– Gyvendama Belgijoje Lietuvos nepamirštate, dalijatės savo žiniomis nuotolinių seminarų metu. Sudomino tema apie vaiko talentus. Tarkim, jaunai šeimai gimė vaikelis. Tėvai – išsilavinę, intelektualūs žmonės – turi didelių lūkesčių. Kada pradėti lavinti jo gebėjimus?

– Vaiką reikėtų lavinti nuo mažens, leisti jam bandyti pačius įvairiausius dalykus – tiek matematiką, tiek ankstyvą skaitymą, tiek kitas veiklas. Jei kažkas iš giminės, tarkim, buvo garsus matematikas, dar nereiškia, kad vaiką turime ruošti tik šia linkme. Moksliniai tyrimai rodo, kad tik apie 50 proc. mūsų gabumų nulemia genai. Vadinasi, galime turėti polinkį vienam ar kitam gabumui, bet nebūtinai. Jei turėdami jį dar ir lavinsime, mūsų galimybės tapti geru matematiku bus didesni nei vaiko, kuris tų genų neturi. Tačiau, jei apribosime savo vaiką tik vienu talentu, o kiti liks nepabandyti, galbūt niekada taip ir neįminsime jo asmenybės mįslės.

– Siūlote leisti vaikui išbandyti kuo daugiau. Bet iš čia kyla dar viena šiuolaikinių tėvų problema: jie dažnai perlenkia lazdą ir pernelyg apkrauna savo vaikus būreliais.

– Tai jau kitas kraštutinumas, kai vaikas lanko tiek būrelių, kad nebeturi laiko net panuobodžiauti. Viena yra norėti turėti išlavintus vaikus, o kita – kūrybingus. Pastarasis tikslas kur kas svarbesnis. Jei nuo ryto iki vakaro vaiko dienotvarkėje bus vien tik mokslai ir būreliai, kaip ir kada tas kūrybiškumas ims skleistis? Mano vaikystėje nebuvo tiek žaislų, kiek vaikai turi dabar. Užtai reikėjo susigalvoti, ką iš ko pasidaryti, taigi, suveikdavo vaizduotė. Šiuolaikiniams vaikams bet kokį žaislą galime nupirkti, todėl reikia ieškoti kitų būdų vaikų kūrybiškumui lavinti. Manau, kad mūsų ateitis – kūrybingi vaikai, o ne tokie, kurie gebėtų atsakyti į tik standartinius klausimus, kaip koks Siri iš „Apple“ įrenginių.

– Ar tėvai gali patys tinkamai įžvelgti vaiko talentus ir nukreipti jį tinkama linkme?

– Dažniausiai, kai vaikas turi kažkokį talentą, jį pastebi visi – tėvai, mokytojai. Talentą galima pražiopsoti tik tuo atveju, kai vaikas nebando konkretaus dalyko, kuriam talentą turi. Jei vaikas pradeda anksti skaityti, rodo dėmesį kalboms ar yra greitesnis už bendraamžius – galima išsyk pastebėti. Jei kalbėtume moksliškai, jo smegenyse išsiskiria dopaminas, kuris jį skatina eiti toliau, daryti daugiau be jokių išorinių tėvų ar mokytojų raginimų. Vaikams sekasi tie dalykai, kurie jiems patinka. Kuo labiau  patinka, tuo geriau sekasi.

Lietuvoje buvo puikus laikas, kai mažyliai augti namuose su mamytėmis galėjo net trejus metus. Tikimės ypatingos šių vaikų kartos.

– Paminėjote dopaminą – kas tai?

