„Rekviem“ atsisveikinimo namų Kaune administracijos vadovė Karolina Jancevičiūtė teigė, kad palaikų kremavimas turi nemažai privalumų, lyginant su tradiciniu laidojimu karste. Pasak jos, laidojant kremuotus palaikus urnoje, artimieji turi didesnes galimybes sutaupyti, taip pat tai sprendžia laidojimo vietos trūkumo klausimą.

„Didžiuosiuose miestuose dažnai trūksta naujų kapaviečių arba veikiančios kapinės yra nepatogioje lokacijoje. Kadangi urnai reikia mažiau laidojimo vietos, ją galima laidoti jau turimose šeimos kapavietėse, talpinti kolumbariumo nišoje arba pelenus barstyti jūroje, ne arčiau kaip 5 kilometrus nuo Baltijos jūros kranto, upėse, išskyrus urbanizuotas teritorijas ar paplūdimius. Vis dėlto, atsisveikinimas su velioniu prie atviro karsto vis dar lieka pagrindine laidotuvių tradicija Lietuvoje“, – pasakojo K. Jancevičiūtė.

Karolina Jancevičiūtė/„Rekviem“ nuotr.

Vadovė išskyrė, kad kremuojant kūną, atsisveikinimo su mirusiuoju ceremonija dažnai būna privatesnė. Prieš kremaciją atsisveikinime dalyvauja tik patys artimiausieji, toks atsisveikinimas įprastai trunka iki dviejų valandų. Viešas atsisveikinimas organizuojamas su urna. Tiesa, velionio pelenai gali būti talpinami ir kitose, kiek originalesnėse vietose.

„Kremuojant kūną, asmens palaikai paprastai talpinami į urnas. Taip pat galime pasiūlyti galimybę pasigaminti stiklo dirbinį ar deimantą su velionio palaikais – tokiems dirbiniams reikia tik nedidelės dalies pelenų. Sulaukiame ir prašymų atskirti dalelę palaikų ir pripildyti jais medalioną ar mažą urnelę, bet tokie prašymai nėra itin dažni“, – teigė laidojimo namų administracijos vadovė.

Rinkoje daug aplinkai kenksmingų urnų

Žinomas urnų menininkas Algimantas Patamsis sakė pastebintis, jog rinkoje siūloma daug metalinių ir medinių, nuodingais dažais dažytų urnų, kurios yra žalingos aplinkai. Pats A. Patamsis kuria keramikines, įvairaus dydžio urnas, kurios yra ne tik draugiškos gamtai, bet ir gali išlikti tūkstančius metų.

Anot menininko, urnos kūrimo procesas tęsiasi mažiausiai dvi savaites – tiek užtrunka, kol urna yra suformuojama, išdžiovinama, deginama, glazūruojama, deginama su glazūra bei aušinama.

„Urnas gaminu iš akmens masės ir porceliano, jas glazūruoju pačia sudėtingiausia pasaulyje kristaline glazūra, todėl kiekvienas kūrinys, nepriklausomai nuo jo formos, yra unikalus. Urnos net iki 6 valandų ir daugiau dega 1270 laipsnių temperatūroje. Jeigu urnos yra nesudaužomos, jos gali išlikti tūkstančius metų. Apskritai džiaugiuosi, kad Lietuvoje didėja palaikų kremavimo paklausa. Žmonės pradeda suprasti, kad kremavimas yra daug geresnis ir lengvesnis pasirinkimas atsisveikinti su artimuoju“, – sakė A. Patamsis.

Populiariausi – pakabukai

Menininkė Irena Žukauskytė jau kone dešimtmetį užsiima papuošalų, skirtų mirusiojo palaikams laikyti kūryba. Moteris kuria seges, ant kaklo kabinamus medalionus, žiedus. Visi tokio pobūdžio papuošalai yra neatsidarantys.

„Yra žmonių, norinčių šalia savęs visuomet turėti artimojo dalelę. Papuošalai leido tai tauriai įprasminti. Galiu teigti, kad domėjimasis tokiais papuošalais per pastarąjį dešimtmetį padidėjo. Kuriu seges, žiedus, pakabukus. Būtent pastarieji sulaukia didžiausio susidomėjimo“, – pasakojo menininkė.

„Rekviem“ nuotr.

I. Žukauskytė savo kūriniams renka neiššaukiančias, ramesnes spalvas. Papuošalus ji kuria iš sidabro ir chromkobalto medžiagos, kuri kaitinimo metu įgauna specifinį – žalią, mėlyną – atspalvį. Menininkės kūryboje taip pat gausu simbolikos, augalinių, širdies motyvų. Tarp mėgiamiausių akmenų – gintaras ir granatas, kuris, kaip ji sako, yra bažnytinis akmuo, o jo sodri raudona spalva simbolizuoja kraują, meilę.

Menininkės papuošalų dirbtuvės įsikūrusios namuose. Nors tiesioginių užsakymų pasitaiko, ji stengiasi dirbinius perduoti krematoriumui bei laidojimo namams išvengiant bendravimo su mirusiųjų artimaisiais.

„Su artimaisiais bendrauju labai retai – tai man pernelyg sunku. Pamenu, dar pačioje kūrybos pradžioje į mane kreipėsi mamą palaidojusi mergina, kuri sau ir sesei norėjo užsakyti pakabukus. Man buvo labai sunku su ja bendrauti, aš išgyvenu, perimu žmonių emocijas. Būna, kad velionių artimieji patys mane susiranda, bet dažniausiai nė nežinau, kas perka mano papuošalus. Sukuriu juos savo nuožiūra ir atiduodu“, – tęsė ir tradicinius papuošalus kurianti I. Žukauskytė.

