Taip jis kalbėjo penktadienį Briuselyje, kur pristatė Lietuvos veiksmų planą Indijos ir Ramiojo vandenynų regionui.

„Lietuva neseniai priėmė pirmąją Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono strategiją ir yra tvirtai pasiryžusi naudotis naujomis galimybėmis regione, ypač tokiuose sektoriuose kaip elektronika, biotechnologijos, lazeriai ir atsinaujinanti energija. Be to, sustiprinome savo diplomatinį buvimą atidarydami ambasadas Australijoje, Pietų Korėjoje, Singapūre ir prekybos atstovybę Taipėjuje“, – pranešime cituojamas G. Landsbergis.

Europos Sąjungos (ES) Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono užsienio reikalų ministrų forume jis pristatė Lietuvos Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono strategiją bei veiksmų planą, kuriuo siūlo šio regiono šalims kartu dalyvauti tarptautinių formatų iniciatyvose dėl taisyklėmis grindžiamos pasaulio tvarkos stiprinimo.

Anot G. Landsbergio, norint užtikrinti Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono klestėjimą reikia kurti atsparesnę ekonomiką, kuri yra mažiau pažeidžiama prievartos ir kitų iššūkių.

„Ekonominė prievarta buvo įmanoma tol, kol nepasiekėme ekonominės ir energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos. Dėl šių priežasčių mūsų pastangos buvo sutelktos į ilgalaikes strategijas, skirtas pagerinti ekonominį atsparumą, stiprinti energetinį saugumą ir diversifikuoti eksporto rinkas“, – kalbėjo ministras.

Stiprindama ryšius su su Pietryčių Azija, Bendrija siekia sumažinti priklausomybę nuo Kinijos.

Lietuvos institucijos pabrėžia, kad išaugęs eksportas į kitas Indijos ir Ramiojo vandenyno šalis atsveria smukusią prekybą su Kinija.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda yra sakęs, kad Kinija veikiau yra strateginis ES priešininkas nei partneris, o Bendrijos narių požiūris į šią Azijos šalį po truputį keičiasi.

„Tai yra pirmoji Lietuvos Ambasada Pietryčių Azijoje. Kviečiame daugiau Lietuvos įmonių naudotis Singapūru verslo startui mūsų regione“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė ministras V. Balakrishnanas.

Ministro teigimu, Lietuva ir Singapūras turi daug panašumų.

„(...) Abi esame mažos valstybės, kurios labai priklauso nuo prekybos ir esame taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos rėmėjos“, – sakė V. Balakrishnanas pridurdamas, kad jo valstybėje jau veikia lietuviškas verslas.

„Čia yra įsikūrusios 39 Lietuvos įmonės, apimančios finansus, biotechnologijas ir inžineriją“, – pažymėjo jis.

Penktadienį ambasados atidaryme Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sveikinimo kalboje pažymėjo, kad tai dar vienų vartų atvėrimas į Pietryčių Aziją, kuris skatins ekonomikos plėtrą ir inovacijas tarp valstybių.

„Ši ambasada iš tiesų yra naujo Lietuvos santykių su Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono ir stiprėjančios draugystės su Singapūru simbolis. Kaip mes mėgstame sakyti Europoje, už mūsų ir jūsų laisvę“, – sakė G. Landsbergis.

ELTA primena, kad Lietuvos ambasada Singapūre buvo atidaryta praėjusių metų pradžioje, pablogėjus santykiams su Kinija.

Ambasada taip pat akredituota Indonezijos Respublikai, Malaizijai, Tailando Karalystei, Vietnamo Socialistinei Respublikai ir Pietryčių Azijos valstybių asociacijai (ASEAN).

Ministras verslo atstovams pristatė pagrindines Vyriausybės programos ekonominės diplomatijos iniciatyvas: strateginę diversifikaciją, Lietuvos atstovavimo tinklo plėtrą, ypatingą dėmesį skirdamas Pietryčių Azijos valstybėms. Užsienio reikalų ministerijos pranešime nurodoma, kad artimiausiu metu planuojama atidaryti Lietuvos ambasadą Pietų Korėjoje ir Singapūre, taip pat stiprinti atstovavimą Japonijoje ir Australijoje.

„Pietryčių Azijos regiono valstybių ekonominis potencialas nėra iki galo išnaudotas. Matome daug galimybių mūsų verslui ne tik eksportuoti lietuviškas aukštos pridėtinės vertės prekes ar importuoti gamybai reikalingus produktus, bet ir sulaukti daugiau investicijų iš demokratinių valstybių tame regione“, – susitikime sakė G. Landsbergis.

Verslo atstovai diskusijoje išreiškė pritarimą ministerijos siūlomoms ekonominio atstovavimo tinklo plėtros kryptims, didžiausią prioritetą teikiant Pietų Korėjai, taip pat ieškant naujų galimybių verslui ir kitose regiono šalyse: Singapūre, Taivane, Indonezijoje, Vietname ir Tailande.

Susitikime taip pat aptartos ir priemonės iškeltiems tikslams pasiekti. Valstybės biudžete numatytas didesnis finansavimas ekonominei diplomatijai leis jau šiemet sustiprinti ambasadas prioritetinėse šalyse ir skirti daugiau lėšų ekonominei veiklai. Planuojama iki 2024 metų užtikrinti, kad visose dvišalėse ambasadose būtų ekonomines funkcijas atliekantys darbuotojai.

Malaizijoje kvapą atima ne tik vietos gyventojų kultūra, bet ir oras. Nors temperatūra vasarą vidutiniškai pakyla šiek tiek daugiau kaip 30 laipsnių, klimatas čia drėgnas, klampus ir reikalaujantis kantrybės. Todėl į Malaizija su vyru išsiruošusi kelionių ekspertų agentūros komandos narė Rasa Levickaitė kelionei pasirinko lapkričio pabaigą. Tai neturistinis sezonas, kai 27–28 laipsnių oras malonus, o Pietų Kinijos jūros vanduo lepina 23 laipsnių šiluma. Į jos pakrantėje esantį Kuantan kurortą keliautojai atvyko tuo metu, kai turistų mažiau, o viešbučiai pustuščiai. Tada personalas apdovanoja išskirtiniu dėmesiu, o jo ypač nestokoja vietiniai „gyventojai“ – beždžionėlės.

