Donoro artimieji praėjusią savaitę priėmė kilnų sprendimą ir nutarė įprasminti mylimo žmogaus netektį ištariant „taip“ organų donorystei. Po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad transplantacijai tiko 85-erių Donoro inkstai. Transplantacijos buvo atliktos VUL Santaros klinikose.

Kai kurie žmonės gali manyti, kad žmogus gali būti per senas tapti organų donoru, tačiau tai – mitas. Organų donorais gali tapti bet kokio amžiaus žmonės, kadangi viskas priklauso ne nuo amžiaus, bet nuo sveikatos būklės.

Ar žmogaus organai tinkami transplantuoti, gydytojai sprendžia tik po jo smegenų mirties. Vyriausias organų donoras Lietuvoje iki šiol buvo 84 metų. Europoje yra registruotų net 95 metų organų donorų.

Svarbiausią sprendimą priima artimieji

Apie galimybę donuoti mirusiojo organus kitiems sergantiems žmonėms yra pradedama kalbėti tik tais atvejais, kai reanimacijoje žmogui yra konstatuojama smegenų mirtis arba širdies sustojimas. Įvairių medicininių aparatų ir vaistų dėka kiti organai kurį laiką dar funkcionuoja, todėl yra galimybė įgyvendinti transplantacijos procesą. Apie tai donorinė ligoninė informuoja NTB.

Transplantacijų koordinatoriams mirusįjį užregistravus kaip potencialių organų donorą yra atliekami įvairūs kraujo tyrimai, kuriais siekiama išsiaiškinti, kurie donoro organai ir (ar) audiniai yra tinkami transplantacijai.

Kitas labai svarbus etapas – pokalbis su artimaisiais, tik nuo jų priklauso ar organų donorystės ir transplantacijos procesai galės tęstis toliau. Šiuo metu Lietuvoje artimųjų prieštaravimai sudaro apie 25,5 proc.

Artimiesiems sutikus padovanoti organus, gavus kraujo tyrimų rezultatus ir gydytojams įvertinus organų būklę – pradedama komunikacija su potencialiais recipientais. Per gana trumpą laiką jie turi apsispręsti ar galės atvykti transplantacijai į Kauno arba Santaros klinikas. Atvykus jiems taip pat yra atliekami įvairūs tyrimai, siekiant įvertinti ar donoro organas tikrai jiems tinka.

Tiems žmonėms, kuriems tinka donorinis organas, dažniausiai dar tą pačią dieną atliekama transplantacija, nes transplantacijai paruošti organai gyvybingi išlieka ribotą laiką.

Transplantacijų laukia šimtai

Apie galimybę donuoti mirusio žmogaus organus artimieji išgirsta pačiu sunkiausiu metu. Netekties skausmas ir liūdesys apsunkina sprendimo, ar pritarti organų donorystei, priėmimą.

Lietuvoje, kaip ir Kipre, Vokietijoje, Rumunijoje, Estijoje, Šveicarijoje, Danijoje ir Airijoje, šiuo metu galioja informuoto sutikimo donorystės modelis, kai kiekvienas 18 metų sulaukęs asmuo, vedamas geranoriškumo gali pasirašyti sutikimą ir įsigyti Donoro kortelę. Tai reiškia, kad po mirties jis taptų potencialiu organų donoru. Tačiau galutinį sprendimą turėtų priimti artimieji, kurie gali ir nežinoti apie tai, kad mylimas žmogus buvo išreiškęs pritarimą organų donorystei.

Didžiojoje dalyje Europos valstybių taikomas numanomo sutikimo organų donorystės modelis. Tokio organų donorystės modelio atveju, žmogus laikomas pritariančiu organų donorystei po mirties, jeigu jis nėra raštu išreiškęs nepritarimo, tačiau paskutinis sprendimas vis tiek priklauso artimiesiems. Manoma, kad taikant šį organų donorystės modelį artimiesiems yra lengviau apsispręsti dėl organų dovanojimo, nes tuomet jie aiškiai žino, ar žmogus prieš mirtį nebuvo išreiškęs nepritarimo.

Vienas efektyvus organų ir audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Inkstų laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems – vėl leistų praregėti, o kitiems – tai vienintelė likusi viltis gyventi.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 325 žmonės: 77 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 38 širdies, 9 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 51 kepenų, 145 ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.

