Kompozitoriaus muzika skamba įvairių kūrėjų dramaturgijos fone, televizijoje ir kituose kūrybiniuose projektuose: pernai pastatyto Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje „Kūnai“ (choreografai – Marius Pinigis, Adriano Carlo Bibiano), Šeiko šokio teatro spektaklyje „Kill, Baby, Kill“ (choreografija – Inga Kuznecova ir šokėjai), „Dansemos“ teatro, Kauno šokio teatro „Aura“ spektakliuose, LRT televizijoje ir kt.

A. Stakelė mėgaujasi tyrinėdamas, kaip geriau gyvūnų gyvenimą atspindėti muzikine išraiška ir dirbo su dokumentika, kuri buvo transliuojama per ARTE televiziją, Prancūzijoje ir Amerikoje. Bendradarbiaudamas su Juliumi Kmitu, sukūrė muzikinę kompoziciją amerikiečių kompanijai Montanoje „VisionHawk“ ir įgarsino tris dokumentinius epizodus apie Hambolto srovę ir jos įtaką gyvūnams „The Humboldt Current“.

2023-iaisiais drauge su komanda už pasirodymą „Pakankamas atstumas“ (choreografai Arūnas Mozūraitis ir A. C. Bibiano) jis pelnė „Fortūnos“ apdovanojimą, o pasirodymas „(g)round zero“ (choreografai ir atlikėjai – Marius Paplauskas, Marius Pinigis, A. Stakelė) 2017 m. nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ (už vaidmens atlikimą spektaklyje). Šių metų tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ programoje drauge su trupe „Nuepiko“ menininkas pristatė naujausią šokio spektaklį „4 Viktorai“.

Pasak A. Stakelės, sėkmei, suderinant dvi sritis, būtinas sąmoningumas ir energijos paskirstymas. Kūrybos resursams papildyti laisvalaikiu jis pasineria į kulinariją ir dar didesnę aistrą jaučia nepažintoms pasaulio šalims atrasdamas jų kultūras ir receptus.

– Įkvėpimo kūrybai semiatės kelionėse. Kas traukia labiausiai?

– Visuomet bandau atrasti naują, dar nematytą šalį. Keliavimas Europoje man – trumpas poilsis ar pasibuvimas. Tačiau, trokšdamas stipresnių potyrių, keičiu kontinentą. Viena įsimintiniausių valstybių – Marokas: jame – ir sniegas, ir kalnai, dykumos, čia telpa ir Europos vaizdai, ir Azijos egzotika. Mano svajonė dabar – pasiekti Japoniją. Brandinu mintį, nes labai domiuosi šia šalimi. Žiūriu filmus, kaip gyvena šio krašto žmonės. Azijoje dar daug kur nesu buvęs, tačiau japonai – tarsi kultūringiausi azijiečiai, pasižymintys geraširdiškumu. Šiame krašte – ateitis, tai, kas negirdėta ir nauja, netikėta. Kiekvienas pojūtis, kur tik pasisuki, atrodo vertas fotografavimo ir garsų įrašinėjimo, viskas atrodo kitaip nei įprasta. Dar norėčiau sugrįžti į Vietnamą. Apkeliavau jo tik pusę, tad liko daug nepamatytų dalykų. Vietname labiausiai žavi maistas. Kadangi esu „foodie“, daug maisto gaminu ir pats namuose, o kai keliauju, vienas prioritetų man – vietinė virtuvė.

Sėkmei, suderinant dvi sritis, būtinas sąmoningumas ir energijos paskirstymas.

– Kokių netikėtumų esate patyręs keliaudamas?

– Abu įvykiai nutiko Šri Lankoje. Vietiniai gyventojai čia dažnai prašo pinigų ar pavėžėti, tad kartais turi slėptis. Keliaudami su sužadėtine, radome labai gerai vertinamą gatvės maisto užkandinę, tad, nusipirkę vakarienę, įlindome į krūmus pasislėpti. Tik pradėjome valgyti ir matome, kad vis tiek ateina vienas žmogus. Jau manėme, kad kažko prašys, tačiau paaiškėjo, kad jis – vietinis gaisrininkas. Mus nuvedė į gaisrinę, parodė, kur sportuoja, kaip dirba ir kiek kitų jo bendražygių užsiima šia veikla. Paskui pakvietė į savo namus, pas šeimą – parodyti vaikams ir supažindinti su kitais tautiečiais.

Kartais būna, kaip užburta, – vykdami suplanuojame kelionę panašiai kaip turistiniuose žemėlapiuose. Tačiau paskutinę minutę nusprendžiame visą maršrutą pakeisti. Sėdime nakvynės vietoje, viskas gerai, saulė šviečia ir sulaukiame mamos skambučio. Ji teiraujasi, ar mums viskas gerai. Pasirodo, už 50 km nuo mūsų, kur turėjome būti pagal pirminį kelionės planą, siaučia stichija, žūsta šimtai žmonių. Būtume buvę ten, kur prasidėjo labai didelės liūtys, nuošliaužos ir katastrofa, o mes čia saulėje deginamės...

– Ką jums reiškia kūryba?

– Kūryba man – istorijų pasakojimas ir šių dienų išgyvenimai. Dažnai garsūs muzikantai ar atlikėjai turi gilių nuoskaudų ir jas perteikia, pavyzdžiui, dainuodami, o ir išgyvena panašiai. Tačiau man viskas priešingai – esu pozityvus žmogus, gyvenime man itin gerai sekasi, o kurdamas muziką atspindžiu tą niūrią dvasią.

Kartais, kai imuosi įgyvendinti kažkokią kūrybinę mintį, pajuntu, kad jau išaugau ir yra nauja istorija. Atrodo, nespėji su savo kūrybiniu laikmečiu, vis augi, keitiesi, daug dalykų pradeda nebepatikti ir vietoj penkių dainų išeina viena.

Mano užmojai visąlaik labai dideli, sakau sau: „Va, dabar sukursiu albumą, jis tuoj bus čia!“, bet tuomet atsiranda įvairių kūrybinių projektų, į kuriuos panyru. Suprantu, kad, kaip kiekvieną užsibrėžtą darbą, taip ir kurti albumą reikia čia ir dabar. Čia yra tavo dabar išgyventa istorija ir, jeigu į tą laiko tarpą nepatenki, ant jo vėl gula nauji tavo išgyvenimai, kitos istorijos ir kartais jos nesimaišo į vieną.

– Kokios muzikos klausotės?

– Esu elektroninės muzikos gerbėjas, bet jei atvirai, pradėjau nuo dramenbeiso. Aišku, paauglystėje buvo labai baisi popmuzika, bet prasidėjęs dramenbeiso etapas perėjo į elektroninę muziką, tada jau bręstant klausoma muzika keitėsi. Dabar klausau ir roko, ir džiazo, ir disko muzikos. Manau, yra dienų, kai jauti tam tikrą nuotaiką ir nori išgirsti ją papildančių muzikos garsų.

Šiuo metu labai žaviuosi britų kūrėju Jamesu Holdenu, net jo nuotrauką esu pasikabinęs. Besidomėdamas juo užaugau, žymus jis tapo jau šešiolikos, o dabar pats konstruoja savo muzikos aparatus ir kuria jais muziką. Neseniai išėjo naujausias jo albumas „Imagine This Is A High Dimensional Space Of All Possibilities“, o kiekviena daina aprašyta, kokiais instrumentais sukurta. Išskirčiau grupę „Moderat“, Vokietijos elektroninės muzikos žvaigždes „Apparat“. Ir „Modeselektor“.

Šaltinis: spektaklį „Niekur, bet ne čia“ įkvėpė airių tapybos Francio Bacono drobės. L. Vansevičienės nuotr.

– Buvote judrus vaikas?

– Taip, didžiausia mano bėda vaikystėje – nuolatinis nenustygimas vietoje, buvau nekantrus vaikas, tiesiog spirgas. Vestuvėse trypiau jau nuo trejų. Pats šokis mano gyvenime veikiausiai atsirado vyresnio brolio, Dariaus Stakelės, dėka. Jis buvo profesionalus breiko šokėjas, drauge eidavome į daugybę pasirodymų. Pamatęs juos pradėjau šokti visur: važiuoju dviračiu – šoku, einu gatve – šoku, renkuosi prekes parduotuvėje – šoku. Visur šoku ir šoku. Manęs žmonės kitaip ir neįsivaizdavo kaip tik šokantį.

Dabar kiekvieną rytą bent pusvalandį praleidžiu pratampydamas raumenis ir lankstydamasis, o toliau – tam tikros pamokos, skirtos profesionaliems šokėjams. Kartais net pats nepajauti, bet, kai esi toks judantis, judi visą dieną ir kūnu jauti, ko tau reikia, ko ne.

– Kodėl pasirinkai šiuolaikinį šokį?

– Šiuolaikinis šokis man įdomus todėl, kad čia rezultatui pasiekti neužtenka metų ar dvejų – visąlaik evoliucionuoji, didėja patirtis, mąstymas, sugebėjimai. Kai daraisi brandesnis, supranti, kad negali daryti tam tikrų dalykų, turi kūrybiškai išspręsti situacijas. Manau, šokdamas šiuolaikinį šokį turi būti daug išradingesnis nei, pavyzdžiui, nueiti ir pašokti mokėdamas keletą žingsnelių. Čia supranti, kad kūnas kai ko atlikti gali ir nebeleisti, tačiau turi palaikyti formą ir dirbti.

– Kokių įsimintinų akimirkų patyrėte su trupe „Nuepiko“?