– Dopaminas – smegenyse išsiskiriantis cheminis junginys, neuromediatorius, dar vadinamas geros savijautos chemine medžiaga (angl. feel-good brain chemical), arba motyvacijos molekule. Jis išsiskiria tam tikrais momentais. Tarkim, tuomet, kai jaučiame pasitenkinimą ir džiaugsmą, todėl yra gyvybiškai svarbus mūsų gebėjimui planuoti ir mąstyti. Jis veikia ne tik mūsų gerąsias emocijas, motyvaciją, bet ir atmintį. Štai keletas patarimų, kaip paskatinti dopamino išsiskyrimą ir padidinti norą mokytis. Suaktyvinti dopaminą galima, visų pirma, gerai išsimiegant, reguliariai sportuojant ar klausantis mėgstamos muzikos. Kitas labai paprastas būdas, skirtas vaikų ugdytojams, – motyvuoti vaikus per žaidimą. Grupiniai žaidimai pamokos pradžioje ar išvis žaidybinė pamoka, gera nuotaika, geri tarpusavio santykiai mažina stresą ir gerina vaikų motyvaciją.

– Nežinau, ar Belgijos švietimo sistema mokinius skirsto į humanitarus ir tiksliukus, bet Lietuvoje jau ilgus metus vyresniųjų klasių moksleiviai profiliuojami. Jūsų nuomone, tai daugiau pranašumas ar trūkumas?

– Belgijoje vaikai profiliuojami nuo dvylikos metų amžiaus. Mano galva, per anksti. Laimei, dabar lyg ir bandoma keisti šią sistemą – leisti vaikams kasmet pakaitalioti tai, ką jau esi pasirinkęs. Vis dėlto geriausias variantas būtų, jei vaikas galėtų pasirinkti ne kryptį, o pamokas, kurios jam įdomios. Juk jei nepasirenki matematikos kaip krypties, tai jos ir neturi. O jei vaikais skaičiukais susidomės ne šeštoje, o aštuntoje klasėje? Arba panorės stoti ten, kur reikės būtent šios disciplinos? Jei profiliavimas būtų lankstesnis, būtų tikrai naudingiau. Juk ką mes treniruojame, tas atsispindi ir mūsų smegenyse: sukuriame stipresnes, labiau išsivysčiusias jungtis. Tai dar vadinama smegenų plastiškumu. Gabumai, kurių nenaudojami, pamažu apmiršta. Kalbu ne tik apie mokslus, bet ir apie popamokines veiklas. Siūlyčiau vaikams išbandyti daugiau įvairesnių dalykų – nuo to jų smegenys bus tik plastiškesnės.

– Vesdama seminarus apie vaikų gabumus dažnai sulaukiate tėvelių klausimų. Pasidalykite, kas jiems labiausiai rūpi.

– Dažnai paauglių tėvai klausia apie miegą. Jie negali sukontroliuoti, kiek jų atžala per naktį miega. Miegas vaikui be galo svarbus: ir dėl to, kad pailsėtų, ir dėl to, kad smegenys sutvarkytų informaciją, kurią vaikas gavo dienos metu. Jei vaikas ruošėsi egzaminui iki išnaktų, o anksti ryte jį laikė – rezultatas nebus pats geriausias, nes miego stoka blogins nuotaiką ir dėmesio sutelkimą. Štai kodėl mano dukros mokykloje visi testai būna prieš arba po pietų – tik jau ne ryte. Remiantis vėliausiais moksliniais tyrimais, mokytojams rekomenduojama nerengti jokių atsiskaitymų ar egzaminų paaugliams per pirmas pamokas.

– Minėjote, kad konkrečius vaiko gabumus 50 proc. lemia genai, o 50 proc. – aplinka. Ar tai įrodyta moksliniais tyrimais?

