Pernai Kauno miesto muziejaus išleistoje knygoje „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“ aštuoni istorikai nauju žvilgsniu pažvelgė į 700 Kauno istorijos metų, aprašydami svarbiausius miesto įvykius nuo jo įkūrimo iki šių dienų. Autoriai pasirinko po vieną Kauno miesto istorijos laikotarpį ir išskyrė svarbiausius to meto įvykius ir asmenybes. Galiausiai istorikė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė visą medžiagą sujungė į vientisą tekstą.

Šurmulingasis 1924-ųjų rugpjūtis

Kauno miesto muziejaus Istorijos skyriaus vadovė dr. Inga Puidokienė rinko istorinę medžiagą apie Kauno gyvenimą 1922–1940 m. Kadangi tarpukaris buvo itin gausus garsiai nuskambėjusių įvykių, nuspręsta knygoje dėmesio skirti kiek mažiau žinomiems istoriniams faktams.

Pasak dr. I. Puidokienės, Kaunui itin svarbūs tapo 1924-ieji, kai mieste surengta pirmoji Lietuvos dainų šventė „Dainų diena“. Kartu mieste vyko Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda, kuri taip pat sutraukė begalę smalsuolių iš visos šalies. Pašnekovė pasakoja, kad šventinis savaitgalis prasidėjo nuo parodos atidarymo. Nepaisant lietaus, jau pirmąją parodos dieną – rugpjūčio 22-ąją, joje apsilankė apie 5 tūkst. lankytojų. Parodoje taip pat dalyvavo apie 200 įmonių.

Sportas: bilietas į Europos krepšinio čempionatą Kaune. 1939 m. gegužės 24 d. / Organizatorių nuotr.

„Žmonės į Kaune vykstančią parodą ir Dainų šventę iš kitų miestų plūdo garlaiviais, traukiniais, vežimais. Kadangi mieste buvo laukiama daug svečių, į Kauną atvykusiems žmonėms buvo siūloma įvairių kultūros renginių: parodų atidarymų, spektaklių, koncertų. Tad šis rugpjūčio savaitgalis Kaune buvo išties šurmulingas“, – atskleidė d. I. Puidokienė.

Tiesa, dėl didelio atvykėlių skaičiaus neišvengta ir sunkumų. „Svečiams trūko nakvynės vietų, tad šventės dalyviai buvo apgyvendinami įvairiose mokyklose, kur jiems bendrose patalpose buvo paruošti čiužiniai iš šiaudų. Miesto svečiai, kurie norėjo apsistoti viešbučiuose, turėjo kaip reikiant paploninti pinigines, nes nakvynės paslaugų kainos tą savaitgalį buvo gerokai išpūstos“, – pasakojo istorikė.

1922 m. pradėta rengti Žemės ūkio ir pramonės paroda Kaune iš pradžių vykdavo kasmet, vėliau – rečiau. Pasak pašnekovės, ji vykdavo Žaliakalnyje, ant Parodos kalno, – taip ir kilo šio kalno pavadinimas. Sklype tarp dabartinių Parodos, K. Petrausko ir Radastų gatvių stūksojo didelė Parodos aikštė, kur prekybininkai įsirengdavo spalvingus paviljonus. Dabar šioje vietoje stovi Kauno apskrities viešoji biblioteka.

„1924 m. rugpjūtį oras buvo itin lietingas, tad išliko nemažai prisiminimų, kaip žmonės sunkiai lipo į nuo lietaus pažliugusį Parodos kalną. Nepaisant oro sąlygų, paroda buvo lankoma išties gausiai, nes tai buvo tikras metų įvykis, – pasakoja dr. I. Puidokienė. – Paroda buvo puiki proga prekybininkams parodyti save, o lankytojams pamatyti tai, ko kasdien tikrai neišvysi. Čia savo produkciją pristatydavo įmonės iš visos Lietuvos. Savo siūlomomis prekėmis tarpukario laikų parodos buvo panašios į šiandienes. Tačiau jos išsiskyrė įspūdingais, nuostabaus grožio paviljonais, kokių šiandien parodose jau nematome. Tad kauniečiai suplūsdavo į Parodos aikštę ne tik ko nors nusipirkti, bet ir pasigrožėti.“

Žvaigždės: Lietuvos krepšininkai – Europos nugalėtojai Kauno J. Damijonaičio mokyklos salėje. Kaunas. 1939 m. / Organizatorių nuotr.

Europos čempionai

Reikšmingu įvykiu tarpukario Kaune tapo ir Sporto halės statybos. 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei laimėjus 2-ąjį Europos vyrų krepšinio čempionatą, kuris vyko Rygoje, Lietuva įgijo teisę rengti kitą čempionatą. Žinoma, tam reikėjo modernios sporto salės, tad 1938 m. pabaigoje imta statyti būsimą Sporto halę. Statybos darbų kaina siekė net 376 790 litų. Įsipareigota darbus pabaigti iki 1939 m. gegužės 15 d., t. y. mažiau negu per pusmetį. Ambicingas planas buvo įvykdytas – gegužės 10 d. baigti pagrindiniai statybos darbai, o jau gegužės 15 d. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė treniravosi naujojoje, ką tik baigtoje statyti, halėje. Įdomu tai, kad Kauno sporto halė tapo pirmąja specialiai krepšiniui statyta arena Europoje.

„Tuo metu naujoji Kauno sporto halė labai išsiskyrė savo architektūra, statybos kaina, dydžiu ir pastatymo greičiu. Tais laikais ji atrodė be galo didelė ir talpinanti labai daug žiūrovų. Valstybės ir miesto įsipareigojimas taip greitai pastatyti tokią didelę halę mums atskleidžia, kaip rimtai tada buvo žiūrima į krepšinį, – akcentavo dr. I. Puidokienė. – 1939 m. atidarius Sporto halę, gegužės 21–28 d. joje įvyko 3-iasis Europos krepšinio čempionatas, kurį Lietuva vėl laimėjo. Niekas netikėjo, kad tokia jauna komanda du kartus iš eilės gali tapti Europos čempione. Tad nuotaika mieste buvo itin pakili, šį neeilinį įvykį šventė ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva. Tai buvo vienas pakiliausių tarpukario laikotarpio pabaigos įvykių. Kaip žinoma, čempionatas vyko Europoje jau tvyrant įtampai ir būsimo karo nuojautai.“

Duoklė Vytautui Didžiajam

Dr. I. Puidokienė atskleidė, kad tarpukario Kaunui svarbūs metai buvo ir 1930-ieji, kai minėtos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės. 1930-ieji buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais, kunigaikščio vardas buvo suteiktas ir Lietuvos universitetui. Tarp švenčių ir minėjimų gausos tais metais išsiskyrė iškilminga kunigaikščio paveikslo kelionė po Lietuvą.

Vytauto Didžiojo paveikslu buvo vadinamas į medinius rėmus įstatytas skulptoriaus Petro Rimšos sukurtas ir iš metalo lietas padidintas medalis, iškeltas ant stiebo su dviem atramomis. Šį Vytauto Didžiojo atvaizdą iškilminga procesija beveik du mėnesius nešė palei Lietuvos valstybės sienas. Žygis pradėtas Kaune liepos 15 d. Paveikslas ir su juo keliavusi Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus mininti raportų knyga pabuvojo beveik visuose didesniuose Lietuvos miestuose ir daugelyje miestelių, o rugsėjo 7 d. grįžo į Kauną. Kadangi tuo metu Vilnius buvo okupuotas Lenkijos, į maršrutą šis miestas nebuvo įtrauktas. Vis dėlto vienas iš žygio tikslų buvo dar kartą priminti okupuoto Vilniaus krašto klausimą.

Simbolis: atvirukas „Kaunas Laisvės alėja. Viešbutis „Metropol“. XX a. 4 deš. / Organizatorių nuotr.

Kavinių ir restoranų kultūra

Tarpukariu Kaune netrūko maitinimo įstaigų, kurių daugiausia buvo Laisvės alėjoje, taip pat – Senamiestyje, Žaliakalnyje ir Vytauto prospekte. Kauno kavinėse buvo parduodama kava, arbata, pienas, gaivieji gėrimai, saldumynai. Visose Kauno kavinėse buvo galima nusipirkti alaus, tačiau didesnė alkoholinių gėrimų įvairovė siūlyta restoranuose.

Kavinėse, skirtingai nei restoranuose, nebuvo karštųjų patiekalų. Restorano valgiaraštyje nebuvo desertų. Pasak dr. I. Puidokienės, laikinosios sostinės restoranai nuo kavinių skyrėsi ne tik stipriaisiais gėrimais ir valgiais, bet ir patalpų dekoravimu. Pavyzdžiui, kavinėse buvo draudžiama ant staliukų tiesti staltiesę, o restorane tai buvo privaloma.

Kavinėse, skirtingai nei restoranuose, nebuvo karštųjų patiekalų. Restorano valgiaraštyje nebuvo desertų.

„Restoranai tarpukario Kaune buvo skirstomi į pirmos, antros ir trečios rūšies, tačiau toks skirstymas ne visada atspindėjo realią situaciją. Restoranais galėjo vadintis ir tos įstaigos, kurios sumokėdavo didžiausius mokesčius. Tad pirmos rūšies restoranu galėjo vadintis ir kiek geresnis baras, sugebėjęs mokėti Vyriausybės nustatytus mokesčius ir įsikūręs prabangesnėse patalpose“, – pastebi ji.

Gerą vardą tarpukario Kaune turėjo restoranai „Metropolis“, „Versalis“, „Central“ „Trys milžinai“, kurie tapo miesto kultūrinės erdvės dalimi. Čia vykdavo įvairūs renginiai, pobūviai, labdaros vakarai, koncertai. Restoranai buvo miesto inteligentijos ir bohemos traukos vieta. Restoranas „Central“ (Laisvės al. 47) pasižymėjo patiekalais iš žvėrienos, paukštienos ir žuvies. Restorano reklamose lankytojams buvo siūloma paragauti stirnų, kiškių, laukinių ančių, kurapkų, tetervinų, vėžių, upėtakių. Restoranas „Versalis“ siūlė „Aleksandro Makedoniečio sriubą“, „frikando iš avies uodegos“, „marinuotą liežuvį“.

Dr. I. Puidokienė pastebi, kad valstybės tarnautojai daugiausia lankydavo kavines ir užkandines. Pavyzdžiui, kavinę „Monika“, kurioje iki 1928 m. veikė A. Perkausko cukrainė (Laisvės al. / Maironio g. kampas), kavinę „Aldona“ (dabartinio Dramos teatro vietoje), „Romos valgyklą“ (Laisvės al. 32), „Pienocentro“ užkandines. Pietūs pirmos eilės restoranuose kainavo 2–4 litus (10 proc. už aptarnavimą), valgyklose – 1,5 lito. Tikra Kauno bohemos susibūrimų vieta buvo Konrado kavinė (Laisvės al. 45). Kavinėje lankydavosi įvairių sričių menininkai: aktoriai, dailininkai, žurnalistai, rašytojai. Kiekvienos srities menininkai rinkdavosi prie tų pačių stalų, tad jie neretai turėdavo net savo pavadinimus. Pavyzdžiui, stalas, prie kurio nuolatos sėdėdavo Balys Sruoga ir Vincas Krėvė, buvo vadinamas „Parnasu“.

1932 m. vasaros pradžioje buvo atidaryta pirmoji ir vienintelė Kaune vegetariška kavinė-valgykla. Jos interjeras buvo išskirtinis: trys dideli erdvūs kambariai puošti lietuviško stiliaus baldais, sienos ir grindys dekoruotos lietuviškais ornamentais, ant sienų paveikslai su Lietuvos kraštovaizdžiais. Kavinė pasižymėjo didesnėmis nei kitur porcijomis, čia buvo galima užsisakyti tik lietuviškų patiekalų. Saldus pienas čia kainavo 0,10, kefyras – 0,20, kiaušinienė – 0,40, virti kiaušiniai – 0,15, „vinigretas“, „saločiai“ – 0,50 lito.

Skausmas: lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvių eisena Laisvės alėjoje. 1933 m. / Organizatorių nuotr.

Kas ant kauniečio stalo?

Dr. I. Puidokienė pasakoja, kad tarpukario kauniečiai maitindavosi panašiai kaip ir mes šiandien. Vis dėlto, to meto darbininkų ir inteligentų valgomas maistas skyrėsi. Darbininkai pusryčiams valgydavo ruginę duoną su sviestu, sumuštinius su kaimišku sūriu ar lašiniais. Dalis darbininkų vietoj duonos valgydavo bandeles, retkarčiais riestainius. Apie 20 proc. darbininkų per pusryčius valgydavo kiaušinius arba kiaušinienę. Buvo geriama arbata arba kava, retkarčiais verdama košė arba pakepama duona.

