– Tarnybiniai šunys irgi dirba sunkiai, bet būna, kad „pasileidžia plaukus“. Kaip, pavyzdžiui, šuo Roksis Panevėžyje per paiešką pabėgo, po to grįžo. Kodėl taip atsitinka?

– Na, gyvenimiškų situacijų ir žmonėms, ir šunims nutinka įvairių. Šuo pagavęs ne tik žmogaus, bet ir gyvūno kvapą, užsivijo stirną. Bet grįžo.

– Ar visi šunys gali būti tarnybiniai?

– Turbūt kaip ir ne kiekvienas žmogus gali būti policijos pareigūnu, taip ir šunys. Jiems taikomi specialūs reikalavimai. Žiūrimos ir prigimtinės savybės, išugdytos savybės, tėvai, protėviai. Šuo, prieš įsigyjant, testuojamas. Ir, aišku, po to praeina ilgą dresavimą.

– Kiek tai užtrunka?

– Kaip mes juokiamės, kad tai užtrunka visą šuns gyvenimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar yra šunų specializacijos? Ar jie yra universalūs ir moka ieškot narkotikų, sekt pėdsakais, ieškot žmonių? Ar vis dėlto suka link kažkokių specializacijų?

– Mūsų tarnybiniai šunys turi tokias kaip ir universalias savybes. Visi baigia tą pagrindinį rengimą, kur mokoma tokių žinių ir įgūdžių kaip žmogaus paieška, pėdsekystė, apsaugos funkcijos. Ir baigę tą vidurinę mokyklą patenka į tokį mini universitetą, kai jau reikia rinktis savo specialybę. Tos specializacijos yra narkotinių medžiagų paieška, sprogstamųjų medžiagų paieška, žmonių lavonų paieška.

– Kiek iš viso Lietuvos policijoje tarnauja šunų?

– Šiuo metu apie 80 tarnybinių šunų. Turim nuolat apie 7-8 šunis, kurie mokosi tapti tarnybiniais šunimis. Mes manome, kad šuo ir pareigūnas yra vienas vienetas ir, kaip juokauja kinologai, kad būtų smagu, kad būtų protingi abiejose pusėse pavadėlio.

– Ar išeina tarnybiniai šunys į pensiją?

– Taip, kiekvienais metais pareigūnas su šunimi laiko egzaminus ir specialiuosius testus. Jeigu šuo dėl savo amžiaus ar fizinių savybių negali tų testų išlaikyti, tai sprendžiamas jo tolimesnis likimas. Dažniausiai šuo perduodamas tolimesniam poilsiui savo šeimininkui esant.

Su šunimis – nuo vaikystės

Austė pasakoja, kad vaikystėje ji turėjo katę, bet visada norėjo ir šuns. Kai jai buvo aštuoneri, šeima įsigijo vokiečių aviganę Loją, po metų – Vakarų Škotijos baltąją terjerę Pepą, o po vienuolikos metų namuose vėl apsigyveno vokiečių aviganė vardu Hera. Nė vienos iš jų jau nėra. Loja išgyveno trylika metų, o maždaug po metų Austė įsigijo pirmąjį ispanų vandens šunį.

Kai prieš septynerius metus pašnekovė pradėjo ieškoti vidutinio dydžio aktyvaus šuns, kuris būtų orientuotas į žmogų, tinkamas šunų sportui, iš pradžių į akis krito Romanijos vandens (Lagotto Romangnolo) šuns veislė. Vėliau sužinojo apie kitus vandens šunis. Pasiskaičiusi apie visus vandens šunis, jų paskirtį, suprato, kad jai labiausiai tiktų ispanų vandens šuo.

Dabar Austės šeima augina tris ispanų vandens šunų kartas. Vyriausia augintinė – šešerių metų Grapa, taip pat jos trejų metų dukra Upė ir pusantrų metų Soja. Atskirti visas tris labai lengva, nes visos skirtingos: Grapa – rudai balta ilgauodegė, Upė – balta su rudomis dėmėmis, natūraliai trumpa uodega, o Soja – juodai balta natūrali trumpauodegė.

