Kaip čia nereaguosi, kai atkakėlis P. Gražuliui pakiša virtualią homovaivorykštę, siūlo jam pasilaižyti ir dėl to ima jaustis herojumi?

Apie seilėtą tarnystę valdantiesiems neverta net kalbėti, nes šiame pasaulyje turbūt nėra nieko labiau iškreipto už padlaižiavimą ir buką fanatizmą.

Dar paikiau, kad visas tas vaikščiojimas pavažiavusiais stogais pateikiamas kaip performansas, kuris ir taip yra apgailėtina antimeno sritis, kur prieglaudą randa epigonai, pusgalviai ir namudinio baroko kūrėjai. Užuot rūšiavę šakniavaisius arba turguje pardavinėję apatinius, jie pretenduoja į galimybę deklaruoti save, kaip reikšmingą sociumo dalį, nors realiai tėra padrika genetinė dėmė, kuriai išsigandęs Dievas taip ir nesurado tinkamos vietos šiame pasaulyje.

Kaip galima visuomenės vardu pagerbti asmenį, kuris niekur nedirba, kuris neduoda realios naudos tai visuomenei, tik veltėdiškai tiražuoja kvailystes, destrukciją ir dar reikalauja šitai laikyti gėriu?

O kokia apskritai Lietuvoje gali būti durniaus misija? Sovietmečiu tai buvo didžiavimasis baltu bilietu kišenėje. Dabar aktualiausių dokumentų nešiotis nereikia. Laisvoje šalyje gali daryti, ką nori – prisikalti giminę prie Seimo durų ir sakyti, kad tai performansas, skirtas Kovo 11-ajai.

Ir visai klaiku, kad tokie nežinia ką veikiantys dėmesio trokštantieji gauna ne tik valstybės paramą, bet ir biudžeto ištekliais sukalkuliuotų planinių apdovanojimų. Kaip galima visuomenės vardu pagerbti asmenį, kuris niekur nedirba, kuris neduoda realios naudos tai visuomenei, tik veltėdiškai tiražuoja kvailystes, destrukciją ir dar reikalauja šitai laikyti gėriu? Tai tikras pablūdimas, ponai.

P. S. Ar perduotumėte paramos kovojantiems ukrainiečiams per plevėsos ir lunatiko sąjungą? Gal geriau jau per J. Ohmaną arba Praeities žvalgą.

Suomijos Laplantijos universiteto leidinyje „Techno-voyeurism into a (performing) Body“ aprašytas tyrimas atskleidžia, kad, pritaikius EEG realaus laiko patirtis, leidžia savitai pažvelgti į atlikėją kaip į žmogų. Vidinė fizinė atlikėjo būsena per performansą gali būti įrašoma arba rodoma realiuoju laiku. Tai leidžia iš arčiau pažvelgti į menininko, pasinėrusio į gyvą pasirodymą, kognityvinę būseną.

Meninė M. Griniuk tyrimo dalis buvo vykdoma 2019–2021 m. įvairiose Šiaurės ir Baltijos šalių regiono meno vietose ir renginiuose – pavyzdžiui, Stokholme vykusiame „Supermarket Art Fair“, „Common Ground“ projekte Palangoje. Kūrėja išplėtojo įtraukiančius performansus, kurių metu sąveika su auditorija buvo pagrindinė meninės raiškos dalis, turėjusi įtakos M. Griniuk, kaip atlikėjos, kūno būsenai.

Atlikėjo būsena per performansą gali būti įrašoma arba rodoma realiuoju laiku.

Atlikti meniniai eksperimentai parodė, kad performansus formuoja ir veikia auditorija, pasirodymo vieta ir jo metu naudojami objektai, tokie kaip savadarbiai muzikos instrumentai, EEG įranga ar archyvinė medžiaga – nuotraukos, tekstai. Visi kartu jie daro įtaką tam, kaip atlikėja jaučiasi ir kokį pažintinį krūvį ji patiria.