Pietums darbininkai dažniausiai rinkdavosi sriubą su joje virusia mėsa, pietums taip pat būdavo kepami bulviniai ar miltiniai blynai, valgomas plokštainis, bulvių kukuliai, įvairios košės.

Tarpukario Kauno inteligentai gyveno pasiturimai, tad galėjo maitintis įvairiau. Vis dėlto inteligentų pusryčių meniu taip pat buvo populiarūs sumuštiniai su arbata ar kava, įvairiai paruošti kiaušiniai ar dešrelės. Pietums, be karštųjų patiekalų, būdavo valgomi ir šaltieji užkandžiai: salotos, grybai, silkė, šaltiena.

Antrajam patiekalui inteligentai rinkdavosi įvairius žuvies ir mėsos valgius: maltinius, kiaulienos ir jautienos muštinius, keptą veršieną, paršelį. Buvo valgoma daug patiekalų iš žiedinių ir raudonųjų kopūstų, kitų daržovių. Po pietų inteligentai pasimėgaudavo ir pyragaičiu, tortuku.

Aukso amžius

Dr. I. Puidokienė pastebi, kad tarpukaris ne veltui vadinamas Kauno aukso amžiumi. Vos per 20 metų miestas išaugo, neatpažįstamai pasikeitė ir tapo tikru europietišku didmiesčiu.

„Tuo laiku Kaune gyvenusių žmonių prisiminimuose užfiksuota, kad mieste nuolat vyko statybos ir kilo nauji modernios architektūros pastatai. Kaune veikė daug muziejų ir kino teatrų, vyko spektakliai, koncertai. Kaunui tapus laikinąja sostine, čia kėlėsi dirbti ir gyventi valdininkai ir įvairių kitų profesijų atstovai, o jiems visiems apgyvendinti reikėjo dar daugiau pastatų. Tad tas laikotarpis buvo labai pakilus ir optimistiškas. Deja, jis ilgai netruko ir prasidėjo sovietų okupacija“, – apgailestavo pašnekovė.

Pasitinka su muzika

Kol laukia svečių iš Japonijos, Chiune’ės Sugiharos namų-muziejaus darbuotojai galvoja, kaip sudominti vietinius turistus. Jau kurį laiką čia vyksta įvairios edukacijos, o nuo praėjusių metų gruodžio – patirtinės ekskursijos „Tarpukario Kauno paslaptys: Japonijos skoniai, diplomatų ir šnipų istorijos“.

Priklausomai nuo užimtumo, susidomėjusių, iš anksto užsiregistravusių svečių grupes pasitinka Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos vicepirmininkas dr. Linas Venclauskas arba fondo direktorius Ramūnas Janulaitis. Tuo pat metu iš salės ima sklisti muzika. Lygiai taip pat, tik pro atvirus langus, kai prie pianino prisėsdavo Ch. Sugihara, ji užliedavo Vaižganto gatvę. Tie, kurie nežinojo, kad 30-ajame name apsistojęs Japonijos diplomatas, spėdavo, kad taip skambinti gali tik muzikantas arba garsus kompozitorius.

Baldų, neliko. Spėjame, kad jie buvo sovietiniai, todėl Ch. Sugihara viską išsivežė su savimi.

„Ch. Sugiharai labai patiko kūrinys „The Maiden’s Prayers“. Išmoko ji vienintelį ir puikiai skambino“, – žengęs arčiau lango (taip daro kaskart atvykus patirtinės ekskursijos grupei), R. Janulaitis dirstelėjo į tolį.

Anuomet pro langą buvo matyti kapinės, kurių vietoje dabar yra Ramybės parkas. Ch. Sugihara su žmona esą stebėdavosi, kad lapkričio 1-ąją ir 2-ąją jos skęsta liepsnelių jūroje. „Ekskursijų dalyviai supažindinami su namo istorija ir, žinoma, kaimynais“, – jų, anot Ch. Sugiharos namų-muziejaus direktoriaus, būta nepaprastų.

Šalimais gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas, kiek tolėliau namą nuomojo Juozas Purickis – Lietuvos diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas. Už butą jis prašė maždaug 500 litų. Tiek pat anuomet kainavo ir frakas.

Įdomu: muziejuje eksponuojami asmeniniai J. Zwartendijko daiktai ir „Philips“ produkcija. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Įsivaizduokite, kokį nuostolį patirdavo šeima, jei reikėdavo pirkti tokį drabužį. Todėl nemažai kas frakus nuomodavosi“, – daugiau pikantiškų detalių, anot R. Janulaičio, ekskursijos dalyviai sužino vaikščiodami Šiaurės Kasablankos koridoriumi, kuris juos nuveda į kitas erdves su naujomis, pikantiškomis detalėmis.

Saldi stotelė

Vėliau muziejaus svečiai kviečiami į buvusį Ch. Sugiharos ir jo žmonos miegamąjį. Šiandien jame įrengta ekspozicija, pasakojantį apie sovietų įžengimą į Lietuvą. Ant sienų eksponuojami senieji Kauno ir kitų miestų vaizdai, iškarpos su straipsniais ir reklamomis iš tuometės spaudos.

Iš čia svečiai laukiami kambaryje, kuris buvo skirtas vaikams. Ekskursijos dalyviai jame pasitinkami su ypatingomis vaišėmis ir pasakojimu apie japonų virtuvę – arbatos ceremoniją, vietinių vadinamą arbatos keliu, patiekalus, kurie savo skoniais stebina europiečių gomurius, ir saldėsius, kurie tikrai neprimena šakočio.

Ekspontas: „Gerumo kristalų“ kambaryje – ypatingo atviruko istorija. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Svečius vaišiname japoniškais skanėstais močiais. Kai kurie jų labai saldūs, todėl būna labai geras derinys su nesaldinta japoniška arbata mačia“, – ekskursijos vedlys nusileido laiptais į pirmame aukšte esančias konsulato patalpas.

Jose įrengtas gyvybės vizas išdavusio, 1938 m. į Kauną kaip „Philips“ atstovo atvykusio Nyderlandų garbės konsulo Jano Zwartendijko kabinetas. Iki šiol nežinoma, kaip kabinetas atrodė, todėl atkurtas vaizdas – bandymas patalpą bent šiek tiek priartinti prie spėjamo vaizdo. Kabineto kampe – gražūs, tačiau ne itin patogūs art deco stiliaus baldai, toršeras, trijų dydžių staleliai knygoms, laikraščiams ir puodeliui arbatos. Prie lango pastatytas laikrodis, puoštas paukščiais, ant sienų – spalvingi paveikslai su „Philips“ reklamomis. Viena jų, Kalėdų proga raginanti pirkti „Philips“ gaminius, vaizduoja žybsinčią eglutę, vaikus ir ant minkštasuolio sėdintį vyrą su pypke. Labai panaši pypkė yra ant rašomojo stalo J. Zwartendijko kabinete. Priešingai nei baldai, kurie neautentiški, pypkė priklausė Nyderlandų garbės konsului. Šalia jos dar ir dėžutė su tabaku. Kiek tolėliau – jam priklausę akiniai, stalčiuje – iki šiol veikianti skutimosi mašinėlė.

Gelbėtojų istorijos

Pagarsinęs muziką, sklindančią iš seno radijo imtuvo J. Zwartendijko kabinete, muziejaus direktorius perėjo į blankiai apšviestą „Gerumo kristalų“ kambarį, kuris pasakoja gerumą dalijusių lietuvių istorijas.

Vienas stendas skirtas valdininkui Juozui Rutkauskui. Organizavęs žydų siuntimą įvairiems darbams į Vokietiją, jis išgelbėjo daugiau kaip 100 gyvybių. Kiek tolėliau eilutės ant sienos mena eigulį Kazimierą Koženiauską, savo eiguvoje slėpusį nuo sušaudymo pabėgusius žydus ir Vytautą Žakavičių. Pastarasis rėmė nacių persekiojamus žmones, padėjo karo belaisviams Lietuvoje, organizavo žydų slapstymą aplinkinių kaimų sodybose. Už pagalbą žydams buvo suimtas, įkalintas Marijampolėje, vėliau perkeltas į Kauno IX fortą ir 1944 m. liepą sušaudytas nacių. Šioje erdvėje lankytojai sužinos ypatingą atviruko, 1941 m. kovą rašyto Pasaulio tautų teisuoliui V. Žakavičiui, istoriją.

„Štai Vytautas Juodka. Advokatas, Neapolio meno akademijos garbės narys. Virtuoziškai skambino citra. Karo metais savo bute jis slėpė dvi Vilniaus geto pabėgėles. Su suklastotais dokumentais prieglobsčio pas jį buvo atėjusios baleto šokėja Mirjam Podselver su dukterimi Isabella. V. Juodka buvo sušaudytas Paneriuose“, – R. Janulaitis pasakojo, kad iš visų gelbėtojų, apie kuriuos pasakojama „Gerumo kristalų“ kambaryje, laimingai susiklostė tik vieno likimas.

Ypatinga vėliava

Pakeliui į kitas ekskursijos stoteles žingsnį sulėtinome patalpose su projektoriaus ekranu ant langų. Tradiciškai, susirinkus ekskursijos dalyviams, jis nuleidžiamas.

„Svečiams rodome filmo „Persona non grata“ reklaminį filmuką. Jis trunka maždaug 5 minutes. Tuos, kurie nematė filmo, ši reklama labai užveda. Su stipria muzika“, – anot muziejaus direktoriaus, pasibaigus filmui uždanga neretai lieka tokioje pozicijoje, kad saugotų patalpas nuo tiesioginių saulės spindulių.

Jiems esą labai jautri muziejuje eksponuojama Japonijos vėliava, kurią prie savo namų Kaune keldavo Ch. Sugihara. Vietomis restauruota, kaip spėjama, siūta iš lino, pagal panaudos sutartį gauta iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, vėliava skaičiuoja jau daugiau nei 80 metų. Šis eksponatas ypač žavi turistus iš Japonijos.

„Vėliava autentiška, 1939-ųjų. Beje, kaip ir parketas ar radiatoriai ir jų rankenėlės. Baldų, neliko. Spėjame, kad jie buvo sovietiniai, todėl Ch. Sugihara viską išsivežė su savimi“, – paklaustas, kaip atrodė Japonijos diplomato išsikraustymo procedūra iš Kauno, muziejaus direktorius spėjo, kad ji neturėjo būti grandiozinė.

Spintų Ch. Sugihara veikiausiai neturėjo, nes visos jos buvo įmontuotos sienose. Vadinasi, su savimi išsivežė minkštuosius baldus, stalus, komodas. Todėl asistentų kambaryje, kur šiandien įrengta svetainė, stovi kušetė ir foteliai, pirkti antikvariate. Nuotraukos ant sienų mena, kad baldai šiek tiek panašūs į tuos, kurie puošė namus, kai juose gyveno konsulas.

„Kai ateina ekskursijos dalyviai, padedame papildomų kėdžių, įjungiame šviestuvą ir paleidžiame muziką. Iškart pasidaro jaukiau. Ne kartą čia užsimezgė tokių pokalbių, kad teko priminti apie ekskursijos trukmę“, – šypsojosi muziejaus direktorius.

Virtualioji pažintis

Be abejonės, savą istoriją lankytojams pasakoja ir kabinetas, kuriame dirbo Ch. Sugihara. Ši vieta itin mėgstama turistų dėl savo aplinkos ir ypatingos istorijos – šio iškilaus žmogaus, dirbusio Japonijos konsulu, dėka, tūkstančiai žydų, bėgančių nuo blogio imperijos ir gavę vizas, rado saugią užuovėją tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.

Pro šonines duris, vedančias į nedideles erdves, būdavo galima patekti tik gavus teritoriją saugančio asistento leidimą. Įėjusių vidun laukdavo pokalbis su Ch. Sugihara. Jis klausdavo, ar vizų prašytojai turės pinigų kelionei ir ar pakaks lėšų tolesniam gyvenimui. Vizų, kurias išduodavo Japonijos konsulas, kaina buvo vos 2 litai, o štai rusai už kelionės bilietus prašydavo apie 150 litų. Ant stalo liko ir sąrašų, liudijančių apie išgelbėtas gyvybes, kopijos. Originalūs dokumentai guli Holokausto muziejuje Vašingtone.

„Tad mielai kviečiame į svečius“, – direktorius džiaugėsi, kad susidomėjimas patirtinėmis ekskursijomis, pasakojančiomis tarpukario Kauno paslaptis, ir Ch. Sugiharos istoriją, yra nemenkas.