Bezdžionėlės pasiruošusios apvogti, viešbučio personalas – apdovanoti

Keliautojai į rytinėje Malaizijos dalyje esantį Kuantan miestą, įsikūrusį šalia to paties pavadinimo upės žiočių ir jūros, atvyko dienai. Ir tokio trumpo laiko, anot pašnekovės, pakako nepamirštamam įspūdžiui susidaryti.

„Labiausiai kurorte įstrigo ne paplūdimys ar šilta jūra. Tik išėjome iš viešbučio ir negalėjome patikėti tuo, ką matome: prieš akis lingavo didžiulis medis, nusėstas būrio beždžionėlių. Iš pirmo žvilgsnio, simpatiškų mielų gyvūnėlių, tačiau, kaip paaiškėjo, tikro turistų bei viešbučio darbuotojų siaubo. Beždžionėlės lenda į kambarius, juos siaubia, vagia viską: maistą, akinius, auskarus, gali atsisegti kuprinę ir pasiimti, ką tik pageidauja“, – prisimena kelionių ekspertė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Moteris sako, jog gyvūnai kažko ypatingai blogo nepadarys: dalis turistų netgi leidžia jiems lipti ant galvos, kiti – fotografuoja. Tuo tarpu pašnekovė su vyru apie beždžionėlių būdą žinojo, todėl apsisaugojo, iš anksto paslėpę akinius ir telefonus, tačiau akimirksniu iš ausies buvo išsegtas auskaras!

Ir jei gyvūnai stebina akiplėšiškumu, vietiniai žmonės – savotišku svetingumu. „Registruojantis viešbutyje, administratorius ne kartą pabrėžė – kambaryje yra mini baras. Tačiau mūsų veidai rodė: net nesiruošiame juo naudotis. Tuomet išdidžiai darbuotojas sako: „Gerai, aš jums viską, kas yra mini bare, pažadu kaip dovaną šiai parai“. Grįžtame į kambarį, atidarome šaldytuvą, o ten – mažytis sulčių pakelis, skardinė gazuoto gėrimo ir šokoladukas“, – šypsosi pašnekovė, pasakodama apie viešbučio administratoriaus dosnumą.

Kvala Lumpūras: miesto chaosas įspūdingos architektūros šešėlyje

Visiškai kitokia nei siūbuojančių palmių, vešlių tropikų miškų ir smėlėtų paplūdimių lepinamas Kuantan kurortas – Malaizijos sostinė Kvala Lumpūras. Milijoninis miestas nuolat bruzda, knibžda ir, anot keliautojų, atvykusiuosius pasitinka lietuviams neįprastu, bet Azijai būdingu chaosu.

„Važiavome iš oro uosto ir mūsų vairuotojas beveik visą dėmesį buvo sutelkęs ne į kelią, o į savo telefoną. Žiūrėjo kačiukų vaizdo įrašus, rašė žinutes, naršė socialiniuose tinkluose, dėjo širdeles ant draugų įrašų ir tai darė lėkdamas 120 km/h greičiu. Juokavome, kad jo kartos jaunuoliai, matyt, nemoka vairuoti, nežiūrėdami į ekraną“, – su šypsena pasakojo moteris.

Asmeninio archyvo nuotr.

Malaizijoje pašėlę ne tik vairuotojai – Kvala Lumpūras yra tikras iššūkis ir pėstiesiems. Norėdami mieste kirsti gatves, jie privalo pereiti požemines ir antžemines perėjas, o už kai kurias ir susimokėti po 5–10 euro centų. Dėl įspūdingos miesto struktūros net kitoje gatvės pusėje matomas restoranas, kelionių ekspertės teigimu, pasiekiamas tik įveikus daugybę laiptų.

Iš tolo ryškiai pastebimi Kvala Lumpūro Petronas bokštai dvyniai. Ilgą laiką jie buvo aukščiausi pasaulyje – kurtas kaip Malaizijos pasaulinės galios simbolis, šis postmodernistinės architektūros pasididžiavimas pavadintas šalies sostinės XXI a. ikona.

Kitas Kvala Lumpūro urbanistinės kultūros šedevras – National Mosque of Malaysia. Pasak ekspertės, ši įspūdinga ultramoderni mečetė visiškai neprimena tradicinių maldos namų. Asketiškas architektūrinėmis detalėmis, bet dvasiniu įkvėpimu turtingas statinys – neabejotinai vertas dėmesio objektas Malaizijos sostinėje.

Šventiko kaprizai ir lietuvis, vadinamas naujuoju Banksy

Daugybės dėmesio šalyje sulaukia ir garsieji Batu Caves laiptai. Ryškios ir spalvotos 272 pakopos, vedančios į urvus ir šventyklas, ypač noriai fotografuojamos socialinių tinklų mėgėjų, tačiau neseniai jų perdažymas sukėlė vietos paveldo ir religinės bendruomenės prieštaravimų.

„Batu Caves galima išvysti ir iš tolo plieskiančią aukso spalva dažytą induistų karo dievo Murugan statulą, tačiau mus labiausiai nustebino viršuje esančioje šventykloje vykusios apeigos, kuomet paženklinama tikinčiųjų kakta. Įdomu tai, kad žymą gauna ne visi. Atbūni apeigas, o šventikas sako: „Ne, tau nebus“. Žmonės nuoširdžiai įsižeidžia ir supyksta“, – įspūdžiais iš šiaurinėje Kvala Lumpūro dalyje esančių Batu Caves dalijasi kelionių ekspertė.

