„Tik dabar pirmąkart šituos darbus matau. Paroda, man patinka. Labai estetiška, nieko nėra per daug“, – šypsojosi parodos atidaryme savo vyrui talkinusi fotografo žmona Birutė Jokužienė, pridūrusi, kad parodos idėją Sauliui pasiūlė ji.

Parodos moto – visur ir visada ieškokime grožio ir gėrio, nuodėmė pati mus susiras. Tad nekeista, kad paroda pažymėta „N14“ ženklu.

„Kodėl „N14“? Norėjome apsidrausti, nes šiaip ar taip fotografijose – nuogas kūnas. Kad nebūtume apkaltinti seksizmu, jau geriau perspėjome, kad paroda galbūt yra „N14“, nors viso to gal ir nėra. Antra vertus aktai yra klasika, juk nenuneigsime nei Rimanto Dichavičiaus, nei Romualdo Požerskio, nei kitų meistrų darbų. O įsisprausti tarp tokių milžinų originalumu, autentiškumu nėra taip paprasta, kad nesakytų, jog kažką mėgdžioji. Todėl bandžiau ieškoti išeičių, laužydamas taisykles, kurių gyvenime – gausybė, o mene taisyklių beveik nėra. Taigi menas ir suteikia tą laisvę, kad gali daryti, ką nori“, – kalbėjo parodos autorius S. Jokužys.

Fotografas eksperimentavo ne tik spalvomis, bet pirmą kartą Lietuvoje šios fotografijos atspausdintos ant ekologiškos tekstūrinės odos ir kalandruoto aliuminio, kas suteikia fotografijoms ilgaamžiškumo.

„Ant aliuminio spausdinti labai sudėtinga, bet aliuminis turi savo blizgesį, savo faktūrą ir suteikia fotografijai kažką tokio, kuo tą kūrinį papildo, o gal ir ne“, – svarstė S. Jokužys.

Todėl bandžiau ieškoti išeičių, laužydamas taisykles, kurių gyvenime – gausybė, o mene taisyklių beveik nėra.

Originalus geometrinių elementų žaidimas fotografijose kai kur dėmesį koncentruoja į kūno paviršiaus virpesį, kai kur – į metamorfišką plastiką, plokštumos ar linijos sąlytį.

Papildomos detalės, naratyviniai pasakojimai tampa tiesiog nereikalingi.

Švari ir aiški kompozicija, netikėti rakursai, stipri šviesos srauto ir spalvų sklaida – visa tai išryškina moters kūno grožį ir paslaptingumą.

O lakoniški fotografijų pavadinimai kiekvienam kūriniui suteikia papildomo žavesio.

S. Jokužio „Jausmų paletėje“ – plačiabriaunė įvairovė: nuo lietuviško akto tradicijos – moters kūno ir gamtos sintezės – iki drąsių interpretacijų.

Tai – vienas ryškiausių fotomenininkų Lietuvoje su savitu žvilgsniu į moters fotografiją. Netipiškas aktams žvilgsnis transformuoja atskiras moters kūno dalis, detales ir visumą į estetiškai abstrahuotas formas.

Originalus geometrinių elementų žaidimas, kur dėmesys koncentruojamas į kūno paviršiaus virpesį, metamorfišką plastiką, plokštumos ir linijos sąlytį.

Papildomos detalės, naratyviniai pasakojimai tampa tiesiog nereikalingi. Švari ir aiški kompozicija, netikėti rakursai, stipri šviesos srauto ir spalvų sklaida – visa tai išryškina moters kūno grožį ir paslaptingumą.

Pirmą kartą Lietuvoje fotografijos atspausdintos ant ekologiškos tekstūrinės odos ir kalandruoto aliuminio, kas suteikia fotografijoms ilgaamžiškumo.

S. Jokužys gimė 1953 m. Gargžduose. 1990 m. pradėjo leidybinę veiklą ir po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įkūrė pirmąją privačią leidyklą-spaustuvę.

S. Jokužys žinomas kaip visuomeniškas žmogus, daugelio kultūros renginių rėmėjas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys.

2013 m. suteiktas meno kūrėjo statusas, tais pačiais metais Lietuvos valstybės apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

S. Jokužys surengė nemažai personalinių parodų, yra daugelio tarptautinių parodų dalyvis. 2010 m. gautas Prahos „International Photo Camp 2010 Grand Prix“ apdovanojimas už fotografiją „Mieganti“.

Patys tai sukūrėme

Saulius Jokužys pirmasis po nepriklausomybės atgavimo šalyje įkūrė privačią spaustuvę, kuri šiandien – viena didžiausių Vakarų Lietuvoje.

Savo verslą sėkmingai vystančiam ir mokesčius mokančiam klaipėdiečiui kai kada atrodo, kad mūsų valstybėje susiformavo dar kelios valstybės, kiekviena su savo išrinktųjų privilegijomis, lengvatomis, apmokėjimo tvarka ir garantijomis.