Tiesa, minėtos ekskursijos organizuojamos tik tuo atveju, jei susidaro penkių asmenų grupė. Ekskursijos trukmė iki dviejų valandų, registracija internetu – info@sugiharahouse.com. Direktorius pasakojo, kad planuose – ir virtualiosios ekskursijos japonams, mat jie kol kas į Lietuvą nevyksta.

„Prisijungę ir sumokėję tam tikrą mokestį, svečiai galės vaikščioti virtualiai. Per patirtines ekskursijas norime pritraukti lietuvių, o japonus – per virtualiąsias ekskursijas“, – ateities planais dalijosi R. Janulaitis.

Viena iš naujausių ekskursijų, skirtų šiai progai, yra “Tarpukario Kauno parfumerijos ir kosmetikos pramonė” – tai teminė ekskursija, parodanti Kauną kitu aspektu ir leidžianti suvokti tarpukario gyvenimo ypatumus Laikinojoje sostinėje.

Tarpukariu Kaunas suklestėjo dėl savo ypatingos auros: knygynų, viešbučių, restoranų, kino teatrų, nuo vakarų Europos neatsiliekančių madų, kosmetikos, parfumerijos ir daugelio kitų dalykų, be kurių negalima įsivaizduoti modernios valstybės sostinės. Todėl miestas buvo vadinamas „Mažuoju Paryžiumi“. Tarpukariu Kaune veikė net dvylika muilo fabrikų bei mažų dirbtuvėlių, o visoje Lietuvoje tuomet jų buvo 32. Muilas garsėjo puikia kokybe. Ano meto spaudoje rašoma, kad suvartoto muilo kiekiu gali būti matuojamas žmogaus kultūringumas: „Kurio didesnė bus muilo krūva, tas ir kultūringesnis bus“ arba „Ką pasėsi – tą ir pjausi, kokį muilą vartosi – tokią odą ir turėsi“.

Laikinosios sostinės grožio ir kvapų industrijos pradžia siejama su savos gamybos švaros ir higienos prekių poreikiu, muilo pramonės išvystymu. Kaunas dar iš carinės Rusijos laikų paveldėjo du muilo fabrikus: S. Vislickio akc. buveinę ir „Marsel“. Tarpukariu veikiant šiems muilo fabrikams ir įsteigus keletą naujų, Kaunas tapo Lietuvos muilo pramonės centru.

Organizatorių nuotr.

Muilo fabrikų gamybos apimtys nebuvo didelės, tačiau įmonės galėjo pasigirti ypač dideliu kai kurių muilo rūšių populiarumu ir aukšta kokybe bei kitų kosmetikos produktų ir parfumerijos gamyba. Kaune įsigalėjo grožio bei kvapų industrija. Kosmetikos ir parfumerijos gamybos gigantais Kaune tapo fabrikas „Florance“, chemijos-farmacijos-kosmetikos laboratorijos „Kosmos“, „GerMaPo“, „Alma“, „Regina“... Savo produkcija garsėjo ir mažesnės dirbtuvės, gaminusios tokias higienos prekes kaip dantų pasta, vaikiška pudra ir net antakių „paišeliai“.

Ekskursijos metu po Kauno senamiestį bus pasitelkta vaizduotė ir bandoma užuosti lietuviškus kvepalus „Lilas de Lithuanie“, suvokti tarpukariu gamintos parfumerijos-kosmetikos gausą bei įvairovę ir įsivaizduoti muilo gamybos apimtis ir pačius fabrikėlius, kurių šiandien jau nebėra. Lankytojai apžiūrės vienuolika muilo fabrikų ar laboratorijų.

Ekskursija nemokama.

Tarsi gintaro inkliuzas

A. Barry kuriamas sustabdyto kadro animacijos filmas yra "Kaunas 2022" programos "Modernizmas ateičiai" dalis. Jo pavadinimas "Klostės" (angl. Pleats) – tarpukario architektūroje besikartojančių elementų metafora. Be to, ir pats filmas yra tarsi sulankstytas iš tūkstančių nuotraukų, sukuriant iliuziją, kad statiški paveikslėliai juda.

Prie jo kūrimo prisideda keli šimtai Kauno miesto ir rajono gyventojų, kurie kuria dekoracijas, kostiumus ir audiovizualinius kūrinius bei rašo istorijų scenarijus.

"Kaip aš galėčiau tiesiog atvykti į Kauną ir kurti filmą apie jo istoriją? Tai kauniečiai turi man papasakoti savo istorijas, kurias aš panaudoju filme", – sako A.Barry. Menininkė Kaune lankosi jau penktą kartą. Pirmą kartą čia ji buvo pakviesta prieš trejus metus dalyvauti konferencijoje. Vėliau kūrėja Kaune taip pat rengė dirbtuves vietos bendruomenei ir galiausiai ėmėsi kurti filmą.

"Kai pirmą kartą atvykau į Kauną, negalėjau atsižavėti jo grožiu. Nesupratau, kodėl iki šiol nieko apie jį nebuvau girdėjusi. Vis dar svarstau, kaip jūs sugebėjote tokio unikalaus grožio miestą išlaikyti paslaptyje taip ilgai? Labiausiai mane stebina tai, kad tarpukario modernizmo pastatai puikiai pergyveno Antrąjį pasaulinį karą, nacių ir sovietų okupacijas bei sėkmingai sulaukė nepriklausomybės laikų", – mintimis dalijosi menininkė.

Keliaudama po Lietuvą, A. Barry pastebėjo išskirtinį lietuvių žavėjimąsi gintaro inkliuzais. Laiko tėkmės nepaveikta tarpukario architektūra kūrėjai atrodo labai panaši į gintare tūkstantmečiams užsikonservavusius objektus.

"Žvelgiant į modernizmo pastatus, gali pasirodyti, kad laikui jie visiškai nepavaldūs. Puikiai suprantu jūsų miesto gyventojų norą savo kultūrinį paveldą kuo tvirčiau išlaikyti. Mano gimtoji Airija turi ilgą kolonizacijos istoriją, kuri primena Lietuvą užklupusias okupacijas. Airiams, kaip ir lietuviams, labai svarbu ginti savo identitetą, kalbą ir kitus unikalius tautos aspektus. Todėl manau, kad mūsų šalys turi nemažai panašumų, – lygina ji. – Daugybė kauniečių okupacijų metais tragiškai žuvo, buvo ištremti. Kurdama filmą, noriu jiems suteikti balsą, paskelbti jų istorijas. Tad privalau dirbti labai kruopščiai ir atsakingai. Stengiuosi atskleisti modernizmo pastatuose slypinčius pasakojimus, į procesą įtraukdama kuo daugiau vietinių žmonių."

Sustabdyto kadro magija

Nemažai magijos filmui suteikia pasirinkta technika. Didžiąją dalį kūrinio sudaro ne filmuoti vaizdai, bet sustabdyto kadro animacija. Filmavimo grupėje – ir profesionalūs šokėjai, kurie gali savo kūną užfiksuoti įvairiose, netikėtose pozose. Viena iš jų – "Auros" šokėja iš Japonijos Natsuho Matsumoto. Filme ji įkūnija gyvybės vizas dalijusį Japonijos diplomatą Chiunę Sugiharą.

Puikiai kontroliuojami šokėjų judesiai ir vizualiniai triukai priverčia žiūrovą patikėti optinėmis iliuzijomis. Atrodo, kad veikėjai išnyra iš objektų ir juose pradingsta. Vis dėlto, nors vaizdai ekrane keičiasi greitai, iš tikrųjų kelių sekundžių kadrui gali prireikti net dešimties valandų darbo. Tad kūrybinis procesas išties kruopštus ir atsakingas.

Vis dar svarstau, kaip jūs sugebėjote tokio unikalaus grožio miestą išlaikyti paslaptyje taip ilgai?

A. Barry nenorėjo rinktis įprasto filmo formato. Sukurdama magišką vaizdą ekrane, ji tikisi paskatinti ateities kartas Kauno modernizmą saugoti it lobį. Menininkė taip pat labiausiai pasitiki ne žodine, o vizualine kalba, tad ir filmas bus nebylus. Juk žodžiai neretai gali pasiklysti vertime, o vaizdas perteikia visiems suprantamesnę žinutę. Nors herojai nešnekės, vietos kompozitoriai ir menininkė žaidžia su besilankstančiais garsais, kurie persidengia vienas su kitu, sukurdami garsinius labirintus.

"Tikiuosi, kad žiūrovai pajus magiją ir jiems norėsis klausti: kaip jie taip padarė? Tai privalo būti kompiuteriu sugeneruoti vaizdai! Juk šokėjas iš tikrųjų neišnyko vienoje iš savo skrybėlių ar ne?" – juokiasi ji. Vis dėlto kompiuterinės grafikos filme nėra – tik sustabdyti kadrai. Objektai ir žmonės kūrybinio proceso metu judinami mažais etapais, tarp individualiai fiksuojamų fotografijų. Mistinę atmosferą kuria ir iš molio, popieriaus, kartono ir kitų medžiagų sukurti modernizmo pastatų maketai, naudojami filme.

Procesas: juostos kūrimo akimirkos intriguoja – galutiniame filmo variante jos virs magiškais kadrais ir optinės iliuzijos mozaika. / M. Plepio nuotr.

Su filmavimo grupe menininkė apsilankė ne viename Kauno modernizmo objekte. Pavyzdžiui, apvaliu langu žavinčiame A.Iljinienės name, M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Centriniame pašte. "Įdomiausia tai, kad kai kurie pastatai vis dar turi įspaudų iš sovietinės eros. Pavyzdžiui, Kauno evangelikų reformatų bažnyčioje, kuri buvo paversta sporto sale, ant grindų vis dar išlikusios krepšinio aikštelės žymės. Tad filme mes vienai sekundei sugrąžinsime krepšinio žaidėjus į bažnyčią. Vaizdai persidengs vienas su kitu, sukurdami tekančio laiko iliuziją", – pasakoja ji.

A. Barry džiaugiasi, kad, pajutę menininkės susidomėjimą Kaunu, miesto žmonės jai suteikė galimybę aplankyti vietas, kurių dauguma kauniečių net nėra matę. Pavyzdžiui, dalis filmo kadrų užfiksuoti Kauno vandens rezervuare, kuris tik porą dienų per metus būna tuščias. Tačiau menininkei pavyko jį aplankyti ir pajusti magišką šio industrinio pastato atmosferą.

"Man labai patinka faktas, kad Kaunas tarpukariu buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi. Puikiai suprantu, kodėl, – juk šis miestas toks bohemiškas, bauhauziškas ir daugiatautis. Kitais metais "Klostes" kaip tik ir rodysiu Prancūzijos sostinėje, specialiame renginyje, kuris vadinsis "Mažasis Kaunas Paryžiuje". Manau, kad šis pavadinimas labai taiklus, nes į jį pakviesime visus Prancūzijos lietuvius", – šypsosi ji.

Autentiškos istorijos

Filmui A. Barry sėmėsi įkvėpimo iš garsių kauniečių ir lietuvių mitologijos. Ją nustebino tarpukario Kauno bohema – drąsūs režisieriai, aktoriai, muzikantai, priešinęsi rėmams ir stereotipams. Svarbia figūra "Klostėse" tampa "Velnių muziejaus" įkūrėjas dailininkas A.Žmuidzinavičius. Dalis filmo kadrų užfiksuota būtent buvusiame jo name.

"Lietuviai paskutiniai Europoje tapo krikščionimis, tad man atrodo, kad pagonybė teka jūsų kraujyje, – juokiasi menininkė. – Lietuvių santykis su velniu yra labai juokingas ir įdomus. Jūsiškis velnias nėra tamsi, šėtoniška figūra, o tiesiog gudruolis, bandantis apgauti žmogų. Todėl filme bus galima pamatyti net tris velnius. Trumpai pasirodys ir mitinis Kauno žvėris. Man patiko idėja, kad jis gyvena Kauno vandens rezervuare ir išlenda tik trumpam."

"Klostėse" stengiamasi nepamiršti ir tarpukario Kauno daugiakultūriškumo. Nors jis dažnai vadinamas lietuviškiausiu miestu, čia sugyveno įvairiausių tautybių atstovai. Be galo tarptautiškas Kaunas yra ir dabar – juk čia studijuoja ir dirba daugybė žmonių iš įvairių pasaulio kampelių.

Lankydamasi Kaune, A. Barry susipažino su kauniete senjore Alge, gyvenančia Žaliakalnyje. Moteris menininkę papirko nuoširdumu ir papasakota gyvenimo istorija.

"Vienas prie filmo kūrimo prisidedančių kauniečių parašė istoriją apie senyvą moterį, kuri išgyveno karą ir dvi okupacijas. Kūrybiniam procesui mums reikėjo medinio namo, tad Algė mus pakvietė į savo namus. Vertėjui padedant, paprašiau jos papasakoti šiek tiek apie save. Vos tik ji ėmė kalbėti, supratau, kad ši istorija ir yra jos."

