Pasak H. Seehoferio, ši grupuotė, dar vadinama „Volfsbrigade 44“, „sėja neapykantą“ ir „pasisako už nacistinės valstybės atkūrimą“.

„Visi, kas kovoja prieš pagrindines mūsų liberalios visuomenės vertybes, pajus ryžtingą konstitucinės valstybės reakciją“, – pareiškime nurodė ministras.

Antradienį paryčiais beveik 200 policininkų pradėjo atlikti kratas patalpose, siejamuose su 11 įtariamų grupės narių keliose žemėse.

Policija aptiko tokių ginklų kaip peiliai ir arbaletai, taip pat propagandos elementų, įskaitant svastikas ir nacių vėliavas, informavo Vidaus reikalų ministerija.

Nariai „atvirai reiškė palaikymą Adolfą Hitlerį“, nurodė ministerija ir pridūrė, kad "nežmoniška ideologija besivadovaujančiai" grupuotei „ypač būdinga militaristinė išvaizda“ ir „akivaizdus rasizmas“.

Praėjusių metų liepą prokurorai keliose Vokietijos valstijose surengė kratas šios 2016 metais įsteigtos grupės įtariamų narių butuose.

Šeši asmenys buvo įtariami įkūrus ginkluotą grupuotę organizacijos viduje, tuo metu pranešė teisėsauga.

Žinia apie uždraudimą nuskambėjo Vokietijoje tebetvyrant paaštrėjusiai įtampai dėl ultradešiniųjų ekstremistų veiklos.

Praėjusį mėnesį federaliniai prokurorai apkaltino 12 galimų kraštutinių dešiniųjų sąmokslininkų planavus surengti „teroro išpuolių“ prieš politikus, prieglobsčio prašytojus ir musulmonus.

Vasarį vienas ultradešiniųjų ekstremistas nužudė 10 žmonių ir sužeidė dar penkis Vokietijos centriniame Hanau mieste.

O pernai du žmonės žuvo neonaciui pamėginus patekti į sinagogą Halėje, minint žydų Jom Kipuro šventę.

Vidaus reikalų ministerija paskelbė, kad šalyje nuo 2019 metų fiksuojama daugiau ultradešiniųjų ir antisemitiškų neapykantos nusikaltimų atvejų.

Šių metų pradžioje H. Seehoferis uždraudė dar tris dešiniųjų ekstremistų grupuotes – „Combat 18“, „Nordadler“ ir „Reichsbuerger-Vereinigung“.

Pirmadienį surengtos šaudynės buvo pirmas rimtas išpuolis Austrijoje per kelis dešimtmečius. Dėl atakos kaltinamas policijos nukautas įtariamas džihadistas, identifikuotas kaip 20 metų Kujtimas Fejzulai.

Kaip per spaudos konferenciją sakė integracijos ministrė Susanne Raab, vyriausybės religinių reikalų biurą „Vidaus reikalų ministerija informavo, kad pirmadienio atakos vykdytojas, išėjęs į laisvę iš kalėjimo, ne kartą lankėsi dviejose Vienos mečetėse“.

Abeji maldos namai yra įsikūrę vakariniame Vienos priemiestyje, tai – Melito Ibrahimo mečetė Otakringo rajone ir Tauhido mečetė Meidlingo rajone.

Vidaus žvalgybos agentūra BVT „mums sakė, kad apsilankymai šiose mečetėse paskatino užpuoliko radikalizavimą“, pažymėjo S. Raab.

Tik viena iš tų dviejų mečečių buvo oficialiai įregistruota kaip maldos namai, pridūrė ministrė.

Oficialiai pripažįstama organizacija Austrijos islamo religinė bendruomenė patvirtino, kad viena oficialiai įregistruota mečetė uždaroma, nes pažeidė „religinę doktriną ir savo statutą“, taip pat musulmonų institucijų veiklą reglamentuojančius šalies įstatymus.

Tuo metu Vienos prokuratūra naujienų agentūrai AFP pranešė, kad šeši iš 16 asmenų, sulaikytų po išpuolio, buvo paleisti, o likusieji lieka areštinėje tęsiantis tyrimui dėl užpuoliko aplinkos.