„Kai atsivežiau Grapą, mama pasakė, kad jei kada nors turės ispaną, tai nebent dėmėtą kaip karvytė, trumpauodegę kalytę, – pasakoja pašnekovė. – Kai Grapai buvo du su puse, ją sukergiau. Tuo metu susirgo Hera. Veterinaras, atlikęs mano ispanei echoskopiją, matė tik vieną šuniuką. Kitą dieną netekome Heros, o Grapai netrukus gimė du šuniukai: balta su rudomis dėmėmis trumpauodegė kalytė ir baltas su kreminėmis dėmėmis trumpauodegis patinėlis. Tad „dėmėta kaip karvytė“ kalytė liko gyventi su mumis“.

Dėmesys: A. Lagunavičiūtės augintinėms, kaip ir daugeliui šios veislės atstovų, patinka veikti viską – svarbu, kartu su šeimininke. / A. Lagunavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Svarbu tinkamai auklėti

Kadangi šunis augino ilgą laiką, įsigydama ispaną Austė puikiai žinojo, kad šuo – didelė atsakomybė, jis reikalauja daug laiko ir finansų.

Negana to, ispanų vandens šunys – sudėtinga veislė. Žmones sužavi jų miela išvaizda ir dydis, taip pat dažnai akcentuojama, kad jie labai protingi ir nesišeria. Tačiau ne visi supranta, kad protingas visiškai nereiškia, kad šuo iškart vykdys visas komandas ir su juo nereikės užsiimti.

„Sakyčiau, kur kas tinkamesnis žodis, apibūdinantis ispaną, – gudrus. Jis savo protą gali panaudoti manipuliuodamas šeimininku ir bandydamas apeiti nustatytas taisykles“, – sako pašnekovė.

Ispanai – sargūs šunys, jaučiantys savo teritoriją. Jie linkę nepasitikėti svetimais, todėl nereikia tikėtis, kad šuo bus visų sutiktų žmonių draugas.

Pasak jos, ispanų vandens šunys turėjo daug paskirčių – jie ganydavo ir saugodavo bandą, medžioklėje parnešdavo paukščius iš vandens, padėdavo žvejams tiek gaudyti pabėgusias žuvis, tiek prišvartuoti valtis. Todėl iš šios veislės šuniuko galima užsiauginti nuostabų šunį, kuris prisitaikys prie šeimininko gyvenimo būdo. Tačiau nepakankamai su juo užsiimant – viską naikinantį, bailų šunį.

„Ispanai – sargūs šunys, jaučiantys savo teritoriją. Jie linkę nepasitikėti svetimais, todėl nereikia tikėtis, kad šuo bus visų sutiktų žmonių draugas. Tinkamai užaugintas ispanas nekreips dėmesio į nepažįstamus, tačiau, nesocializavus šuniuko, jis gali bijoti net pro šalį einančių žmonių“, – aiškina Austė.

A. Lagunavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Mėgina įveikti gudrumu

Ispanų vandens šuo – lengvai dresuojamas, labai greitai supranta, ko iš jo norima, bet tai nereiškia, kad iškart vykdys komandas. Jis dar spėja apmąstyti, kaip gauti tą apdovanojimą, kurio nori, neįdėjęs pastangų.

„Pirmus du metus ispanas tikrai bandys jūsų kantrybę ir ribas, mėgins parodyti, kad jis protingesnis už jus“, – sako šios veislės žinovė.

Vis dėlto ispanui jo žmogus yra svarbiausias – namuose kaip šešėlis visur eina iš paskos, atrodo, bijo pamesti. Todėl su jais galima užsiimti labai įvairiomis veiklomis – dalyvauti šunų vikrumo (angl. agility), lėkščiasvydžio (anlg. frisbee), paklusnumo (angl. obidience) ar daiktų paieškos treniruotėse ar varžybose.

Tiesa, ypatingos priežiūros reikalauja šios veislės šunų kailis. Anot pašnekovės, ispanus reikia skusti 1–2 kartus per metus. Ispanų kailis garbanotas, panašios į vilną struktūros, gali susisukti į dredus. Jei šuo skutamas, su juo nieko daryti nereikia, tačiau su ilgu kailiu yra nemažai darbo. Ispanų kailio negalima šukuoti, o kiekvieną dredą reikia atskirti rankomis, kad nesusidarytu sąvėlos ir oda galėtų kvėpuoti.

A. Lagunavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Būtinas dėmesys

Paklausta, ar jos augintinės yra kažko prikrėtę namuose, Austė sako, kad nieko, ko nesitikėtum iš mažo šuniuko. „Žinoma, gaila sugraužtų batų ar įkroviklių, bet išmokau visada daiktus pasidėti į vietą“, – juokiasi ji.

Jos kalytėms patinka viskas – pasivaikščiojimai, žaidimai, ringo ar dresūros treniruotės, įvairios varžybos. Šie šunys mėgsta leisti laiką lauke, bet jiems svarbiausia – žmogus, todėl nereiktų tikėtis, kad turint nuosavą kiemą šuo vienas sau pabus ir išsilakstys. Jei jis pats ir susiras veiklos kieme, pašnekovės įsitikinusi, šeimininkui tas užsiėmimas tikrai nepatiks.

Tad veislė nėra tinkami žmonėms, kurie galvoja, kad šuniui užteks nuosavo kiemo ar išvesti jį du kartus per dieną po 15 minučių. Ispanai labai aktyvūs šunys, jiems reikia ne tik fizinės, bet ir protinės veiklos.

Kaip savo augintinėmis spėja pasirūpinti finansų srityje įprastu grafiku dirbanti Austė? „Turiu galimybę kartais dirbti nuotoliniu būdu, todėl nesunkiai galiu susiplanuoti savo laiką, – sako pašnekovė. – Negana to, šunis esame savotiškai pasiskirstę: Grapa – mano, Upė – mamos, o Soja – sesės. Jei kuri negali kažkurią dieną šuniui skirti pakankamai laiko ir dėmesio, susitariame, kas tą dieną galėtų augintiniu pasirūpinti.“

Atsakymo, kaip tokius piliečius sudrausminti, kol kas nerandama, tačiau priemonių pamažu imamasi – nuo šiol Danės skvere vakarais aktyviau patruliuoja policijos pareigūnai.

Vasarą vykstant įvairioms šventėms, praeiviai pastebi suniokotą turtą – išpaišytus suoliukus, sudužusius apšvietimo žibintus.

Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus Andriaus Žuko teigimu, kai kurie klaipėdiečiai vaikų žaidimų aikštelėse net dresuoja savo keturkojus.

Sunku suprasti, ką galvoja suaugę žmonės, savo šunis dresuojantys vaikų žaidimų aikštelėse.

„Sunku suprasti, ką galvoja suaugę žmonės, savo šunis dresuojantys vaikų žaidimų aikštelėse. Ir tai vyksta ne tik Danės skvere, bet ir kitose viešose miesto vietose. Štai Skulptūrų parko atvėrimo visuomenei dieną naujojoje vaikų žaidimų aikštelėje ilsėjosi miesto svečiai su dideliu šunimi. Kokie bebūtų išauklėti augintiniai, turime suprasti, kad dėl vaikų saugumo įrengta lieta danga yra jautri gyvūnų nagams“, – pažymėjo A. Žukas.

Jis taip pat sakė, kad stiklo apšvietimo kubus Danės skvere Miesto tvarkymo skyrius keitė net tris kartus. Vienas šviestuvas kainavo 286,6 euro, tad padaryta žala siekia beveik 900 eurų.

„Ir tokių atvejų, kai piktybiškai gadinamas turtas, vis dar pasitaiko. Kai kuriems žmonėms trūksta sąmoningumo, juk atkurti buvusią tvarką kainuoja – už tai sumokama miesto biudžeto, vadinasi, visų mūsų pinigais, kurie galėtų būti panaudoti kitoms svarbioms reikmėms. Atsakymo, kaip sudrausminti piktavalius, tyčia niokojančius miesto turtą, reikia kuo greičiau. Savivaldybė nuolat ieško sprendimų. Manau, kad sutelkę jėgas su policija ir kitomis institucijomis, pajėgsime juos rasti“, – vylėsi A. Žukas.

Praėjusią savaitę vyko susitikimas, kuriame policijos ir savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus specialistai tarėsi dėl priemonių, kaip sumažinti vandalizmo atvejų skaičių Danės skvere.

„Nuspręsta suaktyvinti patruliavimą vakariniu paros metu“, – tikino administracijos direktorius.