Kaip ir daugelis jos amžiaus kauniečių, Algė išgyveno karą, okupacijas, neteko savo šeimos, kuri buvo ištremta į Sibirą. "Algė tokia nuostabi, kad man net kilo noras pasiimti ją į Airiją su savimi. Moteris išgyveno daug, bet išliko stiprios sveikatos ir puikios išvaizdos. Ji mums pasakojo istorijas iš savo gyvenimo, o vėliau pavaišino naminiu gėrimu. Mane sužavėjo ir jos šeimos namas Žaliakalnyje. Algė parodė fotografijas, kaip jis atrodė anksčiau, – turėjo nuostabias medines langines su pagoniškais simboliais, saule ir žvaigždėmis. Stengiuosi šias mažas detales atkartoti filme", – pažintimi džiaugėsi menininkė.

Oficiali "Klosčių" premjera vyks atnaujintame "Romuvos" kino teatre. Filmas Kauno žiūrovams bus parodytas 2022 m., o prieš premjerą bus galima susipažinti su kitais A. Barry vizualiniais kūriniais, skirtais Kauno modernizmui. Menininkė džiaugiasi, kad filmas bus rodomas viename iš tarpukario perlų. Nors "Romuva" iškilo prieš pat Lietuvai prarandant nepriklausomybę, šis pastatas spinduliuoja magiška aura ir savyje slepia daug istorijų.

"Mane labiausiai žavi Lietuvą tarpukariu kūrusių žmonių darbštumas. Vos per 20 metų buvo pastatyta daugybė nuostabaus grožio pastatų. O juk anuomet Lietuvoje nebuvo daug technikos, tad nemažai darbo teko daryti rankomis. Kauno vandens rezervuaro direktorius man pasakojo, kad šis pastatas taip pat daugiausia statytas rankomis. Tai tikrai įspūdinga. Lankiausi ir Palemono keramikos gamykloje – jame buvo gaminami ingredientai, iš kurių it tortas iškeptas Kaunas", – šypsosi ji.

Detalės: filmo kūrimas reikalauja ypatingo kruopštumo – dėl kelių sekundžių kadro tenka dirbti daug valandų. / M. Plepio nuotr.

Istorinės paralelės

A. Barry pastebėjo, kad tarp airių ir lietuvių yra išties nemažai panašumų. Atgavę nepriklausomybę, mes ilgą laiką bandėme pasauliui atskleisti savo identitetą ir išlįsti iš didžiųjų kaimynių šešėlio. Lygiai taip pat ir airiai ne vieną šimtmetį buvo užgožti Didžiosios Britanijos. Vis dėlto po "Brexit" daug kas pasikeitė.

"Didžioji Britanija pareiškė tvirtą norą išstoti iš ES, o Airija nė negalvoja pasitraukti. Dabar aš jaučiuosi kur kas artimesnė savo europiečiams broliams ir seserims. Bus įdomu pažiūrėti, kaip viskas keisis ateityje – galbūt anglų kalba nebedominuos ES?" – svarsto menininkė.

Ji atkreipė dėmesį, kad po "Brexit" ėmė kilti siena tarp Airijos ir Šiaurės Airijos, kuri priklauso Didžiajai Britanijai. Tai sukėlė nemažai įtampos abejose barikadų pusėse.

"Neįmanoma būti Airijos menininku ir nekalbėti apie "Brexit". Jis mus visus palietė ir sukėlė nerimą. Tikimės, kad šis įvykis nepaskatins didelių konfliktų. Žinau, kad dalis žmonių Šiaurės Airijoje nori ir toliau priklausyti ES. Tad gali būti ir taip, kad per savo gyvenimą dar išvysiu susivienijusią Airiją", – samprotavo menininkė.

Ji nerimavo, kad ši įtampa gali įplieksti ir kažką panašaus į konfliktą, purčiusį Šiaurės Airiją prieš kelis dešimtmečius ir nusinešusį daugybę gyvybių. "Manau, kad lietuviai šią situaciją gali puikiai suprasti – juk jūs patyrėte daugybę okupacijų ir karų. Iš tikrųjų prisijungimas prie ES yra geriausias Airijai nutikęs dalykas. Moterys pagaliau įgavo daugiau teisių, kūno autonomiją, 1996 m. sulaukėme ir teisės išsiskirti, šalyje padaugėjo progreso. Vis dėlto Airijos Konstitucija iki šiol teigia, kad moters vieta yra namuose. Tad aš šiuo metu negalėčiau būti Kaune, jei Airija 1973 m. nebūtų pasukusi europietišku keliu", – savo šalies integracijos pranašumus vardijo A. Barry.

Vis dėlto, pasak pašnekovės, Airijoje katalikų bažnyčios įtaka vis dar labai stipri. Tad nors itin griežtas abortų draudimas neseniai buvo pakeistas, ligonines ir toliau valdo Bažnyčia. O Airijos valdžia nuolat sulaukia nuobaudų iš ES dėl žmogaus teisių pažeidimų.

"Dar turime nueiti nemažai kelio, tačiau puoselėju dideles viltis. Per savo gyvenimą jau mačiau daugybę pokyčių, o dabar ateina naujoji karta, kuri mūsų šalį traukia į viršų. Šiuolaikiniai jaunuoliai yra kur kas labiau išsilavinę, kritiško mąstymo ir politiškai aktyvūs. Tad tikiu, kad viskas bus gerai – sako ji. – Airijos valdžia įstatymais neretai mus verčia pasijausti, tarsi būtume svetimi savo namuose. Todėl kūryboje dažnai naudoju "kito" terminą. Kitaip sakant, stengiuosi papasakoti istorijas žmonių, kurie buvo nutildyti, palikti už bendro diskurso ribų, priversti pasijausti menkesniais piliečiais. Tokius jausmus okupacijų metu išgyveno nemažai lietuvių."

Menininkei įdomiausia tai, kad dabar auga nauja Airijos lietuvių karta. "Užsiimu ne tik kūryba, bet ir dėstau universitete. Vienais metais paskaitoje turėjau net vienuolika pirmosios ir antrosios kartos Airijos lietuvių studentų. Su jais mielai tobulinau savo lietuvių kalbą", – šypsosi ji.

Šaltas dušas

Lietuvos Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas ir paskelbtas Vilniuje, tačiau istorinės pervartos lėmė, kad besikuriančios valstybės institucijos pačioje 1919 m. sausio pradžioje persikėlė į Kauną, kuris dviem dešimimečiams tapo laikinąja sostine. Kaune veikė pagrindinės valstybės institucijos ir, žinoma, Lietuvos užsienio reikalų ministerija, mezgusi ryšius su užsienio valstybėmis, kurios pamažu pradėjo siųsti į Kauną savo misijas, steigti konsulatus ir pasiuntinybes.

Tarp mūsų kalbant, diplomatiniame pasaulyje niekas netiki, kad Lietuva ilgai išsilaikys, artimiausiu laiku grius ši jauna valstybė kaip kortų namelis.

Neseniai Istorinės Prezidentūros teatralizuotame renginyje aktorius Rokas Bertulis, įsijautęs į 1926–1928 m. JAV konsulu Kaune dirbusio R.W.Heingartnerio vaidmenį, nuo pat savo monologo pradžios perliejo renginio žiūrovus šaltu dušu, pavadinęs 1926-ųjų Kauną šiknos skyle. Tačiau po poros metų tas pats konsulas graudenosi palikdamas Lietuvos laikinąją sostinę. Kodėl? Visa tai išryškės netikėtame aktoriaus, įkūnijusio konsulą, monologe, kurį išmaniai pagal paties R.W.Heingartnerio dienoraščius (juos spaudai parengė Alfredas Erichas Sennas) "Lithuania in the 1920s: A Diplomat's Diary" parengė Istorinės Prezidentūros Kaune vadovė istorikė Renata Mikalajūnaitė. Priminsime, kad JAV konsulas Kaune pradėjo dirbti 1926 m. rugpjūtį, kai dar prezidentavo Kazys Grinius. Tad kaipgi tada ir vėliau atrodė Lietuvos laikinoji sostinė, prezidentūra ir jos šeimininkai anuomečio JAV konsulo akimis?

Konsulo pranašystės

R.Mikalajūnaitės parengtas tekstas veikė jo klausytojus šalto ir karšto dušo principu, tai sudarė galimybę monologo klausytojams blaiviau, neidealizuojant praeities, pažvelgti į ankstyvąjį tarpukarį, Kauno virsmą laikinąja sostine, jos vadovus.

Sulig pirmaisiais R.W.Heingartnerio prisiminimais apie 1926 m. Kauną, iškyla didelės buitinės problemos, su kuriomis susiduria užsienio valstybių atstovai. "Žinot, tarp mūsų, diplomatų, kalbant, yra trys visiškos šiknos skylės: Angora, Tirana ir Kaunas. Tai va, man teko viena iš tų skylių. Įsivaizduojat – iš Vienos į Kauną! Iš Europos kultūros sostinės tiesiu taikymu į laikinos valstybės laikiną sostinę. Tarp mūsų kalbant, diplomatiniame pasaulyje niekas netiki, kad Lietuva ilgai išsilaikys, artimiausiu laiku grius ši jauna valstybė kaip kortų namelis", – pranašavo į konsulo vaidmenį įsijautęs R.Bertulis.

Diplomatinio korpuso Kaune Naujųjų metų sutikimas. XX a. ketvirtasis  dešimtmetis. M.Smečechausko nuotr.

R.W.Heingartneris dirbti į Kauną atvyko 1926 m. rudens pradžioje, žmoną ir dukrą palikęs Vienoje, nes nerizikavo jų vežtis į nežinią. "Ir gerai padariau, – pripažįsta knygoje konsulas. – Oras bjaurus, lyja, tamsu, visur purvina, žmonės ir gatvės nešvarios, miestas nykus, butas Gedimino gatvėje nejaukus ir šaltas, vanduo iš čiaupo negeriamas. Net dantų neįmanoma juo valyti."

Apie Kauno žydus

Pasak konsulo, kauniečiai europiečiai atrodo tik išorėje, o iš tiesų – slavai ir azijiečiai. Jam teko girdėti, kad latviai ir estai yra labiau išlaikę savo nacionalinę tapatybę, o lietuviai perėmė slaviškus papročius.

R.W.Heingartnerį labai nustebino susidūrimas Kaune su nuskurusiais, viskam abejingais žydų tautybės žmonėmis, kuriems negalioja taisyklė "laikas – pinigai". "Konsulatas nusamdė žydą darbininką smulkiems mūsų buto remonto darbams, tai jis kas antrą dieną nedirba, nes, matai, turi švęsti kažkokias religines šventes. Mieste parduotuvės irgi dažnai uždarytos, nes dauguma jų priklauso žydams. Vien šį mėnesį buvo septyniolika nedarbo dienų – sekmadienių ir žydiškų religinių švenčių", – konstatavo konsulas savo prisiminimuose.

Laikinosios sostinės nešvara

Tačiau labiausiai jį vargino visur tvyranti nešvara. "Dėl mano jautrios būklės – turiu chronišką sinusitą – teko jau pirmosiomis darbo dienomis apsilankyti pas gydytoją. Tai, ką aš ten išvydau, pašiurpino: baisi nešvara priimamajame, tokie pat nešvarūs ir instrumentai. Apsisukau ir išėjau. Teko griebtis kokaino. Bet ir tas tik trumpam palengvindavo kvėpavimą. Tada pradėjau reguliariai važinėti į Kionigsbergą, pas tenykštį vokiečių gydytoją – bent jau galėjau būti ramus, kad neužkrės mane kokia nešvaros liga.

Vietinės damos nesimpatiškos – nei figūros, nei drabužių, nors pastaruosius kai kurios ponios akivaizdžiai atsisiuntusios iš Paryžiaus.

O pas kirpėją Kaune einu su savo žirklėmis ir skutimosi peiliuku. Panašu, kad tokiose įstaigose dar negirdėję apie įrankių dezinfekciją. Tiesa, už plaukų kirpimą ima nemažai – 3 litus, o tai yra Niujorko kaina, t. y. 40 amerikietiškų centų! O kai turguje pamačiau, kaip ikrų pardavėjas aplaižo peilį – apetitas dingo visai dienai! Dar daug laiko praeis, kol Lietuva susilygins savo kultūra su kitomis Europos šalimis."

