Katedros aikštėje eitynių dalyviai būriavosi su trijų Baltijos šalių, Ukrainos, Tautininkų sąjungos vėliavomis, pasipuošę tautine atributika, su Gediminaičių stulpus vaizduojančiomis detalėmis, laikė skelbimą „Už jūsų ir mūsų laisvę“ lietuvių ir ukrainiečių kalbomis.

Eitynių dalyviai eiseną link Lukiškių aikštės pradėjo skanduotėmis „Lietuva – lietuviams“, „Lietuva“, „Viens su puse, du su puse, graži Lietuva be rusų”, „Slava Ukraini“ („Šlovė Ukrainai“).

Nuolatinis šių eitynių dalyvis, buvęs Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila sakė, kad anksčiau eitynės kaip opozicinės sulaukdavo daugiau dalyvių, tačiau Rusijos karas prieš Ukrainą tapo vienijančiu faktoriumi ir alternatyvos poreikis – mažesnis.

„Čia ne kokios partinės eitynės, čia tradicinės tokių pažiūrų žmonių eitynės, matyt, nebus, kaip prieš dešimt metų, kai buvo apie dešimt tūkstančių žmonių, jos buvo tokios kaip opozicinės eitynės, o Ukrainos karo kontekstas verčia ieškoti vienybės, dialogo. Eitynės ir yra dialogo būdas, o kitiems gal atrodo, kad čia kažkokie fašistai renkasi, arba taip bent propaganda skelbdavo anksčiau“, – BNS sakė G. Songaila.

Eitynės ir yra dialogo būdas, o kitiems gal atrodo, kad čia kažkokie fašistai renkasi, arba taip bent propaganda skelbdavo anksčiau.

Jis taip pat teigė, kad eitynėmis norima atkreipti dėmesį į valdančiųjų politiką, kuria vadino dviveidiška – ginti Ukrainos teisę būti ukrainietiška, bet naikinti lietuviškumą.

„Tikslas yra atkreipti dėmesį į lietuviškumą, lietuvybės padėtį šalyje, Ukrainos karo kontekste – valdančiųjų veidmainiškumą, kad Ukrainai reikia padėti ginti jos ukrainietiškumą, o Lietuvoj kitas veidas atsuktas, reikia tą lietuviškumą naikint, tą rodo ir asmenvardžių įstatymo rašybos priėmimas, ir siūlomas atseit konstitucinis lietuvių kalbos įstatymo projektas“, – kalbėjo G. Songaila.

Eitynių dalyvė 42 metų „jaunąja pensininke“ prisistačiusi Laima Trinkienė sakė jose dalyvaujanti pirmą kartą, apie eitynes sužinojusi iš feisbuko.

„Esu lietuvė, bet bendrauju su kitų tautų irgi žmonėmis, nes pasaulis, žemė, yra skirta visiems, ar lietuvis, ar rusas, ar lenkas, ar vokietis. O dalyvauju todėl, kad tai ypatinga mūsų diena, mūsų iškovota nepriklausomybės diena, kai tapome nepriklausomi ir galime kalbėti savo gimtąja kalba, kas yra labai svarbu, suprasti, užjausti, palaikyti viena skitą“, – BNS sakė eitynių dalyvė.

Patriotinėmis Kovo 11-osios eitynėmis vadinamas renginys ankstesniais metais sutraukdavo daugiau žmonių, kaip ir sulaukdavo kritikos kaip nacionalistinės. Pernai šiose eitynėse dalyvavo apie 200 žmonių, anksčiau – keli šimtai, tūkstantis žmonių.

1990 metų kovo 11 dieną Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Už Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ balsavo 124, susilaikė šeši deputatai.

Šis finansų centras niekada nebuvo demokratiškas, dėl to daugelį metų buvo rengiama protestų, tačiau po to, kai Honkongo valdymą 1997 metais perėmė autoritarinė Kinija, nedidelė ir iškalbinga opozicija buvo toleruojama.

Prieš dvejus metus prasidėjo didelio masto ir dažnai smurto protrūkiu pasibaigdavę mitingai už demokratiją. Pekinas į juos atsakė represijomis ir nauja politine sistema, kuri leidžia rinkimuose dalyvauti tik lojaliems kandidatams.

Pirmieji rinkimai pagal naują sistemą su šūkiu „Patriotai valdo Honkongą“ įvyko sekmadienį, kuomet miesto valdančiųjų klasių nariai balsavo dėl 1500 vietų Rinkimų komiteto.

Gruodį šis komitetas paskirs 40 iš 90 miesto rinkikų. Trisdešimt kitų paskirs specialios interesų grupės, o dar 20 bus išrinkti tiesiogiai. Ateinančiais metais šis komitetas rinks naują Pekino aprobuotą Honkongo vadovą.

Pekinas teigia, kad naujoji rinkimų sistema yra reprezentatyvesnė ir užtikrina, kad „Kinijai priešiški“ elementai nepatektų į valdžios institucijas.

Kritikai sako, kad tokia sistema nepalieka vietos prodemokratiškai opozicijai ir Honkongą iš esmės paverčia autoritarinės Komunistų partijos valdomos žemyninės dalies atspindžiu, nes pašalinamos bet kokios pasirinkimo galimybės.