„Realaus laiko patirtis suteikia žiūrovams galimybę autentiškai pažvelgti į atlikėją kaip į žmogų, patiriantį emocijas ir jaudulį atspindinčias fizines sąlygas atliekant gyvą meno kūrinį“, – aiškina M. Griniuk.

Atlikėjo pasirodymo vaizdo įrašo ir į garso bangas ir vaizdus paverstos smegenų veiklos rodiklių kombinacija galėtų būti įtraukiama į performanso meno kūrinio pristatymą muziejų ir meno galerijų publikai.

„Užfiksavus, kaip susivienija garsas, vaizdas ir įrašyta performansą atliekančio kūno vidinė būsena, galima parodyti, kad performansas nėra statiškas, o veikiau progresuojantis meninis veiksmas“, – teigia M. Griniuk.

M. Maslo nuotr

Gauti rezultatai gali priartinti tyrimus ir technologijas prie meno akademine prasme, pavyzdžiui, organizuojant performanso meno ugdymą meno akademijose.

„Galimybė sustiprinti ryšį tarp publikos ir atlikėjo, atskleidžiant atlikėjo kūno būseną, jaudina įvairiomis prasmėmis. Pirmiausia, technologijos leidžia mums išplėsti performanso įrašymo galimybes. Atlikėjo vidinė būsena visada buvo paslėpta pasirodymo dalis, kurią dabar galime stebėti – galima atsekti atlikėjo išgyventas jaudulio akimirkas“, – pastebi M. Griniuk.

Jos teigimu, atlikimo menas, ypač performanso meno ugdymas, galėtų pasinaudoti šiuo atradimu ir imtis novatoriškų veiksmų išnaudojant technologijas performansams kurti, juos patirti ir užfiksuoti. Tam net nebūtina naudoti EEG technologiją – galima pasitelkti biometrinius duomenis plačiąja prasme.

Performanso pradžia – penktadienį, spalio 14 d., 19 val. Nepriklausomybės aikštėje.

Kauno kultūros sostinė šiai metais sukūrė daug galimybių prakalbinti miestą ir jo miestiečius. „100 Kauno (at)vaizdų“ – tai menininkų kultūrinis tyrimas, kuriame dalyvauja miesto architektūra ir „miesto žiūrovas“.

„B. S. Gideikaitė kūrinio pristatymui pasirinko daug istorinių, sakralinių miesto mitų ir net romantinio patoso turinčią vietą. Nepriklausomybės aikštė simbolizuoja kultūrų samplaiką ir istoriškai susiklosčiusį verslo, politikos, kultūros ašių poslinkį, kurį geriausiai atskleidžia vietos architektūra: istorizmą – Kauno soboras, postmodernizmą – M. Žilinsko galerija, o centrines miesto gatves – pėsčiųjų alėjos specifika ir marga kavinių būtis. Labai svarbus su šiais aspektais susijęs nuolatinės kaitos pojūtis ir emocinis bruzdesys. Šioje sankryžoje susikerta rimtis ir žaismė, riba tarp aktualaus ir statistinio, asmeniško ir visuomeninio, realistinio ir ideologizuoto“, – teigia projekto kuratorius Ignas Kazakevičius.

B.S. Gideikaitė pristato asmeninę laiko viziją, kurią formuoja mūsų susitikimai. Pasak menininkės, kiekvienas kontaktas – laiko mainai, apskaičiuojantys žmogaus laiką žemėje. „Mes laiką matuojame įvykiais. Prisirišame prie datų ir pavardžių, praeities perrašymo iliuzijos, vilties, jog susitiksime „iš naujo“, susitiksime ten, kur geriau, saugiau, tobuliau. Saugiau ir geriau nebus. Visų laukia pokyčiai. Bet ne tie, kokių naiviai tikimės – progreso, gerovės ar lygybės. Žmogaus evoliucijoje yra svarbūs ne technologiniai ar socialiniai pokyčiai, tačiau laiko kaip sąvokos, laiko vertės pokyčiai. Mes iš naujo turime pasistengti suvokti laiko idėją, koncepciją, prigimtį. Meno kūrinys taip pat yra laiko matavimo vienetas, turintis pradžią ir pabaigą, savo vietą ir laiką. Menas reikalingas tam, kad padėtų nustatyti laiko vertę jūsų gyvenime. Kiek tau brangus mano laikas? Kiek tau svarbus tavo laikas – klausia autorė ir kviečia performanso metu įžengti aikštėje sukurtą laiko juostą.