Vizitas prezidentūroje

1926 m. spalio 15-ąją JAV konsulas su kolega buvo pakviesti į prezidentūros rūmus arbatos. Savo prisiminimuose R.W.Heingartneris rašo, kad prezidentūra įsikūrusi gražiuose buvusios Kauno gubernatūros rūmuose. Prie jų durų konsulą su kolega pasitiko sargyba su vokiškais plieniniais šalmais ir prie šautuvų pritvirtintais durtuvais, tačiau viduje jokių sutikimo ceremonijų nebuvo.

"Mus pasitiko tarnas, kuris paėmė mūsų apsiaustus ir skrybėles. Užlipę į antrą aukštą, perėjome per didelę salę, kuri, matyt, skirta ceremonijoms ir priėmimams. Šalia esančiame mažesniame kambaryje mums patiekė arbatą. Tame kambaryje veikė radijas. Kai išgėrėme arbatą, į kambarį įžengė prezidentas Kazys Grinius. Jis prisėdo šalia ir tada kokį pusvalandį šnekučiavomės apie mano aplankytą Pažaislį, Vienos architektūrą ir politinę situaciją Austrijoje. Prezidentas atrodė pavargęs ir liūdnas. Vėliau kolega man paaiškino, kad Rusijoje revoliucijos metu buvo nužudyta jo žmona ir dukra, prezidentas taip ir neatsigavo po tos skaudžios netekties. Su K.Griniumi kalbėjomės vokiškai. Beje, beveik visi šioje šalyje kalba vokiškai. Tikriausiai tai Didžiojo karo palikimas", – kalbėjo į konsulo vaidmenį įsijautęs R.Bertulis.

Diplomatų vakarėliai

Anot konsulo, lietuvių rengiamuose vakarėliuose visuomet daug svečių ir mažai maisto bei gėrimų. Beje, bet kuriame priėmime stalas su ikrais yra pirmiausia apgulamas ir nušluojamas. Politikai visur panašūs – parlamente ir spaudoje pjaunasi, o prie ikrų ir išgertuvių paskelbia paliaubas.

"Aš visgi dažniausiai vaikštau į diplomatinio korpuso rengiamus vakarėlius – ten visada sočiai ikrų ir gėrimų. Ambasadų populiarumas priklauso nuo to, kiek šampano įpilama per priėmimus. Čekoslovakai čia nepralenkiami – putojantis vynas liejasi laisvai! Kartais jau ir mano organizmas bei skrandis neatlaiko tokio krūvio ir tempo. Laukiu nesulaukiu kol manoji Lily atvažiuos iš Vienos – nebus tie vakarėliai tokie nykūs. Vietinės damos nesimpatiškos – nei figūros, nei drabužių, nors pastaruosius kai kurios ponios akivaizdžiai atsisiuntusios iš Paryžiaus", – pastebi konsulas.

Laisvalaikis: Makso Boršteino vadovaujama kapela restorane "Versalis". Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr. Autorius – Karolis Baulas. XX a. ketvirtasis dešimtmetis.

R.W.Heingartneris atkreipė dėmesį ir į prastus Kauno restoranų valgius – visi prasmirdę svogūnais! O žiemą daržovių reikia su žiburiu ieškoti. "Ir kaip čia žmonės išlieka sveiki?! Vienas obuolys kainuoja 10 JAV centų!" – stebėjosi konsulas.

Konsulas apie pučą

1926 m. gruodžio 17-ąją R.W.Heingartneris apsirengė rytiniu kostiumu, nes turėjo vykti į prezidento K.Griniaus 60-mečiui skirtą priėmimą prezidentūroje. Tačiau konsulato raštinėje konsulas buvo apstulbintas – jam buvo pranešta apie karinį perversmą Kaune: Seimas paleistas, ministrų kabinetas ir prezidentas areštuoti. Pro konsulato langą konsulas pastebėjo žygiuojantį kareivių būrį su apnuogintais durtuvais ir rankinėmis granatomis prie diržo.

"Skubiai liepiau nuleisti vėliavą, kurią buvome iškėlę prie konsulato prezidento garbei. Aišku, prieš tai pasižiūrėjau, kaip elgiasi kaimynai – Vokietijos pasiuntinybė. Ten vėliava buvo nuleista. Netrukus Kaune buvo paskelbta karinė padėtis, nuo 11 valandos vakaro iki 5 ryto įvesta komendanto valanda – tai tikras peilis diplomatiniam korpusui, kuriam vakarėliai buvo vienintelis būdas išsklaidyti monotoniją", – neslėpė savo nusivylimo konsulas.

Jo nuomone, pučas vyko gan civilizuotai ir tvarkingai, mieste buvo ramu – Lietuva, konsulo nuomone, susitvarkė su komunistais gan sėkmingai, nes jie siautė visoje Europoje.

Geras pasirinkimas

R.W.Heingartnerio nuomone, A.Smetona kaip šalies prezidentas – gan geras pasirinkimas. "Teko su juo bendrauti dar tada, kai jis buvo Lietuvos universiteto profesorius. Šiuo posūkiu vyro karjeroje ponia Sofija Smetonienė nebuvo labai sužavėta. Beje, jai labai patiko mano žmonos Lily, atvykusios į Kauną, draugija. S.Smetonienė ėmė dažnai kviesti Lily arbatos. Kartą jai net prisipažino, kad jos vyras, bijodamas bombų, dirba prezidentūros antrojo aukšto mažame kabinete.

Pirmą kartą į operos spektaklį ėjau labai skeptiškai nusiteikęs – ką gali pasiūlyti mažo miestelio teatras Vienos teatro išlepintam žiūrovui?

Tiesą sakant, aš ir pats pastebėjau, kad prezidentas nesijaučia gerai. Net per naujametį diplomatinio korpuso priėmimą prezidento rūmuose buvo matyti, kad prezidentas pavargęs, o jo visa povyza bylojo apie tai, kad jis yra kilusios situacijos įkaitas, o naujojo kabineto nariai nė iš tolo nepriminė valstybės vyrų. Tik atėjus Velykoms, kai antrąją jų dieną konsulas buvo pakviestas į prezidentūrą arbatos, rado A.Smetoną atsipalaidavusį, gero ūpo ir gerai apsirengusį. Nors buvo žinoma, kad prezidentas dažnai jodinėja, tačiau turėjo įprotį daug rūkyti. Po priėmimo konsulą su žmona namo parvežė prezidento automobilis.

S.Smetonienės favoritė

Savo prisiminimuose konsulas pažymi, kad jo žmona Lily – mėgstamiausia S.Smetonienės užsienietė Kaune. Tai Lily pasakė pati prezidentienė po eilinės jų bridžo partijos. Tad Lily daug laiko praleisdavo S.Smetonienės draugijoje, o ir pati prezidentienė užsukdavo į svečius pas konsulą. Tai iš pradžių labai nepatiko Protokolo skyriui – pirmoji šalies dama, rodydama išskirtini dėmesį vienai diplomatinio korpuso atstovei, pažeidžia prezidento bendravimo su diplomatiniu korpusu protokolą ir gali įžeisti kitų šalių diplomatus.

"Vis dėlto S.Smetonienė nepasidavė – išsireikalavo teisę lankytis ten, kur jai patinka. Kartą ji labai įsiutino Protokolo skyrių vietoj planuoto priėmimo Sovietų Sąjungos ambasadoje pasirinkusi arbatėlę pas mus!" – prisiminė konsulas, kurį įkūnijo aktorius R.Bertulis.

Lily vis dažniau viešėdavo pas kortuoti mėgusią S.Smetonienę. Dažnai iš prezidentienės salono sklisdavo toks skambus juokas, kad prezidentas neapsikentęs nusileisdavo iš savo kabineto ir prisijungdavo prie šios linksmos kompanijos. Konsulo nuomone, centrinė prezidento šeimos figūra buvo S.Smetonienė, nes šalies prezidentas buvo per švelnus eiti tokias pareigas. O ir pati prezidentienė po kelių benediktino taurelių savo vyrą kartais vadindavo svajotoju.

Pagarbiai: taip atrodė užsienio pasiuntinio sutikimas prie prezidentūros. XX a. trečias dešimtmetis.

"Mums su Lile buvo smagu jausti, kad esame viena populiariausių porų diplomatinio korpuso ir vietinės valdžios viršūnėlėse. Net ir diktatorius Voldemaras kelis kartus yra įžūliai reiškęs savo susižavėjimą Lily", – pasakojo konsulas.

Pakeitė nuomonę

Kaunas pamažu ėmė patikti JAV konsulo, puikiai įsirengusio namus iš Vienos atsigabentais baldais, šeimai. Pora vis dažniau eidavo pasivaikščioti į Laisvės alėją, kurioje jau ir namų fasadai gražėjo, ir parduotuvių vitrinos turtėjo. Pasak konsulo, net ir baisi, nesibaigianti lietuviška žiema įgijo romantiškų spalvų – eidavo į Žiemos uostą pasižiūrėti lede įkalintų laivelių. O pavasarį stebėdavo Nemuno vandenis, besiveržiančius pro juos kausčiusį ledą. "Kaunas tada atrodydavo kaip butelis šampano ledo kibire, – vaizdingai rašė R.W.Heingartneris. – Esant reikalui, upei į pagalbą ateidavo ir žmonės – krante visada būdavo paruoštų priemonių ledų sangrūdoms sprogdinti."

Pasak konsulo, šeimai pradėjus bendrauti su vietos menininkais, jie amerikiečiui pasirodė tikri europiečiai, daug labiau nei politikai, nusipelnę nepriklausomybės. Nustebino diplomatą ir Kauno teatras.

"Pirmą kartą į operos spektaklį ėjau labai skeptiškai nusiteikęs – ką gali pasiūlyti mažo miestelio teatras Vienos teatro išlepintam žiūrovui? Juk operai reikia puikaus orkestro ir geriausių balsų! Nieko gero nesitikėjau, bet vos tik užgrojo orkestras ir pasigirdo Minjon (Mignon) arija iš to paties pavadinimo operos, pamiršau viską pasaulyje – buvo taip pat tobula kaip ir Vienoje. Tad teatre pradėjome lankytis dažniau, klausėmės tiesioginių operų transliacijų per radiją. "Toska", "Žydė", naujametė "Traviata", "Aida", "Rigoletas", "Romeo ir Džuljeta" praskaidrindavo mūsų vakarus aukščiausio lygio atlikimu.

Išvažiuodami verkė

Lietuviškos žiemos diplomatui kėlė šiurpą, o vasaromis jis žavėjosi. "Ši šalis vasarą nuostabi – su javų laukais ir pačia žaliausia žole. Nėra gražesnės šalies kaip Lietuva vasara. Pasimiršta visi nepatogumai, akys puotauja tokiu grožiu, o Lily dar bando jį pagauti teptuku ir akvarele. O kaip gera prie namo turėti sodą, sėdėti medžių paunksnėje, tingiai stebėti, kaip mūsų mažoji Gladis stato smėlio pilis. Pasisodinome sode ir daržovių, tiesa, piktžolės auga trigubai greičiau, bet man po kelių valandų darbo ofise, išdavinėjant vizas ir dokumentus, ravėti daržą buvo savotiška atgaiva.

Atvažiuodami mes bijojome nepatogaus gyvenimo, bijojome, kad būsime čia nelaimingi. Bet metai praėjo nepastebimai – jie buvo vieni laimingiausių mūsų metų. Nepaisant visų trūkumų, verkėme, kai reikėjo išvažiuoti. Verkėme ir po dvylikos metų, kai sužinojome, kad nepriklausomos Lietuvos nebeliko", – perteikė R.W.Heingartnerio žodžius jį vaidinęs aktorius R.Bertulis.

Belieka pridurti – pradėjęs augti Kaunas darėsi vis patrauklesne diplomatų rezidavimo vieta, o XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jau nesiskyrė nuo kitų Europos sostinių.

Nerami kūrėjo siela ir fantazijos žaismas atsispindi jo sukurtų pastatų įvairovėje: nuo išradingo istorizmo stiliaus iki grynojo modernizmo. Mėgdavo jis lengvai suapvalintus kampus, rizalitus – išsikišusius bokštelius – besisukančiomis traukomis papuoštus atikus.

Štai, rodos, be saiko ir be tikslo išpuoštas didžiulis Banko tarnautojų namas, iškilęs 1926 m. anuomet kaimiškoje V.Putvinskio gatvėje, – tikra atgaiva akims. Retos Kaune neogotikinės buvusios Rusų gimnazijos formos, ypač kampinių kiemo rizalitų kuorai, primenantys tikrą viduramžių pilį, ar smailiaarkis Damijonaičių namo portalas, kuriuo neseniai galima buvo grožėtis pro Vytauto Didžiojo universiteto auditorijų langus.