Pykčio, kritikos, liaupsių bei susižavėjimo objektu Malaizijoje tapo ir populiarumo laiptais į socialinių tinklų viršūnes šalyje užkopęs lietuvis Ernestas Zacahrevičius. Garsieji jo grafičiai – „Lego“ figūrėlės Džohor Bahru mieste, kavą siurbčiojantis senis Ipe ar interaktyvus ant dviračio važiuojančių berniukų kūrinys Džordžtaune aptarinėjami valdžios, vietinių ir turistų. Ryškūs gatvės meno darbai – vieni populiariausių bei labiausiai fotografuojamų Malaizijoje, o autorius užsienio žiniasklaidos netgi pavadintas naujuoju Banksy.

Kada ir su kuo vykti į Tailandą?

Pažįstantieji Tailandą, ypač po jį keliaujantieji jau ne vienerius metus, sako, kad 50 proc. ar net didesnė dalis atostogų sėkmės priklauso nuo to, kaip kelionei pasiruošite dar būdami namuose. Jei planuojate vykti savarankiškai, pirma užduotis – nutarti, kuriuo metų laiku ryšitės nuotykiui, ir pradėti ieškoti lėktuvo bilietų, vėliau – apgyvendinimo paslaugų pasiūlymų. Jei planavimui daug laiko neturite ar nesate tikri, kaip sudėlioti maršrutą, kad per turimą laiką atsiskleistų kuo daugiau šalies paslapčių, pravartu naudotis kelionių agentūrų paslaugomis.

„Tailandas – viena sparčiausiai populiarėjančių kelionių krypčių tarp poilsiautojų ir Lietuvos. Pastebime, kad išankstiniai kelionių užsakymai šia kryptimi, lyginant su 2017 metais, išaugo 25 proc. Tai nepamirštamų patirčių, laukinės gamtos, smaragdinės jūros, plačių paplūdimių ir azijietiškos gastronomijos rojus. Šioje šalyje keliautojai linkę praleisti nuo 12-os iki 14-os dienų. Keletą dienų pabuvę Bankoke, poilsiautojai išvyksta aplankyti vieną ar du kurortus, kad išvystų šalies įvairovę“, – poilsiautojų iš Lietuvos keliavimo įpročius trumpai apibūdina Tailando kelionių ekspertė, „Baltic Tours“ atstovė Ramunė Krivkaitė.

Dažniausiai atostogas Tailande poilsiautojai planuoja nuo spalio pabaigos iki kovo pabaigos. Tai laikas, kai šalyje iškrinta mažiausiai kritulių ir yra didžiausia tikimybė, kad visa išvyka bus paženklinta šiltų saulės spindulių. Kita vertus, kad ir kurį mėnesį pasirinksite keliauti, paprastai temperatūra nenukrinta žemiau 25 °C, tad keliautojams Tailando klimatas draugiškas ištisus metus.

R. Krivkaitės patirtimi, į Tailandą dažniausiai keliauja bičiulių kompanijos, poros ir šeimos su ūgtelėjusiais vaikais. Anot kelionių ekspertės, priklausomai nuo to, su kuo keliausite, reikės gerai pagalvoti, ką veikti ir kaip sudėlioti atostogų maršrutą. Jei skrendate smagiai praleisti laiką su draugais, tikriausiai norėsite, kad atostogos būtų aktyvios, netrūktų adrenalino. Puikus pasirinkimas – apsilankyti salose, išbandyti nardymo ir paviršinio nardymo (angl. snorkeling) atrakcijas, užsukti į Samujo salą, garsėjančią naktiniu gyvenimu. O gal nuspręsite keletui dienų nutolti nuo civilizacijos ir apsistosite tiesiog ant vandens plūduriuojančiuose džiunglių nameliuose Khao Sok nacionaliniame parke.

„Keliaujantieji su šeima svajoja apie šiek tiek ramesnes atostogas, ilgesniam laikui apsistoja vienoje ar keliose vietose, atranda saugius paplūdimius, kuriuose visiems šeimos nariams smagu šokinėti per bangas. Galbūt nuspręsite visa šeima drauge pasigaminti tailandietiškus pietus. Tokią paslaugą Puketo saloje siūlo talentingoji virtuvės šefė Pat. O kai norėsis aktyvesnių pramogų, galima leistis į vandens atrakcionų parkus ar zoologijos sodus, populiarūs – Bankoke esantys „Siam Park City“ ir „Dusit Zoo “, – pataria R. Krivkaitė.

Viza verčiau pasirūpinti iš anksto

Dar vienas svarbus namų darbas, kurį reikės atlikti prieš išvykstant atostogų, – pasirūpinti Tailando Karalystės viza. Ją gauti galima Vilniuje įsikūrusiame Tailando Karalystės garbės konsulate arba Bankoko tarptautiniame oro uoste. Tailando Karalystės garbės konsulo padėjėja Jurgita Semenauskienė, atsakinga už vizų skyriaus darbą, pataria viskuo pasirūpinti dar būnant Lietuvoje, likus maždaug mėnesiui ar dviem iki kelionės. Anot specialistės, turistinė viza, kurią gausite atvykę į Bankoko oro uostą, galios 15-a dienų, viza, kurią išduoda Konsulatas, galioja 60-imt dienų.

„Gyva žmonių eilė, kurioje sezono metu gali tekti laukti dvi ar tris valandas, yra nepatogumas, su kuriuo neretai susiduria norintieji gauti turistinę vizą Bankoko oro uoste. Tai labai aktualu keliautojams, kurių Bankoke laukia jungtinis skrydis, pavyzdžiui, į salas. Jei iki persėdimo į kitą lėktuvą turite tik valandą ar dvi, galite ir nespėti. Taip pat oro uoste skiriasi vizos mokestis. Konsulate ji kainuoja 30 Eur, oro uoste – 50 Eur“, – esminius skirtumus įvardija J. Semenauskienė.

Dokumentai, kuriuos reikia pateikti norint gauti turistinę vizą: galiojantis pasas (nuo įvažiavimo į Tailandą dienos jis turi galioti pusę metų), viena nuotrauka, lėktuvo bilietų kopija, taip pat reikės užpildyti specialią anketą. Viza konsulate išduodama per 5-ias darbo dienas. Tiesa, Tailando Karalystės garbės konsulo padėjėja atkreipia dėmesį, kad svarbu įvertinti, ar kelionėje jums pakaks vienkartinės vizos.

