Milijonas gyvena po miestu

Pekine, antrame pagal dydį Kinijos mieste, gyvena daugiau nei 20 mln. žmonių. Maždaug milijonas gyvena po Pekinu ir kas vakarą po darbų leidžiasi keliolika metrų žemyn į požeminį miestą. 85 kvadratinius kilometrus užimanti bunkerių raizgalynė, pastatyta Šaltojo karo metais, namus šiandien atstoja kinams ir atvykėliams iš kitų šalių, neišgalintiems būsto įsigyti viršuje.

21-erių migrantas iš Mongolijos Zhangas Xi transliuotojui „Al Jazeera“ pasakoja, kad bunkeryje gyvena jau trejus metus. Negaudamas pastovių pajamų aktoriumi siekiantis tapti jaunuolis negali sau leisti nuomotis įprasto būsto viename brangiausių pasaulio miestų.

Pasak Zhango Xi, jis nenori švaistyti pinigų geresnei gyvenamai vietai: „Taip pat nenoriu, kad už mane mokėtų tėvai. Savo kambariu bunkeryje dalijuosi su kambarioku, mes vienas kitu rūpinamės. Mano kambaryje telpa tik čiužinys, bet aš neturiu kuo skųstis. Mano tėvams manęs gaila, bet čia jau jų mentaliteto bėda.“

Didelės būsto kainos nepalieka pasirinkimo

7-ojo dešimtmečio pabaigoje Kinijos Liaudies Respublika, valdoma Mao Zedongo, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. 1969 m. prasidėjęs karinis susirėmimas su sovietų kariais Kinijos vadovą privertė ieškoti būdo, kaip apsisaugoti nuo priešo oro atakų ir galimo atominės bombos sprogimo. Jis įsakė iškasti požemines katakombas, kur nelaimės atveju galėtų pasislėpti pats ir padėtų išsigelbėti gyventojams. Požeminius bunkerius kasė ir statė 300 tūkst. darbininkų.

K. Andrijauskas sako, kad bunkerių tinklas iki šiol jungia svarbiausias valdžios institucijas. „Bunkerių kanalai, koridoriai jungia tokias institucijas, kaip Kinijos de facto parlamentas, Kinijos komunistų partijos būstinė, svarbios ministerijos. Platesnis tinklų išsikerojimas siekia ir kitas miesto vietas, tačiau kiek tie kanalai išplėtoti iš tikrųjų, pasakyti negalime. Nemaža dalis struktūros vis dar pusiau slapta“, – aiškina pašnekovas.

Per pastarąjį dešimtmetį Pekino gyventojų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai, o milžiniškos būsto nuomos kainos nesuteikia pasirinkimo mažiau pasiturintiems. Viena priežasčių, kodėl žmonės keliasi į požeminį miestą, – dar maoistiniu laikotarpiu sukurta namų ūkių registracijos tvarka, vadinama hukou. Ji riboja migraciją iš kaimo provincijų į didžiuosius miestus, nes neleidžia migrantams įsigyti būsto.

Žmonės beteisiai, bet net ir tai – geresnė alternatyva

Pasak K. Andrijausko, pastaraisiais dešimtmečiais būtent migrantai, atvykę iš neturtingesnių provincijų į didžiuosius miestus, tapo ekonominio augimo dalimi: „Tačiau jų socioekonominės ir politinės teisės labai apribotos. Vyraujanti registracijos sistema lemia tai, kad dažnai tie žmonės – beteisiai. Jie dirba pačius juodžiausius, mažiausiai apmokamus darbus be jokių socialinio saugumo garantijų. Visgi jiems tai geresnė ekonominė alternatyva nei likti kaimo vietovėse.“

Kinijos valdžia prieš septynerius metus pradėjo griežčiau žiūrėti į požeminį Pekino gyvenimą, net mėgino dalį gyventojų iškeldinti. Pasak K. Andrijausko, į šią problemą vis dar žvelgiama užmerktomis akimis, nes atsakymo į klausimą, kur iškeldinti milijoną žmonių, tiesiog nėra.