Vyriausybė trečiadienį pritarė Aplinkos ministerijos parengtiems Kapinių tvarkymo taisyklių pakeitimams, kad gyventojams nebereikės mokėti už nišas savivaldybių įrengtuose kolumbariumuose.

Taip pat nustatytas kremuotiems žmogaus palaikams skirtos kapavietės dydis. Kape, kuriame jau palaidoti kremuoti žmogaus palaikai, bus draudžiama laidoti pakartotinai.

Kaip skelbia Aplinkos ministerija, šiuo metu daugelis savivaldybių tarybos sprendimu yra nustatę mokestį už kolumbariumo nišos suteikimą, jis svyruoja nuo 300 iki 1,5 tūkst. eurų.

Pasak Aplinkos ministerijos, tai yra nemaža finansinė našta mirusiojo artimiesiems, todėl nuspręsta, kad kolumbariumo nišos turi būti suteikiamos nemokamai.

Nustatytas tik kremuotiems žmogaus palaikams laidoti skiriamos kapavietės dydis – 1,32 kv. metro (1,10 m x 1,20 m), kelis kartus mažiau, negu įprastos kapavietės.

Aplinkos ministerija skelbia, kad tai leis sumažinti sparčiai besiplečiančius kapinių plotus, kadangi kremuojama vis daugiau mirusių žmonių palaikų. Dabar vienam kapui skiriama 3,75 kv. metro (1,5 m x 2,50 m), keliems kapams (šeimos kapavietei) – 7 kv. metrai (2,80 m x 2,5 m).

Pakartotinai laidoti nekremuotų žmogaus palaikų kape, kuriame jau yra palaidoti kremuoti žmogaus palaikai, nebus leidžiama, kadangi kremuoti palaikai laidojami negiliai (iki 1 metro gylyje), o urnose esančios kapsulės suyra negreitai.

Siekiant išvengti atvejų, kai mirusysis perlaidojamas į kitą vietą be atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens žinios ar sutikimo, kapinių tvarkymo taisyklės papildytos nuostata, kad jei po ekshumavimo žmogaus palaikai bus perlaidojami, būtinas už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingo asmens rašytinis sutikimas.

Dar vienas pakeitimas – Kapinių prižiūrėtojų kaupiamų duomenų sąrašas papildytas laidojančio asmens arba kito asmens, atsakingo už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos adresu, elektroniniu paštu, jei tokį turi, ir juridinio asmens elektroniniu paštu.

Kapinių tvarkymo taisyklės bei kiti teisės aktai pakeisti Seimui priėmus Žmonių palaikų laidojimo įstatymo pataisas, kuris įsigalioja nuo šių metų lapkričio 1 dienos.

Dabar svarstoma, kad išskirtinai šeimos kape būtų galima laidoti kremuotų žmonių urnas.

Manoma, kad dėl to čia žmonės lankytųsi dažniau, o kapai neišnyktų.

Žmogaus palaikų laidojimo įstatymas priimtas dar 2007 metais. Tada kremuoti palaikus dar nebuvo taip populiaru, kaip dabar. Todėl apie žmogaus pelenų laidojimą užsimenama bendrai.

Ten parašyta, kad nebeveikiančiose kapinėse naujų laidojimų būti negali.

Seime jau siūloma leisti urnas su pelenais laidoti ir riboto naudojimo ar nebeveikiančiose kapinėse.

Taip valdžia tikisi sumažinti naujų kapinių plėtrą.

„Ką aš su urna sudarkysiu neveikiančiose kapinėse? Kas čia bloga, jeigu mano urna bus patalpinta tėvų kapavietėje?“ – BNS tvirtino L. Matkevičienė.

Pasak parlamentarės, ji yra sulaukusi vyresnių žmonių, norinčių pasilaidoti šalia giminaičių neveikiančiose kapinėse, skundų.

Kultūros paveldo departamento vyriausioji specialistė Audronė Vyšniauskienė BNS sakė neprieštaraujanti tokiam laidojimui su sąlyga, jei nebus naujų kapaviečių ar išsiskiriančių paminklų.

„Laidojant urną nieko nepažeistume, nes ją galima laidoti metro gylyje, net ir nesename kape – jai negalioja 25 metų ramybės laikotarpis. Pavardę galima užrašyti ir ant seno paminklo, nebūtina statyti naują“, – aiškino A. Vyšniauskienė.

Jos teigimu, vietos valdžia dažnai nenori atgaivinti neveikiančių kapinių, nes reikia pasirūpinti privažiavimu ir jų tvarkymu.

Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ direktorius Ričardas Čėsna teigė, kad šiuo metu į šeimos kapavietes leidžiama laidoti uždarytose Aleksoto ir Žemųjų Šančių kapinėse.

„Įvertinę ir poreikį, ir galimybes atidarėme (Aleksoto ir Žemųjų Šančių kapines – BNS), jos dabar yra riboto naudojimo. Prašymų laidoti kitose neveikiančiose kapinėse nebuvo“, – BNS sakė R. Čėsna.

Pasak jo, uždarius šias kapines sumažėjo kapus tvarkančių žmonių, nebeprižiūrimi kapai apaugo žolėmis ir krūmais, iš jų teko rinkti šiukšles. 

„Dabar, kai kapinės tapo veikiančios, nors ir riboto laidojimo, jos atgijo, susitvarkė aplinka, susidėjo nauji paminklai“, – tvirtino R. Čėsna.