„Būna, kad į Tailandą nuvykę poilsiautojai sumano pirkti ekskursiją į Kambodžą, išvyksta į šią šalį ir sugrįžti į Tailandą su vienkartine viza jau nebegali. Taigi reikėtų žinoti, jums prireiks vienkartinio ar daugkartinio įvažiavimo į šalį“, – teigia specialistė.

Prieš atostogas – dar keli rebusai

Šiuo metų laiku termometro stulpelis Tailande apsistojęs ties 30 °C, tad keletas porų marškinėlių trumpomis rankovėmis, šortų, kepurė nuo saulės ir basutės yra nepakeičiami atostogų atributai. Visgi, šalis tokia įvairialypė, kad ir lagamino turinio prireiks gerokai įvairesnio.

„Gatvėje vyrauja šiluma ir drėgmė, o prekybos centruose, traukiniuose, muziejuose dėl oro kondicionierių gali būti 10-imt laipsnių vėsiau. Todėl patartina turėti ir lengvų šiltesnių drabužių. Jei keliausite į žygį po džiungles – pravers patogūs sportbačiai, marškinėliai ilgomis rankovėmis. Nepamirškite, kad į šventyklas negalima patekti su šortais, reikia pridengti kojas, pečius. Tiesa, jei kokį drabužį ir pamiršite įsidėti, ne bėda, viską, ko gali prireikti kelionėje, atrasite viename iš milžiniškų Tailando turgų. Kainos juose nesikandžioja, be to, dar galima ir pasiderėti“, – pataria „Baltic Tours“ kelionių ekspertė R. Krivkaitė.

Kalbant apie kainas, kelionių specialistės teigimu, naudinga žinoti, kad Tailande jos svyruoja priklausomai nuo sezono ir lankomos vietovės – kuo daugiau turistų, tuo norima prekė gali kainuoti brangiau. Daugiausia lėšų teks paskirti susisiekimo ir apgyvendinimo paslaugoms, tačiau kainos neturėtų sukelti šoko. Pavyzdžiui, kilometras važiavimo taksi kainuoja apie 30 euro centų, o nakvynė viešbutyje dviem asmenims – nuo 15 Eur. Vakarienė restorane dviem žmonėms vidutiniškai kainuos 15 Eur, masažas – šiek tiek daugiau nei 5 Eur. Išsikeisti Tailando batus patariama jau nuvykus į šalį, palankiausią kursą siūlo miestuose esančios valiutų keityklos.

„Tailandas – tolima, egzotiška, spalvinga ir nepamirštama šalis, kurią aplankius norisi sugrįžti ir dar kartą. Tiesa, mūsų kultūrai ji išties tolima, todėl natūraliai iškyla įvairiausių klausimų – nuo reikalingų dokumentų iki tinkamos aprangos. Atlikus visus namų darbus ir atsakius į kylančius klausimus, kelionė bus maloni, sklandi ir be nemalonių netikėtumų“, – tikina R. Krivkaitė.

Pirmoji pažintis su Pietryčių Azija klaipėdietei Indrei Pužaitei pažėrė prieštaringų emocijų. Įprastas egzotiškų šalių, kuriuose viešėjo mergina, įspūdžių "paketas" – užburianti gamta, nuostabus maistas, draugiški žmonės. Tačiau kai kurių vaizdų klaipėdietė prisipažino nesapnavusi nė baisiausiame košmare.

Visa manta – kuprinėse

Tarptautinių ryšių skyriaus koordinatore Socialinių mokslų kolegijoje dirbanti I.Pužaitė kelionės, kurios metu turėjo aplankyti Tailandą, Vietnamą bei Kambodžą, laukė ir su nekantrumu, ir su nerimu.

Viena vertus, nemažai keliaujančiai merginai tai buvo pirmoji išvyka į Azijos šalis. Kita vertus, pasirinktos kelionės maršrutui įveikti Indrė ir jos vaikinas Nerijus Augaitis nusprendė skirti nemažą laiko tarpą – mėnesį atostogų.

"Į kelionę išsiruošėme visus būtinus daiktus susikrovę į porą kuprinių – nenorėjome apsisunkinti ir apsikrauti nereikalingais daiktais. Todėl tokį bagažą galėjome paprasčiau transportuoto iš taško A į tašką B", – pasakojo Indrė.

Daug naudingų patarimų mergina sulaukė iš savo draugo, kuris prieš tai buvo keliavęs po Pietų Ameriką, kurios metu aplankė Kostą Riką, Panamą.

"Man tai buvo savotiškas iššūkis, nes į keliones mėgstu pasiimti daug daiktų. Tiesą sakant, ir taip prisikroviau visko per daug", – šyptelėjo pašnekovė.

Anot klaipėdietės, iš tiesų patekus iš žiemos į vasarą pakako simbolinio garderobo – kelerių marškinėlių, patogių batų, vieno kito šiltesnio drabužėlio, nes vakarop oras atvėsdavo.

Drakono pėdsakais

Išvyką pora neatsitiktinai suplanavo Naujųjų metų išvakarėse. Pašnekovės teigimu, šia proga norėjosi pasprukti kažkur toli ir patirti ypatingų įspūdžių.

Didžiąją metų šventę klaipėdiečiai sutiko aukščiausiame Bankoko pastate. "Pasielgėme labai turistiškai – užsidėjome varnelę privalomų aplankyti objektų sąraše", – šmaikštavo Indrė.

Tailando sostinė klaipėdietei paliko gyvybingo, spalvingo, modernaus miesto įspūdį – pasitaikius galimybei, simboliškai Bankoke viešėjusi mergina čia būtinai apsilankytų dar kartą.

Indrė prisipažino, kad Vietname labiausiai troško aplankyti Halongo įlanką. "Pasakiau sau, kad jei jos nepamatysime, kelionė bus perniek", – kalbėjo pašnekovė.

