdovanojimui, tarp jų buvo siūlomi ir šeimos gydytojai, ir chirurgai, ir radiologai, ir gydytojai chemoterapeutai. Suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad labai panašų skaičių balsų surinko dvi gydytojos, tad buvo parengtos dvi statulėlės – padėkos: gydytojai Irmantei Česnavičienei, dirbančiai Klaipėdos universiteto ligoninėje ir gydytojai Editai Juodžbalienei, dirbančiai LSMU Kauno klinikose.  Nominaciją paskelbė ir apdovanojimą įteikė Gediminas Žižys, vienas iš POLA steigėjų, ilgametis viceprezidentas, o nuo 2022 iki 2023 ėjęs POLA prezidento pareigas, šiuo metu prisidedantis prie POLA veiklos kaip POLA patarėjas sveikatos politikos klausimais.

Antroji nominacija – Už sumažintą finansinę naštą.  POLA apklausos duomenimis, net 40 proc. POLA bendruomenės narių kiekvieną mėnesį POLA kortelės dėka sutaupo nuo 20 iki 50 eurų, per POLA kortelės gyvavimo laikotarpį finansinė našta POLA kortelės turėtojams sumažėjo 35 mln. eurų. POLA kortelės turėtojai labiausiai vertina nuolaidas vaistams (75 proc.) Nominacijos „Už sumažintą finansinę naštą“ apdovanojimas įteiktas „Camelia“ vaistinių tinklui (atstovei Aistei Čapienei), kuris vienas pirmųjų patikėjo POLA kortelės projektu, pasirašė partnerystės sutartį, ir jau 10 metų tiesia taip reikalingą pagalbos ranką. Nominacijos laimėtoją paskelbė Jolita Vyšniauskienė, kuri nuo pat 2013 m., kai gimė  POLA kortelės iniciatyva, vadovauja šiam projektui ir yra jo variklis – su šypsena ir entuziazmu derina naujas partnerystes, ieško ir apmoko POLA korteles išduodančius savanorius, tarpininkauja sprendžiant įvairiausius klausimus.

Trečioji nominacija – Už pagalbą ieškant stiprybės – skirta gražiam pacientų ir dvasininkų bendravimo pavyzdžiui Klaipėdos krašte, kuris yra lyg švyturys pagalbos ieškantiems –  Šv. Pranciškaus onkologijos centrui. Apdovanojimas įteiktas vienam iš Centro iniciatorių ir steigėjų – kunigui, pranciškonui, broliui Evaldui. Nominaciją pristatė ir apdovanojimą įteikė Šarūnas Narbutas – nuo 2012 m. iki 2020 m. buvęs POLA prezidentu, o šiuo metu atstovaujantis POLA tarptautinėse organizacijose ir vykdomuose projektuose.

Ketvirtoji nominacija – Už galimybę atitrūkti nuo kasdienybės. Net pusė visų POLA bendruomenės narių viena iš svarbiausių POLA kortelės naudų įvardija galimybę nemokamai  arba pigiau apsilankyti kultūros įstaigose. Vertindami ilgalaikę draugystę ir partnerystę, apdovanojimą skyrėme vienam pirmųjų į mūsų prašymą suteikti galimybę POLA kortelės turėtojams nemokamai pamatyti jų spektaklius ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje atsiliepusiam Keistuolių teatrui.

Nominaciją pristatė ir apdovanojimą teatro atstovei Gitanai Leščevskai įteikė Irena Švedienė, jau daugelį metų vystanti POLA partnerystes su kultūros įstaigomis ir organizacijomis, skatindama dovanoti kvietimus į spektaklius, koncertus, šventes; Irena yra subūrusi savanorių komandą, su kuriais veikdama išvien padeda užtikrinti, kad kvietimai būtų išdalinti laiku ir pasiektų kuo daugiau skirtingų asmenų.

Penktoji nominacija – Už galimybes drauge įgyvendinti idėjas. Ne veltui daugiau kaip trečdalis POLA bendruomenės narių tarp svarbiausių  POLA partnerysčių sričių, už kurias yra dėkingi, nurodė rėmėjų finansinę paramą. Padėkos statulėlę už galimybes įgyvendinti idėjas įteikta UAB „Integre Trans“ – įmonei, kuri prieš porą metų kreipėsi į POLA, pasiūlydama drauge rasti būdą, kaip pagelbėti artimiesiems, kolegoms, kurių brangus asmuo išgirdo onkologinės ligos diagnozę.

Prie šios naujai užsimezgusios partnerystės prisijungus ir kitoms įmonėms, gimė POLA mentorystės ir navigacijos projektas, padedantis tiek sergantiems, tiek jų artimiesiems rasti atsakymus visuose paciento kelio etapuose. Atsiimti apdovanojimą „Integre Trans“ atstovę Kristiną Černiauskienę pakvietė Paulius Rakštys, Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentas, Europa Uomo valdybos narys, POLA valdybos narys,  nuo 2020 iki 2022 m. ėjo POLA prezidento pareigas.

Šeštoji nominacija – „Už sutelktas NVO ir institucijų pastangas, atvėrusias kelius lengvesniam susisiekimui ir finansinės naštos mažinimui“ skirta visiems POLA bendrakūrėjams. Nominaciją paskelbusi POLA direktorė Neringa Čiakienė pažymėjo, kad su POLA kortele taikoma 80 proc. nuolaida viešajam transportui, nuo pat 2021 metų yra labiausiai POLA bendruomenės vertinama partnerystės išraiška, kuria naudojasi apie 85 proc. asmenų ir yra pats geriausias pavyzdys, kaip pasireiškia bendrystės jėga.