Įtariamas užpuolikas – Austrijos ir Šiaurės Makedonijos pilietybę turėjęs K. Fejzulai – anksčiau buvo nuteistas už mėginimą prisijungti prie Sirijoje veikiančio džihadistų judėjimo „Islamo valstybė“ (IS).

„Mes turime laikytis griežtos pozicijos suradikalėjimu įtariamų užsieniečių atžvilgiu. Kaip tik todėl mes juos deportuojame. Per mėnesį buvo išsiųsti 14 žmonių, nors dėl pandemijos oro susisiekimas nutrauktas“, - sakė ministras radijo stočiai RTL. Jis informavo, kad artimiausiomis dienomis iš šalies bus išsiųsti dar 18 žmonių.

Spalio viduryje Prancūzijos VRM pranešė, jog pareigūnai stebi daugiau kaip 4 tūkst. užsieniečių, kurie gali būti suradikalėję, ir ruošiasi išsiųsti iš šalies daugiau kaip 230 iš jų.

Kartu G. Darmaninas atkreipė dėmesį į tai, kad „iš 30 teroristų, pastaruoju metu surengusių išpuolius Prancūzijos teritorijoje, 22 yra prancūzai“. Ministras pažymėjo, kad „teroro grėsmė šalyje yra labai didelė“. „Mes kovojame ne su religija, bet su islamistine ideologija“, - pabrėžė jis.

Komentuodamas teroro aktą, kurį ketvirtadienį Nicoje įvykdė atvykėlis iš Tuniso, G. Darmaninas pareiškė, jog užpuolikas anksčiau nebuvo žinomas nei Prancūzijos, nei kitų Europos šalių pareigūnams. „Jis nesikreipė į valdžios institucijas dėl pabėgėlio kortelės“, - teigė VRM vadovas.

Spalio 29 d. peiliu ginkluotas vyras užpuolė tikinčiuosius Dievo Motinos bazilikoje Nicos centre. Per incidentą žuvo trys žmonės, užpuolikas buvo sulaikytas. Į tyrimą įsijungė Prancūzijos nacionalinė antiteroristinė prokuratūra.

Kaip pranešė Nacionalinio Susirinkimo deputatas Éricas Ciotti, teroro aktą įvykdė tunisietis, neseniai atvykęs į Prancūziją iš Lampedūzos.

Praėjus dviem valandoms po išpuolio Nicoje, kitas piktadarys Avinjono miesto gatvėse ėmė grasinti praeiviams peiliu ir buvo nušautas, kai mėgino pulti policininkus. Be to, tą pačią dieną Saudo Arabijos mieste Džidoje vietos gyventojas su peiliu užpuolė Prancūzijos konsulato apsaugos darbuotoją, policija sulaikė užpuoliką nusikaltimo vietoje.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas sako, kad kraštutinių politinių jėgų galimybės laimėti svarbius politinius postus yra padidėjusios, o kai kur – net realios, ką rodo pastarojo meto rinkimai.

„Vienas tokių pavyzdžių – Graikija, kur jau porą metų valdančiąją daugumą sudaro vadinamoji kraštutinė kairė ir kraštutinė dešinė. Kad tokios partijos gali ne tik patekti į vienos ar kitos šalies parlamentą, bet ir dalyvauti valdančioje daugumoje, rodo kai kurių šalių pavyzdžiai, tačiau kol kas sudėtinga kalbėti apie bendras tendencijas, nes skirtingose šalyse rinkimai šiuo požiūriu baigiasi skirtingais rezultatais“, – kalba R. Vilpišauskas.

Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius politologas M. Jurkynas teigia, kad per pastaruosius 20 metų kraštutinių politinių jėgų atstovų galimybės užimti politinius postus yra ryškiausios: jie daug daugiau vietų laimi nacionaliniuose parlamentuose, Europos Parlamente. Tačiau šias politines jėgas politologas vadina ne itin reikšmingomis, nors ir beįsitvirtinančiomis partinėje sistemoje.