Vilniuje yra 13 neveikiančių kapinių, prašymų laidoti jų kapavietėse nėra, BNS nurodė savivaldybės Rinkodaros ir komunikacijos skyrius.

Daugiau negu 20 neveikiančių kapinių, užimančių beveik 9 has plotą, yra Šiaulių rajono Gruzdžių seniūnijoje.

Seniūnė Nijolė Bagdonavičienė BNS sakė mananti, kad senose kapinėse urnos galėtų būti laidojamos. Tuo metu Veiviržėnų seniūnė Edita Sluckienė abejoja, ar reikia atgaivinti uždarytas kapines.

„Nežinome, kodėl ten laidoti žmonės, gal dėl maro mirę. Dėl gyventojų saugumo ir sveikatos neliesčiau tų vietų“, – BNS teigė E. Sluckienė.

Lietuvoje iš viso yra apie 6 tūkst. nebeveikiančių kapinių. Daugiausia jų yra Žemaitijoje.

Palaikų laidojimu besirūpinančios įmonės „Ligamis“ komercijos direktorius Bronislovas Polonskis televizijai teigė, kad urnos su kremuotais mirusiųjų pelenais buvo kaupiamos apie metus.

Anot jo, tai, kad kremuoti palaikai kartą per metus turi būti palaidoti vienoje kapo duobėje, numatyta sutartyje su Vilniaus miesto savivaldybe. Savivaldybės atstovai tikina, kad tokios procedūros numatytos sveikatos apsaugos ministro įsakyme, tačiau ateityje žada svarstyti keisti šią praktiką.

Laidotuvėse dalyvavęs Joanitų vienuolyno atstovas Vygandas Čeponis sako, kad toks žingsnis taikos metu negali būti pateisinamas ir vadina tai „nesusipratimu ir gėda“. Jis sako, kad galbūt atsiradus mirusiųjų giminaičiams, jie nebegalėtų atskirti artimųjų palaikų nuo kitų palaidotųjų.

"Senosiose civilizacijose gyvenimas ir mirtis buvo įvardijamos kaip neatskiriamos kosminio proceso stadijos. Šiuolaikinėje visuomenėje gyvenimo laikinumo suvokimas pastebimai pakito. Šios urnos kurtos siekiant sušvelninti skausmą", – sako autorė.

Kūrybą ji lygina su gyvenimo keliu: idėja gimsta tarsi žmogus ir pildosi it žmogus, siekdamas pilnatvės. Savo darbais ji sako norinti pabrėžti, kad mirtis nereiškia baigties, todėl ir urnų kolekcija pavadinta "Nesibaigianti kelionė".

"Tiek neįprastai šviesiomis spalvomis, tiek forma, laužančia stereotipinį mąstymą, norisi suformuoti ne tik naujas tendencijas, bet keisti atsisveikinimo sritį, padarant ją jaukesnę, skoningesnę, individualesnę", – pasakoja K.Alšauskienė.

Savo kūriniuose būties esmę keramikė bandė atskleisti naudodama natūralias gamtines medžiagas. Klasikinių cilindro, ovalo, amforos formų urnos dekoruotos žemės spalvų glazūromis, prasminiais reljefiniais piešiniais.

Pabrėžtinai grubiuose paviršiuose ar vos matomuose reljefuose galima įžvelgti samanos, augalo sėklos fragmentą. Nuosaikias urnų formas praturtina dangteliai, neretai užbaigiami puošniomis karūnomis, jautriais medžiagos susipynimais, stilingais akcentais.

Sukurti urnų kolekciją keramikę paragino vienos kapų dizaino ir priežiūros paslaugas teikiančios įmonės įkūrėja Eglė Balčiūnienė. "Kasmet vis daugiau žmonių, atsisveikinimui su artimu žmogumi ieško skoningų unikalių, jaukių, o ne pramoniniu būdu pagamintų urnų, kurios labiau primintų meno kūrinį ir atspindėtų išėjusio žmogaus būdą. Pirmieji moliniai indai su žmonių pelenais buvo rasti dar 7000 m. pr. Kr., o nuo senovės Graikijos laikų kremuoti palaikus būdavo įprasta. Pelenai jau tais laikais buvo laikomi dekoratyvinėse spalvotose molinėse vazose", – prisiminė ji.

Urnos gamybos procese dalyvauja oras, vanduo, ugnis, žemė, t.y. visa natūrali mus supanti aplinka. Tačiau bene svarbiausia – pats procesas. "Žmogiškojo ryšio ir šilumos, kuris perteikiamas nuo molio gabalo paėmimo, lipdymo ar žiedimo iki gaminio išėmimo iš degimo indo ir perdavimo mirusiojo artimiesiems. Norėjosi sukurti ne tik individualaus dizaino lietuvišką gaminį, bet ir atsakingai kurtą, galvojant apie išėjusį žmogų", – sako E.Balčiūnienė.

Kas? Paroda "Nesibaigianti kelionė".

Kur? Galerijoje "Balta".

Kada? Veikia iki spalio 31 d.

Po apeigų – į šiukšlinę

Vėjo išdraskytas šiukšles Šaipių kaime tvarko Kretingalės seniūnijos darbuotojas Algirdas Račkauskas.

Vyras surinko ir į konteinerį įmetė kelis maišelius, kai staiga išvydo beveik juodą cilindro formos metalinį daiktą.

Žmogus pasakojo pagalvojęs, jog tai bomba, tačiau praskleidęs maišelį pamatė Kėdainių krematoriumo įspaudą.

Kaip galima urną, kurioje buvo artimojo palaikai, mesti į konteinerį?

