„Šiandien 14 val. 35 min. Grinvičo [17 val. 35 min. Lietuvos] laiku dronas kamikadzė atakavo Padniestrės Moldovos Respublikos gynybos ministerijos karinę bazę Rybnicos rajone už šešių kilometrų nuo Ukrainos sienos“, – sakoma separatistinio regiono valstybės saugumo ministerijos pranešime.

„Taikinys buvo radiolokacinė stotis, kuri buvo kiek apgadinta. Įvykio vietoje dirba tyrėjų grupė“, – pridūrė ministerija, nepareiškusi tiesioginių kaltinimų Ukrainai.

Kovo 17 dieną Padniestrė pareiškė, kad iš Ukrainos paleistas dronas pataikė į regiono sostinėje Tiraspolyje esančią karinę bazę, o Moldova šiuos kaltinimus pasmerkė kaip bandymą išprovokuoti paniką.

Tuo tarpu Ukraina dėl šio incidento apkaltino Maskvą, pareiškusi, kad ši ataka buvo surengta siekiant destabilizuoti Moldovą.

Padniestrė yra daugiausia rusakalbis regionas, kurį Rusija remia nuo XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio.

Rusija dažnai kaltina Moldovą ir Ukrainą planuojant išpuolius prieš Padniestrę, kurios lyderiai vasarį paprašė apsaugos nuo, jų teigimu, „didėjančio spaudimo“ iš Moldovos.

Padniestrė ribojasi su Ukrainos Odesos sritimi, kurios Rusijos pajėgoms nepavyko užimti pirmaisiais puolimo Ukrainoje mėnesiais.

Padniestrė – plonas žemės ruožas tarp Moldovos ir Ukrainos – atsiskyrė nuo Moldovos 1992 metais po trumpo konflikto. Oficialiais duomenimis, Rusija ten vis dar turi 1 500 karių, kurie, kaip ji teigia, yra taikos palaikymo misijos dalis.

Praėjusią savaitę Moldova sumenkino kalbas apie didėjančią įtampą po to, kai separatistinės Padniestrės prorusiški pareigūnai kreipėsi į Rusiją prašydami „apsaugos“.

Rusijos naujienų agentūros pranešė, kad kovo 17-ąją, pagrindinę balsavimo Rusijos prezidento rinkimuose dieną, Padniestrėje bus atidaryti šeši balsavimo punktai, o per ankstesnius Rusijos prezidento rinkimus 2018 metų jų buvo 24.

Vietos prorusiškos valdžios duomenimis, Padniestrėje gyvena 200 tūkst. Rusijos piliečių.

Moldovos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad dėl šio klausimo iškvies ambasadorių.

„Susitikimo metu Rusijos diplomatas bus informuotas apie nepritarimą sprendimui atidaryti rinkimų apylinkes Moldovos Padniestrės regione“, – sakoma ministerijos pranešime socialiniame tinkle „Telegram“.

Moldova rinkimus leidžia rengti tik Rusijos ambasadoje Kišiniove.

Praėjusį mėnesį užsienio reikalų ministras Mihai Popsoi (Mihajus Popsojus) Moldovos televizijai TVR sakė, kad rengti rinkimus už diplomatinės misijos ribų yra draudžiama, o bet koks bandymas tai daryti būtų „labai kontrproduktyvus“.

Moldova – su Ukraina ir Rumunija besiribojanti kandidatė į Europos Sąjungą – dažnai kaltina Kremlių mėginant kurstyti įtampą Padniestrėje.

Kremlius šiame regione yra nuolat dislokavęs apie 1,5 tūkst. karių ir perspėjęs Ukrainą bei Moldovą nepulti jų.

Nuo penktadienio iki sekmadienio Rusijoje vyksta prezidento rinkimai, kurie, nepaisant neramumų, kuriuos sukėlė Rusijos plataus masto karas Ukrainoje, turėtų suteikti prezidentui Vladimirui Putinui dar vieną šešerių metų kadenciją.

Pareigūnai paprašys Rusijos parlamento „įgyvendinti priemones Padniestrei apsaugoti didėjančio Moldovos spaudimo akivaizdoje“, sakoma rezoliucijoje. Ją cituoja vietos ir Rusijos naujienų agentūros.

Baiminamasi, kad ši teritorija gali tapti nauju Maskvos konflikto su kaimynine Ukraina židiniu.

Per specialų regiono separatistų suvažiavimą – tik septintąjį per visą istoriją – priimtoje rezoliucijoje teigiama, kad Moldovos vyriausybė pradėjo „ekonominį karą“ prieš Padniestrę, blokuodama gyvybiškai svarbų importą ir siekdama paversti Padniestrę „getu“.

„Tarptautinė bendruomenė negali ignoruoti dabartinio suvažiavimo sprendimų“, – pareiškė separatistų užsienio politikos vadovas Vitalijus Ignatjevas.

Rezoliucija priimta likus dienai iki Rusijos prezidento Vladimiro Putino metinio pranešimo Rusijos parlamente, Ukrainai susiduriant su sunkumais mūšio lauke.

Tai dar viena kampanija, kuria siekiama sukelti isteriją.

Praėjusį kartą šioje separatistinėje teritorijoje suvažiavimas buvo surengtas 2006 metais, kai deputatai paskelbė apie referendumą dėl integracijos su Rusija. Tąkart balsavimas baigėsi didžiule balsų dauguma „už“.