„Honkongo gyventojai yra visiškai atkirsti nuo rinkimų operacijų, – agentūrai AFP sakė pernai į Britaniją pabėgęs vienas iš Honkongo demokratinių lyderių Nathanas Law (Neitanas Lo). – Dalyvausiantieji rinkimuose bus visiškai Pekino kontroliuojamos marionetės ... be jokios prasmingos konkurencijos.“

Į Australiją persikėlęs buvęs parlamento narys Tedas Hui sakė, kad dabartinė politinė sistema Honkonge yra visiškai kontroliuojama Pekino. „Tai nėra tiesiog valdoma demokratija. Tai yra autokratija, kuri mėgina apsimesti civilizuota“, – agentūrai AFP sakė T. Hui.

4800 rinkėjų, 6 tūkst. policijos pareigūnų

Pagal naują sistemą visi kandidatai privalo būti patvirtinti dėl politinio lojalumo ir turi būti įsitikinta, kad jie nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui.

2016 metais Rinkimų komitetą buvo leista rinkti maždaug 233 tūkst. Honkongo gyventojų. Dabar šis skaičius sumažintas iki maždaug 4800, o tai sudaro vos 0,06 proc. iš 7,5 mln. Honkongo gyventojų. Taip pat buvo dislokuota 6 tūkst. policijos pareigūnų, kad būtų užtikrinta, jog nekils protestų ar kitokių neramumų.

„Tai yra svarbūs rinkimai, nors rinkimo teisę turinčių žmonių yra nedaug“, – sakė žurnalistams Honkongo vadovė Carrie Lam (Kerė Lam) ir pridūrė, kad naujoji sistema užtikrins, kad „prieš Kiniją nusiteikė neramumų kėlėjai“ nebegalės „trukdyti“ valdžiai.

Kinija žadėjo, kad po Honkongo perdavimo pagrindinės laisvės ir miesto autonomija bus išsaugota 50 metų. Tačiau dėl 2019 metais kilusių protestų Pekinas ėmė versti miestą kažkuo panašiu į autoritarinę žemyninę Kinijos dalį.

Daugybė opozicijos narių jau yra įkalinti, o dešimtys už demokratiją kovojančių grupių ir žiniasklaidos priemonių, įskaitant populiariausią Honkongo laikraštį, buvo uždarytos. Taip pat dešimtys tūkstančių žmonių paliko Honkongą. Kitiems dėl politinių pažiūrų neleista užimti pareigų valstybės tarnyboje.

Taip taip, visi buvo tokie patriotiški, tokie laisvės šaukliai, kad net keista, kaip tie sovietai šalies kūne parazitavo pusę amžiaus.

Tik kas anuomet valdiškomis "sosiskomis" prasmirdusiose dainų šventėse tūkstančiais balsų raugėjo: "Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas"? Kas tapdavo pionieriais, segėsi komjaunimo ženklelį į atlapą ir savo noru įsirašydavo į SSRS Komunistų partiją? Kokios bolševikinės amebos tuntais vilko gvazdikus prie Lenino paminklo ir barstė prosovietinius pamokymus atviruose partiniuose susirinkimuose?

Vis dėlto laisvės siekis išties ruseno kažkur giliai, kažkur mažytėse sielos sodybėlėse. Ten, kur nepasiekdavo nei stalininis Baudžiamasis kodeksas, nei sekinantis baldų talono troškimas.

Visi buvome sušikti kolaborantai. Prisitaikėliai, kurie laukė talono patalynei. Kurie profsąjungos susirinkime mušdavosi dėl paskyros jugoslaviškų baldų komplektui arba trečiam žiguliui. Todėl ir valdė mus Stalinas su L.Brežnevu, o ne A.Smetona.

Jei vogei tualetinį popierių iš Vykdomojo komiteto arba pažandes iš mėsos kombinato, dar nereiškia, kad buvai disidentas. Disidentai buvo A.Terleckas, V.Bogušis, S.Tamkevičius, N.Sadūnaitė – pagarba jiems. Bet ir juos anais laikais kolaboruojantys "normalūs žmonės" laikė nenormaliais: argi protinga priešgyniauti gremėzdiškame tautų lageryje, kur tų pačių lietuvių dominuojamas teismas galėjo sušaudyti?

Vis dėlto laisvės siekis išties ruseno kažkur giliai, kažkur mažytėse sielos sodybėlėse. Ten, kur nepasiekdavo nei stalininis Baudžiamasis kodeksas, nei sekinantis baldų talono troškimas.

Tai mus ir išgelbėjo. Išgelbėjo instinktyvus geidulys išsiveržti iš aptvaro. Siekis viską turėti be talono. Pagaliau – noras būti žmogumi, o ne totalitarinės sistemos nieku. Bet tai ir visi nuopelnai.

Taigi klijuoti sau disidento etiketės šiandien daugeliui nederėtų, nes tai būtų veidmainiška. Kaip ir segtis neužmirštuolę vietoj komjaunimo ženklelio.

Visą dieną šalies miestuose ir miesteliuose vyksta šventiniai renginiai, organizuojami bėgimai, aukojamos mišios ir atkuriamos istorinių įvykių scenos, Lenkijai minint dieną, kai ji prieš 101 metus atkūrė nepriklausomybę, maršalui Juzefui Pilsudskiui po kalinimo Vokietijoje grįžus į Varšuvą bei Lenkijos pajėgoms išvadavus šalies pietus nuo okupacinės Austrijos-Vengrijos imperijos kariuomenės.

