Talentas duotas Dievo

"Kaip savamoksliam Žemaitijos kaimietukui, pasigaudavo visiškai normaliai sukomponuotas kadras, iš kur tas intuityvus pajautimas, atsirenkant iš amžinai judančio gatvės gyvenimo vienintelį svarbiausią momentą", – apie save yra sakęs R.Rakauskas.

Fotografija R.Rakauskas pradėjo domėtis dar mokykloje, o 1958 m. fotografijas ėmė spausdinti Mažeikių rajoniniame laikraštyje.

Tačiau ryškus R.Rakausko debiutas fotografijos scenoje įvyko 1965 m., kai kartu su Antanu Sutkumi išleido albumą "Vilniaus šiokiadieniai".

Lietuvos fotografijos ikonomis neretai vadinami R.Rakauskas ir A.Sutkus kartu įmindami fotografijos paslaptis žengė nuo pat jaunystės. A.Sutkus atviras: "Jaučiuosi kaip brolio netekęs, kaip šeimos nario. Nuo devyniolikos metų buvome kartu ir pradėjome fotografiją formuoti kartu. Paskui prisijungė Algimantas Kunčius ir kiti. Buvo gera jaunų fotografų kompanija. Jis iš mūsų visų buvo pats optimistiškiausias. Kiti dar leisdavo sau susiraukusiems pabūti, o jis – su šypsena visą laiką", – draugo paveikslą piešė A.Sutkus.

Savo bičiulį A.Sutkus vadina vienu iš Lietuvos fotografijos grandų, nepanašiu nė į vieną kitą fotografą, savitu savo švelnumu, žydėjimu. Ir nors R.Rakauską gyvenimo vingiai atvedė į Kauną, o A.Sutkus liko Vilniuje, 100 km atstumas netapo kliūtimi draugystei.

Pradžioje atstumą padėjo įveikti motociklai, o kai persėdo į automobilius, atstumas tapo dar lengviau įveikiamas. "Su svečiais pietauti važiuodavome į "Medžiotojų užeigą" arba "Tris mergeles", – lėtai į prisiminimus leidosi A.Sutkus, tačiau lyg uždraudęs sau per daug nuklysti į jaunystės laikus tarė: "Tai buvo talentas, o talentas yra Dievo dovana. Talentų mokyklos nėra. Lyderių mokykla gali būti, bet vieną dieną esi lyderis, o kitą jau nebe. O talentas jam buvo duotas Dievo. Kokį jam davė talentą, tokį jį ir turėjo nešti."

A.Sutkus pasakojo, nors idėjomis su bičiuliu nesidalijo, bet, renkant geriausius kadrus, neretai tardavosi, ginčydavosi, kol atrasdavo geriausią variantą.

"Pastaruosius kelerius metus jau buvo atitolęs ir pabendraudavo tik telefonu. Negrįžta jaunystė, – lėtai žodžius rinko A.Sutkus. – Nors mes ir dabar jauni, tik pasai blogi ir kūnai neklauso. Toks gyvenimas. Romas jau išėjo į istoriją ir amžinybę. Įamžinęs savo personažus, dabar ir pats tapo įamžintas."

Lietuviškas Renoiras

Neretai garsiuoju 6–7-ojo dešimtmečių fotografijos ketvertuku vadinami A.Sutkus, R.Rakauskas, Aleksandras Macijauskas ir Romualdas Požerskis panašūs pašaukimu ir skirtingi savo išraiška.

"Romas man išliks nepakartojamo stiliaus – žmogaus vidinio grožio vaizdavimu. Jis man panašus į impresionistą dailininką Pierre'ą Auguste'ą Renoirą, – bičiulį ir kolegą apibūdino A.Macijauskas. – Jo didysis ciklas "Žydėjimas" buvo rodomas visame pasaulyje, net nežinau šalies, kurioje nebuvo demonstruojamas. Ir šiuo metu rodomas lietuvių kolekcijoje parodoje Pietų Korėjoje."

A.Macijauskas pabrėžė, kad R.Rakauskas buvo iš tos grupės fotomenininkų, kurie ne tik kūrė stiprią Lietuvos fotografiją, bet ir padėjo kitiems. Pavyzdžiui, dirbdamas žurnalo "Nemunas" redakcijoje, padėjo ir A.Macijauskui, kuris į fotografiją atėjo vėliau.

"Turbūt nedaugeliui fotomenininkų pavyko pasiekti, kad sugebėtų rodyti modernią fotografiją jau 1967 m. Jis sugebėjo įrodyti "Nemuno" redakcijos viršininkams rodyti naujausią, visuomenėje dar nepripažintą fotografiją – nuogą žmogaus kūną. Tai rodo jo sugebėjimus reklamuoti, skleisti fotografijos meną", – įsitikinęs A.Macijauskas.

Fotomenininkas priminė, kad grupė jaunų žmonių, vadovaujami A.Sutkaus, 1969 m. įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją. Tokia draugija buvo vienintelė Sovietų Sąjungoje, jai priklausė ir R.Rakauskas.

Jis ne tik fotografavo, bet ir rašė, kūrė poeziją. Pavyzdžiui, "Triveidė knyga" – tai triptikų rinkinys, kuriame trimis siužetais, trimis veidais R.Rakauskas stengiasi aprėpti, atskleisti reikšmingiausias visų meninių profesijų Lietuvos asmenybes.

Kūryba: prieš ketverius metus pasirodė paskutinis R.Rakausko albumas "Triveidė knyga" – dešimtmetį dėliota knyga iš viso gyvenimo darbų.