Anot legendos, šį pasakišką gamtos kampelį sukūrė drakonas, skridęs virš užutekio – esą toje vietoje, kur jo uodega paliesdavo vandenį, atsirasdavo sala.

Po visą įlanką, kuri yra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, išsibarstę daugiau nei 3 tūkst. salų ir įvairių formų uolų. Didžioji dalis salų – negyvenamos. Keliautojai užsisakė dviejų dienų kruizą laivu, jo metu aplankė negyvenamąsias saleles, urvus, iki kurių yrėsi kanojomis.

"Draugai patarė netaupyti, pasirūpinti geru laivu, ir tikrai neprašovėme, pasirinkę 5 žvaigždutes – puikios apgyvendinimo sąlygos, aukščiausio lygio virtuvė ir aptarnavimas. Teko girdėti, kad už menką kainą "gerais" pasiūlymais susivilioję turistai gauna kajutes su tarakonais", – kalbėjo keliautoja.

Patogumams netaupė

Vis dėlto šių gyvių ir kitokių parazitų merginai kelionės metu teko pamatyti apsčiai. Indrė iki šiol su siaubu prisimena tuntus tarakonų traukinyje, kuriuo klaipėdiečiams teko keliauti naktį.

"Šis vaizdas mane iš tiesų šokiravo – su siaubu galvojau, kaip tokiame traukinyje reikės miegoti. Tai buvo baisiausia kelionės patirtis", – prisipažino pašnekovė.

Indrė svarstė, jog turbūt daugeliui vakariečių pirmoji artima pažintis su šiomis Azijos šalimis – ypač Vietnamu ar Kambodža – sukelia lengvą kultūrinį šoką.

"Kelionę skrupulingai suplanavome, perskaičiau nemažai informacijos įvairiuose forumuose, bloguose, tad tikrai žinojau, ko tikėtis. Tačiau realybė pranoko mano įsivaizdavimą. Kadangi esu pedantiška švarai ir tvarkai, turbūt sunkiausia buvo susitaikyti su antisanitarinėmis sąlygomis", – šypsojosi klaipėdietė.

Ne atsitiktinai keliautojai apsisprendė netaupyti poilsio ir aptarnavimo sąskaita.

"Tikrai nesiekėme pakeliauti kuo pigiau, rinkomės ne nakvynės po 5 dolerius, o gerus viešbučius. Tiesiog per dieną gavus dozę nuovargio bei įspūdžių, be to, ne visada pačių nuostabiausių, norisi normaliai pailsėti, galiausiai – elementarios švaros", – pripažino pašnekovė.

Kai "yes" reiškia "no"

Šiandien Indrė su šypsena prisimena dirgiklius, kurie ėmė kartinti kelionę jau pirmosiomis dienomis.

"Pavyzdžiui, Hanojų ir Halongo miestelį skiria apie 150 km atstumas. Tačiau mes juos įveikėme per daugiau nei 4 valandas. Be to, reikia nusiteikti, kad autobusas niekada neišvažiuos laiku. Tarkime, jei turi išvykti pusę dešimtos, pajudėsi tik dvyliktą. Vairuotojas laukia, kol susirinks daugiau žmonių, kol kažkas atveš kažkokį siuntinį. Absoliutus chaosas, – patyrė keliautoja. – Nors mes ir atostogavome, norėjosi daug visko nuveikti, kiekviena minutė atrodė brangi, o čia turi tuščiai laukti. Galiausiai nusprendėme į tai žiūrėti filosofiškai – gali nervintis kiek nori, bet vis tiek nieko nepakeisi."

Užmerkę akis į sanitarijos reikalus, keliautojai neatsisakė paskanauti ir gatvėje gaminamų valgių. Indrė juokavo, jog pavyko išlikti gyviems ir sveikiems, be to, pripažino, kad maistas labai gardus.

Kaip susikalbėti su vietiniais, anot pašnekovės, – atskira tema.

"Forumuose buvau skaičiusi, kad keliaujant nesunku susišnekėti angliškai. Tačiau iš tiesų – be šansų. Kai kokio nors vietinio paklausi, ar kalba angliškai, jis visada atsako: "yes". Bet tuo viskas ir baigiasi, nes daugiau nesugeba pasakyti nieko. Gal kai kurie žmonės ir kalba angliškai, bet mums su tokiais susidurti laimė nenusišypsojo", – prisiminė pašnekovė.

Miestas – tarsi siuvykla

Keliautojų Vietnamo maršrute buvo numatytas ir dar vienas objektas, priklausantis pasauliniam UNESCO paveldui – Hojano miestas.

Anot pašnekovės, ši vieta turistus traukia ne tik tradicine medine architektūra, bet ir savotiška atrakcija. Mieste veikia gausybė siuvyklų, kuriose svetimšaliai siūdinasi ne tik įvairiausius apdarus, bet ir avalynę. Tokiomis lauktuvėmis apsirūpino ir klaipėdiečiai, iš Hojano išvykę jau su specialiai tam įsigytu lagaminu. Pasiekę Fukuoko salą, klaipėdiečiai laiką skyrė aktyviai pramogai – nardymui rifuose. Didžiausia Vietnamo sala garsėja nuostabaus grožio balto smėlio paplūdimiais.

Net ketvirtadalį kelionės laiko pora skyrė poilsiui Kambodžai priklausančioje Koh Rongo Samloemo saloje.

"Užburianti laukinė gamta ir jokio ryšio su aplinkiniu pasauliu. Gyvenome viloje vos 10 metrų nuo jūros. Tokio žydrumo vandens dar nebuvau mačiusi. Iš pradžių atrodė, kad trūksta veiklos, judesio, o po to atsipalaidavome ir mėgavomės absoliučia ramybe, šiluma, saule, nieko neveikimu bei puikiu maistu", – šypsojosi Indrė.

Saulėtekis šalia šventyklos

Pašnekovė prisipažino, jog į Kambodžą vargu ar dar ryžtųsi grįžti.