"Kaip galima urną, kurioje buvo artimojo palaikai, mesti į konteinerį? Kiekvieno žmogaus vidinis supratimas ir etika turėtų pasakyti, kur tą urną reikėtų dėti. Nei sąžinės, nei suvokimo", – baisėjosi Klaipėdos savivaldybės Kapinių priežiūros skyriaus vedėja Zina Stankienė.

Pajūrio regioninio parko direkcijos darbuotojai tikino kartais randantys žvakučių dėklų pajūryje.

Nors šalies įstatymai draudžia į jūrą barstyti palaikų pelenus, tikėtina, kad žmonės tai vis tiek daro.

"Jei nežinai, kur tą urną dėsi, tai ir nedaryk to. Juk žmonės turi šeimos ir giminių kapavietes.  Galima jose užkasti urną ir ji po kiek laiko supus. Tam net nereikės jokio leidimo. Leidimai išduodami tik laidoti. Tiesą sakant, net ir mes netikriname, yra urnoje pelenai ar ne", – aiškino Z.Stankienė.

Apžiūrėjus rastos urnos vidų, matyti pelenų likučiai, tad nekyla abejonių, jog į pajūrį ji atkeliavo neatsitiktinai.

Pavardė užkoduota skaičiais

Aiškinantis, kas galėjo taip drastiškai pasielgti, sužinota, kad kietaširdžius įmanoma nustatyti.

"Kiekviena urna paženklinta specialiu įspaudu su numeriu. Pagal jį galima sužinoti konkretų asmenį, kurio palaikai buvo sudeginti", – teigė Z.Stankienė.

Tačiau paaiškėjo, jog ne visos urnos turi neišdildomą antspaudą.

"Teko kremuoti tėvelį Rygoje. Iš tiesų ant urnos buvo įspaustas numeris. Panašu, kad jame užkoduota informacija apie mirusįjį", – patirtimi dalijosi viena dienraščio skaitytoja.

Tačiau atidžiai apžiūrėjus radinį, jokių įspaudų nerasta. Kadangi ant urnos liko klijų, spėjama, kad toks įrašas galėjo būti ant priklijuoto popieriaus lapo.

"Vadinasi, kai kas pasistengė, kad niekas nesusektų. Atmetus moralinį aspektą, peršasi išvada, kad žmonės gerai žinojo, ką daro. Nors man nesuprantama, kaip galėjo pakilti ranka į konteinerį mesti urną", – pastebėjo Z.Stankienė.

Kretinga laukia hinduistų

Tokio amoralaus žingsnio klaipėdiečiai galėjo griebtis ir dėl merkantiliškų priežasčių.

Uostamiestyje vis dar nėra specialios vietos pelenams barstyti.

Jei velionis giminėms buvo prisakęs palaikų pelenus išbarstyti vėjyje, tikėtina, žmonės rinkosi nuošalią vietą pajūryje.

Artimiausia pelenų barstymo vieta Klaipėdos apskrityje yra Kretingos kapinėse. Bet uostamiesčio gyventojai kažin ar pageidautų amžinojo poilsio atgulti Kretingoje.

Beje, ir kretingiškiai svetimųjų nepriimtų, kapinės skirtos tik saviems.

Kretingos miesto kapinių priežiūros skyriaus vyresnysis kapinių prižiūrėtojas Jonas Drungilas tikino, jog pelenų barstymo laukas atsirado steigiant naujas kapines, kurių Kretingai verkiant reikėjo.

"Naujoms kapinėms privalu turėti tokią vietą. Tad ir mes pažymėjome tokį lauką", – tikino kapinių prižiūrėtojas.

Paradoksalu, tačiau Kretingoje kol kas nė viena šeima nepasinaudojo tokia pelenų išbarstymo galimybe, o žmonės ir toliau veržiasi į pajūrį slaptų apeigų.

"Be abejo, niekas į mus nesikreipė. Laukas stovi tuščias. Mes esame krikščioniška šalis. Tokios laidojimo tradicijos gal Rytų žmonėms labiau priimtinos. Gal hinduistams ar budistams? Bažnyčia sako aiškiai – palaikai turi būti gerbiami. Tai reiškia, net namuose jų nevertėtų laikyti. Arba juos atiduodame žemei, arba dedame į tam skirtą vietą – kolumbariumą. Pelenų barstymas yra nepagarba Dievo kūriniui", – aiškino J.Drungilas.

Kainos šokiruoja

Tačiau ne tik pelenų barstymo vietų trūkumas kelia diskusijas.

"Tokių urnų ateityje rasime ir daugiau. Viską lemia  kolumbariumų kainos. Žmonės varganai gyvena, o, kiek girdėjau, uostamiestyje vieta kolumbariume ypač brangiai kainuoja. Kretingoje tiek kapavietė, tiek vieta kolumbariume rajono gyventojams yra išduodama nemokamai", – nuomonę išsakė J.Drungilas.

Viena vieta Lėbartuose esančiame kolumbariume mirusiojo artimiesiems gali atsieti apie tūkstantį eurų ar net daugiau.

Joniškės kapinėse įrengto privataus kolumbariumo nišos kaina – 2,2 tūkst. eurų. Į šią sumą įskaičiuota ir kremavimo paslauga.

Vaidenasi žmonos vėlė

Atkakliems katalikams neseniai ir patys kolumbariumai buvo naujiena.

Vienas kretingiškis, palaidojęs žmoną pagal jos valią, dabar skundžiasi, jog jos vėlė neduoda jam ramybės.