„Politine prasme šios politinės jėgos nėra reikšmingos: jos sukelia daug triukšmo, kai kur rinkimuose stipriai pasirodo, tačiau turiu nuojautą, kad tai yra jų gulbės giesmė. Jų politinės nuostatos sušvelnėja, patekus į vyriausybę, ir jos supranta, kad kompleksiškų problemų neįmanoma išspręsti populistiniais sprendimais. O realių sprendimų jie arba neturi, arba jie prasilenkia su demokratija ir žmogaus teisėmis. Nemanau, kad jiems galėtų geriau pasisekti, nebent labai susimautų dabartinės tradicinės partijos“, – sako M. Jurkynas. 

Nepasikeitus tradicinėms partijoms, vėlesni rinkimai gali būti lemtingi

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė R. Urbonaitė teigia, kad nors radikalios politinės jėgos pastaruoju metu rinkimuose pasirodo neblogai, laimėti rinkimus kol kas jos neturi daug potencialo, tačiau jis gali gerokai išaugti, tradicinėms partijoms nepakeistus ydingos savo praktikos.

„Tokių politinių jėgų galimybės laimėti rinkimus šiuo metu nėra labai stiprios, tačiau problema ta, kad jie turi augimo potencialą. Per tam tikrą laikotarpį šios politinės jėgos sustiprėjo iki tiek, kad dabar keliame klausimą, kurio anksčiau neužduodavome, – ar jie laimės rinkimus. Buvo žinoma, kad tokios jėgos veikia, tačiau jos buvo paraštėse ir visi numodavo ranka, kad jų galimybės yra beveik niekinės.

Tokių politinių jėgų galimybės laimėti rinkimus šiuo metu nėra labai stiprios, tačiau problema ta, kad jie turi augimo potencialą.

Problema ta, kad, galima sakyti, šių politinių jėgų augimo potencialas buvo neįvertintas. Tai, kad šiandieną klausiame, ar jos gali laimėti rinkimus, yra ne tiek todėl, kad tos politinės jėgos yra stiprios, kiek dėl to, tradicinės politinės partijos yra silpnos. Kitaip tariant, tą potencialą populistams, kraštutiniams kairiesiems ir dešiniesiems sukūrė ne kas kitas, o tradicinės politinės partijos, praradusios ryšį su gyventojais“, – tvirtina pašnekovė.

Pasak R. Urbonaitės, kol tradicinės partijos neperžiūrės savo vaidmens ir veikimo principų, nepasiūlys realaus politinio turinio su argumentais, o ne su tuščiais pažadais spręsti problemas, tol radikalūs kairieji ir dešinieji turės potencialo.

„Kai tik tradicinės partijos atnaujins santykį su gyventojais, politinis elitas išeis iš savo izoliacinio burbulo, į politiką bus pažiūrėta rimtai, galėsime matyti pokyčius. Kraštutinių politinių jėgų potencialas augti visiškai priklauso nuo to, ką darys tradicinės partijos.

Tai ypač svarbu dabar, nes kol kas Olandijoje kraštutiniai dešinieji nelaimėjo, pranašu, kad Prancūzija išvengs košmaro, Vokietija – taip pat, tačiau jei tradicinės politinės partijos nesikeis, kiti rinkimai šia prasme gali baigtis labai liūdai. Tai, kad radikalioms politinėms jėgoms nepavyksta laimėti šiuose rinkimuose, nereiškia, kad joms nepavyks kituose, nes ilgalaikėje perspektyvoje matome jų stiprėjimą“, – kalba R. Urbonaitė.

Sėkmė prezidento rinkimuose labiau tikėtina nei parlamento

R. Vilpišausko teigimu, viena pagrindinių bendrų tendencijų balsuojant referendumuose, parlamentų, prezidentų rinkimuose Vakarų demokratijose – padidėjusi visuomenės poliarizacija.

„Daugelyje šalių balsavimai baigiasi nedidele kažkurios pusės persvara. To pavyzdys – „Brexit“, JAV prezidento rinkimai. Prezidento rinkimai Prancūzijoje irgi nesibaigs triuškinančia pergale.

