Trečiadienį komitetas nutarė kreiptis į Vyriausybę siūlydamas sukurti tokią tarpinstitucinę komisiją.

Seimo nariai savo ruožtu žada rengti įstatymų pataisas sugriežtinti renginių organizatorių atsakomybę.

„Komitetas nutarė kreiptis į Vyriausybę prašydamas sukurti komisiją, kuri būtų tas atsakingas vienetas, kuris galėtų atsakyti į klausimus, kodėl tam tikri atlikėjai gali ar negali koncertuoti Lietuvoje“, – trečiadienį po uždaro Kultūros komiteto posėdžio žurnalistams sakė jos narys konservatorius Vytautas Kernagis.

Anot jo, dabar renginių organizatoriai nežino, į ką kreiptis, kad gautų išvadą, ar kuris nors kūrėjas gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, ar jo koncertai Lietuvoje nesukels neigiamų reakcijų.

„Dabar yra asmuo vienoje ministerijoje, asmuo – kitoje (...) Nėra aiškios sistemos“, – teigė V. Kernagis.

Problema turbūt yra ta, kad visi draudimai vyksta jau po fakto. 

„Problema turbūt yra ta, kad visi draudimai vyksta jau po fakto. Pirma pakviečiamas atlikėjas, tada žiniasklaida parašo, kad jis jau koncertuos ir po fakto jam jau uždraudžiama atvykti“, – aiškino Seimo narys.

Pasak jo, situacijos negelbsti ir tai, kad Lietuva nebeišduoda vizų Rusijos piliečiams, nes žinomi atlikėjai neretai turi kitų valstybių pilietybes, Šengeno vizas.

V. Kernagio teigimu, tarpinstitucinė komisija būtų būtent ta vieta, kur koncertų, gastrolių organizatoriai gautų atsakymus į visus klausimus.

Joje galėtų dirbti Kultūros, Vidaus reikalų, Užsienio reikalų ministerijų atstovai, kaip ekspertai pasitelkiami Valstybės saugumo, Migracijos departamentų, policijos pareigūnai.

Komisija turėtų vertinti tuos atlikėjus, ar jie yra koncertavę Kryme, ar jie palaiko karą, Kremliaus režimą.

Kreipimasis į komisiją gastrolių organizatoriams nebūtų prievolė, bet rekomendacija.

„Komisija nevertins meno, nes tai būtų cenzūra. Komisija turėtų vertinti tuos atlikėjus, ar jie yra koncertavę Kryme, ar jie palaiko karą, Kremliaus režimą“, – pabrėžė jis.

Siūlo vertinti ir sportininkus

Kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius BNS sakė, kad komisija turėtų vertinti ne tik norinčius atvykti kultūros, bet sporto žmones.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad dabar sprendimas uždrausti asmeniui atvykti priimamas įtraukiant jį į nepageidaujamų asmenų sąrašą dėl keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui ir viešajai tvarkai.

„Reikia suprasti, kad komisija, matyt, gilia analitika neturės galimybės užsiimti ir vadovausis atvirais, prieinamais šaltiniais, tam tikra dalimi – ir ukrainiečių informacija. Turime susistemintą ukrainiečių sankcijų puslapį, kur matyti, kas dėl ko įtrauktas. Nukopijuoti vienas prie vieno to negalime, (...) bet tai gali būti vienas iš atramos taškų ir indikacijų“, – sakė viceministras.

Anot jo, taip pat reikėtų vertinti, kokią publiką konkretus atlikėjas gali pritraukti, konsoliduoti.

V. Kernagis savo ruožtu pranešė, kad bus rengiamos įstatymų pataisos, numatant nuobaudas renginių organizatoriams, jeigu jie surengtų atlikėjų, kurie atitinka kriterijus dėl grėsmės nacionaliniam saugumui, gastroles.

Siūlysime didinti atsakomybę verslui, tai yra tam tikros baudos už tai, kad jie atvežė atlikėją, kuris yra grėsmė nacionaliniam saugumui.

„Organizatoriai juk atveža be jokių atsakomybių. Jie suorganizuoja koncertus, pasiima pelnus ir ieško, ką dar atvežti. Vienas dalykas, kad tie organizatoriai galės kreiptis į komisiją ir, tarkime, užpildę tam tikrą klausimyną, patys atsakę sau į klausimą, ar tas atlikėjas yra prorusiškas, ar jį verta vežti, ar neverta, galės apsispręsti. Tuo pačiu mes Seime rengsime įstatymų pakeitimus, siūlysime didinti atsakomybę verslui, tai yra tam tikros baudos už tai, kad jie atvežė atlikėją, kuris yra grėsmė nacionaliniam saugumui“, – tvirtino V. Kernagis.

Anot jo, taip pat svarstoma galimybė įstatyme nustatyti, kad asmuo, kuris yra koncertavęs Kryme, kitose okupuotose Ukrainos teritorijose, net jeigu po to jis pasisakė prieš plataus masto karą, jam turėtų būti uždrausta Lietuvoje koncertuoti, pavyzdžiui, 20 metų.

„Manau, kad mes tas nuostatas ir įstatyme išgryninsime“, – teigė politikas.

Pasak V. Kernagio, per Kultūros komiteto posėdį trečiadienį nuskambėjo ir siūlymas, kad į Lietuvą koncertuoti atvykę atlikėjai turėtų pasisakyti prieš Rusijos karą Ukrainoje.

„Buvo nuskambėjusi ir tokia frazė, kad galbūt atlikėjas, atvažiavęs į Lietuvą koncertuoti, tiesiog turėtų nuo scenos pasisakyti prieš karą Ukrainoje, pasakyti, kam priklauso Krymas ir tada pradėti koncertą. Manau, kad tai būtų labai geras rodiklis, ar tas žmogus palaiko karą, ar nepalaiko“, – sakė Seimo narys.

Jis vylėsi, kad iki kovo pavyks parengti įstatymų pataisas, sudaryti tarpinstitucinę komisiją.

V. Kernagis taip pat svarstė, kad į Lietuvą galbūt reikėtų pakviesti tuos rusų, baltarusių kultūros atstovus, kurie nedviprasmiškai yra pasmerkę Kremliaus pradėtą karą Ukrainoje.

„Reikia nepamiršti, kad Rusijoje yra atlikėjų, meno žmonių, kurie atvirai nepalaiko karo, kurie galbūt net galėtų atvykti čia ir kalbėti su ta publika, kuri laukia rusiškų atlikėjų, jai paaiškinti vienokias ar kitokias tiesas“, – sakė jis.

Kultūros viceministro teigimu, pastaraisiais metais sumažėjo rusų atlikėjų gastrolių Lietuvoje, juos vežti išvis nustota po to, kai pernai sausį į lėktuvą Helsinkyje buvo neįleistas rusų atlikėjas Khabibas Šaripovas, nes jam ir Natašai Koroliovai uždrausta atvykti į Lietuvą.

Khabibo ir Koroliovos atvejo matėme visišką štilį.

„Tikrai po Khabibo ir Koroliovos atvejo matėme visišką štilį. Dabar negaliu pasakyti, kad labai didelis suaktyvėjimas būtų, bet pasimato tokių drąsesnių pabandymų, pasitestavimų, kas čia bus, jei pabandytume vieną ar kitą atlikėją“, – teigė V. Gasparavičius.

„Politinė valia ir vientisas matymas duoda tam tikrą signalą ir duoda rezultatą“, – pabrėžė jis.

Rusijai 2014 metais aneksavus Ukrainai priklausantį Krymą, Lietuvoje nepageidaujami tie kultūros veikėjai, kurie yra išreiškę palaikymą šiam Kremliaus veiksmui, yra koncertavę ten arba separatistinėse Donecko, Luhansko respublikose.

Lietuva kelis Rusijos atlikėjus yra įtraukusi į nepageidautinų asmenų sąrašą, tarp jų yra popmuzikos dainininkai Filipas Kirkorovas, Nataša Koroliova ir kiti.

Pernai kultūros ministras Simonas Kairys vylėsi, kad Rusijos kultūros veikėjai į Lietuvą negalės atvažiuoti pirmiausia dėl to, kad Lietuva šios šalies piliečiams neišduoda vizų.

Rusijai pradėjus plataus masto karą Ukrainoje S. Kairys teigė sustabdęs visų prašymų dėl gastrolių Lietuvoje svarstymą.

Seimas yra priėmęs įstatymų pataisas, leidžiančias įtraukti į Lietuvoje nepageidaujamų asmenų sąrašą tuos, kurie reiškė paramą užsienio valstybės vykdomai agresyviai ir tarptautinę teisę pažeidžiančiai politikai.

Ši pataisa parengta, kai paaiškėjo, kad Kultūros taryba skyrė subsidijų už neįvykusius ar perkeltus kultūros renginius bendrovėms, planavusioms Rusijos atlikėjų Filipo Kirkorovo ir Michailo Šufutinskio koncertus. 

Nuo praėjusių metų, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, Sakartvele apsigyveno tūkstančiai rusų, bėgančių nuo mobilizacijos ir susidorojimo su kitaminčiais savo gimtinėje, todėl mažoje Kaukazo šalyje tvyro tam tikra įtampa.

2008 metais Maskva ir Tbilisis kariavo trumpą karą ir nuo to laiko penktadalį Sakartvelo teritorijos yra okupavę Rusijos remiami separatistai.

Socialiniuose tinkluose paskelbtame vaizdo įraše matyti, kaip grupės „The Killers“ lyderis Brandonas Flowersas (Brendonas Flauersas) per koncertą Sakartvelo Juodosios jūros pakrantėje esančioje arenoje kviečia gerbėją į sceną.

„Šis vaikinas yra rusas. Ar jūs neprieštaraujate, kad čia ateitų rusas?“ – klausia B. Flowersas, o minia atsako nušvilpdama.

„Negalite atpažinti, jei kas nors yra jūsų brolis?“ – tada klausia jis.

Vietos žiniasklaida teigė, kad antradienį vykusio koncerto metu kai kurie žiūrovai paliko salę.

Rusija yra priešas ir okupantas!

 

„Gerieji Sakartvelo žmonės, niekada neketinome nieko įžeisti!“ – trečiadienį socialiniuose tinkluose rašė „The Killers“.

„Pripažįstame, kad komentaras, kuriuo norėta pasakyti, jog visi „The Killers“ klausytojai ir gerbėjai yra broliai ir seserys, galėjo būti neteisingai suprastas. Nenorėjome nieko įskaudinti ir atsiprašome“, – sakė grupė.

„Black Sea Arena“, kurioje vyko koncertas, organizatoriai taip pat atsiprašė.

„Suprantame savo svečių emocijas“, – sakoma komentaruose, paskelbtuose po pasirodymo.

„Atlikėjo poelgis scenoje nėra „Black Sea Arena“ pozicija“, – pridūrė organizatoriai.

Sakartvelo roko grupė „LOUDspeakers“, kuri tame pačiame koncerte grojo kaip apšildančioji grupė, po incidento sakė esanti nusivylusi.

„Rusija yra priešas ir okupantas!“ – sakoma grupės pranešime socialiniuose tinkluose.

Daugiau nei 20 metų gyvuojanti grupė „The Killers“ išgarsėjo 2003 metais išleidusi hitą „Mr. Brightside“.

Nuo 2015 m. Á. Schillingo Lietuvoje pastatyti spektakliai sulaukė kritikų ir publikos susidomėjimo („Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Įstrigę“ Klaipėdos jaunimo teatre, „Autonomija“ ir „Barbarai“ Valstybiniame jaunimo teatre). Šį rudenį pripažintas menininkas pradės darbą su teatro ir renginių režisūros kurso studentais Klaipėdoje, jam talkins Klaipėdos jaunimo teatro komanda. Studentų kursą jis taip pat rinks uostamiestyje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultete.