Kaip pranešė Klinikos, pastaroji, šešioliktoji transplantacija atlikta šią savaitę pacientei, sergančiai reta kepenų liga.

„Organų transplantacijos dažnai yra vienintelis gyvybę gelbstintis gydymo metodas, todėl džiugu, kad Lietuvoje šis procesas nenutrauktas net sudėtingais pandeminiais metais. Didelė dalis Europos šalių, net ir susidūrę su labai rimta COVID-19 situacija, kai gydė tūkstančius sunkios būklės pacientų intensyviosios terapijos skyriuose, nenutraukė donorystės proceso ir transplantacijos paslaugų“, – pranešime spaudai teigė Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas Juozas Kupčinskas.

Pasak klinikų, sklandų darbą transplantacijų metu Kauno klinikose užtikrina dešimtys specialistų, jos atliekamos dalyvaujant gydytojams, gydytojams rezidentams, slaugytojams, transplantacijų koordinatoriams.

„Pandemijos metu organų transplantacijos buvo iššūkis visai transplantacijų komandai. Svarstėme, ar tokiu sudėtingu metu ligoninė nepritrūks resursų, personalo, ar prireikus recipientui galėsime suteikti intensyviąją priežiūrą, – sako Chirurgijos klinikos Kasos, kepenų ir tulžies latakų chirurgijos skyriaus vadovas doc. Tomas Vanagas. – Transplantacijos – tai komandinis darbas, neįsivaizduojamas be gydytojų, gydytojų rezidentų, slaugytojų ir transplantacijų koordinatorių. Džiaugiamės, kad ligoninėje viso karantino metu COVID-19 infekcija neužsikrėtė nė vienas darbuotojas, turėjome visus reikalingus pajėgumus, o atlikus kepenų transplantacijas pavyko išgelbėti trijų žmonių gyvybes“.

Kaip pasakoja Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. Juozas Kupčinskas, visi pacientai po transplantacijų jaučiasi gerai, o du iš jų jau sėkmingai sveiksta namuose. „Organų transplantacijos dažnai yra vienintelis gyvybę gelbstintis gydymo metodas, todėl labai svarbu nenutraukti šio proceso. Didelė dalis Europos šalių, net ir susidūrę su labai rimta situacija, kai gydo tūkstančius sunkios būklės pacientų intensyviosios terapijos skyriuose, nenutraukė donorystės proceso ir transplantacijos paslaugų. Sėkmingas bendradarbiavimas su Latvijos gydytojais padėjo išspręsti ir donorų trūkumo klausimą – viena iš karantino metu atliktų transplantacijų įvyko Latvijoje atsiradus tinkamoms donoro kepenims mūsų ligoninės pacientui“, – sako profesorius. 

Organų transplantacijos dažnai yra vienintelis gyvybę gelbstintis gydymo metodas, todėl labai svarbu nenutraukti šio proceso.

Vienas iš transplantacijų pradininkų Lietuvoje profesorius Giedrius Barauskas pasakoja, kad prieš 20 metų Kauno klinikų specialistai kepenų transplantacijoms intensyviai ruošėsi Vokietijos ir Prancūzijos ligoninėse, semdamiesi patirties iš kolegų, rengė transplantacijos protokolus ir derino didžiulės komandos darbą, lemiantį sėkmingą operaciją ir paciento saugumą. „Dabar patirtimi galime dalintis su savo kolegomis kitose šalyse – 2016 m. prof. Juozas Pundzius Rygos Stradinio universiteto ligoninėje padėjo atlikti pirmąsias kepenų transplantacijas latvių specialistams“, – sako prof. G. Barauskas.

Anesteziologijos klinikos vadovas prof. Andrius Macas džiaugiasi kepenų transplantologijos pasiekimais ir pastarųjų metų rezultatais: „Jei 2000-aisiais pradėjome nuo vieno anesteziologo transplantacijose, tai šiuo metu ligoninėje turime 12 Europos ligoninėse stažuotes atlikusių gydytojų anesteziologų reanimatologų, susijusių su pacientų parengimu, nuskausminimu ir pirmųjų pooperacinių valandų priežiūra. Labai džiugu, kad gydytojai rezidentai aktyviai įsijungia į šią veiklą, gilina savo žinias ir vėliau dirbdami kitose Lietuvos ligoninėse turi daug aukštesnį pasirengimo lygį“.