Ši lengvata prasidėjo nuo vienos POLA bendruomenės narės kreipimosi į savo savivaldybę su prašymu taikyti nuolaidą vietinio susisiekimo autobusams, kuris sulaukė palaikymo. Pradėjus nuolaidą taikyti vienoje savivaldybėje, ši geroji patirtis, POLA komandos ir POLA draugijų, veikiančių regionuose, dėka, išplito į 11 savivaldybių ir paskatino ieškoti sprendimų, kurie padėtų onkologiniams pacientams visoje Lietuvoje, nepaisant jų gyvenamosios vietos.

2019 m. gegužės mėn. POLA kreipėsi į tuometinį susisiekimo ministrą, po poros savaičių sulaukta atsakymo, nukreipiant detalesnėms konsultacijoms į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistus, po susirašinėjimo parengtos Transporto lengvatų įstatymo pataisos, diskusijos, derybos ir 2020 m. kovo mėn. teigiamas sprendimas Vyriausybėje, gegužės mėn. vienbalsis pritarimas įstatymo pataisoms Seime, ir gruodžio mėn. suderinti praktinio įgyvendinimo klausimai. Kad ši nuolaida veiktų praktikoje, kiekvieną dieną pasireiškia naujos bendrystės formos.

Gydytojai ir slaugytojai naujai susirgusius informuoja apie tokią galimybę, onkologijos centruose, visuomenės sveikatos biuruose, reabilitacijos įstaigose dirbantys asmenys tampa mūsų savanoriais, išduodančiais POLA korteles, sergantys skleidžia informaciją iš lūpų į lūpas, o transporto įmonių darbuotojai užtikrina, kad sistema veiktų sklandžiai.

Po oficialios dalies renginį vainikavo svečiams įteikta POLA dovana – operetė „Sarsuela“, kuri savo žaismingu lengvumu nešė žinią apie brangiausia, ką turime – gyvenimą, kurį turime branginti ir išjausti kiekvieną jo akimirką, būnant čia ir dabar. Nuoširdžiai dėkojame Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui už bendradarbiavimą rengiant šventę.

Ir šį rudenį Kauno švietimo įstaigos buvo suburtos kilniam tikslui. Jose surengta „Pyragų diena“, o akcijos metu paaukotos lėšos atiteko vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis, fondui „Rugutė“.

Fondo direktorė Edita Abrukauskienė džiaugėsi, kad prie iniciatyvos prisijungia vis daugiau ugdymo įstaigų. Dalyvauja ir patys mažiausieji. Ir mokyklas, ir lopšelius-darželius lankantys vaikai.

„Tai labai svarbu, nes taip auginame atjaučiančią, empatišką jaunąją kartą. Fondas veiklą vykdo jau 19 metų. Per juos Lietuva labai ūgtelėjo socialinės atsakomybės srityje. Mokome to ir vaikus. Gera stebėti. Šiemet yra fantastiška žinia, kad prie „Rugutės“ akcijos prisideda net 51 Kauno miesto švietimo ir ugdymo įstaiga. Svarbiausia, kad tai yra vaikų dovana vaikams. Sergantiems vaikams. Bendraamžiams. Vaikai užaugo savo brandumu. Tuo labai didžiuojamės. Tai liudija ir šis renginys“, – sakė E. Abrukauskienė. 

Vaikai užaugo savo brandumu. Tuo labai didžiuojamės.

Koncertas „Draugystės gija“ –  dar viena galimybė pasidžiaugti vieniems kitais. „Šis renginys duoda, bent jau man pačiai, labai daug neišmatuojamų šiltų jausmų“, –  kalbėjo fondo vadovė, pridūrusi, kad žinojimas, jog esi ne vienas vaiko gydymo kelyje, jam ir artimiesiems duoda labai daug stiprybės.

Ji paminėjo, kad kai per „Rugutės“ feisbuko paskyrą vyko akcijos informacinė sklaida, ne vieno mažojo ligoniuko artimieji jai paatviravo, kad taip jie tarsi šildosi pyragų šiluma. Žmogiškas ryšys yra labai brangus ir neįkainojamas.

„Liga yra sudėtinga, sunki ir emocionaliai, ir kitomis prasmėmis. Bendrystė yra labai jautri ir svarbi. Kiekvienąkart važiuodama į „Rugutės“ renginius sau pažadu, kad jau šįkart, viskas, nesigraudinsiu. Dobkevičiaus mokyklos direktorė man atsiuntė šios dienos renginio scenarijų. Į renginį važiuoju jau paverkusi“, –  dar prieš koncertą neslėpė E. Abrukauskienė. 

Akcijos organizatoriai apibūdino, kad pastarąsias lapkričio savaites Kauno mokyklos ir vaikų lopšeliai-darželiai kvepėjo pyragais, buvo prisipildę vaikų klegesio bei šilumos, kilusios dalijantis labai svarbia aukojimo misija.

„Tokios akimirkos, kai vaikai dalijasi savo keptais pyragais ir sutaupytais pinigėliais dėl kitų vaikų, kuriuos palietė onkologinė liga, yra neišmatuojamos vertės ir įsimenančios reikšmės kiekvienam suprantančiam širdingumo galią. Šiais neramiais laikais, taip gera žinoti, kad Kauno, o ir visos Lietuvos žmonės tampa vis jautresni nelaimės ištiktam, kad labdaros ir paramos tradicijos tampa tvarumo ir brandžios visuomenės pavyzdžiu“, – teigė organizatoriai.

Jie priminė, kad paramos renginiai, skirti „Rugutės“ onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, Lietuvoje pradėti organizuoti Japonijos – Lietuvos draugystės asociacijos iniciatyva.