"Velionė buvo kremuota, o pelenai įkelti į kolumbariumo nišą. Jos laidotuvės vyko pagal katalikiškas apeigas, buvo kunigas. Tačiau štai žmogus atėjo po kelių savaičių ir pareiškė, kad žmonos vėlė neduoda ramybės", – pasakojo J.Drungilas.

Vyras prašo leidimo išimti žmonos pelenus iš kolumbariumo ir palaidoti kapinėse.

Kretingos kapinių prižiūrėtojo nuomone, pelenų perlaidojimas būtų geresnis žingsnis nei išbarstymas nežinia kur.

"Jei žmogus netikintis, gal jam ir tas pats. Visokie menininkai svaičioja: išbarstykite mano pelenus pavėjui. Jei žmogus tiki Dievą, jis niekada taip nesielgs. Jei barsto pelenus bet kur, nereikia stebėtis, kad urnas mėto kaip atliekas. Pjauname tai, ką sėjome. Netikinčiųjų karta atėjo. Bažnyčia draudžia taip elgtis", – nuomonę išdėstė J.Drungilas.

Pelenai – tarp dešrų

Kėdainių krematoriumo vadovas Vytenis Labanauskas tarstelėjo, jog lietuviai gal ir per jautriai reaguoja į situacijas, susijusias artimųjų laidojimu ir kapinėmis.

"Tai, ką rado žmogus, tėra indas. Jei urna be pelenų, tai tik metalo laužui tinkama atlieka. Jei viduje būtų keraminis žetonas, būtų galima nustatyti, kokio žmogaus palaikai buvo sudeginti. Šis žetonas pagamintas iš specialios medžiagos, jis išlieka daugiau nei šimtą metų. Beje, ir pati urna, nors ji yra metalinė, taip pat sunyksta", – aiškino V.Labanauskas.

Be metalinių urnų, gamintojai siūlo specialias, ekologiškas urnas, kurios suyra daug greičiau. Jos gaminamos iš presuoto lignino.

Kad kai kurie žmonės išmeta urnas, kaip nutiko pajūrio miške, V.Labanauskas įžvelgia ir valstybinių institucijų kaltę.

"Lietuvoje nėra mirusiųjų palaikų apskaitos. Niekas neseka ir nesidomi, kur tie palaikai išvažiuoja kremacijai. Niekas neturi tikslių duomenų, kur tie kūnai yra laidojami. Tai yra teisinė problema. Visose šalyse tai išspręsta. Žmogus, nuo pat gimimo gavęs gimimo liudijimą, turi faktinę registraciją, o palaikai laidojami nežinia kur", – situaciją komentavo V.Labanauskas.

Po kremacijos lietuviai artimųjų palaikus net vežasi su savimi į užsienį, urnas paslėpę tarp lietuviškų dešrų ir asmeninių daiktų.

Pelenuose auga medis

Žmonija sugalvojo įvairių būdų, kaip pagerbti mirusiuosius ir kaip įamžinti jų atminimą.

"Urna gaminama iš celiuliozės. Ji užkasama į žemę, o urnos vietoje pasodinamas medelis. Augalas pažymimas, kokio mirusiojo žmogaus garbei jis auga. Tokie medžiai ar augalai sodinami parkuose", – pasakojo V.Labanauskas.

Užsienyje mini kolumbariumai statomi šeimų kapavietėse.

"Statomas vienas paminklinis akmuo, į kurio vidų gali būti įleidžiamos 5–6 kapsulės. Taip taupoma vieta ir lėšos", – tikino V.Labanauskas.

Pelenų žiupsnis – papuošale

Užsienyje gyvuoja mada net artimųjų pelenų žiupsnį nešioti su savimi. Dalis pelenų gali tapti auskarų ar kitų papuošalų dalimi.

"Žmonės į vieną iš deimanto kraštinių net artimojo profilį paprašo įšlilfuoti. Populiaru piršto atspaudą panaudoti gaminant pakabučius ar auskarus. O štai Čekijoje pelenų žiupsnelis panaudojamas krištolo aksesuaro gamyboje. Stiklo figūroje gali atsirasti pelenų debesėlis ar pranykstanti spiralė", – pasakojo V.Labanauskas.

Gyvūnų kremacija – tabu?

Kadangi urna šiukšlių konteineryje rasta Šaipių kaimo prieigose, kur įsikūrę pasieniečių kinologai, vietiniai ėmė įtarinėti, ar tik kas nors nebus kremavęs ištikimo tarnybinio šuns.

Kalbinti kinologai tik nuoširdžiai juokėsi dėl tokios versijos ir tikino, kad vienintelis tarnybinis šuo, kuris buvo kremuotas, yra belgų aviganis Ramzis.

Šuo išgarsėjo po to, kai jį nušovė Arvydas Komskis, tuomečio Seimo vicepirmininko Kęsto Komskio ir Pagėgių mero Virginijaus Komskio brolis.

"Kiek žinau, Ramzio palaikai labai pagarbiai saugomi. Tai buvo vienintelis šuo, kuris buvo oficialiai kremuotas mūsų krematoriume. Lietuviai yra jautrūs ir jiems gali nepatikti tas faktas, kad jų artimasis bus kremuotas po gyvūno kremacijos", – patikino V.Labanauskas.

Vyras tikino girdėjęs, jog užsienyje tai yra įmanoma, tačiau galima surasti vietų, kur gyvūnas gali būti nelegaliai kremuotas ir mūsų šalyje.

Paklaustas, kur aplinkosaugininkams dėti pelenų urną, V.Labanauskas pažymėjo, jog urna – tik konteineris.