– Daugiau tyrinėjau tuos atvejus, kai vaikui įtaką daro aplinka. Turėjau keletą projektų, kaip bloga aplinka veikia mokyklos rezultatus. Padalijome vaikus į dvi grupes. Vienoje buvo tie, kurie mokykloje valgo nemokamai, t. y. vaikai iš socialiai remtinų šeimų. Kitoje buvo vaikai iš didesnes pajamas turinčių šeimų. Įdomu, kad ryškus skirtumas tarp jų buvo visur: tiek vertinant kognityvines funkcijas, tiek skaitymo lygį, tiek ir žodyno platumą, bet ne kalbant apie matematiką. Padarėme išvadą, kad vaiko gabumų vystymuisi aplinkos įtaka yra be galo svarbi. Kita vertus, išeina uždaras ratas: genai daro įtaką mūsų aplinkai, aplinka – mūsų genams. Anksčiau buvo sakoma, kad genai, kuriuos turėdamas gimei, yra nekintami, dabar mokslininkai linkę manyti, kad aplinka gali juos keisti.

– Teigiate, kad abu tėvai svarbūs vaiko vystymosi procesui, tačiau mamos socialinis-ekonominis statusas tam didesnis. Kodėl?

– Jei tokie tyrimai būtų daryti prieš 50 metų, kai moterys dar nebuvo tokios emancipuotos, galbūt vaiko pasiekimų lygiui svarbesnė būtų tėvo profesija ir jo išsilavinimas. Dabar, kai daugybė moterų yra baigusios universitetus, vaiko rezultatai mokykloje daug labiau susiję su mamos išsilavinimu. Belgijoje, kai norima parodyti, kaip pasiskirstęs socialinis-ekonominis statusas šalyje, vertinamas šeimos pajamų vidurkis ir mamos išsilavinimas. Pagal tai vaikai skirstomi į mokyklas, nes kiekvienoje mokykloje vaikų pasiskirstymas turi atspindėti ir šalies gyventojų socialinio-ekonominio statuso pasiskirstymą. Šitaip siekiama, kad visokių vaikų būtų visose mokyklose.

Susidomėjimas: R. Šiugždaitė pradėjo karjerą kaip informatikė, o šiuo metu susitelkusi į neuromokslo tyrimus. Asmeninio arch.nuotr.

– Ką daryti mamoms, kad jų vaikai būtų gabūs?

– Pirmiausia, reikėtų juos mažiau kritikuoti, o jei jau kritikuojame – tik pozityviai. Nuo sovietinių laikų buvome įpratę, kad geras mokytojas yra griežtas, reiklus, kurio vaikai bijo ir klauso. Dabar – atvirkščiai. Mes žinome, kad vaikus pozityvumas motyvuoja labiau, o kuo jie labiau motyvuoti – tuo labiau atsiskleidžia jų gabumai. Antra, labai svarbus ryšys su tėvais, ypač jaunesnio amžiaus vaikų. Lietuvoje buvo puikus laikas, kai mažyliai augti namuose su mamytėmis galėjo net trejus metus. Tikimės ypatingos šių vaikų kartos. Jie turėtų būti labiau užtikrinti savimi ir gabesni, nes trejus metus juos lavino mamos.

– Yra dar vienas variantas, kai vaikai keletą metų buvo su tėvais, bet ne iš gero gyvenimo, o dėl pandeminės situacijos…

– Darėme tyrimus su ta pačia vaikų grupe, kurią tyrinėjome prieš pandemiją. Praėjus metams po kovido, eksperimentą pakartojome ir pamatėme, kad vaikai, būdami namuose ir negalėdami eiti į mokyklą, pasidarė gerokai depresyvesni, bet sumažėjo jų nerimas. Kitaip sakant, jiems buvo ramiau, kad galėjo likti namų aplinkoje, neturėti tiesioginio kontakto su problemomis mokykloje. Antra vertus, neturint galimybių gyvai bendrauti su kitais, padidėjo depresija. Tas dvejus metus trukęs žmogiškųjų kontaktų nebuvimas, manau, turės blogos įtakos vaikų psichikos sveikatai ateityje.

– Artėja šimtadienis ir dvyliktokų pasiruošimas abitūros egzaminams. Kaip tinkamai paskirstyti laiką, kad smegenys neperkaistų ir viską įsimintų?