„Japonų noras padėti sergantiems Lietuvos vaikams 2006 metais kilo po režisieriaus Arūno Matelio dokumentinio filmo „Prieš parskrendant į žemę“ premjeros Japonijoje. Nuostabūs žmonės iš Japonijos – Lietuvos draugystės asociacijos (JALFA) Tokijuje, sujaudinti ligos keliu einančių vaikų istorijos, nuo to laiko aktyviai dirba, kad surinktų paramą „Rugutės“ labdaros ir paramos fondui.  Daugiau nei 15 metų JALFA organizavo įvairių Japonijos menininkų koncertus Lietuvoje, kurių metu visas surinktas aukas skyrė mūsų sergantiems vaikams ir „Rugutei“. Ši veikla 10 metų buvo vykdoma Vilniuje, o nuo 2017-ųjų koncertai ir labdaros akcijos organizuojamos ir Kaune“, – nurodė  JALFA narė Kauno J. Dobkevičiaus progimnazijos vadovė Lina Viršilienė, subūrusi švietimo įstaigų vadovų bendraminčių būrį ir kasmet auginanti vis didesnę jautrią ir pagalbos ranką tiesiančią „Rugutės“ draugų bendruomenę mokyklose bei darželiuose.

JALFA narė Asta Kavaliauskaitė telkia žmones, susijusius su verslu ir galimybėmis prisidėti asmenine parama.

Renginyje dalyvavo ir Japonijos - Lietuvos draugystės asociacijos atstovai. A. Kavaliauskaitė perskaitė Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje jo eks. Ozaki Tetsu sveikinimą.

Per šventę koncertavo Kauno A. Kačanausko muzikos mokyklos, Kauno P. Mašioto pradinės mokyklos, Kauno J. Dobkevičiaus progimnazijos ir Kauno J. Jablonskio gimnazijos mokiniai.

– Egle, kovo mėnesį „Mamų unija“ pradėjo kampaniją „Vėžio šauktiniai“. Vaikai, pašaukti į kovą dėl savo gyvybės, – itin jautri tema. Kokie buvo motyvai pasirinkti būtent tokią – militaristinę žinutę?

– Pasirinkome tokią socialinės žinutės temą, nes esame tiesiogiai paveikti karo Ukrainoje – jis atėmė ir didžiąją dalį paramos iš sergančių vaikų. Mūsų vaikai lygiai taip pat kovoja už tai, kad galėtų grįžti į įprastą gyvenimą, kovoja už savo gyvybę, ir mums tai tebėra svarbiausia. Kas bebūtų, neturime teisės nebesuteikti jiems to, ko reikia, kad galėtų sveikti.

„Vėžio šauktinių“ kampanija – aštri. Bet toks yra ir karas. Buvo sunku įsileisti tokią temą, tačiau kalbame ta kalba, kokią šiuo metu girdime kasdien.

– Kare visos priemonės pateisinamos?

– Ko gero, taip.

– Kokia buvo pirmoji visuomenės reakcija, kai pasirodė „Vėžio šauktinių“ socialiniai klipai?

– Kampanija dar tik įsibėgėja, ryškios neigiamos reakcijos nėra. Atvirkščiai – žmonės supranta, kad onkologinėmis ligomis susirgę vaikai kiekvieną dieną kovoja už gyvenimą ir daro tai didvyriškai, net jei plika akimi tos jų kovos nemato.

„Vėžio šauktinių“ kampanija – aštri. Bet toks yra ir karas. Buvo sunku įsileisti tokią temą, tačiau kalbame ta kalba, kokią šiuo metu girdime kasdien.

Karo epizodai, rodomi per televiziją, labiau paveikia, sukrečia, tai paprasčiau pamatyti ir pajusti. Tačiau mūsų kova su vėžiu iš tiesų yra didelė ir be galo rimta, čia daug kančios, kurią vaiko pečiams pakelti yra nepaprastai sunku. Tai, ką jam tenka patirti, yra tiesiog nežmoniška. Net neįsivaizduoji, kiek tas vaikas gali atlaikyti, o matydamas tai, per ką jam tenka pereiti, nori padaryti viską, kad bent kaip nors palengvintum jo būtį.

Vaikams reikalinga mūsų visų pagalba. Ir tai, apie ką kalbame klipuose – 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio, kurį kiekvienas gali skirti, yra didžiausia parama iš to, ką mes surenkame per visus metus. GPM yra mūsų gyvybės pinigai, su kuriais galime padaryti labai daug: kompensuoti gydymą, kurio nekompesnuoja valstybė, nupirkti vaistų, suteikti kineziterapiją, organizuoti psichologinę pagalbą mažųjų ligonių tėvams – pastaruoju metu jais ypač rūpinamės, nes nuo mamos, tėčio, visos šeimos mikroklimato labai priklauso ir vaiko sveikimas.

E. Mėlynauskienės nuotr. 

– Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nepaliaujamai prašo pasaulio ginklų, sunkiosios artilerijos. Tenenuskamba kaip spekuliacija, bet – kiek jumyse yra Zelenskio? Juk irgi nuolat, tiesa, mažesniu mastu, turite prašyti ginklų – pinigų, kurie gali padėti sukurti saugumo jausmą nelaimėje atsidūrusioms šeimoms, apginkluoti jas kovoje su vėžiu. Ir juk nėra baigtinės sumos – tos paramos reikia nuolat.

Žmonėms vienas sunkiausių dalykų – prašyti, nesvarbu, ar prašai sau, ar kitam.

– Tikrai taip, paramą reikia išsikaulyti. „Mamų unijos“ fondas gyvuoja 15-us metus. Aš tai darau apie 20 metų. Atliekant šį darbą, gyvenimas išmokė mane nuolankumo. Iš tiesų žmonėms vienas sunkiausių dalykų – prašyti, nesvarbu, ar prašai sau, ar kitam. Aš nuolat stengiuosi mokyti tėvus – išdrįskite paprašyti, nes daug šeimų vis dar negali perlipti šio psichologinio barjero. Bet susikaupi ir eini. Žinai, kad turi nusilenkti ir būti kantrus, nes kitąsyk iš dešimties tik vienos durys atsidaro.