Yra dalykų, kuriems reikėtų kur kas didesnio jautrumo.

"Yra dalykų, kuriems reikėtų kur kas didesnio jautrumo. Žmonės gal ir pasielgė neteisėtai, bet pati mūsų valstybė daugeliu atvejų elgiasi neteisėtai piliečių atžvilgiu, o mes visi tylime", – nuomonę išsakė V.Labanauskas.

Klaipėdos rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus specialistai paskaičiavo, jog už viešosios tvarkos pažeidimą pelenų barstytojams grėstų įspėjimas arba bauda nuo 14 iki 60 eurų.

Nusižengus dar kartą grėstų nuo 60 iki 140 eurų bauda.

Šiemet į Klaipėdą pargabenti keturių užsienyje mirusių klaipėdiečių palaikai, kurių artimiesiems savivaldybė kompensavo velionių parvežimą. Jiems išmokėta 8 tūkst. eurų.

Klaipėdos savivaldybės Socialinės paramos skyriaus duomenimis, 2012 m. į uostamiestį buvo parvežta 11 mirusių žmonių. Jų artimiesiems kompensuota beveik 72 tūkst. litų. 2013-aisiais į Klaipėdą pargabenti 8 užsienyje mirę klaipėdiečiai, pernai – 4, šiais metais – taip pat 4. Palaikus artimieji iki šiol pargabendavo tik iš Europos valstybių. Iš Amerikos esą nėra buvę.

"Tai asmenys, kurie, išvykę į užsienį, neturėjo draudimo arba jų nebuvo apdraudę darbdaviai. Tokiu atveju palaikų pargabenimas kompensuojamas valstybės sąskaita", – patvirtino Klaipėdos savivaldybės Socialinių išmokų poskyrio vedėja Gina Vilimaitienė.

Pasitaiko, kad apie artimojo mirtį sužinoję žmonės iš anksto nori gauti paramą palaikų sugrąžinimui į Lietuvą. Tačiau kompensuojami tik patirti nuostoliai, o pinigai išmokami pargabenus velionį.

Iki euro pakeitimo tokiais atvejais būdavo kompensuojama ne daugiau nei 7 020 litų, dabar – ne daugiau kaip 2 052 eurai. Čia įskaičiuojamas karsto pirkimas arba kremavimas ir kelionės išlaidos.

Šiuo metu Paramos mirties atveju įstatyme įtvirtintas 6 mėnesių terminas, per kurį žmonės gali kreiptis dėl laidojimo pašalpos gavimo. Tačiau Socialinių reikalų ir darbo ministerija tam siūlo nustatyti dvigubai ilgesnį laiką – 12 mėnesių.

Numatoma, jog ir toliau parama palaikams parvežti būtų teikiama bendrai gyvenantiems žmonėms, arba vienam žmogui, jeigu jų vidutinės pajamos vienam asmeniui per mėnesį yra mažesnės negu 306 eurai, ir jeigu šie žmonės patyrė palaikų parvežimo į Lietuvą išlaidų.

Ši parama teikiama tik socialiai remtiniems asmenims. Minimas repatrijuotų velionių skaičius neatspindi realių duomenų, nes ne visiems jų artimiesiems kompensacija priklausė.

Dailininkė ir keramikė Nomeda Marčėnaitė nebijo kalbėti apie mirtį. "Mirtis mūsų pasaulyje ne atsitiktinumas, o urnos į mano gyvenimą atėjo atsitiktinai", – prisipažino buvusi televizijos laidų vedėja, kuri, be visų kitų darbų, dabar kuria ir urnas iš molio.

Kūrė paminklą močiutei

"Labai džiaugiuosi, kad šis netradicinis darbas  atėjo į mano gyvenimą, – prisipažino Nomeda. – Pagaminti urnas pasiūlė krematoriumo savininko sutuoktinė. Apsisprendžiau labai greitai, nes man buvo įdomu. Geriau kalbėti ne apie tai, kad žmogus mirė. Įdomiau kalbėti, kad jis gyveno."

Nomeda supranta, kad stresuodami mirties akivaizdoje pamirštame, jog žmogus gyveno. Menininkė pabrėžė, kad akcentuoti reikia ne mirtį, o džiaugtis tuo, kad žmogus gyveno.

Kadaise N.Marčėnaitė darė paminklą ant močiutės kapo, bet niekada negalvojo, kad lipdys ir urnas.

"Paminklą kūriau tik iš didelės meilės, nes močiutė mane augino, – neslėpė Nomeda. – Po to draugas pasiūlė padaryti tėvui paminklą. Sakiau – nedarau. Bet po to pagalvojau – kodėl ne? Man įdomūs netradiciniai iššūkiai. Mūsų požiūris į mirtį, antkapius pernelyg niūrus, liūdnas ir neretai akcentuojama prabanga, turtai."

Pelenai po medžiu

Visas urnas dailininkė ir keramikė N.Marčėnaitė gamina iš molio.

"Molis pakantus mūsų klimatui, nebijo vėjo, lietaus, gali stovėti kolumbariume, – lipdant urnas Nomeda turi formą, o kad urna nesudūžtų ir pelenai neišbyrėtų, ją įdeda į kapsulę. Vienos jų – apie 40 cm, kitos – vos 25 cm dydžio. – Daryti urnas kūdikiams, žinoma, baisu ir sudėtinga, nes jie taip ir neteko gyventi."

Vis dėlto lipdydama urnas Nomeda jaučia ypatingą, netgi pakilią nuotaiką.

