Premjera bus pristatyta Klaipėdos „Kultūros fabrike“ gegužės 14 d., 19 val., Telšių Žemaitės dramos teatre gegužės 15 d., 18 val., ir Vilniaus „Menų spaustuvėje“ gegužės 24 d., 19 val., o Anykščiams spektaklį gegužės 25 d. dovanos šokio festivalis „Pėdos“.

„La CALASH La Latin-LT“ yra sukurtas pagal „La CALASH La Latin“ – kūrinį, kurio premjera įvyko 1997 m. Danijoje ir choreografui P. Granhøj atnešė tarptautinę sėkmę su daugiau nei 100 pasirodymų visame pasaulyje.

P. Granhøj Lietuvos auditorijai gerai pažįstamas ir yra rodęs ne vieną spektaklį. Su Šeiko šokio teatru bei Tarptautiniu Klaipėdos violončelės festivaliu 2019 m. jis sukūrė šokio ir muzikos spektaklį „BOLERO-EXTENDED“, kuris pelnė teatro apdovanojimą „Padėkos kaukė“, o pats P. Granhøj buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už spektaklio choreografiją.

Šįkart choreografas ir Šeiko šokio teatras kuria naują spektaklio „La CALASH La Latin-LT“ versiją su lietuvių atlikėjais, nauja choreografija, šviesų dizainu, kostiumais, tačiau atsispiria nuo tos pačios idėjos apie sportinių ir šiuolaikinio šokio susidūrimą.

„Kai Naujajame Baltijos šokyje prieš 20 metų pamačiau šį spektaklį, tai buvo visiškas hitas ne tik Lietuvos, bet ir Europos šiuolaikinio šokio lauke. Tai buvo neįprastas kūrinys: labai gyvas, netikėtas. Naujoje spektaklio versijoje žiūrovų lauks labai daug netikėtumų, juoko, tragikomiškumo ir gražaus liūdesio. Taip pat visiškai kitame amplua atsiskleis mūsų šokėjai bei kviestiniai atlikėjai Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis. Kūrybiniame procese jie atrakina dar nematytų spalvų“, – pasakoja Šeiko šokio teatro meno vadovė, spektaklio konsultantė Agnija Šeiko.

Palle Granhøj. Asmeninio archyvo nuotr.

Nors išoriškai patraukia pirmiausia kostiumų spalvos ir žvilgesys, po jomis slypi gilesni idėjiniai sluoksniai. Sportiniuose šokiuose kiekvienas dalyvis turi savo vaidmenį: poroje – vyras arba moteris, grupėje – į jos sinchroną įsiliejanti dalis. Tuo tarpu šiuolaikiniame šokyje daugiau individualios judesio raiškos, o lyčių vaidmenys dažnai persimaišę ar net neakcentuojami. Tokiu būdu lyg veidrodžiai vienas kitam, žanrai pabrėžia svarbų momentą apie mūsų troškimą būti kartu ar atskirai, priklausyti bendruomenei ar būti savarankiškais.

Perkurdami prieš 25 metus sukurtą spektaklį menininkai pabrėžia kūrybos ekologiją, kai seniau sukurti aukšto meninio lygio kūriniai, sulaukę pasisekimo ir įvertinimo, gali atgimti naujam gyvenimui. Balete tai normali praktika. Beveik kiekvienas teatras turi savo „Spragtuko“, „Žizel“, „Karmen“ ir kitų klasikinių baletų versijas. Visgi šiuolaikiniame šokyje tai dar neįprasta. Anot A. Šeiko, pervertiname naujumą, nes originalumas visuomet gimsta iš gebėjimo „perdirbti“ tai, kas jau buvo sukurta anksčiau. Šią idėja pratęsia ir tai, jog spektaklyje „La CALASH La Latin-LT“ naujam gyvenimui prisikelia legendinio sportinių šokių klubo „Žuvėdra“ sceniniai rūbai. Taip spektaklio kūrėjai atiduoda pagarbą uostamiestį garsinusiam kolektyvui. Taip pat taupomi resursai, išvengiama būsimų atliekų, o žiūrovai turi galimybę vėl išvysti įspūdingus dizainerės Ainos Zinčiukaitės studijos „Žuvėdrai“ ir kitiems kurtus kostiumus-meno kūrinius.

Spektaklyje „La CALASH La Latin-LT“ judesinė medžiaga kuriama pasitelkiant sportinių šokių susikabinimus bei choreografo P. Granhøj autorinę obstrukcijos techniką. Tai leidžia choreografui transformuoti judesius, ribojant jų veiksmus ir taip atskleisti giluminius asmenybės sluoksnius bei specifinį kiekvieno atlikėjo fiziškumą.

„Šiame spektaklyje atsispyriau nuo klausimo: kaip sportinių šokių susikabinimo pozos veikia šiuolaikinį šokį. Naudodami mano obstrukcijos techniką, kai varžomi atlikėjų judesiai, kuriame spektaklio medžiagą. Būtent per šokėjus matau, kur vystosi spektaklio turinys ir forma. Fantastiški atlikėjai, proceso metu labai daug juokiamės. Manau danų ir lietuvių humoro jausmas panašus. Juokas – galingas vaistas, ypač šiandienos kontekste. Tikiuosi, kad ir žiūrovams tai bus spalvinga ir juoko kaulelius kutenanti patirtis“, – kūrybinio proceso akimirkomis dalinosi choreografas P. Granhøj.

Bilietus į premjerinius spektaklius platina bilietai.lt. Daugiau informacijos apie spektaklio rodymą Anykščiuose suteiks Anykščių kultūros centras.