Ta poliarizacija susijusi ne tiek su tradiciniais ideologiniais dešinės ir kairės skirties klausimais, kiek su atvirumu išorės pasauliui, imigrantams ir iš dalies prekybai. Todėl labai svarbi politinė lyderystė, kuri rastų būdą susikalbėti su skirtingomis pusėmis, sutelkti žmones, išgirsti kitos pusės argumentus. Tokių politikų neatsiranda ir tai yra pagrindinė Vakarų demokratijų problema“, – kalba R. Vilpišauskas.  

Savo ruožtu M. Jurkynas pažymi, kad, turėdami mintyje ir visuomenės poliarizaciją, galime tikėtis skirtingos radikalių politinių jėgų sėkmės skirtingo pobūdžio rinkimuose.

„Rinkimai į prezidento postą dažniausiai būna dviejų turų, nes retai kam pirmajame ture pavyksta laimėti absoliučią daugumą. Natūralu, kad kai antrajame ture renkamasi iš dviejų kandidatų, labiau tikėtina nežymi persvara ir didesnės galimybės būti išrinktam kraštutinės pozicijos atstovui, nei parlamento rinkimuose, kur rinkėjų preferencijos pasiskirsto daugiau ar mažiau išskaidytai.

Apskritai kalbant apie politines partijas, populistinės radikalios dešinės ar kairės partijos yra tikrai ne marginalios, tačiau nesurenka daugiau nei keliolikos procentų balsų. Radikalūs dešinieji netgi ne visur patenka į valdžią, o jei patenka maža jų dalis, jie tampa nuosaikesni ir praranda populiarumą“, – sako M. Jurkynas.

Tai buvo ambicingas užmojis, ypač atsižvelgiant į religinius aspektus, „The Washington Post“ rašo Amanda Erickson. Apie 90 procentų regiono gyventojų buvo musulmonai, nors SSRS valstybinė „religija“ buvo ateizmas. Tad XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Sovietų valdžia islamą Centrinėje Azijoje faktiškai uždraudė.

Knygos arabų kalba buvo deginamos, o musulmonams buvo draudžiama užimti atsakingas pareigas. Musulmonų mokyklos buvo uždaromos, o laikytis musulmoniškų tradicijų tapo beveik neįmanoma. 1912 m. Centrinėje Azijoje veikė apie 26 000 mečečių. 1941 m. jų liko vos 1 000.

Tačiau tai ne tik nepadėjo pakirsti islamo regione, bet ir paskatino tikinčiųjų radikalėjimą. Ši tendencija per praėjusį amžių pasikartojo ne kartą, ir dabar tai gali turėti sunkių padarinių karui su terorizmu. Šiandien Centrinės Azijos musulmonų radikalėjimo tempai kelia nerimą. Tūkstančiai regiono musulmonų prisijungė prie „Islamo valstybės“; Turkijos žiniasklaida teigia, kad įtariamasis, neseniai nužudęs 39 žmones Stambulo naktiniame klube, buvo etninis uiguras iš Kirgizijos.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje kovodami su islamu sovietai nutildė nuosaikiuosius imamus ir musulmonų bendruomenės lyderius. O fundamentalistai musulmonus ėmė vilioti į savo gretas. Vienas iš geriausiai žinomų fundamentalistų lyderių buvo ultrakonservatyvių pažiūrų uzbekas Šami-damulla. Jis buvo įkalintas 1932 m., tačiau laisvėje liko daug jo mokinių, kurie skelbė jo konservatyvias religines tiesas laikinose mečetėse ir pogrindinėse mokyklose. Kai Josifas Stalinas XX a. penktajame dešimtmetyje sušvelnino Sovietų Sąjungos poziciją oficialiųjų religijų atžvilgiu, būtent ši dvasinių lyderių grupė panoro perimti valstybinių religinių reikalų institucijų kontrolę.

Jiems tai pavyko, ir XX a. aštuntajame dešimtmetyje islamas jau buvo sugrįžęs į didžiąją Centrinės Azijos regiono dalį. Tokios šventės kaip Ramadanas ir naujųjų metų šventė Novruzas jau buvo švenčiamos viešai. Arbatinės pasitarnaudavo kaip mečetės.

