Plačiau komentavo Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Algimantas Pliučas.

– Kuo skiriasi priedangos nuo slėptuvių?

– Abi jos skirtos žmonėms pasislėpti. Slėptuvė – labiau skirta valstybės funkcijas atliekantiems pareigūnams, tiems, kurie vykdo valstybės, miesto, kitų institucijų veiklą. Priedanga – išmėtyta po visą Lietuvą. Daugiau skirta piliečiams, kad saugiai prabūtų tam tikrą trumpą laiką.

– Kodėl nėra įpareigojimo statyti tokių saugių slėptuvių piliečiams, kad ir jie galėtų ilgiau išgyventi?

– Turbūt būtų per sudėtinga pristatyti tiek slėptuvių, nes yra didesni reikalavimai. Ir iki tos slėptuvės būtų gana sunku nubėgti per trumpą laiko tarpą. Todėl priedanga – žymiai saugesnis variantas. Ji yra šalia namų, ofiso, gamyklos.

– Nuo ko ji turėtų apsaugoti?

– Priedanga turi apsaugoti nuo sprogimų šalia, nuo skeveldrų, nuo netiesioginio raketos pataikymo.

– Kaip tai turi atrodyti techniškai? Iš ko ji turi būti padaryta?

– Techniškai nėra apibrėžta. Statybos techninis reglamentas (STR) pagrindžia formulėmis, skaičiavimais. Architektų rūmai paruošė tokias rekomendacijas, kaip paprastomis priemonėmis įsirengti priedangą prie savo namų ar savo namuose, jeigu tas pastatas, kuriame gyvenate – tinkamas. Gal nedaug reikia prisidėti, pavyzdžiui, papildomą lango uždengimą uždėti, saugias duris, galbūt sustiprinti perdangą ir turėsite priedangą.

– Ar skaičiavote, kiek tai galėtų kainuoti?

– Kaina priklauso nuo situacijos, nuo pastato. Kai kur gal visai nieko nereikės daryt, kitur galbūt pasirodys, kad pastatas visai netinkamas ir reikės ieškoti kažkokių kitokių sprendimų. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip žinoti, ar pastatas tinkamas, ar ne?

– Mes parengėme instrukciją, kuri yra patalpinta internete. Ji prieinama visiems gyventojams. Galite paskaityti, įsivertinti. Mūsų mintis tokia: jeigu kyla klausimų, tai kreipkitės į Architektų rūmų narius, architektus, konstruktorius, inžinierius ir pasikonsultuokite. 

– Daugiabučio laiptinė, požeminė perėja. Saugi, ar nesaugi?

– Jeigu daugiabučio laiptinė – monolitinė, tai ji yra saugesnė nei surenkama. Surenkama – visai nesaugi. Požeminė perėja – saugi, jeigu nėra atvirų angų į išorę. Pats saugiausias dalykas – monolitinio gelžbetonio konstrukcijos, kurios yra pastato rūsyje. Taip pat, jeigu yra, tai evakuacinis išėjimas ir antras avarinis išėjimas, skirtingose pusėse.

– Ar jau sulaukėte kokių nors paklausimų?

– Taip. Skambina ir iš įstaigų, ir iš įstaigas vienijančių organizacijų. Todėl mes padarėme tokius mokymus profesionaliems architektams, kad jie galėtų perteikti žinias toms bendruomenėms.

– Šios priedangos bus privalomos perstatant visiškai naujus didesnius pastatus. Kada jos atsiras? 

– Po daug metų. Privalomumas – daugiabučiams, turinčius daugiau nei penkis aukštus. Kai kurie miestai galbūt dar ilgai nestatys aukštesnių nei penkių aukštų pastatų, tai reiškia, kad tos priedangos ten dar ilgai neatsiras. Reikia imtis kitų priemonių. 

– Kiek gali kainuoti priedanga naujame pastate? Ar labai pabrangtų pats butas?

– Skaičiavimų yra, bet jie teoriniai. Atsiremia į pastato dydį. Bendrai skaičiuojama, kad pastatas pabrangsta kažkur 3-5 proc. Bet tas skaičius – išvestinis. Jeigu mažas pastatas, tai tas procentas bus didesnis, o didesniems – išsidalins pagal didesnį kiekį. 

„Rekomendacijų turinys ir tikslas, skirtas tam, kad karo žala, kuri padaryta aplinkai, ji taip pat būtų paskaičiuota. Prezidentas Zelenskis savo taikos formulėje aštuntu punktu yra numatęs būtent žalą aplinkai ir jis subūrė tą darbo grupę, kur mes pateiktume rekomendacijas, kaip galėtų vykti įrodymų rinkimas, kad tie įrodymais taptų vėliau tikra byla tribunole ir Ukraina galėtų reikalauti iš Rusijos reparacijų už padarytus nusikaltimus. Nusikaltimai aplinkai taip pat liečia žmones“, – LRT radijui sakė V. Sinkevičius.

Ukraina nurodo, kad Rusijos agresijos padariniai aplinkai siekia apie 54 mlrd. eurų, o nusikaltimų gamtai atvejus skaičius pasiekė 3,6 tūkst. atvejų.

Europos Komisijos nario biuras skelbia, kad rekomendacijose numatyti strateginiai pasiūlymai, kaip padėti Ukrainai trimis pagrindiniais aspektais: įvertinti karo aplinkai padarytą žalą, įgyvendinti tvarų atkūrimą bei užtikrinti teisinę atsakomybę už aplinkai padarytus karo nusikaltimus.