Padniestrės prašymas lyginamas su 2022-ųjų vasario mėnesį Rusijos remiamų separatistų Rytų Ukrainoje prašymu Maskvai „apsaugoti“ nuo, jų teigimu, nesiliaujančio Kyjivo pajėgų apšaudymo ir išpuolių.

Trečiadienio konferencijoje dalyvavę delegatai beveik neužsiminė apie Ukrainą, rodo valstybinės žiniasklaidos pranešimai. Daugiausia buvo reiškiamas pyktis Moldovos atžvilgiu, kaltinant ją dėl Padniestrės ekonominių sunkumų.

Prieš prasidedant suvažiavimui Moldovos vyriausybės atstovas spaudai neteikė didelės reikšmės kilusiam susirūpinimui.

„Iš Kišiniovo viskas atrodo ramu [...]. Padėties Padniestrėje eskalavimo ir destabilizavimo pavojaus nėra. Tai dar viena kampanija, kuria siekiama sukelti isteriją“, – socialiniame tinkle „Telegram“ nurodė atstovas. 

Įtampa

Moldova kaltina Kremlių kurstant įtampą Padniestrėje. Šiame regione, kuris yra labai priklausomas nuo Maskvos paramos, gyvena daugiausia rusakalbiai.

Nuo tada, kai Maskva prieš dvejus metus pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, Kišiniovas nerimauja, kad Kremlius gali pasinaudodamas Padniestre atverti naują frontą pietvakariuose, Odesos kryptimi.

2022-aisiais šį nedidelį regioną sudrebino neišaiškinti sprogimai, kurie, karinių analitikų nuomone, galėjo būti Rusijos bandymas įtraukti Padniestrę į konfliktą.

Praėjusių metų kovo mėnesį Padniestrės prorusiška vadovybė apkaltino Kyjivą pasikėsinimu nužudyti jos lyderį. Ukraina kaltinimus atmetė.

Kremlius šiame regione laiko apie 1,5 tūkst. savo karių. Maskva taip pat yra įspėjusi Ukrainą ir Moldovą dėl rimtų pasekmių, jei  bus imtasi kokių nors karinių veiksmų prieš juos.

Rusija vis dar remia Padniestrės ekonomiką nemokamomis dujomis, tačiau Maskvai pradėjus karą Ukrainoje ši separatistinė „respublika“ vis labiau izoliuojama nuo Kremliaus.

Padniestrės suvažiavimas buvo surengtas tokiu metu, kai Ukraina susiduria su dideliu spaudimu fronte ir dėl didėjančio šaudmenų trūkumo prarado kažkiek teritorijų.

Trečiadienį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis lankėsi Albanijoje, kur dalyvavo Pietryčių Europos šalių aukščiausiojo lygio susitikime ir dar kartą paragino suteikti jo šaliai daugiau karinės pagalbos.

Maskvos puolimo prieš Kyjivą metu tarp proeuropietiškos Moldovos, įsiterpusios tarp Ukrainos ir Rumunijos, ir Rusijos tvyro didelė įtampa.

„Moldova puola į antirusišką isteriją“, – sakė Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas.

„Konstruktyvaus dialogo stoka kenkia pačiai Moldovai“, – pridūrė jis.

Jis sakė, kad Maskvos santykiai su Kišiniovu yra įtempti, ir perspėjo mažą šalį būti „labai, labai atsargia“ su savo pareiškimais.

Praėjusią savaitę ministras pirmininkas Dorinas Receanas (Dorinas Rečanas) pareiškė, kad Kišiniovas turėtų „toliau dėti pastangas, kad Rusijos kariuomenė būtų išvesta“ iš Padniestrės.

„Padniestrės teritorija turi būti demilitarizuota“, – sakė jis parlamente.

Padniestrė yra siauras su Ukraina besiribojantis regionas, kuris po trumpo karo 1992 metais atsiskyrė nuo Moldovos, tačiau tarptautiniu mastu jis nepripažįstamas. Nuo to laiko ten dislokuoti Rusijos kariai.

Moldova, neturtinga 2,6 mln. gyventojų turinti šalis, kurioje gyvena nemažai rusų, pastaraisiais metais pasuko provakarietiška kryptimi, tuo sukeldama Maskvos pasipiktinimą.

Prieš beveik metus pradėjęs plataus masto puolimą prieš Ukrainą, Kremlius buvo kaltinamas įtampos Padniestrėje didinimu siekiant destabilizuoti padėtį Ukrainoje ir Moldovoje.

Nuotoliniame pokalbyje antradienį su Moldovos parlamento pirmininku Igoriu Grosu ji taip pat pažymėjo, kad pastarųjų dienų incidentai regione skirti destabilizuoti saugumo situaciją.

„Moldova – viena iš Rytų partnerystės šalių, kuriai Lietuva skiria ypatingą dėmesį. Suprantame kaip karas Ukrainoje paveikė Moldovą. Reiškiame paramą šalies suverenitetui ir teritoriniam vientisumui su tarptautiniu mastu pripažįstamomis sienomis ir ypatingą statusą turinčiu Padniestrės regionu“, – pranešime spaudai teigė V. Čmilytė-Nielsen.

„Paskutiniai incidentai aiškiai skirti destabilizuoti bendrą saugumo situaciją“, – sakė Seimo vadovė.

Paskutiniai incidentai aiškiai skirti destabilizuoti bendrą saugumo situaciją.