"Aš kartais pasijuokdavau, kad tu, Romai, nori grožį parodyti dar gražesnį, o jis atkirsdavo, kad jeigu aš žydėjimą vaizduočiau, tai būtinai tarp žiedų būtų skerdžiama kiaulė. Tokie mūsų požiūriai, aš pasišaipydavau iš jo, jis – iš manęs, bet buvome dideli draugai", – kalbėjo A.Macijauskas.

Tai buvo talentas, o talentas yra Dievo dovana. Talentų mokyklos nėra.

Kontrastų žmogus

Kaip tik šiuo metu Nidoje vyksta Lietuvos fotografų seminaras. Susitikę ketvirtadienio rytą fotografai paminėjo netektį. Kolega Romualdas Požerskis, atrinkęs savo fotografijų apie R.Rakausko gyvenimą, priminė, kad neabejotinai R.Rakauskas Lietuvos fotografijos pasaulyje yra vienas iš pamatinių akmenų, ant kurių stovi lietuviška mokykla – tai ir psichologiniai portretai, socialinės temos, fotomenininko santykis su žmogumi, papasakotos istorijos apie žmogų ar žymius Lietuvos žmones – kai kurie jų jau išėję, palikę legendinį pėdsaką šalies kultūriniame gyvenime.

"Jis iš tų fotografų optimistų. Jam labai retai būdavo kažkas blogai, kažkas ne taip. Net jei kažkoks neigiamas įvykis, jis tarsi pamiršdavo ir prisimindavo teigiamus dalykus. Nors jo fotografijos pagal tematiką švelnios, tačiau kalbantis buvo aštrokas, užsiplieskiantis ir prieštaraujantis, bet ne piktybinis ar kandus", – tokį kolegą prisimena R.Požerskis.

Pasak jo, diskutuojant R.Rakauską nuginčyti būdavo sunku, bet bendrauti – malonu. Tai nebuvo tas atvejis, kai žmogus pritaria viskam ar pataikauja, o vertinant menininko darbų lyrizmą ir bendravimo manierą jis neabejotinai palieka kontrastingo žmogaus įspūdį.

Kolega svarstė, gal R.Rakauskas ir jautė, kad jį kažkiek kritikuoja už tą begalinį lyrizmą, per didelį švelnumą. Tačiau vis tiek laikėsi tvirtos nuomonės, kad čia jo stilius, jam taip patinka kurti, ir taip jis kūrė, neklausė kritikų nuomonių ar kažkieno patarimų. P.Požerskis pabrėžė, kad R.Rakausko kūrybos stilius yra labai vientisas ir kryptingas nuo pat pirmųjų etiudų, gatvės fotografijų.

R.Požerskis pažymėjo, kad buvo dalykų, į kuriuos R.Rakauskas nesigilino, sakydamas, kad tai ne jo sritis. Net ir į techninius dalykus fotografijoje, tiksliau, tiesiogiai naudojamų darbe fotoaparatų optikų ar besikeičiančios fotografijos technologijas.

"Ne, ne, aš turiu savo fotoaparatus, man jie patinka ir aš su jais fotografuoju, – R.Rakausko poziciją prisiminė kolega. – Ir tik labai vėlai jis perėjo prie geros japoniškos fotoaparatūros "Nicon". Jis ilgą laiką fotografavo su Rytų Vokietijos fotoaparatais "Praktica", kurių optika nebuvo labai gera. Jį labiau domino pati fotografija, o ne techniniai jos parametrai."

Išliko savimi

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis susimąstė, kad R.Rakausko nėra sutikęs Nidoje vykstančiuose seminaruose, tačiau kiekvieną kartą čia atvažiavęs apie jį pagalvodavo – tad kokia vis dėlto didinga buvo fotografo dvasia, kad apie save primindavo net nebūdamas.

"Romualdą prisimenu visada su šypsena. Besišypsantį gyvenimui, kad ir koks jis kartais sudėtingas ir įvairiapusis būtų. Net ir sunkiomis akimirkomis Romualdas sugebėjo žengti su šypsena, taip palikdamas daug šviesių prisiminimų apie save. Gal tai ir yra sėkmingo gyvenimo pavyzdys, kad po savęs palieki tiek šviesos, tiek gražių, jaukių, kartu išgyventų akimirkų su tiek daug žmonių. Tai galėtų liudyti ne dešimtys ir net ne šimtai žmonių, kuriuos su juo suvedė ar darbas, ar kūryba, ar draugystė", – apie R.Rakauską kalbėjo G.Česonis.

Ir nors atsisveikinti su R.Rakausku lyg ir reikėjo ruoštis, tačiau G.Česonis neslėpė esantis sukrėstas netekties ir kartojo, koks šviesus, skaidrus, besišypsantis, neeilinis profesionalas šis menininkas buvo, kuris, net paėmęs svetimą fotoaparatą, sugebėdavo, kelis kadrus padaręs, nustebinti rezultatais.

"Pasižymėjo aštria, skvarbia ir kartu nepaprastai poetiška, lyriška akimi. Tuo laikmečiu lyg ir nepritapo, sulaukdavo nemažai kritikos, tačiau užteko drąsos išbūti ir likti savimi. Taip suformavo savitą braižą, požiūrį į pasaulį", – apibendrino sunkiai į kelis sakinius telpantį R.Rakausko gyvenimo ir kūrybos laikotarpį sovietmečiu Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas.

G.Česonis svarstė, kad R.Rakauskas, greičiausiai, ne tik nemokėjo kitaip vaizduoti pasaulio, bet ir nenorėjo: "Manau, kad tą pasaulį jis sąmoningai tapydavo savo suprantamo grožio spalvomis."

Informacija apie laidotuves

Su R. Rakausku atsisveikinti bus galima laidojimo namuose "Rekviem", Jonavos g. 41A, Kaune, sekmadienį nuo 16 val. Urna su palaikais išlydima į Petrašiūnų kapines pirmadienį 14 val. Šeimos prašymu pagal galimybes kviečiama susilaikyti nuo gėlių, norimą auką bus galima skirti kapo sutvarkymui ir kūrybos įprasminimui.