Aukšto lygio darbo grupė veikia nuo 2023 metų birželio, joje be V. Sinkevičiaus yra buvusi Švedijos užsienio reikalų ministrė Margot Wallström (Margo Valstriom), Europos Parlamento pirmininkės pavaduotoja Heidi Houtala, buvusi Brazilijos aplinkosaugos ministrė Izabella Teixeira (Izabela Teišeira), aplinkosaugos aktyvistė Greta Thunberg.

V. Sinkevičius taip pat susitiks su Ukrainos premjero pavaduotoju Oleksandru Kubrakovu, aplinkosaugos ministru Ruslanu Strilets, Rados aplinkosaugos komiteto pirmininku Oleksandru Bondarenko, prezidento administracijos vadovu Andrijumi Jermaku aptars Ukrainos aplinkos būklę, kritinės infrastruktūros atstatymo poreikį.

„Europa, nuo pat šio niokojančio karo pradžios, įrodė, kad yra patikima Ukrainos partnerė. Be 86 milijardų eurų, kuriuos jau skyrėme finansinei ir karinei pagalbai bei pabėgėlių paramai, dabar užtikrinome ir Ukrainos fondą, kuris per ateinančius ketverius metus suteiks besiginančiai šaliai papildomus 50 milijardų eurų. Pagalba Ukrainai yra gyvybiškai svarbi, bet svarbus ir globalios visuomenės susitelkimas. Mes, Europos bendruomenė, privalome kalbėti vienu balsu. Priešingu atveju, bet koks delsimas pavirs ne tik naujais iššūkiais kovojančiai Ukrainai, bet ir atsilieps visam mūsų regionui“, – pranešime teigė EK narys Virginijus Sinkevičius.

Šeštadienį EK narys lankysis Černobylio regione ir iš arčiau susipažins su karo padaryta žala miškams ir nykstančiomis ekosistemoms.

Galima ir susideginti

Krašto apsaugos ministerijos tinklalapyje yra skyrius, skirtas pilietiniam pasipriešinimui.

Ten pateikti trys elektroniniai leidiniai, kuriuose – patarimai visuomenei, kaip elgtis karo atveju.

Leidinyje „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“ yra gana vertingų patarimų, pradedant tuo, kaip išgyventi lauko sąlygomis ir suteikti pirmąją medicininę pagalbą, iki to, kaip atskirti pasipriešinimo kovotojų karinės technikos skiriamuosius ženklus nuo agresoriaus.

Dar viename leidinyje „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir karo metui: rimti patarimai linksmai“, kuris išleistas 2022 m., galima rasti patarimų, kaip šeimai pasirengti nelaimės atvejams ar evakuacijai, kaip rūsį paversti slėptuve, ką daryti išgirdus kaukiančią sireną, kaip elgtis, jei priešo kariai tikrina patalpas ir reikalauja parodyti dokumentus, kaip elgtis, jeigu agresoriaus karinės pajėgos laikinai įsitvirtino jūsų gyvenvietėje ar mieste ir įsteigė okupacinę administraciją.

„Pilietinio pasipriešinimo abėcėlėje“ patariama, kaip su okupantais kovoti be ginklų. Variantų čia yra keli šimtai.

Lietuvos piliečiams pateiktose rekomendacijose, kaip elgtis šalį okupavus agresoriams, rašoma apie taikius piliečių protestus, sėdimąją ar stovimąją demonstracijas, neišlipimą iš transporto, ekonominius streikus, boikotus, viešas bado akcijas, viešus pasisakymus, atsisakymą mokėti mokesčius okupantams, neprievartines eitynes, reikalaujant grąžinti nuosavybę.

Siūlomas neprievartinis lėktuvo skraidymas oponento draudžiamoje teritorijoje, neprievartinis ėjimas į uždraustą priešininko teritoriją, kelių blokada, nesibaigiantis kalbų sakymas, saviveikliniai spektakliai gatvėse, neišėjimas pasibaigus darbui, neprievartinis žemių užėmimas, politiškai motyvuota netikrų pinigų gamyba, įspėjamasis masinis strategiškai svarbių prekių supirkimas, brangenybių užgrobimas, galiausiai – susinaikinimus protesto vardan, įskaitant viešą susideginimą.

Dauguma rekomendacijų šiandien skamba absurdiškai, nes, kaip rodo Ukrainos atvejis, vietos gyventojai labai greitai susidūrė su siaubingomis okupantų represijomis ir teroru, tad tokie pilietinio pasipriešinimo patarimai būtų tiesiog beprasmiai ar pavojingi protestuotojų gyvybei.

Teorija neatspindi realybės

Savo akimis nuo pirmųjų dienų Rusijos plataus masto invaziją Ukrainoje matęs ir karo siaubą išgyvenęs politologas Alvydas Medalinskas teigė, kad, kalbant apie pilietinį pasipriešinimą, vieno recepto nėra.

Praktika: politologas A. Medalinskas, asmeniškai išgyvenęs rusų okupantų įsiveržimą į Ukrainą, teigia, kad taikūs piliečių pasipriešinimo būdai buvo veiksmingi tik pirmosiomis okupacijos dienomis, kol okupantai nepradėjo represijų prieš protestuotojus. T. Urbelionio / BNS nuotr.

Būtent Ukrainos atveju šie patarimai veiksmingi buvo tik pačioje pradžioje, kol okupantai neįsisiautėjo.

„Kiekvienoje šalyje situacija gali būti visiškai kitokia. Bet grėsmės akivaizdoje valstybės gana rimtai rengiasi tokiam iššūkiui. Ir čia labai svarbų vaidmenį įgauna procesas, kuris vadinamas karinių-civilių bendradarbiavimu. Ir Lietuva, ir kitos NATO šalys šitą procesą vienaip ar kitaip vysto ar bent jau privalo įgyvendinti“, – kalbėjo A. Medalinskas.