2000 m. birželio 15 d. Kauno klinikų chirurgai, vadovaujami prof. Juozo Pundziaus ir prof. G. Barausko, kartu su gastroenterologais, anesteziologais, reanimatologais, radiologais, patologais ir kitų specialybių gydytojais Kaune atliko pirmąją sėkmingą kepenų transplantaciją Lietuvoje. Šiuo metų Kauno klinikose kepenų transplantacijas visada pasiruošę atlikti dvi chirurgų komandos, vadovaujamos gydytojų chirurgų doc. Tomo Vanago ir prof. G. Barausko

Ši problema yra išties ūmi. Tol, kol nebuvo išrasti imunitetą slopinantys vaistai, persodinimai apskritai nebuvo įmanomi. Dabar žmonėms tenka nuolat vartoti medikamentus, kad tik organizmas neatmestų naujo organo ar audinio. Tai yra didelė problema, nes kartu didėja ir pavojingų infekcijų ir net vėžio rizika. Toks šalutinis poveikis žmogų paveikia ir psichologiškai –imuninę sistemą slopinančius vaistus vartojantys žmonės dažnai bijo keliauti, vengia susitikimų su draugais. Galiausiai, patys vaistai su laiku praranda savo veiksmingumą ir pacientas gali vis tiek prarasti persodintus audinius.

Tačiau visa tai ateityje gali pasikeisti. Mokslininkai primatams persodino endokrininį kasos audinį, o po 21 dienos nutrauko imuninę sistemą slopinančių vaistų kursą. Bandomieji gyvūnai ir toliau gyveno įprastą gyvenimą. Žinoma, tai pasiekti nebuvo taip paprasta.

Peteris Medawaras dar prieš 65 metus įrodė, kad įmanoma sukurti toleranciją persodintiems audiniams ir organams. Už šį darbą mokslininkas gavo Nobelio premiją, tačiau toliau bandymų su pelėmis tuomet pasistūmėta nebuvo. Tiesa, buvo vykdomi ir klinikiniai bandymai, tačiau jų rezultatai nebuvo idealūs. Dabar Minesotos universiteto mokslininkai sugalvojo, kaip priversti imuninę sistemą pripažinti persodintus audinius kaip savus. Geriausia tai, kad bandymai atlikti su primatais, o tai reiškia, jog tikimybė, jog metodas suveiks ir su žmonėmis, yra didžiulė.

Naujasis metodas yra paremtas donoro baltųjų kraujo ląstelių modifikacija. Laboratorijoje apdorotos ląstelės yra suleidžiamos į recipiento kūną maždaug savaitė prieš operaciją ir dar kartą po jos. Taip imuninė sistema yra tarsi perprogramuojama, supažindinama su nauju audiniu. Imuninę sistemą slopinantys vaistai vis tiek turi būti vartojami, tačiau jau ne tokį ilgą laiką – jų kursą galima užbaigti maždaug per mėnesį po operacijos.

Šis pasiekimas atvers duris naujos kartos pirmojo tipo diabeto gydymui. Persodintos endokrininės kasos ląstelės padėtų pagerinti tūkstančių žmonių būklę ir gyvenimo kokybę. Mokslininkai atviri – šis pasiekimas leis perkelti transplantacijas į visiškai naują erą. Kadangi bandymai su primatais buvo labai sėkmingi, dabar mokslininkai žvalgosi galimybių pradėti klinikinius bandymus su žmonėmis.

Ir net 5 recipientai šeštadienio popietę sulaukė viltingo skambučio ir buvo pakviesti į vieną iš transplantacijos centrų. Šiąnakt Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose bus atliekamos 2 inkstų ir širdies transplantacijos, o Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų transplantacijos centre – širdies ir kepenų transplantacijos.

Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM (toliau - Biuras) budintis koordinatorius lapkričio 24-ąją kelių valandų intervalu priėmė du pranešimus apie donorus – pirmą skambutį iš vienos Vilniaus donorinių ligoninių, o kitą – iš Rygos donorinės ligoninės.