Renginys sulaukė ir didelio mažųjų kurorto gyventojų dėmesio, juo labiau kad susirinkusiems buvo ne tik pristatyta naujoji aikštelė, bet ir trumpa šventinė programa – dėmesį prikaustė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės kinologų su tarnybiniais šunimis pasirodymas, pasidalinta šunų augintojams itin naudingais patarimais apie keturkojų elgseną, norintieji pakviesti ir į trumpą dresūros pamokėlę.

Renginio metu taip pat buvo galima susipažinti ir su keletu Vakarų Lietuvos gyvūnų priežiūros centro bei globos namų „Nuaras“ augintinių. Kas žino – gal atsiras norinčiųjų suteikti namus ir šeimininkų meilę „Nuaro“ globotiniams? Juo labiau kad renginyje tokių žmonių, vedinų savo keturkojais numylėtiniais, paimtais iš gyvūnų prieglaudos, buvo ne vienas, ir visi jie sulaukė kitų renginio dalyvių pagarbos bei plojimų.

Šiuolaikiška šunų vedžiojimo ir dresavimo aikštelė įrengta šunų augintojų pamėgtoje pasivaikščiojimų su savo keturkojais vietoje – priešais „Rimi“ prekybos centrą, plataus žolyno vietoje tarp Klaipėdos plento ir automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje vasaros savaitgaliais vyksta vadinamasis bagažinių turgus.

Susirinkusieji į renginį pripažino – vienas iš šios aikštelės privalumų yra jos erdvumas – aikštelės plotas siekia 25,5 aro, tad vietos keturkojams išsibėgioti išties yra pakankamai. Siekiant užtikrinti keturkojų bei aplinkinių saugumą, aikštelė yra aptverta aukšta, pusantro metro aukštį siekiančia tvora bei  apšviesta tamsiuoju paros metu.

Palangos miesto savivaldybės nuotr.

Aikštelėje įrengta dresavimo įranga buvo parinkta, atsižvelgiant į Lietuvos kinologų draugijos šunų elgsenos specialistų patarimus bei rekomendacijas. Iš viso pietinėje aikštelės dalyje išdėstyta 11 šunų dresavimui skirtų įvairių įrenginių: gyvatėlė, tunelis, laipiojimo piramidė, balansinis buomas, įvairūs barjerai. Šiaurinė pusė skirta šunims vedžioti.

Šunų šeimininkų patogumui įvairiose aikštelės vietose įrengti suoleliai, šiukšliadėžės skirtos surinktiems augintinių ekskrementams, stoveliai pririšti šunims. Įrengtas ir modernus geriamojo vandens fontanėlis.

Pasak jų, šeimininkų daromos klaidos lemia ne tik šuns sveikatą, tačiau ir jų elgesio pokyčius. Šuo dažniausiai nesuserga šiaip sau, ir šiaip sau buvęs geras šuo nepradeda pulti.

Balandžio 24-oji Lietuvos kinologų draugijos iniciatyva minima kaip šuns diena, o jos tikslas - keisti visuomenės požiūrį į šunis, akcentuojant, kad meilė augintiniui visų pirma reiškia atsakomybę.

Maistas – pigiau už pjuvenas?

„Populiariausias šuns negalavimas yra alergija. Žmonės Lietuvoje nėra sąmoningi ir jie kažkodėl nusprendę, kad šunį galima maitinti „nuo stalo“. Bet šunims negalima duoti to maisto, kurį valgome mes”, – sakė veterinarijos parduotuvės vadovė Alma Skardžiuvienė.

Mažas, jaunas šuo yra kaip mažas vaikas, kuriam reikalingi žaislai.

Dar viena daroma klaida: perkami pigiausi ekonominės klasės pašarai. Visų pirma, pirkdami tokį maistą keturkojų šeimininkai neįvertina, kad jo reikia daugiau nei kokybiško brangesnio maisto, kuriame yra didelis kiekis mėsos, o ne subproduktų.