Anot politologo, buvo manoma, kad nemažą vaidmenį, prasidėjus Rusijos invazijai, suvaidins Ukrainoje veikusios tarptautinės organizacijos, kai kurios jų veikė net ir Donbase po 2014 m., tačiau labai greitai paaiškėjo, kad jomis buvo galima pasiremti tik iš dalies.

„Viena tų organizacijų – Raudonasis Kryžius, bet jiems teko daug kritikos dėl to, kad, gelbėjant civilius, jie tik formaliai atliko savo pareigą. Todėl faktiškai visą darbą turėjo padaryti Ukrainos valstybinės institucijos“, – kalbėjo A. Medalinskas.

Kalbant apie pilietinį pasipriešinimą, anot politologo, Ukraina dar prieš invaziją labai daug investavo į teritorinę gynybą, jie rėmėsi Estijos teritorinės gynybos principais.

„Civilių evakuacija ir galiausiai teritorinė gynyba yra patys svarbiausi dalykai. Todėl organizacijos, kuruojančios šiuos dalykus, pilietinio pasipriešinimo atveju turi labai aiškiai pasakyti, kur kiekvienas žmogus turės būti, ką daryti, kur yra ginklai, atėjus dienai X. Taip pat ir valstybės institucijos turi žinoti, ką kiekviena jų privalės daryti, kalbant apie civilių žmonių evakuaciją, apsaugojimą, gynybą“, – dėstė A. Medalinskas.

Trumpas „švelnusis“ etapas

Pasiteiravus, ar visi civiliai turi būti evakuoti iš okupuotų teritorijų, politologas pabrėžė, kad prievartos negali būti, o žmonių neturi likti tuo atveju, kai tose teritorijose prasideda mūšiai, nes pavyzdžiai Bachmute, Marijinkoje ir kitur parodė, kad neįmanoma išgyventi fronto linijoje.

„Tačiau buvo vietų, kur net tokiais atvejais žmonės išgyveno, kalbu apie Mariupolį, nors ten buvo košmaras. O, sakykime, Donecko ar Zaporožės srityse, kol atėjo rusų kariuomenė, funkcionavo Ukrainos policija, karinė-civilinė struktūra, kuri padėjo žmonėms evakuotis. Žinoma, tiems, kurie norėjo išvykti. Tam tikras prievartos elementas atsiranda, kai matoma, kad iš gyvenvietės ar miesto gali nieko nelikti, tada bent jau vaikai išvežami į saugią vietą“, – teigė A. Medalinskas.

Karas A. Medalinską užklupo Berdianske, Zaporožės srityje, ir jis savo akimis matė, kaip veikė okupantai ir kaip tam bandė priešintis paprasti Ukrainos piliečiai.

„Išskirčiau du okupacijos etapus, kuriuos teko patirti. Pradžioje, kai atėjo ne tik reguliarioji kariuomenė, bet ir čečėnų daliniai. Prasidėjo vaikščiojimas po butus, plėšikavimai. Pirmosiomis dienomis vienas žmogus buvo nušautas – jis neatidavė mobiliojo telefono. Okupacinė valdžia šio incidento tarsi išsigando, nes pradžioje jiems dar buvo svarbu parodyti, kad nesielgia blogai su gyventojais. Tą metą vadinu švelnios okupacijos laikotarpiu“, – pasakojo A. Medalinskas.

Tuo metu mieste netgi buvo leista dirbti Ukrainos valdžios institucijoms, kurios buvo atsakingos už gydymo įstaigas, už tvarką gatvėse. Bet pamažu okupantai viską perėmė į savo rankas.

„Šio švelnaus okupacinio laikotarpio periode jie net nebuvo nuėmę Ukrainos vėliavos nuo miesto administracijos pastato, žmonės protestavo gatvėse. Man pačiam teko ten dalyvauti, pagelbėti jiems, nes turėjau Sąjūdžio meto patirties tuose dalykuose. Teko eiti kartu su protestuojančių žmonių minia pro automatais ginkluotus Rusijos karius, ir ta okupacinė valdžia pradžioje nežinojo, ką daryti, buvo kiek sutrikusi. Bet tuo pat metu mieste prasidėjo dokumentų tikrinimas ir jei jiems kas nors nepatikdavo, žmogų suimdavo ir jo tolesnio likimo mes jau nežinome“, – kalbėjo A. Medalinskas.

Ėmė atiminėti butus

Anot politologo, šis agresyvusis periodas jau buvo nerimastingas, nes išėjus iš namų nebuvai tikras, kad sugrįši.

Per kelias savaites tų dokumentų patikrinimų lietuviui pavyko išvengti, nors nuolatos matydavo, kaip okupantai sustabdo vieną ar kitą žmogų gatvėje.

„Pradžioje tik stebėjusi procesus, okupantų kariuomenė vėliau buvo aktyvuota. Miesto administracija išvaikyta, užimtas administracijos pastatas, perimta miesto kontrolė. Pradžioje jie iškėlė Rusijos vėliavą, paskui – vadinamosios Donecko liaudies respublikos, vėliau – vėl Rusijos. Iš pradžių buvo juntamas okupantų veiksmų neužtikrintumas. Bet vėliau pradėjo veikti užtikrintai, jie pradėjo suiminėti mitingo organizatorius, prasidėjo represijos, ir tada mano bičiuliai informavo, kad aš esu tame sąraše ir turiu pusę dienos išvykti iš Berdiansko, nes galiu būti suimtas“, – įtemptą laikotarpį okupuotame Ukrainos mieste prisiminė A. Medalinskas.

Lietuviui pavyko išvykti. Apie tolesnį okupantų terorą žinios A. Medalinską pasiekė paskui.