Nedidelis kambarėlis šiame požemio mieste be saulės ir gryno oro vidutiniškai kainuoja 20–40 dolerių.

K. Andrijauskas teigia, kad pradėjus žmonės iš požemio varytu, gali kilti masiniai protestai, o jų miesto ir šalies valdžia nenori. „Šiuo atveju užmerkiamos akys, ši politika tęsiasi jau daugelį dešimtmečių. Bent jau nuo reformų pradžios aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Sunku atsakyti, kokie mastai žmonų, kurie ten leidosi ir pradėjo gyventi. Žvelgiant į statistinius duomenis, migrantų atvykimas į Pekiną, Šanchajų ir kitus didelius miestus buvo masinis“, – sako pašnekovas.

Nedidelis kambarėlis šiame požemio mieste be saulės ir gryno oro vidutiniškai kainuoja 20–40 dolerių. Čia įvesta elektra, vandentiekis, o virtuve ir tualetu tenka dalytis su kitais gyventojais. Tačiau gyventi čia nėra saugu.

Kaip tikina K. Andrijauskas, gyvenant bunkerio sąlygomis, vėdinimo sistemų ir oro tiekimo sistemos labai apribotos: „Avarija, kuri suardytų tas sistemas, gali baigtis labai liūdnai. Reikia paminėti ir antisanitarines sąlygas. Nors sistemose buvo išplėtota kanalizacija, ji nepritaikyta tokiam žmonių skaičiui. Ligų paplitimo potencialas yra didelis. Manau, kad avarijų ir žūčių dėl saugumo problemų tikrai būta ir jos tęsis. Neturime apie tai duomenų. Jei tikėtume spekuliacijomis, tai maždaug milijonas žmonių, kurie už statistikos, teisių ir žiniasklaidos dėmesio ribų.“

Didžiausia problema – požemių gyventojai tarsi nematomi

Dėl to, kad gyvena po žeme, bunkerių gyventojai buvo praminti „žiurkių gentimi“. Jais susidomėjęs italų fotografas Antonio Faccilongo nuvyko į Pekiną ir, prasmukęs pro apsaugą, stebinčią įėjimus į požeminį miestą, užfiksavo apie pusę šimto ten gyvenančių žmonių. Fotografas ten sutiko aktorių, gatvių šlavėjų, kirpėjų, jaunavedžių, budistų ir krikščionių. Kukliai įrengtuose būstuose rastumėte ir televizorių, kompiuterį. Bunkerių komplekse veikia ir baras, biliardinė, šokių studija.

Nors didelei po Pekinu gyvenančio jaunimo daliai tai tik pereinamasis laikotarpis ir metas pildyti svajones, K. Andrijausko manymu, didesnė dalis požemio gyventojų yra juodą darbą dirbantys ir vos galą su galu suduriantys migrantai ir benamiai.

Pašnekovas tvirtina, kad didžiausia problema yra tai, jog požemiuose gyvenantys žmonės – tarsi nematomi ir neegzistuoja. „Kai kurie žmonės net nenori žinoti, kad tokie dalykai vyksta. Kai kurių sociologų ir psichologų nuomone, dabartiniai kinai – dideli materialistai. Ekonominė sėkmė jiems yra pats svarbiausias dalykas, todėl daug moralės aspektų nustumiami į šalį“, – sako K. Andrijauskas.

Nors sėkmės istorijų išsiropštus iš požeminio miesto dar nedaug, pašnekovas mato šiek tiek šviesos. K. Andrijauskas sako, kad gyvenimo sąlygos požemyje yra skirtingos: „Svarbu tai, kokioje konkrečiai katakombų dalyke gyvenama. Kartais gyvenimo sąlygos tikrai ne pačios blogiausios. Vienintelis skirtumas, jei lygintume sąlygas požemyje ir viršuje, yra tai, kad apačioje trūksta langų, oro kokybė nėra pati geriausia. Tačiau Pekino viršuje oro kokybė irgi nėra labai gera.“

Du 16 ir 17 metų paaugliai, kuriuos ankstų trečiadienio rytą surado gelbėtojai su šunimis, buvo nuvežti į ligoninę dėl hipotermijos.