XX a. devintajame dešimtmetyje fundamentalistai dar labiau sustiprėjo, kai Sovietų Sąjunga įvedė kariuomenę į Afganistaną ir taip sukėlė daugelio Centrinės Azijos gyventojų pasipiktinimą; be to, buvo sušvelninti kelionių apribojimai, o tai atvėrė kelius informacijai ir žmonėms iš Artimųjų Rytų.

Kai Sovietų Sąjunga žlugo, radikalai jau buvo sukūrę stiprius tinklus, kurie jiems suteikė galimybę mesti iššūkį besiformuojančiai naujųjų valstybių valdžiai. 1991 m. grupė kovotojų užėmė buvusį komunistų partijos pastatą viename Uzbekistano mieste ir ėmė reikalauti sukurti religinę valstybę, kurioje būtų laikomasi šariato įstatymo, o mokyklose berniukai ir mergaitės būtų mokomi atskirai. 1992 m. vietos valdžia tapo tų pačių kovotojų įkaite. Kitoje šalies dalyje tuometinis prezidentas Islamas Karimovas susidūrė su tūkstančiais demonstrantų islamistų, reikalaujančių atskaitingos valdžios.

I. Karimovas ir kiti regiono lyderiai greitai nusprendė protestus numalšinti jėga. Pamaldūs musulmonai kėlė grėsmę jų režimams, todėl autokratiniai regiono vadovai pasinaudojo sovietiniais metodais, kad užtikrintų politinę tikėjimo kontrolę. Dabar valstybės komitetai reguliuoja religinį gyvenimą, cenzūruoja literatūrą ir draudžia veiklą ir grupes, kuriose neatitinka jų kriterijų. Musulmonai Centrinėje Azijoje gali būti baudžiami už tai, kad apie religiją kalba už mečetės ribų arba be leidimo nešiojasi Koraną. Žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ duomenimis, regione tūkstančiai musulmonų kankinami ir įkalinami už tai, kad išpažįsta savo tikėjimą.

Kirgizijoje pamokslininkų pamokslai turi būti valdžios institucijų patvirtinti iš anksto. Uzbekistano valdžia net uždraudė auginti barzdas ir nešioti musulmoniškus drabužius, taip pat uždarė pagal islamo reikalavimus ruošiamo maisto restoranus.

Tokia priespauda vėl privertė daugelį musulmonų pasitraukti į pogrindį ir prisijungti prie radikalų, pabrėžia A. Erickson. Kai kuriais skaičiavimais, šiandien Centrinėje Azijoje radikalams priskiriama 2 000–4 000 Centrinės Azijos gyventojų. Uzbekistano islamo judėjimas palaiko glaudžius ryšius su Talibanu ir kitomis grupuotėmis, kovoja su koalicijos pajėgomis Afganistane ir rengia išpuolius Pakistane. Neseniai Kirgizijos sostinėje Biškeke įvyko susišaudymas su įtariamais grupuotės „Islamo valstybė“ kovotojais, per kurį žuvo šeši ir buvo sužeisti septyni žmonės.

Radikalų įtakai pasiduoda net aukšti valdžios atstovai. Pernai Tadžikistano elitinių policijos pajėgų vadas prisijungė prie „Islamo valstybės“. Socialiniame tinkle „YouTube“ paskelbtame vaizdo įraše valdžios atstovus jis išvadino „šunimis“ ir pažadėjo pradėti džihadą Rusijoje ir Jungtinėse Valstijose.

Daugiausia lėšų ir pastangų siūloma skirti internetinės erdvės stebėjimui, tam būtų įkurtas specialus policijos padalinys. Terorą ir radikalizmą skatinanti informacija būtų blokuojama, už jos sąmoningą skleidimą būtų skiriama kalėjimo bausmė iki 6 metų.

Plane taip pat siūloma papildomų lėšų skirti kalėjimų ir vietų, kur tankiausiai gyvena imigrantai, stebėjimui. Taip pat būtų sunkinamos sąlygos sugrįžti Danijos piliečiams, kovojusiems „Islamo valstybės“ gretose, jie grįžę negautų socialinės paramos ir bedarbio pašalpų.