– Po pasirodymo „Perdegimas“ Kėdainiuose prie manęs priėjo maždaug 85-erių močiutė, susižavėjusi pasirodymu, šokėjų lankstumu, atletiškumu. Padovanojo saldainių ir kartojo, kad dabar jau gali drąsiai numirti. Man tai buvo viena įsimintiniausių akimirkų. Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau vyresnės kartos žiūrovų, nuolat lankančių šiuolaikinio šokio spektaklius ir kūrybines šokio dirbtuves.

– Profesionaliai šokate daugiau kaip dešimt metų. Tapote ne tik šiuolaikinio šokio šokėju, tačiau ir kompozitoriumi. Kaip suprantate šokio ir muzikos ryšį?

– Gali sukurti muzikos kūrinį šokiui, tačiau, jei statai spektaklį, turi sukurti ir tam tikrų išgyvenimų. Vienas iš didžiausių iššūkių buvo garso takelis spektakliui „Niekur, bet ne čia“ – tema itin abstrakti, o procese dalyvavau visu tempu ir kaip šokėjas, ir spektaklio kompozitorius. Labai svarbu atrasti sintezę tarp laiko ir jėgų paskirstymo, nes kai pervargsti – sunku išreikšti mintis muzika, bet kartais gimsta ir neįtikėtinų dalykų.

– Šią vasarą festivalyje „ConTempo“ su trupe „Nuepiko“ pristatėte premjerą „4 Viktorai”. Spektaklis sutraukė minias žiūrovų. Kas pačiam yra pergalė?

– Tikriausiai didžiausia pergalė man yra tai, kad išdrįsau ne tik šokti, bet ir kurti muziką. Mūsų spektaklis „4 Viktorai” koncentruojasi į jaunimą, kuris yra pamiršęs ar nenori judėti. Norisi jį inspiruoti. Parodyti, kad judant yra smagiau ir linksmiau gyventi. Kiekvieno mūsų viduje – tam tikras Viktoras. Daugelyje situacijų norime laimėti, bet pralaimėjimas išmoko begalę kitų gerų dalykų.

Kas? Šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“.

Kur? Kauno kino centre „Romuva“.

Kada? Lapkričio 7 d. 18.30 val.

Vokietijoje šeimą sukūrusi ir gyvenanti menininkė choreografiją atliks duetu kartu su dešimtmečiu sūnumi Elijumi.

Angliškas žodis „mother“ (liet. mama) savyje talpina „other“ (liet. kitas (–a). Kas ta kita – moteris, menininkė, mama? Apie meilę scenai ir šeimai, apie iš jos kylančius iššūkius atvirai dalijasi kaunietė šokėja ir choreografė.

– Apie ką yra festivalyje pristatomas spektaklis?

– Spalio pabaigoje jau bus dveji metai, kai pirmą kartą parodėme šį spektaklį publikai ir vėliau su juo nemažai gastroliavome po pasaulį. Pradėjome šokti, kai mano sūnus buvo dar septynerių: pirmiausia gimė filmas ir tada gavome pasiūlymą jį paversti sceniniu variantu. Pradėjome šokti tik sau, dviese, bet kai savo kūrybinius atradimus papasakojau Vokietijoje gyvenančiai dramaturgei Ingridai Gerbutavičiūtei, ji padrąsino įgyvendinti sumanymą teatro scenoje.

Tai spektaklis apie du žmones, apie mamą ir sūnų, kurie yra natūraliai sujungti visam gyvenimui. Kiekviena mama turi ypatingą ryšį su vaiku, aš esu laiminga, kad atradome abiem mums artimą kalbą – šokį. Kai buvau sūnaus amžiaus, man tai irgi buvo pagrindinė gyvenimo ašis.

Tai spektaklis apie kasdieną, čia atspindimi momentai artimi kiekvienam žmogui ir visoms kartoms. Pavyzdžiui, vaikai gali tapatintis su Elijumi ir kažką prisitaikyti, reflektuoti. Nors iš pirmo žvilgsnio ieškojimas pusiausvyros tarp šeimos ir pareigų galbūt labiau liečia mamos asmenį, bet lygiai taip pat šiuolaikinis tėtis gali atpažinti situacijas, kur tarp žaidimo scenoje ir gyvenimo nėra didelio skirtumo. Kiekvienas mes buvome vaikas, tad ir spektaklis – apie tą magišką ryšį, išūkius, mažus ir didelius laimėjimus, jų dalijimąsi tarpusavyje.

Negaliu nepaminėti ir mano pačios santykio su savo brangia mama. Šis spektaklis – šiokia tokia dedikacija jai, nes ji, nepaisant daugybės sunkumų, visada buvo šalia ir besąlygiškai palaikė. Ji paprastai yra tas žmogus, kuris su mumis kartu keliauja po įvairius festivalius. Tad esame dviejų mamų ir vaikų komanda.

– Ką reiškia naujadariškas spektaklio pavadinimas „ma (KITA) ma“?

– Man buvo didelis atradimas, kad angliškame žodyje „mother“ (liet. mama) yra žodis „other“ (liet. kita). Spektaklyje ne tik aš esu kita, bet ir mano vaikas – kitas. Jis man yra tas faktorius, kuris suteikė galimybę kurti, šokti ir dalytis scena su juo, nors, tapusi mama, skendau rūpesčių jūroje. Elijas mane mato skirtingai nei vien šeimoje ir dėl to aš save regiu kitame amplua. Kai keliaujame, didžiąją dalį laiko, kol įžengiu į sceną, esu daugybę pareigų turinti mama ir tik vėliau virstu ta kita –  šokio atlikėja. Ne visada tai lengva, kartais trūksta menininkui reikalingos izoliacijos, bet neturiu kito pasirinkimo. Tačiau kai mudu esame scenoje, visada maksimaliai tuo mėgaujamės.

Aš iki šiol turiu prabangą būti ne tik mama ir žmona, bet ir menininke, tai yra didelė privilegija. Mano vyras mane labai palaiko: jis priėmė faktą, kad noriu toliau save išreikšti per šokį, kitu atveju gal būčiau nustojusi kurti.

– Ar per trejus metus, bręstant sūnui, pasikeitė ir pats spektaklis?

– Tai augantis kūrinys: jo pagrindas – santykis tarp mamos ir sūnaus. Elijas irgi auga, jis nebe septynmetis, bet jau dešimtmetis. Tad kiekvienąkart prieiti prie spektaklio yra vis sunkiau fiziškai, nes vaikas – augantis organizmas: tokie judesiai, kaip pakėlimas, sukimas ir kita, reikalauja tikslumo ir, žinoma, daug jėgos. Tos fizinės stiprybės reikia mums abiem, nes kontaktuodami kaip partneriai abu šokėjai dirba lygiavertiškai. Tad šis nuolat kintančios choreografijos aspektas man kaip kūrėjai yra lyg skaniausi saldainiai.

Sąmoningai nenorėjau Elijo įstatyti į griežtą sudėtingą choreografiją, taigi visas sceninis veiksmas yra nuolatinis kūrimas ir buvimas kartu, kaskart unikalus kelias nuo vieno judesio prie kito. Kai matau savo sūnų iš šalies – jis jau jaunas vaikinas, tačiau jo artumo momentai scenoje vis dar vaikiški. Ir šis mišinys yra labai nerealus. Patirtis, kurios Elijas įgauna augdamas, jį keičia, kartu kinta ir duetas. Norėčiau šį spektaklį rodyti tol, kol įmanoma!

Bendrystė: „Kiekviena mama turi ypatingą ryšį su vaiku, aš esu laiminga, kad atradome abiem mums artimą kalbą – šokį“, – sako R. Gudavičiūtė. „De-Da Productions“ nuotr.

– Ar kilo tokia mintis sušokti jį po dešimties metų ir daugiau, kai sūnus jau bus suaugęs?

– Gal šokti ne kasmet, bet tokių svajonių yra. „ma (KITA) ma 2“, „ma (KITA) ma 3...“ Laikui einant, kistų kūrinio problematika, reikėtų ieškoti bangų, kurios atspindėtų mūsų santykių metamorfozę. Aš visada norėsiu savo vaiką priglausti, pakelti, tačiau scenoje sentimentalus intymumas turi būti perteiktas menine kalba, tad, sūnui užaugus, reikėtų atrasti kitokį estetinį raktą.

Į gastroles keliaujame visa šeima, dar turiu dukrą Sophie Salomėją, kuriai yra šešeri. Ji žino visą spektaklį, nes dalyvauja repeticijose. Todėl man labai svarbu, kad po spektaklių ji išeitų ir scenoje nusilenktų kartu – toks jos vaidmuo čia. Deja, į Kauną jos negalėsiu atsivežti, nes dukrai reikia eiti į mokyklą. Kai manęs paklausia, ar bus kitas spektaklis su dukra, – tikrai ne! Kai nėra atstumo tarp šeimos ir darbo, labai sunku išlaviruoti.

Spektaklyje ne tik aš esu kita, bet ir mano vaikas – kitas. Jis man yra tas faktorius, kuris suteikė galimybę kurti, šokti ir dalytis scena su juo, nors, tapusi mama, skendau rūpesčių jūroje.

– Susilaukus palikuonių, moters gyvenimas įvairiapusiškai pasikeičia. Kaip pasikeičia šokėjos gyvenimas tapus mama, nes jos kūnas – pagrindinė kasdienio darbo priemonė?

