– Kiek žinote atvejų, kai rusakalbiai Lietuvoje sulaukia užgauliojimų, patyčių dėl karo Ukrainoje?

– Lietuvoje gyvenantys rusakalbiai beveik visi yra Lietuvos piliečiai. Lietuvoje, skirtingai nuo Latvijos, niekada neiškilo pilietybės klausimų. Visos karo nelaimės apnuogino turbūt iki tol visuomenėje buvusias baimes. Padaugėjo nepasitikėjimo. Anksčiau mums atrodė, kad 15 proc. tautinių mažumų atstovų integravosi sėkmingai, jie visiškai identiški mums. Bet iš tiesų kiekviena tauta gyvena savo tapatybės tam tikruose rėmuose ir stereotipuose, taip pat ir rusakalbė bendruomenė. Rusakalbiai ir Lietuvos rusai yra skirtingos grupės. Rusų kalbą vartoja daug kitų tautų žmonių, tarp jų ir daug ukrainiečių. Karo pradžioje buvo didžiulis visuomenės šokas ir ieškojimas kaltų. Mes rusų kareivių, ačiū Dievui, nematome, todėl turbūt reikėjo nestabiliems asmenims išsakyti savo poziciją rusišką pavardę ar vardą turintiems asmenims. Visi girdėjome, klausėmės, ir mokykloje buvo tam tikrų patyčių, gatvėje, parduotuvėse. Tai pavieniai atvejai.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Tik dėl to, kad žmonės kalbėjo rusiškai?

– Taip. Bet dabar daugybė ukrainiečių dirba ir segi korteles, kad su jais kalbėti rusiškai. Rusų kalba jaudinantis dalykas daugumai yra dar nuo 1990-ųjų. 30 metų praėjo, mums jau reikėtų bijoti mažiau dėl lietuvių kalbos išnykimo, rusų kalbos dominavimo. Bet rusų kalba egzistuoja gyvenime.

– Minėjote, kad viena didžiausių problemų, į ką Lietuva nekreipia dėmesio, propaganda iš Rytų – baltarusiškų, rusiškų televizijų.

– Mes, lietuviai, nesame niekuo geresni už kitas tautas, dėl to požiūrį į karą, į taiką, vertybes nereikėtų vertinti kaip matavimo kriterijų į tautybę. Žmonės turi pasaulėžiūrą, ideologiją, politines pažiūras. A.Lukašenkai simpatizuoja ne tik vienos tautinė mažumos dalis. Visoje Lietuvoje yra žmonių, kuriems patinka tokio tipo vadovas, kuris viską tvarko ir sureguliuoja kumščiu į stalą. Kurie dešimtmečius žiūrėjo rusiškas televizijos laidas, pokalbių šou, koncertus. Negaliu sakyti, kad valstybė nekreipė dėmesio, visada apie tai žinojome, kalbėjome, buvo daug mokymų nevyriausybiniame sektoriuje, tačiau labai skirtingi pajėgumai tiek Lietuvos, tiek kitų šalių. Estai po tam tikrų įvykių su kareivio statulos nuėmimu sukūrė rusų kalba visą informacinį nacionalinį kanalą, Lietuva to neturi. Bandymų yra – trumpos kultūrinės laidos, orientuotos tautinėms mažumoms.

– Dėl ko dabar tautinės mažumos, rusakalbiai nerimauja labiausiai?

– Dauguma jaučiasi nesaugūs. Kurie turi savo politines pažiūras ir turi kur reikštis, reikėtų aktyviau išsakyti savo paramą Ukrainai, Lietuvos veikloms. Tada gal įvairiatautė visuomenė labiau pasitikėtų Lietuvos rusakalbiais ir jie patys drąsiau jaustųsi, kad jie yra sudėtinė visuomenės dalis ir mus vienija tie patys siekiai.

Už jas balsavo 87 Seimo nariai, prieš buvo 13, susilaikė 26 parlamentarai.

Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narė Laima Nagienė tvirtino, kad ši pataisa bus ypač naudinga mišrių šeimų vaikams.

„Yra nemažai gimusių užsienyje skirtingų tautybių, vaikas galvoja, kad jo tautybė turi būti kita. Kai sueina pilnametystė, tikrai teisinga, kad suteikiama galimybė pasikeisti įrašą ir pasirinkti tą tautybę, kuri jam priimtina“, – sakė parlamentarė.

Regionų frakcijos narys Remigijus Žemaitaitis pataisą vadino grėsme valstybei.

„Tai reali grėsmė mums kaip valstybei. Manau, kad bus galimybė keisti vos ne kiekvieną savaitę ar kas dvi–tris savaites. Lieka tikėtis, kad rugsėjį arba spalį nereikės ateiti su nauju projektu“, – tvirtino politikas.

Pagal priimtas Ci­vi­li­nės būk­lės ak­tų re­gist­ra­vi­mo įsta­ty­mo pataisas, asmens pageidavimu įrašas dokumente apie tautybę gali būti pakeistas, papildytas arba, jeigu jo nėra, įrašytas. Asmuo galės pasirinkti vieno iš savo tėvų ar senelių tautybę.

Anot teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos, šias pataisas lėmė sau­sį pri­im­tas ir ge­gu­žę įsi­ga­lio­sian­tis As­mens var­do ir pa­var­dės ra­šy­mo do­ku­men­tuo­se įsta­ty­mas.

Jame numatyta, kad Lietuvos piliečio vardas ir pavardė asmens dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų, jei asmuo yra ne lietuvių tautybės, taip jei jis pasirenka nelietuvišką sutuoktinio pavardę.

E. Dobrovolska yra sakiusi, kad norint dokumentuose pakeisti Lietuvos piliečio vardą ir pavardę į nelietuvišką formą, reikės prieš tai deklaruoti tautybę.

Jį pristatydama teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska teigė, kad pataisas lėmė sau­sį pri­im­tas ir ge­gu­žę įsi­ga­lio­sian­tis As­mens var­do ir pa­var­dės ra­šy­mo do­ku­men­tuo­se įsta­ty­mas.

Jame numatyta, kad Lietuvos piliečio vardas ir pavardė asmens dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų, jei asmuo yra ne lietuvių tautybės, taip jei jis pasirenka nelietuvišką sutuoktinio pavardę.

E. Dobrovolska yra sakiusi, kad norint dokumentuose pakeisti Lietuvos piliečio vardą ir pavardę į nelietuvišką formą, reikės prieš tai deklaruoti tautybę.

Pagal šią savaitę Seimo pradėtas svarstyti Ci­vi­li­nės būk­lės ak­tų re­gist­ra­vi­mo įsta­ty­mo pataisas, asmens pageidavimu įrašas dokumente apie tautybę galės būti pakeistas, papildytas arba, jeigu jo nėra, įrašytas. Asmuo galės pasirinkti vieno iš savo tėvų ar senelių tautybę.

„Šian­dien as­muo, no­rin­tis iš­brauk­ti sa­vo tau­ty­bę ar­ba no­rin­tis ją įra­šy­ti, ar­ba pasirinkti vie­no iš tė­vų, tu­ri ei­ti į teis­mą. Tai (projektas – BNS) su­da­ro ga­li­my­bę, kad įsta­ty­mo bū­du, ką no­riu ak­cen­tuo­ti, lei­džia­ma ­rin­ktis ar­ba tė­vų, ar­ba se­ne­lių tau­ty­bę, ne­ga­li­ma jos sub­jek­ty­viais po­žy­miais pa­grįs­ti“, – pabrėžė ministrė.

Anot jos, duomenys apie vaikų tautybę įrašomi tėvų sprendimu, pasirinkus vieno iš jų tautybę.

Seimui sausį priėmus Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, lietuviškuose pasuose, asmens tapatybės kortelėse Lietuvos piliečių pavardėse bus galima naudoti nelietuviškas raides x, w ir q.