Biuras dėkoja ir reiškia gilią užuojautą donorų artimiesiems savo ir recipientų vardu. Juk negali būti nieko kilnesnio, nei nugalint savo skausmą daryti gerą darbą vardan kitų – pasakyti donorystei „taip“.

Biuro budintis koordinatorius minučių tikslumu suderino 4 gydytojų komandų iš Vilniaus ir Kauno transplantacijos centrų išvykimus į dvi donorines ligonines skirtinguose miestuose: dvi komandos vyko į donorinę ligoninę Vilniuje, o kitos dvi – iš Dariaus ir Girėno aerodromo Kaune išskrido į Rygą.

Iš Vilniaus donoriniai organai į transplantacijos centrus buvo nugabenti greitosios pagalbos automobiliais, kuriuos lydėjo policijos ekipažai. Karinių oro pajėgų sraigtasparnis MI-8 donorinius organus kartu su medikų komandomis iš Rygos pirmiausia atskraidins į Vilnių (leisis Vilniaus oro uoste), o tada į Kauną (leisis Dariaus ir Girėno aerodrome).

Biuras už komandinį ir profesionalų darbą nuoširdžiai dėkoja Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės pareigūnams ir sraigtasparnio pilotams, Vilniaus ir Kauno policijos ekipažų pareigūnams, donorinių ligoninių Vilniuje ir Rygoje gydytojams reanimatologams-anesteziologams, transplantacijos centrų koordinatoriams ir chirurgams bei slaugytojoms, laboratorijų specialistams, greitosios pagalbos vairuotojams ir visiems, dalyvavusiems donorystės ir transplantacijos procese, nes ši didelė – atskirų institucijų – komanda padovanojo antrą gyvenimą net 5 recipientams. O kas gali būti svarbiau už žmogaus gyvenimą?!.

„Noriu pasidžiaugti, pranešti, kad mes nuo praėjusių metų liepos mėnesio atlikome kamieninių ląstelių transplantacijas trylikai pacientų, kurie serga mielomine liga“, – spaudos konferencijos metu kalbėjo Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos Hematologijos skyriaus vadovas Rolandas Gerbutavičius.

Per metus planuojama atlikti 20 tokių operacijų asmenims, sergantiems mielomine liga, vadinama kraujo vėžiu.

„Galime drąsiai sakyti, kad mielominės ligos gydymo centras formuojasi Kaune“, – teigė R.Gerbutavičius.

Iki šiol tokios transplantacijos būdavo atliekamos tik Vilniuje, todėl pacientai turėdavo transplantacijai vykti ten. Pasak medikų, galimybė stebėti ligos eigą nuo pradžių ir atlikti transplantaciją Kaune yra didelis privalumas tiek pačiam pacientui, tiek jį gydantiems medikams.

Kaune pradėjus vykdyti šias operacijas, Kauno klinikų medikus jau beveik metus konsultuoja Leipcigo universiteto ligoninės Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovas, profesorius Dietger Niederwieser (Ditgeris Niderviseris).

Jis per dieną skiria apie pusę valandos, konsultuodamas Lietuvos medikus per specialią internetinę programą.

„Aptariami kiekvienos dienos, nežiūrint, ar tai yra šeštadienis, sekmadienis ar šventės, rezultatai - laboratoriniai, klinikiniai ir kartu priimamas sprendimas, kaip mes galime toliau gydyti pacientus“, – sakė R.Gerbutavičius.

D.Niederwieseris kalbėjo, kad galimybė konsultuoti medikus per atstumą yra labai svarbi inovacija, kurios sėkmė padės pacientams nuošaliose vietovėse visame pasaulyje – jiems nereikės keliauti tūkstančių kilometrų iki didesnių medicinos centrų.

„Labai džiaugiuosi galėdamas pradėti šį naują projektą. Tai, ką mes čia padarėme, buvo visa programa, suorganizuota telemedicinos principu. Žmonės keliavo į Leipcigą, buvo mokomi, grįžo, aš čia apžiūrėjau visą infrastruktūrą ir tada pradėjome daryti kasdienius pusvalandžio vizitavimus internetu“, – pasakojo Leipcigo universiteto profesorius.