– Tiesa, mano kūnas yra mano darbo priemonė, juo išreiškiu save. Tarsi priešinausi tam standartiniam posakiui, kad kai susilauksiu vaikų, būsiu namie, gaminsiu valgį, būsiu tiesiog mama. Motinystė – besikeičiantis procesas, kuriame yra daug papildomų sąlygų. Kai kurios moterys jaučia, kad tai jų gyvenimo misija, tačiau aš tokios nuostatos neturėjau. Ir kartu be galo norėjau šeimos, tad neabejojau, kad turėsiu vaikų.

Moteriai, kurios profesija – šokėja, nėra paprasta surasti tą momentą, kai jau laikas kurti šeimą. Metus laiko turi save eliminuoti iš šokio pasaulio ir psichologiškai žinoti, kad gal nebus, kur sugrįžti. Kai esi laisvai samdoma kūrėja, kaip aš, nėra jokių garantijų. Laikas labai svarbus šioje situacijoje, nes kyla klausimų – gal man išvis nebereikia grįžti į sceną? Reikia palaikyti formą, discipliną, kasdien investuoti į savo kūną, o surasti laiko sau, būnant šeimoje, deja, labai sudėtinga.

Vyksta daug vidinių kovų, kur palikti savo vaikutį einant dirbti. Man dėl fizinės būklės nebuvo diskomforto, tačiau iškilo psichologinių momentų. Meno rinkoje vyrauja tokia tendencija: kam projektui samdyti žmogų, kuris yra pririštas prie namų, kai gali pakviesti dirbti kartu jauną ir neįsipareigojusį atlikėją. Tačiau mano gyvenime yra choreografų, kurie nori dirbti būtent su manimi, jiems reikia sukauptos patirties.

Tik dabar galiu įvardyti tai kaip asmeninį išsipildymą, kadangi mano profesija ir šeima eina paraleliai. Nereikia teikti pirmenybės vienam ar kitam, užtenka turėti labai gerus organizacinius įgūdžius.

Aš iki šiol turiu prabangą būti ne tik mama ir žmona, bet ir menininke, tai yra didelė privilegija.

– Ar motinystė nukreipė naujais kūrybos keliais, įskiepijo naujų suvokimų?

– Manau, kad taip, tačiau tam suprasti ir įvertinti prireikė laiko. Kai turi šeimą, laikas įgauna kitą pagreitį, man šis suvokimas buvo didelis stimulas ir kūryba įgavo dar didesnę vertę. Dirbti namie labai sunku, sudėtinga atitolti nuo to, kas vyksta šeimoje. Juk normaliomis sąlygomis menui reikia ramybės, pasiruošimo... Motinystė išmokė dar didesnės disciplinos.

Mano studentai, kuriems dėstau šiuolaikinio šokio techniką Frankfurto muzikos ir scenos menų universtite, vadina mane mokytoja su mamišku vaibu (angl. mom’s vibe). As žinau, kodėl, nes man labai sunku būti sausą techniką dėstančia mokytoja. Žinau, kad geriausias rezultatas bus, kai pavyks gauti tai, ko nori, bet užduotis turiu suvynioti į blizgutį, kad jiems, kaip mažiems vaikams, būtų smalsu. Čia tokios mamiškos gudrybės, kurios padeda ne tik dirbti su studentais ir savo vaikais, bet ir su suaugusiaisiais. Negaliu praeiti pro šalį, jei koks studentas ar studentė apsiašaroję stovi kampe: priglausiu, išklausysiu, patarsiu. Žinau, kaip gali būti sunku studijuoti kitoje šalyje, kai šalia neturi šeimos.

– Šokant spektaklyje su savo vaiku, atrodo, turėtų būti patogu ir lengva organizuoti šeimos narių darbą?

– Mes atvykstame rengti pasirodymo su daug papildomų sąlygų: negaliu skristi naktimis, negali vykti naktinių spektaklių, turiu vežtis abu vaikus, mums reikia lydinčio žmogaus, kuris teatre prižiūrėtų vaikus, kai aš techninėse repeticijose, kas dažniausiai yra specialios išlaidos festivaliams. Džiaugiuosi, kad vyrauja supratingumas ir daugelis įdeda daug pastangų, kad mes keliautume sklandžiai. Juk galiausiai pats spektaklio pavadinimas simbolizuoja, kad ši šokėja atvyks su savo vaikais!

Vokietijoje ne taip lengvai vaikus išleidžia į keliones, ypač per mokslo metus. Tam reikia teikti oficialią paraišką, kad mokyklos direktorius leistų vaiką dirbti. Kitu atveju oro uoste mus sustabdytų ir klaustų, kodėl vaikas ne mokymosi įstaigoje. Susiorganizuoti viską iki išvykstant į gastroles – labai didelis logistinis darbas.

Repeticijų grafikas irgi labai griežtas dirbančiam vaikui: keturios valandos per dieną – ne daugiau nei 30 valandų per metus. Turėjome rasti vidinių susitarimų, kaip mums repetuoti. Kaip mama ir choreografė turėjau asmeniškai įsivertini, kiek laiko galime ruoštis, nes tikrai esu prieš vaikų išnaudojimą įvairiuose kūrybiniuose projektuose.

Kita vertus, su tokiais netradiciniais spektakliais auga ir visuomenė – galbūt mano pavyzdys padės kitoms vaikų turinčioms menininkėms ir kažkada taps savaime suprantama, kad šeima nėra blogybė ir diskomfortas pasirinkus šokėjo profesiją. Kartu tokiose kelionėse auga ir vaikai – naujoji karta, atvira ir patenkinta, bendraujanti, save realizuojanti. Man, kaip mamai, kiekviena praleista minutė juos auginant ir kuriant yra didelė dovana. Tik gastrolėse turiu nuolat visai šeimai priminti, kad tai ne atostogos, o darbas.

– Gal gali pasidalyti, kokios nuotaikos vyrauja ruošiantis susitikimui su kauniečių publika festivalyje „Aura 33“?

– „Auros“ vadovė choreografė Birutė Letukaitė ir jos teatras man, kaip atlikėjai ir žmogui, yra visa ko pradžia. Ji nėra gyvai mačiusi šio spektaklio, tačiau mane labai palaiko kaip atlikėją ir man ypač gera girdėti, kad žavisi manimi kaip mama. Ši moteris tikrai žino, ką reiškia derinti intensyvų kūrybinį darbą su šeima. Iš „Auros“ išmokau siekti vis daugiau ir tai persidavė į mano karjerą ir motinystę. Elijas „Aurą“ irgi jau žino: kai grįžome vasarą į gimtinę, atėjome į „Auros“ teatrą parepetuoti. Koks nenusakomas jausmas buvo dalytis šokių aikštele su savo sūnumi... Elijas klausinėjo, kaip čia viskas buvo mano laikais, o aš turėjau progą prisiminti, kaip atrodė senoji studija dar net be veidrodžių, o dabar išaugo į teatrą, kur dirba pasaulyje garsūs choreografai.

Man šis spektaklio rodymas kelia daug emocijų: tarsi džiaugiuosi, kad pasirodysiu savo mieste Kaune, kur spektaklį pamatys šeima ir draugai, tačiau kartu tai ir didelė atsakomybė. Tiesą sakant, parodę šį spektaklį, planuojame daryti jo pertrauką, tad Kaune įvyks tarsi atsisveikinimas, kurio metu žiūrovams atiduosime visą savo širdį ir didelę dozę energingo tiek šiuolaikinio, tiek gatvės žanrų šokio.

Kas: Tarptautinis šokio festivalis „Aura 33“. Šokio spektaklis „ma (KITA) ma“.

Kur: Kino centre „Romuva“.

Kada: Rugsėjo 30 d. 17 val.

Šokio spektaklio „Sodas 4.12“ premjera įvyko festivalio „Japonijos dienos Kaune WA“ metu, o partnerystė tarp choreografės B. Letukaitės ir vizualiųjų menų kūrė̇jo T. Arai buvo ilgametės Kauno šokio teatro „Aura“ ir Japonų dienų bendrystės rezultatas.

Susižavė̇jusi jo audiovizualiniu kūriniu „Thermo“, pradėjusi kurti scenografiją, choreografė susidūrė ir su iššūkiu, kaip įpinti šokį į garso ir vaizdo jau pripildytą kūrinį. Tačiau, peržiūrėjusi dar daugiau autoriaus darbų, ji atrado santykį̨ su šokiu ir pripildė žmogiškosios dermės.

„Pirmąja atspirtimi tapo gėlės simbolis, kurį primenančios formos Žemėje ir kosmose kartojasi įvairiausiais būdais ir kintančiais pavidalais, laiko švytuokle. Šokėjų kūnai kuria formas, pro kurias veržiasi žmogiškoji patirtis, skausmingi iš̌gyvenimai ir atradimai. Asmeninės istorijos ir žmonijos tragedijos tampa gyvastimi. Spektaklis it baroko lipdyba, pro kurią veržiasi žmogiškoji egzistencija ir emocijos“, – kūrybinio proceso detalėmis dalijasi B. Letukaitė.

Spektaklis it baroko lipdyba, pro kurią veržiasi žmogiškoji egzistencija ir emocijos.

T. Arai garso takelyje sujungia klasiką, „Hyper Serial“ muziką ir tyrinėja dirbtinio intelekto gebėjimą kurti. Audiovizualiniame kūrinyje atsiskleidžia erdvių̨, kurias žmogus trokšta vis labiau pažinti, meninis vaizdas ir skirtingų žanrų̨ muzikos dermė.

Japonų̨ kūrėjas prasitaria: garso takelis nebuvo skirtas šokio spektakliui, tačiau šokėjų trupė̇ ir jų̨ kūno judesiai jį pripildė iš̌raiškos, o abstrakčioms dalims suteikė detalumo. Taip kūriniui suteikta nauja prasmė.