Nyku, netvarkinga, skurdu – Indrės akimis, be nuostabių salų šioje šalyje būtų verta išvysti nebent tokius didingus žmogaus kūrinius kaip Angkore stūksančios šventyklos. Ankoras laikomas didžiausiu religinių statinių kompleksu pasaulyje, kurio pagrindinė puošmena – dievui Šivai skirta Angkor Vato šventykla.

"Tai užburiantis įspūdingo dydžio ir grožio kūrinys. Prie šios šventyklos tradiciškai žmonės pasitinka saulėtekį. Galiu patikinti – nerealus jausmas", – šypsojosi Indrė.

Klaipėdietė apgailestavo, jog dėl laiko stokos Saigone nepavyko išbandyti trumpų maisto gaminimo kursų.

"Tiems, kurie keliaus į Vietnamą, labai rekomenduočiau sudalyvauti tokiose kulinarinėse pamokose. Tai ir smagi atrakcija, ir galimybė sužinoti kažką naują, ypač jei mėgstate gaminti", – patarė pašnekovė.

Leidžia įvertinti, ką turime

Indrė prisipažino, jog bene labiausiai grįžusi į Lietuvą pasiilgta tenykščio maisto ir, žinoma, šilumos.

"Manau, vien dėl to vietiniai gyventojai yra labai laimingi žmonės. Tik labai gaila, kad turėdami tokią gražią gamtą, jie jos netausoja, nemyli, nes tiek tam tikrose vietose pačiose salose, tiek miestuose stūkso gausybė šiukšlių", – pasakojo mergina.

Vis dėlto Indrė neneigė, jog nešvara ir skurdas nublanksta prieš nuoširdaus bendravimo bei naujų potyrių džiaugsmą.

"Grįžęs iš tokių kelionių suvoki, kaip mes gerai gyvename. Mums tikrai nėra dėl ko dejuoti. Ten žmonės nieko neturi, jie gyvena baisiai, bet yra nuoširdūs, draugiški ir niekuo nesiskundžia", – įvertino pašnekovė.

Prieš dešimtmetį milijonus gyvenimų sugriovusio cunamio pasekmės vis dar jaučiamos. Stichinė nelaimė turėjo įtakos ne tik Pietryčių Azijos regiono politinei ir ekonominei padėčiai, bet paskatino pokyčius ir kitose šalyse. Lietuvoje po cunamio buvo įkurtos seisminių stebėjimų stotys, kurios fiksuoja įvairiausius virpesius visame pasaulyje: nuo žemės drebėjimų iki atominės bombos bandymų.

„Turime dvi gerai veikiančias modernias seismologines stotis. Viena yra Paberžėje, Kėdainių rajone, kita stotis veikia Žemaitijos nacionaliniame parke. Mūsų stotys gauna signalus iš viso pasaulio. Matome visus didesnės galios žemės drebėjimus tolimiausiuose pasaulio kraštuose“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas.

Benamiais liko 1,5 mln. žmonių

Prieš dešimt metų, gruodžio 26-ąją, Pietryčių Azijoje aušo eilinis rytas: Indonezijoje Sumatros krantus buvo nusėdę žvejai, Šri Lankoje pakrantės traukiniais riedėjo šimtai keleivių, Tailande atsidarinėjo paplūdimio restoranai, šilto oro išsiilgę Kalėdų šventėjai iš viso pasaulio ruošėsi dar vienai nuostabių atostogų dienai, o Havajų Ramiojo vandenyno cunamių stebėjimo centro darbuotojai, kaip kasdien, tikrino įrangą. Niekas iš jų tuomet nežinojo, kad greit taps vienos baisiausių stichinių nelaimių liudininkais.

Cunamį, nusinešusį daugiau kaip 220 tūkst. gyvybių ir 1,5 mln. žmonių palikusį benamiais, sukėlė itin stiprus – 9,3 balo – povandeninis žemės drebėjimas. Vertikalių Žemės plutos judesių sukelto cunamio galia buvo dukart stipresnė nei visų per Antrąjį pasaulinį karą panaudotų karinių ginklų, įskaitant atomines bombas.

Šiaurės Sumatra Indonezijoje, kur ir buvo epicentras, tada Šri Lanka, Indija, Tailandas, Maldyvai, Somalis... Praėjus dviem valandoms, daugiau kaip 500 km/val. greičiu sklidusios bangos aukštis vandenyne siekė 60 cm, o pakrantėse banga pakilo tiek, kad aukštis vietomis siekė iki 30 m aukščio.

Šiandien internete gausu dokumentinių filmų, o žiniasklaidos atstovai grįžta apsidairyti, kaip per dešimtmetį atstatytos gyvenvietės.
BBC žurnalistas Andrew Hardingas apsilankė Ačehe, Šiaurės Indonezijoje, vienoje iš labiausiai nukentėjusiųjų vietų. Miestai ir kaimai ten buvo praktiškai nušluoti, žuvo per 160 tūkst. žmonių.

„Esu kelių aukštų pastate, viename iš skirtų prisiglausti, jeigu pasitaikytų dar vienas cunamis. Čia gali suprasti, kaip panaudoti 7 mlrd. dolerių, tarptautinės bendruomenės surinktų po cunamio. Pamenu, kad prieš 10 metų čia buvo nuverstas kiekvienas medis, nugriautas kiekvienas namas, o dabar pastatyta 140 tūkst. namų, nutiesta 3,5 tūkst. km naujų kelių. Kai kalbiesi su žmonėmis, supranti, kad niekas nė sekundei nepamirš to, kas nutiko, bet beveik visi sako, kad jų gyvenimai, šalies ekonomika dabar geresni nei prieš cunamį“, – pasakoja A. Hardingas.

Po cunamio padaugėjo vaikų namų

Dar daugiau istorijų – apie netektis. Pietų Indijoje, Nagapattinamo mieste, kur žuvo 6 tūkst. žmonių, daugiausia žvejų šeimos, agentūros „Reuters“ kalbinta šeima iš penkių vaikų per cunamį neteko keturių. Vyras iš sielvarto vis gėrė, nors vaikų pora susilaukė ir po cunamio: viena mergaitė mirė anksti, o berniukas gimė negalintis vaikščioti.