– Labai svarbu planuoti laiką. Belgijoje jau ketvirtoje klasėje vaikus moko planavimo. Iš pradžių dukra planuodavo namų darbus savaitei, dabar jau dviem. Planuoti – vadinasi, pradėti galvoti apie egzaminus iš anksto ir nieko nepasilikti paskutinei dienai. Informaciją, kurią reikia išmokti, siūlyčiau padalyti į kelias dalis ir pasilikti laiko pakartoti. Jei egzaminas, tarkim, po dešimties dienų – pirmą savaitę reikėtų skirti mokymuisi ir dar tris dienas pasilikti pakartoti. Taip sumažės streso lygis, atsiras didesnis užtikrintumas. O jei keli egzaminai vyks vienas po kito? Tuomet geriau vieną dieną pasimokyti vienam egzaminui, kitą – kitam, kad tą pačią dieną nesimaišytų. Svarbu tarp mokymosi daryti pertraukas, gerai maitintis, gerai išsimiegoti ir būtinai pasportuoti. Vaikščioti, bėgioti, plaukioti, šokti – koks judėjimo būdas kam patrauklesnis, tokį ir rinktis. Kodėl tai svarbu? Pirma, mokantis svarbu daryti pertraukas. Antra, judant su krauju daugiau deguonies patenka į smegenis – taigi, įsisavinama daugiau informacijos. Trečia, papasakokite savo draugams, tėvams apie tai, ką išmokote. Tai ne tik leis patiems pakartoti išmoktą medžiagą, bet ir skatins pamąstyti atsakant į artimųjų klausimus. Visi šie veiksniai padės geriau pasiruošti egzaminams ir gauti geresnius pažymius.

Dosjė

Kaišiadoryse gimusiai Romai Šiugždaitei mokykloje sekėsi viskas, tačiau labiausiai – tikslieji mokslai ir krepšinis. Nuolat dalyvaudavo matematikos olimpiadose, konkursuose, vidurinę baigė aukso medaliu. Gabiai moksleivei buvo sunku išsirinkti studijas. Sportiška mergina svajojo apie krepšinį, tačiau apie trenerės specialybę tuometėje Kūno kultūros akademijoje išgirdusi mama, matematikos mokytoja, buvo šokiruota. „Aš ir toliau atkakliai laikiausi savo. Bet stojant reikėjo laikyti plaukimo egzaminą, o aš nemokėjau plaukti. Paskutinę akimirką išsigandau ir į egzaminus nenuvažiavau“, – prisimena Roma. Įstojo į informatiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Įgijusi informatikos mokslų daktarės laipsnį R. Šiugždaitė pasuko į neuromokslus. Šešiolika metų neuromokslo tyrimus ji atliko JAV, Italijos, Belgijos, Anglijos universitetuose. Kodėl lietuvei parūpo žmogaus smegenys? „Todėl, kad šioms studijoms reikėjo daug matematikos ir dar dėl to, kad norėjau būti arčiau žmogaus“, – teigia R. Šiugždaitė. Dvylikametė Romos dukra Giorgia Jurga ironizuoja, kad mama kalba tik apie smegenis. Į dukros repliką ji atsako, kad turi daug veiklų, bet visos susijusios su neuromokslu. „Šiuo metu ir savo neurodarbus darau, ir Lietuvos neuromokslų olimpiadas vaikams rengiu. Kai veiklų daug – nė viena neatsibosta“, – džiaugiasi profesine laisve mokslininkė.