Plano kritikai atkreipia dėmesį į galimus žodžio laisvės pažeidimus, tačiau Teisingumo ministerija pabrėžia, kad vyksta karas su terorizmu ir į teroro propagandą būtina reaguoti greitai ir efektyviai.

Pasiūlymas bus svarstomas Danijos parlamente, tačiau jau dabar sulaukė nemažai palaikymo tarp pagrindinių partijų.

Šio balsavimo baigtis – tik dar vienas faktas, iliustruojantis, kad senojoje ES toliau stiprėja radikalams palankios nusivylimo nuotaikos. Nusivylimas socialine sistema, nepasitikėjimas klasikinėmis partijomis, baimė dėl griūnančio ligšiolinio palyginti ramaus gyvenimo modelio, galiausiai – akivaizdi pasaulėžiūros krizė, – visa tai išsilieja bendru nepasitenkinimu, kuriuo ir skuba pasinaudoti radikaliosios jėgos.

Situacija tarsi ir ne nauja, tačiau pabėgėlių krizės ir sudėtingos saugumo situacijos Europoje fone grėsmingesnė nei anksčiau. Po "Brexit" referendumo išblaivėjusioje Jungtinėje Karalystėje negatyviosios nuotaikos pliūptelėjo neapykanta migrantams iš Rytų Europos. Prancūzijoje nusivylimo nuotaikos (kaip byloja jau ne tik gandai, bet ir faktai, ne be finansinių srautų iš Rusijos) toliau augina Marie Le Pen populiarumą. Artimiausi svarbūs rinkimai šioje šalyje – 2017-aisiais. Norisi tikėti, kad prancūzai dar nepamiršo streso, kurį patyrė 2002-aisiais žaisdami revoliuciją. Tąkart leidę į antrąjį turą patekti Le Penų šeimos patriarchui, vėliau rinkosi iš dviejų blogybių mažesnę ir skaudama širdimi balsavo už ne ypač mėgtą Jacquesą Chiracą.  "Alternatyva Vokietijai" net privertė nuo sofų pakilti tuos, kurie ignoravo ankstesnius rinkimus 2011-aisiais: daugiau nei trečdalis atidavusių jai savo balsą anąkart išvis nebalsavo. Dar pora štrichų "Alternatyvos" rinkėjo portretui – dauguma jų vyrai (lyčių skirtumai – žymesni nei kitų partijų atveju), darbininkai arba bedarbiai, baigę realinę mokyklą.

Susirūpinę Meklenburgo-Pomeranijos rinkimų baigtimi, Vokietijos politikai paniro į svarstymus, kokia priežastis galėjo pastūmėti balsuoti už partiją, kuri tik kritikuoja, nesiūlydama jokių realių alternatyvių sprendimų ir – logiška, tačiau mums visiškai nesuprantama – net nesiekia tapti vyriausybine partija. Geriausią atsakymą, regis, jau suformulavo šmaikštieji Vokietijos apžvalgininkai. Jei žemėje, kurioje mažiausias gyventojų tankis ir kurioje mažiausia pabėgėlių, 22 proc. rinkėjų balsuoja už "Alternatyvą", vyriausybei reikėtų permąstyti ne  pabėgėlių, bet švietimo politiką.

„Perdėtos ir radikalios kalbos nepadės puoselėti pagarbos atmosferą“, – sakė ji, atsakydama į klausimą apie britų parlamentarės Jo Cox (Džo Koks) nužudymą.

„Juk mes visi vertiname demokratines žaidimo taisykles ir žinome, kaip svarbu užsibrėžti ribas, ar rinkdamiesi kalbos pobūdį, ar rinkdamiesi argumentus, taip pat rinkdamiesi bent kiek nepagarbų argumentą“, – pažymėjo ji ir paragino gerbti kitų žmonių įsitikinimus.

„Priešingu atveju radikalizavimas bus nebesustabdomas“, – perspėjo Vokietijos lyderė.

Agitacinė kampanija dėl Britanijos narystės Europos Sąjungoje, artėjant birželio 23-iosios referendumui, buvo sustabdyta ketvirtadienį ir tai tebegalioja penktadienį, kai šalis yra sukrėsta parlamentarės nužudymo.