„La CALASH La Latin-LT“ yra Granhøj Dans ir Šeiko šokio teatro koprodukcija. Choreografiją P. Granhøj kuria glaudžiai bendradarbiaudamas su šokėjais Dovile Binkauskaite, Dariumi Beruliu, Niels Claes, Mantu Ūsu, Oksana Griaznova, Gintare Marija Ščavinskaite, A. Šeiko, M. Stabačinsku, M. Pinigiu, Inga Kuznecova ir Viktorija Zobielaite. Šviesų dizaineris – Aurelijus Davidavičius, naudojama Uma Sumac, Pérez Prado, Serge Gainsbourg, Camila Cabello muzika. Šeiko šokio teatro meno vadovė, spektaklio konsultantė – A. Šeiko, o prodiuserės Sigrid Aakvik ir Goda Giedraitytė.

Produkcijos komandą sudaro Edita Grigaitienė, Greta Seiliūtė, Austėja Laurinavičiūtė.

Šeiko šokio teatro veiklą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė, Danijos meno fondas. Teatras dėkoja partneriams: Ainos studijai, sportinių šokių klubui „Žuvėdra“, UAB „Puantas“ už galimybę sukurti išskirtinį įvaizdį.

Gyvename keistame laike. Modernaus žmogaus modernioje nežinioje. Įgudusiai žongliruodami vaidmenimis, darbais, nuomonėmis, klaidžiodami tarp prisiminimų ir ateities nuojautų, skęsdami negrįžtamai sudaiktintoje ir įvaizdžių persisunkusioje būtyje, vis skaudžiau patiriame savo ribas ir vis dažniau pasimetame priartėję prie svetimų riboženklių. Kol „gyvenimo nuėję pusę kelio“ atsidūrę neišvengiamoje akistatoje su savimi ir su aplinkos chaosu, pradedame ieškoti savo buvime prasmės.

Įkvėpti šiandienio visaapimančio egzistencinio nerimo, „Nuepiko“ šokėjai Marius Pinigis, Adrianas Carlo Bibiano, Andrius Stakelė ir Arūnas Mozūraitis spektaklyje „Niekur, bet ne čia“ leidžiasi į vidinius pažinties su pačiais savimi pragarus.

Spektaklyje kūrėjai įtaigiai permąsto žmogiškąją prigimtį ir mėgina išlįsti iš XXI a. Platono uolos, peržengti horizontą ir atsidurti ten, kur neįmanoma, ten, kur dar nebūta. Kūrėjų meninio žvilgsnio ašyje – savotiškoje limbo būsenoje – tarp praeities ir ateities, realybės ir fikcijos – įstrigęs žmogus, mėginantis ieškoti atsakymų į fundamentalius ir neblėstančius egzistencinius klausimus: kas aš esu ir kur link judu?

Spektaklis išlaisvina mintis, kurių net nemanėme turintys, ir skatina žvelgti po paviršiumi.

Trupės bendraįkūrėjas, šokėjas, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas M.Pinigis pasakoja, kad spektaklio idėja gimė pandemijos akivaizdoje, pasauliui patiriant neįprastą sąstingį, o kiekvienam iš mūsų vis daugiau laiko praleidžiant namuose, atsiribojus nuo aplinkos. Kilo noras permąstyti kas dieną prisiimamus socialinius vaidmenis, atsigręžti į nematomą ar paprastai pasauliui nerodomą savo pusę, gvildenti asmeninį santykį su kitu ir jame besiskleidžiančią vidinę tapatybę. Jam antrina trupės šokėjas A.C.Bibiano: „Spektaklis išlaisvina mintis, kurių net nemanėme turintys, ir skatina žvelgti po paviršiumi.“

Kultūros tarybos paremtas spektaklis „Niekur, bet ne čia“ – tai naujausias kūrėjų darbas. Nuo 2016 m. gyvuojanti ir šiuolaikinio šokio scenoje pripažinimą spektakliais „(g)round zero“ ir „Perdegimas“ jau pelniusi trupė naujausiame savo spektaklyje pirmą kartą pasirodys didesne nei įprasta sudėtimi. Prie trupės senbuvių M.Pinigio, A.Stakelės ir A.C.Bibiano scenoje prisijungs neseniai trupės gretas papildęs A.Mozūraitis ir spektaklio idėjas plėtoti trupės kūrybiniam branduoliui padėję šokėjai ir choreografai Mantas Stabačinskas ir Vilma Pitrinaitė.

Kas? spektaklio „Niekur, bet ne čia“ premjera.

Kur? Kauno „Žalgirio“ arenos Amfiteatre.

Kada? kovo 20 d. 19 val.

– Ieva, koks yra Jūsų gražiausias prisiminimas iš vaikystės, susijęs su šiuo stebuklingu laikotarpiu ir menu?

– Visą vaikystę praleidau teatre, mokiausi Čiurlionio menų gimnazijoje ir, kiek save atsimenu, visada buvau apsupta meno. Šv. Kalėdas prisimenu kaip patį džiaugsmingiausią ir laimingiausią laikotarpį, kurį praleisdavau Operos ir baleto teatre šokdama. Dabar dirbdama pedagoge, vis pagalvoju, kaip liūdna, kad vaikai taip nenoriai eina į mokyklą. Aš pati, būdama maža, negalėdavau sulaukti atostogų pabaigos, kad tik greičiau galėčiau ir vėl šokti.

– Ar prisimenate savo pirmąjį spektaklį?

– Pradėjau šokti nuo 5-erių metų, nuo tada mano prisiminimai ir tampa ryškūs. Baleto mokykloje visi šokėjai pradeda savo karjerą nuo šokio – „Pelenė“. Bet ne vaidmenį ar spektaklį norėčiau išskirti, o magišką teatro atmosferą. Grimerinė su gausybe perukų, kalnai kosmetikos, koridoriais prabėgantys garsūs šokėjai, kuriuos dievinom ir garbinom. Buvimas teatro pasaulyje man prilygo magijai.