Tačiau kelis pastaruosius metus daugiausiai žiniasklaidos dėmesio šią dieną sulaukdavo nacionalistų eitynės.  

Praėjusiais metais, minint Lenkijos nepriklausomybės šimtmetį, prezidentas Andrzejus Duda (Andžejus Duda) ir kiti aukščiausi šalies vadovai Varšuvoje žygiavo kartu su nacionalistais.

Visgi šįmet jų nebus pirmadienį popiet Varšuvoje rengiamoje eisenoje. Šiųmetinių eitynių simbolis yra rožinį laikantis pakeltas kumštis. Anot organizatorių, tai simbolizuoja katalikų pasipriešinimą stiprėjantiems raginimams ginti homoseksualių asmenų teises ir kitas liberaliąsias vertybes.     

Prieš kelerius metus per eitynes būta smurto proveržių, tačiau pastaraisiais metais jos vyko taikiai. Prieš dvejus metus eitynių dalyviai nešė plakatus su baltųjų viršenybės šalininkų šūkiais. Visgi dešimtys tūkstančių žmonių, nemažai jų – su vaikais, kasmet dalyvauja eitynėse, kurias laiko patriotizmo apraiška, nes arba nežino apie organizatorių ultradešiniąsias nacionalistines pažiūras, arba jiems tai tiesiog nerūpi.

Aukščiausių šalies lyderių sprendimas praėjusiais metais dalyvauti eitynėse buvo traktuojamas kaip valdančiosios konservatyvios partijos „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) bandymas įsiteikti ultradešiniojo sparno nacionalistams ir užkirsti jiems kelią susiburti į politinę partiją, kuri galėtų pervilioti dalį valdančiųjų elektorato.    

Ši strategija nepasiteisino – spalį nauja kraštutinių dešiniųjų partija „Konfederacija“ surinko 7 proc. balsų ir prasimušė į parlamentą.

„Ateitis priklauso ne globalistams. Ateitis priklauso patriotams“, – sakė D. Trumpas.

„Ateitis priklauso suverenioms ir nepriklausomoms valstybėms, kurios gina savo piliečius, gerbia savo kaimynus ir jaučia pagarbą skirtumams, dėl kurių kiekviena šalis yra ypatinga ir unikali“, – teigė jis.

D. Trumpas perspėja Iraną

JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) antradienį pareiškė, kad sankcijos Iranui bus griežtinamos toliau, jeigu Teheranas nenutrauks savo „fanatiško“ ginklavimosi  ir „agresijos“ Artimuosiuose Rytuose.

„Tikėdamasis išsivaduoti nuo sankcijų šis režimas didina savo įnirtingą ir [niekuo] neišprovokuotą agresiją“, – kalbėjo D. Trumpas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Niujorke.

„Tol, kol Iranas tęs savo grėsmingą elgesį, sankcijos nebus panaikintos – jos bus griežtinamos“, – pažadėjo JAV lyderis.

Tuo metu Prancūzija ir Vokietija siekia surengti istorinį JAV ir Irano lyderių susitikimą JT Generalinės Asamblėjos kuluaruose.

Projekto metu socialinių tinklų „Instagram“ ir „Facebook“ garsenybės dalyvaus fotosesijose vilkėdami tradiciniais drabužiais ir dalysis nuotraukomis savo socialinių tinklų paskyrose, praneša organizatoriai.

Jonas Nainys, Dovilė Filmanavičiūtė, Beata Nicholson, Deimantė Kazėnaitė, Karolina Meschino, Indrė Stonkuvienė, Ignas Lelys ir kitos tautiniais drabužiais vilkinčios ryškios asmenybės fotografuosis moderniame biure, restorane, automobilyje, oro balione, sporto aikštyne, oro uoste ir kitose vietose.

Pasak organizatorių, šia kampanija moderniai jaunajai kartai siekiama parodyti ir priminti, kad tautiniai drabužiai yra gražūs, stilingi ir juos galima dėvėti įvairiomis progomis ir įvairioje aplinkoje, siejant praeitį su dabartimi.

Kampanijos nuotraukomis numatoma sukurti kontrastą ir švelnias provokacijas, kai tradicinis kostiumas derinamas su šiuolaikiniais aksesuarais, tatuiruotėmis, auskarais ir kitais atributais.

Projekto organizatoriai tikisi, kad toks naujoviškas požiūris suintriguos jaunus žmones ir paskatins paieškoti progų apsirengti tautinį drabužį – visą kostiumą ar tik atskirą jo dalį – tradiciniais raštais margintus delmonus, riešines, juostas, kojines, lininius marškinius, vilnones skaras ar kitas detales.

Tiesa, S.Skvernelis apreiškė, kad nekilnojamojo turto (NT) kol kas neapmokestins. Tačiau apie 20 eurų už mašiną geriau pamirškite – valdžios primatai nepratę gyventi iš išmaldos. Kaip kažkada dainavo A.Kaušpėdas, "sumą papuoškite nuliu".

Kodėl neapmokestins NT? Na, čia yra nedidelė bėdelė. Mat pati valstybė to NT plotų turi daugiau nei reikia – 10,3 mln. kv. m už 2,7 mlrd. euriukų.

Taigi, jei jau valstybė deklaruoja atstovaujanti teisingumui, tiesai, lygybei ir tikrai neužsiima į piliečius nukreipta segregacija, ji pati turėtų apmokestinti ir save, tiksliau – savąjį NT.