„Pigų maistą šuniui šeria maišais, todėl galiausiai jis kainuoja net daugiau nei kainuotų kokybiškas maistas, kurio šuo suvalgytų mažiau. Kai man klientai pasako, kad jų šuo vieno ar kito maisto neėda, aš palyginu su vaiku. Padėkit prieš vaiką dubenį bulvių traškučių ir kotletą. Ką jis pasirinks? Taip ir su šuns maistu. Kalbant apie pigų „marketinginį“ maistą nėra paslaptis, kad į tokį dedama tam tikrų priedų tam, kad būtų skatinamas apetitas“, – kalbėjo pašnekovė.

Šuo – ne vegetaras

A. Skardžiuvienė tvirtina, kad šuo yra mėsėdis, todėl nereiktų jo paversti vegetaru. Specialistė sako ne kartą girdėjusi frazę apie vegetarą šunį, valgantį agurkus.

„Taip, daržovės įeina į maisto sudėtį, ir tai labai gerai, tačiau pagrindiniame racione turi vyrauti mėsa – kalbu apie sausą pašarą, apie jo sudėtį.

Tada šuo jausis gerai, bus žvalus, jo kailis blizgės ir neturėsite jokių problemų. Problemos prasideda taip, kaip ir pas žmones – nuo netinkamo maisto. Negali geras maistas kainuoti pigiau nei pjuvenos. Labai svarbu, kad pirkdami maistą augintiniui žmonės pradėtų skaityti, kas yra parašyta sudėtyje.

Baltymus galima gauti iš bet ko, bet ar tokie baltymai bus naudingi? Labiausiai naudingi baltymai yra tie, kurie yra iš jautienos, bet ne tie, kurie išgaunami iš jautienos miltų arba iš kukurūzų“, – sakė specialistė.

Ir keturkojams reikia žaislų

Dar viena problema – šunų burnos higiena. „Reikia tai suprasti ir negailėti duoti augintiniams įvairių kramtalų ir graužalų, nes šuo grauždamas apsivalo dantis. Šie dalykai yra būtini“, – aiškino A. Skardžiuvienė.

Pasitaiko situacijų, kada ypač jaunų šunų šeimininkai skundžiasi, kad šuo „suėdė pusę namų“.

„Natūralu, jei jis neturi žaislų. Mažas, jaunas šuo yra kaip mažas vaikas, kuriam reikalingi žaislai. Tačiau ir vėl – jo su žaislais negalima palikti be priežiūros. Lygiai taip pat, kaip su daugybe žaislų nepaliekame vieno kūdikio“, – kalbėjo pašnekovė.

A.Skardžiuvienė sako, kad Lietuvoje turėtų keistis visuomenės požiūris į šunis. Palyginimo toli ieškoti nereikia: užtenka apsilankyti bet kurioje Vakarų Europos valstybėje.

Kai kurie šunys, paliekami vieni, jaučia didžiulį stresą, kuris gali baigtis net panikos atakomis.

„Gatvėse pilna šunų, žmonės jų nebijo, gyvūnai yra socializuoti, jie leidžiami į kavines. O kaip yra Lietuvoje? Kiek draudimų?

Pavyzdžiui, Lietuvos kurortai, kur beveik niekur negali išeiti su šuniu, nes visur draudžiamieji ženklai. Kodėl gyvūnui yra skatinama neapykanta – aš negaliu atsakyti. Juk jie suteikia tiek emocijų: meilės, džiaugsmo, juoko. Tai yra neapsakoma“, – sakė A. Skardžiuvienė.

Skiepai šunims būtini

Veterinarijos gydytoja Virginija Jarulė, šiuo metu dirbanti Vilniaus kolegijos veterinarinės medicinos katedros dėstytoja, taip pat išskiria keturkojų šeimininkų daromas klaidas.

V. Jarulė visų pirma akcentavo apie šuns pasirinkimą tada, jei žmogus nutarė įsigyti veislinį gyvūną.

„Pirmoji klaida, kai žmonės ieško pigių šuniukų be dokumentų. Vadinamiems daugintojams reikia pinigų, todėl jie netinkamai parenka tėvus. Iš to gali atsirasti paveldimos ligos.

Pavyzdžiui, aš turiu šuniukų vadą, ir pardaviau šuniukus. O naujieji šeimininkai, turėdami kalytę, sugalvojo veisti juos, patiną suradę pagal skelbimus. Tačiau tai gali būti kalytės brolis – žmonės juk nežino, kam pardavė. Nedokumentiniai šuniukai turi įvairių sveikatos problemų“, – kalbėjo veterinarė.