– „Aš kaip ir tu“ šokio spektaklis skirtas vaikams. Kaip nusprendėte statyti pasirodymą būtent mažiesiems?

K. Čyžiūtės nuotr.

– Auginu tris vaikus, kas ir nukreipė mane susitelkti kūrybai patiems mažiausiems. Mano tyrinėjimo objektas visada buvo paaugliai bei vaikai. Kadangi esu ne tik menininkė, kūrėja, bet ir pedagogė, visada norėjau kūrybines žinias apjungti su pedagoginėmis, o prie galutinio mano sprendimo prisidėjo mano pačios vaikai. Man labai pasisekė, nes galiu daryti tai, ką myliu – kurti ir šalia turėti tuos, kuriuos myliu, – vaikus. Spektaklio „Aš kaip ir tu“ metu supažindinsime vaikus su skirtingomis kultūromis, žaidimais, dainomis ir pasakomis. Norime pasakyti vaikams, kad nepaisant to, kokia yra tavo odos, akių, plaukų spalva, kokia kalba tu kalbi, kuriame pasaulio krašte tu gyveni – aš kaip ir tu vaikystėje klausiau mamos pasakų, dainavau vaikiškas daineles, žaidžiau tuos pačius žaidimus ir aš kaip ir tu noriu būti draugais.

– Kaip kilo spektaklio idėja? Ar sudėtinga paruošti pasirodymą vaikams, su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Šią idėją padiktavo tarptautinė „Auros“ trupės sudėtis, kurioje šiuo metu kuria menininkai iš viso pasaulio. Spektaklio veikėjai drauge su vaikais leisis į kelionę per keturis pasaulio žemynus. Čia jie išvys skirtingų tautų šokius, išgirs vaikystėje dainuotas dainas bei sekamas pasakas originalo kalba. Visi galės žaisti vaikiškus žaidimus, kurie, pasirodo, visur yra tokie patys. Įprastai maži vaikai tiek pasaulį, tiek meną tyrinėja ne per atstumą, o judėdami, viską liesdami, tiesiogiai patirdami, todėl spektaklyje choreografinės scenos kaitaliojamos su interaktyviais žaidimais, vaikus įtraukiant į žaidybines veiklas, leidžiant jiems būti ne tik veiksmo stebėtojais, bet ir aktyviais jo dalyviais. Pagrindinis iššūkis buvo sukurti veiksmą taip, kad jis įtrauktų mažuosius ne tik stebėti, bet ir kartu kurti meną, kad jie noriai taptų aktorių ir šokėjų bendrakūrėjais.

Pirmasis Kauno šokio teatro „Aura“ repertuarinis spektaklis vaikams vyks:

gruodžio 11d. 10 ir 12 val.

gruodžio 12d. 10 ir 12 val.

Spektaklio trukmė: 35 min.

Po spektaklio 15 min. vyks žaidimai spektaklio erdvėje.

Beveik 130 metų gyvuojantis sceninis kūrinys kasmet sulaukia naujų pastatymų, o šventiniu laikotarpiu sutraukia minias žiūrovų, norinčių jį pamatyti vėl ir vėl. Skirtingose šalyse ir skirtingų kūrėjų šis baletas statomas arba mėginant kuo stropiau atkurti originalią versiją, arba nutolstant nuo kanono ir ieškant įkvėpimo Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmano pasakoje, savo asmeninėse patirtyse ar savo šalies kultūrinėse tradicijose.

Begalinė „Spragtuko“ versijų įvairovė

Kalėdinės E. T. A. Hoffmano pasakos „Spragtukas ir pelių karalius“ motyvais grįstas baletas – vienas puikiausių ir įspūdingiausių kūrinių apie meilės galią, gėrio ir blogio kovą. Nemirtinga P. Čaikovskio muzika šią pasaką pavertė vienu mėgstamiausių visų laikų baletu visame pasaulyje. Kaip žinome iš istorijos, pirmajam baleto pastatymui libretą ir choreografiją iš pradžių kūrė Marius Petipa, bet dėl ligos negalėjo jos užbaigti. Jo darbą 1892 m. užbaigė ilgametis asistentas Levas Ivanovas.

1919 m. Rusijoje naują žvilgsnį į P. Čaikovskio baletą pateikė choreografas Aleksandras Gorskis ir dailininkas Konstantinas Korovinas. Maskvos Didžiajame teatre pristatyto spektaklio veiksmas rutuliojosi scenoje, vaizduojančioje stalą, o pagrindinė herojė stebuklingame sapne liko amžinai. Būtent Gorskiui kilo mintis Klaros ir Princo Spragtuko vaidmenis patikėti suaugusiems šokėjams, o Fėjos dražė ir jos kavalieriaus šokiuose toliau plėtoti pagrindinių veikėjų meilės liniją, kurios nebuvo originaliame pastatyme. 1934 m. Leningrado Marijos teatre choreografo Vasilijaus Vainoneno sukurtame pastatyme buvo sekama A. Gorskiu, tik originalaus libreto Klara Zilberzein (Clara Silbersein) čia virto Maša, kuri baleto pabaigoje atsibunda ir supranta, kad visa tai, kas įvyko, jai tik prisisapnavo. Tokia atomazga buvo kartojama daugelyje vėlesnių rusų choreografų pastatymų (pavyzdžiui, Rudolfo Nurijevo Londono Karališkajam baletui, Jurijaus Grigorovičiaus Maskvos Didžiajam teatrui ar Michailo Baryšnikovo Amerikos baleto teatrui sukurtuose spektakliuose).