"Kas gi tos atskiros "valstybės" arba privilegijuotieji luomai? Pirmiausia, tai – valdininkų luomas. Yra amžinai nuskriaustų ir nelaimingų valstiečių-ūkininkų luomas su gausiomis mokestinėmis lengvatomis, dar yra vadinamieji laisvieji mūrininkai – įvairūs individualaus verslo atstovai (nuo kirpėjos iki teisines paslaugas teikiančių piliečių), mokantys tik simbolinius mokesčius ir, galiausiai, yra eiliniai dirbantys žmonės (nuo darbininkų iki žurnalistų), ant kurių pečių iš dalies ir laikosi visi anie luomai. Ir piktumo čia jokio nėra, juk mes patys tai sukūrėme", – dėstė S.Jokužys, tačiau pabrėžė, kad visos veiklos yra gerbtinos, jei tik jos dirba valstybės labui.

Verslininkas atkreipė dėmesį, kad tų neoficialių luomų atsiradimą paskatino būtent per didelė mokestinių sistemų įvairovė Lietuvoje, kuri, jo manymu, yra nelabai teisinga, ir todėl norėtųsi vieningų normų.

S.Jokužio įsitikinimu, mokesčius turėtų mokėti (kad ir po nedaug), bet visi.

"Tačiau dauguma dirbančių žmonių apie tai neturi laiko net galvoti, nes jie gyvena nuolatinėje išgyvenimo kovoje. Vieni gyvena sunkiau, kiti – lengviau. Vieni yra laimingesni, nes dirba valdišką darbą ir valstybė bet kuriuo atveju ras būdų, kaip juos pamaitinti, o privatus verslas ir jame plušantys žmonės kasdien turi mąstyti, kaip uždirbti pinigų", – kalbėjo S.Jokužys.

Saulius Jokužys. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Norėtų vieningų taisyklių

S.Jokužio manymu, šiame išgyvenimo žaidime taisyklės turėtų galioti visiems daugmaž vienodos, o dabar tas mokestinis atotrūkis tarp skirtingų verslininko išvardytų "luomų" Lietuvoje kasmet vis didėja.

"Yra toks žodis "tarnautojas". Tai asmuo, kuris turi tarnauti valstybei ir jos žmonėms. Bet didelė dalis tų tarnautojų tik taip vadinasi, nes jie iškart tampa "valdininkais" ir ima valdyti, virsdami superbiurokratais. Ir tas biurokratinis aparatas dabar yra taip išsipūtęs, kad elementarius klausimus pas tokius tarnautojus-valdininkus paprasti žmonės sunkiai teišsprendžia", – teigė S.Jokužys.

Tačiau yra ir kita kategorija veikėjų, kurie,  apgaudinėdami valstybę, iš esmės irgi apvaginėja visus likusius sąžiningus mokesčių mokėtojus.

Pradžioje gal ir nieko tokio baisaus kelios pelės aruode, bet kai tos pelės virsta žiurkėmis, tai aruodas labai greitai ištuštėja.

"Jei kažkoks veikėjas turi kažkokį gudrų darinį, iš kurio gauna pajamų, bet išvengia mokesčių, už tą jo valstybės apgavystę kažkas vis tiek turi sumokėti. Pradžioje gal ir nieko tokio baisaus kelios pelės aruode, bet kai tos pelės virsta žiurkėmis, tai aruodas labai greitai ištuštėja. Juk tokiu atveju nesurenkama reikiama suma pinigų, kurių reikia gydytojų, mokytojų algoms ar pensijoms. Tada reikia skolintis, o paskui skolas grąžinti. Ir kieno sąskaita? Kitaip tariant, žaidimo taisyklės Lietuvoje nevienodos, ir tai yra blogai. Du trečdaliai turėtų išlaikyti tą vieną trečdalį, kuris negali užsidirbti, bet ne vienas trečdalis, kaip dabar, turi nešti didžiąją mokesčių naštą", – įsitikinęs daugiau nei 30 metų verslu užsiimantis klaipėdietis.

Vis dėlto S.Jokužys teigė esąs optimistas ir, jo manymu, nors ir ne iš mokesčių mažinimo ar didinimo galima būtų sukaupti sotų biudžetą, tačiau mokesčius valstybei turėtų mokėti visi.

Verslininko teigimu, šalyje tikrai yra gabių analitikų, mokslininkų, kurie galėtų sumodeliuoti mokestinę sistemą, kuri būtų socialiai teisingiausia.

Ir, pasak S.Jokužio, šiam darbui nereikėtų gailėti nei resursų, nei laiko.

Skubėti nėra kur?