Daugelis A.Gordevičiaus statytų ar rekonstruotų pastatų itin dekoratyvūs, ypač jis mėgo puošti namus skulptūriniu dekoru. Daugelis kasdien praeina pro Kooperacijos rūmus Laisvės alėjos ir Vasario 16-osios gatvės kampe: girliandą laikančios žaismingos figūrėlės jo portale atsirado 1923 m. Aukštai iškėlus galvas galima mėginti suvokti intriguojančią kompoziciją ant 1930 m. statyto Narušių namo Karo Ligoninės gatvės pradžioje.

O štai Leono XVIII fondo 1927 m. pastatyto namo K.Donelaičio gatvėje (to, kuriame šiandien įsikūrė įmonė "Kauno spauda") portalą norėta papuošti nedideliais iš granito iškaltais liūtukais; nepavyko, tikriausiai, todėl, kad jie būtų užėmę pusę šaligatvio. Didžiulė dekoratyvinė vaza (su dangčiu) pūpso šalia Rinkevičių namo Lydos gatvelėje priešais Viešosios bibliotekos Retųjų spaudinių skyrių.

Tikrojo art deco pavyzdžiai – Juozo Zikaro bareljefais papuošti Valstybės draudimo įstaigos rūmai A.Mickevičiaus gatvėje (šiandien – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) ar to paties Rinkevičių namo portalo anga, išraižyta rombais ir zigzagais virtusiomis lietuviškomis tulpelėmis.

– Pirmoje jūsų prieš porą metų parengtoje parodoje vyravo pasaulinės šlovės sulaukusios 30 fotografijų, kurios buvo spausdinamos "Stern", "Le Figaro", "National Geographic", "Time" ir kituose garsiuose pasaulio leidiniuose. Ką tos fotografijos pasakojo?

– Prieš porą metų vasarą čia, Liepų parke, padedant artimiesiems įkurdinau intriguojančią sutuoktinių iš JAV (Kalifornija) – fotoreporterio Peterio Menzelio ir žurnalistės Faith D‘Aluisio fotografijų parodą "Alkana planeta: ką valgo pasaulis?" Sutuoktiniai apkeliavo pasaulį, domėdamiesi, kokį ir kiek kainuojantį maistą skirtingose šalyse šeimos suvalgo per savaitę. Ši fotokronika kvietė atidžiai pažvelgti į 30-ies paprastų šeimų valgytus produktus 24 pasaulio šalyse. Nuotraukų autoriai kvietė susimąstyti, kokią įtaką mitybai skirtingose šalyse daro skurdas, globalizacija ir kariniai konfliktai. Mačiusieji parodą teigė pastebėję, kad kuo daugiau žmonės gali sau leisti nusipirkti maisto, tuo dažniau, deja, jie renkasi abejotinos kokybės produktus.

– Vadinasi, toji paroda buvo ne tik įdomi, bet ir naudinga, privertusi ne vieną ją mačiusįjį susimąstyti?

– Manau, kad būtent taip ir buvo. Gaila vieno – per mažai reklamavome tą parodą. Gal todėl ir ją mačiusiųjų buvo ne tiek, kiek norėjosi. Tačiau tai neatvėsino mano noro parengti dar kelias parodas. Šios, trečiosios, fotografijų parodos pavadinimas "(Ne)atrasta sostinė" ir eksponuojama Liepų parke.

– Kodėl toks parodos pavadinimas? Iš kur gavote tas unikalias 33 nuotraukas?

– Šie metai Kaunui, laikinajai sostinei, – jubiliejiniai. Juk laikinąja sostine Kaunas tapo prieš 100 metų, 1919 m. sausio 2-ąją, kai čionai iš Vilniaus persikėlė laikinoji Vyriausybė. Tiesa, Kauno kaip laikinosios sostinės statusas neįtvirtintas jokiu oficialiu dokumentu. Oficialiai buvo kalbama tik apie laikiną ministerijų, Vyriausybės perkėlimą iš Vilniaus į Kauną. Tas "laikinai" truko kelis dešimtmečius. Kaip tuo laikotarpiu augo ir gražėjo Kaunas, koks jame virė gyvenimas, kokios nelaimės jį ištiko – apie visa tai pasakoja fotografijos iš KTU emerito Antano Burkaus gausi nuotraukų kolekcija. Manau, kad jaunesnio amžiaus žmonės, o ypač kauniečiai, fotografijose pamatys vaizdus, pastatus, Kaune virusį gyvenimą, kurio jie net neįsivaizdavo. Norėčiau, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių. Juolab kad Kačerginėje dabar lankosi nemažai dviratininkų iš Kauno, tarpukario vaizdai juos turėtų sudominti. Paroda veiks ir žiemą.

– Kalbinti Liepų alėjos lankytojai gyrė ne tik šį jūsų sumanymą, bet ir minėjo dar šį pavasarį čia veikusią jūsų surengtą nuoširdžią fotografijų parodą "Žaislų istorijos". Apie ką ta paroda pasakojo, kokias problemas viešino?

– Tai italų fotografo Gabrielio Galimberti, apkeliavusio didelę dalį pasaulio, nuotraukų paroda. Jomis jis siekė parodyti, kaip vaikiški žaislai gali atspindėti ekonominę ir socialinę atskirtį, realybę jo apkeliautose šalyse. Ta paroda, mano supratimu, buvo labai jaudinanti, nes visiems suprantama jautria kalba kalbėjo apie žaislus ir vaikystę – tai daugeliui parodos lankytojų sukėlė daugybę prisiminimų, o jautresni ilgiau stoviniavo prie vienos ar kitos nuotraukos, matyt, palietusios slaptą vaikystės stygą ar privertusios susimąstyti apie šiandienos skaudulius, atspindėtus per žaislus.

1932 m.: Lietuvos jachtklubas įsikūrė kairiajame Nemuno krante, prie Vytauto Didžiojo tilto, plaukiojančiame pastate, vadintame brandvachta. Vėliau šis plaukiojantis pastatas buvo pavadintas "Perkūno" jachtklubu, kuris po 1936 m. olimpinių žaidynių įsigijo dvi olimpinės klasės joles – pirmąsias sportines burvaltes Kaune. (J. Skrinsko nuotr.)

1930 m.: Amerikos lietuvių prekybos akcinė bendrovė "Amlitas" Kęstučio gatvėje. Ši bendrovė, veikusi Lietuvoje 1919–1938 m., prekiavo automobiliais, traktoriais, organizavo viešąjį transportą, įsteigė "Fordson" traktorių, "Ford" automobilių gamintojų atstovybes, pardavinėjo minėtas transporto priemones ir dviračius. Per metus parduodavo 120–360 vnt. automobilių ir traktorių. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje iš "Amlito" Kaunui buvo nupirkta 20 miesto autobusų. (J. Skrinsko nuotr.)

1935 m.: nuo 1856 m. veikusi Senamiesčio turgavietė – "Žuvų rinka". Pavadinimas klaidina, nes žuvimi prekiauta tik viename iš skyrių, o pagrindinės prekės buvo buitinės – malkos, pašarai, įvairūs daiktai ir maisto produktai. Ši vieta buvo išskirtinė tuo, kad vasaros naktimis čia vykdavo urmininkų turgus. Nuo 12 val. nakties į turgų pradėdavo plūsti daržovėmis prekiaujantys žmonės, o po poros valandų prasidėdavo prekyba – čia pirkdavo tie, kurie vėliau šias gėrybes perpardavinėdavo. (P. Pakulnio nuotr.)

1925 m.: žuvusių už Lietuvos laisvę karių pagerbimo ceremonija Karo muziejuje Kaune. Karo invalidų orkestras žygiuoja "Žuvusiems už Lietuvos laisvę" paminklo link. Nuo 1922 m. prie šio paminklo karo invalidai atlikdavo kasdienę valstybinės vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremoniją. Nuotraukoje orkestras išžygiuoja iš buvusios carinės Rusijos kariuomenės 3-iojo Dono pėstininkų pulko cerkvės, rekonstruotos į muziejų. Dabartiniais laikais ši iškilminga ceremonija atkurta, tačiau atliekama tik ypatingų švenčių progomis. (P. Pakulnio nuotr.)

Konkė: arklinis tramvajus maršrutu "Rotušės aikštė – Geležinkelio stotis" kursavo nuo 1892 m. iki ją 1929 m. nuvertė protestavę studentai. Tuomet pradėjo kursuoti autobusai. (P. Pakulnio nuotr.)

1935 m.: vieno svarbiausių Lietuvoje Lietuvos komercijos banko pastatas Laisvės al. ir Maironio g. sankirtoje. Čia veikė ir vokiškų knygų knygynas, įvairios parduotuvės. Dabartiniu metu šis pastatas pagal architekto V.Juozaičio projektą meistriškai "paaugintas" iki keturių aukštų. Nuotraukos centre – pagrindinio Kauno m. maršruto "Rotušė – Panemunė" autobusas. (P. Pakulnio nuotr.)

1924 m.: Savanorių prospekto įkalnės vaizdas, žiūrint nuo Laisvės alėjos. Centre – lietaus vandens surinkimo griovys. (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

1936 m.: pavasario potvynio vaizdas Kaune, Maironio gatvėje, žiūrint į Nemuno pusę. Dešinėje – Amerikos lietuvių automobilių prekybos akcinės bendrovės "Amlitas" pastatas po rekonstrukcijos, t.y., užstačius antrąjį aukštą. Potvynio dienomis tiek Maironio, tiek Kęstučio, tiek kitomis gretimomis Kauno gatvėmis buvo susisiekiama valtimis. (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

1935 m.: modernūs Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos ir chemijos fakulteto rūmai, suprojektuoti architekto prof. M.Songailos, pastatyti 1932 m. Rūmai neišliko, nes Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenė juose buvo įkūrusi karo ligoninę, o atsitraukdama 1944 m. rūmus susprogdino, kad čia buvusiomis moderniausiomis laboratorijomis nesinaudotų jų priešas. Taip netekome vieno gražiausių Kauno pastatų – mes statėme, o kitų šalių kariuomenės griovė. (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

Neišliko: vaizdas į Linksmakalnį nuo tuo metu buvusios garlaivių prieplaukos Nemune. Viršuje matyti 1944 m. vokiečių susprogdinti VDU Fizikos ir chemijos fakulteto rūmai. Šiuo puikiu vaizdu galėjo gėrėtis visi, plaukiantys Kačerginės link. Pirmame plane – krovininis laivas ir jachtklubas. (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

1935 m.: Kauno geležinkelio stotis iš Vytauto prospekto pusės. Geležinkelio stotis Antrojo pasaulinio karo metu buvo apgriauta, pokaryje – rekonstruota. Prospekto kairėje – viešbučiai, restoranas, cukrainė, parduotuvės. Kairėje – menkaverčiai pastatai. Jie sovietinės valdžios metais buvo nugriauti, o vietoje jų pastatytas kino teatras "Planeta". Dabar buvusiame kino teatre veikia turgus. (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

1936 m.: keleiviai Rotušės aikštės pradinėje autobuso maršruto "Rotušė – Panemunė" stotelėje. Šis maršrutas daugelį dešimtmečių buvo pats populiariausias. (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

1925 m.: nuotraukos centre šypsosi Kipras Petraukas (1885–1968) – visų laikų žymiausias Lietuvos operos dainininkas – tenoras, dainavęs Lietuvos teatre Kaune, Sankt Peterburgo Marijos teatre, Maskvos Didžiajame teatre, Milano "La Scaloje", Operos ir baleto teatre Vilniuje, gastroliavęs Barselonoje, Paryžiuje ir Romoje. Nuotraukoje jis drauge su žymiuoju režisieriumi, dramaturgu Borisu Dauguviečiu stebi Kaune dviračių lenktynes. (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

Griūtis: Vytauto Didžiojo tiltas per Nemuną buvo sovietų susprogdintas 1941 m. birželio 26 d., siekiant sutrukdyti artėjančiai vokiečių kariuomenei. Plieninių konstrukcijų arkinį 252 m ilgio tiltą buvo suprojektavusi ir pastačiusi danų inžinieriaus Knudo Hėjgordo kompanija. Tiltas buvo iškilmingai atidarytas 1930 m. sausio 11 d. Nuotraukos tolumoje, dešinėje, matyti VDU rūmai, kairėje – Aleksoto funikulierius. Šis tiltas tarnavo tik vienuolika metų. Pokaryje, 1948 m., vokiečių karo belaisviai pastatė dabartinį tiltą.  (A. Burkaus kolekcijos nuotr.)

Miestiečių evoliucija

"Stengėmės, kad ši Kauno miesto muziejaus paroda būtų netradicinė. Norėjome sudėti esminius Kauno įvaizdžius ir vaizdinius, pavyzdžiui, kad Kaunas yra žalias, verslus, modernistinis, lietuviškiausias miestas. Žvelgdami į tarpukario dvidešimtmetį stebėjome, kaip keičiasi pats miestas ir miestietis, kaip šiuo laikotarpiu formuojasi Kauno tapatybė. Tarpukaris atnešė ne vieną įvaizdį, kurį išlaikome iki šių dienų", – pasakoja Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vedėja I.Puidokienė.