Tais pačiais 1934-aisiais „Spragtuką“ pirmą kartą išvydo ir Londono publika. Iš Sovietų Rusijos į Vakarus pabėgęs šokėjas, režisierius ir choreografas Nikolajus Sergejevas su savimi pasiėmė apie 20 Mariuso Petipa ir Levo Ivanovo klasikinių baletų choreografijos nuorašų, taip juos išsaugodamas ateities kartoms ir užsitikrindamas sau karjerą užsienio baleto trupėse. Taigi, tuometinei Londono Vic-Wells baleto trupei (dabartinės Karališkojo baleto trupės pirmtakei) jis pastatė klasikinę Petipa/Ivanovo versiją.

Akivaizdu, kad Didžiosios Britanijos gyventojai iki šiol mėgsta klasikinius „Spragtuko“ pastatymus, o juose ant kalėdinės eglutės vis dar galima išvysti ir XIX amžiaus žaisliukus. Netoli nuo originalios L. Ivanovo versijos nutolo šokėjas ir choregrafas Peteris Wrightas, 1984 m. savo versiją pristatęs Londono

Karališkajame operos teatre. Tiesa, skirtingai nuo originalaus libreto, jo pastatyme pagrindinius vaidmenis atlieka suaugę šokėjai, taip pat, kaip ir G. Balanchine‘o versijoje, veikėjų sąrašą papildo Droselmajerio sūnėnas Hanspėteris, kuris pasirodo besąs tikrasis Princas Spragtukas (kaip E. T. A. Hoffmano pasakoje). Tolėliau nuo originalios versijos britų choreografas žengė 1990 m. pastatyme Birmingamo Karališkajam baletui, kuriame Klara yra baleto studentė, o jos motina – buvusi baleto šokėja. Tuo tarpu po dvejų metų baleto šimtmečiui skirtas ir Edinburgo festivalyje pristatytas britų choreografo Matthew Bourne‘o „Spragtukas!“ (Nutcracker!) pateikė visiškai naują siužeto versiją. Spektaklio veiksmas rutuliojasi Dr. Cukraus beglobių vaikų prieglaudoje. Mergaitės Klaros košmariškas sapnas atrodo dar sunkiau įtikimas ir fantastiškas: atgijęs Spragtukas čia primena pilvakalbio lėlę, o virtęs Princu – raumeningą torsą demonstruojantį kultūristą. Fėja dražė čia virsta Pincese Saldute (Princess Sugar), kuri visą antrąjį veiksmą stengiasi paveržti iš Klaros jos kavalierių, o ši jo ieško saldumynų šalyje. Šis pastatymas „visai šeimai“ įaudrino visuomenę: vieni kūrėją aršiai kritikavo, kiti jo versijai pritarė.

Dalyje XX a. II pusės ir XXI a. pastatymų išlaikoma tik P. Čaikovskio baleto muzika, bet visiškai nutolstama nuo originalaus siužeto, kaip kad 2000-aisiais pristatytoje Maurice‘o Béjart‘o versijoje. Čia veiksmo ašimi tapo choreografo motina, o siužeto varomąja jėga – Edipo komplekso palytėti sūnaus Bimo (M. Béjart‘o alter ego) ir jo motinos santykiai.

Į naująjį tūkstantmetį „Spragtuką“ palydėjo choreografas Kirilas Simonovas ir dailininkas Michailas Šemiakinas, kuriuos 2001 m. į Marijos teatrą Sankt Peterburge pakvietė teatro meno vadovas Valerijus Gergijevas. Pagal dailininko sumanymą, baleto siužete pabrėžiama tamsioji, groteskiškoji E. T. A. Hoffmano pasakos pusė ir visiškai atsisakoma laimingos atomazgos, kai mergaitė Maša (sekant V. Vainoneno versija) ir jos mylimasis Princas ne lieka gyventi Saldumynų šalyje, o virsta cukrinėmis figūrėlėmis ant milžiniško savo pačių vestuvių torto, kurioms gresia būti suėstoms pelių... Beje, šiame pastatyme K. Simonovas pats šoko Spragtuko lėlę.

Amerikiečiai bilietus į „Spragtuką“ įsigyja prieš metus

„Spragtukas“ ne veltui vadinamas vienu iš populiariausių visų laikų baletų. Įvairiuose JAV teatruose kasmet rodoma apie 150 skirtingų „Spragtukų“, sudarančių didžiausią baleto trupių metinių pajamų dalį.

Pirmą kartą amerikiečiai turėjo galimybę išvysti „Spragtuką“ 1940 m., kai į Niujorką buvo atvykusi Monte Karlo rusų baleto trupė, parodžiusi sutrumpintą baleto versiją, kuriai choreografiją, sekant L. Ivanovu, sukūrė Aleksandra Fedorova. 1944 m. Vakarų pakrantėje įvyko San Francisko baleto pristatyta trupės įkūrėjo choreografo Williamo Christenseno pilna „Spragtuko“ versija, prie kurios gimimo prisidėjo Rusų baleto trupės šokėja Aleksandra Danilova ir choreografas George‘as Balanchine‘as. Nuo tol baletas tapo kasmetine kalėdų tradicija San Franciske.