A. Schillingas. M. Frolovos nuotr.

– Renkate teatro ir renginių režisierių kursą. Kokia bus jūsų dėstymo programa?

– Ji šiuolaikiška ir studentams suteiks itin platų įgūdžių spektrą. XXI a. jau nebegalime galvoti, kad teatras tėra institucija, pastatas, kuriame dirba režisieriai ir aktoriai. Keičiantis aplinkybėms, žmonės turi būti pasirengę dirbti pačius įvairiausius darbus. Ne tik kurti spektaklius tradicinėje teatro scenoje, bet ir organizuoti renginius, kurti performansus, dalyvauti pedagoginėje veikloje. Teatras – ypač sociali erdvė, žmonės čia privalo nuolat bendradarbiauti, susikalbėti, o to irgi reikia mokytis – ši specialybė neatsiejama nuo psichologijos, tai puiki vieta pažinti save ir suprasti savo santykį su kitais.

Dėl to teatras tampa politiškas, čia veikia skirtingi bendravimo ir socialinio jautrumo dėmenys. Svarbu išmokti klasikinių teatro formų, bet labiausiai noriu suteikti erdvės studentams laisvai mąstyti. Nenoriu pasiūlyti konkretaus režisūros stiliaus, jie patys turi atrasti savo balsą.

– Įsivaizduokime, kad ketveri dėstymo metai jau praėjo – koks darbo rezultatas jus džiugintų?

Jeigu baigsi studijas pasiruošęs būti tik teatro aktoriumi ar režisieriumi, pakliūsi į spąstus.

 

– Tiesą sakant, man ne taip svarbu, ar studentai taps garsiais kurio nors reikšmingo teatro režisieriais, ar jų darbai sulauks pasisekimo tarptautiniuose festivaliuose. Man daug labiau rūpi, kad jie pasitikėtų savimi ir būtų atviri pasauliui. Svarbu nepamiršti lietuvybės ir savo šaknų, bet noriu, kad jauni žmonės jaustųsi ir didesnės Europos scenos dalimi. Be abejo, būsiu patenkintas, jei kuris nors iš studentų sulauks sėkmės tradicinio teatro scenoje. Ši programa labai moderni, ji atveria duris į teatro pasaulį ir neuždaro siauroje aplinkoje, kur teatralai kartu sėdi juodame kambaryje apsupti dirbtinių šviesų ir vizualiųjų instaliacijų. Privalome būti atviri ir kitoms meno formoms.

– Suprantu, kad jūsų, kaip debiutuojančio dėstytojo, raktas bus universalumas.

– Neabejoju, kad ateityje bus vis sunkiau vystyti profesinę karjerą tradicine prasme, tarkime, būti pagrindiniu režisieriumi klasikiniame teatre. Iš to, ką kultūros lauke matau dabar, galiu prognozuoti, kad valstybinis palaikymas kultūrai mažės. Kaskart, kai nutinka krizė, pirmiausia apribojama kultūra. Tačiau juk Europoje pilna jaunų, kūrybingų žmonių, jiems reikia rasti savo vietą kultūros erdvėje, nors kuo toliau, tuo mažiau bus galimybių tai daryti iki šiol įprastais metodais.

Jeigu baigsi studijas pasiruošęs būti tik teatro aktoriumi ar režisieriumi, pakliūsi į spąstus. Tam, kad išvengtume depresijos ir nusivylimo, privalome ruoštis dirbti labai skirtingus darbus. Tikras prakeiksmas yra mokytis ir svajoti apie konkrečią darbovietę, konkrečią specialybę, o baigus studijas suprasti, kad diplomas tų svajonių neišpildys. Ar vien dėl to, kad negali dirbti savo svajonių teatre, jau esi niekam tikęs? Juk yra tiek daug vietų, kur galėtum pritaikyti savo įgūdžius!

Šiuo atveju amerikietiška svajonė, kad pakanka tiesiog daug dirbti ir pasieksi tai, ko nori, tėra iliuzija. Aplinkybės nuolat keičiasi ir mes turime tam ruoštis. Labai svarbu, kad jauni žmonės būtų lankstūs, o susidūrę su kliūtimi išsyk sugalvotų, kur dar galėtų būti naudingi.

– Jūsų sukaupta patirtis ir daugybė pažinčių visame pasaulyje leidžia toliau sėkmingai dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, plėtoti asmeninius kūrybinius siekius. Tačiau štai nusprendėte tapti dėstytoju ir rinkti pirmąjį studentų kursą savo karjeroje. Kodėl?

– Nedaug trūko, kad būčiau tapęs dėstytoju Vengrijoje, bet negalėjau priimti to pasiūlymo, nes negavau tiek laisvės, kiek norėjau. Visa laimė, Lietuvoje turiu labai gerų draugų: rinkti teatro ir renginių režisūros studentų kursą Klaipėdoje buvo aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio idėja, kuriai negalėjau atsispirti. Galimybė ir toliau dirbti su Valentinu mane žavi, vertinu jį ne tik kaip teatro scenos profesionalą, bet ir kaip pedagogą. Pasitikiu jo talentu ir priimamais sprendimais. Apskritai man patinka dirbti su lietuvių aktoriais, esu užmezgęs gražių draugysčių su jūsų teatrais. Jaučiu, kad čia dirbdamas sulauksiu daug palaikymo, o tai įkvepia.

Pastaraisiais metais tarptautiniuose festivaliuose man tikrai sekėsi, bet festivalių gyvenimas kuo toliau, tuo mažiau domina. Nemačiau prasmės toliau plėsti kontaktų ratą tarptautinėje arenoje. Man pradėjo kur kas labiau rūpėti socialinis teatro aspektas, gylio paieškos, teatro išteklių panaudojimas visuomenės labui. Bandžiau į šias paieškas leistis Vengrijoje, bet dėl politinės atmosferos buvau priverstas pasiduoti. Palikau gimtąją šalį ir ten nebekuriu daugiau nei šešerius metus.

Tikiu, kad galimybė dėstyti duos man pakankamai laiko panagrinėti socialinius teatro aspektus, tai bus tikra laboratorija. Dėstyti noriu tiek pat, kiek noriu mokytis pats. Tai puiki galimybė praturtinti dvasią ir protą – kaip galėjau to atsisakyti? Tiesa, nebus taip paprasta, nes persikraustyti į Lietuvą iš Prancūzijos neplanuoju, reikės keliauti. Prisiimu visišką atsakomybę už šį studentų kursą, o man padės Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai Rugilė Latvėnaitė ir Paulius Pinigis. Apskritai visas šio teatro kolektyvas ir Valentinas yra man itin svarbi parama.

Spektaklio „Didis blogis“ akimirka. D. Matvejevo nuotr. 

– Kiek laiko per mokslo metus planuojate praleisti Klaipėdoje, gyvai dirbdamas su studentais?

– Pagal šiandienos planą, kiekvienais mokslo metais Lietuvoje praleisiu maždaug po dvylika savaičių, taigi tai bus trys mėnesiai intensyvaus darbo. Atvyksiu dviem savaitėms ir intensyviai dirbsime su studentais – tuo metu jie neturės jokių kitų paskaitų. Po mėnesio pertraukos vėl bus dvi savaitės darbo kartu, ir taip visus ketverius mokslo metus. Tuo metu, kai nebūsiu Klaipėdoje, su studentais dirbs Paulius ir Rugilė, planuoju su jais palaikyti nuolatinį kontaktą ir stebėti studentų pažangą.

Mano patirtis rodo, kad tokios įtemptos komandinio darbo savaitės reikalauja tikrai daug jėgų, tačiau dovanoja ypatingų patirčių. Tai visai kas kita, nei pamatyti dėstytoją porą valandų per dieną. Mūsų darbas kaskart atrodys tarsi kūrybinė dviejų savaičių trukmės stovykla.

– Anksčiau esate sakęs, kad lietuviai yra labai kantrūs teatro žiūrovai, nes niekas kitas neištveria tokios ilgos trukmės spektaklių. Kokį įspūdį paliko darbas su aktoriais, ką galvojate apie režisierių darbą?

– Nesu Lietuvos teatro ekspertas, bet dirbdamas trijuose teatruose sutikau įvairių kartų aktorių. Patirtys vien teigiamos, aktoriai nepaprastai aktyviai įsitraukia į darbą, yra geranoriški ir kūrybingi. Kai pastarąjį kartą dirbau Valstybiniame jaunimo teatre, negalėjau atsistebėti, kad visi 23 aktoriai buvo entuziastingi, išlaikė dėmesį, laikėsi instrukcijų, bet ir drąsiai pasakydavo, jeigu su kuo nors nesutikdavo, turėjome nemažai progų pasikalbėti. Turiu labai įvairios patirties skirtinguose teatruose ir galiu patikinti, kad tokia darbo filosofija Lietuvoje yra unikali. Čia sutikau ne tik kritiškų, bet ir gerą humoro jausmą turinčių aktorių. Mūsų humoro jausmas ir ironijos suvokimas yra labai panašus, tikriausiai tai lemia bendra Lietuvos ir Vengrijos sovietinė praeitis. Jaučiu, kad suprantu lietuvius.

Mano užduotis yra sukurti saugią erdvę, kurioje nėra spaudimo, o jaunas žmogus gali ieškoti savo balso.

 

Galbūt dalis Lietuvos teatro pernelyg laikosi tradicijų. Žmonės ateina į salę, susėda tamsoje ir stebi, ką jiems nori pasakyti žymus ir svarbus menininkas. Kyla nemažai grėsmių, kai tokio režisieriaus guru klausomasi beatodairiškai. Dėl to man taip patinka Klaipėdos jaunimo teatras – čia jaunoji karta gali ieškoti, kas jiems yra teatras. Tai bendruomenės projektas, o ne vieta su režisieriumi, kurio visi turi klausyti. Šiuo laiku jau nebegalime pasitikėti didžiojo lyderio idėja. Turime mokytis teatre kurti mažiau hierarchines struktūras, ieškoti pusiausvyros tarp režisieriaus, aktorių, scenografų ir kitų kūrėjų.

– Diktatoriško režisieriaus problemą teatre supratau. Tačiau jaunam žmogui, kol jis suras savo autentiškumą scenoje, reikia pavyzdžio, iš kurio galėtų mokytis, autoriteto, kuriuo galėtų bent trumpą laiką sekti. Ar ruošiatės juo būti?

– Blogiausias scenarijus pedagogikoje išsipildo tada, kai tavo žodis tampa įsakymu. Jeigu esi dėstytojas, privalai sugebėti dekonstruoti savo galios poziciją. Privalai būti atviras ir rasti būdą įkvėpti jaunus žmones būti tokius pat atvirus. Mano darbas – suteikti rėmą, o jo ribose žmogus pats turi ieškoti savo laisvės.

Požiūris: „Nemanau, kad kūrėjas turi kentėti, jausti spaudimą. jis turi būti laimingas, atviras, nusiteikęs bendrauti su žmonėmis“, – sako režisierius. D. Matvejevo nuotr.

Be to, sunku būti autoritetu, nes negaliu pasakyti, kas bus po dešimties metų. Negaliu studentams aiškinti – darykite taip ir ateityje pasieksite karjeros aukštumų. Iš kur man žinoti, koks tada bus pasaulis? Mano užduotis yra sukurti saugią erdvę, kurioje nėra spaudimo, o jaunas žmogus gali ieškoti savo balso. Aš esu lyderis, bet esu čia dėl studentų, o ne jie susirinko į akademiją dėl manęs.