Apie autorę

Bronė Sofija Gideikaitė 1999–2005 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno Dailės fakultete. 2009 m. VDA suteiktas dailės krypties meno licenciato laipsnis.

B. S. Gideikaitė 2008, 2011, 2013, 2016 m. yra pelniusi Lietuvos kultūros ministerijos stipendiją, dalyvauja tarptautinėse parodose, projektuose ir bienalėse Lietuvoje, Danijoje, Irane, Italijoje, Lietuvoje, Švedijoje, Ukrainoje, Vengrijoje.

Menininkė koordinavo meno kritikų ir kuratorių E. Lucie – Smith projekto „Trys pasauliai viename“ ir pirmojo Nicolas Bourriaud vizito Lietuvoje (projektas „Prestižas. Šių dienų fantasmagorija“) pristatymus Lietuvoje.

Lygiagrečiai meninei veiklai B. S. Gideikaitė vykdo ir mokslinius tyrimus, kurių rezultatas – 2009 m. atkurta karališkosios Lietuvos – Lenkijos valdovo Augusto II (Stipriojo) vėliava, kuri yra saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Lauko scenos gale plūduriuoja juodas objektas, kuris prasidėjus pasirodymui grėsmingai juda link publikos. Tai – didžiulė oro pagalvė, keliaujanti iš vienos scenos vietos į kitą. Tarytum praryjanti ir išspjaunanti šokėjus, kurie iš jos ištrūkę sustingsta, virsta skulptūromis.

Pirmiausia išspjaunama baltoji šokėja. Ji rami, tiesi, žvelgianti kažkur į tolį. Ji – išskirtinė, vienintelė balta. Kiti atlikėjai vilki juodais kostiumais. Peršasi mintis, kad yra vaizduojama kova tarp gėrio ir blogio. Tik kas čia blogiukas?

Intensyvėjant muzikai žmogiškųjų skulptūrų pasirodo daugiau. Jos vis sudėtingesnės: šokėjai veikia nebe po vieną, bent poromis. Pozos, veidų išraiškos pasakoja dramatiškas, galbūt net katastrofiškai tragiškas istorijas, susijusias su žmogaus būties trapumu, baimėmis.

Atlikėjai išgyvena individualius potyrius ir kiekvienas jų reprezentuoja vis kitą sukrėtimą. Artėjant prie kulminacijos judesiai intensyvėja: paslaptingoji juodoji pabaisa apsupama, aplink ją bėgiojama lyg stengiantis suklaidinti ar įvilioti į spąstus. Šokėjai vienijasi, stengiasi rasti sprendimą kilusiai problemai. Objektas tampa vieninteliu blogiu, kurį bandoma suvaldyti. Pastarajam pakilus į orą, atrodo, kad katastrofos išvengta ir situacija vėl tampa valdoma. Tarsi nugalimas nežemiškas priešas, o žmonijai nebelieka jokios grėsmės.

Impulsas: performanso „Wreck“ atlikėjai inspiravo žiūrovus kurti savas interpretacijas. / M. Plepio nuotr.

Atlikėjai išgyvena individualius potyrius ir kiekvienas jų reprezentuoja vis kitą sukrėtimą.

Objektu manipuliuojama visoje erdvėje, priartėjant prie žiūrovų tiek, kad pirmose eilėse esantys gali jį paliesti. Kai kurie jų sustingę laukia ir leidžiasi praryjami, kiti – stumia juodą debesį nuo savęs, bandydami priešintis. Viso pasirodymo metu išlaikoma įtampa, kurią dar sustiprinama muzika.