Tačiau tikrasis „Spragtuko“ populiarumo bumas Naujajame pasaulyje prasidėjo po dešimtmečio, kai Niujorke 1954 m. buvo pristatytas Niujorko miesto baleto spektaklis. Šio pastatymo autorius – gruzinų kilmės choreografas G. Balanchine‘as, vadinamas vienu įtakingiausių XX baleto kūrėjų. Jis įkūrė Niujorko miesto baleto trupę (New York City Ballet) ir jai vadovavo ilgiau kaip 35 metus, tad yra tituluojamas amerikiečių baleto tėvu. Jo „Spragtuke“ buvo laikomasi originalios libreto versijos ir E. T. A. Hoffmano pasakos siužeto (pagrindinius Mari Štalbaum ir Princo Spragtuko vaidmenis čia atliko vaikai), o Pono Droselmajerio partiją atlikdavo pats choreografas. Spektaklio populiarumas neišblėso ir po choreografo mirties 1983-iaisiais: bilietus į G. Balanchine'o „Spragtuką“ gerbėjai įsigyja prieš metus, nors šį spektaklį Niujorko miesto baleto trupė kalėdiniu laikotarpiu sušoka net 50 kartų. Be Niujorko miesto baleto, G. Balanchine‘o sukurtą spektaklį į savo repertuarus yra įtraukusios dar šešių JAV miestų trupės – nuo Filadelfijos ir Majamio rytuose iki Sietlo vakaruose.

Nuo 2007 m. kultūrai ir menui skirtas amerikiečių televizijos kanalas „Ovation TV“ kasmet rengia „Spragtukų kovas“ (Battle of the Nutcrackers). Jose rungiasi keli įvairių metų spektaklių įrašai iš viso pasaulio ir tik žiūrovų aktyvumas nulemia laimėtoją. Tris metus iš eilės (2007–2009 m.) žiūrovų favoritu buvo išrinktas amerikiečių choreografo Marko Morriso 1991 m. Briuselio Karališkajame teatre su savo trupe pastatytas spektaklis „Kietas riešutėlis“ (The Hard Nut) – šiuolaikinė baleto versija, įkvėpta siaubo komiksų piešėjo Carleso Burnso kūrybos.

Amerikiečių populiariosios kultūros dalimi seniai tapo ir P. Čaikovskio siuitos iš baleto „Spragtukas“ muzika: jos ištraukos skamba Walto Disney‘aus animaciniame filme „Fantazija“, kino filme „Vienas namuose“, animacijos seriale „Tomas ir Džeris“, televizijos seriale „Draugai“ ir kitur.

Atspindėtos skirtingų pasaulio šalių tradicijos

Bėgant metams skirtingose pasaulio šalyse statomi ir rodomi „Spragtukai“ perima įvairių šalių nacionalinius bruožus ar net tradicijas. Antai Kenijos nacionalinis teatras pastaraisiais metais į spektaklį ėmė įtraukti ir vietinius atlikėjus – iki tol „Spragtuke“ šokdavo vien atvykėliai baleto artistai. Šios šalies pastatyme galima išvysti ir kinišką drakoną, ir ryškius tautinius kostiumus, ir auklėtinius iš paramos fondų, atliekančius epizodinius vaidmenis. Kanadoje tarp P. Čaikovskio baleto veikėjų galima pamatyti mešką su meškiukais, o spektaklio veiksmas prasideda nuo ledo ritulio rungtynių. Havajų versijoje „Spragtuko“ šokėjai šoka hulą.

Vokietijoje statomi spektakliai išsiskiria minimalistine scenografija. Antra vertus, vokiečiai gali pasigirti sukūrę pačią didžiausią Spragtuko lėlę, kurios aukštis siekė net 10 metrų. Vokietijos pastatymuose vis dažniau klasikinį baletą išstumia šiuolaikinė choreografija.

Kinijoje spektaklių dekoracijos kuriamos kuo didingesnės, o kostiumai gana kuklūs. Tuo tarpu Čilės sostinėje Santjage vietinė baleto trupė, vadovaujama žymios primabalerinos Marcijos Haydée, 2015 m. pristatė klasikinę spektaklio versiją atvirame ore priešais prezidentūros rūmus (vadinamus „La Moneda“), dalyvaujant 120 šokėjų ir rodant 3D vaizdo projekcijas ant rūmų fasado. Grandiozinį reginį nemokamai galėjo stebėti per 20 tūkstančių Santjago Konstitucijos aikštėje susirinkusių žiūrovų.

Klaipėdietiškas „Spragtukas“

Šokio spektaklį pagal P. Čaikovskio baletą 2019 m. uostamiestyje sukūrė garsus rusų choreografas Kirilas Simonovas. Tai buvo jo pirmas darbas su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupe, specialiai pritaikytas didelėms arenoms. Šiame darbe jam talkino menininkų grupė iš Rusijos: scenografai ir kostiumų dailininkai Jekaterina Zlaja ir Aleksandras Barmenkovas, šviesų dailininkas Jevgenijus Vinogradovas. Jie spektakliui sukūrė gigantiškas dekoracijas, o 3D vaizdo projekcijų kūrėjas Linartas Urniežis scenovaizdį papildė skaitmeniniais vaizdais, stebinančiais žiūrovus savo tikroviškumu.

Šių metų „Spragtuke“ Klaros partiją pirmą kartą atliks Oleksandra Borodina, publikai gerai pažįstama kaip KVMT šokio spektaklių „Faustas“, „Romeo ir Džuljeta“ pagrindinių partijų atlikėja. Jos partneriu taps premjeriniame „Spragtuke“ 2019 m. sužibėjęs Princas Spragtukas – Mykhailo Mordasovas. Bene labiausiai intriguojantis krikštamotės Droselmajer vaidmuo patikėtas patyrusiai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vedančiajai solistei, šokių mokyklos įkūrėjai ir vadovei Olgai Konošenko. Tarptautiniame pastatyme šoka visa Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė. Į užburiantį muzikos pasaulį žiūrovai ners kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir batutos meistru, teatro vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu.

Laukiame visų, norinčių patirti užgimstantį šv. Kalėdų stebuklą su „Spragtuku“!

Į pasimatymą su „Spragtuku“, be kurio kuriamos pasakos, vienodai brangios tiek mažam, tiek suaugusiam, neateina nė vienos Kalėdos, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia gruodžio 16 d. Vilniaus „Avia Solutions Group“ arenoje, o gruodžio 22 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.