„Mes juos radome padedant šunims“, – sakė Paryžiaus ugniagesių tarnybos atstovas naujienų agentūrai AFP, pasibaigus keturias valandas trukusiai paieškų operacijai.

Po Paryžiumi yra maždaug 250 kilometrų ilgio požeminių tunelių labirintas, bet lankytojams yra prieinama tik nedidelė jo dalis pietinėje Prancūzijos sostinės dalyje.

Nuo 1955 metų likusi katakombų dalis yra uždaryta ir lankytis joje draudžia įstatymas. Tačiau žinoma, kad drąsūs moksleiviai, tyrinėtojai ir pramogų mėgėjai kartais į patenka į tuos tunelius per slaptus įėjimus.

Visuomenės sveikatos apsaugos sumetimais ir siekiant sustabdyti kapinių plėtrą mieste XVIII amžiaus pabaigoje prasidėjo paryžiečių palaikų perkėlimas į katakombas. Dabar požemiuose ilsisi maždaug šešių milijonų žmonių palaikai.

Oro temperatūra šiuose tamsiuose siauruose tuneliuose yra maždaug 15 laipsnių Celsijaus.

Kol kas neaišku, kas pranešė tarnyboms apie dingusius paauglius ir kaip jie pasiklydo.

Turistų gausiai lankomo Katakombų muziejaus, prie kurio kartais lankytojams tenka lauki eilėje ir po kelias valandas, administracija pabrėžė, kad kol kas dar niekas nėra pasiklydęs 2 km ilgio tuneliuose, į kuriuos leidžiami turistai.

Vasario 13 d. 11 val. Bažnytinio paveldo muziejus kviečia į teminę Šv. Valentino dienos ekskursiją „Širdies motyvas“. Jos metu bus aplankyti net trys reikšmingi objektai: „Lietuvos širdimi“ vadinama Vilniaus katedra ir jos požemiai, katedros varpinė ir Bažnytinio paveldo muziejus.

Ekskursijos pradžioje aplankysime Vilniaus katedros varpinę, pasikelsime iki viršutinio jos tarpsnio ir pasigrožėsime netikėtu rakursu atsiveriančia Vilniaus panorama. Susipažinsime su didžiaisiais varpais, sužinosime jų vardus ir iš arčiau pažiūrėsime, kaip atrodo senasis laikrodžio mechanizmas ir valandas mušantys varpai.

Antroje ekskursijos dalyje keliausime į katedrą ir jos požemius, kur apžiūrėsime senuosius palaidojimus ir aplankysime karališkąjį mauzoliejų. Būtent čia bus papasakota garsiosios karališkosios poros, vadinamos mūsų Romeo ir Džuljeta, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija. Mauzoliejuje palaidota ir pati karalienė Barbora. Tačiau tai ne vienintelė mylimųjų pora, palaidota šventovės kriptose. Požemiuose sužinosite, kokios istorinės asmenybės pagarsėjo kaip atsidavę ir vienas kitą mylintys sutuoktiniai.

Trečioje ekskursijos dalyje keliausime į Bažnytinio paveldo muziejų, kur apžiūrėsime Vilniaus katedros lobyną. Muziejus įsikūręs Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, stebinančioje Sapiegų giminės antkapiniais paminklais, įamžinusiais čia palaidotas iškilias asmenybes ir menančiais jų nemirtingą meilę. Lankytojai sužinos, kaip krikščioniškoje dailėje įsitvirtino širdies motyvas, kokių šventųjų atributu ji tradiciškai yra vaizduojama. O galiausiai iš muziejaus fondų bus atneštas ir specialiai šios ekskursijos dalyviams parodytas įsimylėjėlių globėjo Šv. Valentino relikvijorius.

Ekskursijos pradžia Katedros varpinėje, trukmė apie 3 val.