Šiame etape pilietinio pasipriešinimo patarimai jau tapo pavojingi, žmonės, kurie turėjo verslą, bet okupantams nenorėjo mokėti mokesčių, buvo suiminėjami, jų verslai atimami, atiminėjami gyventojų butai, užimami pasitraukusių žmonių namai.

„Okupantai traktavo, kad tie butai ir namai neturi šeimininkų. Buvo atiminėjami ir automobiliai. Prasidėjo represijos tiek aktyvistų atžvilgiu, tiek spaudimas visiems gyventojams, kurie nenorėjo bendradarbiauti su okupacine valdžia“, – pabrėžė A. Medalinskas.

Dalį žmonių likviduotų

Dienraščio žiniomis, Ukrainos pajėgoms neseniai į nelaisvę pateko vienas Rusijos kariuomenės karininkas, kuris, kaip paaiškėjo tardymo metu, dalyvavo mokymuose Kaliningrade, kur buvo mokoma, kaip elgtis okupavus Baltijos šalis.

Esą yra parengti aiškūs planai, kaip pirmiausia palaužti karinį pasipriešinimą ir per kelias savaites klasifikuoti okupuotos teritorijos gyventojus.

Jie jau turi sudarę sąrašus asmenų ir eitų iš namo į namą po butus, kad sulaikytų jiems nepalankius asmenis, kurie galėtų potencialiai organizuoti pilietinį pasipriešinimą.

Vertėjas, dokumentinių filmų kūrėjas, filologas, švedų žurnalistas ir ukrainiečių kariams pagalbą teikiančios organizacijos „Blue/Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas įsitikinęs, kad Baltijos šalių okupacijos atveju būtų panašiai kaip Ukrainoje.

Anot J. Ohmano, teroras yra Rusijos metodas, jų kovos standartinė priemonė, pradedant oro atakomis ir baigiant gyventojų represijomis.

„Yra išsiaiškinta, kad pusantrų metų iki plataus masto įsiveržimo Charkovo srityje apsigyveno tam tikras skaičius niekuo neišsiskiriančių žmonių, atvykusių iš Rusijos. Jie niekur per daug nesireiškė, tačiau, užėmus teritorijas, tapo okupacinės valdžios atstovais. Tam buvo ruošiamasi iš anksto. Esu įsitikinęs, kad tam tikri principai galioja ir mums. Okupantai puikiai supranta, kad geriausiai būtų, jei valdžią perimtų „vietiniai“ žmonės“, – teigė J. Ohmanas.

Kolaboruoti okupuotos šalies gyventojai paprastai priverčiami juos įbauginant, terorizuojant jų šeimas, artimuosius ar pažadant kokias nors išlygas.

„Ir, deja, žinant žmonių prigimtį, dalis jų sutinka bendradarbiauti su priešu. Tačiau yra kategorija asmenų, kurie okupantams yra nepatikimi, tokie paprastai likviduojami. Tai yra sena rusų praktika. Neabejotinai, mums galios tas pats. Yra kelios grupės žmonių, tarp jų ir žurnalistai, kuriems likti okupuotoje teritorijoje būtų be galo sudėtinga, ir nereikėtų turėti jokių iliuzijų, nebent tektų priimti labai sunkų kompromisą su savo sąžine“, – teigė J. Ohmanas.

Dėl kolaboravimo – klausimai

Vis dėlto be vietos gyventojų palaikymo ir bendradarbiavimo su okupantais jų veikla okupuotoje teritorijoje būtų buvusi labai sudėtinga.

Kalbant apie kolaboravimo mastus, politologas A. Medalinskas tikino, jog plataus masto kolaboravimo bent jau pradžioje tikrai nebuvo.

„Kai okupantų administracijai reikėjo surasti žmogų, kuris su jais bendradarbiautų, nepaisant to, kad Berdiansko miesto valdžia buvo Viktoro Medvedčiuko, tai yra prorusiškos partijos rankose, nė vienas miesto deputatas nesutiko bendradarbiauti. Bet kolaboruojančiųjų su okupantais buvo iš įvairių struktūrų, net ir iš policijos ar savivaldybės įstaigų. Dalis mokytojų, pagrasinus atleidimais, pasirašė, kad vaikus mokys pagal okupacinės valdžios programą, kai kurie verslininkai, bijodami netekti verslo, bendradarbiavo su okupantais“, – vardijo A. Medalinskas.

Kolaboravimo klausimas Ukrainoje svarbus nuo pat 2022-ųjų vasario.

A. Medalinskas teigė, kad per tą laiką, kai jam pavyko pasitraukti iš Berdiansko, jis ne kartą dalyvavo Ukrainoje rengtose konferencijose, kur apie kolaboravimą diskutavo visuomenės atstovai, teisininkai, ekspertai.

„Kas tas kolaboravimas? Ar tai tik bendradarbiavimas su politine okupantų valdžia? Ar mokytojas, neatsisakęs mokyti vaikus pagal okupacinės administracijos nurodymus, ar mokyklos direktorius, ar verslininkas, sutikęs mokėti mokesčius okupantams, yra kolaborantai? Šiuo klausimu nuomonės išsiskiria, yra švelnaus požiūrio šalininkai, yra griežto požiūrio šalininkai. Tas klausimas teisinėje plotmėje Ukrainoje dar svarstomas“, – teigė A. Medalinskas.

„Negalima nieko nedaryti“

Lietuvos žmonėms parengtos pilietinio pasipriešinimo rekomendacijos, kuriomis jie turėtų vadovautis okupacijos atveju, paruoštos dar prieš plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą, šiandien, regis, kertasi su realybe, su tuo, ką išgyvena okupuoti ukrainiečiai.