Reiškia užuojautą

Prezidentas Gitanas Nausėda:

Lietuva ir pasaulis neteko itin talentingo kūrėjo, fotografijos meistro, kurio žvilgsnis mums nuolat dovanojo nevaržomo džiaugsmo ir didžiausio subtilumo akimirkas. Su R.Rakausko kūryba siejama ištisa fotografijos epocha ir nepakartojamas kasdienybės švelnumas.

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė:

Tai buvo savo pašaukimui atsidavęs kūrėjas, kurio fotografijos virto personalinėmis parodomis, kurio darbai personalinėse ir grupinėse parodose mūsų šalyje ir už jos ribų skatindavo sustoti, susimąstyti, pajusti akimirkos prasmę. Šio fotografijos meistro darbai dvelkia poezija ir įtikina savo jautrumu, iš kitų jie išsiskiria grynumu, poetiniu įtaigumu, nesentimentaliu lyriškumu. Optimistiškai žvelgęs į žmogų ir gyvenimą, R.Rakauskas paliko gilų įspaudą Lietuvos fotografijoje.

Kultūros ministras Simonas Kairys:

Tai didžiulė ir itin skaudi netektis visai Lietuvos kultūros ir meno bendruomenei. Su R.Rakausko išėjimu tarsi užverčiamas svarbus mūsų šalies fotografijos meno puslapis. R.Rakauskas į Lietuvos fotografiją įnešė daug šviesos, humanizmo, lyriškumo, romantizuoto požiūrio, buvo vienas vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų, be kurio neįsivaizduojama mūsų fotografija. R.Rakausko darbai, jau tapę Lietuvos fotografijos aukso fondo dalimi, ateities kartoms bylos apie šviesią šio meno misiją ir ją atlikusį kūrėją.

Biografija ir apdovanojimai

R.Rakauskas gimė 1941 m. Akmenėje. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, dirbo leidiniuose "Literatūra ir menas", "Mūsų gamta", 1967–2004 m. buvo kultūros žurnalo "Nemunas" Iliustracijų skyriaus vedėjas, redaktorius.

1969 m. R.Rakauskas su kitais įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją.

Surengė daugiau kaip 70 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Žymiausias R.Rakausko darbas – fotografijų ciklas "Žydėjimas" (1974–1984). Dešimtmetį menininkas keliavo po Lietuvą stebėdamas skirtingu metu įvairiose šalies vietose prasidedantį pavasarinį žydėjimą. Fotografuodamas žiedlapių fone pozuojančius sutiktus žmones, o kartais ir savo dukrą, jis kurdavo vadinamąsias poetines metaforas – vaizdus, kurie perteikdavo apibendrintas idėjas, vertybes ir visada pasižymėjo jam būdingu lyriniu pasaulio matymu.

2004 m. R.Rakauskui skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2009 m. – Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Fotomenininko kūrinių yra Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Šiaulių "Aušros" muziejuje, Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje, Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke ir kt.

Šaltinis: BNS

Apie jo mirtį LRT pranešė duktė Eglė Rakauskaitė.

„Lietuva ir pasaulis neteko itin talentingo kūrėjo, fotografijos meistro, kurio žvilgsnis mums nuolat dovanojo nevaržomo džiaugsmo ir didžiausio subtilumo akimirkas. Su Romualdo Rakausko kūryba siejama ištisa fotografijos epocha ir nepakartojamas kasdienybės švelnumas“, – rašoma prezidento Gitano Nausėdos užuojautoje.

Premjerė Ingrida Šimonytė sakė, kad išėjus fotografui, fotožurnalistui, menininkui ir visuomenininkui R. Rakauskui, užsivertė dar vienas Lietuvos fotografijos puslapis.

Su Romualdo Rakausko kūryba siejama ištisa fotografijos epocha ir nepakartojamas kasdienybės švelnumas.

„Tai buvo savo pašaukimui atsidavęs kūrėjas, kurio fotografijos virto personalinėmis parodomis, kurio darbai solinėse ir grupinėse parodose mūsų šalyje ir už jos ribų skatindavo sustoti, susimąstyti, pajausti akimirkos prasmę. Šio fotografijos Meistro darbai dvelkia poezija ir įtikina savo jautrumu, iš kitų jie išsiskiria grynumu, poetiniu įtaigumu, nesentimentaliu lyriškumu. Optimistiškai žvelgęs į žmogų bei gyvenimą, R. Rakauskas paliko gilų įspaudą Lietuvos fotografijoje“, – sakoma Vyriausybės vadovės užuojautoje.

Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl R. Rakausko mirties.

„Lietuva ir pasaulis neteko itin talentingo kūrėjo, fotografijos meistro, kurio žvilgsnis mums nuolat dovanojo nevaržomo džiaugsmo ir didžiausio subtilumo akimirkas. Su Romualdo Rakausko kūryba siejama ištisa fotografijos epocha ir nepakartojamas kasdienybės švelnumas“, – rašoma šalies vadovo užuojautoje.

R. Rakauskas gimė 1941 metais Akmenėje. Vilniaus universitete jis studijavo žurnalistiką, dirbo leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Mūsų gamta“, 1967–2004 metais buvo kultūros žurnalo „Nemunas“ Iliustracijų skyriaus vedėjas, redaktorius.

1969 metais R. Rakauskas su kitais įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją.