„Dažniausiai mano kurti vaizdai ir muzika – algoritminiai. Planetos gimimo momentas – geometrinis, panašus į gėlę. Tačiau nenoriu išreikšti vien gėlių grožio ir trokštu, kad publika dar kartą prisimintų ekosistemų istoriją“, – daugialypį scenos meno kūrinį aiškina T. Arai. Jis priduria, kad, pirminių žmogaus ir augalų ekosistemų istorijos kilmė yra energija, tekanti iš̌ saulės branduolių sintezės.

Žiūrovams premjera sukėlė gyvų jausmų. „Scenoje B. Letukaitė sukuria erdvę, kurioje tampame intymaus gė̇lė̇s-žmogaus gyvenimo metamorfozių liudytojais. Aštriabriaunės T. Arai kurtos vizualizacijos ir garsai kontrastuoja su be galo plastiškų šokėjų kūnais, vis labiau ir labiau prarandančiais žemišką pavidalą ir tiesiog akyse virstančiais trapiais augalais. Šis meditatyviai juslingas reginys labai sunkiai apibūdinama žodžiais, neuronų jungtis keičianti patirtis. Tokią galią ir gylį gali dovanoti tik labai aukšto lygio, klasikai prilygstantys meno kūriniai“, – teigia menotyrininkė Silvija Butkutė.

Kas? Spektaklis̨ „Sodas 4.12°“.

Kur? Kauno kino centre „Romuva”.

Kada? Gegužės 17 d. 18.30 val.

Šiemet ji antrąkart buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Pirmo įvertinimo sulaukusi dar 2017 m. kaip jaunoji menininkė, šįkart buvo komisijos pastebėta už vaidmenį Šeiko šokio teatro ir „Granhøj Dans“ spektaklyje „La CALASH La Latin-LT“. Artėjant Šeiko šokio teatro turui po Lietuvą – pokalbis su O. Graznova apie atmetimo reakciją gavus pirmąją nominaciją, dėkingumą už galimybę judėti ir tai, kas dar šokėjui svarbu užkopus į sceną.

– „Auksinio scenos kryžiaus“ komisijos buvai nominuota už vaidmenį spektaklyje. Kaip manai, kas lėmė komisijos sprendimą?

– Neįsivaizduoju. Man buvo didžiulis netikėtumas, kad nominavo. Gal vaidybos elementai, charizmatiškumas scenoje. Juk šis spektaklis labiau paremtas emocijomis, išraiška, ne šokio technika. Visi mūsų duetai su Mariumi Pinigiu yra žaismingi, juose nėra rimtumo. Mes traukiame vienas kitą per dantį ir žaidžiame.

– Esi nominuota antrą kartą. Papasakok, kokie jausmai ir mintys aplankė pirmą ir antrą kartą? Kaip per tą laiką pasikeitei kaip atlikėja ir asmenybė?

– Pirma nominacija buvo kaip jaunosios menininkės už pirmą solinį mano spektaklį „Asmens kodas“. Sužinojus apie nominaciją, pirma reakcija – atmetimas. Nesijaučiau verta būti nominuota ar juo labiau apdovanota. Gal darbas ir turėjo vertę, bet manau, kad jis nebuvo visiškai sustyguotas ir išbaigtas. Nenorėjau važiuoti į ceremoniją ir galiausiai nenuvažiavau, nes, ceremonijos dieną patyrusi kojos traumą, atsidūriau ligoninėje.

Šiemet nebuvo nė minties, kad yra galimybė būti nominuotai. Mano dėmesys buvo ir yra sutelktas į atsigavimą fiziškai. Kai Šeiko šokio teatro meno vadovė Agnija Šeiko pasakė, kad aš nominuota, nepatikėjau, maniau, kad juokauja. Tačiau atmetimo reakcijos nebuvo. Malonu, kai esu pastebėta už savo darbą.

Per tą laiką tarp abiejų nominacijų daug kas pasikeitė. Patirta trauma buvo didelis pokyčio taškas. Manau, kad mano kaip atlikėjos performatyvumas tapo sodresnis, nes visos mūsų patirtys formuoja, kokie esame ant scenos. Aš pradėjau vertinti gebėjimą judėti. Anksčiau priėmiau tai kaip duotybę, o po traumos pasirodė, kad taip nėra.

Kai praleidi porą mėnesių negalėdamas vaikščioti be skausmo, negalėdamas pusės kilometro nueiti, pradedi kitaip vertinti tą galimybę. Galimybė judėti yra dovana.

Į šokį galima žiūrėti kaip į techninį atlikimą, bet man nuo seno šokis nėra tik fizinis. Tai kūno, emocijų ir psichikos sąjunga. Mano darbas yra ne tik užkopti ant scenos, bet ir perteikti visas gyvenimo patirtis. Tai patirties audinys, kurį atsineši. Kai kurių dalykų net neatsimeni, bet jie irgi kažką pakeitė, pridėjo spalvos. Todėl manau, kad visada į sceną atsinešame viską, ką turime. Aš asmeniškai neprimetu vaidmens, bet ištraukiu jį iš savo patirčių.

Save, kaip šokėją, suprantu kaip pagalbininkę choreografui ar režisieriui įgyvendinti idėją. Mano tikslas yra suprasti, ko kūrėjas ieško ir kaip galiu tai atliepti.

– Kaip apskritai vertini apdovanojimus, nominacijas? Ką jie tau reiškia?

– Manau, kad visi įvertinimai svarbūs, kad žmonės jaustųsi pastebėti, įvertinti, jų vardai skambėtų. Tai taip pat padeda, kai teiki paraiškas, – vertintojams kažkuria prasme apeliuoja į kokybę. Tačiau man žymiai svarbiau, kad mane pastebi ir įvertina žmonės, kurių darbas mane įkvepia. Pavyzdžiui, kai naujame spektaklyje dirbti pakvietė Dalija Acin Thelander. Tai viena svarbiausių kūdikiams kuriančių choreografių visame pasaulyje. Tai suteikė daug daugiau džiaugsmo nei bet kokios nominacijos. Man asmeninis ryšys svarbiau nei visuomeninis pripažinimas, nors pripažįstu, kad abu yra svarbūs.

– Užsiminei, kad 2018 m. patyrei traumą, kurį laiką negalėjai šokti. Papasakok daugiau apie šį etapą. Kas padėjo jį išgyventi? Ką davė ši patirtis?

– 2018 m., „Auksinių scenos kryžių apdovanojimų“ dieną treniruotėje patyriau kojos traumą, patekau į ligoninę, kitą rytą buvo atlikta operacija, nes kilo komplikacijų grėsmė.

Galima sakyti, kad lūžo ir visa būtis. Aš nebegalėjau vaikščioti, trauma įvyko ne mano mieste, tad buvau palikta draugei. Net puodelio su ramentais negalėjau nusinešti. Ilgai jaučiausi bejėgė, nebuvau prie to pratusi, nes visada buvau labai savarankiška, neprašydavau pagalbos, nebent tai buvo neišvengiama, jaučiausi fizine ir emocine prasme nenugalima. Staiga atsidūriau realybėje, kur pati daug ko negaliu, jaučiausi bejėgė ir pažeidžiama.

Man net buvo nejauku lipti į viešąjį transportą, nes vairuotojai dažnai staiga pajuda iš vietos ir gali pavojingai griūti. Taip jausdamasi gyvenau apie pusę metų. Tada pradėjau dirbti su savimi, suprasti, kad visiems reikia pagalbos, kad nesi geležinis ir reikia žmonių šalia. Esu dėkinga, kad šalia buvo tokių žmonių. Išgyventi tą laiką padėjo požiūrio keitimas į save ir aplinką. Įvyko virsmas. Prieš kelias savaites pajutau dėkingumą, kad tai įvyko. Praėjo penkeri metai kasdien jaučiant skausmą, bet ta patirtis padėjo tapti tokiai, kokia esu dabar.

– Kaip apibūdintum save kaip atlikėją? Ką tau svarbu perduoti žiūrovams? Kokius kriterijai, kaip šokėjai, tau svarbūs?

– Sudėtingas klausimas, priklauso nuo darbo. Save, kaip šokėją, suprantu kaip pagalbininkę choreografui ar režisieriui įgyvendinti idėją. Mano tikslas yra suprasti, ko kūrėjas ieško ir kaip galiu tai atliepti. Galbūt aš kažką kita norėčiau daryti, bet nuslopinu tai savyje, nes šokėjo darbas yra atskleisti šio žmogaus idėją, todėl dirbu įgyvendindama jas. Nors taip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tai nėra pasyvus buvimas: jei, pavyzdžiui, choreografas prašo perteikti kažkokią nuotaiką, kuri man nenatūrali, aš žvelgiu gilyn ir ieškau to atspalvio savyje.

Tikiu, kad mes visi savyje turime įvairių spalvų spektrą ir galime visas jas parodyti. Tai darbas su savimi – ką parodai, o ką paslepi. Kaip atlikėjai, man svarbus tikrumas, svarbu ne vaidinti emocijas, charakterį, o būti scenoje tokių emocijų, tokio charakterio. Tai labai aktyvus darbas, jame turi dalyvauti ne tik kūnas, bet ir visa psichika, turi perteikti per gyvenimą sukauptas patirtis.

Kaip atlikėjai, man svarbus tikrumas, svarbu ne vaidinti emocijas, charakterį, o būti scenoje tokių emocijų, tokio charakterio.