Prašyti paramos šio baisaus karo akivaizdoje – ypač nelengva. Neretai tenka išgirsti: „Aš nebegaliu aukoti jums, nes jau paaukojau karui“. Aš gerbiu žmonių pasirinkimą, sutinku su jais. Kita vertus, sergančio vaiko skausmui žmonės irgi nėra kurti: plačiai nuskambėjo mergaitės Milanos istorija – pavyko jai surinkti solidžią sumą. Tik liūdna, kad net ir darydami gerą darbą, žmonės pykosi, į kontekstą įveldami karo temą, neva pirmiausiai reikia rūpintis savais...

Aš palieku klausimą atvirą – kam aukoti pirmiau. Tai yra žmonių pinigai ir jų teisė aukoti tam, kam nori. Svarbiausia, kad jie išvis mato prasmę aukoti, kad geradarių yra, kad jie išsaugojo gebėjimą dalintis. Šis karas parodė, kad vis dėlto nesame tie, kurie užgniaužę kumščius žiūri tik savo kiemo. Be to, nuo ukrainiečių ryžto kovoti priklauso ir mūsų visų saugumas. Jokiu būdu nereikėtų susipriešinti šioje situacijoje.

– Egle, iš kur pati turite tiek motyvacijos vystyti fondo veiklą bet kokiomis sąlygomis?

Noras padėti kilęs iš mano pačios istorijos, įvykusios prieš daugiau nei 20 metų.

– Noras padėti kilęs iš mano pačios istorijos, įvykusios prieš daugiau nei 20 metų, kai susirgusi negalėjau rasti jokios informacijos, kai neturėjome „Facebook‘o“, buvo ką tik atsiradęs internetas, labai skurdi sklaida. Man tai buvo baisiausia – neturėti žinių, kurių nepaprastai reikia, negauti pagalbos iš to nežinojimo, kur jos prašyti. Pasveikusi aš tiesiog pasiryžau tai pakeisti. Pradėjusi sergančių vaikų fotografavimo ciklą, čia ir pasilikau, nes mačiau didžiausią prasmę – padėti vaikams.

– Jūs įveikėte vėžį. Kas nutinka žmogui, pasiekusiam tokią pergalę? Kaip jis tai švenčia?

– Matau skirtingas istorijas, bet man ši patirtis atnešė suvokimą, kokia nepaprastai dėkinga esu gyvenimui, kad jis tęsiasi. Kokia laimė, kad galiu džiaugtis kiekviena nauja diena, žiūrėti į saulę, matyti pavasarį, laukti vasaros. Tai yra šventė – susigrąžinti gyvenimą. Geresnės dovanos neįsivaizduoju, nes juk galėjo būti visaip – galėjo manęs nebūti...

Man išties šita patirtis – didžiulė dovana. Žinoma, kai tame būni, mintys sukasi visokios, ypač kai esi duobėje, o aš gana ilgai ten buvau – išgyvenau sunkią depresiją. Bet kai išsikrapštai iš to juodulio, tada supranti, kad tokią patirtį nedaug kas turi ir tai yra tavo šansas daryti kažką kitaip.

Kai pasieki pergalę, kiekviena diena yra šventė, todėl aš labai noriu dalintis viskuo, ką dar galiu padaryti per „likusį“ laiką, ką galiu sukurti gražiausio.

– Atrodytų, po tokių patirčių žmogus kaip tik norėtų pabėgti nuo ligoninių, nuo vėžio temos...

– Yra žmonių, kurie bando atsiriboti, pabėgti, bet juk tai yra tavo gyvenimo istorija. Man net sunku suvokti – kodėl reikia bėgti nuo tokios patirties, kuri davė šitiek daug. Aš visiškai kitomis akimis pamačiau pasaulį, žmones ir tai, ką pati čia veikiu. Tokioje situacijoje perkainuoji vertybes. Pamatai, kiek beprasmiškų dalykų mes kartais darome, ir aš pati dariau. Dieve, tai tokios nereikšmingos smulkmenos! O yra kita pasaulio pusė, ji nuostabi.

– Teko girdėti pasveikusio vaiko mamą pasakojant, esą visuomenei atrodo, jog onkologiniuose skyriuose tvyro vien neviltis, gedulas ir skausmas. O iš tiesų tai – lyg atskiras pasaulis, kuriame nebelieka paviršutiniškų problemų, užtat labai daug bendrystės ir šviesos, todėl ir įveikus ligą ten gera sugrįžti.

– Taip, nes ten susiformavęs savitas burbulas. Žmogus, tame nepabuvęs, negali suprasti. Šia liga nesirgęs vargiai gali įsivaizduoti, kas yra tas vėžys, po galais. Ir savo artimiesiems sakiau, – galite atjausti, bet niekada nesuprasite, ką sergančiam tenka patirti, kiek kančios tame yra, bet kančia išgrynina sielą.

Galite atjausti, bet niekada nesuprasite, ką sergančiam tenka patirti, kiek kančios tame yra, bet kančia išgrynina sielą.

Ten tikrai verda atskiras gyvenimas. Yra šeimų, kurios įveikusios ligą nori sugrįžti, padėti, paguosti, mes daug metų palaikome ryšį. Pažįstu tuos vaikus nuo mažens, dabar jie – paaugę, drauge grįžtame į ligonines, rengiame užsiėmimus, pamokėles. Tie vaikai kaip niekas kitas supranta savo likimo brolius ir seseris.