Roma netapo profesionalia krepšininke, tačiau nuo šio sporto nenutolo. Jos vyras italas Gabrielis Bassi – krepšinio treneris. Šią  sporto šaką mėgsta ir poros dukra, todėl šeimos savaitgaliai skirti krepšiniui. „Dukra lanko ne tik krepšinį. Ji groja smuiku ir bando dar daugybę veiklų, bet kol kas negaliu pasakyti, kuriai iš jų Giorgia Jurga yra gabiausia. Jei yra draugių, ji gali eiti į bet kokį būrelį, o jei viena – entuziazmo gerokai mažiau“, – juokiasi mama, neleidžianti dukrai bėgioti iš vieno būrelio į kitą. „Jei mažiausia kliūtis bus vieno ar kito būrelio metimo priežastis, mūsų vaikai užaugs neatsparūs sudėtingesnėms gyvenimo situacijoms. Išimtį reikėtų daryti tik tuomet, jei kažkuri veikla tampa vaiko verkimo ar vis didėjančio nerimo priežastimi“, – patikslina neuromokslininkė.

Net pirkdama maistą R. Šiugždaitė domisi, kuris tinkamas smegenims, o kuris – ne. „Kadangi rengiu paskaitas šia tema, žinau, kaip perdirbti ir ilgo konservavimo produktai veikia mūsų smegenis, lėtina kognityvines jų funkcijas. Kita vertus, nuo vieno karto nieko neatsitiks, bet dažnai būna ir antras, ir trečias kartas. Kai įgyji priklausomybę nuo nesveiko maisto, jau problema“, – įsitikinusi R. Šiugždaitė.

Skatina keisti požiūrį

34-erių Aistė sako, kad pagrindinės jos pareigos – kuruoti visą LRT turinį. Vadovė rūpinasi, kad vaikų ir paauglių balsas būtų atspindėtas visose LRT platformose – radijuje, televizijoje, portale ir socialiniuose tinkluose.

„Norisi, kad kiekvienas – nuo dvimečio iki aštuoniolikmečio – priimtų LRT kaip savą kanalą. Šitaip bus tik tada, kai mes, suaugusieji, į vaikus žiūrėsim kaip į sau lygius, t.y. kaip į lygiaverčius visuomenės narius, ir pasiūlysime jiems aktualių temų, atsakymų į rūpimus klausimus“, – apie savo profesinę misiją kalba prieš metus prie LRT kolektyvo prisijungusi Aistė.

Augindama dešimties metų paauglę ir lygindama jos gyvenimą su savo vaikyste, Aistė mato didelį skirtumą. Anot jos, šiuolaikiniai vaikai dabar daug savarankiškesni. Priežastis? Naujausios technologijos ir pasikeitę auklėjimo metodai. Dabar užtenka vaikui užsisegti išmanųjį laikrodį ir jis nepasiklys – žinos, kuriuo autobusu važiuoti ir kada išeiti iš namų, kad spėtų į pamokas ar treniruotę.

XXI a. vaikai kur kas kritiškesni, turi aiškią savo nuomonę. „Tai be galo svarbu. Mano laikais tėvai neaiškindavo, kodėl turiu daryti taip ar kitaip. Jų žodis būdavo šventas ir neginčijamas. Todėl savo dukrai aš stengiuosi negailėti laiko paaiškinimams, o jei ji su kažkuo nesutinka – turi pateikti rimtus argumentus arba alternatyvius pasiūlymus, tuomet aš juos apsvarstau“, – sako Aistė.

Kartais ji girdi žmones kalbant, kad negalima vaiko prilyginti suaugusiajam, nes taip tėvai, mokytojai ar darželio auklėtojai nusikrato atsakomybės už jį.

„Be abejo, suaugusieji atsakingi už nepilnamečius, bet aš kalbu apie suaugusiųjų pagarbą vaikams. Mums buvo kalama į galvą, kad reikia gerbti vyresnius, tai dabar aš visiems sakau, kad reikia gerbti vaikus. Anksčiau populiarus pasakymas „Tau dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo“ rodo, kad į vaiką žiūrima su išankstiniu nusistatymu ir nepagarba. Jei vaiką nuo mažų dienų laikytume mažu suaugusiuoju, toks požiūris padėtų jam greičiau subręsti, būti sąmoningesniam, savarankiškesniam ir galbūt įkvėptų jį dideliems darbams“, – svarsto pašnekovė.