Po Pirmojo pasaulinio karo, Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau – lenkams, Kaunas 1919 m. sausio mėnesį tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šiais įvykiais prasidėjęs dvidešimtmetis pakeitė Kauno veidą. "Išaugo verslas, pramonės įmonės, statėsi miestas. Atsirado labai didžiulis tempas, Kauno gatvėmis ir automobliai, ir autobusai pradėjo važinėti. Niekada nebuvo dokumento, kuriame būtų parašyta, kad Kaunas yra būtent laikinoji sostinė. Sostinės statusas davė labai daug, o koks būtų buvęs Kaunas, jei nebūtų tapęs laikinąja sostine, reikia gerai pasvarstyti", – susimąstyti siūlo I.Puidokienė.

"Iš žemų lūšnelių miesto Kaunas virto europietišku, tapo neatpažįstamas. 1919–1920 m. mieste buvo daug purvo, nebuvo kanalizacijos, tvyrojo nemalonus kvapas. Ilgainiui visa tai pasikeitė", – priduria ji.

Žvelgdami į tarpukario dvidešimtmetį stebėjome, kaip keičiasi pats miestas ir miestietis, kaip šiuo laikotarpiu formuojasi Kauno tapatybė.

Miestiečiai keitėsi kartu su miestu. 1919 m. Kaune beveik nebuvo kalbama lietuviškai, vyravo rusų, jidiš ar vokiečių kalbos, o ketvirtame dešimtmetyje viskas pasikeitė. "Periodinėje spaudoje tarpukariu ryškėjo tendencija, skatinusi atsisakyti svetimų kalbų. Žmonės patys suprato, kad jie turi kalbėti lietuviškai, kad gyvena laikinojoje sostinėje Kaune, kur gyvenimas be lietuvių kalbos – tiesiog neįmanomas. Viešumoje greitai pradėta kalbėti lietuviškai, net ir pamaldos visose bažnyčiose įvestos lietuvių kalba. Nelengvas kelias per tą dvidešimtmetį nueitas – juk, prieš prasidedant tarpukariui, buvo sakoma, kad net parduotuvėje neatsiskaitysi, jei nemoki rusų kalbos", – pastebi istorikė.

Nors Kaunas buvo daugiakultūris, daugiatautis, jis buvo ir lietuviškiausias miestas Lietuvoje. "Galbūt ir dėl to, kad tarpukariu į Kauną atsikraustė daug gyventojų iš kaimų, mažesnių miestelių. Šie žmonės atsivežė stiprų lietuvybės jausmą", – sako I.Puidokienė.

Kiekvienas, apsilankęs Kauno rotušėje eksponuojamoje modernių vizualinių sprendimų parodoje, gali pasvarstyti, kokią įtaką laikinosios sostinės dvidešimtmetis padarė Kauno ir kauniečio tapatybei, lietuviškumo puoselėjimui. I.Puidokienė primena, kad ir sovietmečiu kauniečiai sugebėjo išlaikyti Kauno, kaip vieno iš lietuviškiausių miestų, statusą.

Studentų miestas

Dalis parodos skirta Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai paminėjimui. "Tai buvo didelė šventė Kaune, tačiau iš tikrųjų niekas neskubėjo persikelti į Vilnių: toliau buvo kuriami statybų planai, Vyriausybė neplanavo greitu laiku išsikelti. Todėl galime nemažai pasvarstyti apie laikinumą ir kiek tikrai Kaunas buvo laikinąja sostine. Miestas visiems tapo mielas, visi kartu jį sukūrė", – pasakoja I.Puidokienė.

"Reikėtų nepamiršti, kad 1939 m. buvo sudėtingas laikotarpis ir dėl geopolitinių aplinkybių, dėl kurių galbūt taip pat nebuvo skubama išsikelti į Vilnių", – priduria ji.

Kitas dalykas, be kurio neįsivaizduojamas tarpukario Kaunas, – 1922 m. įsteigtas Lietuvos universitetas. "Juk ir šiandien Kaunas yra studentų miestas – tai ypač pajuntame rudenį. Jeigu ne sostinės statusas, tikriausiai neturėtume universiteto. Jis užaugino svarbių asmenybių, kurios pakeitė Kauno įvaizdį: jie kūrė, statė pastatus, jie dirbo savivaldoje ir Vyriausybėje. Universitetas išugdė brandžių asmenybių, kurios ir išeivijoje  dirbo Lietuvos labui", – pasakoja I.Puidokienė.

Lyginant šias dienas su tarpukariu, anuomet studentai buvo aktyvesni, visuomeniškesni, aktyviai steigtos universitetinės organizacijos. "Tarpukariu Kauno universitetas turėjo daug žvaigždžių – Stasį Šalkauskį, Kazį Pakštą, Petrą Leoną, studentai su didžiausiu malonumu rinkosi į jų paskaitas. Studentai daugiausia rinkosi medicinos studijas, o Medicinos fakutete dėstė ir vienintelė moteris – Vanda Tumėnienė. Ji buvo labai gerbiama, jos paskaitos – labai mėgstamos", – pasakoja pašnekovė.

Verslumo tradicijos

Kaunas kaip verslus miestas žinomas nuo seno. Šančiai, Aleksotas, Petrašiūnai, Vilijampolė – visi šie šiuolaikinio Kauno rajonai subrendo būtent tarpukariu. "Metalas, tekstilė, elektra, maistas, papirosai, spauda, chemija... Belgai gamino elektrą, švedai – popierių ir degtukus. Tokios Lietuvos kapitalo kooperatinės ir akcinės organizacijos kaip "Maistas", "Pieno centras", "Lietūkis" buvo ne tik krašto ūkio plėtros variklis, bet ir priemonė kitataučių verslininkų pozicijoms susilpninti", – pasakoja I.Puidokienė.

1931 m. Kauno mieste veikė 3 527, o 1938 m. – net 4 626 prekybos įmonės. Taip pat fiksuotas spartus pramonės įmonių augimas – 1931 m. būta 832, o 1938 m. – jau net 3 087 įmonės.

Netruko išaugti aistringų krepšinio sirgalių armija, Kaunas įsitvirtino kaip Lietuvos krepšinio sostinė, o Sporto halė tapo daugelio istorinių pergalių liudininke.

"Dar vienas tarpukariu išryškėjęs reiškinys – verslininkų mecenatystė. Garsieji broliai Vailokaičiai dovanojo savo sklypus universiteto plėtrai – taip buvo įkurti Fizikos ir Chemijos fakultetai. Taip pat verslininkai rėmė jų statybą. Neretai ir bažnyčioms duodavo žemės, irgi rėmė jų statybą. Ir stipendijas studentams skirdavo, kad jie galėtų studijuoti universitete. Užauginome savo specialistus, kurie kūrė ne tik Kauną, bet ir Lietuvą", – primena I.Puidokienė.

Kaunas turėjo ne tik stambaus pramoninio, bet ir krepšinio miesto veidą. Nors ankstyvuoju tarpukariu jis dar nebuvo labai populiarus, tuomet vyravo futbolas, boksas, plaukimas. "Profesionalų krepšinį žaisti pradėjo būtent moterys, ir tik vėliau – vyrai. Kai 1937 m. tapome Europos čempionais, krepšinis ėmė populiarėti didžiuliu pagreičiu – ne tik Kauno, bet ir aplinkinių miestelių kiemuose vaikai žaisdavo krepšinį", – pasakoja parodos kuratorė.

Lietuvių krepšininkai čempionų titulą apgynė ir 1939 m. naujutėlėje, per pusmetį būtent šiai progai pastatytoje Kauno sporto halėje surengtame trečiajame Europos vyrų krepšinio čempionate. "Netruko išaugti aistringų krepšinio sirgalių armija, Kaunas įsitvirtino kaip Lietuvos krepšinio sostinė, o Sporto halė tapo daugelio istorinių pergalių liudininke", – priduria ji.

Žalias ir modernus

Kaunas buvo ir yra žalias miestas. "Carinės Rusijos laikais buvo populiari pramogų parkų idėja, Vakarų Europoje jau užleidžianti vietą kitoms pasilinksminimo vietų formoms. Taigi ir prie senosios Kauno gynybinės sienos buvo suplanuotas miesto sodas, kuriame iškilo Miesto teatro pastatas. Kauniečiai tarpukariu mėgo iškylauti, būti gamtoje, labai populiarūs buvo paplūdimiai Lampėdžiuose, prie Nemuno, Neries", – patraukliai Kauną spalvina istorikė.

Miestą supo ne tik žaluma, bet ir modernizmo architektūra. "Pasitinkant 2022-uosius, Kauno kaip Europos kultūros sostinės metus, nesiliauja diskusijos dėl caro užsakymu pastatytos bažnyčios. 1919 m. Kaunui tapus sostine, Soborą svarstyta net nugriauti", – pasakoja I.Puidokienė.

"Atsinaujinimo siekis buvo rimtas – naujojoje miesto architektūroje pradėta ieškoti savito stiliaus, kurį būtų galima derinti su modernizmu. Kaune ir šiandien randame art deco, bauhauzo, ekspresionizmo pėdsakų, detalių ir idėjų. Vis dėlto kaunietiško modernizmo visumą būtų galima vertinti kaip nuosaikų architektūrinį stilių. Visi modernūs pastatai iškilo būtent tarpukariu", – atkreipia dėmesį istorikė.

Mums, lietuviams, svarbiausias yra Nepriklausomos Lietuvos Respublikos dvidešimtmetis (1918–1940 m.), kai rūmuose rezidavo visi trys tarpukario Lietuvos prezidentai: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius. Būtent šiemet, balandžio 4-ąją, minėtas Lietuvos valstybės Prezidento institucijos įkūrimo šimtmetis, o šių metų rugsėjį bus 100 metų, kai rūmai tapo valstybės vadovo būstine. 1919–1940 m. pastatas buvo ir oficialių ceremonijų vieta, ir prezidento šeimos butas. Į rūmus atvykdavo aukšto rango svečiai, juose buvo rengiami priėmimai, kuriamos prezidentinio gyvenimo tradicijos. Čia taip pat buvo rengiami posėdžiai, priimami valstybės likimą lemiantys sprendimai. Rūmuose gyveno ir dirbo tarnautojai, prezidentų šeimos, augo jų vaikai, net vyko vestuvės. Apie Prezidento rūmų gyvenimą būtų galima papasakoti daugybę mažų pasakojimų, kurie kartu mums leidžia suprasti ypatingą ir didelę rūmų istoriją.

Lemtingos įkurtuvės

1919 m. rugsėjį į arti Kauno senamiesčio ir naujamiesčio sandūros esantį pastatą įsikėlė pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Dar XIX a. viduryje statyti rūmai istorijos tėkmėje buvę carinės Rusijos Kauno gubernatoriaus, Pirmojo pasaulinio karo metais – vokiečių kaizerinės valdžios būstine, tapo aukščiausio nepriklausomos Lietuvos pareigūno rezidencija. Be reprezentacinių ir darbo kambarių, rūmuose buvo įrengtas ir prezidento šeimos butas. XX a. 4 dešimtmetyje čia buvo prezidento ir jo žmonos miegamieji, tarnaitės, vaikų kambariai, prezidentienės salonas, valgomasis, prezidento dovanų muziejus, gailestingosios medicinos sesers kabinetas ir kiti kambariai.

Prie prezidento rūmų buvo iš trijų pastatų sujungtas fligelis. Jame įsikūrė prezidento kanceliarija, taip pat buvo įrengti butai kanceliarijos viršininkui, vairuotojams, sodininkui, šveicoriui, prezidentūroje tarnaujantiems karininkams, prezidento asmens adjutantui. Prezidentūros sklype stovėjo ir daugiau pagalbinių pastatų, taip pat buvo užveisti du sodai. Anot amžininkų: "Sode žvyruoti takai, įvairiausiomis gėlėmis apsodintos ežios ir gražiai gėlėmis išpuošti skritiniai. Prezidento rūmai baltuoja tarp žalumynų, tarytum, gulbė tvenkinyje, – virš rūmų plevėsuoja valstybinė vėliava – raudoname dugne – baltas Vytis."

Už rūmų buvo ir dar vienas mažesnis sodelis su šiltnamiu. Šis sodelis nuo gatvės (dabar – Šv.Gertrūdos g.) buvo atitvertas mūrine tvora, todėl praeivių nebuvo matomas. Amžininkų teigimu, šiltnamyje kartais mėgo darbuotis ir Prezidento žmona Sofija Smetonienė. Sklype už namo taip pat buvo įrengta sporto aikštelė, kurioje, greičiausiai, treniruodavosi ir prezidento A.Smetonos sūnus Julius – Lietuvos teniso rinktinės narys. Ten buvo ir pavėsinė poilsiui, augo vaismedžiai, bėgiojo šeimos šuo.