Mano pirmas režisūros studentų kursas bus grupė asmenybių, kiekvienas ateis su savo pasaulio matymu. Neplanuoju formuoti komandos, nebent jie patys to norėtų. Nenoriu nė viename iš jų matyti savo atspindžio, juk daug įdomiau stebėti, kaip skleidžiasi kitos asmenybės.

Žmogaus vaizduotė tokia begalinė, o gyvenimas kartais atrodo toks trumpas ir mažytis. Studentams noriu parodyti, kaip nutiesti tiltą tarp šių skirtingų dalykų, kaip tapti laimingiems kūryboje. Tiesa, turiu omenyje ne amerikietišką laimę, kai viskas nuostabu, bet kitokią, kai jauti, kad rezultatas yra patenkinamas. Nemanau, kad kūrėjas turi kentėti, jausti spaudimą. Jis turi būti laimingas, atviras, nusiteikęs bendrauti su žmonėmis ir kurti visuomenei reikalingas bendruomenes.

– Atrodo, jūsų kursas gaus ir laisvę, ir laimę, ir kūrybinio skrydžio džiaugsmą...

– Girdžiu, ką sakai, suprantu abejonę – kokia šiuolaikiška programa, kaip viskas modernu, kaip gražiai skamba, kaip madinga – pamirškime pasenusias tradicijas, įgalinkime jaunąją kartą, jaunimas toks šaunus, jums nereikia nieko mokytis, tiesiog išreikškite savo jausmus! Ne, ne. Yra tam tikri rėmai, kuriuos turi priimti, to išmokau pats būdamas studentu.

– Kokie buvo tie metai, praleisti Budapešto teatro ir kino universitete? Studijas baigėte 2000-aisiais. Ar susidūrėte bent su dalele tos filosofijos, kuria vadovaujatės pats ruošdamasis dėstyti?

– Buvo kiti laikai, studijų suvokimas Vengrijoje tuo metu buvo labai tradicinis. Dėstytojai aklai sekė vieni kitus, citavo senosios kartos kūrėjus. Kaip studentai, patyrėme spaudimą, kad turime paklusti kiekvienam dėstytojo žodžiui, viskas buvo paremta hierarchija ir akla pagarba. Problema, kad, prasidedant naujam, XXI a., tie dėstytojai nematė realybės. Mums dėstė vien vyrai, jie turėjo labai aiškų suvokimą apie tai, kas yra teatras, bet nežinojo nieko, kas vyksta kitur Europoje ar kitose meno sferose. Tokia dėstymo filosofija puikiai tiko aštuntajame dešimtmetyje, kai, po studijų pradėjęs dirbti viename teatre, galėjai ten likti ir dirbti iki gyvenimo pabaigos. Tačiau, artėjant 2000-iesiems, laikai visiškai pasikeitė, o mano dėstytojai nebuvo nieko girdėję apie kūrybos mobilumą, minčių lankstumą.

Nors studijų metu neišgirdau daugybės dalykų, nieko nesužinojau apie įvairiausias teatro formas, tačiau išmokau suvokti tekstą, sužinojau, kaip skaityti klasikinę dramaturgiją: kaip analizuoti scenas, dialogus, veikėjų charakterius, kaip perskaityti tai, kas liko tarp eilučių. Ir dar – mano kurso vadovas buvo labai nuoseklus. Nors daugeliu klausimu – gana siauro mąstymo, bet nuoseklumo iš jo buvo galima pasimokyti, to iš šios pasenusios teatro mokyklos studentai galėtų pasiimti ir dabar.

Visa kita pasikeitė kardinaliai. Režisūros studentai šiandien turi išmokti, kaip įtraukti auditoriją, kaip savo kūrybai rasti pinigų, kaip išlikti lankstiems, kaip keliauti ir įgyti naujų patirčių: pasaulis šiandien žymiai platesnis, nei buvo prieš 20 metų. Reikia perprasti naujausias technologijas, net jeigu tau jos nepatinka, net jei nenori su jomis dirbti – suprasti jas reikia. Kitu atveju tiesiog nebegali dalyvauti socialiniame gyvenime, nes lieki žmogumi iš tamsaus teatro kambarėlio.

Šio pokalbio metu labiau sureikšminame dėstytojo vaidmenį, tačiau tai tik viena medalio pusė. Nepamirškime, kad visus ketverius metus studentai bus kartu. Tai ypatinga patirtis: kiek daug atsivers galimybių jiems įkvėpti, mokytis, palaikyti vieniems kitus. Dažniausiai patys svarbiausi dalykai nutinka dėl to, kad sutikai kitą tokį patį kaip tu, studentą, kartu kūrei planus, mąstei apie ateitį ir dirbai išvien.

Solistas 2001 m. apdovanotas aukščiausiu Lietuvos teatro meno apdovanojimu – „Kristoforo“ statulėle, 2002 m. – pirmąja premija operetės konkurse „Operetė mano meilė“, 2001 m. ir 2003 m. – „Fortūnos“ apdovanojimais, 2004 m. ir 2012 m. – Auksiniu scenos kryžiumi. Išskirtiniai vaidmenys, už kuriuos apdovanotas, – Erminijus (K. Millöckerio operetė „Gasparonė), Gustavas (F. Leharo operetė „Šypsenų šalis), Falkė (J. Strausso operetė „Šikšnosparnis), Grafas Liuksemburgas (F. Leharo operetė „Grafas Liuksemburgas“), grafas Danila (F. Leharo operetė „Linksmoji našlė“), Enrikas (G. Donizetti opera „Liučija di Lamermur“) ir Oneginas (P. Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“). Vakar Kauno valstybiniame muzikiniame teatre rodyta opera "Nabukas", kurioje L. Pautienius atlieka Nabuko vaidmenį, buvo skirta solisto 50-mečiui.

Kas yra 50-metis žmogui, dainininkui ir balsui? „Tai brandos amžius, o metų aš nejaučiu, – pokalbyje su „Kauno diena“ sakė solistas. – Balso amžius jaučiamas skirtingai – vieni balsai yra ankstyvesnio brendimo, kiti – vėlyvesnio. Mano mokytojas maestro Virgilijus Noreika sakė, kad mano balsas – vėlyvesnio brendimo: „Tokį balsą, kokį tu turi, turėsi tik po dešimties metų.“

– Regis, visuomet paminite, kad esant V. Noreikos mokinys, prisimenate santykį, pamokymus... Vis dar jaučiatės jo mokiniu?

– Taip! Aš nelankiau jokių meistriškumo kursų, niekur nesitobulinau, užteko to, ką gavau jo paskaitose Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nesakau, kad būtent taip reikia, tiesiog man nebuvo poreikio, debiutavau dar studijuodamas, vaidmenys – vienas paskui kitą, nebuvo laiko.

Vaidmenys: Nabukas KVMT pastatytoje G. Verdi operoje. Kauno valstybinio muzikinio teatro nuotr.

– Ką reiškė būti V. Noreikos mokiniu?

– Tai kaip šeima – V. Noreika buvo labai geras psichologas, prie kiekvieno mokėjo prieiti, užsimegzdavo tarpusavio ryšys. Manau, kiti kolegos, kurie mokėsi pas maestro, irgi taip galėtų pasakyti. Tarpusavyje mes jį vadindavome šefu.

– Ką jums davė studijos pas V. Noreiką – vokalo techniką, savijautą, pasitikėjimą?

– Viską! Kai į koncertus po Lietuvos miestus, miestelius pasiimdavo kartu su juo koncertuoti, matydavome, kaip jis ruošiasi, gaudavome patarimų. Atrodytų, nestebi, bet iš tikrųjų – stebi. Net ir pabaigus akademiją, kai susitikdavome bendruose koncertuose. Pavyzdžiui, festivalyje „Operetė Kauno pilyje“ jis visada dainuodavo paskutinis, bet atvažiuodavo prieš koncertą, ruošdavosi, o man išėjus į sceną būdavo užkulisiuose, klausydavo, paskui pagirdavo. Nuostabus jausmas!

– Muzikos istorijoje akcentuojamas dainininkų debiutas. Gerai atsimenate savuosius – Spoletą G. Puccini operoje „Toska“ Vilniuje ir Niką J. Kanderio miuzikle „Zorba“ Kaune? Koks tai jausmas?

– Puikiai atsimenu! Atlikti šią nedidelę tenoro partiją mane pasikvietė dirigentas Vytautas Viržonis. Taip pat labai gerai atsimenu Žermono debiutą G. Verdi operoje „Traviata“ prieš devyniolika metų Estijoje: prieš išeidamas į sceną neradau sau vietos, negalėjau laukdamas pakvietimo sėdėti grimo kambaryje – vaikščiojau koridoriais, laiptais. Prie scenos stovėjau likus pusvalandžiui iki išėjimo. Žermonas buvo naujai išmoktas vaidmuo, pasiūlytas likus trims mėnesiams. Tuomet mane pakvietė dainuoti Jeleckį P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“ ir Žermoną „Traviatoje“. Pirmuosius spektaklius puikiausiai atsimenu – daug ląstelių buvo sudeginta (juokiasi).

Oneginas operoje „Eugenijus Oneginas“. Hanso Jorgo Michelio nuotr.

– Pirmojo pasirodymo naujame teatre jausmas panašus?

– Taip – juk nežinai, kaip priims, kokie kolegos, tačiau man visada sekėsi.

– Ne kiekvienas, studijavęs operinį dainavimą, tampa operos solistu.

– Taip, yra daugybė pavyzdžių, kai žmogus, baigęs dainavimo studijas, nedainuoja arba dainuoja teatro chore. Muzikos akademijoje yra kamerinio dainavimo paskaitos, o operos studijoje dainuodavome operų, operečių ištraukas, ansamblius, bet studijų pagrindas yra opera.

Aš mėgstu į pastatymą ateiti neturėdamas jokių minčių – tada lengviau dirbti su režisieriumi.

 

– Visa tai dainuojate mintinai! Kiek valandų muzikos mokate ir kokį vaidmenį galėtumėte sudainuoti tuojau pat?

– Muzikos susidarytų paros! Juk esu parengęs daugiau nei 50 vaidmenų. Dabar pat galėčiau padainuoti W. A. Mozarto „Don Žuaną“. Tačiau yra ir tokių vaidmenų, kuriuos reikėtų iš naujo mokytis, ypač jeigu buvo dainuota tik keletą kartų, – juk pasimiršta.

– Kiek jums reikia laiko parengti naują, niekada nedainuotą kūrinį?

– Mokydamasis vaidmenį nemėgstu forsuoti, geriau apie būsimą vaidmenį sužinoti anksčiau. Pavyzdžiui, „Don Žuano“ pirmą veiksmą mokiausi dvi savaites, o antrą – tris savaites, ten daug medžiagos, rečitatyvų, tad iš viso – penkias. Kai gavau pasiūlymą Rygos teatre dainuoti Šarpleso vaidmenį G. Puccini operoje „Madam Butterfly“, iki premjeros buvo likusios trys savaitės, tačiau tai nedidelis vaidmuo. Be to, kai prasideda repeticijos su orkestru, scenoje, vaidmenį geriau pagauni. Įprastai vaidmenį mokausi valandą dvi per dieną. Be abejo, yra dainininkų, kurie po kelias valandas mokosi, bet man pavargsta ir balsas, ir protas.

– Ar ruošdamas naują vaidmenį klausotės kitų solistų įrašų?