Teisę savo vardus ir pavardes dokumentuose rašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis įgijo ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečiai, tačiau jie tokią asmenvardžių rašybą turės pagrįsti dokumento šaltiniu, taip pat Lietuvos piliečiai, pasirinkę sutuoktinio pavardę, jeigu ji dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis.

Naktinio klubo direktorė užsienietės pasakojimą bando neigti – esą istorijos herojė su drauge į pasilinksminimo vietą nepateko, nes klubas buvo perpildytas. Tačiau įvykio naktį vaizdo kamerų užfiksuotas veiksmas perša mintį, kad „Annos Meshos“ vadovė, bandydama išsisukti, sako ne visą tiesą.

Šiandien, kai viešojoje erdvėje netyla kalbos apie lygias teises, priešinamasi diskriminacijai, visuomenė susiskaldžiusi dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo, rengiamos suinteresuotų piliečių grupių eitynės, pačioje Kauno širdyje, kaip dienraščiui pasakojo šios istorijos herojė, vyksta sunkiai suvokiami dalykai.

Rugsėjo 3-iosios vakarą dvi užsienietės studentės, Kaune studijuojančios mediciną, nusprendė pasižvalgyti po miestą ir nueiti į Laisvės alėjoje, prie Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, esantį naktinį klubą. Tačiau jos nė neįtarė, kad sulauks dar ilgai atmintyje liksiančio akibrokšto.

„Priėjome prie apsaugininkų, kuriems turėjome parodyti savo amžių patvirtinantį dokumentą. Į jį pažiūrėjęs apsaugininkas tiesiai į akis rėžė, kad nelauktume, nes esame žydės iš Izraelio. Mums nespėjus nieko atsakyti, dar pridėjo: „Viso gero“, – to vakaro skaudulius pasakojo 22-ejų mergina ir tikino, kad jos žodžius gali patvirtinti ir kartu buvusi draugė.

„Annos Meshos“ vadovės versiją dėl esą perpildyto naktinio klubo paneigia vaizdo įrašai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pašnekovė, kuri iš pirmo žvilgsnio nė nepanaši į atvykėlę, greičiau – į kas antrą mūsų gatvėmis vaikščiojančią lietuvaitę, neseniai baigė tarnybą armijoje. Čia, kaip ji pati sakė, siekė save ugdyti kaip asmenybę, o tuomet tvirtai nusprendė sekti tėvų pėdomis – tapti gydytoja. Apkeliavusi daugybę Europos šalių, svečiavusis Amerikoje, mergina tikino niekur kitur nepatyrusi tokio incidento kaip Kaune.

„Mes nesumojome, ką pasakyti, nes buvome šokiruotos. Pamenu, kad man tepavyko paklausti: „Ką? Kodėl? Kokios problemos?“ Tačiau apsaugininkas nieko nebeatsakė, tik tarsi pasišaipydamas vis kartojo: „Viskas, viso gero.“ Mano draugė dar bandė kalbėti rusiškai, nes pagalvojo, kad mūsų klausimų anglų kalba apsaugininkai nesupranta, tačiau į mus niekas jokio dėmesio nekreipė. Nieko kito nebeliko, kaip tik išeiti“, – emocingai pasakojo mergina.

Šiek tiek atsigavusios po patirto smūgio, merginos nusprendė užskuti į kitą naktinį klubą.

„Nenorėjome susigadinti vakaro, todėl pasirinkome kitą vietą. Čia be jokių problemų mus įleido“, – teigė pašnekovė ir pabrėžė, kad Kaune teko aplankyti ne vieną kavinę, klubą ir restoraną, tačiau visur darbuotojai buvo malonūs ir jokių nesusipratimų nekilo.

Apsaugininkas tiesiai į akis rėžė, kad nelauktume, nes esame žydės iš Izraelio. Mums nespėjus nieko atsakyti, dar pridėjo: „Viso gero.“

Perspės ir kitus

Po patirto išgyvenimo mergina liko optimistiška. Ji teigė visuomet bandanti suprasti, kodėl gyvenime nutinka vienoks ar kitoks įvykis ir iš to padaryti atitinkamas išvadas.

„Taip ir nesulaukusios paaiškinimo, pačios bandėme suprasti, kodėl apsaugininkams užkliuvo mūsų tautybė. Galbūt anksčiau jie yra susidūrę su šios šalies žmonėmis, galbūt jie buvo sukėlę nemalonių įvykių. Tačiau net ir esant tokioms priežastims, tai nepateisina jų elgesio su mumis. Mes atvykome dviese, ne su didele kompanija, kurioje yra neblaivių, aršiai besielgiančių asmenų. Kaunas yra tikrai labai puikių žmonių miestas, tai kodėl atvykusiems iš tam tikros užsienio šalies yra klijuojamos kažkokios etiketės?“ – retorinių klausimų kėlė užsienietė ir teigė, kad vieno vienintelio atsakymo iki šiol ji vis tiek nesurado.

Pašnekovei sunkiai suprantamas pasirodė ir kitas tokio elgesio niuansas – kaip pandemijos sąlygomis verslas gali sau leisti taip rūšiuoti savo klientus.

„Jie prarado mane kaip klientę. Ne tik mane, bet ir mano draugę. Nepaisant to, mes dar įspėsime savo aplinkos žmones, kad ir jie būtų atsargūs rinkdamiesi šią vietą – nenorime, kad jie patirtų ką nors panašaus. Ar tai tikrai normali praktika iš ekonominių suvaržymų dar tik atsigaunančiam verslui?“ – su nuostaba klausė užsienietė.

Nors šis išgyvenimas ilgam įstrigs Izraelio pilietės atmintyje, ji teigia, kad bloguoju visų lietuvių, kauniečių nemini.

„Kelių žmonių nuomonė tikrai nėra visos šalies ar miesto veidrodis. Čia žmonės tikrai puikūs, gal kiek uždaresni, tačiau su jais pabendravus artimiau, jie atsiskleidžia. Kauniečiai yra labai globėjiški ir nuoširdūs. Neslėpsiu, kad šis nutikimas buvo labai nemalonus, tačiau visuomet stengiuosi būti atvirų pažiūrų. Laimė, kad nei aš, nei mano draugė nesame labai jautrios, nes kitu atveju tai galėjo sukelti itin rimtų padarinių ateityje bendraujant su žmonėmis“, – pokalbį tarsi reziumavo pašnekovė.

Pasijautė diskriminuojama

Tiek ES, tiek nacionaliniuose teisės aktuose diskriminacija reiškia teisių sumažinimą arba atėmimą tam tikrai kategorijai asmenų dėl kokių nors požymių. Tai reiškia, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Žmonės, kurie mano, kad yra diskriminuojami, turi teisę kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą.

Istorijos herojė neslėpė, kad tą vakarą pasijautė diskriminuojama, tačiau apie ketinimus kažkam apie tai pranešti tikino negalvojanti – savo pasakojimu tiesiog siekianti perduoti žinią šio naktinio klubo lankytojams.

„Lietuvoje esu trumpą laiką, dar tik pradedu susipažinti su kultūra, žmonėmis ir jūsų įpročiais. Nesinori pirmomis dienomis varstyti institucijų duris, o tik perspėti kitus dėl galimų diskriminacinių nuostatų šioje pasilinksminimo vietoje“, – patikino Izraelio pilietė ir neslėpė, kad iš draugų net sulaukė patarimo kitą kartą klube rodyti dokumentą, kuriame nesimatys kilmės šalis: „Niekada nesigėdysiu dėl to, iš kur esu atvykusi, nuoširdžiai patariu taip daryti ir kitiems.“

Gresia nemalonumai

Visų tautybių grupių atstovus nuo diskriminacijos įsigyjant prekes ar naudojantis paslaugomis, šiuo atveju – klubo paslaugomis, saugo Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas.