Anot jos, Kremlių „nuo šio žingsnio sulaikys tik Ukrainos pergalė, sankcijos Rusijai ir Europos Sąjungos (ES) įsipareigojimai Rytų kaimynystės šalims“.

Parlamento vadovė taip pat pasveikino Moldovą pateikus stojimo į ES paraišką ir užpildžius pirmąjį klausimyną, pabrėždama, jog Lietuva „nuosekliai remia Moldovos narsytės ES perspektyvą“.

Seimo pirmininkė pokalbio metu informavo apie gegužės pabaigoje jos organizuojamą Šiaurės ir Baltijos valstybių parlamentų pirmininkų vizitą. Taip pat aptarė situaciją dėl Moldovoje priimamų Ukrainos pabėgėlių ir energetinio saugumo klausimus.

Rusijai tęsiant karinę invaziją Ukrainoje, Kišiniovas baiminasi, jog veiksmai gali persikelti į Rusijos remiamą, tačiau tarptautiniu mastu nepripažįstamą separatistinį Padniestrės regioną.

Prieš savaitę regiono administracija pranešė apie du sprogimus Majako gyvenvietėje Grigoriopolio rajone maždaug už 50 kilometrų nuo regiono sostinės Tiraspolio.

Maskva taip pat skelbė sieksianti užsitikrinti „visišką kontrolę“ Ukrainos rytinėse ir pietinėse srityse, taip pat ir besiribojančiose su Padniestre, pareiškusi, kad ir šiame regione yra „rusakalbių engimo atvejų“.

Moldova priekaištus vadina nepagrįstais ir keliančiais įtampą bei nepasitikėjimą Rusija.

„Užsilikę“ rusai

Moldova neramiai stebi Maskvos karinės galios demonstravimą prie Ukrainos sienos, juolab kad vis daugiau prognozių dėl Rusijos karinės agresijos – kaip tai įvyks, o ne ar įvyks. Neatmestinas ir toks Kremliaus scenarijus, kad šiame konflikte misija numatyta ir Padniestrei.

De jure Moldovos teritorijoje, o de facto jau trisdešimt metų save vadinančioje Padniestrės Moldavijos respublikos teritorijoje kartu su Moldovoje dislokuotais Rusijos taikdariais šiuo metu Rusijos karių gali būti apie 2,5 tūkst. Padniestrės Kolbasnos kaime sandėliuose laikoma apie 20 t šaudmenų. Jie čia guli jau dešimtmečius, o naujų pastaruoju metu nepapildoma, nes Rusija neturi tiesioginės sienos su Moldova, tad daug metų karinę amuniciją ir karius į Padniestrę gabendavo per Ukrainą, kol ši pagaliau atsisakė būti tranzitine valstybe.

Žinoma, kai dabar ties Ukrainos sienomis Rusijos karių, įskaitant po pratybų likusius Baltarusijoje, jau arti 200 tūkst., tie apie 2,5 tūkst. Padniestrėje ir Moldovoje – tik sauja, tačiau ir jiems gali būti skirtas vaidmuo. Ne veltui 2014-aisiais Ukraina, netekusi Krymo, prasidėjus įvykiams Donbase, ėmėsi stiprinti sieną su Padniestre, siekdama apsisaugoti nuo čia esančių Rusijos karinių pajėgų, kurios, kaip ir Donecke, galėtų būti atsiųstos į Ukrainą kelti sumaišties. Tiesa, siena sustiprinta ir dėl kontrabandos, kurios mastais tiek į Ukrainą, tiek į Moldovą garsėja Padniestrė.

Nors trumpas, karas nusinešė šimtus gyvybių, o Sakartvelas neteko 20 proc. savo teritorijos.

Būtų pavyzdys Donbasui

Vis dėlto ryškėja, kad Padniestrei Kremlius dabar turi ir kitą misiją. Moldovos naujienų agentūros IPN direktorius Valeriu Vasilica pasakoja, kad prieš pusantro ar du mėnesius Padniestrės separatistinė valdžia staiga atsibudo ir netikėtai ėmė siūlyti susitikti ir spręsti politinius klausimus, nors iki šiol daug metų nesileido į jokias kalbas.

„Moldovos vadovai mano, kad tokios staiga kilusios iniciatyvos inspiruotos Maskvos, nes norima Padniestrės problemos sprendimo pagal Rusijos scenarijų. Siekiama, kad ši teritorija gautų autonomijos statusą ar labai didelius įgaliojimus ir taip taptų pavyzdžiu Ukrainai. Maskva galėtų baksnoti: štai matote, Moldova sutiko su tokiu regiono statusu, o Rusija padėjo išspręsti šį konfliktą, taigi išspręskime tokiu pat būdu ir konfliktą Ukrainoje dėl Donbaso“, – mano V.Vasilica.

Jis primena, kad Moldovai jau buvo bandoma primesti tokį scenarijų, vadinamą Kozako memorandumu. 2003 m. Vladimirui Putinui artimas Rusijos politikas Dmitry Kozakas bruko projektą, pagal kurį Padniestrei būtų suteikta autonomija, kuri šiam regionui Moldovos parlamente garantuotų trečdalį vietų (nors pagal gyventojų skaičių jie galėjo pretenduoti į maždaug perpus mažiau mandatų) ir veto teisę tarptautinės politikos klausimais.