Tik Lietuvoje viena bėdelė paprastai paskui save velka visą bėdų šleifą. Taip ir šiuo atveju. Tuos valdiškus 10,3 mln. kv. m reikia išlaikyti: šildyti, tiekti elektrą, vandenį.

Strateginis čia yra kanalizacijos vaidmuo, nes vien Seimas tualetinio popieriaus kasmet nusiperka už 12 tūkst. eurų.

Visa tai, suprantama, kainuoja, todėl pernai valstybės NT išlaikymui buvo išleista 167,1 mln. eurų. Čia ir prasideda paradoksai. Valdininkai sako, kad praėjusiais metais "vykdant NT centralizaciją" institucijos atsisakė 23 tūkst. kv. m patalpų.

Puiku, vadinasi, biudžetas turėjo lengviau atsikvėpti. Tačiau nors valdiškų patalpų pernai, palyginus su 2017 m., sumažėjo, išlaidos valstybiniam NT išlaikyti 2018-aisiais kažkodėl padidėjo net 8 proc.

Kaip taip yra? Juk mažėjant naudojamų patalpų kvadratams turėjo ne didėti, o mažėti ir jų išlaikymo sąnaudos. O čia atsitiko atvirkščiai: NT mažiau – išlaidų daugiau.

Kaip sakoma, varpa žino. Parafrazuojant pavalgiusį bankininką, valdžios sektoriuje logika, kaip ir moralė, – ne šio pasaulio dimensija.

Kam, sakykite, be pačių pensininkų rūpi jų buitis ir kasdienybė? Gal tiems į Seimą važinėjantiems veidams iš leksusų? Arba melsvamarškiniams ministerijų frantams, gaunantiems po du tūkstančius už gražius dantis ir niekam nereikalingų kanceliarinių koncepcijų rutuliojimą? O gal tiems politologams ir ekspertams, pliurpiantiems niekus, ir už tai ilgais išpuoselėtais pederasto pirščiukais vis paimantiems biudžeto pinigų iš bankomato?

Net S.Skvernelis neištrivojo ir už sunkų kasdienį rinkimų laukimo darbą gaudavo po 1,7 tūkst. per mėnesį. Ką darysi, kai paskolų turi, o užsiėmimo lyg ir jokio?

Dar kai kas totaliai uždraudė kalbėti apie tai, kad egzaltuotas kazarminis mojavimas auksiniais samčiais numaus paskutines kelnes nuo kūno. Kaipgi kitaip: saldafoninė ideologija ir "valstybinis požiūris" juk istoriškai svarbesnis už patį žmogų: "Mieli ubagai, būkite pagaliau patriotai!"

Tik va, ne visi piliečiai yra tokie jau nesvarbūs statistikos vienetai. Net ir pagyvenę jie vis dar būtų linkę būti žmonėmis, o ne nuskurdusiais jiems prilipdytų politinių šūkių anonimais.

Galima kalbėti, ką nori, tačiau likimo valiai palikę senolius valstybinio sektoriaus ideologai bus verti pasmerkimo tol, kol mūsų pensininkams giedos baltojo nieko dainelę. Girdime ją jau dešimtmečius, o padėtis vis nesikeičia. Kiek žmones galima laikyti plepalų ir negebėjimo keisti situacijos įkaitais? Pažadų dieta įkyrėjo, reikia tikrų permainų, o ne parlamentinio sėdmenų kasymosi.

Pensijoje atsidės drožybai

Vienas didžiausių Garliavos patriotų – Garliavos Jonučių progimnazijos istorijos mokytojas Ričardas Gudaitis. "Laukiu tos dienos, kai išeisiu į pensiją. Tada atsidėsiu vien drožybai, medžio darbams. Aštuntą ryto visi eis į darbus, o aš – į dirbtuves", – planuodamas būsimus darbus, iš anksto džiaugiasi R.Gudaitis. Vis dėlto čia pat patikslina, kad mėgsta savo profesiją – yra iš tų laimingų žmonių, kurie gerai jaučiasi tiek eidami į darbą, tiek iš jo grįždami.

41 metus mokytojaujančio garliaviečio kūrinys – iš ąžuolo išdrožtas antkapinis paminklas – puošia garsiausio Garliavos knygnešio, aušrininko, vaistininko Kazimiero Aglinsko simbolinį kapą Garliavos Jonučių kapinėse. 1924 m. mirusio šviesuolio kapas neišlikęs, tačiau R.Gudaičiui teko sutikti žmonių, liudijusių, kad antkapinis kryžius ant K.Aglinsko kapo anksčiau stovėjęs būtent šiose kapinėse.

"Kai skaptavau šį paminklą, dirbau kapinėse, būdavo, lieku vakare čia vienas – tokia tyla. Atrodo, tik mirusieji su manimi kalbasi ir tyliai man pritaria – sako, kad paminklo šiam žmogui seniai reikėjo. Mes žinome, kad buvo 20 Vasario 16-osios akto signatarų. Juos pagerbti, žinoma, reikia. Tačiau negalima pamiršti, kad buvo žmonės, kurie prikėlė, įsiūbavo Lietuvą. Tai knygnešiai, aušrininkai, varpininkai, Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai. Šviesuoliai. Toks buvo ir K.Aglinskas – pats šviesiausias žmogus šiame krašte XIX a. tautinio atgimimo laikais", – pasakoja mokytojas. Žavėdamasis kraštiečio darbais, jo patriotizmu, paminklą aušrininkui kukliai gyvenantis R.Gudaitis sukūrė savo lėšomis, nesitikėdamas nė cento atlyginimo. "Tai mano dovana šiam šviesuoliui ir Garliavai", – sako jis.