Jis surengė daugiau kaip 70 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Žymiausias R. Rakausko darbas – fotografijų ciklas „Žydėjimas“ (1974–1984). Dešimtmetį menininkas keliavo po Lietuvą stebėdamas skirtingu metu įvairiose šalies vietose prasidedantį pavasarinį žydėjimą. Fotografuodamas žiedlapių fone pozuojančius sutiktus žmones, o kartais ir savo dukrą, jis kurdavo vadinamąsias poetines metaforas – vaizdus, kurie perteikdavo apibendrintas idėjas, vertybes ir visada pasižymėjo Rakauskui būdingu lyriniu pasaulio matymu.

2004 metais R. Rakauskui skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2009 metais – Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Fotomenininko kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje, Tarptautinis fotografijos centras Niujorke, kt.

Už savo kūrybą jis apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžius.

Pasak šalies vadovo, Lietuvos fotografijos raida neįsivaizduojama be jautraus ir atidaus R. Rakausko žvilgsnio. „Kasdienybėje įžvelgiama šviesa, užčiuopiama empatija ir išryškinamas lyriškumas Jūsų darbuose iškyla kaip esminiai lietuviškumo motyvai. Savitą Jūsų kūrybos braižą įkūnijanti, metaforų kupina meninė fotografija skleidžia optimizmo ir grožio estetiką“, – rašoma prezidento sveikinime.

Šalies vadovas fotomenininkui padėkojo už profesionalumą ir ilgametę kūrybą, kurioje šviesa ir švelnumas išryškina gyvenimo grožį.

Valstybės vadovas R. Rakauskui palinkėjo sveikatos, ilgų kūrybingų metų ir gyvenimo pilnatvės.

Premjerės I. Šimonytės sveikinime žymaus fotomenininko R. Rakausko jubiliejaus proga sakoma:

„Jūs esate jautrus ir itin emocionalus menininkas, savo kūryboje visada įtaigiai derinęs šviesą ir mintį. Būtent Jūsų ir kitų garsių kūrėjų idėjos sukūrė Lietuvos fotografijos mokyklą, kuri šiandien žinoma visame pasaulyje. Jautrumas tautos tradicijoms, pagarba ir meilė duoną raikančiam žmogui, gamtos grožio poetizavimas – patys įstabiausi beveik šešis dešimtmečius trunkančios Jūsų kūrybos bruožai. Gerbiamasis Romualdai, nuoširdžiai sveikinu Jus gražaus 80-ojo jubiliejaus proga. Linkiu, kad talento jėga suteiktų stiprybės, o kasdienybės jaukumas ir gyvenimo tėkmės prasmingumas suptų ir lydėtų Jus ilgus metus“.  

R. Rakauskas – vienas svarbiausių menininkų, kurie kūrė bei įtvirtino Lietuvos fotografijos mokyklos tradiciją. Per ilgą laikotarpį sukurti R. Rakausko vaizdai plačiai, poetiškai ir giliai pasakoja apie fotografo akimis pamatytą Lietuvą.

R. Rakauskas kone keturiasdešimt metų dirbo žurnale „Nemunas“, kuris sovietmečiu garsėjo kaip nepriklausomas, laisvą mintį skleidžiantis leidinys. Fotomenininkas – daugelio tarptautinių parodų autorius ar dalyvis, iki šiol pelnęs ne vieną reikšmingą apdovanojimą.

Fotografijos klasikas R. Rakauskas vienas pirmųjų atnaujino reportažo raišką, pažvelgęs į aplinką ne angažuoto sovietinio fotožurnalisto žvilgsniu. Serijose „Vilniaus šiokiadieniai“ (1960–1965 m.) ir „Mūsų Kaunas“ (1967–1976 m.) atsiskleidžia fotografo gebėjimas įžvalgiai ir prasmingai perteikti kasdienišką aplinką.

Tarp svarbiausių fotomenininko kūrinių – „Švelnumas“ (1967–1973), „Žydėjimas“ (1974–1984), „Pavasario mergaitės“ (1989–1994), „Mūsų veidai“ (1999–2001), „Užuovėja“ (2001–2007).

Fotografijos klasiko R. Rakausko kūryba susijusi su Lietuvos fotografijos mokykla. Jis vienas pirmųjų atnaujino reportažo raišką, pažvelgęs į aplinką ne angažuoto sovietinio fotožurnalisto žvilgsniu. Serijose „Vilniaus šiokiadieniai“ (1960–1965 m.) ir „Mūsų Kaunas“ (1967–1976 m.) atsiskleidžia fotografo gebėjimas įžvalgiai ir prasmingai perteikti kasdienišką aplinką.

Parodoje šios fotografijų serijos susijungia į vientisą „Vilniaus ir Kauno šiokiadienių“ pasakojimą, aprėpiantį visus metų laikus ir atveriantį miestų kultūros sluoksnius. Autorius, anot Levo Aninskio, yra „atmosferinis“ menininkas – jam rūpi faktūros, žmonių bendrumas, ritmas. Ne charakteriai ir egzistenciniai apmąstymai, bet atsitiktinumai ir veiduose pagauta šviesa. Atrodo, kad Rakauskui kartais pavykdavo atsitraukti nuo dabarties ir aprėpti miesto kaip visumos gyvenimą, paklūstantį gamtos ciklui. Vėjas, sniegas, lietus ir žmonės juda vienu ritmu, dangus gyvena žmogaus jausmais ir atvirkščiai.

Vilniaus ir Kauno miestų fotografavimas buvo du ypatingi momentai fotografo R. Rakausko kūrybinėje biografijoje. Vėliau jis išgarsėjo „žydėjimo“ ir „švelnumo“ poetika, gamtos ir žmogaus analogijomis. Bet fotografuodamas Vilniaus ir Kauno gatves jis dar nieko neprikuria, mėgaujasi atrastąja fotografijos galia įamžinti akimirkos vaizdą. Tiesiog stebi žmones ir pasakoja mažas istorijas apie dviejų miestų kasdienybę. Tuos pasakojimus skiria apie dešimt metų, politinis kontekstas ir pasikeitęs fotografo matymas. Juos sieja objektas – gatvė ir ja tekanti gyvenimo formų begalybė.