– Ne, nebent labai išimtiniais atvejais. Pasiklausius imi noromis nenoromis interpretuoti. Aš mėgstu į pastatymą ateiti neturėdamas jokių minčių – tada lengviau dirbti su režisieriumi.

– Kauno muzikiniame teatre dainavote nuo 1999 m., o pastarųjų metų vaidmenys – Henris Higinsas F. Loewe’o miuzikle „Mano puikioji ledi“, Žoržas Žermanas G. Verdi „Traviatoje“ ir Nabukas G. Verdi operoje „Nabukas“. Kokie vaidmenys dar laukia Kaune?

– Rugsėjo pradžioje – J. Massenet operoje „Pelenė“, kurios premjera taip pat įvyks festivalyje „PromFest“, Estijos Pernu teatre „Endla“, paskui kauniečiams jau žinomų „Elisabeth“ kūrėjų Michaelio Kunze’ės ir Sylverterio Levay miuzikle „Mozart!“.

– Daug keliaujate. Ar keliones paveikė pandemija? Kuriame mieste jūsų namai?

– Namai – Vilniuje, o kelionių mažiau. Pandemijos metu, ačiū Dievui, neteko susidurti su kovidu, tuo metu su šeima laiką leidome gimtinėje, Merkinėje. Su kolegomis juokavome – pandemija leido pajusti, koks bus gyvenimas išėjus į pensiją.

– Tačiau, kol pensijos nesulaukėte, kokia įprasta jūsų diena?

– Jeigu vakare yra spektaklis, ryte ir po pietų – repeticija. Yra pasitaikę, kad spektakliai vyksta kiekvieną dieną, kartais du per dieną.

– Ar yra dalykų, kurių negalima daryti spektaklio dieną? Esu girdėjusi apie draudimą valgyti šokoladą su riešutais.

– Ko gero, kiekvienam individualiai – kai kurie nešneka prieš spektaklį, taupo balsą, o aš savęs neriboju – galiu ir žolę pjauti spektaklio dieną. Dėl šokolado – ne, nepastebėjau, bet dar sako, kad arbata su citrina džiovina gerklę (šypsosi).

– Operos solisto vaidmenys priklauso nuo turimo balso: tenorai dainuoja gražuolius meilužius, bosai – tėvus, valdovus arba blogiukus. Kokius vaidmenis atlieka baritonai?

– Visokius – ir gerus, ir blogus, nedidelius ir pagrindinius vaidmenis. Pakaktų palyginti trijų G. Verdi operų herojus: Rodrigą operoje „Don Karlas“, grafą di Luna „Trubadure“ ar Rigoletą operoje „Rigoletas“.

– Kaip giliai įsileidžiate vaidmenį: šiandien – didikas Don Žuanas, rytoj – juokdarys Rigoletas? O gal scenoje visada – Laimonas Pautienius?

– Oi ne, gyvenime aš tylenis (juokiasi). Scenoje tarsi išeinu iš savęs, leidžiu sau tai, ko gyvenime neleisčiau ar nenorėčiau. Be abejo, į vaidmenį gilinuosi, tačiau saikingai – dieną naktį galvodamas apie vaidmenis pavargčiau, taip ir stogas nučiuožti gali.

– Jums operos dainininko darbas yra dainavimas ir tada vaidyba, ar viskas kartu?

– Man – viskas kartu. Dainininkas gali puikiai, dieviškai dainuoti, bet jeigu scenoje nemokės vaidinti – neįdomu. Tuomet paprasčiau  klausytis garso įrašo.

– Ar dažnai einate į teatrą pasižiūrėti kitų?

– Ne, labai retai – skiriu darbą nuo poilsio, o operos spektaklis – ne poilsis: dirba balso stygos, nori to ar nenori. Klausantis dainuojant kiekvieno balso stygos virpa, o dainininkų – ypač. Jeigu dar blogai dainuoja – net ir užkimti įmanoma. Nesakau, kad kategoriškai neinu, yra spektaklių, kuriuos esu daugybę kartų žiūrėjęs, pavyzdžiui, Vokietijoje specialiai keturis kartus važiavau žiūrėti „Don Žuano“. Tai nėra mano mėgstamiausia opera ir važiavau ne tik todėl, kad dainavo kolega Almas Švilpa. Tai buvo malonumas – labai įdomus pastatymas ir labai stiprus muzikinis darbas. Beje, tas spektaklis buvo išrinktas geriausiu Vokietijoje premjeros metais.

– Vienas pastarųjų jūs vaidmenų – Nabukas G. Verdi operoje „Nabukas“, kurio premjera įvyko Kauno IX forte. Koks jausmas buvo ten dainuoti?

– Šiai operai tai buvo puiki vieta, gal net būtų gerai, jeigu tai taptų tradicija. Kažkaip tiko, buvo gera aura ir publikos buvo daug. Jeigu ne tas lietus ir šaltis, o išvakarėse – didžiulis vėjas... Pats vaidmuo man buvo vienas didžiausių iššūkių. Tai viena iš sunkesnių baritono partijų – nedidelė, tik keturi išėjimai į sceną – du ansambliai, duetas ir arija, tačiau dramatiška. Ją mokytis pradėjau vos ne prieš metus.

– Nabuko vaidmenį priskirtumėte prie mėgstamų? Ir kokie būtų mėgstamiausi?

– Nabukas – gal ne pats mėgstamiausias, bet arčiau tų. Mėgstamiausi – Rodrigas „Don Karle“, Oneginas „Eugenijuje Onegine“ ir Grafas Almaviva W. A. Mozarto „Figaro vedybose“. Rodrigas buvo mano svajonė nuo studijų laikų.

– Esate puikus operetės atlikėjas, tačiau save labiau laikote operos dainininku. Kokie mylimiausi autoriai?

– Taip – daugiausia dainuoju operose, širdis linksta prie operos, labiausiai prie G. Verdi, tada prie W. A. Mozarto, G. Puccinio, G. F. Händelio.

– Solistui tenka dainuoti įvairiomis kalbomis, jūs mokykloje mokėtės  prancūzų kalbos, o nuo 2009 m. dainavote Diuseldorfo teatre „Deutsche Oper am Rhein“.

– Prancūziškai laisvai nešneku, daugiau – anglų. Vokietijoje visos repeticijos vyko anglų kalba, didesnė dalis ten dainuojančią solistų yra ne vokiečiai.

– Vokietijos teatruose trupės tarptautiškumas – įprastas dalykas?

– Vokietijoje yra daug teatrų ir atlikėjus jie renkasi ne pagal tautybę, taip įsigalėję. Reino operos teatras – didelis, jame dainuoja virš 50 vietinių ir dar tiek pat kviestinių solistų, per sezoną pastatomos devynios premjeros.

– Ar galėtumėte pasakyti, kad vokiečiai daugiau stato vokiškas operas (nepaisant, kad vokiškos muzikos yra be galo daug)? Pastebėjote kokį nors nacionalinį aspektą?

– Nepasakyčiau... Vokiečiai, be abejo, mėgsta R. Wagnerį, regis, kiekvieno teatro repertuare jį turėti, rengti premjeras yra garbės reikalas. Tačiau gali būti ir kitaip – Diuseldorfe prieš, ko gero, dešimt metų įvyko garsi „Tanhoizerio“ premjera. Spektaklis buvo parodytas tiktai vieną kartą, visi kiti atlikimai buvo koncertiniai – paliesta nacių tematika su labai tikroviškais, šokiruojančiais, realistiniais vaizdais, publikai keletą kartų buvo kviesta greitoji pagalba – operos teatrinis atlikimas buvo atšauktas.

Spalvos: Henris Higinsas miuzikle „Mano puikioji ledi“ ir Lesko operoje „Manon Lesko“. Kauno valstybinio muzikinio teatro, „Vilnius City Opera“ nuotr.

– Norint dainuoti įvairiose šalyse reikia agento. Jį visi turi?

– Ne visi – Lietuvoje agentų net nereikia, juk yra tik keli teatrai. Darbas užsienyje susijęs su važinėjimu į perklausas, po agentūras. Ten daug kartų tenka išgirsti: ačiū, kad atvažiavote, mes jums paskambinsime, ir žinai, kad nepaskambins. Vokietijoje atsitiko juokingas dalykas – padainavau vieną ariją, paklausė, ką dar galėčiau, paklausė, pasiūlė padaryti pertrauką, tuomet – ačiū, mes jums paskambinsime. Išeidamas iš teatro sutikau kolegą iš Rygos, persimetėme keliais žodžiais ir mane pakvietė grįžti sudaryti sutartį. Žinoma, aš nuvažiavau būdamas 36 metų, su patirtimi, solidžiu vaidmenų bagažu. Mane puikiai priėmė, įgijau patirties, susipažinau su kolegomis, kurių dauguma, beje, ne vokiečiai – lenkai, slovakai, ukrainiečiai, turkai, rumunai.

– Norisi paklausti, kiek dainininkų kasmet baigia studijas Lietuvoje ir kur jie?

– Žiūrint, koks kursas. Paprastai baigia penki šeši. Mes baigėme šeši: trys vaikinai – visi V. Noreikos studentai – ir trys merginos. Linas Sprindys dabar gyvena JAV, Kęstutis Alčiauskis dainuoja čia, Kauno muzikiniame teatre; merginos – Nomeda Kazlaus, VDU Muzikos akademijoje dirbanti Rita Novikaitė ir Panevėžyje dainuojanti Vida Taurinskaitė.

– Nuo ko priklauso komfortas spektaklyje – partnerių, režisieriaus, dirigento, o gal kostiumų?

– Nuo visko – kostiumai, beje, labai svarbu – kad būtų patogūs, netrukdytų. „Nabuko“ kostiumai – sunkūs, masyvūs, batai su aukštomis platformomis, dekoracijos sudėtingos, laiptai... Tačiau tai yra dailininko vizija, atlikėjai yra jo priemonės.

– Tad svarbiausi scenoje – ne solistai?

– Svarbiausias – spektaklio režisierius, tuomet – muzikinis vadovas, o solistai – gal kokioje trečioje vietoje. Režisierius renkasi, įsivaizduoja, ką norėtų matyti...

– Ar Kauno muzikiniame teatre dainuoti gera?

– Vokališkai – yra geresnių salių, V. Noreika juodavosi, kad ten – didelis kambarys (juokias). Dainuojant negauni vokalinio atsako, o tai apgaulinga, nes salėje viskas puikiausiai girdėti. Klausytojui gerai, dainininkui – nelabai. Kalbant apie kolektyvą – puiku.

– Jeigu vertintumėte visus teatrus, kuriuose dainuojate, kur dainuoti maloniausia?

– Visada su malonumu važiuoju į Rygos operą. Ten puiki akustika – ir dainuoti, ir klausyti, geras kolektyvas ir nuostabi teatrinė aura. Labai gražus ir puikios akustikos senasis Kopenhagos teatras – dainavau ten „Don Žuaną“. Puiki Estijos Pernu naujoji koncertinė salė. Visur dainuoju vienodai, gal tik malonumas skiriasi.

– Nepaminėjote nė vienos Lietuvos salės.

– Lietuvoje – Vilniaus filharmonija.

– Dirbote su daugybe scenos partnerių, režisierių, dirigentų. Kuriuos išskirtumėte?

– Puiku dirbti su Dalia Ibelhauptaite, dainavau daugelyje jos režisuotų spektaklių. Gintas Žilys, kuris mane pakvietė į Kauno muzikinį teatrą, jam vadovaujant sukūriau daug vaidmenų, įgijau didžiausią patirtį tiek operose, tiek operetėse. Dirigentai – Gintaras Rinkevičius, Diuseldorfe – Antonino Fogliani – puikus itališko repertuaro dirigentas. Scenos partneriai – „Vilnius City Opera“ trupė, susilipdžiusi nuo G. Puccini „Bohemos“ – ten nėra jokios konkurencijos, puikus jausmas dirbti. Kaune irgi puikus kolektyvas, partneriai. Man gal pasisekė?