Nes vadinamojoje pilietinio pasipriešinimo abėcėlėje neįvertintas vienas esminis momentas – nuožmus okupantų teroras okupuotų teritorijų gyventojų atžvilgiu.

Tad ko tuomet vertos pilietinio pasipriešinimo abėcėlės, skirtos visuomenės parengimui?

Anot J. Ohmano, nepaisant nieko, pasipriešinimui ruoštis yra būtina.

„Negalime nieko nedaryti. Yra 1940 m. Lietuvos okupacijos pavyzdys. Negalima nesipriešinti, bet šalies valstybingumas bus kvestionuojamas. O tai yra vienas Rusijos standartinių argumentų, kad neva niekas nesipriešino ir „laukė išvaduotojų“. Todėl pokario lietuvių kova yra labai svarbi, nors valstybės jau nebebuvo, bet žmonės vis tiek priešinosi. Tai yra unikalus, ne tik simbolinis, bet – politinis veiksmas“, – pabrėžė J. Ohmanas.

Yra kelios grupės žmonių, tarp jų ir žurnalistai, kuriems likti okupuotoje teritorijoje būtų be galo sudėtinga.

Priešintis esą galima įvairiai, tai rodo Ukrainos pavyzdys, kur pasipriešinimas okupuotose teritorijose yra gana efektyvus, nors ir brutalus.

Šįkart yra viltis

„Niekada nežinai, kas bus. Ypač kai prasideda rimti reikalai, įvykių dinamika tokia, kad jos negali numatyti, tačiau yra svarbus niuansas, jei žmogus ruošiasi tokiems išbandymams, pasipriešinti su ginklu ar be jo, tada yra gerokai paprasčiau, prasidėjus tiems įvykiams, nuveikti kažką prasmingo. Kad Ukraina atsilaikys, supratau 2022 m. vasario 27 d., kai į Charkovą įsiveržė Rusijos specialiosios pajėgos ir jos buvo visiškai sunaikintos. Tai padarė vietinių ukrainiečių savanorių dalinys, kuris buvo tam pasiruošęs, ir, noriu pažymėti, su nemenka parama iš „Blue/Yellow“, – kalbėjo J. Ohmanas.

Anot J. Ohmano, dažniausiai teorija, neišskiriant ir pilietinio pasipriešinimo, kertasi su realybe, tačiau blogiausiam atvejui yra būtina ruoštis.

Ir Lietuvoje bendras šaukimas visiems, taip pat ir merginoms, esą būtų vienas tų esminių dalykų.

„Nebūtinai visi turėtų griebtis ginklų, galima būtų pasirinkti kitą tarnybą. Tai būtų tam tikras visuomenės užgrūdinimas, kad žmonės žinotų, kaip elgtis krizės metu. Bet politikai tuo klausimu tik kažką šneka, bet realiai nieko nedaro. Ar kas nors mūsų klausė, kai buvo rengiamos pilietinio pasipriešinimo instrukcijos? Atsakymas – ne. Didžiulė problema Lietuvoje, kad visi mano, jog viską supranta. Realiai pasipriešinimas turi ateiti iš ten, kur jo nesimato, tai yra neviešas bendradarbiavimas, kiti dalykai. Galiausiai turi būti priimti politiniai sprendimai – rengti bado akcijas ar sprogdinti kolaborantus“, – teigė J. Ohmanas.

Pozicija: ukrainiečių kariams pagalbą teikiančios organizacijos „Blue/Yellow“ įkūrėjas J. Ohmanas teigė, kad priešintis galima išradingai, tai rodo Ukrainos pavyzdys. P. Peleckio / BNS nuotr.

Ukrainiečiai pasirinko brutalius metodus, nes kitos išeities neturi.

Tačiau jų padėtis, pasak J. Ohmano, geresnė, nes jie turi erdvės atsitraukimui.

Lietuvos atvejis kitas, atsitraukimams erdvių čia nėra.

„Svarbu suprasti, kad ne viskas, net kalbant apie konfliktą, būna blogai. Žinau, kad Lietuvoje yra daug iniciatyvų, žmonės daug daro, ruošiasi, mokosi, rengiasi krizei. Nėra viskas taip jau beviltiška. Svarbu nepamiršti, kad pasipriešinimas visada turi spontaniškumo elementą. Vis dėlto karas priartėjo, ir mes turime tam rimčiau ruoštis. Kiekviena šalis, kiekviena situacija, kiekvienas metas turi savo specifiką. Šįkart Lietuvos specifika ta, jog tikėtina, kad šį kartą turėsime didelį palaikymą iš Vakarų“, – išreiškė viltį J. Ohmanas.

Tokio žingsnio NKVC, bendradarbiaudamas su Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijomis, imasi, siekiant „prevenciškai pasiruošti“.

„Šiai dienai neturime jokių indikacijų, kad melagingų pranešimų ataka persimestų į medicinos ir socialinių paslaugų sektorius“, – trečiadienį pranešė NKVC.

„Esmė ta pati – konsultuotis su policija, neskubėti dėl evakuacijos, sustiprinti budrumą“, – nurodė centras.

NKVC teigia taip pat sutaręs su Ryšių reguliavimo tarnyba, kaip operatyviai blokuoti numerius, jei grasinimai būtų pradėti siųsti SMS žinutėmis.

Nuo penktadienio Lietuvos įstaigos jau gavo tūkstančius elektroninių laiškų su netikrais grasinimais apie neva padėtus sprogmenis mokyklose, vaikų darželiuose, savivaldybių pastatuose, tokie pranešimai pasipylė ir Latvijoje bei Estijoje.

Vidaus reikalų ministerija teigia, kad tai yra regioninio lygio kibernetinė ataka. NKVC atakas sieja su Rusija.