Vakar kaip tik tuo klausimu į pirmąjį posėdį rinkosi Finansų ministerijos suformuota Mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupė.

Ji turėjo nagrinėti tiek verslo atstovų, tiek įvairių ekonomikos ekspertų ar fizinių asmenų pateiktus pasiūlymus dėl mokesčių sistemos pertvarkos.

Finansų ministerija sulaukė apie 200 pasiūlymų, ką būtų galima ten pakeisti.

Tačiau panašu, kad viskas vystysis ne taip greitai, kaip galima būtų tikėtis.

Po pirmojo Mokesčių lengvatų peržiūros darbo grupės susitikimo finansų ministrė Gintarė Skaistė pažymėjo, jog "skuboti darbai pasmerkti nesėkmėms", todėl esą bet kokie sprendimai dėl mokestinių lengvatų ateities bus gerai išdiskutuoti su ekspertais, verslo bendruomene, visuomenės atstovais.

Ministrės teigimu, mokesčių sistemos pakeitimai nėra tikslas savaime, svarbiausia – teisingesnė mokesčių sistema, apie kurią jau seniai kalba privataus verslo atstovai.

"Mūsų tikslas – sukurti teisingą, prognozuojamą, tvarią mokesčių sistemą, skatinančią savanorišką mokesčių mokėjimą ir taip mažinančią šešėlį. Didesnės valstybės pajamos – tai nebūtinai didesni mokesčiai", – dėstė finansų viceministrė Rūta Bilkštytė.

Antrasis Mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupės susitikimas planuojamas kovo 9 d.

Saulius Jokužys. Vytauto Petriko nuotr.

Lygiava sunkiai įmanoma

Atsiliepdamas į ministerijos iniciatyvą atlikti mokesčių lengvatų sisteminę peržiūrą, analitinę medžiagą pateikė ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI).

Instituto analitikai pabrėžė, kad valstybei yra gerokai efektyviau mažiau apmokestinti privačias pajamas ar išlaidas, nei pačiai iš savo lėšų mokėti išmokas ar teikti paslaugas.

Pasak rinkos analitikų, žvelgiant iš ekonominio turinio taško, samdoma bei savarankiška veiklos yra skirtingos, o tai lemia ir skirtingą apmokestinimą.

Skirtingai nuo samdomų darbuotojų, savarankiškai dirbantys asmenys yra visiškai atsakingi už savo verslo organizavimą, jų pajamos priklauso tik nuo jų pačių veiklos, o ne nuo darbdavio.

Būtent todėl mokesčių lygiava sunkiai įmanoma, nes tai būtų socialiai neteisinga.

Mokesčių peržiūra turėtų realiai, o ne teoriškai sumažinti paskatas šešėlinei veiklai ir šešėlinės ekonomikos mastus.

Politinių argumentų kalba

Anot LLRI specialistų, kadangi mokesčių politika dažniausiai grindžiama ne ekonominiais, o politiniais argumentais, ekonomistams lieka tik įvertinti, kaip vieni ar kiti mokesčiai ir jų pokyčiai veikia žmonių ir ūkio subjektų veiklos paradigmas, kokių prisitaikymo modelių dėl mokesčių atsiranda, kaip tai veikia ekonomikos efektyvumą bei valstybės tikslus.

Vyriausybė esą yra aiškiai įvardijusi ir paskelbusi svarbiausius savo tikslus ekonominėje ir socialinėje srityje.

Tai socialinės atskirties mažinimas, ekonomikos transformacija į didesnę pridėtinę vertę kuriančias veiklas, investicijų efektyvumo skatinimas, žaliasis kursas, skaitmenizacija ir nauja švietimo kokybė.

Natūralu, kad mokesčių politika turėtų prisidėti  prie šių tikslų įgyvendinimo, o ne veikti priešinga kryptimi.

"Mokesčių peržiūra turėtų realiai, o ne teoriškai sumažinti paskatas šešėlinei veiklai ir šešėlinės ekonomikos mastus. Griežtinant sąlygas, dalis šiandieninių mokesčių mokėtojų gali trauktis į šešėlį arba emigruoti", – įspėjo rinkos analitikai, pabrėždami, jog tikslinga palaipsniui suvienodinti mokesčių tarifus jų mažinimo, o ne didinimo linkme.

"Atrišo" laisvės maišelį

"Dabar vyksta Sąjūdžio 30-mečio renginiai, tad dauguma žmonių nori būti tų laikų dalyviais – "pats buvau, alų midų gėriau ir Sąjūdžio vėliavą nešiau". Tada dirbau redakcijoje, tai buvo mano duona ir mano džiaugsmas. Laikmetis buvo labai įdomus, vyko virsmas į nepriklausomybę, o mes dirbome savo darbą ir viską fiksavome", – apie parodoje eksponuojamų nuotraukų kilmę pasakojo fotografas S.Jokužys.