– Ar yra kokių vaidmenų, kurių nenorėtumėte dainuoti?

– Nebent tokie, kurie netinka mano balsui. Baritono vaidmuo, bet per dramatiškas, per aukštas ar per žemas. Gal nėra tokių? Gal, jeigu pastatymas būtų radikalus, sakysim, reikėtų išsirengti, nenorėčiau dainuoti.

– Ar klausytojui rekomenduotumėte premjerinius spektaklius, ar vėlesnius?

– Rekomenduočiau palaukti – premjeriniuose spektakliuose dažniausiai dainuojame pavargusiais balsais, ypač jei nėra dublerių. Iš patirties Vokietijoje: prieš premjerą ryte – orkestro repeticijos vakare, tuomet viena diena pertraukos – ir premjera. Kaip dainininkas-klausytojas į premjerą neičiau, eičiau į trečią ketvirtą spektaklį. Premjera – vieta pasirodyti: aš buvau premjeroje (šypsosi).

– Sakoma, kad teatre artistai jaučia emocinį atsaką, fluidus, tačiau ką ir kiek artistas mato spektaklio metu nuo scenos?

– Priklausomai nuo apšvietimo. Kartais – nieko, tamsą, kartais net dirigento nemato – taip spigina šviesos (šypsosi). Tačiau, net jeigu nieko nematai, jauti kaip publika reaguoja, priima, klausosi. Visi spektakliai skirtingi, niekada vienodų nebūna.

– Jeigu dabar būtumėt aštuoniolikos – patartumėte sau mokytis dainavimo?

– Aš nuo antros klasės svajojau būti mediku. Vidurinę baigiau 1991 m., ne per seniausiai – Sausio įvykiai... Vilniaus universitetas netgi anksčiau surengė stojamuosius egzaminus, dar iki brandos egzaminų, gegužės pradžioje. Tada galima buvo paduoti dokumentus tik į vieną aukštąją, o VU egzaminus anksčiau surengė, kad neįstojus dar būtų galimybė kitur bandyti. Kai pamačiau, kad neįveiksiu atrankos (buvo aštuoni į vieną vietą), nunešiau dokumentus į Muzikos akademiją, į parengiamuosius kursus. Svarbu buvo kur nors mokytis, maniau, po metų vėl bandysiu. Tačiau po metų supratau – pasilieku.

– Ar kitam rekomenduotumėte dainininko duoną?

– Operos dainininko duona sunki: daug laiko praleidi be šeimos, kelionėse – nelengvas gyvenimas. Ne visi gali taip gyventi. Be abejo, daugiau teatrų, trupių, patirties yra gerai – praplėti repertuarą, parodai savo galimybes, bet dirbti vienoje vietoje – irgi neblogai. Manau, man pasisekė, kad apkeliavau daug šalių... nors keliauti nemėgstu.

– Tad kokių savybių reikia operos dainininkui?

– Šaltų nervų, proto, tarpusavio pagarbos ir savotiško užsispyrimo.

– Miela Olita, stovite ant iškilaus jubiliejaus – 80-mečio – slenksčio. Kaip čia su tais metais – slegia jie ar pakylėja, apvagia ar praturtina, kai tiek susikaupia?

– Negalvoju apie metus, kai esu sveika, kupina energijos. Dar vis norisi kokio nors vyksmo, kas vis dar teikia džiaugsmo ir išsipildymo. Štai prieš keletą mėnesių galvojau apie balandį ir kaip reikės su juo pasielgti. Kokį rasti būdą susitikti su žmonėmis, kurie susieti įvairiausiais gyvenimo tarpsniais – kultūriniais, literatūriniais, žmogiškaisiais ryšiais.

Su pirmuoju, Kauno lėlių teatru, į kurį prieš 59-erius metus teko laimė per konkursą patekti ir dvylika metų vaidinti, palaikau glaudžius ryšius, tad ne griekas prašytis sukaktuvinį vakarą jame atšvęsti. Taip ir padariau. Esu dėkinga teatro vadovei, kad maloniai suteikė Atvelykio popietei šią padangtę.

Kažin, ar 80-dešimt gali pakylėti?.. Visokių kūno negalių per ilgą gyvenimą prisirenki, nes jaunystėje ir vėlesniais metais nejauti nei laiko, nei saiko, kaip, deja, ir dabar. Širdies prieširdžiai, ritmai sutrikę, stuburai išsiveržę, kraujagyslės susitraukusios... Kai šitą surinktą puokštę gydytojai kažkaip patvarko, metai lyg ir neslegia. Dėl vaizdo ar biografijos vingių ant veido nesuku galvos. Svarbu nenusmukti, gyvasties turėti. Tuomet norisi būti reikalingai, eiti, matyti, girdėti, ištarti.

O. Dautartaitė: „Norisi būti reikalingai, eiti, matyti, girdėti, ištarti“. Z. Baltrušio nuotr.

– Jūsų aktorinės karjeros pradžia turėtume laikyti 1964-uosius, kai, baigusi Vilniaus kultūros ir švietimo technikumą, patekote į Kauno lėlių teatrą. Taigi, kitąmet laukia dar vienas jubiliejus – kūrybinės veiklos 60-metis?

– Užteks tų jubiliejų, nors visokius paminavojimus mėgstu, mielai dalyvauju, einu, važiuoju, kur esu pakviesta. Man ir kitus sveikinti labai patinka. Puiki proga džiugiems susitikimams, maloniems pabendravimams, šėlionėms, ramiems širdingiems pasikalbėjimams.

– Teatro ir kino vaidmenų, ko gero, suvaidinta tiek, kiek ir metų – beveik 80: nuo Bonos Sforcos ir paprastos sodietės, Žemaitės dukters Elenos. Ar kuris vaidmuo ypač užsiliko širdyje? Ar sulaukėte savojo?

– Tai jau taip. Visur dabar tas 80. Mano dėstytojai Elvyrai Žebertavičiūtei – 91-eri. Švyti. Karalienė. Ji – Bona Sforca ir šiuose savo metuose. Džiaugiuosi, kad tokia asmenybė mokė mane scenos pagrindų, gėriuosi savo mokytoja iki šiolei.

Režisieriaus Gyčio Padegimo statyta Vidmantės Jasukaitytės pjesė „Žemaitė“ buvo didi šios neeilinės žymios lietuvių rašytojos gyvenimo atvertis scenoje. Dramatiškas kiek pažeistos sielos jauniausios Žemaitės dukters Elenos vaidmuo teko kolegei dzūkei Teresei Maliukevičiūtei ir man. Elena yra mano meilė, kančia, gėla. Į ją sudėjau savo netektis, skausmą, gyvenimo dalią. Širdyje išlikusi visados, o ir į sapnus ateina. Yra jų, tų vaidmenų, – mano ir ne visai mano.

Nebuvo gal tokio savo vaidmens laukimo. Tiesiog laukdavau naujo spektaklio ir vaidmenų paskirstymo. Žinoma, ir režisieriaus. Labai brangus pirmasis vaidmuo – Nykštukas Violetos Palčinskaitės pjesėje „7 snieguolės ir Nykštukas 77“. Spektaklį režisavo šviesaus atminimo Aurelija Ragauskaitė, priėmusi mane prieš 47 metus į Šiaulių dramos teatrą. Kiek daug tada dar buvo pirmų kartų – pirmoji premjera, pirmasis premjeros balius, pirmieji pagyrimai. Kolegų, žiūrovų, kritikų. Violeta Palčinskaitė sveikina: „Visų mylimas Nykštuk, pasilik pas mus ir būk.“ Pasilikau 32-ejiems metams.

– Dvylika metų Kauno valstybiniame lėlių teatre, 32 – Šiaulių dramos teatre ir staiga: „Išeinu!“ Esate išsitarusi, kad teatras – ir laimė, ir neviltis, tai gal tuomet jau buvo labiau neviltis nei laimė? Kas pastūmėjo negrįžtamai uždaryti teatro duris?

– Atėjo laikas grįžti namo į gimtąjį Kauną. Atėjo laikas būti kartu su vyru Narcizu, su kuriuo buvome gražioje atskirtyje 26-erius metus. Tuo metu nebuvo teatrui kūrybingi metai. Atsitiktiniai režisieriai, beprasmės pjesės – taip viskas supuolė. Pajutau, kad reikia pareiti prie Nemuno. Gražiai su teatru ir kolegomis atsisveikinau, užgyventą kraitį su draugais sukrovėme į tralą ir – į laikinąją sostinę. Dar važiuodavau vaidinti likusių spektaklių, kol jie buvo lankomi. Iki šiol esu kviečiama į premjeras, jubiliejus, šventes. Mielai lankausi. Norisi susitikti su buvusiais kolegomis, matyti juos ir jaunuosius teatro pakyloje. Liko savos nutrintos scenos grindys.

Esu su tais, kurie tiki šviesiąja puse ir savo kad ir nedideliais darbais prisideda prie gyvenimo teigimo.

 

– Vis dėlto vėliau pašaukė teatro ilgesys. „Teatro klube“ prasmingai gyvavo Inos Pukelytės režisuotas spektaklis „Shalom, Bellissima!“, kuriame įtaigiai, su didžiule vidine jėga papasakojote litvakės, Kauno šviesuolės Bellos Shirin gyvenimą. Buvo monospektaklis pagal Icchoko Mero apsakymą „Tūkstantis, tūkstantis, tūkstantis mylių“ ir kiti sceniniai darbai. Grįžtate į teatrą tik tada, kai sutampa vibracijos?

– Scenos ilgesys kartkartėmis persmelkia, o geroji fortūna neapleido. Su a. a. Viktoru Valašinu prieš 20-metį pastatėme „Tūkstantį, tūkstantį, tūkstantį mylių“ pagal įstabią Icchoko Mero novelę. Didžiulis netikėtumas – skambina Panevėžio Juozo Miltinio teatro režisierius Linas Zaikauskas ir kviečia į turkų pjesės „Lavina“ pastatymą. Vasara. Merkinės miškuose vaikštinėju, skaitau įspūdingą pjesę ir sudėtingą vaidmenį. Iš kur toji drąsa? Sutinku. Važiuoju į Panevėžį ir pasilieku dvejiems metams. Vaidinu dar dviejose pjesėse – lenkų kino ir teatro režisieriaus Krzysztofo Zanussio „Hybryje“ ir gruzinų režisieriaus Andro Enukidzės – „Chanumoje“.

Įdomus Panevėžio laikotarpis. Gyvenu Marijos tarnaičių vienuolyne. Po repeticijų grįžtu į savo vienutę, užeinu į koplyčią vakaro maldos, išgeriu arbatos su dar nemiegančia kokia seserimi vienuole. Koks gerumas pareiti ten, kur ramybė.

Čia ir paskambina Ina Pukelytė. Kviečia į Kauno „Teatro klubą“ suvaidinti žydaitės Bellos Shirin biografijos. Atsiunčia tekstą. Puikus. Šviesus, kupinas meilės Kaunui personažas. Susipažįstame. Repetuojame su dviem jaunais Vytauto Didžiojo universiteto studentais, neriame į jos gyvenimą ir džiugiai važinėjame su spektakliu ir pačia Bella po Lietuvėlę. Mane pirmiausia paveikia gelminga medžiaga, idėja, kurią reikia atiduoti žiūrovui, kad jis išeitų iš spektaklio persmelktas stiprių emocijų, mintijimo. Viskas labai paprasta, o kartu ir sudėtinga.