Indijos kaimuose dukros, jei nėra sūnų, kartais dėl didelio kraičio reikiamybės suvokiamos kaip našta. Todėl motina Lakshmi kasdien sapnuoja košmarus apie per cunamį dingusius vaikus ir itin išgyvena dėl sūnaus ateities. Jos vyriausioji dukra Saranya sako, kad tėvo negebėjimas susitaikyti su nelaime kainavo brangiai.

„Vos tik baigėsi pinigai iš cunamio kompensacijos fondo, prasidėjo problemos. Mums labai sunku. Tėvas nepadeda. Nuolat barniai ir gėrimas“, – sako Saranya.

Tailande po cunamio atsirado daugiau vaikų namų. Ban Than Namchai fondas įsteigė namus, kuriuose padėjo šeimoms ir vaikams, tapusiems našlaičiais. Šiandien, po dešimties metų, ten likę tik du vaikai, tiesiogiai paveikti didžiulių bangų, o kiti – iš sutrikusių šeimų, kurias, kaip sako „Reuters“, išlepino tarptautinė parama.

Apie cunamio istorijas sukurtas ne vienas filmas, pavyzdžiui, ispanų „Pragaras rojuje“, pasakojantis apie Tailande atostogavusią šeimą, kurios visi penki nariai liko gyvi. Jie vieni kitus rado ne iš karto. Vėliau moteris išgyveno 18 plastinių ir kojos operacijų, bet sutiko kurti apie tai filmą, norėdama pagerbti tuos, kuriems likimas nebuvo toks dosnus.

Antroji nelaimė parodė, kad pasiruošta netinkamai

Nors tiksliai nuspėti žemės drebėjimų vis dar negalima, Lietuvos geologijos tarnybos direktorius J. Satkūnas sako, kad prieš 10 metų įvykusi katastrofa paveikė visą pasaulį. Jis pasikeitė ir tuo, kad stichines nelaimes vis dėlto galima nuspėti tiksliau.

„Po to didžiojo cunamio tikrai daug kas patobulėjo. Pavyzdžiui, UNESCO okenografijos komisija iniciavo ir sukūrė cunamių perspėjimo sistemą, kurioje dalyvauja Indijos vandenyno šalys. Šių metų rugsėjo mėnesį buvo vykdytas eksperimentas: susimuliuotas arba, kitaip sakant, sumodeliuotas 9,1 magnitudės žemės drebėjimas. Atrodo, kad suveikė ir visos šalys gavo perspėjimo signalus“, – aiškina J. Satkūnas.

Jis priduria, kad šioje srityje daug pasistūmėję yra amerikiečiai, kurių monitoringo, perspėjimo sistema veikia visame Ramiajame vandenyne. Jie naudoja slėgio daviklius, nuleidžiamus į jūros ar vandenyno dugną. Dėl hidrofizinių savybių šie davikliai pajunta, kai prasideda didesnis bangavimas ar net cunamis.

2012-aisiais Ačehas, labiausiai nukentėjęs miestas, gavo siaubingą priminimą, kaip yra nepasiruošęs kitai nelaimei. Įvykęs 8,6 balo žemės drebėjimas nusinešė mažai aukų, bet gelbėjimas ir evakuacija buvo chaotiški. Nors girtasi patobulintomis perspėjimo sistemomis, kai kurie žmonės Tailande, Pukete, sakė nieko negirdėję, ir, anot jų, galingos perspėjimo sirenos liko tylios. Bangos tąkart nebuvo, bet jei būtų buvusi, niekas nežino, kiek aukų būtų nusinešta vėl. Ekspertai ir pareigūnai sutinka, kad visame regione perspėjimo sistemos tebeturi daug trūkumų, o perspėjimai žmonių laiku nepasiekia dėl biurokratijos ar geografinių sąlygų.

Lietuvos seismologijos stotys gali užfiksuoti ir atominę bombą

„Sistemos tikrai atsirado, bet yra tokių atvejų, kai korupcija ar viešųjų pirkimų principas, kuriuo siekiama viską įrengti kuo pigiau, pakišo koją“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro lektorė Daiva Repečkaitė. Anot jos, ten, kur sistemos veikia, informacija kartais nepasiekia žmonių.

Ji pasakoja, kad, bendradarbiaujant su vokiečių mokslininkais, Indonezijoje buvo pastatyti plūdurai, kurie turėjo veikti kaip ankstyvo perspėjimo sistema, tačiau gyventojai nelabai mokėjo su jais elgtis. Todėl, D. Repečkaitės teigimu, plūdurai buvo apgadinti.
„Kai kurie mokslininkai mano, kad, jeigu dar kartą kiltų tokio lygio nelaimė, nežinia, ar būtų daug geriau pasiruošta. Turi būti numatyta, koks yra pats geriausias kanalas: ar  radijas, ar SMS žinutės, ar kita – kaip tiems gyventojams sužinoti, kad jau reikia sprukti, evakuotis. To gali imtis vietinės institucijos“, – pastebi ekspertė, pridurdama, kad dėl visų šių sprendimų turi būti priimti specialūs potvarkiai. Esą paprastai, kol informacija pasiekia vietinius gyventojus, ji turi apeiti labai didelį ratą. Anot D. Repečkaitės, tai ir yra silpnoji grandinės dalis.

Perspėjimo sistemos, išdygusios nuo beveik nulio 28-iose šalyse, kainavo daugiau nei 400 mln. dolerių. Geriau nei UNESCO prižiūrima Indijos vandenyno cunamių perspėjimo sistema, anot ekspertų, yra pasiruošusios Japonijos sistemos.

Lietuvoje po cunamio, įvykusio Pietryčių Azijoje, pasak J. Satkūno, atsirado iki tol neegzistavę labai plataus diapazono nuolatinių seisminių stebėjimų stotys. „Turime dvi gerai veikiančias modernias seismologines stotis. Viena yra Paberžėje, Kėdainių rajone, kita stotis veikia Žemaitijos nacionaliniame parke. Mūsų stotys gauna signalus iš viso pasaulio. Matome visus didesnės galios žemės drebėjimus tolimiausiuose pasaulio kraštuose“, – sako J. Satkūnas.