Performansą pristatant Kačerginėje efektą sustiprino prapliupęs lietus. Apniukęs dangus stiprino niūrią pasirodymo nuotaiką, o veiksmui rutuliojantis į gerąją pusę nušvito saulė. Tai dar labiau įtikino patikėti tuo, kad po kiekvienos sunkios kovos ateina ramybė ir palengvėjimas.

Performansas palieka nemažai vietos interpretacijai ir savų reikšmių kūrimui. Tai šiek tiek sunkina aiškios žinutės komunikavimą. Per 50 minučių – tiek trunka kūrinys – galima pasakyti arba labai daug, arba labai mažai. Šiuo atveju veiksmas kiek ištemptas ir lėtokas. Nors tema ne nauja, jos pateikimas įdomus, tačiau to neužtenka, kad viso pasirodymo metu būtų išlaikytas žiūrovo dėmesys.

Nepaisant to, atlikėjai – daugiausia vaikai – verti aplodismentų už kantrybę ir susitelkimą. Tai kūrinys, skirtas žiūrovui, labiau norinčiam ne aktyviai įsitraukti į veiksmą, o leisti skleistis vaizduotei.

L. Lapelytė teigia, kad šis darbas yra apie kontrolės praradimą. „The Mutes“ kviečia išgirsti neįprastus, dažnai nutilusiųs balsus ir skatina permąstyti vakarietiškos muzikos tradicijos normas, atskiriančias neturinčius muzikinės klausos.

Kūrinio tekstas – britų rašytojo Seano Ashtono novelės „Gyventi Žemėje“ (angl. „Living In A Land“) ištraukos, parašytos beveik vien neigiama forma. Knygoje pasakotojas kalba apie tai, ko niekada nedarė, nebedaro ar nedarys. Šios veiklos ir mintys atliepia mūsų pačių išgyvenimus nepritampant ar jaučiant spaudimą elgtis pagal įsigaliojusias taisykles. Projekto kuratorė Elsa Coustou sako, kad „The Mutes“ yra mūsų visuomenės metafora: „Kūrinys kviečia būti tolerantiškesniems, išgirsti individualius balsus ir kvestionuoti priemones, kuriomis formuojamas kolektyvinis balsas.“

Parodos erdvė virto trapiu dilgėlių sodu, kurį specialiai šiai instaliacijai užaugino Paryžiaus sodininkai. Dilgelės, nepaisant gydomųjų savybių, paprastai laikomos piktžolėmis, šioje parodoje sustiprina simbolinę kūrinio prasmę, kuria siekiama atsisakyti įprasto skirstymo į kategorijas.

Tikiuosi, kad mes tapsime geresniais klausytojais.

„Muzika šiek tiek primena įsidilginimą: gal ir nelabai malonu, bet primena apie mūsų pačių kūnišką buvimą erdvėje. Įdomu, kaip performansas skambės po mėnesio. Laikas tikriausiai pakeis atlikėjų santykį su kūriniu ir pačiais savimi“, – pasakojo L. Lapelytė.

Instaliacijoje eksponuojami batai nuožulniais padais ir keraminės skulptūrinės rampos – šie objektai primena apie mūsų visuomenės nestabilumą ir įkūnija naujos pusiausvyros galimybę. Aplinka sustiprina simbolinę kūrinio reikšmę, kuriuo siekiama atsikratyti stereotipinio mąstymo pagal taisykles ir atrasti vietos daugiabalsiškumui. „Tikiuosi, kad mes tapsime geresniais klausytojais“, – pridūrė menininkė. 

„The Mutes“ / R. Juškevičiūtės nuotr.

Performanso „The Mutes“ scenografiją sukūrė architektas Mantas Petraitis („Implant Architecture“), kostiumus – Paryžiuje kurianti dizainerė Eglė Cekanavičiūtė („Gowns for Sport“). Garso takelį įrašė L. Lapelytė kartu su muzikantais John Butcher, Angharad Davies, ir Rhodri Davies.

Parodą lydės renginių programa, kurioje – pokalbis su kuratore E. Coustou ir kuratoriumi, rašytoju Raimundu Malašausku bei saksofonisto John Butcher, smuikininkės Angharad Davies ir garso menininko Lee Patterson koncertas.