Su žurnalistais susitikusi pirmoji pacientė Vitalija, kuriai Kaune atlikta ši transplantacija, dėkojo medikams už jai rodytą didelį dėmesį. Pasak paciento Rimvydo, žinojimas, kad jo sveikatos būklę seka ne tik Lietuvos medikai, bet ir užsienio specialistai, „suteikė labai daug geros emocijos ir pasitikėjimo savimi ir tuo, kas vyksta“.

Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikoje šiemet atliktos jau septynios kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos pacientams, sergantiems mielomine liga. Per metus klinika turi galimybę atlikti 20 tokių procedūrų.

Trečiadienį iš Lietuvos donoro paimtos kepenys išgabentos į Italiją. Lietuvoje nerasta pagal nustatytus medicininius kriterijus tinkamo recipiento, pranešė Nacionalinis transplantacijos biuras.

Lietuvoje neradus recipiento, donoro kepenys per FOEDUS (palankesnės sąlygos keistis donoriniais organais ES valstybėse narėse) projekto informacinę tarptautinių mainų donoriniais organais sistemą pasiūlytos Europos Sąjungos transplantacijos centrams. Tinkamas ligonis aptiktas Italijoje.

Trečiadienio popietę iš to paties donoro persodinti paimta širdis, kepenys, abu inkstai.

Anot Transplantacijos biuro, donorinė širdis greitosios pagalbos automobiliu, lydint policijos ekipažui, pergabenta į Vilniaus universiteto Santariškių klinikų transplantacijos centrą, o inkstų transplantacijos atliekamos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų transplantacijos centre.

Kovo 1-osios duomenimis, šiais metais Lietuvoje atlikta 19 inkstų transplantacijų – 18 recipientų persodinti mirusio donoro inkstai, vienam – gyvo donoro. Atliktos keturios širdies transplantacijos, penkios – kepenų transplantacijos, viena plaučių transplantacija ir 14 ragenų persodinimo operacijų.

Šiandien sukanka 46 metai, kai Lietuvoje buvo pradėtos transplantacijos: 1970 metų vasario 18-ąją buvo atlikta pirmoji inksto transplantacija. Per 46 metus Lietuvoje atlikta daugiau kaip 1900 inkstų transplantacijų, skelbia Nacionalinis transplantacijos biuras.

Šiais metais jau atlikta 15 inkstų transplantacijų – 14 recipientų persodinti mirusių donorų inkstai, 1 – gyvo.

Pirmajai 1970 metais Vilniuje atliktai inkstų transplantacijai vadovavo profesorius Algimantas Marcinkevičius, joje dalyvavo gausus būrys garsiausių mūsų šalies gydytojų, taip pat ir prof. A. Marcinkevičiaus mokinys, vėliau tęsęs transplantologo darbą – profesorius Balys Dainys. Tris dešimtmečius Vilniuje buvo vienintelis organų transplantacijos centras Lietuvoje.

2000 m. gegužės 5 dieną pirmoji inksto transplantacija atlikta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose. 2014 metų liepą Kaune atlikta pirmoji inksto transplantacija iš gyvo donoro.

Inksto transplantacija – viena iš trijų pakaitinės inkstų terapijos rūšių po hemodializės ir peritoninės dializės.

Pacientai, kuriems diagnozuotas galutinis inkstų funkcijos nepakankamumas ir yra indikacijų pradėti pakaitinę inkstų terapiją, gali būti įtraukiami į recipientų, laukiančių inkstų transplantacijos, sąrašą. Inkstų transplantacija yra ekonomiškai efektyvi medicinos sritis, taupanti valstybės lėšas ir suteikianti žmogui galimybę po operacijos grįžti į visavertį gyvenimą.

Dializės procedūros – žymiai brangesnės, reikia atkreipti dėmesį, kad jos sergantiesiems dažniausiai atliekamos ne vienerius metus. Antai hemodializės procedūros atliekamos tris kartus per savaitę po keturias valandas, peritoninės dializės procedūros atliekamos kelis kartus per parą. Vienos peritoninės dializės kaina – 1 448 – 2 606 eurai per mėnesį (per metus – apie 25 tūkstančiai eurų), hemodializės kaina – 1 592 eurai per mėnesį (per metus – apie 19 tūkstančių eurų).