„Taip Moldova amžiais liktų Rusijos įtakoje. Moldovos prezidentas 2003 m. nepasirašė tokio dokumento. Dabar bandoma vėl grįžti prie tokio varianto, siekiama, kad jis taptų Donbaso klausimo sprendimo modeliu, o Rusija kartu gautų ne tik Donbasą, ir bet ir visą Ukrainą. Ukrainiečiai tokį pavojų jaučia ir tokiam scenarijui nepasiduoda“, – pabrėžia V.Vasilica.

Separatistų iniciatyvos dabartinė proeuropietiška Moldovos valdžia, žinoma, nepalaiko. Moldova siekia kitokio Padniestrės klausimo sprendimo scenarijaus – atkakliai ir griežtai kelia klausimą dėl Rusijos karinių pajėgų išvedimo iš Padniestrės. „Ir tai logiška, nes jei ten nebus Rusijos karinių pajėgų, problema išsispręs savaime. Dabar Rusijos karių Padniestrėje kartu su Moldovoje dislokuotais Rusijos taikdariais iš viso yra apie 2,5 tūkst., ir tai viršija Moldovos karinius pajėgumus. Tačiau problema net ne kareivių skaičius, o apskritai jų buvimas Moldovos teritorijoje“, – pabrėžia V.Vasilica.

Pasaulis žada nepalikti ukrainiečių vienų akistatoje su Rusija. (Scanpix nuotr.)

Status quo – 30 metų

Toks status quo – jau tris dešimtmečius. Oficialiai nepripažinta save vadinanti Padniestrės Moldavijos respublika – tai Dniestro upės atskirtas ties rytine Moldovos siena su Ukraina nutįsęs 4 163 kv. km teritorijos ruožas su kiek mažiau nei puse milijono gyventojų. „Valstybė“ turi savo prezidentą, sostinę Tiraspolį, himną, vėliavą, herbą, pinigus ir net garsią futbolo komandą – Tiraspolio „Sheriff“, pernai patekusią į UEFA čempionų lygą.

Beje, koncernas „Sheriff“ valdo ne tik futbolo komandą – jam de facto priklauso visa ši teritorija ir ne tik ekonominiu, bet ir politiniu aspektu. „Valstybės“ marionetinei valdžiai toną duoda Kremliaus kurantai ir, žinoma, čia šeimininkaujanti Rusijos kariuomenė.

Vakarai ir tarptautinės organizacijos bando įvairius derybų formatus, kol galiausiai užšaldytą konfliktą teprisimena kokios nors jų sukakties proga.

Padniestrė primena užkonservuotą sovietmetį su Lenino paminklais, su raudona penkiakampe, kūju ir pjautuvu herbe ir vėliavoje, su nepritekliais ir korupcija. Moldova „tituluojama“ skurdžiausia Europos valstybe, bet, palyginti su Padniestre, ji dar turtinga. Sovietmečiu būtent šioje Moldovos dalyje buvo sukoncentruota nemažai pramonės, kas, beje, daugiausia ir persvėrė gyventojų nacionalinę sudėtį ne moldovų daugumos pusėn: su Ukraina besiribojančiame regione gyveno nemažai ukrainiečių, taip pat ir rusų, bet čia puikiai suveikė ir sovietų schema nacionalines respublikas atmiešti rusakalbiais į pramonės gigantus atsiunčiant darbo jėgos iš plačiosios Rusijos ir kartu įtvirtinti rusų kalbą.

„Prieš 30 metų žmonės net neįsivaizdavo, kokie ateis laikai: kad bus sunaikintos gamyklos, neliks darbo, atsiras didžiulis atotrūkis tarp algos ir būtiniausių išlaidų. Padniestrėje beveik visa valdžia – kontroliuojančiosios bendrovės „Sheriff“ rankose, tai prasidėjo nuo ekonomikos, o paskui pasiekė ir politiką. Šis oligarchinis ekonominis darinys monopolizuoja ir praktiškai privatizuoja Padniestrės regioną“, – piktinasi Padniestrės pilietinė aktyvistė Nadezhda Bondarenko.

Jos kolega, beje, kaip ir ji politikoje atstovavę Padniestrės komunistų partijai, buvęs politinis kalinys Gennady Chorba spaudos konferencijoje naujienų agentūrai IPN pareiškė, kad šiandien valdžia Padniestrėje grindžiama žmonių baime. Varžovai – nesvarbu, ar tai būtų verslas, ar politika, Padniestrėje eliminuojami nesiskaitant su jokiomis priemonėmis ir sodinami už grotų. Tad pernai gruodį „prezidentu“ be didelės konkurencijos buvo perrinktas bendrovės „Sheriff“ proteguojamas Vadimas Krasnoselsky.

Konfliktas įšaldytas

Padniestrės kvazivalstybės ištakos siekia 1990-uosius. Tų metų birželio 23 d. priimta deklaracija dėl Moldovos Respublikos suvereniteto, Moldovos rytinės dalies rusakalbių gyventojų nedžiugino. Juos ypač gąsdino už nepriklausomybę kovojusio Liaudies fronto idėjos susijungti su savo istoriniais broliais rumunais.

Padniestrėje panaudotas ir kitose nepriklausomybės siekusiose sovietinėse respublikose išbandytas Kremliaus padiktuotas scenarijus: iš pradžių „darbo žmonių kolektyvuose“ rengiami susirinkimai norint pakritikuoti  „nacionalistus“, tada keliami neramumai. Lapkritį į vieną tokių Dubosarų mieste įsitraukė sovietinės karinės pajėgos, konfliktas virto karu, pareikalavusiu apie 1,5 tūkst. gyvybių.