– 2020-aisiais netoli „Santaros“ Vaikų ligoninės atidarėte „Mamų unijos“ Šeimos namus, skirtus sunkiai sergantiems vaikams ir jų artimiesiems. Dabar ten gyvena ir nuo karo bėgusios ukrainiečių šeimos. Kokie jų poreikiai?

– Šiuo metu globojame dvi šeimas, netrukus įsikels dar viena su sergančiu vaiku. Jų istorijos labai jautrios. Ukrainietė Nadija atvyko su dviejų metukų Nikita. Prasidėjus karui jiems dvi savaites teko slėptis Kirovohgrado ligoninės rūsyje. Įsivaizduokite – požemiuose vaikui buvo atlikta pirma chemoterapija... Lietuvoje tęsiasi jo gydymas. Deja, išsivystė ir kitos ligos pasekmės, Nikitą operavo. Yra šalutinių reiškinių, dėl kurių jis nevaikšto. Bet mama deda visas pastangas. Grįžti atgal į Ukrainą jie negali.

– Šeimos namuose auga ir ukrainietė mergaitė Jelizaveta, kuri labai ilgisi savo tėčio, o jis – karys, negali būti kartu...

– Taip, tėtis – karininkas, negali kada panorėjęs išvykti iš Ukrainos. Per pastaruosius metus vos tris kartus buvo trumpam atvažiavęs pasimatyti su šeima, kiekvienas jų išsiskyrimas – labai sunkus. Mergaitės mama Marina sako, kad dabar mes jiems – kaip šeima. Jaučiame begalinį tų žmonių dėkingumą ir pasitikėjimą. Padedame, kuo galime – suradome Jelizavetai darželį, netrukus pradės jį lankyti, vyresnioji jos sesutė Vilniuje jau lanko mokyklą, Marina mokosi lietuvių kalbos, siekia integruotis.

– Primena „Mažąjį Princą“, – tampi amžinai atsakingas už tą, kurį prisijaukini? Akivaizdu, kad tenka spręsti daugiau klausimų, nei apibrėžia įprasta fondo veikla. Štai Marinos šeima neserga onkologinėmis ligomis, bet šiuo atveju negalėjote jų nepriimti, nes jie tiesiog neturėjo, kur eiti?

– Taip, jaučiamės už savo šeimas atsakingi visapusiškai. Ir finansiškai padedame jiems, nes pavyzdžiui, Marinos atveju – mamai vienai su dviem vaikais svetimoje šalyje labai sunku, o dar ir dirbti pilna koja ji kol kas negali, todėl tvarko mūsų patalpas, tokiu būdu stengiasi atsidėkoti už tai, kad suteikėme jai stogą, rūpinamės.

– Ką galime padaryti, jei norime prisidėti prie „Mamų unijos“ ir „Vėžio šauktinių“ paramos, tačiau kitai labdarai jau paaukojome tiek pinigų, kiek tik galėjome?

– Prašome skirti fondui 1,2 proc. GPM, tai galima padaryti čia. Neretai žmogus net nesusimąsto, kad šitie pinigai jo paties nenuskausmina, jokios įtakos jo finansinei patirčiai nepadaro, bet skirdamas juos paramai, gali labai stipriai padėti. GPM dėka ir atsirado Šeimos namai.

Jie atrodo išties vakarietiškai: jaukios bendros paskirties erdvės, gerą viešbutį primenantys kambariai su terasėlėmis. Kai visa tai kūrėte, kokius tikslus kėlėte svarbiausiais – ar apartamentų kiekį, kad kuo daugiau šeimų galėtumėte priimti, ar kaip tik ribojote gyventojų skaičių, kad šie namai nevirstų bendrabučiu?

Kambarių įrengėme nei per daug, nei per mažai – jų skaičius susijęs su vaikų sergamumu mūsų šalyje. Tai nebuvo projektas, nukritęs iš dangaus – viską skaičiavome, sėmiausi patirties iš daugelio šalių, stebėjau, kaip vystomi panašūs projektai JAV, Anglijoje, Airijoje, Turkijoje.

Šiuos namus kurdama galvojau, jeigu mano vaikui tai atsitiktų – kokioje aplinkoje aš norėčiau būti tokiu metu.

Kalbant apie pačią viziją – šiuos namus kurdama galvojau, jeigu mano vaikui tai atsitiktų – kokioje aplinkoje aš norėčiau būti tokiu metu. Žinoma, dėl visuomeninės pastato paskirties kai kurių svajonių negalėjau įgyvendinti. Tarkime, židinio – įsivaizdavau, kaip žiemos vakarais šeimos susiburia, žiūri filmus, šalia dega židinys, spragsi malkos. Bet priešgaisriniai reikalavimai to neleidžia.

– Vaikystėje pati patyrėte savaitinio darželio siaubą: geležines lovas, kuriose šalta ir vieniša, ten į gumulėlį susisukęs vaikas bando užmigti... Tokie vaizdiniai turbūt irgi turėjo įtakos, kuriant Šeimos namų dvasią? Juk svarbu, kai vaikas gali apsikabinti abu savo tėvus, jaustis lyg tikruose namuose kartu su broliukais, sesėmis, jis nelieka vienas savo šaltoje lovoje?

–Turbūt visos patirtys, pasąmonėje likusios iš vaikystės, daro įtaką ir tolimesniam gyvenimui. Šie namai išskirtiniai tuo, kad tai nėra nei viešbutis, nei bendrabutis. Mes nuolat kontaktuojame su visais, čia apsistojusiais. Tos šeimos yra mūsų, mes jas matome, girdime, bendraujame, nes tokios ligos akivaizdoje labai svarbu, kad žmogus neliktų vienas savo kambaryje, kad ir kokios geros sąlygos ten būtų. Žinoma, kartais reikia ir vienam pabūti, tačiau tegul žmonės jaučia, kad mes visuomet esame šalia, jie nėra palikti vieni šiame kelyje.