A.Jūrė džiaugiasi, kad turėdama dukrą ji gali labiau įsigilinti į vaikų ir jaunimo aktualijas ir taip plėsti, turtinti jauniesiems žiūrovams pritaikytą turinį.

Mano laikais tėvai neaiškindavo, kodėl turiu daryti taip ar kitaip. Jų žodis būdavo šventas ir neginčijamas. Todėl savo dukrai aš stengiuosi negailėti laiko paaiškinimams.

Be „Uno“ – nė kojos iš namų

Neseniai laidoje „Labas rytas, Lietuva“ Aistė pristatė naują LRT radijo tinklalaidę „Radijas kuprinėje“, skirtą keliaujantiems vaikams ir, žinoma, vairuojantiems tėvams.

Kuo užimti automobilyje sėdinčius vaikus, kas keletą kilometrų kniaukiančius gailiais katinų balseliais: kada jau atvažiuosime, kiek laiko dar liko, ar jau netoli ir pan.?

„Žinoma, galima jiems į rankas duoti planšetę ar telefoną, įjungti filmukus – ir klausimai baigsis akimirksniu. Bet ar kuris iš mūsų norime, kad visas dvi ar tris kelionės valandas vaikas būtų nukreipęs akis vien tik į ekraną? – retoriškai klausia ji ir tuoj pat pasiūlo sprendimą: – Radiją kuprinėje.“

Kai turinys ne žiūrimas, bet klausomas, tuo pačiu metu galima dairytis pro langus, mušti kojomis taktą į dainos ritmą ar tiesiog dainuoti su muzikaliais laidos svečiais.

Paklausta, kokius žaidimus keliaudama Aistė mėgsta žaisti su savo dukra, ji mini kortas. Be „Uno“ kortų jos nekelia kojos iš namų. Mėgstamiausias jų kortų žaidimas – „Durnius“, išmoktas Aistės dar vaikystėje. Jauna mama džiaugiasi, kad kortų malka kelionių krepšyje neužima daug vietos, o drauge puikiai gelbsti nuo nuobodulio, kad ir kur būtum – autobuse, traukinyje ar lėktuve.

„Tiesa, buvo toks etapas, – prisimena ji, – kai Ūla labai nemėgdavo pralaimėti, tad nelaimėjusi žaidimo ilgam užpykdavo. Teko nemažai apie tai kalbėtis.“

Šią vasarą abi keliautojos ilsėjosi Portugalijoje. Vyko aplankyti Aistės draugės, išvykusios gyventi į Porto miestą. „Niekada nesu svečioje šalyje gyvenusi ilgiau nei savaitę, tad buvo smagu įsijausti į vietinio gyventojo vaidmenį. Tiesa, porą savaičių atostogavau, o kitas dvi dirbau per nuotolį, tad su Ūla sutarėme, kad, kol dirbsiu, ji skaitys iš Lietuvos atsivežtas knygas“, – atskleidžia gautą pažadą.

Ar jį pavyko tesėti? „Iš dalies“, – juokiasi Aistė ir priduria, kad iš trijų knygų buvo perskaityta viena.

Laikosi susitarimų

Kadangi Aistė mėgsta aktyviai keliauti, tai dažnai kelionių grafikas būna suplanuotas valandų tikslumu, tačiau Porte tempas buvo lėtesnis, nes naujas patirtis galėjo išdalyti per visą mėnesį.

„Mudvi su dukra santykis – geras, partneriškas, tad sutarėme iš anksto malonumais dalytis po lygiai. Viena veikla būdavo skirta jai, kita – man“, – pasakoja A.Jūrė ir džiaugiasi, kad Porte rado daug šaunių muziejų, pritaikytų būtent vaikams.

Labiausiai abiem patiko vienas, skirtas pasaulio atradėjams ir jų atradimams, kuriame vaikščiojo ne pėstute, bet plaukė laiveliu.