1992 m. liepą Moldovos ir Rusijos tuomečiai vadovai pasirašė paliaubų susitarimą. Regionas pasiskelbė Padniestrės Moldavijos respublika. Moldovos bandymai susigrąžinti savo teritoriją, išvesti iš jos Rusijos kariuomenę, o Rusijos taikdarius pakeisti civiliniais stebėtojais iš Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, kaip ir ne itin gausūs ir garsūs tarptautinių organizacijų raginimai tai padaryti, ligi šiol nesėkmingi.

Tie Padniestrės gyventojai, kurie norėjo ir turėjo galimybių, persikėlė į kitą Dniestro pusę, o daugelis čia likusiųjų save labiau tapatina su Rusija, o ne su Moldova, nors, žinant Kremliaus gebėjimus „organizuoti“ referendumus, ir ne taip vienbalsiai, kaip 2006 m. Padniestrėje vykusiame referendume, kuriame net 97,2 proc. gyventojų pasisakė už prisijungimą prie Rusijos.

Sakartvelo rūpesčiai

Padniestrės Moldavijos respublikos nepripažįsta nė viena pasaulio valstybė, išskyrus tokias pačias kaip ji kvazivalstybes, save pasiskelbusias respublikomis, – Abchaziją, Pietų Osetiją ir Kalnų Karabachą.

Jau praėjo beveik keturiolika metų, kai Rusija okupavo apie penktadalį Gruzijos teritorijos – Abchaziją ir Pietų Osetiją. Scenarijus primena tai, kas dabar vyksta prie Ukrainos sienų, – dažnėjančios provokacijos, ieškant preteksto pradėti karinius veiksmus.

XX a. paskutinį dešimtmetį byrant Sovietų Sąjungai jai priklausiusiose respublikose daug kur atsinaujino ankstesni etniniai konfliktai. Taip ir Sakartvele Maskvos remiama Abchazija ir Pietų Osetija konfliktavo su oficialiuoju Tbilisiu, siekė nepriklausomybės. Į 2008 m. rugpjūtį kilusį ginkluotą konfliktą tarp Pietų Osetijos separatistų ir Tbilisio pajėgų Maskva reagavo ginkluotu įsiveržimu į Sakartvelo teritoriją – buvo užimti dideli šalies plotai, bombarduojami įvairūs objektai. Nors trumpas, karas nusinešė šimtus gyvybių, o Sakartvelas neteko 20 proc. savo teritorijos.

Rusija Pietų Osetiją ir Abchaziją oficialiai pripažino nepriklausomomis valstybėmis, ir joms vadovauti ėmė marionetinė valdžia. Rusija šiose teritorijose jau turėjo karinių bazių, o po 2008-ųjų karo ėmė jas dar labiau plėsti. Pietų Osetijoje dabar yra 19 Rusijos pasienio bazių, viena karinė bazė Cchinvalyje.

Perskirtas gyvenimas

Pietų Osetijoje oficialiais duomenimis gyvena 53 tūkst., neoficialiai – 30 tūkst. gyventojų. Kartvelų gyvenamame Akhalgorio regione Pietų Osetijoje oficialiais duomenimis yra apie keletas tūkstančių, bet labiau tikėtina, kad telikę maždaug apie 1 tūkst. gyventojų.

Nemažai Pietų Osetijos gyventojų turi du, o kai kurie neoficialiai ir tris pasus – rusišką, osetišką ir kartvelišką. Osetinai su rusais neseniai pasirašė dvigubos pilietybės susitarimą. (V. Balkūno/BNS nuotr.)

Europos Sąjungos stebėsenos misijoje Sakartvele dirbusi žmogaus saugumo ekspertė Jurga Vilpišauskaitė pasakoja, kad dauguma gyventojų Akhalgoryje yra vyresnio amžiaus. Kai kuriose mokyklose mokosi tik po keletą mokinių, juos moko po keliasdešimt mokytojų. Prieš keletą metų mokyklose įvesta naujovė – privalomai mokyti dalykus rusų kalba – iš pradžių išgąsdino tiek mokinius, tiek mokytojus, kurie rusų kalbos nemokėjo. Atvažiuodavo atestacijos komisija, kuri sėdėdavo klasėse ir stebėdavo, kaip tai įgyvendinama. Tačiau didelių pasikeitimų rusifikacijos procesas kol kas neatnešė – mokiniai vyresnėse klasėse toliau neoficialiai mokosi kartvelų kalba.

Vis dėlto mokinių kartveliškose mokyklose kasmet mažėja, jų telikę 63 Akhalgoryje, ir tik penki kartvelai pradėjo mokytis pradinėje mokykloje šiais mokslo metais. Pabaigę 11 klasių, didžioji dauguma abiturientų važiuoja studijuoti į Tbilisį pagal specialią programą, kuri suteikia teisę nemokamai studijuoti studentams iš okupuotų teritorijų.

Prieš pandemiją buvo uždarytas Odzisio administracinis perėjimo punktas – juo žmonės judėdavo pirmyn atgal – į Tbilisį ir į Akhalgorį, prekiautojai veždavo parduoti į turgus maisto prekių. Po darbo savaitės, pavyzdžiui, mokytojai, savaitgaliais grįždavo namo. Mokytojų atlyginimai Sakartvele ir Pietų Osetijoje skiriasi keletą kartų (Pietų Osetijoje jie ženkliai didesni).