– Kasmet Lietuvoje vėžiu suserga apie 100 vaikų – jie tampa „vėžio šauktiniais“. Ir tai vis dar yra perkūnas iš giedro dangaus, nes negali nuo to apsisaugoti ar pasiskiepyti. Kokie pirmi žingsniai – ką patartumėte šeimoms, kurios vakar išgirdo diagnozę ir dabar jų pasaulis griūna?

– Pirmą mėnesį šitos šeimos nieko negirdi – drąsiai sakau. Mano patirtis rodo, kad iš visos informacijos, kurią galiu jiems suteikti tokiomis aplinkybėmis, jų galvose išlieka vos 10-20 procentų. Tą pirmąjį mėnesį jie gyvena sapne. Tokiame etape net sunku ką nors patarti. Juk negali tvirtinti, kad viskas bus gerai, nes ne visada būna gerai, visaip gali būti – mes nežinome Aukščiausiojo plano.

Po mėnesio jie jau pradeda girdėti, susitaikyti. Nebeneigia ligos, nebėga nuo jos, gilinasi, kaip toliau viskas vyks ar gali vykti.

Iš tiesų vaiko sveikimas labai priklauso nuo tėvų optimizmo ir emocinės būsenos. Ypač mažų vaikų, kurie neverbaliai bendrauja su tėvais ir labai jaučia kiekvieną mimiką, judesį. Todėl mūsų veikla pakrypo į psichosomatiką, nes matome, kad neretai nutinka taip, kad po vaiko ligos mama ar tėtis gana sunkiai suserga, net ir onkologinėmis ligomis. Ilgalaikis stresas padaro savo.

– Turite planų aplink Šeimos namus įkurti sodą, kuriame visi galėtų auginti vaisius ar daržoves. Apie ką dar svajojate?

– Svajonių daug. Šeimos namuose gyvena ir šuniukas, ir žuvytės. Veikia neįgaliesiems pritaikytas baseinas. Vakarais vykdome jogos užsiėmimus kartu su mamomis, ir vaikai gali įsitraukti. Viskas vardan jų, kad tą sunkią kovą su liga įveiktume kartu. Juk nei vienas vaikas nepasirinko pats – jie tiesiog tapo „vėžio šauktiniais“. Padėkime jiems, kuo galime.

NVI registracija pas gydytojus tampa vis patogesnė

2020 m. NVI buvo įsteigtas ir sėkmingai veikia Kontaktų centras, padalinys, kurio tikslas – optimizuoti skambučių valdymą bei gerinti komunikaciją su pacientais visais informacinių technologijų kanalais. Taip pat siekiama pagerinti išankstinę pacientų registraciją ambulatorinėms paslaugoms.

„Sukurta ir įdiegta sistema naudojant TELIA programinės telefonijos informacines technologijas, kurios pagerino skambučių valdymą. Didžiausias sistemos privalumas – praleistų skambučių registras, kuris suteikia galimybę perskambinti pacientams, kurie negalėjo prisiskambinti į NVI“, – kalbėjo NVI Kontaktų centro vadovė Inga Jankūnienė.

LNK reportažas:

Kadangi pacientams nebereikia nuolatos skambinti į įstaigą – po neatsakyto skambučio NVI registratorės su pacientais susisiekia pačios, per metus stebimas trečdaliu sumažėjęs įeinančių skambučių kiekis.

„Įdiegus Kontaktų centro išankstinę registraciją atsirado galimybė realiai valdyti pacientų eiles. Tuo naudojasi nemažai pacientų: jeigu pas gydytoją nebėra laisvų vizitų laikų, pacientas registruojamas į laukiančiųjų eilę. Atsiradus vizitų laikams, iš eilės, pagal registracijos laiką, su pacientu susisiekiama telefonu, suderinama patogiausia data ir pacientas registruojamas pageidaujamam vizitui pas gydytoją. Ši paslauga taip pat mažina įeinančių skambučių kiekį, nes pacientams nebereikia keletą kartų skambinti į NVI ieškant laisvų vizitų laikų“, – apie patobulintą registraciją pas specialistą pasakojo I. Jankūnienė.

Inga Jankūnienė/Asmeninio archyvo nuotr.

Siekiant gerinti išankstinę registraciją, pacientams suteikta ir papildoma galimybė – esant poreikiui jie gali NVI interneto svetainėje registruotis ambulatorinėms paslaugoms užpildydami užklausą „Kreipimasis dėl registracijos“, kartu pateikdami medicininių dokumentų kopijas. Registratorė, išanalizavusi užklausą ir pridėtus dokumentus, išsiaiškina žmogaus poreikį, su juo susiskambina ir užregistruoja pacientą jam tinkamiausiu laiku pas norimą specialistą. Per 2022 m. šia paslauga pasinaudojo 220 pacientų.

„Kadangi vis daugėja šiuolaikinių informacinių technologijų, kurios suteikia galimybę bendrauti paprasčiau, NVI suteikia pacientams galimybę bendrauti ir kitais kanalais: pokalbių kanalu nvi.lt svetainėje, siųsti internetines užklausas, rašyti el. paštu info@nvi.lt, bendrauti per socialinius tinklus. Tenka pastebėti, kad šiomis galimybėmis naudojasi ne tik jaunesnio amžiaus, bet ir garbaus amžiaus gyventojai“, – sakė I. Jankūnienė.