Kai fotografuoja R. Rakauskas, gatvė gyvena savo gyvenimą, tarsi nebūtų stebėtojo. Tačiau jis viską pastebi. Sustabdo beišklystantį žvilgsnį, grąžina jį į pradžią, sufokusuoja fotografijos veiksmą į uždarą ciklą. Tokias kasdienybės smiltis paprastai išplauna laiko tėkmė. Fotografija jas sulaiko ir apaugina prarastos būties, netikėtumo, laikinumo išgyvenimais. Tuomet jos švyti net ir nuėmus visą knygos literatūrinį apvalkalą bei dizaino efektus. Lieka miesto būsenų tikrumo pojūtis. Atsitiktiniai sutapimai, kurie yra tokie tikslūs, kad atrodo surežisuoti.

Vilniaus ir Kauno gatvių fotografijos buvo du trumpi ištrūkimai iš būtinybės kurti meną ar pildyti užsakymą. Kaip ir viso pasaulio gatvės fotografijoje, toks nuoširdus ir atviras santykis atrodė įmanomas tik tada, maždaug iki devintojo dešimtmečio vidurio. Tuomet situacija pasikeitė visur – žmogaus privatumą ir orumą saugantys įstatymai trukdo fotografams išlikti nematomais stebėtojais. Fotografija, net ir gatvės, privalo būti režisuojama. Atsitiktinumas irgi turi būti numatytas iš anksto. Tai lyg susitarę patvirtina ir „Vilniaus šiokiadienių“ autoriai: dabar taip Vilniaus nenufotografuosi, sako jie, nes žmonės ne tokie. Tad Rakausko užfiksuotos Vilniaus ir Kauno gatvės – tik akimirka ir šių miestų, ir pačios fotografijos istorijoje. Nebepakartojamas žvilgsnis.

R. Rakauskas gimė 1941 m. Akmenėje. 1962 m. baigęs žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbo fotokorespondentu savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (1961–1963), žurnale „Mūsų gamta“ (1963–1967), žurnale „Nemunas“ (1967 –). Nuo 1970 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 1976 m. – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) garbės narys. 1980 m. jam suteiktas Nusipelniusio žurnalisto garbės vardas, 1997 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario vardas. 2009 m. suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Už savo kūrybą menininkas yra gavęs 5 Grand Prix, 3 aukso, 1 sidabro, 4 bronzos medalius ir per 70 kitų apdovanojimų.

Paroda pristatoma balandžio 25 d. 17.30 val. Prospekto fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius). Ji veiks iki gegužės 20 d.

Gyvo fotografijos klasiko R.Rakausko pavardė pirmiausia asocijuojasi su jo poetiškais ciklais iš atlaidų "Užuovėja" ir pavasariu kvepiančiu ciklu "Žydėjimas". "Triveidėje knygoje" atsiskleidžia kitas R.Rakauskas, pažįstamas nebent ilgamečiams "Nemuno" žurnalo skaitytojams.

Knygoje – 138 žmonių portretai, kiekvieno – po tris. Į knygą sudėti genijai, nacionalinių premijų laureatai, aktoriai, dailininkai, poetai – žmonės, kuriuos R.Rakauskas turėjo privilegiją sutikti per beveik penkis dešimtmečius darbo žurnalo redakcijoje.

"Žinai, tokių metų antro "Žydėjimo" nepadarysi. O tie portretai, juos turėjau ilgai ir daug. Kiekvienąkart fotografuojant bent po penkias juosteles išfotografuodavau. Įdėja daryti "Triveidę knygą" kilo nuo Juozo Miltinio nuotraukų. Atėjau taip nedrąsiai, o jis man – "O tu čia tas Rakauskiukas." Jis Viekšniuose mokėsi kartu su mano tėvu. Nedrįsau to sakyti, bet jis pats pirmas tą atskleidė. Nežinau, gal dėl to ir pavyko geros nuotraukos. Vos išsitraukiau fotoaparatą, jis persimainė, tapo aktoriumi. Tik fotografuok! Tai padariau seriją su daug skirtingų jo veidų", – kalbėjo fotografas.

Vienų portretai padaryti per kelias minutes ar sekundes, kaip, pavyzdžiui, J.Miltinio, o tarp kitų kadrų nuspaudimų – metai ar net dešimtmečiai. Nuotraukose matyti tai, ko neretai pritrūksta šiandienėje fotografijoje – tikrumo, nuoširdumo ir laisvumo. Tiek fotografo, tiek pozuojančiojo asmens.

Kai kurie portretai – pačioje asmeniškiausioje erdvėje, iš tą pačią dieną darytų kai kurių nuotraukų galima matyti, kad kartu praleista ne viena valanda – keičiasi apšvietimas, vietos.

Beveik šešiuose šimtuose portretų nesikeičia tik vienas dalykas – R.Rakausko grožio ir nuoširdumo ieškojimas savo fotografuojamuose žmonėse.

"Man Macijauskas sakydavo, kad labai saldus esu, vietoj tos mergaitės ar senos močiutes po žydinčia obelimi suorganizuočiau kiaulės skerstuves, bet niekada niekas panašaus manęs netraukė", – kalbėjo fotografas.

Man Macijauskas sakydavo, kad labai saldus esu, vietoj tos mergaitės ar senos močiutes po žydinčia obelimi suorganizuočiau kiaulės skerstuves, bet niekada niekas panašaus manęs netraukė.

Labai įtaigus Gražinos Balandytės portretas senojo "Nemuno" viršeliui. Dramatiškas, lyg būtų iš Holivudo aukso amžiaus filmų plakatų. Milžiniškos aktorės akys spindi, žvilgsnis prikausto.