Šis laisvo judėjimo suvaržymas parginė dalį senyvo amžiaus žmonių į Sakartvelą, jie paliko savo namus Akhalgoryje ir visam laikui persikraustė pas gimines.

Prasidėjus pandemijai buvo uždaryti visi likę perėjimo punktai. Tačiau sunkūs pacientai turi teisę prašyti specialaus leidimo gauti gydymą Tbilisyje, nes Akhalgoryje praretėjo gydytojų specialistų gretos, o ir tinkamos medicininės įrangos gydyti ligoniams nėra. Net ir nesirgdami, neoficialiai vietiniai gauna pažymas, kad jiems reikia skubiai kirsti sieną medicininiais tikslais, ir taip vyksta į Tbilisį.

Taip pat suaktyvėjo nelegalus perėjimas kalnuotais miškais, kartais vietiniams pavyksta nueiti ir grįžti atgal nepagautiems. O sulaikytieji keletą dieną turi praleisti sulaikymo izoliatoriuje Cchinvalyje ir susimokėti keliasdešimt eurų siekiančią baudą.

Maisto kainos, uždarius perėjimo punktus, padidėjo keletą kartų, ypač aliejaus, miltų, kruopų ir pan. produktų. Valstybės tarnautojų atlyginimai ir pensijos pastaruoju metu Pietų Osetijoje pakilo – padidėjo Rusijos dotacijos į biudžetą.

Pasak J.Vilpišauskaitės, didžioji dauguma vietinių Pietų Osetijoje turi rusiškus pasus, o didžioji dauguma kartvelų Akhalgoryje – osetiškus. Pensinio amžiaus kartvelai neoficialiai gauna pensiją ir Pietų Osetijoje, ir Sakartvele. Tik dėl laisvo judėjimo apribojimo tai padaryti tapo kebliau. Gyvenantys Akhalgoryje, paprašo giminių ją atsiimti su specialiu notaro patvirtinimu Tbilisyje, vėliau tie pinigai įvairiais būdais pasiekia adresatus. Kai kurie žmonės neoficialiai turi tris pasus – rusišką, osetišką ir kartvelišką.

J.Vilpišauskaitė Tsikhisubani kaime, trys kilometrai iki sienos, atskyrusios Sakartvelą nuo Pietų Osetijos. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Osetinai su rusais neseniai pasirašė dvigubos pilietybės susitarimą (Rusija turi tokį tik su Tadžikistanu), jis dar neratifikuotas, bet atvers daugiau galimybių turintiesiems dvigubą pilietybę įsidarbinti karinėje sistemoje ir valdžios institucijose.

Išeities nerandama

Kaip yra pastebėję Rytų Europos studijų centro analitikai, anksčiau kaip didžiausią Sakartvelo problemą įvardijamą teritorinį integralumą ir karinį konfliktą su Rusija pastaruoju metu užgožia visuomenei nerimą kelianti ekonominė ir politinė situacija šalyje. Tarptautinėje politikoje dėmesio šiai problemai taip pat sumažėjo. Okupuotos Sakartvelo teritorijos paverstos savotiškomis Rusijos karinėmis bazėmis, kurios potencialiai galėtų iš karto prisijungti prie Rusijos, tad teritorinis klausimas, ekspertų vertinimu, jau sunkiai išsprendžiamas. Tarptautinės bendruomenės dėmesį nuo Sakartvelo atitraukė ir nauji karštieji taškai, šiuo metu visų pirma – Ukraina. Jau aštunti metai, kai ji de facto prarado Krymą, tiek trunka ir karas Donbase, o dabar ties Ukrainos sienomis jau beveik 200 tūkst. Rusijos kariškių.

Ukrainoje – aštunti, Sakartvele – keturiolikti, Moldovoje – per 30 metų. Tiek trunka taip ir neišspręsti konfliktai su gana panašiais scenarijais. Kai tik šalies viduje atsiranda trintis, ypač nacionaliniais klausimais, į „pagalbą“ atskuba Rusijos kariai ar „žalieji žmogeliukai“ – Rusijos specialiųjų operacijų pajėgos be atpažinimo ženklų. Įtvirtinti okupaciją labai padeda pseudoreferendumai, kuriuose balsuojama beveik vienbalsiai, kaip sovietmečiu būdavo renkama valdžia. Pažeidžiant tarptautinę teisę, pasiskelbia neva nepriklausoma valstybė su marionetine prorusiška valdžia. Prasideda „pasportizacija“, kai dirbtinai gaminami Rusijos piliečiai išduodant Rusijos pasus.

Šalys, kurios de facto netenka savo teritorijos, tikisi, kad laikinai. Deja, kaip rodo istorija, tokiais atvejais nieko nėra pastovesnio už laikinumą. Juo ilgiau trunka tokia neapibrėžta situacija, tuo sunkiau kažką pakeisti.

Padniestrė primena užkonservuotą sovietmetį su Lenino paminklais, su raudona penkiakampe, kūju ir pjautuvu herbe ir vėliavoje, su nepritekliais ir korupcija.