Policija ragina nenutraukti vykdomų veiklų, konsultuotis specialiu numeriu  8 700 60 000, o skubiu pagalbos telefonu 112 patariama skambinti tik tuomet, jei apžiūrėjus patalpas ir teritoriją, randamas įtartinas objektas.

Dėmesys palėpėms

Kauno tarpukario modernizmo architektūra praėjusį mėnesį įrašyta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Dabar miesto atstovai patvirtino gaires, kaip derėtų tvarkyti šiuos istorinius pastatus. Didelis dėmesys rekomendacijose skiriamas palėpėms ir pastatų stogams.

„Istorinių pastatų palėpių pritaikymas šiuolaikiniams poreikiams tampa vienu iš iššūkių paveldosaugai. Pastarieji keleri metai Kaune atskleidė, kad teisės aktuose vartojama abstrakti sąvoka „negalima pažeisti vertingųjų savybių“ gali būti interpretuojama labai skirtingai, kadangi nei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, nei Statybos įstatymas nepateikia jokių konkrečių architektūrinių sprendinių“, – kodėl reikėjo tokio projekto, „Kauno dienai“ teigė Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Pasak jo, paveldosaugininkams būtų lengviausia tiesiog uždrausti bet kokius naujadarus istoriniuose pastatuose, bet tokiu keliu esą eiti negalima.

„Privalome ieškoti kompromiso tarp saugojimo ir progreso. Miestas – gyvas organizmas, jis turi vystytis, atsinaujinti. Prieš 100 metų ar seniau statyti pastatai turi būti patogūs šiuolaikiniam žmogui, nes kitaip juose niekas nenorės gyventi ar dirbti“, – aiškino miesto paveldo sergėtojas.

Anot S. Rimo, ieškant atsakymo į klausimą, kaip, nesugadinant istorinės pastato architektūros ir nesunaikinant jo paveldosauginių verčių, padės Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus parengtos Stoglangių, pastogių ir antstatų įrengimo rekomendacijos. „Jomis siekiama suvienodinti taisykles visiems. Tikimės, kad tai taps patogia pagalbine priemone architektams, statybininkams ir eiliniams miestiečiams“, – nurodė Kultūros paveldo skyriaus vedėjas.

Pavyzdys: naujose rekomendacijose nurodoma, kaip turėtų būti tvarkomos palėpės. / Kauno miesto savivaldybės nuotr.

Pravers rekomendacijos

Rengiant rekomendacijas, visų pirma, pasak S. Rimo, galvota apie kultūros vertybių registre esančių tarpukario modernizmo pastatų problematiką.

„2015 m. suteiktas Europos paveldo ženklas, o šiemet gautas UNESCO Pasaulio paveldo vertybės statusas mus visus moraliai įpareigoja būtent šio palikimo išsaugojimui skirti išskirtinį dėmesį. Rekomendacijos skirtos ir visiems iki 1940 m. statytiems pastatams, esantiems saugomose kultūros paveldo vietovėse: Senamiestyje, Naujamiestyje, Žaliakalnyje“, – nurodė kultūros paveldo specialistas.

Pasak pašnekovo, šiose rekomendacijose nurodyti projektavimo principai yra universalūs, todėl jais savanoriškai vadovautis galima projektuojant ir kitose miesto vietose.

„Nereikėtų sureikšminti teisinės šio dokumento normos. Jei išduodami projektavimo sąlygas savivaldybės administracija ar Kultūros paveldo departamentas nurodys projektuojant vadovautis šiomis rekomendacijomis, jų darbuotojai turės teisę nederinti gauto projekto, jei jis jų neatitiks.

Kita vertus, tokiu atveju numatome galimybę architektams savo kūrinį apginti prieš kolegų teismą – regioninėje architektų taryboje. Toks kompromisas leis išvengti kaltinimų, kad suvaržome architektų kūrybinę laisvę“, – kam bus taikomos istorinių pastatų tvarkymo rekomendacijos, nurodė S.Rimas.

Nuskambėję pavyzdžiai

Nors ir iki UNESCO statuso Naujamiestyje, Žaliakalnyje ir Senamiestyje galiojo griežtesnės pastatų tvarkymo taisyklės, visgi būta pavyzdžių, kurie tapo netinkamais paveldotvarkos pavyzdžiais.

Abstrakti sąvoka „negalima pažeisti vertingųjų savybių“ gali būti interpretuojama labai skirtingai.

Vienas garsiausių atvejų, kai ant tarpukario modernizmo pastato atsirado skardinis priestatas, nuskambėjo 2020-aisiais. Tuomet viešai piktintasi V. Putvinskio g. 22, ties Žaliakalnio funikulieriumi, stovinčio pastato pertvarka. Nors pastatas neįrašytas į Kultūros paveldo registrą, tačiau jam galioja aukštesni reikalavimai, nes jis patenka į kultūros paveldo saugomą Kauno naujamiesčio teritoriją.

Tąkart viršutiniame aukšte iškilo stoglangiai, kurie tarsi iškrito iš bendro konteksto. Tuomet ir Kultūros paveldo departamentas nustatė pažeidimų, kad pastato išvaizda daro neigiamą poveikį kultūriniam kraštovaizdžiui.

Projekto rengėjas – bendrovės „Architektų biuro G. Natkevičius ir partneriai“ vadovas architektas Gintautas Natkevičius tąkart įvardijo esminius projekto neatitikimus: apskardintas pastato karnizas, projekto sprendiniuose to nebuvo numatyta. Jį įrengus vizualiai sumažėjo architektūrinė karnizo įtaka, atskiriant rekonstruojamą pastato dalį. Pasak architekto, statytojai patys stoglangius įrengė ne pagal projektą.