Lyg Sankt Peterburgo Marijos teatre

K. Simonovas – išskirtinė asmenybė šiandieniniame šokio pasaulyje. Jo išskirtinis choreografijos braižas, stilistika kaip magnetas traukia daugelį teatrų ir šokio trupių. Sankt Peterburgo Agripinos Vaganovos valstybinėje rusų baleto akademijoje Vladileno Semionovo baleto klasę baigęs, vėliau ten pat įgijęs ir choreografo specialybę, baleto artistas buvo Marijos teatro baleto trupės solistu. Šiame teatre sukūrė eilę vaidmenų klasikiniuose ir šiuolaikiniuose baletuose. Tarp jų ryškiausi: Juokdarys Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetoje“ ir Arifo Melikovo „Legendoje apie meilę“, Spragtuko lėlė savo paties ir Michailo Šemiakino statytame P. Čaikovskio „Spragtuke“, Banditas Roland’o Petit balete „Karmen“, Ruduo (Metų laikų divertismente) Aleksejaus Ratmanskio pastatytoje S. Prokofjevo „Pelenėje“. 1999–2000 m. jis šoko „Australian Dance Company“.

Pasaulio šokio gerbėjai žino ir vertina K. Siminovo choreografinius darbus. 2003 m. jis debiutavo Londono Karališkojoje Alberto koncertų (baletas „Madame Lionelli“ pagal Gavino Bryarso ir Johno Adamso muziką) ir Tokijo „Suntory“ (S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“) salėse. Choreografas nuolat bendradarbiauja su Sankt Peterburgo, Novosibirsko, Petrozavodsko, Maskvos, Saratovo ir kt. baleto trupėmis.

K. Simonovas pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą: tarptautinio konkurso „Vaganova Prix“ laureato vardą (1998 m.), Fiodoro Lopuchovo choreografijos konkurso specialųjį prizą (už savo choreografinį debiutą – spektaklį „Kol tu miegojai“ pagal Arvo Pärto muziką Sankt Peterburgo Ermitažo teatre, 1999 m.), ir kt.

Tačiau bene didžiausio publikos ir meno kritikų dėmesio sulaukė jo kartu su pasaulinio garso dailininku Michailu Šemiakinu Sankt Peterburgo Marijos teatre sukurtas P. Čaikovskio baletas „Spragtukas“. Pirmasis Simonovo ir Šemiakino spektaklis, sukėlęs šurmulį tarp Sankt Peterburgo Marijos teatro kūrėjų ir gerbėjų, 2002 m. buvo apdovanotas Rusijos teatralų ypač vertinama nacionaline teatro premija – „Auksine kauke“. Vėliau šį apdovanojimą choreografas pelnė už S. Prokofjevo „Pelenės“ pastatymą Novosibirsko operos ir baleto teatre (2008 m.). 2011 m. už P. Čaikovskio „Spragtuko“ pastatymą Karelijos respublikos muzikiniame teatre K. Simonovui skirta nacionalinė teatro premija „Arlekinas“.

Choreografas jau pažįstamas ir Lietuvos publikai: 2005 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis pastatė Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“, 2010 m. vėlgi LNOBT – Léo Delibes’o baletą „Kopelija“. 2019 m. gruodį kartu su choreografu K. Simonovu „Spragtuko“ premjerą parengė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

Kuo ypatingas Klaipėdos „Spragtukas“?

Klaipėdiečių „Spragtukas“ išsiskiria savo unikalumu. Spektaklis specialiai sukurtas didelėms arenų erdvėms, tad kūrybinės komandos sprendimai įspūdingi – sceną puošia gigantiškos dekoracijos, o išmanūs vaizdo projekcijų sprendimai stebina skaitmeninės realybės tikroviškumu. Spektaklyje groja pilnos sudėties simfoninis orkestras, skamba vaikų choro balsai, scenoje šoka visa teatro baleto trupė. Spektaklį uostamiestyje kartu choreografu K. Simonovu kūrė kostiumų ir scenografijos dailininkai- Jekaterina Zlaja ir Aleksandras Barmenkovas, šviesų dailininkas Jevgenijus Vinogradovas, video projekcijų menininkas Linartas Urniežis.

Klaros partiją „Spragtuke“ pirmą kartą atliks Oleksandra Borodina, publikai gerai pažįstama kaip šokio spektaklių „Faustas“, „Romeo ir Džuljeta“ pagrindinių partijų atlikėja. Jos partneriu taps premjeriniame „Spragtuke“ 2019 m. sužibėjęs Spragtukas-Princas – Mykhailo Mordasov. Bene labiausiai intriguojantis krikštamotės Droselmajer vaidmuo patikėtas patyrusiai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vedančiajai solistei, šokių mokyklos įkūrėjai ir vadovei Olgai Konošenko.

Į užburiantį muzikos pasaulį žiūrovai ners kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir batutos meistru, teatro vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu.

Kad scena netaptų baseinu

Kaip Muzikinis teatras ruošiasi išskirtiniam spektakliui, kokio Žvejų rūmų scenoje dar nėra buvę, pasakoja Pastatymų tarnybos vadovas Aivaras Tarvydas. „Pastatymų tarnybai šių dviejų vienaveiksmių šokio spektaklių perkėlimas iš Klaipėdos festivalio scenos Elinge į Klaipėdos Žvejų rūmus – lyg antra premjera. Skiriasi scenos išmatavimai, skiriasi techninės galimybės kabinant apšvietimą, scenos audinius, specialiuosius efektus. Kaip žinia, spektaklio „Šventasis pavasaris“ scenografijoje yra naudojamas didžiulis kiekis vandens. Kai spektaklis buvo pristatomas elinge, vandens kiekis buvo reguliuojamas atsižvelgiant tik į norimą efektą, o šiuo atveju tenka viską nuodugniau apgalvoti, apskaičiuoti. Reikia mąstyti ne tik kaip pasiekti reikiamą vizualumą, bet ir vandeniu neužtvindyti patalpų. Svarbu, kad po šio spektaklio parodymo scena netaptų nauju, visuomenei prieinamu, baseinu“, – juokauja A. Tarvydas.