Vakarai ir tarptautinės organizacijos bando įvairius derybų formatus, kol galiausiai užšaldytą konfliktą teprisimena kokios nors jų sukakties proga, taip praktiškai kapituliuodamos prieš taikžudžius. Nors priemonių atgrasyti nuo agresijos ir net spręsti užšaldytas problemas dėl perimtų teritorijų jos turi. Kaip interviu „Kauno dienai“ sakė nevyriausybinio analitinio centro Užsienio politikos tarybos „Ukrainos prizmė“ vykdomasis direktorius Hennadiy Maksakas, „ginkluotė, kurią Ukraina gauna, jai būtina, bet vargu ar tai atgrasys Rusiją nuo karinės agresijos, nes karinės galios asimetrija vis tiek liks didelė. Tačiau kaip atgrasymo priemonė veikia Vakarų solidarumas ir Ukrainos palaikymas sankcijų Rusijai forma.“ Tad bendros ir adekvačios ekonominės ir politinės sankcijos – net veiksmingesnė priemonė nei ginklai.

2012–2020 m. Lietuvos užsienio reikalų ministras, dabar – ambasadorius migracijai Linas Linkevičius atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: tokia simptomatika, kad, kai Sakartvelas ir Ukraina NATO aukščiausiojo lygio susitikimuose nesulaukė aiškios paramos ir konkrečių planų dėl narystės Aljanse, netrukus ten ir kilo konfliktų. Tarptautiniu lygmeniu daug kalbų, bet ši taktika akivaizdžiai neveikia. Formuluotes apie atviras Ukrainos, Sakartvelo ar Moldovos narystės NATO ir Europos Sąjungoje duris laikas keisti konkrečiais susitarimais.

Žinoma, ir pačios valstybės turi dėti daugiau pastangų siekdamos visapusiško savo vientisumo, taip pat ir ekonominio, kultūrinio, kalbinio, visus savo regionus laikyti savais, kad jie netaptų lengvu kąsniu svetimiems puolant tiek propagandos, tiek ir kariniais ginklais.

Padniestrėje – siauroje teritorijoje prie Ukrainos sienos – Rusijos pajėgos buvo dislokuotos šiam prorusiškam regionui per trumpą pilietinį karą po Sovietų Sąjungos subyrėjimo paskelbus nepriklausomybę nuo Moldovos.

Pirmadienį savo pirmoje po rinkimų spaudos konferencijoje proeuropietiška M. Sandu paragino Rusijos karius pasitraukti ir sakė, kad Moldova „niekada nesutiko“ su jų buvimu Padniestrėje.

M. Sandu pridūrė, jog Moldova „seniai reikalauja“ Rusijos taikdarius pakeisti civiliniais stebėtojais iš Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO).

S. Lavrovas sakė, kad M. Sandu pasiūlymas „vargu ar padės sureguliavimo“ procesui, o Maskva „vargiai galės sutikti su tokiais gan neatsakingais reikalavimais“.

Pasak jo, „geri santykiai lemia dėmesį bendriems interesams ir anksčiau pasiektiems susitarimams“.

48 metų M. Sandu, buvusi Moldovos premjerė, per lapkritį įvykusius rinkimus įveikė Maskvos remiamą dabartinį prezidentą Igorį Dodoną. Išrinktoji prezidentė žadėjo subalansuotus šalies ryšius su Rusija ir Vakarais.

Prezidento pareigas ji turėtų perimti gruodžio pabaigoje.

Šiemet kilus protestų judėjimams buvusiose sovietinėse respublikose Baltarusijoje ir Kirgizijoje – tradicinėje Maskvos įtakos sferoje – Rusija Moldovos rinkimuose atvirai rėmė M. Sandu varžovą I. Dodoną.

Didžioji dalis šalių palaikė Didžiosios Britanijos, Kanados, Lenkijos, Lietuvos ir dar 7 šalių rengtą dokumentą, tuo metu dar 15 valstybių, tarp kurių Baltarusija, Iranas ir Šiaurės Korėja, buvo prieš.

Neįpareigojanti rezoliucija yra pirmoji tokia Rusijos ir Moldovos santykių atžvilgiu. Maskva savo pajėgas į Padniestrę įvedė 1991-aisiais, žlugus Sovietų Sąjungai. Padniestrės tarptautinė bendruomenė nepripažįsta, tai laikoma „užšaldyto konflikto“ zona.

Moldova dėkoja JT narėms

Moldovos premjeras Pavelas Filipas šeštadienį padėkojo šalims, ankstesnę dieną per Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos balsavimą palaikiusių rezoliuciją, raginančią išvesti Rusijos pajėgas iš separatistinės Padniestrės, bet taip pat pažadėjo tęsti diplomatinį darbą su valstybėmis, balsavusiomis prieš šį dokumentą.

„Rezoliucijos priėmimas – tai visų mūsų, remiančių mūsų šalies nepriklausomybę ir vientisumą, rezultatas. Tai taip pat yra tarptautinės bendruomenės pasitikėjimo ir solidarumo su mumis signalas“, – per spaudos konferenciją sakė vyriausybės vadovas.

JT Generalinė Asamblėja, turinti 193 nares, penktadienį 64 balsais prieš 15 priėmė rezoliuciją, raginančią išvesti iš Moldovos teritorijos visas užsienio pajėgas. Balsuojant dėl šio neįpareigojančio dokumento dar 83 valstybės susilaikė.

Ši rezoliucija yra pirmasis JT raginimas Rusijai išvesti savo kontingentą iš Padniestrės.