Pixabay nuotr.

V. Jarulė akcentavo ir skiepus. Pasak jos, šunis skiepyti būtina – net 80 proc. neskiepytų šuniukų nugaišta. Specialistė taip pat atkreipė dėmesį į maistą, patardama jį pirkti geresnės kokybės. Tačiau net ir ne visas kokybiškas maistas tinka šuniui.

„Jei šuo yra jautrus, jis gali nepriimti vieno ar kito gamintojo pašaro, net ir geros kokybės, tačiau puikiai tinka kito gamintojo. Kiekvieno šuns organizmas yra individualus, todėl kiekvienam reikia parinkti pašarą pagal jį.

Ir jokiu būdu nieko neduoti nuo stalo. Yra žmonių, kurie net kavą geria kartu su šuniu: geria patys ir įpila šuniui. Ir dar sako, kad „mano šuo labai mėgsta kavą“, – stebėjosi specialistė.

Pataria nepalikti maisto

Dar viena iš daromų klaidų, kai šeimininkas šunį palieka visai dienai, ir šuo gali ėsti tada, kai nori.

„Taip elgtis irgi yra nerekomenduojama. Šuniui reikia duoti atitinkamą normą, kurią jis suėda. Jei neįveikia vienu kartu, pavyzdžiui, per 15 minučių, normą reikia mažinti. Šuo yra maitinamas du kartus per dieną po jam skirtą maisto kiekį.

Jei jie maitinami per dažnai, būna daug nutukusių šunų, o tai iššaukia širdies problemas, šuo gali pradėti dusti“, – kalbėjo V. Jarulė.

Daug dėmesio judėjimui

Keturkojų šeimininkai taip pat turėtų žinoti, kad per dieną trumpiausias laikas, kada šuo turėtų užsiimti aktyvia veikla – dvi valandos. Neužtenka šuns pavedžioti du kartus per dieną po kelias minutes.

Taip pat, renkantis augintinį, reiktų atsižvelgti į jo veislę. Neretai butuose gyvendami žmonės daro klaidą pasirinkdami aktyvių veislių šunis, pavyzdžiui, mėlynakį haskį.

„Tačiau tokiam šuniui per dieną reiktų 4-5 valandų aktyvios veiklos, jiems reikia išsikrauti, jie turi lakstyti. Tokie šunys dėl to dažnai ir atsiranda prieglaudose, nes žmonės neturi tiek laiko su jais užsiimti“, – kalbėjo V. Jarulė.

Paliktas namuose gali jausti stresą

Jonavoje gyvenanti Vida Radzevičienė užsiima šunų elgesio korekcija ir važinėja pas probleminius šunis, kai pagalbos dėl jų elgesio paprašo šeimininkai.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Auklėdami šunį žmonės galvoja, kad šuo mąsto arba mato situaciją lygiai taip pat, kaip žmogus.

Viena vertus, iš esmės žmonės teisūs. Žmogus ir šuo išties panašiai mąsto, ir ne šiaip sau šuo vadinasi žmogaus geriausiu draugu. Pavyzdžiui, jei man geriant arbatą šuo suloja, aš galiu daryti išvadą, kad jis nori gerti. Ir iš tiesų pasižiūriu į indelį – jis tuščias. Todėl labai lengva šunį suprasti“, – sakė V. Radzevičienė.

Bet ne visas situacijas, sako pašnekovė, mes matome vienodai. Kai šuo graužia baldus ar kitus namuose esančius daiktus, bando įsibrauti per duris, tai yra susiję su išsiskyrimo nerimu. Kai kurie šunys, paliekami vieni, jaučia didžiulį stresą, kuris gali baigtis net panikos atakomis.

„Viena iš pagrindinių klaidų, ką žmonės tada daro – palieka šuniui graužti maisto. Nes taip „rašoma internete“. Tai – labai blogas patarimas, nes šuo tikrai negraužia baldų dėl to, kad jis alkanas arba neturi ką veikti. Paliktas maistas tokiam šuniui stresą ir nerimą dar padidina. Ši problema yra kompleksinė ir neišsprendžiama taip greitai, kiekvienu atveju tenka dirbti atskirai“, – kalbėjo V. Radzevičienė.