Pasiilgstu tų dienų, žmonių, su kuriais pradėjau gana svaigų scenos gyvenimą Šiaulių teatre. Mane priėmusios į teatrą Aurelijos Ragauskaitės, Sauliaus Varno, Gyčio Padegimo, Reginos Steponavičiūtės spektaklių, atsivėrusių kūrybinių galių, bendrystės, džiaugsmų, vargų – visko, kas ir yra teatro kasdienybė ir šventė.

– Išėjusi iš teatro atsidavėte poezijai. Neįmanoma išvardyti poetų, kurių kūryba įkvėpė parengti programas. Kūrybinių atodangų nuolat randate literatūros vakaruose, susitikimuose, važinėdama ne tik po Lietuvą, bet ir po užsienius. Išbraidėte poetinės literatūros lauką?

– Poezija mane apsiautė nuo mažų dienų, jaunystės laikų iki dabar. Tos rasotos poezijos pievos braidomos ir braidomos. Jose atgaiva, neišsipildžiusios svajonės, širdies nuraminimas. Neįmanoma šių laukų išbraidyti – gali tik prisiliesti, gildyti savo ir kitų širdis.

– Niekada nebuvote šalies visuomeninio gyvenimo nuošalėje – buvote aktyvi Sąjūdžio dalyvė, o ir dabar nevengiate išsakyti pilietinę poziciją. Ar viskas Lietuvoje – taip, kaip įsivaizdavote tuomet? Kokią šiandien regite Lietuvą ir jos žmones?

– Mano tėvas buvo Lietuvos kariuomenės karys, bėgęs nuo sovietų okupacijos į Vokietiją, vėliau atsidūręs Amerikoje, amžino poilsio atgulęs Klivlando kapinėse. Būdama gastrolėse parymojau prie Vlado Dautarto kapo... Teta, pas kurią augau Šančiuose, dar vaikystėje parodė už sienos apmušalų paslėptą Vytį, tuo metu „Lietuva brangi“ buvo mūsų himnas. Galvoju, kad lietuvybė įgimta, ji ateina iš mano genties ir lydi visą gyvenimą.

Buvo vienintelė idėja ir tikslas – prisidėti prie laisvės siekimo visokiais galimais būdais. Tad ir kūrėme su režisieriumi G. Padegimu, šviesaus atminimo aktoriumi Pranu Piauloku Šiaulių dramos teatre ir mieste Sąjūdžio pradmenis. Ėjome per Šiaurės krašto miestelius su tuo metu reikalinga ištarme, poezijos posmais, kviesdami žmones paskui Sąjūdžio pirmeivius į Laisvę. Visa Lietuva kilo.

Niekinu tokius šūkius – „Ne dėl tokios Lietuvos kovojome“, skambančius atvirai ir pakampėse. Mes ir esame Ji, mes – savos Valstybės statytojai. Ateina ir teisinga žinoma frazė, ištarta Johno Kennedy: „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti.“ Matau negerumus, klaidas, bet nesikabinu už jų kaip už kokio šapo, koneveikdama valdžią. Esu su tais, kurie tiki šviesiąja puse ir savo kad ir nedideliais darbais prisideda prie gyvenimo teigimo ir galimo išsipildymo.

O. Dautartaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Sakoma, kad su metais mintys ir širdis labiau linksta prie ištakų. Gal kažkaip ypatingai vilioja kūrybinio starto miestas Šiauliai, juolab kad juose gyvena dukra Vasarė?

– Mano ištakos Kaune, Šančių dulkėtoje gatvelėje. Šiauliai – nemažas laikotarpis aktorinio ir žmogiškojo gyvenimo. Miela kartkartėmis ten atsirasti, ateiti į teatrą, žiūrėti spektaklius, sveikinti kolegas su jubiliejais (labai smagus užsiėmimas), aplankyti savus daktarus, žmones, muziejus, Sąjūdžio bendražygius. Viskas, prie ko prisiliesta, brangu, gildo širdį. Dukrą Vasarę kviečiu Kaunan, bet jai patinka Šiauliuose. Ten draugai, protmūšio komandos, įprastas gyvenimas – nenori naujovių.

– Cituoju jus: „Teatrui savęs atidaviau daugiau negu dukrai. Tačiau esu tikra, kad žmogiškąsias vertybes duktė, žentas ir anūkas turi tinkamas.“ Jūs vos pusantrų likote našlaitė, užaugino teta. Kokia pati buvote ir esate mama, močiutė?

– Pati buvau prasta mama. Nežiūrėjau buities, namų tiek, kiek reikėtų. Tik gal gerai, kad nuo mažų dienų visur būdavome kartu – teatre, gastrolėse, kaime, Nidoje, pas draugus. Tad vaikystė, kaip sako pati Vasarė, buvo vertybiška, pažini, kupina įdomių nuotykių, susitikimų, tai ir suponavo jos pasaulėžvalgą, bendražmogiškas nuostatas.

Su anūku Baliu gal panašiai. Jis iki mokyklos baigimo gyveno pas tėčio mamą. O mamos mama – babulė – anūkėlį labai mylėjo, lepino, rūpinosi jo pietumis. Mes atostogaudavome nuo jo kūdikystės iki paauglystės Nidoje prie jūros, tad, manau, dvasinėje plotmėje turėjo stiprią pilietiškumo ugdymo injekciją.

Baigęs Škotijoje kultūrinės antropologijos mokslus, Balys gyvena Ispanijoje, Granadoje, dėsto kalbų mokykloje anglų kalbą. Atvažiuoja kasmet Kalėdų švęsti, bet man neužtenka tų dešimčių dienų. Darosi graudu, kai išskrenda, – atrodo, kad neišmylėtas, neatsidžiaugta juo.

– 70-ies tapote jaunamarte – Dievo akivaizdoje pasižadėjote Romualdui Dobrovolskiui, atkakliai ir kantriai siekusiam jūsų rankos. Čia galėtų gimti romanas: kaip aktorės gerbėjas prisimušė iki savo adoruojamosios širdies... Kita vertus, ir kitos dvi meilės istorijos vertos plunksnos. Pirmasis vyras, dukros Vasarės tėtis, – irgi aktorius, antrasis – legendinis fotomenininkas Narcizas Freimanas. Kaip šiandien revizuojate šias patirtis?

– Dievulis atsiuntė man senatvėje rūpestingą, gerumo prisodrintą romantišką žmogų. Gal kad nelikčiau po Narcizo išėjimo našlystėje. Toks susitikimas dviem našliams buvo lemtingas. Manau, abu ėjome vienas į kitą, paskatinti pasižadėjimo Lurdo Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Ji ir atvedė mus prie altoriaus Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje.

Daug už ką turiu dėkoti Aukščiausiajam. Narcizas buvo žinomas ir visų mylimas fotografas, įamžinęs gausybę Lietuvos kultūros žmonių. Jo išėjimas buvo staigus ir netikėtas, man grįžus į Kauną, po dvejų su trupučiu metų. Lyg atimtas, pagrobtas. Nenoriu revizuoti šių patirčių. Tik galiu pasakyti, kad visos jos buvo lemtingos ir reikalingos. Kas buvo, turėjo būti.

– Vykstate į piligrimines keliones, savanoriaujate „Marijos radijuje“, aktyviai dalyvaujate religinės bendruomenės gyvenime. Kartą esate pasakiusi, kad dieną jums svarbu pradėti su malda. Tebėra taip?

– Piligriminės kelionės! Kaip seniai bebuvau jose, maldingose, taip reikalingose sielai nuskaidrinti. Savanorystė „Marijos radijuje“ prie mikrofono teikia pačią tauriausią Dievui ir artimui tarnystę. Mane kažkada atvedė į ją Doloresa Kazragytė, kai dirbau Šiaulių teatre ir atvažiuodavau į Kauną.

Teosofų, dykumų tėvų, vienuolių išmintis, ištarta garsiai prie mikrofono, duoda dvasinės stiprybės, paguodos, peno dvasiai. Koplyčioje gali vienas ir drauge melstis, giedoti, ramybėje išbūti Švenčiausiojo Sakramento adoraciją. Gerumas tokia galimybė.

Rytinę maldą su vyru Romu kalbame žvelgdami į mažą altorėlį ant palangės su Merkinės vargonininko nutapyta Mergele Marija. Kalbame litanijas, maldeles, važiuodami automobiliu kur nors į tolesnes keliones. Tiesiog mums taip reikia.

– Rytinė mankšta, šaltas dušas, važiavimas dviračiu, maudynės jūroje ar ežere visais metų laikais – ar ko nors iš šių sveikatinimosi ir geros energijos šaltinių išsižadėjote?

– Šaltas dušas dar vis lydi po įprasto, mankšta nedidukė ir du kartus per savaitę treniruotės su kineziterapeutu Panemunėje. Smagu nueiti iš Šančių į Panemunę per tiltą ir pareiti. Šiuo metu koks nelemtas virusas pripuolė, tad praleidau keletą užsiėmimų, o tai man labai nepatinka.

– Netruks atbėgti ir vasara. Ar ją leisite prie numylėto Bedugnio ežero sodyboje greta Merkinės?

– Visos vasaros Merkinės girioje leidžiamos dar su Narcizu įkurtoje troboje. Mylimas Bedugnis, kurio vanduo gaivina ir gydo, visada laukia ir priima. Dievui leidus, ir šią vasarą Dzūkijos padangėje norėtume būti.

– Kaip gyvuoja pramaniūgė beždžionėlė Agota? Atgijusi jūsų rankose ir prabilusi jūsų lūpomis ji daug gyvenimiškos išminties yra pažėrusi...

– Beždžionėlė Agota ant laiptų turėklų rymo ir laukia savo valandos. Užjūriuose buvojusi, daug mačiusi, daug regėjusi, veikiausiai nori būti reikalinga su visa savo ironija, puikiausiomis šaipenomis.

Jam pritarė ir dviejų Auksinių scenos kryžių savininkė, aktorė bei komisijos narė Toma Vaškevičiūtė: „Ačiū už nuostabią vakaro pradžią. Ačiū tau, kad, kaip ir Jennifer Lopez įkvepia daugybę moterų visame pasaulyje mėgautis gyvenimu amžinai, taip ir tu įkvepi!“

Praėjusią savaitę grupės „Patruliai“ narys Algirdas Radzevičius paspaudęs mygtuką ir ekrane išvydęs Žilviną Žvagulį neslėpė nuostabos ir sumišimo.

„Kai tu esi matęs gyvai gal kelis šimtus gyvų jo pasirodymų, tiek metų praleista kartu, tiek prie stalo, tiek po stalu, tiek scenoj – visur, visaip ir atrodo kaip ir viskas paprasta, bet, kad tik tai nepakištų man kojos“, – savo abejonėmis prieš pasirodymą dalijosi atlikėjas.

Kai jis išėjo su tuo savo veiduku ir tą šypseną nutėškė, atsiprašant, žinokit, kosmosas!

Vis dėlto po energingo pasirodymo visi komisijos nariai negailėjo gerų žodžių: „Aš tai jau prasijuokiau pusė tavo pasirodymo, nes nė sekundės vidinės ramybės“, – kalbėjo Jeronimas Milius.

Dar viena staigmena tapo Marijos Grabštaitės įkūnyta legendinė atlikėja Tina Turner. Vos pasibaigus dainai laidos vedėjas, Simonas Storpirštis, negalėjo susitvardyti: „Aš tiesiog išsižiojau pradžioj ir suprantu, kad dabar reikia šnekėt. Ir pradėsim dabar nuo manęs, nes čia buvo nuostabu! Čia vienas iš tų dalykų kai „Muzikinėje kaukėje” įvyksta kažkas oho! Tu verta visų medalių ir visų pagyrų!”