Jis pripažįsta, kad publikuojamos buvo tikrai ne visos nuotraukos, nes tuo metu dar veikė vadinamasis Glavlitas, kurio darbuotojai užsiėmė spaudinių cenzūra. Bet tuo metu jau pradėtas leisti Sąjūdžio laikraštis "Mažoji Lietuva". Taigi permainos prasidėjo.

"Nereikia pamiršti, kad iš laikraščio "Klaipėda" pavadinimo žodis "tarybinė" buvo "iškirstas" ne iš karto. Tada reikėjo nemenkų tuomečio redaktoriaus Antano Stanevičiaus diplomatinių sugebėjimų, kad kai kurios nuotraukos pasirodytų spaudoje. Bet tuo metu jau buvo šioks toks politinis atšilimas. Juk M.Gorbačiovas "atrišo" maišelį ir išleido laisvės dvasią, nesuvokdamas, kas ta laisvė. Tad į viešumą ėmė lįsti tokios temos, kurios lig tol buvo tabu", – prisiminė S.Jokužys.

Baimė nyko pamažu

Trispalvės šventinimas ir jos iškėlimas ant Klaipėdos muzikinio teatro stogo, kurios pasižiūrėti ir pasveikinti susirinko apie 50 tūkst. žmonių, – vienas įspūdingiausių kadrų.

To meto nuotraukose matyti minios klaipėdiečių, užtvindžiusių visą miesto centrą.

"Man pati brangiausia nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip Rytis Staselis pirmąkart Klaipėdoje prie Biržos tilto iškėlė trispalvę, o būrys žmonių nedrąsiai vaikščiojo aplinkui ir dairėsi, ar dar neatvažiuoja jų suimti. Kai išryškinau juostą, paslėpiau ją kuriam laikui, kad nepakenkčiau tiems žmonėms. Maža kas, buvo tik pati pradžia visų tų įvykių, tačiau netrukus laisvės buvo dar daugiau ir baimės pamažu nyko", – dėstė S.Jokužys.

Laisvės dvasios pojūtis

Parodoje – per 100 publikuotų ir nepublikuotų fotografijų. S.Jokužio nuotraukose – daugybė uostamiestyje žinomų veidų, tarp jų – ir Sąjūdžio aktyvistai – Vytautas Čepas, Dionyzas Varkalis, Gintaras Tomkus, Jonas Sąlyga ir pirmieji deputatai į Aukščiausiąją Tarybą.

"Bet Sąjūdis buvo ne tik tie žmonės, Sąjūdis buvo daugumoje mūsų. Tačiau fotografavau ir tuos, kurie laisvės nesuvokė ir buvo prieš Lietuvos nepriklausomybę. "Jedinstvos" aktyvistai taip pat liko istorinėse fotografijose. Reikia didžiuotis klaipėdiečiais, kad jie sugebėjo suvaldyti situaciją ir tarp priešiškų jėgų nekilo incidentų, susistumdymo, snukdaužio, kraujo praliejimo. Manau, taip nutiko, nes Klaipėdoje gyva freištato dvasia, ji buvo nuo senų laikų", – įsitikinęs S.Jokužys.

Anot parodos autoriaus, šios nuotraukos ypač įdomios jauniems žmonėms, kurie stebisi, kad Atgimimo aikštėje kažkada stovėjo V.Lenino paminklas, jog gatvėse važinėjo tankai.

Nuotraukų paroda, kuriose užfiksuoti 30 metų senumo įvykiai, Girulių bibliotekoje bus eksponuojama iki liepos 26 d.

Parodoje bus eksponuojamos ant specialios fotodrobės spaustos didelio formato nuotraukos. Fotografijose S. Jokužio moterys – tarsi ne šio, o gal gražesnio, geresnio, saugesnio pasaulio būtybės: jos pulsuoja mistine šviesa ir seksualia energija. Jos apgaubtos keisto žėrėjimo, užlietos ryto spindulių ar vakarėjančios šviesos, įsuptos į mirgančią spalvų aureolę – dramatiškai raudonai, juodai ar panardintos į medaus spalvos ūką. Jų nuogybė daugiau angeliška nei  provokuojanti. S. Jokužio fotografija unikali savo minčių transformacija, vaizdu ir išraiškos forma.

S. Jokužys yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, Klaipėdos krašte gerai žinomas kaip visuomeniškas žmogus, daugelio kultūros renginių mecenatas, spaustuvininkas – leidėjas, fotomenininkas, surengęs daugiau kaip 20 personalių parodų, pelnęs ne vieną apdovanojimą Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrybos objektas – MOTERIS.

Sauliaus moto: „Visada ir visur ieškokite grožio ir gėrio, nuodėmė pati mus suras“.

Paroda veiks iki kovo 7 d.