„Šiuo atveju, kai merginos neįleidžiamos į klubą tik dėl tos priežasties, kad iš asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų buvo matyti, jog yra kilusios iš žydų tautos, galima įžvelgti diskriminacijos požymių tautybės arba religiniu pagrindu. Merginos, manančios, kad yra diskriminuojamos, turi teisę kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą“, – užsieniečių istoriją įvertino advokatų kontoros „Advocatera“ advokatė Raimonda Lazauskienė.

Advokatės R.Lazauskienės teigimu, diskriminuojamomis pasijutusios užsienio studentės turi teisę kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pokalbio su „Kauno diena“ metu teisininkė pažymėjo, kad už lygių galimybių pažeidimus įstatyme numatyti tokie kontrolieriaus sprendimai: įspėjimas, administracinė bauda, siūlymas pažeidėjui nutraukti diskriminaciją, tyrimo medžiagos perdavimas ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui.

Naktinio klubo versija

Greičiausiai apie tokius gresiančius nemalonumus yra girdėję ir „Annos Meshos“ vadovai, kurie pateikė savo įvykio versiją. Pirmojo pokalbio su naktinio klubo direktore Greta Rutkauskaite metu buvo pažadėta situaciją pasiaiškinti su tą vakarą dirbusiais apsaugininkais ir paprašyta paskambinti kitą dieną.

„Nežinau, ar esate buvusi pas mus klube, tačiau žmonių jame telpa nedaug, visų norinčių priimti negalime. Tą vakarą klube buvo labai daug žmonių. Pakalbėjus su apsaugininkais, jie patikino, kad jūsų minimos merginos nebuvo įleistos, nes klubas buvo perpildytas“, – toks žodinis paaiškinimas nuskambėjo iš G.Rutkauskaitės lūpų. Tiesa, iškart po jo moteris nepamiršo paminėti, kad naktinio klubo prieigose esančių vaizdo kamerų įrašo peržiūrėti negali – esą tiek ilgai įrašai nesaugomi.

Direktorė teigė pasitikinti apsaugininkais ir neigė Izraelio pilietės žodžius, esą jos buvo neįleistos dėl savo tautybės.

„Apsaugininkai sakė, kad jokio tyčiojimosi nebuvo, neigė, kad jas pavadino žydėmis. Jie angliškai nemoka“, – toliau užtikrintai bandė dėstyti pašnekovė. Tačiau direktorės balso tonas pasikeitė, kai ji buvo paklausta, ar ir po merginų eilėje stovėję žmonės nebuvo įleisti į klubą. Toks veiksmas būtų logiškas, remiantis vadovės pateikta versija dėl perpildyto klubo.

„To atsakyti negaliu, nes vaizdo įrašų taip ilgai nesaugome“, – dar kartą pakartojo G.Rutkauskaitė ir paminėjo, kad iš merginų pusės yra nesąžininga mėtytis tokiais kaltinimais: „Prisigalvoti visko daug kas gali“.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Iškalbingas įrašas

Tam, kad būtų įrodyti galimi diskriminaciniai apsaugininkų žodžiai, reikėtų konkretaus vaizdo ar garso įrašo. Jei tą vakarą į „Anną Meshą“ bandžiusios patekti merginos būtų tikėjusios tokio akibrokšto, greičiausiai tikrai būtų jį užfiksavę. Tačiau nesitikėjo ir jo nenufilmavo. Kaip jau minėta, naktinio klubo prieigose esančios vaizdo kameros, pasak direktorės, įrašų nesaugo, todėl ir jų pasitelkti tyrimui nebeįmanoma.

Visgi tą lemtingą vakarą įvykio vietą užfiksavo dar viena vaizdo kamera. Jos medžiaga paties diskriminacijos fakto neįrodo, tačiau patvirtina, kad direktorės pateikta versija stipriai prasilenkia su tikrove.

„Kauno dienai“ pavyko gauti informacijos ir patvirtinti istorijos herojės žodžius – minėtu laiku ji ir jos draugė tikrai buvo šio naktinio klubo prieigose.

Vaizdo įraše matoma, kad, merginoms atėjus prie klubo, jokios laukiančiųjų eilės čia nė nebuvo. Jei klubas būtų perpildytas, gal tuomet prie jo turėjo būti ir daugiau norinčiųjų, bet negalinčiųjų patekti? Užfiksuota ir tai, kaip merginos apsisuka ir nueina.

Iškalbingiausia, kad praėjus apie 15–20 min. nuo merginų išėjimo, į klubą ateina jaunuoliai, kurie be jokių problemų patenka į jo vidų. Tuomet lieka vienas vienintelis klausimas – kodėl į perpildytą klubą merginos nebuvo įleistos, o po jų ėję vaikinai – įleisti?

Šie klausimai greičiausiai ir liks tik „Annos Meshos“ vadovų ir apsaugininkų sąžinės reikalas. Tačiau jei istorija apie perpildytą klubą išgalvota, ar galima tikėti direktorės žodžiais, kad diskriminacijos nebuvo?

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ragina pranešti

Išgirdę šį pasakojimą Lygių galimybių kontrolieriai rėžė be užuolankų: „Galimos diskriminacijos požymių įžvelgiame.“ Tačiau pabrėžė, kad įvertinti, ar konkretūs paslaugų teikėjo veiksmai prieštarauja Lygių galimybių įstatymui, lygių galimybių kontrolierius gali tik po atlikto tyrimo.

„Tyrimas dėl galimos diskriminacijos būtų galimas  – tautybės pagrindu“, – „Kauno dienai“ teigė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Diskriminacijos prevencijos ir komunikacijos grupės vyresnysis patarėjas Donatas Paulauskas.

Pasak specialisto, Lygių galimybių įstatyme numatyta, kad, įgyvendindamas lygias galimybes, prekių pardavėjas, gamintojas ar paslaugų teikėjas, nepaisydamas lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos, privalo visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokius pačius gaminius, prekes ir paslaugas.

„Tokiu atveju, kai dėl paslaugų teikėjo veiksmų galimai nukentėjo konkretūs žmonės, labai svarbu, kad jie kreiptųsi į tarnybą su skundu ir išdėstytų visas aplinkybes. Gavęs skundą, kontrolierius turėtų pagrindą pradėti tyrimą“, – paragino tarnybos atstovas ir paminėjo, kad jei būtų nustatyta diskriminacija, kontrolierius galėtų priimti vieną iš šių sprendimų: kreiptis į atitinkamą asmenį ir siūlyti nutraukti lygias galimybes pažeidžiančius veiksmus, įspėti dėl padaryto pažeidimo arba pradėti administracinių nusižengimų teiseną (skirti baudą).

D.Paulauskas visais atvejais ragina, jei įmanoma, kaip nors tokį įvykį užfiksuoti – įrašant garsą ir / ar vaizdą, nes tai galėtų būti vertingais įrodymais vėliau šią situaciją nagrinėjant institucijoms arba pačiam paslaugų teikėjui.

„Tačiau net ir neturint užfiksuoto įvykio įrodymų, rekomenduojame pirmiausia kreiptis tiek į paslaugų teikėją, nes būtent jis yra atsakingas už lygių galimybių įgyvendinimą teikiant paslaugas, tiek į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą su skundu“, – teigė jis.

Už diskriminacinius veiksmus taip pat yra numatyta ir žymiai griežtesnė – baudžiamoji – atsakomybė.

Diskriminacija gaji

Svarbu pastebėti, kad lygių galimybių kontrolieriaus sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, todėl asmenys, kreipdamiesi dėl galimos diskriminacijos, negali tikėtis žalos atlyginimo. Jei asmuo dėl diskriminacijos patyrė turtinę ar neturtinę žalą, ją atlyginti gali įpareigoti tik teismas.