"Man gera, smagu jas daryti gražiai. Kokios jos? Maniškos, kas žino mano darbus – supras. Jos emociškai nevargina, ramios, skaidrios ir tvirtos. Bet ne liūdnos ir ne niūrios. Mano akcentas – ne kad žmogus mirė, bet kad žmogus gyveno", – dar kartą patvirtino menininkė.

Nomedos artimieji, draugai jau žino – po mirties N.Marčėnaitę reikės kremuoti. Būtų gerai, kad jos pelenus išbarstytų jūroje arba išbertų po medžiu.

"Girdėjau, kad kažkur pelenus išbarsto pievoje, kurioje pasodina medelį, – Nomedai labai patiko ir idėja į urną įdėti kuokštą plaukų. Ne tik dėl žmogaus DNR. – Parkas su augančiais medžiais ir žmonių pelenais po jais daug geriau nei  kapinės. Nemėgstu jų tvarkyti, nemoku atlikti tokių žemės ūkio darbų."

Mirtis – gyvybės dėsnis

Pasiteiravus, ar žmogus, norintis, jog jį po mirties sudegintų, tiki reinkarnacija, sielų egzistavimu, N.Marčėnaitė gūžtelėjo pečiais ir prisipažino, kad dėl savo amžinybės nesijaudina.

"Sudeginti kūną po mirties – pats teisingiausias sprendimas. Neapkrauni kitų žmonių, patogu. Juolab kad dabar trūksta žemės. Atsiuntė mašiną, sudegino krematoriume, ir viskas. Jei nori mokėti brangiau, skambink tarpininkams, – svarstė menininkė. – Tiesa, mama žino mano požiūrį, todėl jau kelis kartus prisaikdino, kad net nebandyčiau jos kūno sudeginti."

Nomeda nebijo kalbėti apie mirtį. Ši tema, anot jos, Lietuvoje sureikšminta, prieš mirtį keliaklupsčiaujama, jai iš anksto nesirengiama.

"Susitaikiau su mintimi, kad esu mirtinga ir nesuku dėl to galvos", – teigė Nomeda. Jai šiek tiek komiški žmonės, kurie visada viską tiksliai žino, kad yra taip, bet ne kitaip.

"Yra gražus lietuviškas žodis – laisvamanė, –  šyptelėjo menininkė. – Leidžiu sau laisvai manyti ir keisti nuomonę, nes rytoj galbūt manysiu kitaip."

Kas N.Marčėnaitei, nulipdžiusiai keliolika urnų, yra gyvybė ir mirtis?

"Gyvybė – nepaprastas grožis. Neįtikėtinas atsitiktinumas, kaip mes atsirandame iš visų galimybių. Juk galėtume likti nebūtyje, netapti žmonėmis, – susimąstė Nomeda. – O mirtis – tik dėsningumas. Gyvybės dėsnis."

Klaipėdos kapinių priežiūros tarnyba sulaukė neįprasto prašymo. Viena klaipėdietė pareiškė norą oficialiai prižiūrėti svetimo ir niekada nepažinoto žmogaus kapą Joniškės kapinėse. Tas kapas yra jos artimųjų kapavietės kaimynystėje. Moteris neslepia, jog ateityje ji norėtų ten būti palaidota pati.

Keistas skelbimas

Dienraštyje ne taip seniai pasirodė skelbimas, kuriuo prašoma atsiliepti Grigorijaus Jefimovo, mirusio 1977 m. sausio 12 d. ir palaidoto Klaipėdoje esančiose Joniškės kapinėse, 66 kvartale, artimuosius dėl kapo priežiūros. Toliau rašoma: "Neatsiliepus, kapo priežiūra gali būti perrašyta kitiems asmenims".

Pasak Klaipėdos savivaldybės Kapinių priežiūros skyriaus vadovės Zinos Stankienės, tai tas atvejis, kai neprižiūrimą kapą nori prižiūrėti kaimyninio kapo artimieji.

Pageidavimas atrodo keistas, nes neprižiūrimą kapą tvarkyti galima ir be oficialių įsipareigojimų.

"Atėjo pensinio amžiaus moteris ir pasakojo, kad šalia jos močiutės kapo yra kita, jau daugybę metų apleista kapavietė, kurią ta moteris irgi patvarko. Dabar ji pateikė prašymą oficialiai įsiteisinti to kapo priežiūrą. Galimas dalykas, kad tokį norą pareiškusi klaipėdietė turi ketinimų kada nors pati ten būti palaidota", – svarstė Z.Stankienė.

Esą į senelės kapą ketina atgulti tos moters mama. Taigi jai pačiai vietos ten lyg ir nelieka, tad ji, kai ateis laikas, norėtų būti palaidota gretimame svetimo žmogaus kape, kurio niekas neprižiūri. Todėl ir ketina oficialiai įsipareigoti tą kapą prižiūrėti.

Laidotis – ant svetimų kaulų

Kapinių priežiūros skyriaus darbuotojai, ieškodami G.Jefimovo artimųjų, kol kas pateikė viešą skelbimą ir metus lauks, ar jie atsilieps.

Jei atsitiktų, kad niekas neapsireikš, kapo priežiūra oficialiai bus perrašyta klaipėdietei, kuri pareiškė norą tai daryti.

"Mes dabar nufotografavome tą kapavietę. Ten nėra jokių identifikacinių ženklų, tik žalia veja. Ir tik pagal įrašus žurnaluose sugebėjome atsekti, kad ten buvo palaidotas žmogus. Tačiau po metų mes tai moteriai kapo priežiūrą perrašysime, jei neatsilieps artimieji. Bet visko būna, žmonių mintys keičiasi. Gal klaipėdietė dar persigalvos ir atsisakys savo ketinimų, nes dažniausiai niekas nenori laidotis ant svetimų kaulų", – dėstė Z.Stankienė.