Prieš apsilankant parodoje „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai“ publiką galbūt reikėtų dar kartą perspėti – istorijos neišgalvotos ir, kas pavojingiausia, ieškant atsakymų yra galimybė susipainioti. Kaip pasakojo Benas Šarka, „labai senai, kol jokių didžėjų nebuvo, gyveno tikrieji džedajai ir drozofilos. Nežinia kodėl, staiga džedajai dingo ir liko tik drozofilos. Žmonės iš blausių prisiminimų apie tikruosius džedajus susikūrė sau plastikinius džedajus su plastikiniais šviečiančiais kardais. Štai iki ko privedė žmogiškasis teisybės ieškojimo ilgesys. O mokslininkai, kaip tikrieji materialistai, susidomėjo drozofilomis ir pradėjo tyrinėti jų smegenis, tikėdamiesi, kad drozofilų smegenyse išliko tikrieji prisiminimai apie tikruosius džedajus. 

Mokslininkai genetiškai modifikavo drozofilas, bet tai neatnešė tikėtino rezultato. Mutavusios drozofilos užkrėtė vaisius ir daržoves savo mutavusiais kiaušinėliais. Pirmieji užkrėstų vaisių paragavo Amerikos juodaodžiai maždaug 1969 metais. Mutavęs drozofilų genas, pakliuvęs į Amerikos juodaodžių smegenis, pakeitė jų elgesį ir jie pradėjo save vadinti didžėjais. Kiek vėliau prancūzų mokslininkui Julesui Hoffmanui pavyko implantuoti prisiminimus į drozofilų smegenis.

Už šį pasiekimą jam 2011 metais buvo skirta Nobelio premija. Tačiau atliktas eksperimentas neatnešė laukto rezultato. Mutavęs drozofilų genas suteikė naują galimybę drozofiloms būti gudriomis ir užblokavo jų smegenyse prisiminimus apie tikruosius džedajus. Kai gudriosios drozofilos užkrėtė savo mutavusiais kiaušinėliais vaisius ir daržoves, žmonės įgijo priklausomybę gudrumui.

Tokiu būdu tarp žmonių atsirado naujas judėjimas ‒ gudrusis didžėjus. Vagys tapo didžėjais, veganai – didžėjais, kuratoriai –didžėjais, politikai – didžėjais, rašytojai – didžėjais, mokslininkai – didžėjais, medikai – didžėjais, dailininkai – didžėjais ir t. t. Tik kiškučiai netapo didžėjais, nes yra bailūs, o jų bailios smegenys neįsileido drozofilų mutavusio gudrumo geno. Aleliuja.“

Paroda veiks iki lapkričio 3 d. Galerijos darbo laikas: IV‒V 15‒18 val.

Šiandien sostinėje prasidėjusi knygų mugė – jau 18-oji. Klaipėdos spaustuvininkas ir leidėjas Saulius Jokužys, paklaustas apie dalyvavimą šioje spausdinto žodžio fiestoje, atsidusęs pridūrė, jog jau kurį laiką vis svarstydavo, galbūt šį kartą čia važiuoja paskutinį sykį.

Tačiau tai svarbus renginys visiems – ir leidėjams, ir skaitytojams, todėl organizaciniai rūpesčiai atsiperka bendravimo džiaugsmais su kolegomis ir žmonėmis, ištroškusiais žinių.

"Mugėje mūsų leidyklai atstovauja Vaiva ir Eglė Jokužytės, abi jos mūsų šeimos verslo puoselėtojos. Jos dirba dviejuose skirtinguose frontuose. Eglė – su socialiniais leidiniais, skirtais kurtiesiems, neregiams ir matantiems, kuriuos ir pristatys mugėje. O Vaiva veža naują leidyklos produkciją – knygas be tekstų. Intencija tokia – visi mes išmokome kalbėti ir skaityti, bet pamiršome rašyti. Todėl mugėje pristatysime užrašų knygutes, kuriose bus galima užfiksuoti savo mintis", – dėstė S.Jokužys.

Leidėjas ir spaustuvininkas pabrėžė, jog užrašų knygutėse savo mintis žmonės fiksuodavo nuo tada, kai tik išmoko rašyti ir atsirado popierius. O ranka užrašytos mintys šiuolaikinių technologijų pasaulyje įgauna auksinę vertę.

"Kalba miršta, pabandykite rasti žmogų, kuris dar moka ranka dailyraščiu parašyti meilės laišką. Mano supratimu, išsilavinęs žmogus turi mokėti ne tik kalbėti ir skaityti, bet ir rašyti. Tad mūsų idėja, su kuria mugėje pateiksime užrašų knygas, yra ta, kad žmonės prisimintų raštą ir rašytų. Nesvarbu kam – sau, savo artimajam ar savo šuniukui", – sakė S.Jokužys.