Didžiosios Britanijos specialistai yra paskaičiavę ekonominę transplantacijos naudą. Ji yra akivaizdi: vieno paciento vienerių metų po inksto transplantacijos medicininė priežiūra kainuoja 6 kartus mažiau nei vienerių metų dializės procedūros.

Šiuo metu Lietuvoje inksto transplantacijos laukia 172 recipientai, iš jų 61 – laikinai ne recipientas, t.y. jiems dėl tam tikrų priežasčių (dėl gretutinių susirgimų, pavyzdžiui, gripo) šiuo metu transplantacijos atlikti negalima.

Besibaigiantys 2015 metai – sėkmingi Lietuvai organų donorystės ir transplantacijos srityje. Lyginant su praėjusiais metais, šiemet jau atlikta 30 transplantacijų daugiau negu pernai per visus metus, skelbia Nacionalinis transplantacijos biuras. Tai reiškia, kad visuomenės požiūris į organų donorystę tampa vis pozityvesnis.

Lapkričio 6 dienos duomenimis, šiemet Lietuvoje jau užregistruoti 107 potencialūs donorai. Iš jų efektyviais donorais tapo 48. Pernai tuo pačiu laiku buvo užregistruoti 98 potencialūs donorai, o per visus 2014-uosius – 106, iš jų efektyviais pernai iki lapkričio 6-osios tapo 28, o per visus 2014-uosius – 31.

Nors iki metų pabaigos dar kone du mėnesiai, šiemet daugiau negu pernai per visus metus atlikta audinių ir organų transplantacijų – 162. Pernai iki lapkričio 6-osios buvo atlikta 120 audinių ir organų transplantacijų, o per visus 2014-uosius – 132 transplantacijos.

Šiemet jau atliktos 88 mirusio donoro inksto transplantacijos, pernai iki lapkričio 6-osios – 51, o per visus metus – 57. Inkstų transplantacijų iš gyvo donoro atlikta 6. Kepenų transplantacijų –11, plaučių – 1, kasos ir inksto komplekso – 1 transplantacija.

Šiemet širdies persodinimo sulaukė jau 12 recipientų, pernai iki lapkričio 6-osios – 10, per visus metus – 11. Šiemet jau atliktos 43 ragenų transplantacijos, pernai iki lapkričio 6-osios – 33, per visus 2014-uosius – 35.

Nors pritariančiųjų donorystei gretos didėja, tačiau ne visi donoro kortelės turėtojai, kuriems konstatuojama smegenų mirtis, tampa organų ir (ar) audinių donorais.

Šiuo metu Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre saugomi 21 448 žmonių, pasirašiusių sutikimą po mirties aukoti organus ir (ar) audinius donorystei, duomenys. 304 donoro kortelių turėtojai jau yra mirę. Tačiau iki šiol nuo 2000 metų, kai buvo įteisinta donoro kortelė, potencialiais donorais tapo vos penki šios kortelės turėtojai – kiti 299 mirusieji organų donorais netapo todėl, kad jiems nebuvo konstatuota smegenų mirtis, po kurios inicijuojamas donorystės procesas. Vadinasi, net ir išreiškę valią po mirties aukoti save donorystei, šie žmonės kitų gyvybės dėl medicininių kontraindikacijų ar kitų priežasčių po mirties išgelbėti, deja, negalėjo.

Donorinių organų ir (ar) audinių šiuo metu Lietuvoje laukia 423 recipientai, iš jų 93 – laikinai ne recipientai (t.y. jiems dėl tam tikrų priežasčių dabar transplantacijos atlikti negalima). 190 recipientų laukia inksto persodinimo, 6 – kasos ir inksto komplekso transplantacijos. 37 žmonėms būtina persodinti donoro širdį, 8 – plaučius, 6 – atlikti širdies ir plaučių komplekso transplantaciją, 60 – persodinti kepenis. Ragenų transplantacijos laukia 116 žmonių.

Transplantacijos laukiančiųjų sąrašas Lietuvoje kinta nežymiai – visada recipientų būna daugiau kaip 400. Statistinius duomenis pakoreguoja tik du faktoriai: atliktos transplantacijos arba, deja, mirtis. Ir sąrašas nuolat papildomas naujomis pavardėmis. Didėjantis donorinių organų skaičius, neplakančios širdies donorystės modelio įdiegimas, tikimasi, padės daugiau recipientų sulaukti savojo donoro.