 

– Spektaklyje daug žaismingumo, kvailiojimo, saviironijos, skirtos tiek sportiniam, tiek šiuolaikiniam šokiui. Kartais, kai labai rimtai žiūri į savo profesiją, būna sunku iš jos pasijuokti. Kaip jauteisi šiame kūrybiniame procese?

– Man nebuvo nauja pasijuokti iš savo profesijos ir šiuolaikinio šokio. Kiek prisimenu save, nuolat pasijuokdavau iš to, ką darome. Buvo tiesiog labai smagus procesas.

– Kas spektaklio kūrybos procese buvo įdomu, kas lengva, o kas kėlė didžiausią iššūkį? Kaip su tuo susitvarkei?

– Iššūkį kėlė poreikis kurti naujas kombinacijas kiekvieną dieną dvi savaites, nes ateina diena, kai pajunti, kad jau nieko nebenori, viskas atrodo nuobodu. Tai tam tikras slenkstis, kurį reikia peržengti.

Įdomu buvo stebėti savo kolegas kūrybos procese, nes kiekvienas sukurdavo derinį su daina ir veido išraiškomis. Kartais tose improvizacijose tarp porų įvykdavo magija – atsirado daug juokingų, įkvepiančių, veikiančių dalykų, kurių nesitikėjai pamatyti.

– Su kuo tau siejasi sportiniai šokiai? Ar esi juos išbandžiusi?

– Nebuvau niekada prie jų prisilietusi. Kai studijavau, mums kartą vyko pramoginių šokių pamoka, bet aš nieko neatsimenu. Sportiniai šokiai žavėjo nesuvokiamu porų sinchroniškumu – kaip jie visi kartu tai gali padaryti. Jų ekspresija man buvo svetimoka, aš labiau linkusi į tam tikrą santūrumą.

Kas? Šeiko šokio teatro ir Granhøj Dans spektaklis „La CALASH La Latin-LT“.

Kur? Kauno kino centre „Romuva“.

Kada? Balandžio 15 d. 19 val.

Sužavėjo šokio stebuklas

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Sapnai ir kaktusai“, kur greta Alexanderio Ekmano (Švedija) „Cacti“ („Kaktusai“) pristatomos ir Roberto Bondaros (Lenkija) choreografinės kompozicijos „Žagsulys“ („Hiccup“) bei „8m68“, sulaukė didžiulio ne tik šalies, bet ir užsienio šokio gerbėjų susidomėjimo.

Baleto kritikė Skaidra Baranskaja teigė, kad tiek darniai judančių, bet individualiai besireiškiančių žmonių scenoje retokai gali pamatyti.

„Neįtikėtinas Klaipėdos baleto trupės įdirbis. Lengva ranka A. Ekmanas mestelėjo pasauliui 27 minučių šedevrą „Cacti“ ir jam nepatinka, kai kažkas iš savo varpinės bando aprašinėti per pasaulį sklendžiantį fenomeną. Tiesiog džiugu, kad „Kaktusai“ sudygo ir Lietuvoje“, – akcentavo kritikė.

„Klaipėdoje atgimusių choreografinių darbų pagrindinis stebuklas – tikslus atlikimas, žavintis savo laisve ir choreografinio piešinio vaizduote. Surinkti skirtingų mokyklų šokėjai parengti taip akademiškai, jog šokio visuma tapo lengvai sklindančia plastine jėga, leidžiančia šokamiems siužetams virsti gilesnių apmąstymu šaltiniu“, – džiaugėsi teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Anot teatro kritikės, šokio dramaturgės Sigitos Ivaškaitės, „Kaktusai“ gali būti apie viską, apie nieką ir apie ką nori kiekvienam iš mūsų, nes jų tikslas yra scenoje parodyti kūrybos ir samprotavimų apie ją susidūrimą, taip išryškinant absurdiškumą.

„Juk visi be išimties meną patiriame skirtingai“, – rašė S. Ivaškaitė.

Kaip jie sudygo scenoje

Kaktusai, išgyvenantys net nepalankiausiomis aplinkos sąlygomis, paplitę visame pasaulyje – nuo sausringų plynių abiejose Amerikose iki palangių mūsų butuose.

Tačiau teatro scenoje, o juo labiau šokio spektakliuose jų niekas nebuvo regėjęs iki pat 2010-ųjų, kai švedų choreografas A. Ekmanas sumanė jais papuošti sceną savo spektaklyje, sukurtame Nyderlandų šokio teatro II trupei, ir net pakrikštijo savo naująjį kūrinį „Kaktusais“.

Nuo to laiko „Kaktusai“ tapo visame pasaulyje atpažįstamu A. Ekmano kūrybos ženklu, kuriuo įvairių trupių premjeros buvo pažymėtos šokio žemėlapyje jau daugiau kaip dvidešimtį kartų nuo Sietlo JAV šiaurės vakaruose ir San Paulo Brazilijos pietryčiuose iki Sidnėjaus Australijoje ir Velingtono Naujojoje Zelandijoje.

Šį pavasarį A. Ekmano „Kaktusai“ pirmąkart „pražydo“ ir Klaipėdoje.

2010-aisiais tuomet dar tik pradedantis choreografas šmaikščiai (tarsi kaktuso dygliais) baksnojo publikai, ragindamas ją susimąstyti apie šiuolaikinį šokį kaip apie „aukštojo meno“ formą, apie kritiko vaidmenį ir pretenzingą kritikų retoriką.

Parodijuodamas šio „aukštojo meno“ kraštutines apraiškas, A. Ekmanas su meile ir kandžiu humoru dekonstravo tai, kas jam puikiai pažįstamoje šiuolaikinio šokio terpėje atrodė dirbtina ar snobiška.

Spektaklyje šokėjai išdėstyti ant kvadratinių pakylų, tarsi įkalinti baltuose kvadratuose, o jų tūžmingą, ritmišką judėjimą (choreografas yra minėjęs, kad šį vaizdinį įkvėpė jo matyti Tibeto vienuoliai, atliekantys ritualą lyg triukšmingus jogos pratimus) lydi styginių kvarteto gyvai atliekama muzika bei iš įrašo sklindantys ironiški komentarai.

Šokėjai įnirtingai stengiasi ištrūkti iš savo nematomo kalėjimo ir galiausiai kiekvienas įgyja po kaktusą. Bet ką visa tai reiškia?

Ką slepia dygliuotieji?

Jeigu tai būtų absurdo teatro pjesė ar dadaistinio meno ready-made objektas, galėtume spėti, kad kaktusas kartais yra tik kaktusas arba kad kaktusas yra metafora.

Choreografas pateikė savo paaiškinimą: „Šis kūrinys yra apie tai, kaip mes suvokiame meno kūrinius, jaučiame poreikį juos analizuoti, „suprasti“. Esu įsitikinęs, jog nėra vieno teisingo būdo – kiekvienas galime juos interpretuoti ir patirti, kaip kam patinka. „Kaktusai“ gimė tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai kiekvienas rašinys apie mano kūrybą gerokai sujaukdavo jausmus ir gadindavo nuotaiką. Man atrodė neteisinga, kad kažkas prisėda, parašo ir tarsi už visus nusprendžia, apie ką yra vienas ar kitas mano kūrinys. Nustojau skaityti recenzijas, paskui į jas reaguoti, bet man iki šiol kelia abejonių ši žmonių sukurta sistema.“

Taip pat akivaizdu, kad scenografiją ir kostiumus savo spektakliui sukūręs choreografas dygliuotus sukulentus ir kūno spalvos kostiumus pasitelkia kaip žmogaus egzistencinio nuogumo, pažeidžiamumo, o sykiu ir atsparumo nepalankioms aplinkos sąlygoms metaforą.

Kad šis egzistencializmas gali būti tiek pat rimtas, kiek juokingas, signalizuoja ne tik kaktusai, bet ir į sceną netikėtai išmesta katės iškamša.

Šiame spektaklyje A. Ekmanas pirmąkart kūrė ir repetavo choreografiją drauge su muzikos atlikėjais: „Man tai buvo nauja. Susikūrėme ritminį žaidimą, kuriame šokėjai ritmiškai sąveikauja su styginių kvarteto muzikantais – tai ir tapo kūrinio partitūra.“

Toną ir tempą šiai partitūrai užduoda Franzo Schuberto Styginių kvarteto d-moll (žinomo pavadinimu „Mirtis ir mergelė“) finalas Presto.

Spektaklio metu taip pat skamba ištraukos iš Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių, ritminės improvizacijos ir „užkadrinio balso“ sakomi tekstai.

Galima numanyti, jog kartais tarp kasdienių šokėjų replikų pasigirsta ir kritiko balsas – jis kalbasi su savimi, formuluodamas frazes savo būsimai recenzijai: „Ką mes matome?“, „Kas čia įsimintino?“, „Įgudusi akis čia gali įžvelgti...“, „apstu subtekstų... pernelyg subtilių, kad būtų įmanoma juos atpažinti“ ir t. t.

Choreografas rėžia tiesiai šviesiai: „Tie nesibaigiantys tauzalai apie meną-šmeną – štai apie ką visa tai. Mes tik norėjome pasijuokti iš tų, kurie manosi esą truputį geresni už kitus.“

Išskirtinis E. Balsio kūrinys

XX a. lietuvių muzikos klasiko E. Balsio neoklasikinis baletas „Eglė žalčių karalienė“ – populiariausias šio žanro nacionalinis veikalas Lietuvoje. Jį kurdamas, kompozitorius rėmėsi Salomėjos Nėries to paties pavadinimo poema, dar labiau išryškindamas mitologinius pasakos pradus ir intensyviai plėtodamas Eglės ir Žilvino žmogiškųjų jausmų dramą.