"Atvykau fotografuoti Gražinos, o ji visa nusiverkusi. Tada ją kažkaip įskaudinęs buvo režisierius. Tokia ji liūdna išėjo, o nuotraukos reikėjo viršeliui, turėjome pripaišyti duobutes skruostuose, kad linksmesnė išeitų", – juokėsi R.Rakauskas.

Ši nuotrauka – ne pats žymiausias R.Rakausko portretas, retai pamatomas leidiniuose, bet būtent šioje knygoje jis atkreipia dėmesį.

Savo fotoaparatus su visomis juostelėmis, didintuvais, ryškalais ir objektyvais R.Rakauskas suslėpė spintose ir daugiau nebefotografuos.

"Jei tu esi rašytojas, tai su kiekvienais metais vis gerėji. Kai esi fotografas, sulaukęs 75-erių, antro "Žydėjimo" nepadarysi, tai ir nėra ko", – sako fotomenininkas.

Atviraudamas R.Rakauskas nuolat tikino: jam visą gyvenimą sekėsi. Nė dienos nereikėjo fotografuoti oficiozinių melžėjų, nutūpė puikiame leidinyje, kurio mėnesinis formatas jam leisdavo dienų dienas su motociklu raižyti po atlaidus, ieškoti senų žydinčių sodų.

R.Rakauskas – fatalistas: už talentą dėkojo jis ne sau, o motinai, kuri pati fotografavo ir iš kurios, matyt, paveldėjo tai, kas jį amžiams įrašė ne tik į Lietuvos, bet ir į viso pasaulio fotografijos istoriją.

Vartant naująją fotomenininko knygą ore pakimba klausimas: kam daugiau pasisekė – R.Rakauskui ar Lietuvos fotografijos mokyklai, mūsų šalies ir visos žmonijos kultūrai, kurioje humanizmo ir estetikos niekada nebus per daug.

„Triveidė knyga“ – triptikų rinkinys, kuriame trimis siužetais, trimis veidais autorius aprėpė ir atskleidė reikšmingiausias visų meninių profesijų asmenybes.

Pristatyme turėsite galimybę susitikti ne tik su autoriumi, bet ir su knygos herojais, kolegomis fotografais. 

Renginio metu taip pat galėsite įsigyti albumą, gauti R. Rakausko autografą, betarpiškai pabendrauti ir užduoti klausimus. 

Laukiami visi fotografijos mylėtojai, neabejingi maestro R. Rakausko „Žydėjimui“, „Švelnumui“, „Pavasario mergaitėms“ ir visai jo poetinės įtaigos kupinai kūrybai.

Renginys nemokamas.

Kas? R. Rakausko naujausio albumo „Triveidė knyga“ pristatymas.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje

Kada? Kovo 23 d. 18 val.

Savo ir visų Lietuvos žmonių vardu parašytame sveikinime prezidentė pabrėžė, kad R. Rakauskas nuo kūrybos pradžios iki meninės brandos likęs ištikimas lyriškajai fotografijai. Įkvėptas meilės savam kraštui ir jo žmonėms, subtiliu ir pastabiu žvilgsniu fotomenininkas kūrė šviesų ir pakylėtą Lietuvos paveikslą.

R. Rakauskas prezidentės buvo pagerbtas ir 2009-ųjų Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premija už fotografijos meno poetinį įtaigumą. Anot šalies vadovės, valstybinėmis premijomis įvertinti darbai – tvirtų R. Rakausko vertybinių nuostatų liudijimas ir reikšmingas įrašas Lietuvos fotografijos metraštyje.

Jubiliejaus proga Prezidentė menininkui palinkėjo laimės ir ilgiausių metų bei nepritrūkti kūrybinio netikėtumo ir įkvėpimo.

R. Rakauskas yra surengęs apie 70 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jis pelnė net 85 apdovanojimus, tarp jų – tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) menininkas fotografas (AFIAP, 1976). Lietuvos žurnalistų sąjungos premija (1966), Respublikinė komjaunimo premija (1970), SSRS žurnalistų sąjungos premija (1977), Nusipelniusio žurnalisto garbės vardas (1980), konkurso Lietuvos spaudos fotografija auksinis kadras (2002), LR Vyriausybės kultūros ir meno premija (2004), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius (2004), Įsimintiniausias Kauno menininkas (2006), LATGA-A Aukso žvaigždė (2006).

Neseniai sostinėje pirmą kartą įvyko keturgubas fotomenininkų Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko ir Romualdo Požerskio kūrybinis vakaras. Susitikę šalia savo portretų ir autorinių darbų originalų meninės fotografijos grandai leido prisiliesti prie savo kūrybos ir gyvenimo paslapčių.

Stebuklu virtusios akimirkos

Kažkur Dzūkijoje du broliai fotografavosi žydint obelims. Paskutinė fotojuostelė aparate jau buvo beveik baigta ir berniukai traukė savo keliais. Vienas jų savo glėbyje nešė triušį. Būtent ši akimirka buvo sėkmingiausias tos dienos kadras ir trijų fotojuostelių rezultatas, pamena legendinio ciklo "Žydėjimas" autorius R.Rakauskas.

1974 m. Povandenėje pasibaigus atlaidams ir besiskirstant žmonėms, moteris pribėgo prie savo kaimyno ir atsisveikindama pabučiavo į žandą. Už jų vežime obuolį valganti mergaitė nustebusi žiūrėjo į sceną fiksuojantį fotografą R.Požerskį. Šis momentas suspėtas įamžinti paskutiniame juostelės kadre.