Nuo 2022 m. sausio mėnesio NVI Konsultacinės poliklinikos gydytojai jau dirba be ambulatorinių popierinių kortelių. Kontaktų centro medicinos registratorės, kurių pareiga iki šiol buvo surasti saugyklose ambulatorines pacientų korteles ir atnešti jas gydytojui, dabar daugiau darbo laiko gali skirti bendravimui su pacientu.

Atsiradus vizitų laikams, iš eilės, pagal registracijos laiką, su pacientu susisiekiama telefonu.

„Kontaktų centre numatoma diegti naujas paslaugas – atvejo vadybą. Tai paslaugų organizavimas pacientams, kuriems pirmą kartą diagnozuota onkologinė liga. Atvejo vadybininko pareiga bus užtikrinti, kad pacientas nepasimestų, suprastų jam skiriamų tyrimų ar procedūrų prasmę, sekti, kad pacientui būtų laiku atlikti paskirti tyrimai, kad pacientas nepamirštų atvykti laiku. Taip pat atvejo vadybininkas lydės pacientą per jam suplanuotus ir atliekamus gydymo etapus.

Svarbi atvejo vadybos veiklos dalis – palengvinti ir pagreitinti ištyrimo planą iki pradedant gydymą. Turiu galvoje SAM ministro įsakymą, kad pacientui gydymas turi būti pradedamas per 30 dienų. Taip veiks vadinamieji „žalieji koridoriai“ visoje Lietuvoje – NVI atvejo vadybininkas kontaktuos su kolegomis kitose gydymo įstaigose dėl galimybės galimai greičiau ištirti pirminį pacientą, jeigu, sakykime, NVI magnetinio rezonanso tyrimui reikia ilgai laukti. Taip pat atvejo vadybininkas įvertins paciento distresą ir vadovaudamasis išvadomis galės pasiūlyti psichologo konsultaciją, informuos pacientą, kaip pasirengti diagnostiniams tyrimams, gydymo procedūroms ir kitais klausimais“, – apie būsimas naujoves NVI kalbėjo Kontaktų centro vadovė.

Kada susimokėjus pas gydytoją be eilės galima patekti legaliai?

Valstybinė ligonių kasa atkreipia dėmesį, kad galimybė susimokėjus patekti pas gydytojus be eilės yra, ypač, turint omenyje, kad eilės pas specialistus yra gana nemažos. Tai numatyta pagal Sveikatos apsaugos ministro nustatytą mokamų paslaugų tvarką. Taigi, kada susimokėjus pas gydytoją patekti galima be eilės?

„Tais atvejais, kai Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų (LNSS) teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos nepriklauso būtinajai medicinos pagalbai, privalomuoju sveikatos draudimu apdrausti gyventojai, taip pat už LNSS įstaigų teikiamas būtinąsias paslaugas draudžiami gyventojai, kurie nėra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, moka tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, jei pacientas nori gauti paslaugą be eilės, o ambulatorines ir dienos chirurgijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga turi galimybes suteikti daugiau paslaugų, nei numatyta sutartyje su teritorine ligonių kasa.

Tokiu atveju, mokamos paslaugos teikiamos gali būti tik tada, kai įstaiga turi iš PSDF biudžeto lėšų apmokamų paslaugų kiekvienos darbo dienos teikimo planą-grafiką, kuriame nurodytas iš PSDF biudžeto lėšų apmokamų paslaugų skaičius ir kuris skelbiamas viešai. Be to, įstaiga privalo užtikrinti, kad visi į paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto lėšų, laukimo eilę užregistruoti ir atvykę pacientai gaus numatytas paslaugas numatytą dieną nustatytu laiku. Atkreipiame dėmesį, kad kai pacientas pageidauja gauti paslaugą ne eilės tvarka, jis privalo būti pasirašytinai supažindintas su jo teise ir galimybe paslaugą gauti nemokamai eilės tvarka, nurodant paslaugos teikimo datą“, – komentavo VLK.

„Pirma reakcija, išgirdus vėžio diagnozę, būna šokas arba neigimas, gynyba, pyktis – visa tai normalu. Nuostata, apie kurią kalbu, išryškėja kiek vėliau. Yra žmonės, kurie pakrypsta nihilistine kryptimi – tampa pasyvūs, depresyvūs, net laidoja save gyvus. Tai vadinama nevilties nuostata. Ir kitoje pusėje turime optimistinį tikėjimo požiūrį. Tai nėra maniakinė psichozė, kai ketvirtos stadijos vėžiu sergantis žmogus yra išsišiepęs iki ausų. Tokie žmonės vis tiek jaučia ir kančią, ir pyktį, kitas sunkias emocijas, tačiau giliai viduje jie tiki ir yra viltingi, kad net jeigu ir liga neišgydoma, aš vis tiek turiu gyvenimą ir galiu jį išnaudoti taip, kaip man dabar labiausiai patiktų. Net jeigu kūną skauda, esu kitaip apribotas, bet vis tiek yra kažkas, ką galiu padaryti dėl savęs“, – komentavo ji.

Neigiamos emocijos – prastesni rezultatai

Psichologė atkreipia dėmesį į tai, kad pacientų, kurie pasiduoda ligai su ja dar net nekovoję, net ir ligos eiga būna sunkesnė, būklė – prastesnė, dažniau pasitaiko remisijų.

„Galimybė pasveikti priklauso netgi nuo to, kaip stipriai žmogus nukrypsta į nihilizmą bei pasidavimą. Tokiu atveju ir gydymas kur kas sudėtingesnis arba jis net ir neįvyksta, mat pacientas jo atsisako“, – sakė R. Pipirienė.

Ji priduria, kad optimistinį naratyvą pasirinkę pacientai būna itin užtikrinti, net atrodo užsispyrę.