„Už diskriminacinius veiksmus taip pat yra numatyta ir žymiai griežtesnė – baudžiamoji atsakomybė. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 169 straipsnis numato asmeniui atsakomybę už veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jam priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje. Asmuo, įvykdęs tokią nusikalstamą veiką, gali būti baudžiamas viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu“, – gresiančią rimtesnę atsakomybę įvardijo „Advocateroa“ advokatė R.Lazauskienė.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, bendrai vartotojų teisių srityje daugiausia diskriminacijos atvejų buvo nustatyta 2020 m. Tai yra viena sričių, kurioje asmenys gana dažnai skundžiasi ar konsultuojasi dėl diskriminacijos labai įvairiais pagrindais – dėl lyties, negalios, amžiaus, tautybės ir kt. pagrindų.

„Apmaudu, kad priekabiavimas dėl negalios, amžiaus, tautybės ir kt. pagrindų vartotojų teisių srityje neuždraustas Lygių galimybių įstatyme, tačiau tikimės, kad Seimas imsis ištaisyti šią klaidą šiais metais“, – vylėsi D.Paulauskas.

„Anketą užpildė apie 60 tūkst. gyventojų. Kalbant apie tuos, kurie neužpildė anketos, balandžio – gegužės mėnesiais atrankos (imties) būdu mes dar apkausime 40 tūkst. gyventojų“, – BNS informavo Statistikos departamento komunikacijos skyriaus atstovė Birutė Stolytė.

Tyrimas pradėtas sausio viduryje, kartu su šiemet vykdomu visuotiniu gyventojų surašymu. Pats gyventojų surašymas šiemet atliekamas valstybės turimų duomenų, administracinių šaltinių pagrindu ir surašinėtojai gyventojų nebelanko.

Statistikos departamento sprendimu apklausą vykdyti internetu nepatenkinta Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) inicijavo atskirą lenkų tautinės mažumos surašymą elektroniniu, telefoniniu ir tiesioginiu būdu.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija skyrė įspėjimą LLRA-KŠS, įvertinusi kylančias rizikas dėl asmens duomenų tvarkymo, taip pat atkreipė dėmesį, kad ši iniciatyva, vykdoma tuo pat metu, kaip ir gyventojų surašymas, gali klaidinti žmones.

Statistikos departamento vykdyto 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, 84,2 proc. visų Lietuvos gyventojų buvo lietuviai, 6,6 proc. – lenkai, 5,8 proc. – rusai, 1,2 proc. – baltarusiai, 0,5 proc. – ukrainiečiai, 0,6 proc. – kitų tautybių gyventojai.

Daug kam gali kilti natūralus klausimas – "Kam reikalingi tie visuotiniai gyventojų surašymai?" Atsakymas gali būti labai kompleksiškas, bet, nesiplėtojant, paprasčiausia būtų atsakyti, kad visuotinio šalies gyventojų surašymo metu surinkti duomenys turėtų pagelbėti valstybei (visų pirma, jos institucijoms ir įstaigoms) geriau planuoti šalies vidaus, ypač ekonominį, gyvenimą. Kitaip tariant, perfrazuojant liaudies patarlę, "turi informaciją, žinai kelią". Socialinių mokslų atstovai taip pat mėgsta šiuos surašymus, nes jų duomenys duoda peno apmąstymams ir moksliniams tyrimams.

Kada duomenys patikimi?

Kita vertus, nepilni ar iškraipyti surašymo duomenys ne tik kad nepasitarnaus sklandesniam šalies gyvenimo planavimui ir taps menkaverčiai ar net beverčiai, bet dargi gali pakenti. O surašymo duomenų patikimumas tiesiogiai priklauso nuo klausimyne esamų kategorijų (atsakymo pasirinkimų) adekvatumo.

Jeigu klausimyne netaisyklingai ar tendencingai suformuluotos kategorijos, jomis paremti duomenys niekaip negali atspindėti tikrosios padėties, nes surašymo dalyviai atsidurs situacijose, kuriose bus priversti pasirinkti atsakymą (iš pasiūlytų kategorijų), kuris ne visai atitiks jų preferenciją. Kitaip tariant, bus pasirinktas įsivaizduojamai "antras geriausias variantas", kuris gali labai iškreipti tikrosios padėties vaizdą.

Kažkas galėtų įtaigauti, kad, nors tokia teorinė galimybė – panaudoti netinkamas kategorijas – visuomet lieka, atsakingoms institucijoms užsiimant duomenų apie gyventojus rinkimu jau tris dešimtmečius, sunku įsivaizduoti, kad per tiek laiko nebus apsižiūrėta ir klausimynas nebus parengtas taip, jog nebūtų prie ko prisikabinti. Nesiginčysiu dėl kategorijų, naudojamų renkant duomenis apie gyventojų amžių, lytį, išsilavinimą, gyvenamąją vietą, užimtumą, sveikatos būklę ir pan., adekvatumo. Noriu tikėti, kad šiose srityse jokių kliauzų, verčiančių abejoti duomenų patikimumu, nėra.

Ir vis dėlto, pasirodo, kad bent keliose šiųmetinio surašymo klausimyne esančiose srityse padėtis nėra tokia ideali, kokios norėtųsi. Čia turiu galvoje kategorijas, naudojamas renkant duomenis apie gyventojų etninę ir religinę tapatybes bei gimtąją kalbą. Šioje pirmojoje savo apžvalgos dalyje panagrinėsiu, kokia klausimyne pasiūla "tautybės" fronte ir kokių problemų tai gali sukelti.

Suplakta viskas į vieną

Pirmas dalykas, kuris krenta į akis, yra tai, kad klausimyne ignoruojama skirtis tarp etninės tapatybės ir nacionalinės priklausomybės, jas tiesiog suplakant į bendrą sąrašą, kuriame galimas tik vienas pasirinkimas. Štai, pavyzdžiui, šalia arabas, beludis (greičiausiai galvoje turėta balučių etninė grupė, gyvenanti Afganistano, Pakistano ir Irano pasienio regionuose, bet gal ir ne...), avaras, gagauzas, uiguras, tuvis, prūsas (sic!) ir kt., tame pačiame sąraše pateikiami tokie pasirinkimai kaip afganas, alžyrietis, azerbaidžanietis, egiptietis, irakietis, jugoslavas (sic!), libietis ir kiti.

Bet juk, jei etninė tapatybė yra subjektyvus dydis, – ją galima pasirinkti ir kaitalioti (vieną kartą prisistatant kurdu, o kitą – turku, o trečią – turint abiejų etninių grupių šaknų), nacionalinė priklausomybė yra objektyvus dydis – kilmės šalies (Alžyro, Egipto, Nigerijos, Kinijos ir pan.) ne(be)pasirinksi, o pilietybė (net jei turimos kelios) taip pat riboto pasirinkimo – arba turi ją, arba ne. Tačiau bent kiek išprususiam yra akivaizdu, kad jei esi alžyrietis, irakietis ar egiptietis, tai dar nereiškia, kad esi arabas, nes, pirmu atveju, gali būti Alžyro berberas (deja, klausimynas pasirinkimo "berberas" nenumato), antru – Irako kurdas, o trečiu – Egipto koptas ("kopto" opcijos sąraše taip pat nėra). Beje, būtų smalsu sužinoti, kodėl, jei jau yra alžyrietis, irakietis ir egiptietis, klausimyne nėra tunisiečio, marokiečio, libaniečio ir kitų arabiškų šalių gyventojų pavadinimų. Jei Irako arabas turi net dvi galimybes – pasirinkti iš sąrašo "arabas" arba "irakietis", tai tunisietis berberas neturi jokio pasirinkimo.

Klausimyne numatyta galimybė pasirinkti "jugoslavas" atrodo netgi komiška, nes vargu bau, ar dar pasaulyje yra žmonių, kurie save tapatintų su kelis dešimtmečius jau neegzistuojančia valstybe, kurios teritorijoje gyveno apie tuzinas didesnių etninių grupių.