O 1965 m. viename iš Lietuvos turgų vyras, persimetęs per pečius, ant nugaros nešė vežimo ratą. Kitą – tiesiog rideno grindiniu. Kai jis prasilenkė su vaiku, fotografas A.Macijauskas įamžino šį momentą. Taip buvo sukurta vienas ekspresyviausių formos prasme kadrų per Lietuvos socialinės fotografijos istoriją. "Ratas" puošė legendinio katalogo "Devyni Lietuvos fotografai" viršelį. Su juo 1969 m. važiuota į Maskvą, kur Lietuvos fotografijos mokykla buvo aptarinėjama rusų kritikų ir visam laikui įsitvirtino pasaulinėje arenoje.

Į Ignaliną A.Sutkus atvažiavo fotografuoti žvejų. Vakare vyrai nusipirko butelį, išsivirė žuvienės ir smagiai pasėdėjo. A.Sutkus ryte nubudo anksti ir su fotoaparatu patraukė į miestą. Čia jis pamatė einančius vaikus su gėlėmis. Šie, paklausti, kur traukia, atsakė: "Dėde, šiandien Rugsėjo 1-oji." Fotografas palydėjo juos iki mokyklos. Prieš mokiniams išsilakstant, A.Sutkus nuspaudė tris kadrus. Taip 1964 m. buvo užfiksuota pasaulyje žinoma fotografija "Pionierius".

Tą patį rytą, per labai trumpą keliolikos minučių laiką, buvo įamžinti ir dar du momentai, virtę legendinėmis nuotraukomis. Tai "Tėvo ranka" ir "Mama su dukra".

"Esame iškasti mamutai"

Tai keturios kiekvienam lietuviui žinomos fotografijos. Keturios akimirkos, kurias kiekvienas iš mūsų matėme daugybę kartų gatvėje, kaime ar turguje. Jos daugelį kartų apskriejo visą pasaulį ir net ribotais sovietų geležinės uždangos laikais, charakterizuodamos humanistinę Lietuvos fotografiją, rado vietą žymiausiuose planetos fotografijų albumuose.

Už šių keturių nuotraukų slypi keturi fotografai, draugai. Visus juos, laikančius rankose minėtus darbus, savo studijoje užfiksavo fotografė Monika Požerskytė.

"Norėjau, kad jūs pajustumėte tą bendravimo malonumą, tą ypatingą bioenergetiką, kuri atsiranda, kai šie keturi fotografai susirenka kartu. Atskirai jie visai kitokie nei drauge", – į susitikimą Vilniuje susirinkusiai publikai sakė vakarą inicijavusi M.Požerskytė.

R.Požerskis prisipažįsta, kad visi drauge susirenka ypač retai: "Taip atrodo, kad mes visi kartu – skambinamės dažnai, palaikome ryšį. Tačiau susitikti mums ne taip paprasta. Net ir šiandien iki pat renginio nežinojome, ar pavyks visiems susirinkti."

"Esame iškasti keturi mamutai, – prideda A.Macijauskas. – Yra vienas paprastas žodis, kuris mus, Lietuvos fotografus, jungia. Tai humanizmas. Humanizmas plačiąja prasme – meilė tautai, tradicijoms, Tėvynei ir žmonėms. Mes šias vertybes nešiojamės viduje, jų garsiai nedeklaruojame, tačiau kažkaip išeina taip."

Visi šie keturi fotografai, užpildantys visą Lietuvos fotografijos spektrą, yra kilę iš Kauno ar jo rajono.

"Bostone yra išleistas albumas "XX a. garsiausi pasaulio fotografai". Du latviai, estas ir aštuoni lietuviai. Septyni iš jų yra iš Kauno arba iš Kauno rajono", – apie išskirtinai kaunietišką fotografijos talento fenomeną prideda R.Požerskis.

Fotografijos muškietininkai

R.Požerskis prisimena kolegų latvių nuostabą, kurie išvydo šiuos keturis lietuvius vienoje nuotraukoje: "Latvijoje tai neįmanoma – pas mus visi yra patys geriausi, todėl fotografuojasi nebent po vieną." Lietuvos fotografijoje buvo visuomet kartu, fotografus vienijo bendravimas, kritika, bendras tikslas.

"Sovietmečiu, kai reikėjo spręsti daug problemų – politinių, socialinių, mes važiuodavome į valdybą. Dažnai pykdavomės, kritikuodavome vienas kitą, tačiau atvažiavę balsuodavome vienbalsiai. Tai kaip šeimoje: broliai mušasi tarpusavyje, tačiau kai reikia vieną iš kurių ginti, visi puola jam į pagalbą", – taip šio etapo Lietuvos fotografiją apibūdina Romualdas Požerskis.

Fotografas tikina, kad 40 metų trunkanti jų draugystė apsiėjo be išdavysčių ir melo: "Nesame nė karto vienas kito išdavę, nesame melavę vienas kitam. Turėjome auksinę taisyklę, kurią man įdiegė A.Macijauskas: jei tavo kolega imasi kažkokios temos, niekuomet nelįsk prie jos."

A.Macijauskas pritaria kolegai, kad jų skirtingos asmenybės, nagrinėjami žanrai ir pagarba vienas kitam, padėjo Lietuvos fotografijai siekti aukštumų.

"Mes baliavodavome vieną, dvi, tris paras ir tada dar vykdavome su darbais į Lenkiją. Dienomis dirbdavome, naktimis diskutuodavome", – prisimena A.Sutkus.

"Jūs, jaunikliai, niekuomet neaplenktumėte A.Sutkaus prie stalo", – šypsodamasis papildo R.Rakauskas.

Anot R.Požerskio, svarbiausia turėti komandą, kuria besąlygiškai gali pasitikėti: "Mes buvome Sutkaus komanda, jį gerbėme ir vieni kitais pasitikėjome visais klausimais."