„Tikimės, kad rekomendacijos būtent ir padės išvengti tokių ir panašių atvejų ateityje“, – V. Putvinskio gatvės pastatą kaip netinkamą tvarkybos pavyzdį prisiminė S. Rimas.

Pasak Kultūros paveldo skyriaus vedėjo, pastaraisiais metais Kauno miesto savivaldybės administracija yra nesuderinusi kelių projektų, kurie buvo teikiami siekiant įteisinti savavališkai ar nusižengiant projektui įrengtus antstatus, tūrinius stoglangius.

„Stabdyti vykdomus savavališkus statybos, paveldo tvarkybos darbus ir reikalauti pašalinti padarinius pagal kompetenciją gali Statybos inspekcija, Kultūros paveldo departamentas“, – kad istorinių pastatų tvarkymas atitiks reikalavimus, vylėsi S. Rimas.

– Iš esmės turbūt kažkuo labai nesiskiria, ypač nuo vakar dienos, nes, vėlgi, gavo dauguma įstaigų nakties metu nuo 2 iki 3 val. Ir visi atėjo į darbą, pradėjo pranešinėti policijai. Tai šiai minutei mes turime virš 1 tūkst. pranešimų apie galimus tokius grasinimus. Tačiau, kas šiandien pasikeitė – tai iš esmės mes atnaujinome rekomendacijas, nes atliekant tyrimą, surinkus pakankamai duomenų, nematome jokios realios grėsmės. Todėl yra atnaujintos rekomendacijos ir tikrai nesiūlome nutraukinėti veiklos, evakuoti žmonių, o tiesiog siūlome, pavadinkim, karštąja linija su specialiu policijos telefonu, pasiskambinti, pasikonsultuoti ir gauti tolimesnius nurodymus.

– Bet tas telefonas net nėra 112. Kas įvyko vakar, visa šita sistema, galima sakyti, nustojo veikti, kai reikėjo pagalbos tiems žmonėms, kuriems iš tikrųjų jos reikia, kai, pavyzdžiui, patenka į kokią nors nelaimę. Dabar yra visiškai kitas telefono numeris, kuriuo reikia skambinti.

– Taip, tai būtent tam ir yra paskirtas kitas telefono numeris, kad nebūtų „užlaužiamas“ Bendrasis pagalbos centras ir kad žmonės, kuriems reikia realios pagalbos čia ir dabar, galėtų greitai ir operatyviai prisiskambinti ir gauti pagalbą. Tai telefonas yra kitas. Ten mūsų konsultantai pakonsultuoja žmones. Matome, kad viskas neblogai veikia ir policija gali dirbti savo darbą, ir priiminėti tikrus pagalbos skambučius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet nepaisant to, kad jūs jau vakar atnaujinote rekomendacijas, mes jau turime įvairių pranešimų iš šalies mokyklų, kurios sako, kad jos priėmė sprendimus paleisti vaikus nuo pat ryto, nes šįkart grasinime buvo nurodytas rytinis laikas, kada neva tie netikri sprogmenys turėtų detonuoti. Tai žiūriu, kad mokyklos, vis dėlto, nesureagavo į tas rekomendacijas.

– Aš, manau, kad tiesiog tos rekomendacijos buvo paruoštos vakar vakare, perduotos savivaldybėms, jos turbūt nepasiekė iš pat ryto mokyklų. Mokyklos administracijos priėmė vienokius ar kitokius sprendimus, ne visur administracijos priėmė tokius sprendimus, kai kur juos priėmė ir savivaldybės, merai. Tai, vėlgi, aš labai tikiuosi, kad jie dabar gavę tas rekomendacijas, kurios dabar yra viešai visur paskelbtos, įsivertins tuos sprendimus savo ir tikrai nedarys tokių dalykų, kad siųsti vaikus savaitei į nuotolį. Aš, manau, tikrai, mes galim pabrėžti, kad jokios realios grėsmės šiuo metu nematome. Mes toliau nuolat stebime situaciją ir jeigu tiktai nors minimali grėsmė įstaigoms, organizacijoms, ypač mokykloms ar darželiams bus, tai tikrai bus tos rekomendacijos atnaujintos.

Mažiau panikos, mažiau sąmyšio ir visi galės ramiai ir įprastai vykdyti savo numatytas veikas.

– Bet tai yra toks labai jautrus klausimas, kai tėvai galvoja apie savo vaikus. Kaip žinoti, kada grėsmė yra reali? Niekas nenori turėti net mažiausios rizikos dėl savo vaikų.

– Aš siūlau pasitikėti valstybe, valstybės institucijomis, tame tarpe ir policija. Ir jeigu mes sakome, kad tokios grėsmės nėra šiuo metu, tai mes tikrai labai atsakingai tai skelbiame ir atsakingai patikriname tą informaciją. Aišku, vėlgi, jeigu savivaldybės ar mokyklos priims kitokį sprendimą, tokia yra jų teisė. Čia nėra kažkokie privalomi nurodymai, čia yra tik rekomendacinio pobūdžio informacija. Tačiau visgi siūlome vadovautis ja. Taip bus mažiau panikos, mažiau sąmyšio ir visi galės ramiai ir įprastai vykdyti savo numatytas veikas.

– Kokių jūs turite įrodymų dabar, kad ta grėsmė nėra reali, kad tai yra tiktai informacinė ataka?

– Na, tyrimo rezultatų paskleisti viešai aš kol kas negaliu. Bet tyrimas vyksta intensyviai, yra keičiamasi informacija su kitomis Europos šalimis, įsijungęs ir Europolas. Latvijos policija, pavyzdžiui, jau prieš dvi dienas priėmė tokį sprendimą, kad jie įsivertino visas rizikas ir vertina tai kaip spaminius laiškus, nekreipia išvis jokio dėmesio. Mes reaguojame šiek tiek rimčiau, pavadinkime. Tačiau lygiai taip pat, kaip latviai, nematom tame kažkokios rizikos ir tikrai siūlome žmonėms nepanikuoti.