Siekia įamžinti istoriją

R.Gudaičio namų kiemą Garliavoje puošia jo paties sukurti medžio darbai: paminklas, skirtas pergalėms mūšiuose už Lietuvą (nuo Saulės mūšio 1236 m. iki 1991 m. sausio 13-osios, kurią mokytojas vadinu vienu iš mūšių už Lietuvos laisvę) įamžinti, prieverpstė. Namą ženklina medinis Garliavos herbas, Kauno rajono herbas ir trijų simbolių kompozicija, kurią būtų galima vadinti R.Gudaičio parašu medyje: stilizuoti susijungiantys partizanų, tremtinių ir Sąjūdžio ženklai.

Būsimiems medžio darbams mokytojas pasiruošia detalius brėžinius. Rodydamas didžiulį brėžinį, jis prasitaria svajojantis įamžinti 1940–1990 m. Lietuvos istoriją, tam jau ieškantis medžiagos. "Tai būtų skulptūrinė grupė, į kurią pasižiūrėję įvairių kartų atstovai, nors ir visai neišmanydami Lietuvos istorijos, iš karto suprastų, kas čia pavaizduota. Šiame darbe manęs visiškai nėra – remiuosi tuo, kas sukurta. Šioje vietoje būtų tremtinių žodžiai: "Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus." Po to – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio – partizanų ženklas ir žodžiai: "Krauju įrašėme ant žemės: per amžius būsi tu laisva." Tai žodžiai iš Tauro apygardos partizanų himno. Tauro apygarda – tai Suvalkija. Toliau – žodžiai "Lietuva brangi, mano tėvyne", – apie būsimą kūrinį aiškina pašnekovas. – Disidentinį judėjimą įamžinsiu Kryžių kalno motyvu ir apačioje – iš Biblijos psalmių žodžiai "Iš širdies gelmių tavęs šaukiamės, Viešpatie." Po to – Sąjūdis su šūkiu "Mūsų tikslas – laisva Lietuva, mūsų likimas – Lietuva. Tai 1989 m. vasario 16 d. Sąjūdžio Seimas, kuriame ir man teko dalyvauti, davė šią priesaiką prie Juozo Zikaro Laisvės angelo Karo muziejaus sodelyje. Po to – Kovo 11-oji įamžinama heraldiniu Vyčiu. Ir Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – paženklinta žodžiais "Į automatų šūvius jie atsakė skanduodami "Lietuva". Tai – Justino Marcinkevičiaus žodžiai, pasakyti atsisveikinant su žuvusiaisiais Sausio 13-ąją. Čia – Sausio 13-osios medalis: Laisvės angelas saugoja lietuvaitę."

Man rūpėjo ta veržli gyvybinė tautos srovė, vietovės žmonių siekis išsaugoti tai, kas iš tiesų vertinga, – kalbą, papročius, tradicijas, atskleisti tuos žmones, kurie net sunkiausiomis aplinkybėmis tai darė.

Garliavos Sąjūdžio tėvas

1941 m. birželio 14 d. per pirmąjį trėmimą į Sibirą buvo ištremtos dvi R.Gudaičio mamos seserys su šeimomis, mažais vaikais. "Šiauriau ir žiauriau nebuvo nei tos vietos prie Laptevų jūros, Arkties vandenyno. Ne visi iš jų šeimų sugrįžo. Kai kurių net kapelių neliko – nuplovė Laptevų jūra, – skaudžiausias giminės patirtis prisimena R.Gudaitis. – Spėjau užaugti tokioje atmosferoje su maldomis prieš miegą. Girdėdavau tetulių pasakojimus apie Sibirą, tik buvau prigrasintas tylėti. Man sakydavo: mokykloje elkis kaip visi, nes vėl išveš. Žinojome, su kuo ir ką kalbėti. Nepaisant to, sovietiniame saugume man buvo užvesta byla. Aš esu kilęs iš Kybartų. Ten klebonavo Sigitas Tamkevičius, teko su juo bendrauti, iš jo gauti religinės literatūros – ją skaičiau. Slapta priėmiau Pirmąją Komuniją, slapta susituokiau bažnyčioje, slapta krikštijau vaikus."

Kai pradėjo kurtis Sąjūdis, R.Gudaitis suprato, kad vyksta istoriniai dalykai, ir ėmė pats aktyviai juose dalyvauti. Mokytojas vietos gyventojų yra vadinamas Garliavos Sąjūdžio tėvu. Tuos laikus pašnekovas prisimena itin ryškiai. "1988 m. birželio 3 d. susikuria Sąjūdis, birželio 24 d. – pirmasis mitingas Katedros aikštėje, skirtas mūsų tautos atstovams palydėti į partinę konferenciją Maskvoje. Tame mitinge su didžiausiu džiaugsmu dalyvavau. Teko Garliavos krašto sąjūdžiui vadovauti, be galo puikių žmonių sutikti", – prisimena R.Gudaitis.