„Tokiems žmonėms aplinkiniai pavydi ir neretai sako, kad pas tave daugiau užsispyrimo dabar nei tada, kai buvai sveikas. Nes tokie pacientai nusprendžia paimti gyvenimą iki galo. Kartais net sakoma, kad iš ligonių mokosi sveikieji“, – kalbėjo psichologė.

„Pagaminti“ tikėjimo nuostatą – ne taip paprasta, mat čia nėra jokios formulės ar recepto, viskas priklauso nuo paties žmogaus įdirbio.

„Viena pusė tikėjimo gali būti religinė – pacientas priima ligą kaip Dievo duotybę, nekovoja beprasmiškos kovos ir lengviau susitaiko, todėl gali išnaudoti gyvenimą, kuris dar yra. Kai kurie tiki, pavyzdžiui, gėriu, meile, bendražmogiškais teigiamais dalykais. Toks pacientas renkasi gyventi dėl to, kad dar gali kalbėtis su artimaisiais – turi galimybę išreikšti meilę jiems ir gauti ją atgal, gali kurti grožį. Be to, onkologine liga susirgusiems žmonėms patarčiau, jei tai įmanoma, per anksti neišeiti iš mėgstamo darbo. Jei žmogus nustoja daryti tai, ką mėgsta – jis praranda sirgimo metu taip reikalingą tikėjimą“, – pažymėjo R. Pipirienė.

Tikėjimas paskatina gydytis

Anot psichologės, tikėjimas suteikia noro gyventi ir pasveikti bei imtis veiksmų realybėje šiam tikslui pasiekti. Tai reiškia ir medikų paskirto gydymo priėmimą, ir pastangas valgyti, o jei nėra apetito, vartoti medicininės paskirties gėrimus, taip pat ir buvimą fiziškai aktyviems bei užsiėmimą savo mėgstama veikla – visa tai, kas stiprina organizmą kovos su onkologine liga metu.

„Jei žmogus tiki – jis ims pats save labiau globoti, taip pat leisis būti globojamam kitų. Kai kuriems tai būna itin didelis iššūkis. Reikia leisti kitiems tavimi pasirūpinti – pajusti artimųjų meilę. Pagalbą reikia priimti ir ja džiaugtis, o ne priešintis. Lygiai taip pat ir su pagalba sau. Net ir sunkiai sergantis, skausmus jaučiantis ar sunkiai judantis pacientas gali sau kažką duoti, kas jam tą dieną suteiktų pakylėtumo, padarytų ją gyvesne, padėtų įveikti sunkias būsenas“, – akcentavo R. Pipirienė.

Tęsdama ji sako, kad vėžinių susirgimų kamuojami pacientai taip pat turėtų domėtis savo gydymu, nes tai suteikia jausmą, kad žmogus yra gyvas, kad jis turi savo požiūrį, dalyvauja savo gydyme ir turi galios. Juolab, kad šiais laikais gydytojai pacientus kviečia bendradarbiauti ir ligonių nelaiko objektais.

Uostamiesčio gatvėse varžėsi nuo jauno iki seno. Vien tik nuo vienerių iki 8 metų amžiaus grupėje bėgime dalyvavo 320 vaikų

Į renginį susiruošė ir 15 tėvelių su kūdikiais, kurie trasą įveikė vežimėliais.

Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios bendruomenės organizuojamas "Vilties bėgimas" kasmet suvienija miestiečius.

"Šių metų bėgimas yra jubiliejinis, tai dovana Klaipėdai. Iš ryto lijo. Profesionalai bėgikai nori tokio oro. Net dangus pagailėjo mūsų. Saulė nušvito ir visus mus sušildė. Manau, kad šiais metais – rekordinis dalyvių skaičius, lyginant su praėjusių metų renginiu, kuris vyko pandemijos metu", – džiaugėsi Sigitas Jurčys, brolis Benediktas.

Šių metų bėgimas yra jubiliejinis, tai dovana Klaipėdai.

Bėgimui registravosi beveik 5 tūkst. dalyvių. Dar keli tūkstančiai susirinko Atgimimo aikštėje stebėti reginio.

"Išgyvenus pandemiją, tačiau prasidėjus karui Ukrainoje, žmonės jaučia didelį nerimą, baimę. O šis renginys suvienija. Bėgimas nėra vien tik parama ligoniams, bet tai pagalba ir sau. Tai galimybė išlaisvinti ir susivienyti. Tai yra draugystės šventė. Ten, kur draugystė, nėra vienatvės. Draugystė mus apsaugo ir ji mus maitina. Pažvelgę į dalyvių veidus, matome, kiek laimingų akių", – patikino S.Jurčys.

S.Jurčys atviravo, kad broliai pranciškonai ne itin seniai grįžo iš Ukrainos, kur Žitomyro miesto bendruomenei vežė paramos. Jos paprašė pranciškonų ordino broliai iš Ukrainos.

"Tai daugiau buvo parama, skirta moterims. Karas tai visada – smarvė, visada – skausmas, visada – praradimai. O mes juk norime suteikti žmonėms viltį. Nėra jokios minties, kuri galėtų pateisinti karą", – tikino S.Jurčys.

Bėgime dalyvavo 12 komandų, bėgusių estafete. Renginio organizavimui jėgas suvienijo apie 100 savanorių.

"Jubiliejinis – 15-asis "Vilties bėgimas". Kaip tada, taip ir dabar, prie tų svarbių miesto istorijos ištakų bei gairių buvo broliai pranciškonai ir tai tiesiog vadinčiau lemties ir vilties ženklais, lemiančiais būti, žengti ir kurti vilties miestą Klaipėdą, drauge. Viltingai ir dvasingai, darniai ir prasmingai", – su švente dalyvius ir organizatorius sveikino Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.