Klausimyne numatyta galimybė pasirinkti "jugoslavas" atrodo netgi komiška, nes vargu bau, ar dar pasaulyje yra žmonių, kurie save tapatintų su kelis dešimtmečius jau neegzistuojančia valstybe, kurios teritorijoje gyveno apie tuzinas didesnių etninių grupių. Viena iš jų – bosniakai. Deja, tokio pasirinkimo sąraše net nėra. Bet yra "bosnis". Kas nors galėtų pasakyti, kad bosniai – tai viena iš buvusios Jugoslavijos etnokonfesinių grupių, šalia serbų, albanų, slovėnų, kroatų (betgi sąraše yra ir kroatai, ir chorvatai) ir juodkalniečių (šie sąraše, deja, taip pat nenurodyti). Juk Bosnijos musulmonai save jau prieš tris dešimtmečius pervadino į bosniakus, palikdami bosnio kategoriją Bosnijos ir Hercegovinos gyventojams (piliečiams), neatsižvelgiant į jų entokonfesinę tapatybę, įvardyti. Kitaip tariant, bosnis yra nacionalinė priklausomybė, ne etninė tapatybė. Tad bosniu gali būti ir etninis serbas, ir etninis kroatas.

Panaši situacija ir su kitomis nacionalinėmis priklausomybėmis. Štai, sąraše be nigeriečio, nurodančio nacionalinę priklausomybę, yra kelių didesnių Nigerijos etninių grupių – joruba ir igbo pavadinimai, tačiau didžiausios šalies etninės grupės hausa sąraše nėra. Tad, jei jorubams ir igbams surašymo klausimyno rengėjai suteikė galimybę nurodyti savo etninę tapatybę, vargšams hausams tenka pasitenkinti nacionaline priklausomybe.

Pamirštos etinės grupės

Turbūt niekas neabejoja, kad Kinijoje gyvena kinai. Bet tai nacionalinė priklausomybė, o didžiausia jos, kaip ir viso pasaulio, etninė grupė yra haniai. Deja, bet tokio pasirinkimo klausimyno sąraše nėra. Čia kyla dar ir kita bėda – ar iš Taivano, kurio daugumą sudaro etniniai haniai, kilęs asmuo turėtų taip pat pasirinkti "kinas"? O ką daryti tibetiečiui, kurio etninė grupė taip pat neįtraukta į sąrašą – taip pat pasirinkti "kinas"? Čia jau turėtų ką pasakyti Lietuvos kovotojai už tibetiečių teisę į suverenią valstybę. Tiesa, viena iš didesniųjų Kinijos etninių grupių – uigurai – įtraukti į sąrašą.

Klausimyne painiavos gali įnešti ne tik atskiros kroatų ir chorvatų kategorijos bet ir chazaras bei hazara. Norėčiau spėti (bet ar pildant visuotinio surašymo klausimyną reikėtų spėlioti?), kad kažkuris iš jų yra Afganistane gyvenančios etnokonfesinės grupės pavadinimas. Asmeniškai, aš juos vadinčiau khazarais (bet tokių sąraše nėra), tad gal čia ir kažkokia kita etninė grupė. Bet, jei vis dėlto turima galvoje viena iš Afganistano etninių grupių, ką daryti žmogui, kuris yra etninis khazaras (gerai, tebūnie, hazara / chazaras), bet kartu yra ir afganas nacionalinės priklausomybės prasme?! Turbūt nereikėtų priminti, kad tokios etninės grupės kaip afganai tiesiog nėra, o be didžiųjų Afganistano etninių grupių – puštunų, Afganistano tadžikų ir khazarų – jame gyvena uzbekai, turkmėnai, balučiai, aimakai, nūristaniai ir kiti. Pastarųjų dviejų grupių sąraše nėra, tad jų atstovai, kaip antrą geriausią variantą, būtų priversti pasirinkti afganas.

Taip pat keista matyti, kad yra tokia nacionalinės priklausomybės kategorija kaip kiprietis, bet nėra Kipro graiko ir Kipro turko, nors, pvz., Kanados anglas ir Kanados prancūzas atskirti.

Tačiau bene visų linksmiausias galimas pasirinkimas yra Indijos ir pakistano (čia ne mano neapsižiūrėjimas – klausimyne naudojama būtent mažoji p) tautybės. Žinant, kad Indijos ir Pakistano santykiai yra labai įtempti, toks geopolitinis nejautrumas ir neišprusimas gali lemti klausimyną pildysiančių asmenų, kilusių iš kurios nors iš šių dviejų šalių, pasipiktinimą. Bet svarbiausia, šiose vienose didžiausių pasaulio valstybių gyvena šimtai etninių grupių, kurių kai kurios yra nelyginamai skaitlingesnės nei du trečdaliai klausimyno sąraše pateiktų etninių grupių drauge paėmus, o iš sąrašo galėtų susidaryti įspūdis, kad tai koks nors nedidelis atokus salynas. Beje, nors sąraše yra pakistaniečio kategorijos, nacionalinė priklausomybė indas nenurodyta. O kadangi sąraše yra išvardytos kelios Indostano pusiasalio etninės grupės, klausimas, ką asmeniui kilusiam iš šios pasaulio dalies pasirinkti iš sąrašo, tampa dar sudėtingesnis.

Išprusimo stoka

Šią analizę būtų galima tęsti dar ilgai, bet, tikiu, pateiktų pavyzdžių jau pakanka, kad būtų akivaizdu, jog klausimyne tautinis frontas, greičiausiai, dėl kultūrinio išprusimo stokos (kultūrinės negalios), parengtas aplaidžiai. O tai reiškia, kad čia patikimų duomenų, bent jau dalies gyventojų grupių (ypač neeuropietiškos kilmės) atveju, tikėtis neverta. O jei dar paminėsime tokį netaktą kaip sąraše esančius čigonus (tiesa, Statistikos departamentas, subartas įvairių suinteresuotų pusių, pasitaisė ir pradinį pasirinkimą "čigonas" pakeitė į "romas (čigonas)") ir gruzinus, ar tai, kad prie tautinės tapatybės priskirti jazydžiai (klausimyne užrašyta "jezidas") – religinė grupė, kurios nariai dažniausiai yra etniniai kurdai, gyvenantys Irake, tai vaizdelis tampa dar labiau liūdinantis.

Dėl tiesos, reikėtų pripažinti, kad būsimieji gautieji surašymo duomenys apie Lietuvos gyventojų tautybę gal ir nebus visiškai beverčiai – tikėtina, kad bent jau Europos etninių grupių atstovų skaičius atitiks tikrąją padėtį. Bet labai apmaudu matyti, kaip atsakingų valstybės institucijų (ir jose dirbančių valdininkų) kultūrinė negalia nulemia, kad tiek pastangų ir lėšų kainuojantis projektas, kaip visuotinis gyventojų surašymas, tampa pajuokos objektu.

Kitose dalyse panagrinėsiu religinės tapatybės ir gimtosios kalbos pasirinkimų galimybes surašymo klausimyne ir su jomis susijusius iššūkius.

Departamentas tikina jau išvertęs klausimyną į rusų, lenkų ir arabų kalbas, bet jį pildyti vis tiek teks lietuviškai.

Šis statistinis tyrimas, kartu su šiemet vykstančiu visuotiniu gyventojų surašymu, pradėtas sausio 15-ąją – internetinę anketą savanoriškai bus galima užpildyti iki vasario 17-osios. Vėliau, atsižvelgus į apklausoje dalyvavusiųjų demografinius duomenis, iš gyventojų registro žadama atrinkti dar apie 40 tūkst. nedalyvavusių internetinėje apklausoje gyventojų.

Į departamentą šią savaitę kreipėsi Žmogaus teisių organizacijų koalicija su dar keliomis nevyriausybinėmis organizacijomis, tarp jų – Lietuvos Raudonasis Kryžius, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, Pabėgėlių Taryba, Nacionalinis socialinės integracijos institutas, Bendrystės ir socialinių inovacijų centras.