Balete kompozitorius plėtojo neoklasicistinei muzikai būdingus bruožus: ryškios temos, lakoniškas muzikinės medžiagos dėstymas, motorinė ritmika, kontrastų dramaturgija. Baleto partitūrai būdinga spalvinga instrumentuotė, nuotaikų kontrastai, atpažįstami liaudies muzikos motyvai.

Už 1960 m. pirmą kartą pastatytą baletą kompozitorius buvo įvertintas valstybine premija, o muzikos profesionalai nešykštėjo teigiamų įvertinimų. Žinomas baletų dirigentas Chaimas Potašinskas jį vadino atramos tašku, nuo kurio turįs atsispirti ateities lietuvių baletas, kūrinio partitūrą lygino su grafikos kūriniu.

Anot muzikologės Audronės Žiūraitytės, E. Balsys sukūrė įtaigią simfonišką baleto partitūrą, tapusią chrestomatiniu lietuviško baleto pavyzdžiu. Jame atsiskleidęs E. Balsio dramaturgo ir simfonisto talentas.

Naujas požiūris

Neatsitiktinai „Eglė žalčių karalienė“ išlieka profesionalioje scenoje dažniausiai atgimstančiu lietuvių nacionaliniu baletu. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytas šokio spektaklis – jau penktoji šio E. Balsio kūrinio interpretacija.

Pirmąjį jo pastatymą 1960 m. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, sukūrė baletmeisteris Vytautas Grivickas, antrąjį 1976 m. – Elegijus Bukaitis, trečiąjį 1995 m. – Egidijus Domeika, ketvirtąjį 2015 m. – britas George’as Williamsonas. Naujausioje versijoje keturių dalių baletas tapo dviejų dalių šokio spektakliu.

Uostamiesčio teatre sukurto spektaklio kūrėjų komanda – choreografas Martynas Rimeikis, dirigentas Modestas Barkauskas, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė ir šviesų dailininkas Levas Kleinas stengėsi neprimesti Eglės ir Žilvino meilės istorijai nūdienos socialinių kontekstų.

M. Rimeikis sakė E. Balsio muzikoje išgirdęs legendą apie stiprią meilę, kuri ir tapusi spektaklio ašimi.

M. Jacovskio scenografijos sprendimas – itin lakoniškas: žvejų kaimelį jame simbolizuoja virvės, kokiomis į krantą ištempiamos valtys, jūros pasaulį – grandinės, paprastai laikančios laivų inkarus. E. Brazdylytės kurtuose kostiumuose dominuoja lengvi, tarsi vėjyje besiplaikstantys moteriškų suknelių audiniai, kurių spalvos kinta kartu su pasakojamos istorijos etapais: spektaklio pradžioje šviesūs ir trumpi Eglės apdarai vėliau tamsėja ir ilgėja. Povandeninio žalčių pasaulio atstovai dėvi glotniai priglundančius juodus drabužius.

Laiko išbandymus atlaikiusi E. Balsio muzika Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje atgijo ekspresyvia ir originalia šiuolaikinio šokio kalba.

Kaip pastebėjo A. Žiūraitytė, emocinis muzikos turinys apsaugojo choreografą nuo savitikslių eksperimentų ar literatūrinių-draminių atradimų, kurie nustelbtų muzikos polėkį. „E. Balsio veikale užkoduotą dramatišką turinį choreografas pavertė šiuolaikiniu šokiu, įprasminančiu klasika tapusios muzikos gyvybingumą, – žurnale „Ars et praxis“ rašė kritikė. – Šiuolaikinio šokio semantika minimaliai verbalizuojama vingriais sukamaisiais judesiais (žalčiai), virš galvos iškeltu delnu suglaustais ar išskėstais pirštais (lyg žalčio galva ar karūna), laužytais Eglės rankų judesiais, jausmingu veido paslėpimu delnuose.“

Įvertintas namuose ir svetur

Po 2019 m. rugpjūtį įvykusios premjeros spektaklis tapo visos Lietuvos kultūros įvykiu. „Eglė žalčių karalienė“ buvo įvertinta „Padėkos kauke“ kaip geriausia 2019 m. Klaipėdos premjera ir pelnė du „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus: 2019-ųjų geriausiu choreografu tapo M. Rimeikis, o pagrindinio vaidmens atlikėja Julija Stankevičiūtė apdovanota kaip geriausia metų šokėja.

Spektaklis buvo įrašytas LRT ir 2021 m., 2022 m. transliuotas prancūzų kultūros kanale „Mezzo“, kur juo mėgavosi daugiau nei 60 mln. žiūrovų iš 80 šalių.

Dėl kūrybinių mainų E. Balsio šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ pernai rudenį lankėsi Lenkijoje. Prisikviesti „Eglę žalčių karalienę“ – sudėtinga misija, nes tarptautinės šlovės lydimas spektaklis praėjusių metų Muzikinio teatro gastrolių po Lietuvą lyderis.

Kas? Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“.

Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Kada? gegužės 17 d. 18.30 val.

Kaskart naujas impulsas

„Kaskart kurdamas choreografiją, pradedu nuo kažkokio atspirties taško, įkvepiančios idėjos ar impulso. Sukurti „Žagsulį“ („Hiccup“) paskatino tai, ką galėtume apibūdinti žodžiu superego – psichoanalizėje vartojama sąvoka. Kad ir kaip pavadintume, mus nuolatos lydi pojūtis, jog kažkas, glūdintis giliai kiekvieno mūsų viduje, nuolat kužda, kas teisinga, o kas ne. Taisyklių ir elgesio modelių reguliuojamame pasaulyje šis jausmas kyla veik nevalingai – lyg žagsulys“, – kalbėjo R. Bondara, šio kūrinio premjerą pristatęs 2015 m. Varšuvos Didžiajame teatre, kaip Lenkijos nacionalinio baleto projekto „Kreacje 7“ dalį.

„8m68“ esmė – santykiai tarp šokėjų. „Kūrinio varomoji jėga – tai trauka arba atstūmimas, kitų valdymas arba paklusimas kito valiai. Įkvėpimo šaltiniu šiai iš pažiūros abstrakčiai choreografijai tapo kasdienės patirtys ir tarpasmeniniai santykiai, perteikti judesių ir formų kalba. Judėdami pagal Amono Tobino muziką, šokėjų kūnai kuria energija ir emocijomis trykštantį peizažą, užklotą baltu sniegu...“ – pasakojo R. Bondara. Choreografinės kompozicijos „8m68“ premjera įvyko 2012 m. Varšuvos Didžiajame teatre. Ji pristatyta kaip Lenkijos nacionalinio baleto projekto „Kreacje 4“ dalis.

Beje, R. Bondara yra ir choreografinių kompozicijų „Žagsulys“ („Hiccup“) ir „8m68“ kostiumų ir šviesų dailininkas.

Kūrybinis kelias

R. Bondara, baigęs Felikso Parnello valstybinę baleto mokyklą Lodzėje (2002 m.), pradėjo šokėjo karjerą šio miesto Didžiajame teatre, vėliau šoko S. Moniuškos didžiajame teatre Poznanėje. 2005 m. tapo Lenkijos nacionalinio teatro baleto trupės nariu Varšuvoje. Dirbdamas baleto artistu, taip pat įgijo Varšuvos ekonomikos mokyklos diplomą ir baigė Fryderyko Chopino muzikos akademiją, kurioje vėliau dėstė (2007–2018). Jo choreografinis debiutas įvyko 2008 m. Varšuvos Didžiajame teatre, kur R. Bondara sukūrė duetą „Andante con moto“ pagal Wojciecho Kilaro Koncertą fortepijonui. Už šią choreografinę miniatiūrą pirmajame Bronisławos Niżyńskos choreografijos konkurse apdovanotas antrąja premija (pirmoji nebuvo skirta) ir specialiuoju prizu.

Vėlesniais metais Lenkijos nacionalinio baleto choreografinėms dirbtuvėms „Creations“ R. Bondara sukūrė etiudus „When You End and I Begin…“ (2009), „The Garden’s Gate“ (2010), „8m68“ (2012), „Transfer Coefficient“ (2014), „Hiccup“ (2015), „Take Me with You“ (2016), „Verses“ (2018), kurie buvo įtraukti į teatro kamerinių spektaklių repertuarą, rodyti baleto trupės gastrolėse Norvegijoje, Suomijoje, JAV, Italijoje, Japonijoje, Latvijoje. 2011 m. pagrindinėje Lenkijos scenoje jis taip pat pastatė dviejų veiksmų baletą „Persona“ ir Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiui skirtą vienaveiksmį baletą „Nevermore..?“.

2011–2012 m. R. Bondara dirbo Bydgoščiaus teatre „Opera Nova“ kaip kviestinis choreografas. Ten sukūrė spektaklį „Pavergtas protas“ pagal to paties pavadinimo Czesławo Miłoszo knygą su Philipo Glasso ir Wojciecho Kilaro muzika, už jį 2011 m. pelnė Jano Kiepuros apdovanojimą kaip geriausias metų choreografas. 2016 m. jam įteiktas aukščiausio Lenkijos apdovanojimo kultūros ir meno srityje „Už nuopelnus kultūrai – Gloria Artis“ bronzos medalis.