Jis pripažino, kad knygų leidyba pastaraisiais metais kiek sumažėjo, tačiau esą skaitytojų ratas lieka tas pats. Pasak leidėjo, veikiausiai ir šių metų knygų mugė Vilniuje bus rekordinė.

"Akivaizdu, knyga tampa verslo elementu. Tačiau nepakanka ją tik talentingai parašyti ir gražiai išleisti, reikia ir kitų reklaminių priemonių – pristatymų, viešinimo. Knygų mugė yra šioks toks turgelis, į kurį susirenka rašytojai, vertėjai, leidėjai, skaitytojai, politikai, visuomenės veikėjai. Tai didžiulis reiškinys, kurio kitose Baltijos šalyse nėra", – teigė S.Jokužys.

Dvidešimt penkeri metai atkaklios kovos už išlikimą laukinio kapitalizmo džiunglėse – užduotis, kurią įveikė ne kiekvienas tam pasiryžęs verslas. Šia sukaktimi gali didžiuotis Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė, kuri savo veiklą pradėjo vos Lietuvai paskelbus nepriklausomybę.

Esame ne prastesni

Šiandien sukanka lygiai 25 metai, kai buvęs dienraščio "Klaipėda" fotokorespondentas S.Jokužys ryžosi vienai didžiausių savo gyvenimo avantiūrų – imtis privataus leidybos ir spaustuvės verslo.

"Prie to ėjau kurį laiką, juk dirbau dienraščio redakcijoje, tad spaustuvės kvapas man gerai pažįstamas. Pagrindinis akstinas verslui ir buvo tai, kad ta mūsų poligrafija tuo metu buvo ne itin spalvinga, ne itin estetiška. O pas mūsų kaimynus suomius, švedus, vokiečius – viskas kitaip. Buvau įsitikinęs, kad mes tikrai galime padaryti ne prasčiau", – prisiminė S.Jokužys.

Visa bėda privačios spaustuvės pionieriui buvo, kur gauti popieriaus, dažų, kitų reikmenų, nes tuo dar niekas neprekiavo, o valstybinėms spaustuvėms medžiagos buvo pristatomos centralizuotai. Bet tos paieškos užgrūdino.

"Tada tekdavo imtis įvairių fokusų, kad leidinys atrodytų geresnis. Lietuviai, kaip žinome, išmoningi. Mes neturime naftos, deimantų, tik – gražias moteris, bet turime kūrybiškų idėjų ir kai kurie tą sėkmingai išnaudoja. Mūsų spaustuvės šūkis yra: "Mes darome tai, ką kiti galbūt ateityje kažkada darys", – pabrėžė S.Jokužys.

Pastaroji naujiena – ant knygų šonų pradėti spausti spalvoti vaizdai. To dar niekur Europoje niekas nedaro. Pasak spaustuvininko, tai knygai suteikia papildomo taurumo. S.Jokužys džiaugėsi, kad kūrybiškų idėjų vertę supranta visi darbuotojai ir prisideda prie naujovių atsiradimo.

Pirmyn varantis moto

Tarp Klaipėdos krašte gyvavusių spaustuvių – S.Jokužio bendrovė viena iš trijų, kuri ilgiausiai išsilaikė šiame versle.

"25-eri metai žmogui nėra labai daug, tai – tik du vidutiniai šuns gyvenimo vidurkiai, tačiau įmonei tas realus ketvirtis amžiaus prilygsta šimtui metų. Spaustuvės gyvavimą ir veiklą turbūt galima skaičiuoti tonomis popieriaus ir dažų ar išleistų spaudinių skaičiumi. Tačiau šiandien labiausiai džiugu, kad savo gaminius galime drąsiai vežti į Skandinavijos bei Vakarų šalis", – sakė S.Jokužys.

Pirmasis S.Jokužio leidinys buvo dabar jau tapęs istoriniu atvirukų rinkinys, kuris tada išleistas 20 tūkst. tiražu, ant jų užfiksuotas trijų jachtų – "Lietuva", "Audra" ir "Dailė", perplaukusių Atlantą su trispalvėmis, sugrįžimas į Klaipėdą.

"Tuo metu mes gyvenome apimti spalvotos euforijos, kad ne už kalnų – šviesus rytojus, kad mes netrukus tapsime nepriklausomi ir laisvi ir ant mūsų pasipils dangiškoji mana. Kai pavyko tai padaryti, supratau, kad šitai yra ir mano paties pašaukimas, kuris susijęs su kūrybiškumu, verslumu. Tai subrandino mane kaip leidėją ir spaustuvininką. Tą mes pastaruosius 25-erius metus ir darome", – pasakojo S.Jokužys.