(Ne)matomi žmonės

Kad prezidentūros rūmai būtų gražūs ir tvarkingi, o svečiai maloniai priimti, rūpinosi prezidentūros darbuotojai. Darbuotojai buvo skiriami į dvi grupes: Prezidento kanceliarijos ir rūmų tarnautojus. Ilgainiui abi šios grupės buvo prilygintos valstybės tarnautojams ir jiems buvo suteiktos kategorijos, kurios nulemdavo atlyginimą.

Pavyzdžiui, 1926 m. sausį žemiausią, I kategoriją prezidentūroje turėjusi tarnaitė P.Germanaitė gavo 150 litų, o aukščiausią – XIII – turėjęs kanceliarijos viršininkas P.Bielskus – 1 100 litų darbo užmokestį. Darbuotojams tam tikrą laiką taip pat buvo mokami trimetis, vaikų ir švenčių priedai, o už darbo metu dėvimus reikalingus drabužius buvo apmokama iš prezidento kanceliarijos sąskaitos. Kai kuriems tarnautojams buvo suteiktas ir butas, tačiau 1922 m. ministrų kabineto nutarimu už jį iš atlyginimo buvo išskaičiuojama 10 proc., o vėliau ir šis išskaičiavimas panaikintas.

XX a. 4 dešimtmetyje prezidentūroje dirbo: kanceliarijos viršininkas, kanceliarijos ir ūkio vedėja, mašininkė-stenografė, buhalteris, raštvedys, šoferis, kvalifikuotas tarnas, šveicorius, kurjeris, du sargai, virėja, tarnaitė, prezidento asmens ir rūmų adjutantai, komendantas. Atrodo, kad gerai savo pareigas atlikęs personalas rūmuose liko dirbti ir pasikeitus jų šeimininkams.

Praėjus dešimtmečiui po A.Stulginskio prezidentavimo pabaigos, tuometėje A.Smetonos prezidentūroje vis dar darbavosi 6 iš 11 senųjų darbuotojų. Ypatingomis progomis, per iškilmingus priėmimus ar vaišes, šiems žmonėms padėti buvo samdomi patarnautojai ir virėjai iš aukščiausios klasės Kauno restoranų. Nudirbti įvairiems didesniems ūkiniams, aplinkos tvarkymo, puošybos darbams taip pat buvo kviečiami papildomi asmenys.

Lankytojo žvilgsniu

O kokie prezidentūros rūmai atrodydavo jų svečiams? Kokias istorijas apie viešnagę rūmuose jie pasakodavo? Ar lengva buvo patekti pas pirmąjį valstybės pilietį? Amžininkai savo atsiminimuose rašo: "Gatvėje prie sodo vartų stovi vienas policininkas sargybinis. Vartai dienos metu atidaryti, – geram orui esant policininkas sargybinis stovi ar vaikšto vartų angoje, lyjant budi sargybinėje. Einant prezidentūros sodan, policininkas mandagiai paklausia, kur einama." Pas prezidentą buvo galima patekti tik iš anksto susitarus, priėmimo valandomis. Jei interesantas nebuvo susitaręs, sargybinis nurodydavo laiką, kada galima ateiti.

Praėjus pro vieną apsaugos punktą prie sodo vartų, lankytojai sutikdavo dar vieną užkardą prie įėjimo į pastatą: "Rūmų duris saugo du kariai – garbės sargybiniai su plieno šalmais ant galvos, šautuvu rankoje; prezidentui įeinant į rūmus ar išeinant, sargybiniai pagerbia šautuvu. Priemenėje stovi aukšto ūgio, jau senyvas, nusvirusiais ūsais mandagus šveicorius. Laukiamajame – rūmų komendantas. Kitame kambaryje – prezidento adjutantas. Ir tik praėjęs pro tuos visus asmenis, patenki pagaliau pas patį Respublikos prezidentą. Iš pirmojo aukšto laukiamojo plačiais kilimu išklotais laiptais pakyli į antrąjį aukštą. Pereini minkštų baldų pristatytą priėmimų salę (...), patenki į nedidelį prieškambarį ir sustoji ties uždaromis durimis. (...) Tai nedidelis, kuklus kambarys, kurio viename gale prie lango stovi knygomis ir raštais apverstas stalas, o antrame – keli minkšti foteliai ir apvalus staliukas. Ponas prezidentas įeinant pasitinka." Toks buvo eilinio svečio kelias iki prezidento kabineto.

Oficialieji renginiai

Į prezidentūrą patekti buvo galima ir įvairiomis šventinėmis progomis ar specialių priėmimų metu. Tradiciniai tapo ką tik išrinkto prezidento pasveikinimo vizitai. Sveikintojams minučių tikslumu buvo paskirtas atvykimo ir viešnagės laikas. Tokie sveikinimo vizitai vykdavo ir pirmosiomis naujųjų metų dienomis, o vadovaujant prezidentui A.Smetonai sveikintojai pasirašydavo svečių knygoje ir per šalies vadovo varduves.

Dar viena proga, kai į prezidentūros rūmus atvykdavo gausus būrys svečių, buvo Vasario 16-osios šventė. Minint nepriklausomybės metines, rūmų kieme vykdavo ir gausios šventinės eitynės. Išėję į prezidentūros balkoną prezidentai susirinkusiems pasakydavo sveikinimo kalbą. Šį tradicija buvo populiari ne tik Vasario 16-osios, bet ir Gegužės 15-osios, o vėliau ir Rugsėjo 8-osios švenčių dienomis. Šiomis progomis pastatas buvo iliuminuojamas elektros lemputėmis, puošiamas žalumynų girliandomis ir patriotine simbolika.

Nutilus valstybinių renginių prezidentūroje šurmuliui, valstybės vadovas grįždavo pas savo šeimą. Prezidento rūmuose gyveno ne tik aukščiausi šalies pareigūnai, bet ir jų šeimos.

Prezidentams tekdavo ir dar viena pareiga – priimti į Lietuvą atvykusių diplomatinių pasiuntinių kredencialus (skiriamuosius raštus). Pasitinkant užsienio atstovą, prezidentas į jo rezidenciją pasiųsdavo savo automobilį, lydimą maždaug 16 Pirmojo Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos pulko husarų raitelių eskorto. Su delegacija atvykusį į prezidento rūmus pasiuntinį pasitikdavo išsirikiavusi garbės sargyba ir orkestras, sugrojęs svečio šalies ir Lietuvos Respublikos himnus. Prie durų svečius sutikdavo prezidentūros tarnautojai, o antrame aukšte, audiencijų salėje, laukdavo ir prezidentas. Įteikdamas kredencialus diplomatas su prezidentu apsikeisdavo sveikinimo kalbomis. Dažniausiai po pietų svečio garbei prezidentūroje buvo rengiama arbata arba pietūs.

Į prezidentūrą taip pat buvo kviečiami įvairaus rango Lietuvos ir užsienio pareigūnai, organizacijų atstovai, vykdavo ir Seimo narių, Vyriausybės ir prezidento pasitarimai, ministrų kabineto posėdžiai ir kt. Iš šių posėdžių protokolų galima suprasti, kad prezidentūroje vykusius posėdžius, kuriems prezidentas ir pirmininkavo, jis laikė svarbesniais, nei rengtus kitur. Čia taip pat buvo teikiami aukščiausi valstybės apdovanojimai.

Nuo varduvių iki vestuvių

Nutilus valstybinių renginių prezidentūroje šurmuliui, valstybės vadovas grįždavo pas savo šeimą. Prezidento rūmuose gyveno ne tik aukščiausi šalies pareigūnai, bet ir jų šeimos. Taigi rūmus savo namais laikė A.Smetona ir jo žmona Sofija, sūnus Julius, dukra Marija, A.Stulginskis su žmona Ona ir dukra Aldona bei Kazys Grinius. Šios šeimos čia švęsdavo religines šventes – Kalėdas, Velykas, taip pat ir asmenines. Pavyzdžiui, 1926 m. gruodžio 17 d. buvo ruošiamos didelės prezidento K.Griniaus 60-ojo jubiliejaus vaišės, kurias sugadino įvykdytas valstybės perversmas. Yra išlikę žinių, kad prezidento žmona S.Smetonienė taip pat kasmet sulaukdavo svečių per savo varduves. Dažniausiai tai buvo artimiausi giminės ir draugai. Ta proga buvo ruošiamos vaišės. Kaip rašė prezidento adjutantas Vaclovas Šliogeris: "Vaišės būdavo kuklios: kava, sumuštiniai, pyragaičiai ir šiek tiek gėrimų. Skambant fortepijonui jaunimas pašokdavo, o vyresnieji, sėdėdami prie staliukų, pasišnekučiuodavo. S.Smetonienė mokėdavo sukurti šiltą, draugiškai šeimynišką nuotaiką. Pobūvis trukdavo neilgai, dažniausiai iki 23 val."

Prezidentūroje rengtos ir kitos didelės šeimos šventės – vestuvės. Tai buvo prezidento aplinkos artimųjų jungtuvės. 1920 m. prezidento rūmuose buvo iškelta S.Smetonienės sesers Jadvygos Chodakauskaitės ir Juozo Tūbelio santuokos šventė, 1927 m. Smetonų dukros Marijos Smetonaitės ir Aloyzo Valiušio vestuvės. Nors į jas buvo kviesti tik patys artimiausi, tačiau vis tiek susidarė apie 75 svečiai. Grįžusius į prezidentūrą jaunavedžius pasitiko su šampano taurėmis. 1929 m. birželį rūmuose įvyko ir prezidento dukterėčios Elenos Smetonaitės bei Stasio Raštikio vestuvės. Štai ką apie jas prisiminė pats jaunavedys: "Iš bažnyčios jaunavedžiai Respublikos prezidento automobiliu buvo nuvežti pasigrožėti Mickevičiaus slėnio grožybėmis, o iš ten į prezidentūrą, kur Respublikos prezidentas ir ponia Z.Smetonienė buvo iškėlę mums gražią vestuvių puotą. Prie įėjimo į didžiąją prezidentūros salę buvome sutikti su šampano taurėmis, kurias, šampaną išgėrę, turėjome sudaužyti į grindis mudviejų būsimos laimės ženklui. (...) Buvome apdovanoti dovanomis."

Auros sunaikinimas

Prezidento rūmų istorija baigėsi kartu su 1940 m. prasidėjusia sovietine okupacija. Nors čia dar įsikėlė sovietų statytinis, ėjęs prezidento pareigas Justas Paleckis, tačiau nepriklausomos Lietuvos valstybės jau nebebuvo. Po Antrojo pasaulinio karo buvusioje prezidentūroje buvo įkurti Pionierių rūmai, o vėliau – Mokytojų namai. Tuo laikotarpiu šiame pastate įvyko daugybė pakeitimų: dar anksčiau išvežti baldai ir paveikslai, pirmame aukšte įrengta kino salė, pakeistas pastato išplanavimas.

1989 m. pastatas perduotas Vytauto Didžiojo karo muziejui, o 1998 m. pradėta jo restauracija, po kurios 2003 m. įvyko simbolinis prezidentūros atidarymas. Dabar Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra yra Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus filialas, kuriame veikia nuolatinė ekspozicija, rengiamos parodos, edukaciniai užsiėmimai, vykdoma mokslinė tiriamoji veika, o muziejininkai tiesia tiltus tarp akademinių istorikų ir visuomenės.

Vingiuota rūmų istorija verta knygos puslapių. Tad šiemet minint Lietuvos valstybės Prezidento institucijos šimtmetį, Istorinė LR Prezidentūra išleido šešių autorių (dr. Vilmos Akmenytės-Ruzgienės, dr. Ingridos Jakubavičienės, Renatos Mikalajūnaitės, Justinos Minelgaitės-Plentienės, Marijos Navickaitės ir Raimondos Rickevičienės) parengtą mokslinę monografiją "Prezidento rūmai Kaune". Joje pirmą kartą atliktame kompleksiniame, nuosekliame moksliniame tyrime apie pastato istoriją gausu ir įdomių žinių apie žmones ir įvykius, gyvenusius ir dirbusius rūmuose nuo pat jų pastatymo prieš 175 metus iki šių dienų. Tad knygoje atsiskleidžia intriguojančių ir mažiau žinomų detalių ne tik apie rūmų, bet ir Kauno, Lietuvos, o kartu ir pasaulio imperijų, nuo kurių priklausė ir Lietuvos likimas, istoriją.