Vadovauja baleto trupei

Nuo 2018 m. R. Bondara yra Poznanės S. Moniuškos Didžiojo teatro baleto trupės meno vadovas. Tais pačiais metais jis pelnė Biarico premiją pradedančiųjų choreografų konkurse Bordo ir dar tris Jano Kiepuros apdovanojimus kaip geriausias choreografas už baletą „Svitezietė“ pagal Adomo Mickevičiaus baladę su Lenkijos nacionalinio teatro baleto trupe (2017), taip pat geriausio režisieriaus ir geriausio Lenkijoje pastatyto spektaklio nominacijose už režisūrinį bei choreografinį debiutą Felikso Nowowiejskio operos „Baltijos legenda“ pastatyme Poznanės operos teatre (2017). Vienas naujausių choreografo darbų šiame teatre – dviveiksmis baletas „Don Žuanas“ pagal Molière’o komediją (2020).

Kaip kviestinis choreografas kūrė spektaklius baleto trupėms Lenkijoje, Lietuvoje, Norvegijoje, Čekijoje, Vokietijoje, JAV. 2021 m. Vokietijoje choreografas pristatė I. Stravinskio „Šventasis pavasaris“, 2022 m. jo darbais žavėjosi Australijos publika, kuriai buvo pristatyta R. Bondaros choreografinė miniatiūra „Take Me with You“. Netrukus kūrėjas pakvies į premjeras Vengrijoje ir Australijoje, o mes jo laukiame Klaipėdoje.

Mąstau, įsivaizduoju, jaučiu, vadinasi esu. Tačiau jokia mintis ar jausmas nėra galutiniai. Gyvendami nuolatinio kismo pasaulyje, kiekvienam iš mūsų kartais tenka stabtelėti ir iš naujo įvertinti tai, ką mąstome, įsivaizduojame ir jaučiame, o kartu ir iš naujo patirti savo ribas bei leistis į tikrojo aš paieškas.

Naujausiame trupės „Nuepiko“ šokio spektaklyje gvildenamas žmogiškosios prigimties ribotumas ir neišmatuojamas noras pažinti save ir pasaulį. Tai spektaklis apie autentiškumo, kūrybiškumo ir vidinio savęs paieškas.

Spektaklyje trupės nariai įkvėpimo semiasi iš airių tapytojo Francis Bacono drobių. Unikalia raiška garsėjęs menininkas, Antrojo pasaulinio karo metraštininkas, savo darbuose vaizdavo sumaitotus, deformuotus žmonių kūnus, skausmo ir baimės perkreiptus veidus.

Pandemijos, karo ir kitų socialinių iššūkių akivaizdoje aplanko jausmas, kad gyvename ant ribos.

Nejauki akistata su tamsiąja žmonijos puse ir dažnai tapytojo drobėse atsikartojantis įstiklinto žmogaus motyvas – tampa ir spektaklio „Niekur, bet ne čia“ vedančiąja linija. „Spektaklį, visų pirma, suprantame kaip vizualų kūrinį, siekiame kalbėti vaizdiniais ir metaforomis“, – mintimis dalijasi vienas iš trupės įkūrėjų, „Auksinio Scenos kryžiaus“ laureatas Marius Pinigis.

Anot šokėjų, spektaklį „Niekur, bet ne čia“ įkvėpė šiandienės visuomenės neaplenkiantis egzistencinis nerimas. „Pandemijos, karo ir kitų socialinių iššūkių akivaizdoje aplanko jausmas, kad gyvename ant ribos. Šiose sudėtingose situacijose daugeliui iš mūsų tenka permąstyti savo kasdienius socialinius vaidmenis, susitikti su paprastai nematoma savo puse. Tai spektaklis apie mus ir mūsų visuomenę, savotiškas savojo aš paieškas“, – pasakoja M.Pinigis.

Spektaklio kūrėjai – M.Pinigis, Adrianas Carlo Bibiano, Andrius Stakelė, Mantas Ūsas (Arūnas Mozūraitis), Mantas Stabačinskas, Vilma Pitrinaitė, Monika Šerstabojevaitė, Aistis Lansbergas – kviečia tyrinėti žmogiškąsias ribas ir vidinius barjerus, kuriuos peržengus pradeda skleistis žmogaus kūrybiškumas.

Kartu tai pasakojimas apie įvairialypę žmogiškąją prigimtį. „Net būdami tame pačiame kambaryje, gyvendami panašiomis sąlygomis ir kalbėdami apie tuos pačius dalykus, dažnai nesusišnekame, nes kiekvienas juos suprantame, jaučiame ir vertiname kitaip, per savo patirčių prizmę“, – sako M.Pinigis.

Kas? Spektaklio „Niekur, bet ne čia“ premjera.

Kur? „Žalgirio“ arenos amfiteatre.

Kada? Lapkričio 20 d. 19 val.

Kūrybinėje komandoje – šimtas žmonių

Ekskursija sudomino daugybę žmonių. Tiesa, dalį jų atbaidė premjeros dieną prapliupęs lietus, tačiau kūrybiniam sumanymui oro sąlygos nė kiek netrukdė. Gyvenime visko būna. Žaliakalnis, jo gyventojai ir pastatai matę visko, tad ir lietus – tik menkas nepatogumas, palyginus ir su šios miesto dalies istorijos vingiais, žmonių ir objektų likimais, ir su šokėjų, kitų prie projekto prisidėjusių kūrėjų, vietinių gyventojų užsidegimu.

Į kūrybinį procesą ir į idėjos įgyvendinimą įtraukta daugiau kaip 100 dalyvių. Tai gyventojai, dalijęsi savo istorijomis, jas rinkę, bendradarbiavę, jaunieji šokėjai, kūrėjai ir profesionalūs menininkai.

Ekskursijos idėjos autorė, režisierė – Indrė Puišytė-Šidlauskienė, choreografija – I. Puišytės-Šidlauskienės ir šokėjų, dramaturgė – Lina Laura Švedaitė, kompozitorius ir garso režisierius – Kristijonas Lučinskas, scenografija – Simonas Šidlauskas ir Kauno dailės gimnazijos mokiniai, kostiumų dailininkė – Radvilė Kisieliūtė-Kaikarienė, jai į pagalbą atėjo Kauno kolegijos studentai, kaukų kostiumus kūrė grafikė Aistė Ramūnaitė ir dizainerė Rita Kazokaitė.

O kur dar šokio trupės „Ulna“ šokėjų, Miko Petrausko scenos menų mokyklos auklėtinių, Kauno šokio teatro „Aura“ studijos vaikų, Žaliakalnio senjorų choro „Gaida“ gyvi pasirodymai!

Spektaklio garso takelyje skamba gyventojų ir kai kurių aktorių balsai. Visos surinktos istorijos netilpo, tad planuojamas ekskursiją papildysiantis leidinys.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ekskursija-spektaklis

Žaliakalnyje pati gyvenanti I. Puišytė-Šidlauskienė pasakojo, kad jos pradinė idėja buvo surengti performansą Kauko laiptuose, norint į juos atkreipti vietinių ir visų kauniečių bei miesto svečių dėmesį. Po to sumanymas išplėstas geografiškai.

Tai ekskursija be gido – spektaklis.

„Kylame Kauno laiptais apsupti garsų, įsigilinti į aplinką padeda ir šokėjai“, – dar premjeros išvakarėse pasakojo I. Puišytė-Šidlauskienė, pridūrusi, kad projektas yra bendras daugybės žmonių idėjų ir pastangų rezultatas

„Labai įdomu matyti, kaip šokėjai įkūnija idėjas. Kiekvienas sugalvoja po judesį, atspindintį tai, kokia spausdinimo mašinėlės dalis jis yra ir kaip ta dalis gali judėti. Kiekvienas mąstymas ir kiekvienas kūnas – labai skirtingi. Atsiranda netikėtų sprendimų. Atrodo, pati matai vienaip, šokėjas – kitaip, o rezultatas atsiranda sujungus abiejų matymą“, – kūrybinius užkulisius aiškino menininkė.

Šioje ekskursijoje stabtelima prie ypatingų objektų, bet ne jie yra svarbiausi.

„Rėmėmės žmonių atmintimi, įspūdžiais. Prisiminimų pagrindu ir sukurta ekskursijos visa dramaturgija. Tokių pasakojimų jokiose knygose neperskaitysite“, – kalbėjo idėjos autorė.

Ekskursija veda pro namą, kuriame gyveno Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius, kitus objektus, garsius savo architektūra ar buvusiais jų gyventojais ir ne tik. Pavyzdžiui, „Kauno vandenų“ teritorija mena šimtmečio senumo Kauno vandentiekio istorijos pradžią.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kita – rudenį

„Žaliakalnis mena labai daug labai skirtingų istorijų. Jo gyventojai garsėjo savo bendruomeniškumu. Šis projektas leido įtraukti bendruomenę į kūrybinį procesą, tai galimybė mokytis vieniems iš kitų“, – pasakojo  I. Puišytė-Šidlauskienė.

„Pakopa po pakopos“ yra Žaliakalnio festivalio dalis, kuriama drauge su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“.

Kita ekskursija planuojama rugsėjo 11 d. Dėl rezervacijos ir bilietų gyventojai kviečiami sekti ULNA trupės informaciją socialiniuose tinkluose.

Ekskursiją planuojama papildyti paruošiant vertimą į anglų kalbą, o ateityje ir pritaikant negalią turintiems žmonėms.