It Dievo balsas

Spaustuvininkas ir leidėjas prisiminė savo pirmąją išleistą knygą, skirtą Klaipėdos jubiliejui. Šio leidinio atsiradimas kupinas kuriozų. Knyga, kaip įprasta aniems laikams, buvo išleista milžinišku 20 tūkst. tiražu.

Viršelis ir vienas šios knygos spaudos lankas išspausdinti Švedijoje. Likusi dalis – Kaliningrade, kažkokioje TSKP CK spaustuvėje. Esą taip jau būna, kad lietuvis lietuviui – ne visada brolis, tad teko ieškoti išeičių.

S.Jokužys pasakojo kuriozinę istoriją apie vieną šioje knygoje publikuotą nuotrauką. Joje – romantiškas vakarėjančios Klaipėdos vaizdas nuo Biržos tilto į burlaivį "Meridianas". Tinkamo apšvietimo S.Jokužys laukė dvi savaites.

"Vieną pavakarę pamačiau, kad saulė šviečia taip, kaip reikia. Pamenu, darbavausi sode, mečiau maišą morkų ant žemės, šokau į "Žigulius" be stabdžių ir lėkiau į Klaipėdą. Įsiropščiau į apšvietimo stulpą ant Biržos tilto, savo krepšius su likusiais fotoaparatais pasidėjau prie jo ir laukiau tinkamo momento", – pasakojo S.Jokužys.

Taip žvelgdamas nuo stulpo S.Jokužys pastebėjo atlinguojančią senutę. Ši esą nudžiugo, aptikusi "niekieno" krepšius, apsidairė, ar niekas nemato, ir ėmė temptis svetimą mantą.

"Aš ir sakau: "Bobute, palik, tai – mano". Ji taip išsigando, turbūt pagalvojo, kad girdi Dievo balsą iš dangaus, nes aplinkui nieko nebuvo. Ji pakėlė akis, dar pasitikslino, ar čia tikrai mano daiktai. Patvirtinau, kad tikrai taip", – prisimindamas pirmosios knygos atsiradimo niuansus juokėsi S.Jokužys.

Ši knyga ir buvo tas stimulas bei pradinis kapitalas, kuris davė startą jau 25-erius metus sėkmingai veikiančiai leidyklai-spaustuvei Klaipėdoje.

Uostamiestyje startavo jau tradicine tapusi knygų fiesta. Trečią kartą surengta Klaipėdos knygų mugė Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje šurmuliuos iki šeštadienio. Skaitytojų bei leidėjų pamėgto renginio atidarymo metu išskirtinio dėmesio sulaukė šiemet 25 metų sukaktį švenčianti S.Jokužio spaustuvė-leidykla.

Būrys leidyklų

Ketvirtadienį perpiet Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje atidarytoje Klaipėdos knygų mugėje šiemet dalyvauja 16 leidyklų.

Iki pat šeštadienio vyksiančioje mugėje jos lankytojai galės ne tik geromis kainomis įsigyti leidinių, bet ir apsilankyti gausybėje renginių, susitikimų su rašytojais, leidėjais, knygų sutiktuvėse, pasiklausyti dainuojamosios poezijos, dalyvauti diskusijoje bei filmo peržiūroje.

Penktadienį Klaipėdos knygų mugė bibliotekoje šurmuliuos nuo 10 val. iki 19 val., o šeštadienį nuo 10 val. Iki 17 val.

Galimybė ieškantiems

Bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis pastebėjo, kad prieš metus dar buvo nedrąsiai tikimasi, kad šis renginys taps tradiciniu, o šiemet Klaipėdos knygų mugės tradiciškumu jau neabejojama.

„Žmonės ieško knygų, knygos ieško žmonių, leidėjai ieško naudos. Linkiu visiems ieškantiems surasti tai, ko jie ieško“, – šmaikščiai pastebėjo J.Šikšnelis.

Atidarymo renginyje apsilankęs Mažųjų ir vidutinių leidėjų asociacijos prezidentas Sigitas Ladukas pripažino, kad pirmaisiais mugės rengimo metais nebuvo tiksliai aiški mugės ateitis, tačiau dabar jau tiksliai aišku, kad šis renginys uostamiestyje sulaukia sėkmės.

„Mes pastebime, kad žmonės vis mažiau skaito ir su šia problema kovoti sunku. Tačiau kovoje su šiuo reiškinių svarbų vaidmenį atlieka bibliotekos. Galiu drąsiai pasakyti, kad iš visos Lietuvos bibliotekų, Klaipėdos iniciatyvos yra pačios didžiausios ir rimčiausios“, – pastebėjo S.Ladukas.

Proga nusilenkti knygai

Uostamiesčio mero, kuris taip pat yra ir I.Simonaitytės bibliotekos globėjas, teigimu, tradicinė Klaipėdos knygų mugė yra išskirtinė proga nusilenkti knygai.