Prieš paglostymą – pasikviesti pas save

Klaida yra ir „ėjimas link šuns“, kai žmogus nori svetimą šunį paglostyti. Visų pirma, reikia atsiklausti šeimininko, ir tik jam sutikus, pasikviesti šunį pas save.

„Kad jis bent metrą paeitų link kviečiančio žmogaus. Dalis šunų normaliai reaguoja kaip besielgsi, tačiau ne visada. Kai šunį pasikvieti pas save, tikimybė, kad jis kąs, yra gerokai mažesnė, nei pačiam einant link šuns. Ateidamas šuo parodo, kad jis nori su žmogumi bendrauti“, – kalbėjo V. Radzevičienė.

Šunų elgesio specialistė pataria neleisti vaikams būti šalia šunų, kai jie rankose laiko maistą, taip pat nerekomenduoja vaikams duoti šuniui, pavyzdžiui, kaulą.

„Ar teko girdėti frazę iš suaugusiųjų: tegul duoda vaikas šitam šuniukui kauliuką? Man net plaukai šiaušiasi, nes aš gal per daug blogų atvejų mačiusi. Šuo gali sureaguoti, ginti maistą, kąsti. Vaikas, pusdienį žaidęs su šunimi, nesusigaudys, kodėl staiga šuo kanda“, – sakė pašnekovė.

Kita klaida – lenktis virš šuns nugaros, kišti veidą prie šuns. Šunų kalba, sako V. Radzevičienė, tai reiškia, kad žmogus yra dominuojantis, ir tokį elgesį šuo gali suprasti ne taip.

„Klaidų yra ir daugiau, tačiau šios – esminės. Svarbiausia žinoti, kad jei šuo elgiasi neįprastai – reiškia, jis nėra atsipalaidavęs, jis įsitempęs“, – aiškino specialistė.

„Res Canes“ klubas – šunų mokyklos projektas, skirtas sostinės šunų augintojams. Klubo nariais gali tapti diplomuoti Dresūros pradžiamokslio ir Šuniukų darželio absolventai arba visi norintys, sėkmingai išlaikę paklusnumo testą.

„Mes turime daugybę nuolatinių klientų, kurių šunys jau puikiai viską moka, tačiau jie vistiek lanko pamokas – žmonėms tai kokybiškas laiko praleidimas su augintiniu bendraminčių kolektyve. Čia jie ne tik mokosi, bet pertraukėlių metu bendrauja tarpusavyje, dalinasi patirtimi, įspūdžiais. Tekdavo prisigalvoti kaip įdomiau pravesti pamokas nuolatiniams klientams – ir mieste dirbom, ir per tunelius lindom, ir triukų mokėmės – taip po truputį ir kilo mintis įkurti RC klubą. Šalia labiau tradicinių dresūros grupių, siūlome išbandyti tokias naujoves kaip sportą su šunimis - Dogą, linksmybes bei šunišką proto mūšį. Ir visa tai – už vieną mėnesio kainą“, teigia trenerė bei elgsenos specialistė Agnė.

Už mėnesinį mokestį šuniui, nariai esą galės lankyti neribotą skaičių užsiėmimų – nuo dresūros pamokų iki žaidimų, ar net sporto. 

„RC klubą galėčiau palyginti nebent su sporto klubu, kur už mėnesinį mokestį nariai gali rinktis kuriose treniruotėse dalyvauti. Kiek užsiėmimų narys norės lankyti per mėnesį nebus ribojama, ribosime tik dalyvių skaičių treniruotėse, todėl reikės į norimas užsiregistruoti iš anksto. Planuojame asortimentą plėsti bei prireikus adaptuoti”, žada projekto vadovė bei  trenerė Vilma.

Projektas startuoja liepos 14 dieną, o į paklusnumo testą, kurį būtina išlaikyti, norint tapti nariu, registruotis galima jau dabar. Klubas skatina vilniečius priglausti benamiukus iš prieglaudų, ir, tęsdami senas tradicijas, pritaikysime nuolaidą dovanojimo sutartį pateikusiems asmenims bei jų keturkojams draugams.