Kai kurie komentatoriai jau kėlė klausimą, ar šis išpuolis nebuvo susijęs su minėta kampanija, kuri kursto įtampą kalbomis apie tautinį identitetą ir imigraciją.

Išpuolio liudininkai sakė žiniasklaidai, kad kampanijos agitatorė, dviejų vaikų mama buvo šaudoma ir badoma.

Dėl šio išpuolio likus savaitei iki referendumo dėl tolesnės šalies narystės Europos Sąjungoje buvo sustabdyta agitacinė kampanija, kurioje vienas daugiausiai aistrų keliančių klausimų buvo migracija.

Užpuolikas, kurį britų žiniasklaida įvardijo 52-ejų metų Thomu Mairu (Tomu Meru), buvo suimtas.

Kaimynai sakė, kad jis buvo vienišius ir galbūt kraštutinių dešiniųjų požiūrių.

JAV piliečių teisių organizacija „Southern Poverty Law Center“ (SPLC) nurodė, kad Th.Mairas (Tomas Meras) yra seniai žinomas baltųjų nacionalizmo propaguotojas.

Perspėja nespėlioti dėl nužudymo

Prancūzijos ir Austrijos kraštutinių dešiniųjų lyderiai perspėjo nespėlioti, kad britų parlamentarė Jo Cox (Džo Koks) buvo nužudyta dėl proeuropietiškos ir imigrantams palankios pozicijos.

Marine Le Pen (Marin Le Pen) ir jos kolega Austrijoje Heinzas-Christianas Strache (Heincas Kristianas Štrachė) kalbėjo penktadienį, prieš šešių populistinių ir euroskeptiškų partijų susitikimą, kurį surengė H.-Ch.Strache Laisvės partija, su moto „Patriotinis pavasaris“.

M.Le Pen sakė, kad „nelabai padoru naudotis šiuo dramatišku įvykiu“ tokioms spėlionėms. H.-Ch.Strache sakė, kad jo partija „yra prieš bet kokį ekstremizmą“.

Jie ir Marcus Pretzellis (Markas Precelis) iš Vokietijos partijos AfD pareikalavo Europos Sąjungos reformų, kad šalys narės turėtų daugiau teisių priimant sprendimus, o ES organizacijos Briuselyje – mažiau.

Vyras ir žmona, surengę šaudynes Kalifornijoje, per kurias žuvo 14 žmonių, buvo radikalizuoti „jau kurį laiką“ ir abu treniravosi šaudykloje prieš tas žudynes, pirmadienį nurodė pareigūnai.

Šią atnaujintą informaciją apie gruodžio 2-ąją įvykdytą ataką San Bernardino mieste, kuri laikoma teroro išpuoliu, buvo paskelbta Federalinio tyrimų biuro (FTB) po to, kai JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) pažadėjo sunaikinti džihadistų judėjimą „Islamo valstybė“ (IS) ir persekioti jo šalininkus, paskelbęs kreipimąsi į sunerimusią tautą.

IS gyrė Kalifornijoje siautėjusius užpuolikus – Syedą Farooką (Saidą Faruką) ir Tashfeen Malik (Tašfin Malik) – kaip savo paskelbto kalifato „karius“, bet nenurodė, ar jie buvo šios grupuotės nariai.

„Tyrimui tęsiantis sužinojome ir manome, kad abu subjektai buvo radikalizuoti ir kad jie tokie buvo jau kurį laiką“, – pirmadienį sakė žurnalistams FTB direktoriaus pavaduotojas Los Andžele Davidas Bowdichas (Deividas Baudičas).

„Klausimas mums – kaip, kieno ir kur jie buvo radikalizuoti? – pridūrė jis. – Galbūt to nepadarė jokie žmonės. Dažnai visa tai yra internete.“

Pasak D.Bowdicho, sutuoktiniai, kurie buvo nukauti per susišaudymą su policija po išpuolio prieš vietos administracijos darbuotojų metų pabaigos vakarėlį, lankydavo šaudyklas Los Andželo apylinkėse.

Vėliausia iš tokių šaudymo treniruočių įvyko likus kelioms dienoms iki tragedijos.