Paroda meno fondo „Lafayette Anticipations“ galerijoje Paryžiuje veiks iki liepos 23 d.

Jis prasidėjo performansu „ritUAlas“, kuris vyko prie pagrindinio įėjimo į teatrą, o vėliau peraugo į pokalbį, prie kurio, be renginio kūrėjų, kviesti prisijungti visi susirinkusieji. Šio renginio idėjos autorė – Elžbieta Latėnaitė, prie įgyvendinimo prisidėjo Lietuvos menininkai ir Lietuvoje gyvenančios ukrainietės.

„ritUAlo“ kūrėjams išeities tašku tapo emocijos ir jausmai, kuriais gyvename po lemtingo vasario ketvirtadienio – iš vienos pusės, pyktis ir neviltis dėl Ukrainos žmonėms sukelto skausmo, iš kitos pusės – susižavėjimas tų žmonių stiprybe, begaliniu laisvės troškimu, kultūra.

„Rusų teroristų vykdomo genocido Ukrainoje žiaurumai, ukrainiečių herojiškumas bei turtingos tos šalies kultūros atskambiai jau kelis mėnesius yra tapę Lietuvos žmonių kasdienos leitmotyvu. Rodos, Ukraina visada su mumis – jei ne minties centre, tai bent kamputyje, net ir miegant. Šiuo performansu norėjosi per Ukrainos ir Lietuvos liaudies muziką ir Lietuvoje mažai žinomą krump šokio stilių patyrinėti emocijas, kuriomis gyvename nuo vasario 24 d. Tai ir sielvartas, ir įniršis, ir meilė Ukrainos žmonėms, ir dėkingumas, kad gyvename laisvoje šalyje, ir nežinomybė dėl ateities... Kaip išjausti karą ir kaimynų skausmą? Kaip išjausti savo bejėgystę ir baimę? Kviečiu performanso metu pabūti su Ukraina, su savo emocijomis, leisti sau jausti viską, kas kyla“, – prieš renginį sakė idėjos autorė E. Latėnaitė.

Renginyje, kaip skelbiama Lietuvos nacionalinio dramos teatro pranešime, skambėjo aranžuotos lietuvių ir ukrainiečių liaudies dainos, kurios keisdamos viena kitą kūrė dialogą tarp dviejų tautų, atskl ukrainiečių kalbos ir liaudies muzikos grožį. Karo sukeltas emocijas siekta perteikti per krump šokį, kuris pasižymi aštriais, energingais, iš pažiūros agresyviais judesiais.

Laisvas gatvės šokio stilius krumpas susiformavo JAV juodaodžių kultūroje paskutiniajame 20 a. dešimtmetyje. Tuo metu šalyje siautėjo nusikalstamos gaujos, gatvėse buvo daug smurto, tad jauniems žmonėms šokis tapo viena iš nedaugelio išgyvenimo formų. Ir nors gaji nuomonė, kad tai neapykantos šokis, iš tiesų taip nėra. Tai išsilaisvinimo, išgyvenimo, taikos šokis. Lietuvoje krump’as nėra labai populiarus, o Ukrainoje jo scena nemaža.

Prie kūrybinio proceso prisijungė dainininkė Kristina Jurevičiūtė, šokėjas Romanas Andrejevas, Vokalinio meno tinklo atlikėjai Vaidas Bartušas ir Viktorija Šedbaraitė, Lietuvoje prieglobstį radusios ukrainietės Karyna Černiavska ir Kateryna Piddubna, LNDT aktorės Rasa Rapalytė ir Ramunė Skardžiūnaitė, šiuolaikinio meno kūrėja, skulptorė Ona Juciūtė. Po performanso pabūti ir pakalbėti pakvies vertėja, miško terapijos gidė Mila Monk.

Vilniečius ir miesto svečius festivalis pasitiko su nauju šūkiu – „Šviesa visada laimi“ – skatindamas tiek miestus apgaubiančios nakties, tiek sukrečiančių nūdienos įvykių tamsą išsklaidyti kultūros šviesa.