Kaina – 10 Eur (moksleiviams, studentams, pensininkams – 5 Eur)

Į ekskursiją būtina iš anksto registruotis tel. (8 5) 269 7800, el. p. katedrospozemiai@bpmuziejus.lt

Daugiau informacijos: Inga Cironkaitė-Bendžienė, tel. 8 600 12080

Bažnytinio paveldo muziejus turi gerą žinią tiems, kurie seniai norėjo pamatyti katedros požemius, tačiau vis nerasdavo laiko jų aplankyti. Naujo turistinio sezono metu bus rengiama daugiau ekskursijų pavieniams lankytojams. Gegužės – rugsėjo mėnesiais kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį vyks ekskursijos lietuvių kalba, o antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais – anglų kalba.

Katedros požemiai – garsių LDK didikų, valdovų, katedros vyskupų ir jų pagalbininkų, kapitulos narių, laidojimo vieta. Šiandieną moderni ekspozicija pristato laidojimo tradicijas, archeologinių tyrinėjimų metu surastus radinius, paties statinio istoriją. Vilniaus katedra – Lietuvos krikšto simbolis. Ji stovi vienoje seniausiai gyvenamų miesto vietų. Dėl nepatvaraus grunto, gaisrų ir kitų negandų šventovę teko ne kartą perstatyti ir remontuoti. Dabartinę išvaizdą katedra įgavo XIX a. pr. (arch. Laurynas Gucevičius). Tačiau po klasicistiniu drabužiu galima pamatyti ankstesnių laikotarpių – gotikos, renesanso, baroko – pėdsakų. Perstatymo istoriją žaismingai pristato katedros rekonstrukcijų projekcijos. Visi ekspozicijai pritaikyti rūsiai (išskyrus valdovų mauzoliejų) yra po XV–XVI a. susiformavusiu katedros pastatu.

Tarp seniausių ir vertingiausių archeologinių radinių – sidabrinė angeliuko skulptūrėlė. Manoma, kad tai buvusio relikvijoriaus kojelė. Pats relikvijorius neišliko, todėl imtasi inovatyvaus sprendimo – virš skulptūrėlės kyla trimatė holograma. Tai – neseniai vykusio ekspozicijos atnaujinimo rezultatas. Dėmesį traukia ir kitos požemių įžymybės – slaptoji karalių kripta, valdovų mauzoliejus, kuriame ilsisi garsiosios Barboros Radvilaitės palaikai, freska, pripažinta vienu seniausių sieninės tapybos pavyzdžių Lietuvoje.

Katedros požemiai lankytojų grupėms nuo dešimties asmenų atviri darbo dienomis ir šeštadieniais nuo 10.00 iki 17.00 val.

Ekskursijos pavieniams lankytojams lietuvių kalba vyksta kiekvieną trečiadienį nuo 17.15 ir šeštadienį nuo 15.30 val.

Ekskursijos pavieniams lankytojams anglų kalba vyksta kiekvieną antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį nuo 16.00 val.

Būtina išankstinė registracija tel. 860012080, 860792070 el. p. katedrospozemiai@bpmuziejus.lt

Lankytojai taip pat kviečiami įsigyti bendrą bilietą į Vilniaus katedros požemius, varpinę ir Bažnytinio paveldo muziejų.

Bažnytinio paveldo muziejus inovatyviais edukaciniais sprendimais atnaujino Vilniaus katedros požemius. Katedros istorijos ir archeologijos ekspoziciją papildė vaizdo projekcijos ir holograma, šiuolaikinėmis technologijomis išplečiančios katedros istoriją ir pristatančios čia palaidotų Lietuvos valdovų portretus. Itin vertingam katedros požemių eksponatui – miniatiūrinei XIV a. pab. sidabrinei statulėlei – sukurta speciali holograma, atkurianti galimą, bet šiandien nematomą viso objekto, relikvijoriaus, vaizdą. Tai pirmoji holograma Lietuvos muziejuose.