Suplanuota ir apskaičiuota

Anot pastatymų profesionalo, tokio pobūdžio spektaklis, kai didžiulis kiekis vandens kriokliais krenta iš viršaus ant scenoje šokančių baleto artistų, scenai tarsi pirmas „krikštas“. „Jau esame suplanavę kaip vandenį sulaikyti scenoje, kad nei menkiausias lašelis nepatektų ant naujai išklotų grindų! Vizualiai žiūrovai matys tik įprastą sceną, o techniškai tai bus tarsi vandenį sulaikantis baseinas. Kad sėkmingai ir laiku išpiltume vandenį ant šokėjų, pritaikysime aukštalipių naudojamą virvių sistemą. Atlikus bandymus, tai puikiai pasiteisino“, – tikina Pastatymų tarnybos vadovas.

Spektaklio „Šventasis pavasaris“ metu planuojama „išpilti“ apie trečdalį kubo šilto vandens, kuris bus pašildomas iki šokėjams komfortiškos šilumos, taip saugant baleto artistų sveikatą. Po pasirodymo vanduo bus susiurbiamas pramoniniais siurbliais.

„Didelius iššūkius keliantys spektakliai tarsi Muzikinio teatro perpetuum mobile: visas kolektyvas susikaupia ir užtikrintai juda pirmyn tobulėjimo, sėkmių ir pamokų keliu. Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi būdamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dalimi, nes tai teatras neturintis savo „namų“, kuris drąsiai priima ir puikiai susitvarko su didelius iššūkius keliančiais pastatymais“, – sako A.Tarvydas.

Palinkėkime sėkmingo debiuto!

Spektakliuose šoka KVMT baleto solistai: Ksenija Jermakova, Danylo Butenko, Iryna Suslo, Illia Temchenko, Daria Verovka, Arshak Gyozalyan, Oleksandra Borodina, Roman Semenenko ir visa baleto trupė.

Gyvenimiškos tiesos publikai atskleidžiamos ne vien šokio kalba. Baleto artistams talkina G. B. Pergolesi „Stabat Mater“ muziką atliekanti KVMT simfoninio orkestro styginių grupė bei dvi solistės: Beata Ignatavičiūtė ir Viktorija Bakan. Dirigentas – KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Vargonais groja Narine Stepanyan.

Spalio 22-ąją „Stabat Mater“ debiutuoja KVMT baleto trupėje šokančios amerikietės – Anaka Mae Weiss ir Liliana Watson, o „Šventajame pavasaryje“ – Anna Chekmarova ir Kirstin Zahradnick. Spalio 23 d., kaip spektaklio „Šventasis pavasaris“ solistė debiutuos – Ksenija Jermakova. Palinkėkime sėkmingo debiuto!

Pirmas pastatymas Lietuvoje

Du vienaveiksmius baletus jungia moteris ir jos nepaprasta stiprybė, kylanti iš nuolankaus susitaikymo su tuo, kas jai skirta. Susitaikymas su likimu ir iš jo kylanti galia labiau būdinga moterims: „Stabat mater“ atveju moteris nuolankiai priima nukryžiuoto sūnaus auką, o „Šventajame pavasaryje“ ji pati pasirenka būti paaukota. Kūrėjai šokio kalba pasakoja apie susitaikymą, viltį ir viską nuplaunantį vandenį. Per vieną vakarą skirtingomis trajektorijomis skleidžiasi abi aukojimo(si) istorijos.

Šokio spektaklius KVMT sukūrė tarptautinė Slovėnijos ir Ispanijos menininkų komanda, vadovaujama vieno ryškiausių Europoje šiuolaikinio šokio choreografų, Slovėnijos nacionalinio teatro Mariboro baleto trupės vadovo Edwardo Clugo. „Stabat Mater“ statė choreografas E. Clugas ir jo asistentas Gaj Žmavc, scenografas bei kostiumų dailininkas Jordi Roig (Ispanija), šviesų dailininkas Tomaž Premzl (Slovėnija). Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“ kūrybinėje grupėje be E. Clugo ir G. Žmavc dirbo scenografas Marko Japelj (Slovėnija), kostiumų dailininkas Leo Kulaš (Slovėnija), šviesų dailininkas Tomaž Premzl (Slovėnija). Publikos pripažinimą savo abstrakčia, minimalistine šiuolaikinio baleto kalba bei netikėtomis, provokatyviomis klasikinio repertuaro interpretacijomis pelniusiam E.Clugui Klaipėda tapo pirmu kūrybiniu uostu Lietuvoje.

Aktuali simbolika

Trejus metus brandintas projektas – išskirtinis Lietuvos šokio ir kultūros lauke, mat kuriant bendrą spektaklį pajėgas sujungė du šokio teatrai, pakviesta užsienio kūrybinė grupė, taip pat atranką praėję Europos šokėjai ir vietinės bendruomenės.

"Mikado" tyrinėja šiuolaikinį žmogų, kurio gyvenimas keliasi į virtualų pasaulį, o fizinis kontaktas mąžta. Scenoje vaizdus kuria žmogaus kūnas, medinės lazdos ir nuolat mus lydintys mobilieji įrenginiai. Kūrinyje derinamos skirtingos judesio kalbos: natūralus kūno fiziškumas, archajinė aikido ir kitų Rytų dvikovų tradicijos bei šiuolaikinis šokis.