Nevyriausybininkai prašė išversti statistinio tyrimo klausimyną į Lietuvoje labiausiai paplitusias užsienio kalbas – rusų,  anglų, lenkų, arabų, taip pat užtikrinti nuoseklų vertimą ir klausėjų pasiruošimą užduoti klausimus užsienio kalbomis antrajame tyrimo etape.

„Ne visi Lietuvos gyventojai gali visavertiškai dalyvauti tyrime, nes jei antrajame etape turėtų būti užtikrinamas reprezentatyvumas apklausiant papildomus 40 tūkst. žmonių, nėra nuoseklaus vertimo, neaišku, kaip klausimynas bus verčiamas, tad atsiranda kita problema – duomenų kokybė ir patikimumas, nes jei nėra nuoseklaus vertimo, klausimai šiek tiek skiriasi“, – BNS sakė nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ tyrėja  Akvilė Kriščiūnaitė.

Ji pabrėžė, kad šiuo metu tiek internetinės apklausos, tiek ir būsimų kontaktinių apklausų klausimynai parengti tik lietuvių kalba.

Anot jos, taip pat gali kilti problemų dėl konkrečių klausimo formuluočių, kai, pavyzdžiui, žmonėms atsakyme leidžiama pasirinkti tik vieną tautybę.

„Bet Lietuvoje yra mišrių šeimų, yra žmonių, kurie kalba šeimose įvairiomis kalbomis, laiko save skirtingų tautybių atstovais – tai irgi, turbūt, nėra tie duomenys, kurie galėtų visiškai atspindėti situaciją“, – tvirtino A. Kriščiūnaitė.

Departamentas: pildyti teks lietuviškai

Statistikos departamentas apgailestauja, kad galimybės pildyti anketą keliomis kalbomis nebus – tai bus galima padaryti tik lietuviškai, nors patys klausimai išversti rusų, lenkų ir anglų kalbas, jie bus pasiekiami paspaudus nuorodą.

„Atsiprašome, bet galimybės pildyti anketos keliomis kalbomis nėra. Reaguodami į gyventojų išreikštą poreikį, gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo statistinio tyrimo klausimus išvertėme į

gausiausių Lietuvoje tautinių mažumų– lenkų ir rusų – kalbas. Klausimynas taip pat išverstas į anglų kalbą“, – BNS nurodė departamentas.

Pasibaigus anketos pildymo terminui, vėliau departamento klausėjai vykdys apklausas žodžiu. Šiame etape bus atrinkta 40 tūkst. gyventojų – apklausiamieji turės būti 16-os ir vyresni, taip pat bent metus nenutrūkstamai gyvenantys Lietuvoje ar atvykę vėliau, bet ketinantys čia likti bent metams. Už vaikus į anketos klausimus atsakys tėvai, įtėviai ar globėjai.

Gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo duomenys bus pateikti kartu su 2021 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatais. Surašymas šiemet vykdomas imant informaciją iš įvairių valstybės registrų ir informacinių sistemų, nevykstant pas gyventojus į namus.

Statistikos departamento vykdyto 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, 84,2 proc. visų Lietuvos gyventojų buvo lietuviai, 6,6 proc. – lenkai, 5,8 proc. – rusai, 1,2 proc. – baltarusiai, 0,5 proc. – ukrainiečiai, 0,6 proc. – kitų tautybių gyventojai.

Liepos 1-osios duomenimis, Lietuvoje gyvena beveik 83 tūkst. užsieniečių  – tai sudaro beveik 3 proc. šalies gyventojų.

Prasminga misija

Per 40 metų daug įsimintinų vaidmenų sukūrusi, už juos garbingų apdovanojimų pelniusi aktorė dabar didžiąją savo kūrybinės energijos dalį skiria kameriniams projektams. V.Kochanskytė viena pirmųjų Lietuvos teatrinėje erdvėje įtvirtino poezijos artistės sąvoką. "Ši teatrinė raiška man tarsi suteikė sparnus. Rengdama savo kamerines programas visada galvoju, kokių žinių, jausmų, išminties suteiksiu žiūrovams. Stengiuosi, kad jie išeitų iš spektaklio sklidini grožio ilgesio, gerumo, postūmio gyventi kitaip", – dalijasi kūrybos impulsu.

Kūrybinė draugystė su Lietuvos kultūros centrais, muziejais, bibliotekomis, mokyklomis tik stiprėja. "Keliaudama po Lietuvą patiriu daug puikių emocijų, sutinku nuostabių žmonių, kurie įrodo, kad net ir labiausiai nutolę nuo centro žmonės, savo entuziazmu ir meile gali susikurti gražų ir prasmingą gyvenimą ten, kur gyvena", – sako menininkė.

Poetine kalba sugebanti pakelti žmonių dvasią aktorė savo kūrybiniams projektams dažniausiai renkasi lietuvių klasikų kūrybą. Todėl pakviesta pas JAV lietuvius neabejojo – suvaidins monospektaklį "Gyvenimas kaip graži kelionė", suvertą iš romantiškų ir ironiškų, lyriškų ir šmaikščių istorijų.

Susitikimai su Amerikos lietuviais džiugina. Jie ne tik moka lietuvių kalbą ir žodis "Lietuva" jiems – šventas.

"Susitikimai su Amerikos lietuviais džiugina. Jie ne tik moka lietuvių kalbą ir žodis "Lietuva" jiems – šventas. Jie išsaugojo lietuvybę, išugdė savo vaikų ir anūkų tautiškumą", – su susižavėjimu kalba apie pokarinę imigrantų kartą, su kuria jau anksčiau yra dalyvavusi susitikimuose.

Susitikti su už Atlanto gyvenančiais tautiečiais V.Kochanskytę pakvietė JAV lietuvių meno galerijos "Siela" vadovė Asta Zimkus. Šios charizmatiškos, mistiškos energijos moters pastangomis garsas apie Čikagos ir apylinkių lietuviškos veiklos židinyje – Pasaulio lietuvių centre Lemonte vykstančius renginius jau seniai skrieja per Atlantą. Galerijos vardą vis dažniau mini ne tik JAV lietuviai, bet ir meno žmonės Lietuvoje.

Akistata su savimi

"Gyvenimas kaip graži kelionė" V.Kochanskytės repertuare užima ypatingą vietą. "Tai unikalus spektaklis: teatralizuotas, žaismingas, ilgesingas, romantiškas, šmaikštus, pilnas gyvenimo išminties ir taiklių pastebėjimų. Aktorė žiūrovus įkvepia pasinerti ne tik į kuriamo personažo gyvenimo kelionės peripetijas, bet drauge išgyventi ir savo asmeninius patyrimus. Tai jaudinantis susitikimas su pačiu savimi", – yra apibendrinusi monospektaklį teatrologė Vitalija Truskauskaitė.

"Jame yra labai svarbi mums ir pasauliui žinia, – pabrėžia scenarijaus autorė, režisierė, aktorė V.Kochanskytė. – Daugelis apnuodija savo gyvenimą mintimis: "Koks mano gyvenimas būtų gražus, prasmingas, turtingas ir t.t., jei gyvenčiau kitur..." Nereikia klajoti po pasaulį ieškant vietos, kurioje tu gal būtum laimingas. Tavo gyvenimas yra čia ir dabar, kad ir kur gyventum!"

Aktorės kuriamas betarpiškas bendravimas su publika nuolat pakeri, tačiau vaidindama tautiečiams Amerikoje ji jautė ypatingą reakciją: "Atrodė, kad jie mane siurbte siurbia. Kaskart po spektaklio jausdavausi taip, tarsi dar kažko nesuvaidinau – negali būti, kad jau baigėsi?!"