Penktadienį nuo 18 val. A. Jagelavičiūtė pristatė išskirtinį performansą. Pagrindinė jo mintis – pabrėžti socialinių tinklų ir anoniminių komentatorių daromą žalą.

Pačiame sostinės centre – Aušros Vartų g. 7. – vien apatiniais dėvinti A. Jagelavičiūtė atsisėdo ant žemės ir laukė, kol į ją iš šalia padėtų kibirų bus mėtomi pomidorai. Negana to, buvo paleistas įrašas, skambėjo įvairūs pikti komentarai, kurių yra sulaukusi žinoma moteris.

Ž. Gedvilos/BNS nuotr.

A. Jagelavičiūtė dar prieš renginį visuomenę supažindino su pasirodymo idėja.

„Kiekvieną kartą atverdami nešiojamąjį kompiuterį mes pasineriame į siurrealų pasaulį. Jame po netikromis anketomis slepiame savo identitetą, vardą, savo unikalias patirtis ir istoriją. Po susigalvota sintetine asmenybe ištirpsta atsakomybės, realus situacijos suvokimas ir dažnai – net žmogiškumas. Apsiginklavę skaitmeniniu „automatu“ mes tratiname žodžius į kairę ir dešinę visai negalvodami, kad žodžiai lyg kulkos sminga į visai neišgalvotus, bet tikrus, gyvus žmones.

Mes išliejame tulžį besislėpdami po išgalvotais vardais ir vėl šypsomės visiems į veidą grįžę į tikrąjį save.

Mes be jokio gailesčio švaistomės vertinimais nuolat pabrėždami, jog tai – nieko baisaus, tiesiog – tokia mano nuomonė. Mes mėtomės sąvokomis „demokratija“ ir „mano teisė“ lyg tai būtų leidimas savo egzistencinį skausmą perduoti kitam žmogui jo net neatsiklausus.

Mes išliejame tulžį besislėpdami po išgalvotais vardais ir vėl šypsomės visiems į veidą grįžę į tikrąjį save. Bet ar kada nors mes išties grįžtame iš ten? Į tikrąjį save? Ar mes vis dar mokame sakyti tiesą į akis, net jei ir skaudžią? O kas yra tikroji tiesa? Kaip skaitmeninės kakofonijos kontekste mes suprantame, kas yra tikroji tiesa, kuri negali būti nutylėta, ir kiek drąsos mums liko savo žodžius paversti veiksmais? Atėjo laikas prisiimt atsakomybę“, – aprašoma idėja „Kultūros nakties“ programoje.

Ž. Gedvilos/BNS nuotr.

Šokiruojantis garsios moters performansas truks iki vidurnakčio.

Visą savaitę Pakuonyje rezidavęs šokėjas, menininkas Petras Lisauskas dirbo su vietos bendruomene: kvietė kelti rūpimus klausimus, pažvelgti į savo vidinį aš ir iš naujo atrasti šokio judesį. Pagrindine medžiaga čia tapo molis – ši medžiaga pasirinkta dėl jos daugiasluoksniškumo ir praktiškumo.

„Žmogus buvo sukurtas iš žemės pagal Dievo atvaizdą ir ši legenda panaši skirtingose kultūrose, religijose. Molis – puiki medžiaga, nes jis išraiškingas ir patogus naudoti ar pernaudoti“, – paaiškino P.Lisauskas.

Išsikėlę rūpimus klausimus bendruomenės nariai lipdė, o tada iš procese naudotų judesių kūrė choreografiją. Menininkas dalijasi, kad be molio rankose atkartotas judesys abstraktus, tačiau, pasitelkus fantaziją, tiek jį atliekančiam, tiek ir stebinčiam prisipildo įvairiausių prasmių, kurios ateina pagal vidinį norą matyti, mintyse esančias ar įvardytas temas.