Jis pamini, kad, jei kur nors susprogdinama atominė bomba, tai iš karto taip pat matoma. Anot pašnekovo, seismologijos stotyje matomi bet kokie virpesiai: tiek sukelti gamtos jėgų, tiek žmogaus. J. Satkūno teigimu, Lietuva seisminių stebėjimų srityje yra tikrai stipri. Iki minėtų stočių atidarymo stebėjimai taip pat buvo atliekami, bet dabar tai galima padaryti geriau.

Turizmas nuniokotose šalyse atsigauna

D. Repečkaitė sako, kad nelaimė Pietryčių Azijos regione pakeitė ir politinių procesų eigą. Pasak jos, šis cunamis yra ypatingas dėl savo ekonominių ir politinių padarinių. Iki šių dienų tai buvo didžiausia pagalbos operacija pasaulyje.

„Tai turėjo labai didelių padarinių, nes bendradarbiauti arba bent jau stengtis bendradarbiauti ėmė tokie veikėjai, kurie anksčiau nelabai rasdavo bendros kalbos arba apskritai nepagalvodavo, kad reikėtų kažką veikti kartu. Išskirtinis šiame kontekste yra Indonezijos vyriausybės ir sukilėlių separatistų susitaikymas“, – tvirtina D. Repečkaitė.

Ji pasakoja, kad 2005 m. buvo pasirašyta sutartis tarp nuniokotos provincijos Ačecho ir Indonezijos centrinės valdžios. Lygiai taip pat šia galimybe pasinaudojo ir Tailando vyriausybė. Ekspertės teigimu, ten susitarimas nepasiekė tokio aukšto lygio, bet buvo išspręsta iki tol kilusi problema dėl pakrantėse įsikūrusių kaimų, kurių nebuvo galima iškeldinti.

Kalbantis su Lietuvos kelionių agentūrų vadovais ir Pietryčių Azijoje per 10 metų buvusiais žmonėmis, visi pasakoja, kad pakrantės tviska ir daug kas atstatyta. Verslininkai, klausinėję savęs, ar turistai į šias šalis kada nors sugrįš ir ar norės degintis tose vietose, kur žuvo tiek žmonių, šiandien jau turi teigiamą atsakymą.

„Buvo skirta labai daug paramos ir ta parama pasiekė ne tik vyriausybes, ne tik NVO, bet ir pelno siekiantį privatų sektorių. Turizmu ėmė verstis ir tos bendruomenės, kurios anksčiau to nedarydavo. Jos pamatė, kad yra galimybė. Turistų srautai vis dėlto buvo ilgam sumažėję“, – aiškina D. Repečkaitė, pridurdama, kad tai buvo postūmis dar labiau stengtis.

Anot jos, kai kurie nelaimę sugebėjo išnaudoti: atsirado cunamio muziejus, gidai turistams rengia ekskursijas, kurių metu pasakoja, kaip viskas atrodė po cunamio ir kaip viskas buvo atstatyta.

Mažėja gyvenimui tinkamų plotų

Kalbant apie prieš 10 metų vykusios nelaimės aukų skaičių, paminima, kad gruodį atostogautojų iš vėsesnių šalių buvo itin daug. Be to, pakrantėse apsigyvenančių žmonių skaičius tuo metu labai augo. Apie tai užsimena ir Geologijos tarnybos direktorius J. Satkūnas.
„Turėtų būti kažkoks kitoks pasiruošimas, kad žmonės nenukentėtų. Reikia vengti pavojingų vietų. Žinoma, lengva pasakyti. Žinome, kad 60 proc. pasaulio gyventojų yra susikoncentravę pakrančių zonose – pačiose pavojingiausiose vietose“, – sako J. Satkūnas.

Jam prieštarauja D. Repečkaitė, aiškindama, kad tinkamo gyventi ploto, ypač Azijoje, sparčiai mažėja, nes vyksta upių deltų sūrėjimo procesas. Ji pateikia pavyzdį, kad Bangladeše beveik nebėra žemės plotų, kuriuose gyventojai galėtų verstis bet kokia sausumos veikla.
„Japonijoje, kai įvyko nelaimė, irgi buvo kalama, kad gal gyvenama per arti vandens, bet nėra kur. Gal tada reikėtų kalnuose įsikurti? Tinkamos sausumos nelabai yra. Kita tinkama alternatyva galbūt būtų iškirsti miškus, bet nelabai norėtųsi tokios alternatyvos siūlyti“, – įsitikinusi D. Repečkaitė.

J. Satkūnas pripažįsta, kad dėl tobulėjančių technologijų dabar daug saugiau būti pavojingose vietose, bet pavojai nėra išnykę. Pasak jo, cunamiai gali pasikartoti dar didesne griaunamąja jėga, nors ir bus galimybė juos atspėti.

„Žemės drebėjimų kol kas neatspėja jokios sistemos. Dar galima sakyti, kur įvyks. Tos zonos yra pakankamai gerai žinomos – vadinamieji ugnies žiedai, jautrios tektoninės zonos, įtampų zonos, tačiau kada įvyks žemės drebėjimas ir kokius padarinius jis paliks? Tik nuo žemės drebėjimo galios, intensyvumo priklauso cunamio jėga“, – aiškina J. Satkūnas.

Jo teigimu, žemės drebėjimas, kaip reiškinys, yra labai sudėtingas. Norint nuspėti, kada įvyks drebėjimas, reikėtų stebėti gilius žemės sluoksnius – 10 km ar dar gilesnius.

„Tarptautinė mokslininkų visuomenė, kai susirenka į pasaulinius kongresus, kalba, kad, jeigu XX a. buvo kosmoso pažinimo amžiumi, tai XXI a. turėtų būti žemės gelmių pažinimo amžiumi, nes jos dar gerokai mažiau pažįstamos nei kita mus supanti aplinka“, – tvirtina J. Satkūnas.