Tiesa, kaip visuomet, labiausiai laukiami yra priešingos lyties įkūnijimai. Šį kartą su tokiomis užduotimis teko dorotis nuomonės formuotojai ir verslininkei Simonai Nainei, kuri „Muzikinės kaukės” scenoje tapo The Weeknd.

„Norėčiau susipažinti intymiau. Tiktai tu esi įspūdingas vyras, tau tikrai tinka! Šita laida yra nereali! Nežinau, jūs mus tiesiog verčiate iš koto savo panašumu“, – po Simonos pasirodymo drąsiai mintis reiškė Toma Vaškevičiūtė.

Lyg to būtų maža, Donatas Blanka šį šeštadienį taps prancūzų pop muzikos atlikėja Alizee.

Po netikėto šou „Radiocentro” laidų vedėja Livija Gradauskienė buvo itin atvira: „Kai jis išėjo su tuo savo veiduku ir tą šypseną nutėškė, atsiprašant, žinokit, kosmosas!“

Dėl ko jau po pirmųjų pasirodymų komisija susiims už galvos ir nežinos ką daryti? Ir kokį pasiūlymą Tadui Gryn išsakė Aistė Pilvelytė? Tai ir dar daugiau – jau šį šeštadienio vakarą, 19.30 val., „Muzikinėje kaukėje“, tik per BTV.

Prie vairo – ne naujokė

J. Starinskaitė scenoje – tikra princesė. Penkiolika metų grupėje „Saulės kliošas“ spindinti vokalistė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą. 31-ų moteris – ne naujokė ir prie vairo. Ne vienus metus vairuotojo pažymėjimą turinti dainininkė per sezoną prisuka tūkstančius kilometrų. Aktyvi koncertinė veikla ją pastūmėjo įsigyti automobilį visais varančiais ratais.

„Kadangi daug važinėju po Lietuvą ir koncertuoju įvairiausiose vietose, man svarbu, kad kelionė būtų saugi ir kiek įmanoma malonesnė. Kartais tenka pasiekti atokias vietas. Žiemos metu keliai ne visada būna tvarkingai nuvalyti ir lengvai pravažiuojami, tad keturi varantys ratai yra labai didelis pranašumas“, – dalijosi dainininkė.

Niekas nenori tapti sukčiaus auka ir sumokėti už jo atostogas Havajuose.

Moteris atvirauja, kad anksčiau nė nebūtų susimąsčiusi apie automobilį visais varančiaisiais ratais, bet neseniai išsirinko miesto visureigį „Mini Countryman“.

„Kiek esu vairavusi „Mini“ markės automobilių, šis – pats minkščiausias. Drauge tai gražus ir stilingas automobilis. Esu juo labai patenkinta ir manau, kad jis man puikiai tinka“, – pasakojo J. Starinskaitė.

Hibrido pranašumai

Atlikėja džiaugėsi vairuojanti hibridinę versiją. Tokiu būdu ji ne tik tausoja aplinką, bet ir naudojasi kitais pranašumais.

Patirtis: J. Starinskaitė ne tik scenoje, bet ir kelyje jaučiasi kaip žuvis vandenyje. / J. Kalinsko/BNS nuotr.

„Mieste kartais važiuoju elektra, todėl turiu galimybę naudotis specialia elektrinėms transporto priemonėms skirta juosta ir taip išvengiu didelių spūsčių“, – apie vairavimo mieste ypatumus pasakojo dainininkė.

Vieša paslaptis, kad naudotų automobilių rinkoje vis dar vyrauja Laukiniams vakarams būdingos taisyklės. Nemažai nesąžiningų pardavėjų klastoja ridą, slepia jų defektus ir avarijų istoriją. J. Starinskaitės teigimu, niekada negali būti tikras, kad informacija, kurią nurodo pardavėjas, atitinka realybę.

Privalomi namų darbai

„Esu labai sąžiningas žmogus, niekada neapgaudinėju kitų, todėl visada galvoju, kad visi elgiasi taip pat ir sako tiesą. Deja, tikrai esu girdėjusi istorijų, kada pardavėjas yra vadinamasis perekūpas, darantis viską, kad kuo greičiau parduotų automobilį ir išviliotų pinigų“, – pasakojo dainininkė.

Nors pati atlikėja su nesąžiningais pardavėjais tiesiogiai nesusidūrusi, ji patarė prieš perkant automobilį pasikonsultuoti su specialistais, susipažinti su transporto priemonės istorija patikros platformoje „carVertical“. Taip pat patikrinti potencialų pirkinį autoservise. Tai padės išvengti nesąžiningų pardavėjų pinklių.

„Niekas nenori tapti sukčiaus auka ir sumokėti už jo atostogas Havajuose. Geriausia iš anksto atlikti namų darbus, užkirsti kelią nemalonioms situacijoms ir vėliau mėgautis tvarkingu automobiliu“, – samprotavo atlikėja.

Ši graži tradicija yra svarbi tuo, kad mokytojoms labai rūpėjo suburti stygininkų bendruomenę, kur jie galėtų pasireikšti, išbandyti jėgas scenoje, varžytis su kitais.

Iš pradžių tai buvo tik gimnazijos renginys, vėliau Kauno rajono  konkursas, o galiausiai išsiplėtė į respublikinį, kuriame turi progą dalyvauti mokiniai iš visų Lietuvos muzikos mokyklų. Galima pasidžiaugti, kad prieš dvejus metus, nepaisant pandemijos, kuri stipriai paveikė darbą su mokiniais, konkursas vis tiek buvo suorganizuotas, žinoma, nuotoliniu būdu ir tik gimnazijos ribose.

Šįmet vasario 9 d. J. Naujalio muzikos gimnazijos didžiojoje salėje renginys vėl atgijo visomis jėgomis ir dalyvių skaičius įrodo, koks jis yra svarbus, reikalingas ir prasmingas. Dalyvavo beveik 50 mokinių. Apskritai, tokie renginiai labiau suartina miestus, mokyklas ir mus – pedagogus. Ta bendrystė, ryšys, tarpusavio santykis labai paveikia visą kultūrinį gyvenimą, juk taip mes visi dalijamės patirtimi, įspūdžiais, mokomės vieni iš kitų, atrandame autoritetus, į ką galime lygiuotis, ko galime pasisemti iš kito. Svarbiausia, kad tai padeda ugdyti jaunąją kartą, motyvuoti, siekti didesnių tikslų, būti atkakliems ir kryptingai siekti tikslo. Juk visi žinome, kad pastaruoju metu nelengva motyvuoti vaikus noru mokytis groti ar apskritai daug dirbti.

Etiudai labiau atskleidžia mokinių techninius įgūdžius, o pjesės – jų muzikinį pajautimą, tembrų, spalvų, charakterių įvairovę.

Dabartiniame gyvenime dauguma esame įpratę prie greito rezultato, nes gyvenimo tempas, inerneto erdvės, technologijos mus išlepino greitai rasti naudingos informacijos, greitai įsigyti daiktų ir pan., tad ilgas, nuoseklus ir kruopštus darbas tampa iššūkiu kiekvienam. Tokie konkursai tikrai padeda įkvėpti ryžto tiek mokytojui, tiek mokiniui.

Šįmet konkurse, kaip įprastai, dalyvavo keturių kategorijų dalyviai, suskirstyti pagal amžių, kurie turėjo atlikti etiudą iš privalomų etiudų sąrašo ir laisvai pasirinktą pjesę. Etiudai labiau atskleidžia mokinių techninius įgūdžius, rankų, laikysenos profesinį pasirengimą, o pjesės – jų muzikinį pajautimą, artistiškumą, laisvumą, tembrų, spalvų, charakterių įvairovę.

Svarbu pabrėžti, kad idėja pavadinti konkursą mokytojo K. Ivaškevičiaus vardu iš dalies ir gimė dėl to, jog etiudas su pasirenkama pjese atitiko šio pedagogo griežtumą, reiklumą, reikalavimus. Jam buvo labai svarbūs profesiniai įgūdžiai ir mokinio visapusiškas atsiskleidimas pjesėje. Pirmuose konkursuose pats K. Ivaškevičius ruošė savo mokinius, dalyvavo komisijoje.

Šiame konkurse, be privalomų etiudų, buvo itin įvairi paletė pjesių, iš kurių keletas ir lietuvių kompozitorių. Vienos jų lyriškos, melodingos, kitos – sudėtingos, virtuozinės, tačiau tiek vienos, tiek kitos reikalauja aukšto meistriškumo lygio.

Mokinius vertino keturios komisijos narės, pasižymėjusios savo pedagogine ir scenine patirtimi. Su manimi šia užduotimi dalijosi Nijolė Noreikaitė (direktoriaus pavaduotoja meniniam ugdymui), Rima Ugianskienė (Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos violončelės mokytoja ekspertė), Kristina Katavičiūtė (Kauno 1-osios muzikos mokyklos smuiko mokytoja ekspertė).

Vertinti mokinius buvo tikra šventė, nes savo profesionalumu, nuoširdumu ir scenine drąsa nustebino ne vienas. Visose kategorijose buvo keletas pirmų, antrų ir trečių vietų laureatų, diplomantų, specialių nominacijų diplomantų, kuriems buvo įteikti medaliai ir dovanėlės. Patys jauniausieji dalyviai nė vienas neliko be didesnių įvertinimų, o „Grand Prix“ laureatę, kuria tapo 6-osios klasės violončelininkė iš Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Marija Sokolova (mokytojas Jonas Armonas), pinigine premija sutiko paremti Kauno styginių kvartetas, kaip paskatinimą augančioms ateities kartoms.

M. Sokolova sužavėjo itin brandžiu Roberto Schumanno „Fantasiestücke Op.73 I. Zart und mit Ausdruck“ atlikimu. Rodėsi, kad scenoje ne mokinys, o patyręs muzikantas, jaučiantis kiekvieną natos virpesį, kuris giliai palietė klausytojų širdis ir nunešė mintimis kažkur tolyn...

Ateityje tikimės sulaukti daugiau paramos ir rėmėjų, kad konkursas dar labiau plėstųsi, dalyvių skaičius augtų ir, kas žino, gal iš respublikinio išaugs į tarptautinį?

Būdama konkurso organizacinio komiteto nare, žiuri pirmininke, į šį konkursą žvelgiu labai šviesiai ir optimistiškai. Džiaugiuosi, kad jis gimė, augo, ir tikiuosi, jog dėl tokių konkursų mes nuolatos girdėsime skambančią muziką, o užaugę muzikuojantys vaikai perims mūsų misiją, nes tik atsidavusių pedagogų dėka muzikinė kultūra gyvuoja ir klesti.

Dažnai spektakliuose apsilankanti klaipėdietė Monika siūlo režisieriams ieškoti alternatyvų, užuot leidus aktoriams rūkyti tikras cigaretes.

Sprendimą apie personažo rūkymą scenoje priima spektaklio režisierius.

„Mėgstu lankytis Klaipėdoje vykstančiuose spektakliuose, įvairiuose kituose meno ir kultūros renginiuose. Pastebiu įvairias detales, tarp jų – ir nepageidaujamas, viena tokių – rūkymas. Juk nepriimtina rūkyti kambaryje, bute, bet kokio pastato viduje, tad kodėl priimtina tai daryti scenoje, kai šalia daug žmonių? Toks veiksmas dažnai atrodo nereikalingas, nepabrėžiantis veikėjo unikalumo. Gal vertėtų pamąstyti apie cigarečių alternatyvą?“ – klausė Monika.