Po vieno spektaklio veidaknygėje Virginija rado jaudinančią žinutę: vienas žiūrovas dėkojo už tą kelionę, kurią nukeliavo drauge su aktore, tačiau prisipažino, kad po šio teatrinio susitikimo turi labai rimtai permąstyti savo gyvenimą.

Aktorę sužavėjo inteligentiška publika – ne tik vyresniosios, bet ir vidurinės kartos lietuviai, emigravę jau po Atgimimo. "Didelė laimė ir atsakomybė tokiems žiūrovams vaidinti. Jie kaip prie šulinio ateina atsigerti – visi nepaprastai išsiilgę Lietuvos ir lietuviškosios kultūros. Visi jie verti pagarbos, nes, susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms, gyvendami svetimoje valstybėje, jie valingai puoselėja Lietuvą savo širdyse", – Virginija negaili gerų žodžių tautiečiams.

Po vieno spektaklio aktorė buvo tikra žodžio prasme apipilta gėlėmis – net įsiamžino nuotraukoje, skendinti žiedų jūroje. Ypatingą šilumą lietuvė aktorė patyrė iš jos viešnage besirūpinusių Astos ir Vido Zimkų, Šarūnės ir Giedriaus Stankevičių, Romualdo ir Daivos Zableckų.

"Jie labai stengėsi, kad kuo daugiau pamatyčiau. Nors aš – Kauno priemiesčio vaikas, didmiesčiai man patinka. Atlantoje buvau sužavėta botanikos sodu, kuris jau ne vienus metus iš augalų kuria pasakos "Alisa stebuklų šalyje" personažus. Visą dieną gėrėjausi meno šedevrais Čikagos meno institute. Buvau pakviesta į Denverio universiteto akademinės bendruomenės priešpiečius. Tai labai graži sekmadienio tradicija, kai susibūrus vaišinamasi ne tik stalo, bet ir dvasios vaišėmis – rengiami spektakliai, susitikimai su kūrybos žmonėmis."

V. Kochanskytė ir R. Zableckas

Įsipareigojimas užnugariui

Pagal JAV gyventojų surašymą šioje šalyje lietuvių – beveik 700 tūkst. Tai didžiausia ir svarbiausia lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų. Didžiausia lietuvių bendruomenė susitelkusi Čikagoje, vadinamoje Amerikos lietuvių sostine. Pietvakariniame Čikagos priemiestyje Lemonte įsikūręs Pasaulio lietuvių centras V.Kochanskytei padarė didžiulį įspūdį.

"Centras padėjo ir padeda gyvenantiems čia, toli nuo Lietuvos, išlaikyti lietuvybę, saugoti ir puoselėti savo tėvų ir senelių šalies kalbą, istoriją, kultūrą ir visa tai perduoti savo vaikams, kad šie visa tai galėtų perteikti saviesiems. Čia veikia kelios dešimtys lietuviškų organizacijų, Lietuvių dailės muziejus, daugybė meninių ir sportinių būrelių, lituanistinė mokykla, kurią lanko 800 vaikų. Ir tai savaitgaliais!" – emocingai pasakoja pašnekovė.

Daug lietuvių savaitgaliais suplūsta į A.Zimkus vadovaujamą Lietuvių dailės muziejų, po kurio skėčiu sutelpa Tautodailės institutas, Medžio skulptūrų ekspozicija, Lietuvių dailės muziejaus salė ir galerija "Siela". Muziejaus salėje tradiciškai vyksta koncertai, poezijos vakarai, kameriniai teatro spektakliai, rečitaliai, skaitomos paskaitos, žiūrimi filmai. Galerijoje "Siela" parodos keičiamos maždaug kas dvi ar tris savaites.

Tautiškumo dvasią savo kūrybine veikla skleidžianti menininkė V.Kochanskytė prabilusi apie kai kuriuos lietuvius, vos po penkerių gyvenimo metų užsienyje jau šnekančius su akcentu arba tarpusavyje ir visai nebekalbančius lietuviškai, ištarė: "Liūdna, kad nebelieka pareigos šeimai, bendruomenei, įsipareigojimo savo svarbiausiam užnugariui – seneliams. Jei tavo vaikai negali susikalbėti su tavo tėvais, kaip tai vieniems ir kitiems turėtų būti skaudu?!"

Meilės skola

Turėjusi galimybę apsilankyti savo giminaičių namuose Virginija dalijasi nuostaba: "Modernūs, šiuolaikiški namai, ir ką aš matau? Ant stalo – siuvinėta tautiniais raštais staltiesė, ant lentynų – lininės servetėlės. Tai vis mano tetos rankų darbas, pagarbiausiai išdėlioti lietuviški suvenyrai. Kaip tai puošia namus ir kaip mes Lietuvoje to tarsi gėdijamės. Iš užsienio prisivežame visokių suvenyrų, prisikabinėjame visokių svetimų totemų, o tai, kas sava, užkišame į giliausius stalčius..."

Nėra nieko svarbesnio už šeimą ir tėvynę.

Aktorė tikina – iš JAV piliečių turime ko pasimokyti. "Ir visų pirma turime išmokti meilės savai šaliai pamoką. Taip, Amerika sukūrė ekonominę gerovę, tačiau stipresnis už gerovę ten yra pilietiškumas. Jį vaikai ne tik su motinos pienu gauna, bet visa švietimo sistema yra persmelkta pasididžiavimo savo šalimi ugdymu. O mes? Kaip dažnai Lietuvoje girdime menkinimo, net niekinimo intonacijas – va, kitur tai gerai, bet ne pas mus..."

V.Kochanskytė atvirauja: jai niekada nekilo mintis išvažiuoti iš Lietuvos. "Taip, keliauti man patinka, tačiau niekada nenorėjau gyventi svetur. Kaip galėčiau palikti mamą, namus? Kiek daug gavau iš mokytojų, draugų... Nėra nieko svarbesnio už šeimą ir tėvynę. Turiu grąžinti meilės skolą. Bet negalime pamiršti, kad dauguma mūsų bendrapiliečių sprendimą išvykti iš Lietuvos buvo priversti priimti dėl didžiulio nedarbo ar dėl negalėjimo save realizuoti. Turime juos suprasti ir gerbti jų pasirinkimą."

V. Kochanskytė ir A. Zimkus

Tautybės niekas neatims

Daugelyje pasaulio lietuvių bendruomenių viešėjusi V.Kochanskytė išskiria Amerikos lietuvius kaip aktyviausiai puoselėjančius lietuvybę. Būtent apie pilietiškumą dažnai sukosi kalba viešint Amerikoje.

"Tautybės iš tavęs niekas negali atimti, – šią frazę tikina dažnai girdėjusi iš Amerikos lietuvių. – Tačiau mes labai dažnai painiojame tautybę su pilietybe. Daugelis Amerikos lietuvių supranta, kad turėdami Lietuvos pilietybę jie negalėtų įvykdyti įsipareigojimų Lietuvai, nes yra Amerikos piliečiai. Tačiau visi jie tvirtina: aš gimiau ir mirsiu būdamas lietuvis ar lietuvė."

Pasak aktorės, iš Lietuvos ilgesio jie eilėmis rikiavosi prie balsadėžių, tačiau referendume nepasirašė po tuo, ką siūlė Lietuvos valdžia. "Balsuodami jie norėjo paliudyti, kad yra lietuviai, tačiau negalėjo pasisakyti už įstatymą, kuris visiškai neparengtas. Visų pirma reikėjo aiškiai įvardyti, kas yra Lietuvoje ir kas yra pasaulyje gyvenantys lietuviai, kokios vienų ir kitų pareigos. O mes dabar išrūšiavome lietuvius: vieni – savi, kiti – už borto, ir štai jums tokio neatsakingo elgesio rezultatas", – primena referendumo dėl dvigubos pilietybės emocijas.