Kamertonas – tai la nata, kuri yra atskaitos taškas dainuojantiems. Šis kūrybinis procesas kvietė pabudinti vidinius kamertonus, susipažinti su Tomo Mertono asmenybe ir, svarbiausia, šiuolaikiniu šokiu. Menininkas prisimena, kad vienas atropologų apie žmogaus prigimtį yra pasakęs: pirmiausia pradedama dainuoti, tik tada kalbėti; pirmiausia pradedama šokti, tik tada išmokstama vaikščioti. Šiandieniame pasaulyje kiekvienas turime leisti sau tai iš naujo patirti.

Šią savaitę šiuolaikinis šokis atkeliavo į Kėdainius, kur šokio menininkė, choreografė I.Puišytė-Šidlauskienė dirba su vietos jaunimu. Pasirinkę miesto vietą jaunieji šokėjai tyrinėja jos istoriją, o kūrybinėms dirbtuvėms įpusėjus jų kūnai prabils surinktais faktais.

Kūnai ir istorija susijungs per šokio vyksmą „Prabylantys kūnai“, kurio metu žiūrovai miesto erdvės istoriją galės išvysti nauju kampu. Šis performatyvus įvykis tiesiogiai įtraukia Kėdainių istoriją ir yra skirtas miesto jubiliejui.

Žmogus buvo sukurtas iš žemės pagal Dievo atvaizdą ir ši legenda panaši skirtingose kultūrose, religijose. Molis – puiki medžiaga, nes jis išraiškingas ir patogus naudoti ar pernaudoti.

„Mėgstu kurti netradicinėse erdvėse, tad Kėdainių miesto erdvės įprasminimas man labai artimas ir įdomus. Kėdainiečiai pasiūlė keletą vietovių, iš kurių pasirinkau būtent Rinkos aikštėje esantį Rotušės kiemelį: jis jaukus, jame stovi skulptūrų alėja ir slypi ne viena istorija, kurią žino tikrai ne visi. Vieta ne tik graži vizualiai, bet ir įdomi savo praeitimi. Nuvykus į pasirinktą vietą buvo labai džiugu matyti, kaip rezidencijoje dalyvaujančiam jaunimui atsivėrė fantazija. Žvelgėme ir į tai, kaip tam tikri faktai daro įtaką žmogaus emocinei būsenai, kaip reaguoja žmogaus kūnas ir iš to gimsta judesys. Taip mes kuriame ir taip mūsų kūnai prabyla kiemelyje glūdinčia istorija. Tikiu, kad tai bus išskirtinis kūrinys Kėdainiams ir miestiečiams“, – kūrybinio sumanymo užkulisiais dalijasi kūrėja I.Puišytė-Šidlauskienė ir pabrėžia, kad birželio 11-ąją 12 val. kiemelyje prabils ne tik kūnai, bet ir sienos.

Kita programos „PROmetėjas“ dalyvė Ema Senkuvienė savo meninę rezidenciją „Posūkiai“ pristatys birželio 15–16 d. 13 val., 17 d. 17 val. Veiverių kultūros ir laisvalaikio centre.

„PROmetėjas“ – tai šiuolaikinio šokio sklaidos programa Kauno regione. Inicijuota šiuolaikinio šokio atstovų, ji vienija regiono kultūros centrus, skatindama jų tarpusavio bendradarbiavimą ir tobulėjimą, o gyventojams suteikia kokybišką ir įvairų turinį, šiuolaikinio šokio spektaklius, menines rezidencijas ir edukacijas. Šiemet „PROmetėjas” keliauja net po dvylika vietovių.

Lietuvos kultūros tarybos, Prienų, Kauno ir Kėdainių rajonų, Kaišiadorių savivaldybės remiamą programą organizuoja Akademijos kultūros centras, Balbieriškio kultūros ir laisvalaikio centras, Birštono kultūros centras, Josvainių kultūros centras, Kaišiadorių kultūros centras, Kėdainių kultūros centras, Krakių kultūros centras, Prienų kultūros ir laisvalaikio centras, Kauno rajono Ramučių kultūros centras, Veiverių kultūros ir laisvalaikio centras, Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centras, Žiežmarių kultūros centras. Partneriai: Lietuvos šokio informacijos centras, Šiuolaikinio šokio asociacija.