Anot Kauno šokio trupės "Nuepiko" meno vadovo, šokėjo Mariaus Pinigio, spektaklis paliečia temą, kuri pandemijos metu tapo esmine: kaip kuriami žmonių ryšiai, kaip esame vieni nuo kitų priklausomi.

"Ironiška, kad lazdos, su kuriomis dirbame, yra vieno metro ilgio, t.y. "saugaus atstumo". Kūrybiniame procese lazdos tampa pagrindiniu komunikacijos įrankiu, kuris nors ir atriboja, tačiau vis tiek paskatina juo kurti santykį. "Ryškus ir domino efektas. Kadangi scenoje šešiolika šokėjų, sujungtų lazdomis, kiekvienas judesys veikia visą sistemą. Turi būti atsargus, jautrus ir ieškoti pusiausvyros su kitais šokėjais", – spektaklio idėją pristatė M.Pinigis.

Ženklai: naujajame spektaklyje aikido ir kitų Rytų dvikovų tradicijos praturtina šiuolaikinio šokio tradiciją. / E. Sabaliauskaitės nuotr.

Garsenybės iš Italijos

Prie spektaklio dirba net trys ryškūs Italijos menininkai. Choreografė V.de Ferrari Sapetto – didžiulę patirtį turinti šokėja, dirbanti su svarbiausiais Europos choreografais ir režisieriais, tokiais kaip Janas Fabre'as, Sidi Larbi Cherkaoui, Damienas Jaletas, Quan Bui Ngoc, Akramas Khanas, Romeo Castellucci ir kitais.

"Kurti kartu su ja garbė ir didelis laimėjimas Šeiko šokio teatrui ir "Nuepiko" Kauno šokio trupei bei partneriams, o taip pat reikšmingas Lietuvos šokių žingsnis tarptautinės lygos link. Labai įdomi V.de Ferrari Sapetto darbo metodika. Kūryboje ji jungia šiuolaikinį šokį, Rytų dvikovų menus ir teatrą. Iš to gimsta labai įvairiapusė, turtinga kūryba", – pastebėjo Šeiko šokio teatro meno vadovė Agnija Šeiko.

Scenoje vaizdus kuria žmogaus kūnas, medinės lazdos ir nuolat mus lydintys mobilieji įrenginiai.

Šeiko šokio teatro šokėja Gintarė Marija Ščavinskaitė papildo A.Šeiko pristatydama italų kūrybos užduotis ir principus, kuriuos pasitelkus kuriama choreografija: "Medžiagą kuriame nuo mažo impulso ir auginame iki didesnės kompozicijos. Įsiklausome ir leidžiame judesiui tekėti lazdomis ir šokėjų kūnais tarsi vandeniu. Taip atsiranda labai natūralios, vientisos judesių sekos."

Dar du italai kurs šviesų dizainą ir muziką. Tai garsus šviesų dailininkas Giacomo Gorini, taip pat dirbęs su režisieriumi Romeo Castelluci ir pripažintas kompozitorius Giorgio Ferrero.

Ženklai: naujajame spektaklyje aikido ir kitų Rytų dvikovų tradicijos praturtina šiuolaikinio šokio tradiciją. / E. Sabaliauskaitės nuotr.

Iš visos Europos

30 į vieną vietą – tokią atranką turėjo įveikti septyni šokėjai iš Italijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų ir Rumunijos, kad galėtų prisijungti prie "Mikado". Pandemijos įkarštyje paviešintas kvietimas dalyvauti atrankoje sulaukė didelio susidomėjimo – daugiau nei 200 paraiškų. Finaliniame atrankos etape Milane, Italijoje, septyni atlikėjai buvo pakviesti papildyti lietuvių ir italų kūrybininkų grupę.

"Kartu su mumis dirba labai įdomi, skirtinga komanda. Ne tik šiuolaikinio šokio šokėjai, bet ir cirko artistas prancūzas Nino Wassmer ir kung Fu kovotojas rumunas Dan Mihai Rădulescu. Kūrimo proceso metu palaikydami glaudų fizinį kontaktą turime galimybę keistis patirtimi, įsiklausyti ir kurti organišką ir autentišką judesį." – apie svečius teatre pasakojo Šeiko šokio teatro šokėjas Mantas Černeckas.

Iš užsienio atvykusius atlikėjus dalyvauti projekte patraukė galimybė dirbti su italų choreografais ir būsimo spektaklio tema – santykių kūrimas, tarpusavio priklausomybės ryšys, hierarchija ar jos nebuvimas.

Ženklai: naujajame spektaklyje aikido ir kitų Rytų dvikovų tradicijos praturtina šiuolaikinio šokio tradiciją. / E. Sabaliauskaitės nuotr.

Šokėją Steffi De Leeuw iš Nyderlandų patraukė komunikacijos tema, santykių kūrimo strategijos. "Šokdama pastebiu, kad esu linkusi laukti impulso, bet ne inicijuoti, todėl dabar mokausi išlyginti šias svarstykles. Tai, kas vyksta šokyje, atsikartoja gyvenime, kasdienybėje. Iš šio proceso galiu pasisemti naujų būdų kurti ryšį su pasauliu. Manau, kad "Mikado" – labai gražus projektas, atmosfera organizacijoje labai atvira, laisva. Mano manymu, tai praturtina būsimą kūrinį, nes padeda atrasti galimybes, panaudoti bendrą komandos kūrybinį potencialą", – sakė ji.

Kitąmet Kaunui tampant Europos kultūros sostine, prie kūrybinio proceso prisijungs Kauno miesto ir rajono bendruomenė, šokio mėgėjai. Kartu su būriu profesionalių šokėjų bendruomenių nariai pasirodys spektaklio premjeroje.