V.Kochanskytė apgailestauja dėl atsirandančio ar net skatinamo supriešinimo. "Todėl aš esu ypač laiminga, galėdama kalbėti vienijančia kūrybos kalba, – džiaugiasi aktorė. – Siekiu, kad atėję su manimi susitikti žmonės norėtų gyventi taikoje su savimi ir su pasauliu."

Aktorė pamini viešnagės metu gimusias idėjas. Atlantoje jos gastrolėmis rūpinosi kultūrinių renginių organizatoriai Š. ir G. Stankevičiai, kuriems labai svarbus lietuvybės ugdymas – jie yra subūrę tautinių šokių kolektyvą, o Šarūnė pasiuvo tautinius kostiumus. Po V.Kochanskytės sėkmingo pasirodymo, drauge patyrę stiprų energinį užtaisą, organizatoriai pasiūlė pratęsti kūrybinę bičiulystę – sukurti meninį projektą bendromis aktorės ir Atlanto lietuvių bendruomenės pajėgomis. Denveryje ja rūpinosi prieš beveik tris dešimtmečius iš Lietuvos čia atvykęs dainų kūrėjas ir atlikėjas Romualdas Zableckas. Lietuvos šimtmečio minėjimo proga jis surengė trankią vakaronę, o pats asmeniškai žvejodamas ant ežero ledo išgręžė šimtą ekečių ir jas pažymėjo spalvotais balionėliais, taip sudarydamas savotišką trispalvę. Daugelyje meninių projektų dalyvaujantis muzikantas šiuo metu užsidegęs idėja į vieną kompaktinį diską įrašyti duetus su Lietuvos dainininkais, su kuriais drauge muzikavo JAV. V.Kochanskytė duetu su R.Zablecku jo studijoje įskaitė eilėraštį "Sapnas". O šios kūrybinės kelionės organizatorė A.Zimkus, atsisveikinant Čikagos oro uoste, ištarė: "Laukiu atvykstant su nauju spektakliu."

"Kūrybinė bičiulystė – stipriausi visų po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių saitai", – tiki menininkė, šiltai prisimenanti trijų savaičių viešnagę Amerikoje.

Turbūt dažnas kelionių agentūrų darbuotojas sutiks: vienas populiaresnių pageidavimų viešbučiui – kad jame nebūtų daug lietuvių. Gal ir suprantama, jei stengiesi nesutikti pažįstamų, kai romantiškai atostogauti vyksti ne su savo žmona. Bet abejoju, ar šuo pakastas būtent čia. Tautiečių nebuvimas – tarsi pliusas šalia paplūdimio kaip iš atviruko, šiltos jūros ir maitinimo "viskas įskaičiuota plius". Pageidavimas, aišku, kiek komiškas, nes kas tokie patys prašantieji – uzbekai?

Dar yra garsusis komplimentas menui: "Sunku patikėti, kad čia lietuvių kūryba!" Gėda prisipažinti, bet ir pati esu taip pasakiusi apie sužavėjusius muzikinius kūrinius, knygas ar filmus, kol suvokiau, kaip nusišneku. Dažnai pasitaiko straipsnių ir televizijos laidų, kurių pasakojimo ašis – kaip lietuvis ar lietuvė prasimušė svetur, kaip ten, užuot biurus valę ar prilipusį sūrį nuo lėkščių grandę iki dienų galo, tapo gerbiami, turtingi ir sėkmingi. Net faktas, kad tautietis ar tautietė atsidūrė elitiniame vakarėlyje kur nors Holivude jau reikalauja antraščių. Ir kyla natūralus klausimas, o kodėl mes vis dar šitaip stebimės?

Vienas bičiulis, nusprendęs kuriam laikui Kauno gatves išmainyti į Toronto dangoraižių vaizdus, apibūdino šį reiškinį labai taikliai – mažos valstybės gyventojo kompleksas. Tai tas balselis galvoje, įkyriai šnabždantis: "Kur tu čia lendi, žmogeliuk iš Lietuvėlės?", dėl kurio dažnai nusprendžiame tenkintis iš esmės netenkinančiomis sąlygomis. Ačiū Dievui, manajam bičiuliui pavyko jam nepasiduoti – sužavėjo kanadiečius savaisiais gabumais, netrukus gavo svajonių darbą ir pats dabar žvelgia pro vieno tų dangoraižių langą. Tokių vienoje ar kitoje srityje talentingų tautiečių daugybė – tiek emigravusių, tiek ir likusių tėvynėje. Ir džiugu, kad jiems pasiseka, bet taip ir turėtų nutikti darbštiems, gabiems žmonėms. Niekaip kitaip.

Išskyrus stereotipais mąstančius siaurapročius, kurių, ne paslaptis, iki šiol pasitaiko visur, civilizuotas pasaulis seniai į mus nebežvelgia kaip į antrarūšius.

Ne naujiena, kad istoriškai nukentėjome, o sovietinis palikimas, kaip koks bjaurus virusas, vis dar išlenda nusilpus bendram organizmo imunitetui – tai pasakytina ir apie tarpusavio bendravimo kultūrą, ir apie politikos subtilybes. Ir jei mūsų šalis būtų namas, tai jame tikrai dar yra likę kampų, kuriuos reikėtų apkuopti.

Kita vertus, sveikimo požymiai akivaizdūs. Gamtos duotos girios, ežerai ir šeimininkių išradingumas šimtu skirtingų būdų paruošti bulves su kiauliena seniai nebėra vieninteliai dalykai, kuriais galime pasigirti. Ir, daugelio užsieniečių akimis, tampame šalimi, kuri ne tik intriguoja nuvykti ir pamatyti, kad žmonės gali gyventi ir taip, o iš tikrųjų trokštama aplankyti vieta. Kartais – ir apsigyventi.

Turime rašytojų, kurių pavardes puikiai žino literatūros entuziastai visame pasaulyje. Mūsų muzika jau ilgokai neapsiriboja vien "Pusbroliais Aliukais ir sesute Silvija" ir grupe "Balius" (atleiskit, jei esate pastarųjų gerbėjai). Lietuviai kuria produkciją, pradedant drabužiais, baigiant baldais ir išradimais, nuo kurių svaigsta visas pasaulis, įskaitant išsvajotuosius Vakarus. Ilgai tektų pakeliauti, kol rastume antrą sostinę, turinčią tiek puikios kokybės maitinimo įstaigų, kaip mūsų. Mūsų kurortai nei švara, nei paslaugomis nenusileidžia tiems, į kuriuos skristi reikia keletą valandų. O ir frazė "Kaunas tvarkosi" jau kurį laiką gali būti taikoma toli gražu ne vien duobėtų kelių lopymui. Išskyrus stereotipais mąstančius siaurapročius, kurių, ne paslaptis, iki šiol pasitaiko visur, civilizuotas pasaulis seniai į mus nebežvelgia kaip į antrarūšius. Gal laikas nustoti šitaip manyti ir patiems?

Palyginti su analogiškos sociologinės apklausos prieš dvejus metus rezultatais, taip tvirtinančių respondentų dalis padidėjo keturiais procentiniais punktais.

Savo lojalumą Latvijai pripažįstančių rusų tautybės gyventojų dalis išaugo nuo 44 proc. iki 59 procentų.

Apklausų rezultatai taip pat rodo, jog neigiamai latvių tautybės Latvijos gyventojų trėmimą į gulagus Rusijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo vertinančių ne rusų tautybės Latvijos gyventojų dalis padidėjo nuo 42 proc. užpernai iki 58 proc. šiemet.

Gegužės 9-osios, kaip Rusijoje švenčiamos pergalės prieš nacistinę Vokietiją dienos, aktualumą pripažįstančių ne latvių tautybės Latvijos gyventojų dalis per dvejus metus sumažėjo nuo 78 proc. iki 57 procento.

Naujausios apklausos rezultatai rodo, jo palankumą Europos Sąjungai reiškią 53 proc., NATO - 23 proc. ne latvių tautybės Latvijos gyventojų.