Jis buvo tas, kurio iniciatyva 1988 m. rugpjūtį daugelis Kauno rajono istorijos mokytojų užsirašė į Sąjūdžio grupę, o Garliavos 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kur jis tuo metu dirbo, į tokią grupę įsirašė visi mokytojai. 1991 m. Garliavos seniūnu dirbęs R.Gudaitis buvo vienas iš tų, kurie organizavo televizijos retransliavimo stoties Juragiuose gynimą. "Yra išlikęs kreipimasis į Juragių gynėjus – kaip elgtis, jei būtų prasidėjęs puolimas. Galiu pacituoti vieną sakinį: "Atėjus objekto užpuolimo momentui, glaudžiu žiedu apjuosime pastatą ir tvirtai susiėmę už rankų užtrauksime Lietuvos himną", – ryžtingą pažadą pažodžiui citavo pašnekovas.

Vis dar nustebina vaikai

Didelį pedagogo darbo stažą turintis mokytojas prisipažįsta, kad vaikai jį vis dar nustebina.

"Buvo toks epizodas: su penktokais mokomės temą "Mindaugas karalius". Aš skaitau Bernardo Brazdžionio eiles "Karaliaus Mindaugo priesaika": "Uždėjote karaliaus titulo karūną / Ne man uždėjot – Lietuvai". Ir aš nesakau mokiniams, kad jie atsistotų, bet jie visi atsistoja. Penktokėliai, mažiukai", – jaudinančias akimirkas iš pamokų brangina mokytojas.

Šiais laikais neretai pasitaiko, kad moksleiviai mokykloje beveik tuo pačiu metu švenčia dvi labai skirtingas šventes – Valentino dieną ir Vasario 16-ąją. Kartais vaikai mokytojo klausia, ar Valentino diena suderinama su tokia rimta švente kaip Vasario 16-oji. "Sakau: vaikučiai, viskas čia susiderina. Jūs laimingi – gyvenate laisvoje Lietuvoje. O tokių pat kaip jūs, mylėjusių ir svajojusių, gynusių Lietuvos laisvę lietuvių nukankinti kūnai nežinia kur žemėmis užversti. Sakau: padėkokite jiems už laisvą Lietuvą su tomis širdelėmis, kurias visiems klijuojate. Tai būna, kad po švenčių ant Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, kitų portretų randu priklijuotų širdelių. Taip Valentino diena ir Vasario 16-oji susiderina", – įsitikinęs pašnekovas.

Polinkį į dailę R.Gudaitis, matyt, paveldėjo iš savo mamos, kuri didžiuliais peizažais ištapydavo kambarių sienas. Mamos atminimą saugoja jos tapyta lauko siena R.Gudaičio šeimos namuose. Mažytę mokytojo dirbtuvėlę puošia kunigaikščių Lietuvos laikų žemėlapiai, 1930 m. sukurta Jano Matejkos "Žalgirio mūšio" paveikslo kopija, tų pačių laikų metalinis Vytauto Didžiojo portretas. "Turiu svajonę atkurtos Lietuvos šimtmečiui sukurti paminklą", – užsimena mokytojas ir rodo jo dirbtuvėlėje sukrautą ąžuolo medieną. – Svarsčiau, iš kur man ąžuolo tam darbui gauti. Pasipasakojau vienam žmogui – tas man savo turėtą medieną padovanojo."

Mokytojas džiaugiasi: dabar belieka laukti mokslo metų pabaigos, kada galės rimtai atsidėti šiam darbui. Kur galėtų iškilti toks paminklas? Tarsi teisindamasis, kad jis jokių dailės mokslų nebaigęs, mokytojas užsiminė iš pradžių planavęs ir šį paminklą statyti savo namų kieme. Tačiau Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė pasiūliusi jam garbingesnę vietą – netoli R.Gudaičio namų, Alyvų ir Maironio gatvių sankirtoje, kuriamą istorinės atminties parką. Šią vietą garliaviečiai anksčiau vadino Rusų pieva, mat čia sovietmečiu stūksojo specialiosios paskirties karinio dalinio Linksmakalnyje turtas – žvalgybos antenos. Dabar čia – tuščias laukas, kuriame prasidėjo parko įrengimo darbai. Ekskavatoriai čia šiuo metu formuoja tvenkinį. Siekiant įamžinti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, vėliau čia planuojama pasodinti 100 ąžuolų.

Himną paverčia skulptūra

Iki liepos 6 d. šiame parke, kuris dar neturi pavadinimo, turėtų iškilti ir garliaviečio Adolfo Teresiaus bei kitų tautodailininkų iš ąžuolo išskaptuotas Lietuvos himnas. Juozas Videika, Raimondas Blažaitis, Saulius Lampickas, Kazimieras Martinaitis, Algirdas Vaištaras ir A.Teresius, pradėję darbuotis rudenį, gegužę vėl rinksis Garliavos A.Mitkaus pagrindinės mokyklos kieme. Čia jų laukia iš didžiulių ąžuolo trinkų pradėta skaptuoti "Tautiška giesmė". Idėją šiai skulptūrinei grupei pasufleravo A.Teresius. "Kolegų prašiau pagalvoti ir pats mąsčiau, kaip gerai žinomą tekstą paversti skulptūra", – prisiminė idėjos autorius. Šeši medžio skulptoriai rudenį mokyklos kieme darbavosi iki pat pirmojo sniego. "Dar nebuvau taip ilgai dirbęs lauke. Iškritęs sniegas net mūsų palapines sulaužė – buvome priversti greitai nutraukti darbus", – prisimena pašnekovas.