P. Filipas padėkojo rezoliuciją parėmusioms šalims, ypač valstybėms, prisidėjusioms rengiant dokumento projektą: Kanadai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Rumunijai, Ukrainai, Gruzijai, Lenkijai, Čekijai ir Didžiajai Britanijai.

Kalbėdamas apie šalis, balsavusias prieš rezoliuciją arba susilaikiusias, premjeras pažymėjo, kad su jomis reikia plėtoti nuoseklų ir pragmatišką dialogą.

„Rezoliucijos patvirtinimas nebūtinai reiškia, kad Rusijos pajėgos bus tučtuojau išvestos. Tačiau mums svarbu, kad ši tema, 2003 metais dingusi iš ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos) ministrų pasitarimų darbotvarkės, vėl atsirado tarptautinės bendrijos darbotvarkėje. Ir mes ties tuo nesustosime“, – sakė P. Filipas.

Jis pridūrė, kad rezoliucija netaikoma Rusijos taikdariškų pajėgų kontingentui, dislokuotam Padniestrėje pagal 1992 metų Moldovos ir Rusijos paliaubų sutartį.

Rusija savo pajėgas į Padniestrę pasiuntė po 1991 metais įvykusio Sovietų Sąjungos subyrėjimo įsiplieskus kautynėms nepriklausomybę nuo Kišiniovo paskelbusiams Moldovos regione, kuriame gyventojų daugumą sudaro rusakalbiai.

Šiuo metu Padniestrėje tebėra 1,5–1,7 tūkst. Rusijos karių.

Regione teberusenantys neramumai laikomi vienu iš daugelio „įšaldytų konfliktų“ buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje.

Visos ligšiolinės taikos pastangos žlugdavo dėl reikalavimų, kad Rusija išvestų savo pajėgas.

Rusijos ambasadoriaus prie JT pavaduotojas Dmitrijus Polianskis argumentavo, kad JT Generalinės Asamblėjos balsavimas žlugdo ESBO pastangas išspręsti konfliktą Moldovoje.

Kišiniovo radijas šeštadienį citavo S.Lavrovo pareiškimą, kad šis raginimas yra „įkvėptas iš užsienio“, akivaizdžiai turint galvoje JAV ir Europos Sąjungą. Didplomatijos vadovas pridūrė, kad toks žingsnis gali destabilizuoti padėtį regione.

Padniestrėje, atitrūkusioje nuo Moldovos 1990 metais, baiminantis planų vėl suvienyti šalį su Rumunija, Rusija laiko 1 000 karių ir 500 taikdarių.

1992 metais per pilietinį karą tame regione žuvo apie 1,5 tūkst. žmonių.

Moldovos ambasadorius prie JT Victoras Moraru (Viktoras Moraru) neseniai prašė šią tarptautinę organizaciją aptarti Rusijos karių išvedimo iš Padniestrės klausimą rugsėjo 12-ąją, Niujorke vyksiančios Generalinės Asamblėjos kuluaruose. Tokiam žingsniui Rusija griežtai priešinasi.

Tai jis sakė per Kišiniove įvykusį susitikimą su Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotoju Grigorijumi Karasinu.

Kaip pranešė Moldovos užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnyba, per šias konsultacijas šalys aptarė dvišalius santykius, įskaitant politinio dialogo pažangą, bendradarbiavimo prekybos ir ekonomikos, kultūros srityse plėtojimą, dvišalio teisinio pamato tobulinimą.

„Pašnekovai patvirtino suinteresuotumą plėtoti dialogą įvairiais lygiais, kad būtų įveiktos problemos, egzistuojančios Moldovos santykių su Rusija srityje, ir aktyvinti abipusiai naudingą bendradarbiavimą“, – sakoma pranešime.

L.Darii ir G.Karasinas išreiškė norą, kad nebebūtų „apgailestauti verčiančių incidentų, kurie vyksta sienos perėjimo punktuose, oficialiems asmenims kertant sieną“.

Rusijos pasiuntiniui Moldovoje praėjusią savaitę buvo įteikta nota dėl incidentų prie sienos Moldovos pareigūnų atžvilgiu.

Kalbėdami apie Padniestrės konflikto sureguliavimo procesą, diplomatai akcentavo būtinybę kuo greičiau išspręsti problemas, su kuriomis susiduria Dniestro dešiniojo ir kairiojo krantų gyventojai.

Antradienį G.Karasinas lankosi šio separatistinio regiono sostinėje Tiraspolyje.

Padniestrė – nedidelė skurdi teritorija, prisišliejusi prie Ukrainos ir turinti apie pusę milijono gyventojų, iš kurių 180 tūkst. yra Rusijos piliečiai.

Šis regionas atsiskyrė nuo rumuniškai kalbančios Moldovos po 1991 metais įvykusio Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir trumpo pilietinio karo 1992-aisiais.

Jokia Jungtinių Tautų narė, netgi Rusija, nėra pripažinusi Padniestrės nepriklausoma valstybe.

Kai Rusija 2014 metais aneksavo Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį, Padniestrė ne kartą prašė Maskvos pripažinti jos suverenumą ir įtraukti ją į Rusijos Federacijos sudėtį.

Maskva šiame regione laiko apie 1,5 tūkst. karių, nors Moldova dėl to protestuoja. Be to, Rusija teikia šiam kraštui ekonominę pagalbą, o 2014 metų liepą pasirašė su jo lyderiais kelias sutartis.