Nuo žydinčių obelų iki kraujo

Lietuvos fotografijos mokyklos spektras ypač platus: nuo itin jautraus ir poetiško R.Rakausko ciklo "Žydėjimas", kai kur balansuojančio ties kičo riba, iki šokiruojančių Rimaldo Vikšraičio "Pavargusio kaimo grimasų" ar A.Macijausko ciklo "Veterinarijos klinikos". Tačiau šių fotografijų centre visuomet būdavo žmogus ar jo pėdsakas.

R.Požerskis pasidalijo nutikimu Novosibirske: ten dirbantys fotografai tikino, kad, gavę albumus iš Japonijos, pirmąkart žiūrėdami fotografijas, iškart galėjo atskirti, kurios yra Lietuvos autorių darbas.

Kalbant apie fotografijos poveikį visuomenei, A.Sutkus prisiminė vieną pokalbį Berlyne. "Kartą paklausiau savo galerininko Norberto Bungės, ar gali kūryba, fotografija paveikti visuomenę? Jis ilgai galvojo ir atsakė: "Antanai, ne." O kas tuomet gali? "Va, tu ir aš asmeniniu savo pavyzdžiu galime", – atsakė jis. Aš dar tikiuosi, kad gali ir kūryba paveikti. Tačiau, kita vertus, jei net R.Vikšraitis su savo fotografijomis nepakeitė jokio alkoholio įstatymo, kas kitas galėtų?"

Pirmoji meilė liko negatyve

"Šiandien fotografuoju tik savo katytę", – į publikos klausimą, ar ima į rankas fotoaparatą, atsako A.Sutkus. Visi keturi fotografai pripažįsta šiuo metu daugiausia laiko skiriantys archyvams. Aktyviai kuria tik R.Požerskis.

R.Rakauskas su fotografija taip pat praktiškai susiduria ir šiandien, dirbdamas kultūros ir meno leidinyje.

"O koks didelis malonumas dirbti su negatyvais! Gali žiūrėti sau praeities vaizdus ir atrasti savo pirmąją meilę negatyve", –  fotomenininkas A.Sutkus prisimena 1959 m. Vilniuje, šiuo metu Universiteto gatvėje, darytą maratono nuotrauką.

"Tai čia buvo pirmoji meilė?" – paklausė publika. "Taip, universitetinė. Norėčiau dabar su ja susitikti, padaryti jos portretą, tačiau ji nebekelia telefono ragelio. Aš ją išdaviau tuomet", – atsako A.Sutkus.

Kodėl? "Dėl to, kad neskyriau meilės nuo aistros", – atsakė fotomenininkas.

Fotografuojant ši kadrą, tuomet antrakursis A.Sutkus, viešėdamas pas savo simpatiją, balkone pamatė, kad tai labai geras rakursas: bėgikai bėgo gatve, o ji persisvėrusi žiūrėjo į juos. Bičiuliai surišo A.Sutkaus kojas ir laikė jį, persisvėrusį per balkoną, įsitempusį kaip stygą. Taip, tris kadrus nuspaudus, buvo įamžintas šis momentas.

Sovietmečiu nebuvo taip pilka

Paprašytas prisiminti sunkius sovietinius laikus, R.Požerskis atšauna, kad tai nebuvo sunkūs laikai, sunku būtų į juos dabar grįžti.

"Mūsų menotyra, kalbėdama ir apie mus, ir apie socialistinį laikotarpį, į jį žiūri, mano nuomone, gana primityvokai: viskas pilka, žmonės buvo pilki. Galbūt dėl to, kad namai, chruščiovkos, buvo pilki. O juk tuose pilkuose daugiabučiuose virė gyvenimas, žmonės mylėjosi, žudėsi, vaikus augino. Žmonės plaukė į tuos daugiabučius iš Lietuvos kaimų – ką reiškė vien tai, kad ten buvo šiltas vanduo! Aš tai patyriau savo asmenine istorija. Mes per daug paviršutiniškai viską vertiname", – kolegai pritaria A.Macijauskas.

Fotografai prisiminė ir tai, kaip tuomet kontrabanda buvo gabenamos Lietuvos fotografijos į Europą, Ameriką, kaip buvo apeinami sistemos gniaužtai, kaip A.Sutkus Maskvoje kovodavo už mūsų kūrėjus.

"Šiandien Lietuvos fotografija vystosi gerai – yra vietos visoms srovėms. Turime ir estetizmo sektantus, kurių fotografija koncentruojasi ties vienu tašku ar linija. Tačiau yra ir grupė fotografų, kurie domisi pasauliu, karais ir socialinėmis temomis", – pastebėjo fotografijos grandas.

Ne darbas – gyvenimo būdas

Šių fotografų prisiminimuose vyrauja gyvenimiški nutikimai, meilės istorijos, knygos, karštos diskusijos ir kova. Tačiau ne fotoaparatai ar fototechnika. Kitaip turbūt ir negali būti, nes fotografija visų jų gyvenime nebuvo darbas – veikiau gyvenimo būdas. Galbūt ir jų fotografijų paslaptis – buvimas tarp žmonių, domėjimasis jais bei pagarba jiems?

Tai patvirtina A.Macijausko išsakyta mintis: "Niekuomet nesakau, kad aš ką nors aukoju fotografijai. Man tiesiog labai patinka šitas darbas. Ir aš jį dirbu."

Menotyrininkė Margarita Matulytė kadaise pasakė, kad A.Sutkaus išskirtinumas yra tas, kad jis domėjosi pačiu žmogumi: "Jis ateidavo pas Lietuvos žmogų ir paklausdavo – žmogau, kaip tu gyveni?"

"Aš fotografuoju, nes kitaip negaliu. O jeigu tu gali, tai nefotografuok", – šypsodamasis mąsto fotomenininkas A.Sutkus.