Gegužę tautodailininkai tikisi skulptūrinę grupę baigti. Kad darbas vyktų sparčiau, savaitei vyrai apsigyvens mokykloje. "Manau, kad mes čia dirbdami mokiniams netrukdome. Priešingai, kai kurių dalykų juos išmokome. Rudenį, kai čia dirbome, visą savaitę kiekvieną dieną vaikai ateidavo nustatytu laiku ir sugiedodavo Lietuvos himną", – pasakoja A.Teresius.

Vasarą trijų garbingiausių Lietuvos tautodailės apdovanojimų – aukso vainikų – laureatą rečiau galima rasti namuose Garliavoje. Jis nuolatos dalyvauja tautodailininkų stovyklose, stato koplytstulpius, stogastulpius tai viename, tai kitame Lietuvos krašte. Laukdamas šiltesnių orų, kai galės pradėti darbuotis lauke, A.Teresius kuria mažesnės apimties darbus. Jo namuose rikiuojasi medinių figūrų eilės: Šventoji Šeima, kiti šventieji, angelai ir eiliniai mirtingieji, kurie, prisilietus talentingai tautodailininko rankai, atrodo visiškai neeiliniai. "Čia – mano žiemos darbai. Per ją, va, tai šiaučių, tai kriaučių, tai kiaušinių rinkėją išskaptuoju. Tai angelą su pasikeliančiu sparnu ar karvę su slaptomis durelėmis ir lentynėlėmis", – apie kuriamų medinukų paslaptis užsimena jų autorius. Ką tik juokavęs, netrukus pašnekovas prabyla rimtai – rodo kuriamą koplytstulpį, skirtą atkurtos valstybės 100-mečiui. "Dainų šventės metu, kas ketveri metai, Vilniuje vyksta didelės tautodailės parodos. Šis darbas greičiausiai važiuos į Vilnių. Kur jis paskui įsikurs – kol kas nežinau. Imdamasis šio darbo, ilgai galvojau, kaip mūsų kovą dėl laisvės pavaizduoti? Pasirinkau šv.Jurgio kovos su drakonu simbolį. Drakoną stengiausi išpiešti pačia baisiausia, negražiausia spalva. Tas drakonas gali būti ir rudasis, ir raudonasis priešas", – idėjas, sudėtas į tradicines liaudies meno formas, paaiškina tautodailininkas.

Parašė knygą apie Garliavą

Kita Garliavos patriotė – lituanistė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė, Garliavos Jonučių progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Inga Stepukonienė.

Negalima pamiršti, kad buvo žmonės, kurie prikėlė, įsiūbavo Lietuvą. Tai knygnešiai, aušrininkai, varpininkai, Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai. Šviesuoliai. Toks buvo ir K.Aglinskas – pats šviesiausias žmogus šiame krašte XIX a. tautinio atgimimo laikais.

Prieš šešerius metus ji ėmė rinkti medžiagą knygai apie gimtąjį miestelį.

"Gimiau ir augau Garliavoje. Nuo vaikystės buvo daug dalykų šioje aplinkoje, kurie kėlė susidomėjimą: apylinkių dvareliai, seni sulinkę kryžiai prie kaimų, kapai, prie kurių nebūdavo paminklų, bet kuriuos uoliai kažkas lankydavo ir puošdavo alyvomis. Atsivertus enciklopedijas, apie Garliavą tegalėjai perskaityti tik keturiolika eilučių ir nieko daugiau. Bet mano miestelyje visada sklandė ypatinga dvasia ir aš visada jaučiau, kad ši vietovė toli gražu nėra vien ilga važiuojamoji gatvė. Labai norėjosi ir sau, ir kitiems atsakyti į klausimą, kuo nuo seno garsi Garliava, kas ją kūrė, rūpinosi jos gerove, kokie žmonės čia gyveno", – motyvus imtis rašyti knygą prisiminė I.Stepukonienė. Dvejus metus rinkta medžiaga sugulė į tūkstančio puslapių solidžią monografiją "Garliava: laikas ir žmonės". Mokslininkė prisipažįsta: neretai po darbo universitete ir mokykloje valandų būdavo nelengva išsiruošti pas pašnekovus, bet rašyti buvo be galo malonu, jautė pareigą kraštiečiams. "Lyg ir nesunku buvo su ta medžiaga dirbti, ji tiesiog magnetizavo, nes teko atkurti ištisų šeimų, giminių istorijas, kurių ne viena buvo labai reikšminga ne tik šiam regionui, bet visai Lietuvai. Kartais būdavo sunku eiti pas žmones, informacijos pateikėjus, ieškoti jų miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose – nebeturėdavau jėgų. Tačiau aplankydavo nuojauta: jei pas tą žmogų dabar nenueisiu, galiu apskritai prarasti galimybę užrašyti jo liudijimus. Dvejus metus rinkau medžiagą, rašiau, per kitus dvejus knygą išleidau. Kol ji buvo išleista, dvylikos iš tų žmonių, su kuriais bendravau rinkdama medžiagą, jau nebebuvo tarp gyvųjų. Tad jei aš kažkada nebūčiau sėdus ant dviračio ar į automobilį, nevažiavus per Garliavos apylinkių kaimus, labai svarbūs dalykai būtų nuėję užmarštin", – lituanistė džiaugiasi laiku suspėjusi pakalbinti senuosius garliaviečius.