Jefimovas – populiari pavardė

Tik nuo 1992 m., tai yra praėjus 15 metų po G.Jefimovo mirties, pradėta taikyti tvarka, kai palaidojus artimąjį į kapinių registracijos žurnalą įrašomas už kapo priežiūrą atsakingas asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė.

Taigi, kas turėtų būti atsakingas už apleisto G.Jefimovo kapo priežiūrą, atsekti neįmanoma.

Beje, tose pačiose Joniškės kapinėse 2006 metų lapkritį palaidotas dar vienas Grigorijus Jefimovas, velioniui buvo 77-eri. Jis atgulė 88-ame Joniškės kapinių kvartale. O jo bendravardis ir bendrapavardis palaidotas 66-ame tų pačių kapinių kvartale.

Remiantis 2003 m. telefonų knyga, Klaipėdoje tuo metu šia pavarde telefonus buvo įregistravę net 29 Jefimovai. O uostamiestyje jų gyveno turbūt dar daugiau.

Yra tikimybė, kad bent dalis jų – giminės. Tačiau maža vilties, jog tarp jų ieškomi konkretaus G.Jefimovo artimieji.

"Kam žolė, o kam – kapas"

Joniškės kapinėse kasmet palaidojama iki 300 mirusiųjų. Jau daugelį metų kapinių ribos neplečiamos, nes jų nėra kur plėsti. Tad velioniai atgula esamuose savo giminių kapavietėse.

"Būna, kad žmonės kapinėse išrauna senus kelmus ir taip atsiranda vieta dar vienam kapui. Bet naujos vietos kapavietėms Joniškės kapinėse jau seniai nebeformuojamos", – tvirtino Z.Stankienė.

Pasak Kapinių priežiūros skyriaus vadovės, neprižiūrimi kapai žole apauga labai greitai, per vieną vasarą gali nė ženklo nelikti, kad ten buvo kas nors palaidotas.

Joniškės kapinės yra senesnės už Lėbartų, tiek vienose, tiek kitose egzistuoja apleistų neprižiūrimų kapų. Tačiau esą kai kurie žmonės iš įsitikinimų kapo netvarko. Kapinių darbuotojams yra tekę išgirsti ir tokių atsikirtimų: "Kam žolė, o kam – kapas".

"Tradicijos labai skirtingos, tad sunku pasakyti, kas prižiūri kapą, o kas neprižiūri. Juk ir šeimos narių santykiai būna įvairūs – vieni gėles ant kapo sodina, kiti ateina – išrauna. Tai labai subtilus reikalas", – palygino Z.Stankienė.

Reikia mokytis iš estų

Pagal Vyriausybės patvirtintas kapinių tvarkymo taisykles neprižiūrimi kapai, net ir tų mirusiųjų, kurių giminaičiai gyvi, po metų savivaldybės ar seniūnijos sudarytų komisijų sprendimu gali būti naikinami.

Kapas iškart nėra naikinamas, pirmiausia įspėjami giminės.

Pagal įstatymą kapą, kuriame ankstesnis laidojimas buvo prieš 25 m. ir jis neprižiūrimas daugybę metų, galima naikinti. Tai yra užlaidoti ant viršaus.

Teigiama, kad tokių neprižiūrimų kapų, kaip pas mus, Vakarų valstybėse nėra. Ten populiarėja kremavimas. Stovi kolumbariumai, kurie neužima tokių didelių teritorijų, kaip lietuviškos kapinės.

"Pas mus tokia tendencija – kuo daugiau žemės užsigriebti, lyg mirusiajam tai būtų svarbu. Yra buvę tokių atvejų, kad dėl kelių kapavietės centimetrų vieni kitiems kibo nagais į akis. Mums reikėtų iš estų pasimokyti. Jų šalyje visiems mirusiesiems yra skiriamos vienodos lentelės. Kapinės irgi vienodos: žalia veja, lentelė su pavarde, ir viskas. Tokių "daržų ir žolynų", kaip pas mus, ten nėra", – pabrėžė viešumo nepanorusi klaipėdietė.

Ar kis papročiai?

Pasak etnologo Liberto Klimkos, laidojimo papročiai Lietuvoje keičiasi nuolatos, bet labai lėtai. Esą laidojimo tradicijos – vienas stabiliausių lietuvių įpročių.

"Pavyzdžiui, dabar vis populiaresnis tampa palaikų deginimo paprotys. Tai vėl atgimsta ir tai yra grįžimas prie labai senos baltiškos tradicijos, kuriai Bažnyčia dabar neprieštarauja. Manau, kad prie to lietuviai sugrįš ir išspręs daug problemų", – įsitikinęs L.Klimka.

Etnologo teigimu, dabartiniuose laidojimo papročiuose reikėtų santūrumo, ypač kalbant apie kapų puošybą. Esą nebūtina pernelyg didelė prabanga.

"Pavyzdį mums reikėtų imti iš liuteronų, kurie pabrėžia, jog mirtis visus sulygina. Tačiau džiugu, kad laidojimo tradicijos jau keičiasi ir linksta į gerąją pusę. Bet kapų tvarkyme žmonių sąmonėje lūžis įvyks dar negreitai. Mes beveik visi tapome miesto žmonėmis, tad pensininkai laiko turi ir į kapines laksto kas antrą dieną laistyti gėlių. Ir tai taip greitai nepasikeis", – teigė L.Klimka.