Ekskursijos pradžioje požemių lankytojus pasitinka žaismingos istorinės rekonstrukcijos, pristatančios Vilniaus katedros ir varpinės pastatų kaitą nuo XIII a. iki šių laikų. 1387 m. krikštijant Lietuvą buvo įsteigta Lietuvos vyskupija su katedra Vilniuje. Manoma, jog pastatas buvo paprasto, keturkampio plano, su bokštu vakarinėje pusėje. Gana greitai katedra sudegė, jos atstatymu rūpinosi didysis kunigaikštis Vytautas. Naujoji bažnyčia, perstatyta gotikos stiliumi, buvo gerokai didesnė nei buvusioji, o jos pagrindiniai konstrukciniai elementai iki pat mūsų dienų išliko katedros „griaučiais“. Vėliau dėl įvairių priežasčių šventovė dar keletą sykių perstatyta, joje pėdsakus paliko renesansas, barokas, galiausiai naujais drabužiais apvilko klasicizmas. Sovietmečių sunaikintos fasado skulptūros atgavus Nepriklausomybę buvo atkurtos. Pastato stiliaus ir tūrio pokyčius vaizdingai perteikia specialiai šiam projektui kurtos iliustracijos.

Didžiausioje ir vaizdingiausioje požemių patalpoje, kapitulos kriptoje, pasitelkus šiuolaikines technologijas, virš vieno seniausių ir vertingiausių eksponatų, – sidabrinio 2 cm dydžio XIV a. pab. angeliuko, – iškyla trimatė holograma. Tai aliuzija į neišlikusį relikvijorių, kurio viena kojele, tikėtina, ir buvo subtilus ant kelių klūpintis angeliukas, rankose laikantis skydą su Vilniaus katedros kapitulos herbu.

Katedros požemiai – vieta, kurioje laidoti žymiausi LDK asmenys. Po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtame Karališkajame mauzoliejuje juos primena animuoti valdovų atvaizdai. Vaizduojami mauzoliejuje palaidoti: Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, karalienės Barbora Radvilaitė ir Elžbieta Habsburgaitė,  Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas IV Vaza (mauzoliejuje stovi urna su karaliaus širdimi ir vidaus organais). Taip pat pristatomi Vytautas Didysis, kurio palaikų buvimo vieta tebėra viena įdomiausių katedros požemių mįslių, ir karalaitis Kazimieras – šventasis Lietuvos globėjas, kurio relikvijos saugomos koplyčioje virš mauzoliejaus.

Katedros požemius galima aplankyti užsiregistravus į ekskursijas. Grupės nuo 10 asmenų registruojamos iš anksto sutartu laiku pirmadieniais–šeštadieniais nuo 10 iki 17 valandos. Pavienių asmenų grupės renkamos kiekvieną šeštadienį 15.30. Būtina išankstinė registracija tel. 8 600 12080 arba el. p. katedrospozemiai@bpmuziejus.lt. Lankytojai taip pat gali įsigyti bendrus bilietus į Vilniaus katedros požemius, varpinę ir Bažnytinio paveldo muziejų, kur eksponuojamas Vilniaus katedros lobynas.

Vaikščiodami sostinės gatvėmis dažnai nesusimąstome, kas yra po mūsų kojomis. Ten, po žeme, taip pat egzistuoja savitas pasaulis. Požemiai, kriptos, senos kanalizacijos sistemos – visa tai pasakoja praeities istorijas.

Vilniaus senamiestyje gausu senų kriptų. Viena jų – Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios rūsiuose. Kažkada tai buvo laidojimo vieta, vėliau ir Ateizmo muziejus. Šiandien – tai tvarkoma kripta, kurioje gausu skirtingų istorijos laikotarpių artefaktų.

„Rūsius mes radome užverstus buitinėmis šiukšlėmis, o palaikus išbarstytus po visą kriptą. Porą metų vykdėme tvarkymo darbus kartu su paveldosaugininku, perlaidojom padrikus kaulus vienoje iš rūsio kriptų. Po tvarkymo darbų radom ir mumifikuotų palaikų, kuriuos tyrė čia iš Italijos atvykęs antropologas“, – pasakoja gamtos ir mokslo žurnalistas Daumantas Liekis.