Užrašė daugybę pasakojimų

I.Stepukonienė, užrašiusi daugybę garliaviečių pasakojimų, stengėsi aprėpti įvairius laikotarpius ir sritis. "Ir miestelio ištakas, ir grafą Jozefą Godlevskį, apie kurį sklandė labai daug mitų, bet niekas nežinojo nieko tikro. Norėjosi ir užrašyti legendas, ir pagrįsti duomenis istoriniais šaltiniais, ir apskritai atkurti istorinio žmogaus paveikslą. Paskui – XIX a. atgimimo istorija.

Pasak knygos autorės, Garliava garsi tuo, kad čia lankydavosi Jonas Basanavičius. Mat čia gyveno geriausias jo draugas vaistininkas, vienas iš "Aušros" steigėjų, tuo metu draustų lietuviškų laikraščių ir knygų platintojas Kazimieras Aglinskas. Jie susipažino ir susibičiuliavo Maskvoje, kur J.Basanavičius studijavo mediciną, o K.Aglinskas – farmaciją. Baigęs studijas, 1885 m. K.Aglinskas Garliavoje atidarė pirmąją vaistinę. Kadangi turėjo daug medicininių žinių, jis ir gydydavo ligonius. "K.Aglinskas iki gyvenimo pabaigos išliko vienu iš J.Basanavičiaus asmeninių patikėtinių. Artimas bičiulis jam buvo patikėjęs savo namų raktą, skyręs atskirą kambarį. Jis J.Basanavičiui padėjo parvykti nuo Tilžės, kai šis grįžo iš Bulgarijos į Lietuvą, kartu su juo garlaiviu parplaukė, J.Basanavičių slėpė ir po Didžiojo Vilniaus Seimo 1905 m.", – lituanistės teigimu, J.Basanavičius ištisas savaites praleido Garliavoje ir jo prisiminimuose užfiksuota labai daug faktų iš gyvenimo čia. Bičiuliai daug vaikščiodavo po Garliavos apylinkes, rinko kraštotyrinę medžiagą, svarstė daug reikšmingų politinių ir visuomeninių lietuvių tautos klausimų.

Rašydama knygą, I.Stepukonienė daugybę valandų praleido archyvuose Vilniuje ir Kaune. Bene pačiu įdomiausiu atradimu knygos autorė vadina archyvuose rastas autentiškas, iki tol niekur neskelbtas nuotraukas, kur J.Basanavičius užfiksuotas Garliavoje, stovintis šalia K.Aglinsko namo, besižavintis tvenkinio vaizdu. K.Aglinskas Garliavoje subūrė literatų būrelį, kuriam priklausė Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Jonas Mačys-Kėkštas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis. Tai žmonės, turėję didžiulės įtakos pirmojo lietuviško laikraščio "Aušra" veidui, publikavę jame daug straipsnių, rašytų Garliavoje.

Išsaugoti tai, kas vertinga

Gausiai iliustruotoje monografijoje pirmą kartą plačiai pristatoma miestelio ir apylinkių istorija, tautinių bendruomenių, bažnyčių, dvarelių, mokyklų, medicinos įstaigų praeitis ir dabartis. Daug dėmesio skiriama įžymiems žmonėms, gyvenusiems ir dirbusiems Garliavoje, taip pat pokario rezistenciniam judėjimui regione. Garliava – Tauro apygardos, Birutės rinktinės žemė. Čia vyko svarbios partizaninės kovos, veikė legendinis partizanų vadas Juozas Lukša-Skirmantas, Jonas Aleščikas-Rymantas, Justinas Lelešius-Grafas ir kiti kovotojai, buvo leidžiama pogrindinė spauda. Renkant medžiagą knygai, jos autorei teko bendrauti su buvusiais partizanų ryšininkais, užrašyti jų liudijimus.

Ar rašant knygą dvejus metus trukęs darbas atsipirko? "Rašiau knygą savojo krašto žmonėms. Man buvo svarbu suteikti jiems, ypač jaunoms kartoms, žinių, pamatyti tą kelią, kuriuo šio krašto gyventojai ėjo iš praeities į dabartį. Praeitis visada įprasmina kažką labai svarbaus, neša žinią, tam tikrą vertybinį tautos kodą. Man rūpėjo ta veržli gyvybinė tautos srovė, vietovės žmonių siekis išsaugoti tai, kas iš tiesų vertinga – kalbą, papročius, tradicijas, atskleisti tuos žmones, kurie net sunkiausiomis aplinkybėmis tai darė, ir kartu atrasti formas, kaip visa tai perduoti toliau. Ši knyga irgi yra tokia forma. Man tai yra svarbiausia. Ir šiam, ir kitiems panašiems darbams atiduodu visą save, sunkaus darbo niekada nevengiau", – teigė knygos autorė.

I.Stepukonienės surinkta medžiaga remiasi kiti Garliavos pedagogai, istorinėmis temomis rengdami renginius ir projektus mokyklose. Knygos medžiaga remtasi ir Garliavos Jonučių progimnazijoje rengiant projektą apie miestelio žydus "Virtualus Garliavos štetlas". "Viskas, ką man pavyko sužinoti apie Garliavos žydus, yra sudėta į šią knygą. Daugiau žinių apie buvusius vietinius šios tautybės gyventojus kol kas neturime. Tačiau šie, kaip ir kiti tyrinėjimai, nesustoja", – užsiminė I.Stepukonienė.