Tarp Kauno ir Ešo

„TRIBUNE // Dance Your Self“ – tai dvi Europos kultūros sostines, Kauną ir Ešą sujungęs projektas, įgyvendinamas bendradarbiaujant „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Ešas – Europos kultūros sostinė 2022“. Jo metu mainėsi bei drauge dirbo šiuolaikinio šokio menininkai, šokėjai iš Kauno ir Ešo, Liuksemburgo. Rugpjūčio 4–6 dienomis pasirodymus pristatę Liuksemburge, kūrėjai atvyksta į Kauną, kur rugpjūčio 9–13 dienomis tęs kūrybinė darbą, diskusiją, ves dirbtuves bei pristatys savo šokio pasirodymus.

„Projektas „TRIBUNE // Dance Your Self“ suteiks galimybę per labai trumpą laiką susipažinti su šešiais jaunaisiais šiuolaikinio, konceptualaus šokio kūrėjais bei jų praktikomis. Kiekvieną vakarą Lietuvos ir Liuksemburgo kūrėjai pristatys po du skirtingus šokio spektaklius. Programa atskleidžia ne tik jaunųjų kūrėjų idėjas, bet ir parodo kuo gyvena skirtingose šalyse dirbantys choreografai, bet ir atskleidžia koks platus ir įvairus gali būti šiuolaikinis šokis“, – pristatydama programą sako festivalio „ConTempo“ vadovė Gintarė Masteikaitė.

Judesio dirbtuvės bus ne tik proga pajudėti, bet ir artimiau susipažinti su jas vedančiais šokėjais, stebėti save iš šono.

„Dalyvaudami dirbtuvėse turime fantastišką galimybę ne tik geriau pažinti savo kūną, bet ir suprasti kodėl choreografai renkasi kalbėti skirtingomis temomis ar naudoja skirtingus metodus kuriant spektaklius. Visa programa nemokama ir atvira visų patirčių žiūrovams, bei dalyviams“, – pasakoja G.Masteikaitė, pridurdama jog tai stipriausia ir ryškiausia programa, skirta atskleisti šiuolaikinio šokio praktikas, skirtumus bei įvairovę.

Judesio praktikos mėgėjams

Prisiminimus tyrinėdami šokėjai, choreografai Agnietė Lisičkinaitė ir Williamas Cardoso atkreipia dėmesį, kaip sutikti žmonės ar patirti išgyvenimai įkvepia personažus. Menininkai kviečia į dirbtuves „Keliaujant kartu“, kuriose labai laukiami ir vyresnio amžiaus dalyviai. Šokių dirbtuvėse pagrindinis dėmesys skiriamas grįžimui į prisiminimus. O jų metu bus tyrinėjama, kaip kurti personažus, įkvėptus sutiktų žmonių ar patirtų išgyvenimų.

Grėtė Šmitaitė drauge su Giovani Zazzera žvelgs į bendrystę. „Dirbtuvės kartu“ į fizinio kontakto tyrinėjimus dalyvauti poromis kviečia suaugusius. Dirbtuvių metu duetams, turintiems bendrą gyvenimo, kovos ir džiaugsmo patirtį, praktika taps lengvesnė.

G. Bosua nuotr.

Tuo tarpu trečiasis šokėjų duetas – Vilma Pitrinaitė ir Sarah Baltzinger – pasiūlys kolektyvinio tyrimo procesą ryšio su moteriškumu atkūrimo tema. Dirbtuvių „Išėjimas-įėjimas“ idėja – tyrinėti netikrą kūrinį ir skirti laiką instaliavimui bei tokiu būdu visiems dalyviams leisti išreikšti savo mintis, pasitelkiant šokį ar kitas komunikacijos formas.

Dalyvavimas judesio praktikose nemokamas, reikalinga registracija. Daugiau informacijos galima rasti festivalio internetiniame tinklapyje.

Šokio tribūna

Šiuolaikinio šokio žavesį atskleis šokio tribūnos vakaruose, kuriuose net po du pasirodymus. Poromis menininkai pasiskirstė patys, atradę juos vienijančias jungtis bei panašumus ar kontrastus nagrinėjamose temose. Kiekviename duete – vienas šokėjas yra kilęs iš Kauno, o kitas – iš Liuksemburgo. Bus pristatomi solo darbai, o vakarą užbaigs diskusija su žiūrovais.

Pirmąjį vakarą darbą „Hands Up“ pristatys šiuolaikinio šokio menininkė A.Lisičkinaitė. „Labas, aš esu Agnietė ir kviečiu Tave kartu pakelti rankas į viršų!“ – kviečia menininkė, ragindama tyrinėti visuomenę stingdančias temas. Kūrinys „Hands Up“ – yra ir fizinė kūno pozicija, kuri atsikartoja daugelyje skirtingų̨ kultūrinių̨, socialinių̨ ir religinių̨ kontekstų̨ bei savyje talpina turinio daugiasluoksniškumą̨. Norint stebėti šį pasirodymą, būti registracija, nes vyksme dalyvauti gali tik ribotas kiekis lankytojų.

„Hands Up“ / Stop kadras

Pasirodymo prisistatys menininkas W.Cardoso su savo kūriniu „Raum“. Šis performansas – tai susitikimas su savo demonais, baimėmis ir atlaidumu. O pasirodymo erdvė tampa akistatų ir vidinės pusiausvyros paieškų vieta. Spektaklis siekia priimti tamsą, kuri kartais vyrauja mumyse, ir ją sušvelninti, sukuriant erdvę be smerkimo ir baimės.

„Raum“ / M. Pavone nuotr.

Antrąjį šokio tribūnos vakarą pasirodys G.Šmitaitė ir G.Zazzera. G.Šmitaitė su savo nauju kūriniu „Įskilimai“, kuris prasideda nuo distopijos. „Esame atskirti, aiškūs ir apibrėžiami, tačiau būdama scenoje neišsilaikau viena“, – sako G.Šmitaitė. Kaune ir Berlyne kurianti menininkė tiria kismą ir sąryšius, o pasirodymas „Įskilimai“ – tai antrasis šokėjos solo kūrinys, kuriame kūną ji suvokia kaip nuolat kintančio pasaulio dalyvį.

Vakarą pratęs G.Zazzera pasirodymu „(di) Sperare – Duo“. „Yra daug blogiau nei tikėti tik tuo, ką matote. Tai matyti tik tai, kuo tikite!“ – teigia jis. Šokėjų ir muzikanto atliekamas performansas kvestionuoja skirtingus žmogaus įsitikinimus ir tyrinėja būdą, kaip mes matome bei suvokiame nematomą. „ConTempo“ programoje atliekamas „Credere“ choreografinės ištraukos fragmentas „(di) Sperare – Duo“, leidžiasi į dar gilesnį įsitikinimų, tikėjimo reikšmės ir žmonių pasaulio suvokimo tyrinėjimo lygmenį.

G. Šmitaitė, „Cracs“ / P. Weinrich nuotr.

Paskutinės šokio tribūnos metu darbus demonstruos Vilma Pitrinaitė ir Sarah Baltzinger. Vakarą pradės V.Pitrinaitės šiuolaikinio šokio spektaklis „Tai ne tavo sapnas“ – konceptualiai ir muzikaliai nagrinėjantis maišto fenomeną ir sąlygas jam kilti šiuolaikinėje visuomenėje. Pasirodymas siūlo netikėtas maištininkės figūros interpretacijas, su humoru ir kartu labai rimtai. Tai tarsi ritualas, kurio metu atlikėja iškviečia savo maištaujančias demones ar deives, veikiančias prieš esamą socialinę tvarką ir normalumą, ir tarsi veiksmas prieš rezignaciją ar bejėgiškumą, vienijantis ir įgalinantis jame dalyvaujančius.

Menininkė S.Baltzinger kūrinyje „What Does Not Belong To Us“ gvildena idėją, apie tai, kas mums nepriklauso. Prieštaraujančioms energijoms ir skysčiams susijungiant, mes tarsi metaforiškai susiduriame su savo emocijų kūrimu ir formavimu, tad išlieka klausimas kas, kaip palikimas, lieka mums? Pašėlęs šokis išgyvenamas kaip malda, prisijaukinant tylą. Liuksemburge ir Prancūzijoje kurianti choreografė, vertėja ir atlikėja Sarah Baltzinger meną laiko galingu ir neribotu pažinimo, atradimų, rizikos ir grožio objektu.

„What Does Not Belong To Us“ / B. Kostohryz nuotr.

Pasirodymų kalendorius

Rugpjūčio 9 d. 14–17 val. – „Keliaujant kartu“ (A.Lisičkinaitė ir W.Cardoso). Didžioji salė, KTU III rūmai, Laisvės al. 13. Būtina registracija, kviečiame atvykti senjorus

Rugpjūčio 10 d. 14–17 val. – „Kelionė iš – kelionė į“ (V.Pitrinaitė ir S.Baltzinger). Šokio studija (3 a.), Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1. Būtina registracija

Rugpjūčio 10 d. 18–21 val. „Kaip esame kartu?“ (G.Šmitaitė ir G.Zazzera). Šokio studija (3 a.), Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1. Būtina registracija

„TRIBUNE // Dance Your Self!“. Šokio tribūna A | A.Lisičkinaitė, W.Cardoso. Rugpjūčio 11 d. 18 val. Kauno kamerinis teatras. Į A. Lisičkinaitės pasirodymą būtina išankstinė registracija, N-14.

„TRIBUNE // Dance Your Self!“ Šokio tribūna B | G.Šmitaitė ir G.Zazzera. Rugpjūčio 12 d. 18 val. Kauno kamerinis teatras.

„TRIBUNE // Dance Your Self!“ Šokio tribūna C | V.Pitrinaitė ir S.Baltzinger. Rugpjūčio 13 d. 18 val. Kauno kamerinis teatras.