Šiemet surengta knygų mugė jau turi ir savo ženklą, jį specialiai šiam renginiui sukūrė Jūratė Bizauskienė. Pirmą kartą mugė turi ir savo atskirą internetinį tinklalapį. Jį sukūrė bibliotekos Informacinių išteklių vystymo skyriaus vedėja Airida Samavičienė.

Dėmesys leidyklai-spaustuvei

Oficialiai paskelbus renginio pradžią išskirtinio dėmesio sulaukė ir šiemet 25 metų sukaktį mininti Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė.

Trečiojo aukšto fojė atidaryta pirmosios po nepriklausomybės atsikūrimo privačios leidyklos-spaustuvės Lietuvoje jubiliejinė spaudinių paroda.

Pats leidyklos įkūrėjas prisipažino tiksliai nežinojęs, kad rengiama tokia paroda, todėl ir jam pačiam bus smagu prisiminti visą leidyklos-spaustuvės gyvavimo laiką, nes kiekvienas leidinys turi savo istoriją.

„Knyga yra sielos židinys. Ji yra tokia tolerantiška, kad gali ją bet kada atversti ir užversti“, – pastebėjo S.Jokužys.

Parodoje – ryškiausi spaudiniai

Klaipėdos mero teigimu, S.Jokužio leidykla-spaustuvė – signataras, leidybos ėmęsis pačiame istorinių įvykių priešaušryje.

„Nenuostabu, kad leidyklos kūriniai, kitaip jų pavadinti negalima, yra tokie įkvepiantys, nes turint tokį vadovą jie kitokie ir negali būti“, – pastebėjo V.Grubliauskas, pridūręs, kad S.Jokužio leidykla-spaustuvė – vienas socialiai jautriausių ir spalvingiausių uostamiesčio metraštininkų.

Duris atvėrusioje parodoje galima išvysti pirmąją leidyklos-spaustuvės knygą, leidinį, nominuotą spaustuvės kalendorių, 2011-aisiais geriausiu Lietuvos metų spaudos gaminių tapusią knygą „Eglė žalčių karalienė“, kuri pritaikyta skaityti ir neregiams.

Parodoje gausu knygų apie uostamiestį bei kitus Lietuvos miestus, fotografijų albumų, fotoknygų, viena naujausių leidyklos-spaustuvės knygų „Klaipėda“, knyga, skirta Arvydo Sabonio jubiliejui „Krepšinio pilnaties sapnas“ bei daug kitų spaudinių.

Parodoje galima aptikti ir demonstruojamų spaustuvės technologinės galimybės.

Klaipėdietė poetė Dalia Bielskytė išleido naują eilėraščių knygą, kurią kitą savaitę pristatys Ievos Simonaitytės viešosios  bibliotekos Gerlacho palėpėje.

D.Bielskytės poezijos knygos „Vardas debesies“, skirtos dailininko Arūno Mėčiaus (1965–2013) atminimui, pristatymas vyks kovo 26-ąją – tikrąją dailininko gimimo dieną, 17.30 val. Taip nebus pažeista daugiametė Dalios ir Arūno kūrybinio dueto tradicija – per jo gimtadienį rengti kultūrinius renginius, suruošti šventę sau ir draugams.

„Knyga-atminimas neturi skambėti kaip rekviem. Tai dviejų žmonių 12 metų bendro gyvenimo kelio kibirkštys, akimirkos, kurias jiedu vienas kitam dovanojo, tuo paliudydami, kad kūryba yra stipresnė už mirtį“, – sakė knygos autorė D.Bielskytė, prašanti neieškoti naujame poezijos tomelyje mirties atvaizdų – jų ten nėra.

Tai trečioji D.Bielskytės poezijos knyga ir antroji iliustruota A.Mėčiaus kūriniais. Šiuosyk „Vardas debesies“ inkrustuotas šio dailininko nutapytų paveikslų reprodukcijomis. Knygos dizaineris – Arūnas Juozapaitis, redaktorė – Eglė Bielskytė, recenzentas – literatūrologas Marijus Šidlauskas, o leidėjas ir rėmėjas, kaip ir abiejų ankstesnių D.Bielskytės knygų, – Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė.

Jos sutiktuvėse dalyvaus rašytojas Juozas Šikšnelis, M.Šidlauskas, E.Bielskytė, A.Juozapaitis, knygos mecenatas S.Jokužys bei jos autorė.

D.Bielskytės eilėraščius iš naujojo rinkinio skaitys Apeirono teatro režisierės Eglė Kazickaitė ir Greta Kazlauskaitė. Muzikuos džiazo pianistas Saulius Šiaučiulis. 

Po renginio dar viena staigmena: bibliotekos kavinėje trijų paveikslų parodą atidarys visų trijų D.Bielskytės knygų dailininkas A.Juozapaitis. Šį kartą maisto ir meno smaguriams – kaligrafija.