Nusprendus Kauno centrinę dalį įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas sakė, jog tai bus „pirmas apčiuopiamas žingsnis efektyvinti kultūros paveldo apsaugą“.

Tuomet teigta, kad šios rekomendacijos yra reakcija į atvejus, kai pakeitimai saugomuose pastatuose sulaukė visuomenės ir architektų kritikos.

Jos nustato 1918–1940 metų laikotarpiu pastatytų kultūros paveldo statinių, taip pat visų istorinių pastatų, esančių Kauno centrinėje dalyje ir Žaliakalnyje, pastogių, stoglangių ir antstatų įrengimo būdus ir jų įrengimo tvarką.

Nors tai yra rekomendacijos, savivaldybė ar Kultūros paveldo departamentas galės nurodyti jų laikytis rengiant rekonstrukcijos projektus.

Be kitų dalykų, jose nurodoma, kad atliekant minėtus pakeitimus negalima pažeisti istorinio pastato architektūros, rekomenduojama remtis tyrimais. Nauji statiniai turi vizualiai skirtis nuo istorinių, tačiau su jais derėti.

Jose nerekomenduojama keisti stogų formos, nuolydžio. Daugiau laisvės siūloma tais atvejais, kai pastato stogas, jo tūris ir kita nėra jo vertingoji savybė.

Pirmas apčiuopiamas žingsnis efektyvinti kultūros paveldo apsaugą.

Rekomendacijose taip pat apibrėžta, kokie stoglangiai buvo būdingi vieniems ar kitiems istoriniams pastatams. Stoglangius įrengti rekomenduojama tada, kai jie yra atkuriami, kitais atvejais – argumentuotai pagrindžiant, kad jie nepažeis pastato savybių.

Kauno modernizmo architektūra į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašyta rugsėjo 18 dieną per Saudo Arabijoje, Rijade, vykstančią UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesiją.

Kauno miesto savivaldybės teigimu, po šio sprendimo Kaunas yra vienintelis Europos miestas, reprezentuojantis didelio masto urbanizaciją tarpukariu, įvairiapusę modernistinę architektūrą.

Lietuva įsipareigojo iki 2025 metų gruodžio 1 dienos parengti Kauno Naujamiesčio tvarkymo planą, patikslinti vertybės ribas ir jos buferinę zoną atsižvelgiant į Kauno išskirtinę visuotinę vertę. Taip pat reikės patobulinti Kauno modernizmo valdymo planą siekiant, kad jame būtų numatyti aiškūs mechanizmai, užtikrinantys išskirtinės vertės ir jos vertingųjų savybių išsaugojimą, nustatyti naujos plėtros sąlygas, projektinės veiklos gaires, poveikio paveldui vertinimo procedūras.

Kauno modernizmas susiformavo ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai miestas buvo Lietuvos laikinoji sostinė, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą.

Kaune yra kelios dešimtys išskirtinės modernistinės architektūros pavyzdžių.

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašomi išskirtinę visuotinęs vertę turintys kultūros ir gamtos paveldo objektai ir vietovės.

Lietuvoje iki šiol buvo keturi į šį sąrašą įrašyti objektai: Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija ir Struvės geodezinio lanko punktai.

„Žmonėms, kuriems iš tiesų reikalinga pagalba, sunku prisiskambinti skubios pagalbos telefonu ir operatyviai gauti būtiną pagalbą, todėl turime ieškoti operatyvių sprendimų, kaip spręsti šią susidariusią situaciją, netrikdyti spec. tarnybų darbo bei įstaigų ar organizacijų kasdienės veiklos“, – sakė policijos generalinis skomisaras Renatas Požėla.

Spalio 16-osios vakarą policija išsiuntė naujas rekomendacijas savivaldybėms, o šios – savo įstaigoms ir organizacijoms. Rekomendacijų esmė – nenutraukti veiklos, neskambinti Skubiosios pagalbos tarnybų numeriu, o konsultuotis su atsakingais pareigūnais. Ir tik tuomet, jei randamas pavojingas objektas, ar yra kitų indikacijų, kad grėsmė gali būti reali – pradėti evakuaciją ir skambinti 112.

Gavus pranešimą el. paštu

Neskubėkite evakuoti žmonių ir nutraukinėti veiklos – pirmiausia pasitarkite su policija informacijos telefonu 8 700 60 000. Atsiliepę konsultantai patars, kaip elgtis ir kokius veiksmus būtina atlikti. 

Jeigu turite pagrindo įtarti, kad grėsmė yra reali

Atkreipiame dėmesį, kad jei po tokio grasinančio el. laiško, apžiūrėję patalpas, ar teritoriją, radote bet kokį įtartiną objektą, tuomet nedelsiant skambinkite Skubiosios pagalbos tarnybų numeriu 112. Skambinant šiuo numeriu ir esant dideliam skambučių srautui, jūs automatiškai galite būti nukreipti policijos informacijos telefonu, kur gausite tolimesnes rekomendacijas.

Kaip teisingai pranešti apie grasinantį el. laišką?

– Paskirti vieną atsakingą žmogų, kuris turi paskambinti ir pranešti policijai. Neskambinti iš vienos įstaigos penkiems ar šešiems žmonėms!

– Surinkus numerį, kantriai laukti, kol atsilieps operatorius. Jei reikės, – net kelias minutes. Svarbiausia, nenutraukti skambučio ir nerinkti numerio iš naujo!