Spektakliuose apsilanko ir nėščios moterys, sergantys asmenys, tad klaipėdietei kyla klausimas, ką tokiems žmonėms daryti – palikti salę ar palaukti, kol aktorius baigs rūkyti?

Gintaras Grajauskas. D. Rimeikos nuotr.

Anot rašytojo, Klaipėdos dramos teatro meno vadovo Gintaro Grajausko, miesto gatvėse žmonės prisikvėpuoja daugiau kenksmingų medžiagų negu scenoje.

„Informacijoje apie spektaklį visada įrašomi perspėjimai apie galbūt sveikatai kenksmingus faktorius – rūkymą ir stroboskopo naudojimą. Sprendimą apie personažo rūkymą scenoje priima spektaklio režisierius. Tai darydamas jis žino, kad dėl tokio sprendimo gali prarasti dalį žiūrovų. Turint omenyje scenos ventiliaciją ir salės kubatūrą, dūmų kiekis, pasiekiantis žiūrovų salę, yra minimalus. Manau, daugiau kenksmingų medžiagų žmogus įkvepia tiesiog vaikščiodamas miesto gatvėmis, ypač esant intensyviam eismui“, – pažymėjo G. Grajauskas.

Scenoje ne naujokas

Pirmą kartą Kyrylos balsas Lietuvoje suskambo baigiantis balandžiui. Tąsyk Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusiame paramos koncerte „Vienybės jėga“ vienuolikmetis scena dalijosi kartu su atlikėju Merūnu.

Praėjus daugiau nei pusmečiui, jaunasis talentas ir vėl lenkėsi publikai, tiesa, labiau kamerinėje aplinkoje – Kauno valstybinėje filharmonijoje. Minint prieš 36-erius metus įvykusią Černobylio katastrofą ir dramatiškus jos padarinius, Kanadoje gyvenantis graikų kilmės kompozitorius Christos Hatzis sukūrė didingą kantatą „Wormwood (Chornobyl)“, skirtą įvykusios nelaimės aukoms atminti ir perspėti apie niekur nedingstančią atominės energetikos grėsmę. Kantatos premjera įvyko prieš šešiolika metų Toronto „Roy Thompson“ salėje. Kūrinį atliko bosas ir baritonas Pavlo Hunka, keletas mišrių chorų ir vienas ryškiausių Kanados kamerinės muzikos ansamblių „Gryphon Trio“. Lapkričiui perkopus į antrą pusę šis kūrinys suskambo Europoje, Lietuvoje, Kaune, baritono Andriaus Apšegos, vokalisto Manto Jankavičiaus ir laikiną prieglobstį Lietuvoje radusio diskanto iš Ukrainos Kyrylos Dernovo lūpose.

Tandemas: vienuolikmečio ir Merūno duetas nepaliko abejingų. / T. Dernovos nuotr.

„Ne visi žino, kas yra diskantas. Tai pats aukščiausias vaikiškas balsas, analogiškas moteriškam sopranui“, – tiksliai, tarsi iš vadovėlio, terminą apibūdinęs Kyryla leido nuspėti, kad muzikoje jis tikrai ne naujokas.

Ukrainoje apie tokią galimybę mes negalėjome net pasvajoti.

Jaudulys – laikinas

Su berniuku ir jo mama Tetiana Dernova susitikome likus valandai iki generalinės repeticijos ir dienai iki kantatos pristatymo publikai Kauno valstybinėje filharmonijoje. Lenkdamas pirštus Kyryla skaičiavo, kad pasiklausyti jo tądien atvyks bent kelios dešimtys žmonių, kurie per ganėtinai trumpą laiką tapo labai artimi – klasiokai, mokytojos, šeima, suteikusi prieglobstį.

„Dabar labiau galvoju ne apie rytojų, o apie šią dieną. Generalinėje repeticijoje turiu pasirodyti labai gerai. Ar jaudinuosi? Žinoma, bet mama, kiek žinau, jaudinasi dar labiau už mane“, – Kyryla patikino, kad širdį kutenantis jaudulys tėra laikina būsena.

Išgyventi ją padeda ne gilus kvėpavimas ar kokie nors ritualai, o malonios mintys apie skanėstą, kuris laukia po pasirodymo, arba kokį nors mielą, mamos pažadėtą niekutį. Kai užlipa ant scenos, jaudulio nelieka nė pėdsako. Tada berniukas mėgaujasi akimirka ir tuo, ką daro.

„Kartais skaičiuoju priešais stovinčius žmones, o kartais jų net nepastebiu. Žinoma, būna ir taip, kad jų nematau dėl techninių dalykų, tokių kaip iš po scenos virstantys dūmai ar ryškios šviesos“, – šypsojosi jaunasis solistas.

Dainavo nuo mažens

Kyrylos mama pasakojo, kad jos sūnus dainuoti pradėjo dar visai mažas. Tiesa, moteris tuomet nekreipė dėmesio. Manė, kad tai laikinas etapas, kurį pereina visi vaikai.

„Sunku pasakyti, iš ko jis paveldėjo muzikalumą ir tokį puikų balsą. Mano mama dainuodavo užstalėje su giminaičiais ir draugėmis. Kyrylos tėtis taip pat buvo susijęs su muzika. Ruošėsi studijuoti akademijoje, bet egzamino dieną trimitą paslėpė spintelėje ir nusprendė stoti kitur“, – pasakojo T. Dernova.

Kai Kyryla ėmė lankyti vidurinę mokyklą, o iš jos grįžti su pastabomis, Tetiana susimąstė, ar tik muzika, be kurios neapsieina sūnus, nebus didysis jo pašaukimas?

„Mokytojos skundėsi ne dėl to, kad jis mušasi per pertraukas, o dėl to, kad pamokų metu dainuoja. Taip, dainuoja“, – pečiais gūžtelėjo T. Dernova.

Mokesčių inspektore dirbusi moteris neturėjo sąlygų sūnaus vežioti į muzikos mokyklą, todėl rado mokytoją, kuri sutiko dirbti su juo privačiai, savo studijoje. Tai, anot Tetianos, buvo geriausias sprendimas ne tik dėl laiko taupymo ir vietos patogumo.

„Mano sūnus mėgsta dėmesį. Savaime suprantama, kad muzikos mokykloje jo tiek nebūtų gavęs, nes ten ne vienas vaikas grupėje, o keliolika. Dirbdama individualiai, visą savo dėmesį mokytoja sutelkė į Kyrylą. Jam tai patiko“, – T. Dernova su šypsena prisiminė pirmąjį susitikimą su vokalo pedagoge ir jos klausimą būsimam auklėtiniui. – Svitlana pasiteiravo, kodėl Kyryla nori dainuoti. Jis labai ramiai atsakė: todėl, kad mano balsas gražus. Mokytoja nusišypsojo ir atšovė: dar pasižiūrėsime, koks tas balsas.“

Jau netrukus Svitlana suprato, kad į jos rankas papuolė tikras talentas, todėl, kai sykį Kirylas sumanė mesti dainavimą ir lankyti futbolą, mokytoja meldė to nedaryti.

Dėkingi geradariams

Berniukas paklausė ir nesiliovė dainuoti. Dainavo jis net ir tada, kai dėl pandemijos teko užsidaryti savo namuose.

„Kaip ir dauguma, mes sukomės iš padėties – dirbome per nuotolį. Žinoma, buvo labai nepatogu, nes garsas vėluodavo. Kažkaip ištempėme, ačiū Dievui“, – tada T. Dernova dar nenutuokė, kad karantinas – ne blogiausias scenarijus.

Likimas: nors širdys plyšta dėl įvykių Ukrainoje, Kyryla ir Tetiana džiaugiasi, kad šiuo metu yra Lietuvoje. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Kai gyvenimas, atrodo, ėmė grįžti į savas vėžias, šalyje prasidėjo karas. Iš Zaporižios kilusi moteris su sūnumi nusprendė nieko nelaukti ir palikti šalį. Susikrovę nediduką lagaminą slaptu traukiniu pirmiausia jie atvyko į Lvovą, iš ten – į Varšuvą, o galiausiai ir į Lietuvą, Kauną.

„Užsiregistravome ukrainiečių registracijos centre ir iškart gavome namus. Pastogę mums suteikė nuostabūs žmonės. Jie mus ir pasiėmė iš centro“, – T. Dernova dėkojo visiems geradariams, kurie jai ir jos sūnui Kaune leido pasijausti kaip namuose. Nuo pavasario lankė Jono ir Petro Vileišių mokyklą, dabar Kyryla drauge su kitais ukrainiečiais eina į „Herojaus“ mokyklą. Vienuolikmetis du kartus per savaitę per nuotolį susitinka su savo pirmąją muzikos mokytoja Svitlana, kuri liko Ukrainoje, ir tiek pat kartų eina į „Tylos“ muzikos studiją, kur gauna nemokamas vokalo pamokas.

„Noriu padėkoti studijos direktorei Virginijai Unguraitytei-Levickienei ir su Kyryla dirbančiai studijos vokalo mokytojai Natalijai Kesminienei už nemokamas pamokas, begalinį atsidavimą ir visas scenas, kurias jos atvėrė Kyrylai. Ukrainoje apie tokią galimybę negalėjome net pasvajoti, o čia gavome tiek daug“, – T. Dernova vylėsi, kad muzikos žinios, kurias sūnus įgis Lietuvoje, taps tramplinu tolesnei jo karjerai. Tik apie ją Tetiana dabar mažiausiai galvoja. Jau devintą mėnesį Lietuvoje skaičiuojanti moteris labiau už viską laukia karo pabaigos ir dienos, kai galės grįžti į savo gimtuosius namus, kuriuos buvo priversta palikti.

„Žinoma, kad pasiilgau. Ten viskas sava. Net akmenėlis, kuris guli ant žemės“, – giliai atsiduso moteris.

Saugo savo balsą

Apie ką svajoja Kyryla? Apie sniego pusnis iki kelių, šerkšno apipieštus daugiabučių langus, žvaigždėtą dangų, artėjančias Kalėdas, nykštukų dovanas, draugų šurmulį prie žaliaskarės.

T. Dernovos nuotr.

„Svajoju apie didžiąją sceną. Norėčiau būti garsus operos solistas. Tiesa, kūriniai, kuriuos dabar atlieku, labiau primena popmuziką, bet viskas prieš akis, – Kyryla prasitarė daug dirbantis, kad jo svajonė virstų realybe, o balsas skambėtų geriau nei kitų jaunųjų atlikėjų. – Po kiekvieno pasirodymo žiūriu vaizdo įrašą, analizuoju klaidas. Žinau, kad kiti to nedaro, o man patinka. Prieš kiekvieną pamoką atlieku apšilimo pratimus. Stengiuosi neperšalti ir saugau savo balsą. Pakilusi temperatūra dar nieko tokio, ji man netrukdo dainuoti, bet užkimti negaliu.“

Todėl atvėsus orams mama Kyrylą rengia keliais sluoksniais drabužių, apvynioja storu šaliku ir uždeda kepurę. Taip apsimuturiavęs jis atkeliavo į redakciją.

„Jį dabar saugau kaip porcelianinę lėlę. Užkimimas greit nepraeina, todėl negalime rizikuoti koncertu ir tolesnėmis pamokomis“, – stipriai apkabinusi savo vienturtį, Tetiana po koncerto Kauno valstybinėje filharmonijoje žadėjo padaryti tą patį, o tada tesėti pažadą ir palepinti skania vakariene ar ypatingu desertu.