Pažintis: atostogos Portugalijoje buvo ypatingos – visą mėnesį mama su dukra tyrinėjo Porto miestą ir jo apylinkes. A. Jūrės asmeninio arch. nuotr.

Aistė prisipažįsta, kad labiau nei muziejai jai patinka šiuolaikinio meno parodos. Kartais jos sugeba savo spalvomis, formomis ar interaktyviomis instaliacijomis patraukti ir dukrą. Jei ne – Ūlai tenka laikytis susitarimo ir palaukti, kol mama apžiūrės vieną ar kitą ją dominančią ekspoziciją.

Sužavėjo Lietuvos miesteliai

Šią vasarą Aistei teko įšokti į tiesioginį eterį. Du kartus jai kliuvo nelengvas uždavinys – būti naujo LRT projekto „Draugiška Lietuva“ laidos vedėja.

LRT kūrybininkė keliavo po Darbėnus ir Viduklę, kalbino šių miestelių gyventojus. „Nors pagal laidos formatą turėjome šnekinti bet kokio amžiaus žmones, man visuomet įdomu pradėti nuo jaunimo. Abiejuose miesteliuose nustebino puikiai įrengtos ir labai aktyviai net ir po pamokų vaikus užimančios mokyklos“, – žavisi ji.

Sostinėje gyvenančiai Aistei įspūdį paliko faktas, kad ir mažuose Lietuvos miesteliuose jaunais žmonėmis pasirūpinta. Akį traukia sporto aikštynai – riedlenčių rampos, krepšinio aikštelės, tinklai ir lauko bei stalo teniso stalai. „Viskas labai šiuolaikiškai įrengta. Tikrai ne prasčiau nei didžiuosiuose miestuose“, – konstatuoja Aistė.

„Prieš beveik septynerius metus viena pirmųjų Lietuvoje pradėjau rašyti tinklaraštį „Ū ilgoji“, kuris yra apie vaikų ir tėvų tarpusavio ryšį. Jis subūrė visai nemažą sąmoningų tėvų bendruomenę“, – pasakoja ji ir priduria, kad tame tinklaraštyje irgi mėgo dalytis įspūdžiais iš savo kelionių po mažesnius Lietuvos miestelius. Dabar tinklaraštį Aistė perkėlė į to paties pavadinimo instagramo profilį.

Ar tokia pati kūrybinga yra ir jos dukra Ūla, Aistė atsako šypsena. „Žiemą su eilėraščiu „Arklys kambaryje“ Ūla nušuoliavo iki pat finalo ir tapo Vilniaus miesto meninio skaitymo laureate. Nors aš jau seniai žinojau, kad kai klausau jos įtikinėjimų, turiu reikalų su profesionale“, – pasakoja mama.

Savo dukrą A.Jūrė vadina tikra raketa – Ūla be galo aktyvi, veikli, energinga. Kai nuo šitų jos savybių pavargsta, ramina save, kad būtent charakteris garantuos Ūlai sėkmę gyvenime, neleis jai prapulti.

„Dukra moka išsiderėti viską, ko nori. Tai, kaip ji pateikia argumentus, nuginkluotų net patį skeptiškiausią investuotoją“, – pripažįsta Aistė.

Po darbų – laikas kultūrai

Ką Aistė veikia po darbo? Kultūrinasi ir vadina save šimtaprocentiniu kultūros žmogumi. „Kadangi dabartinis mano darbas – generuoti idėjas, jausti bendrą jaunų žmonių gyvenimo pulsą, tai man labai padeda kultūros renginiai“, – paaiškina pašnekovė.

Mažiausiai tris kartus per savaitę Aistė eina į spektaklius, performansus, koncertus ar parodų atidarymus. Renginių jai reikia kaip oro!

Dar vienas Aistės laisvalaikio pomėgis – skaitymas. LRT kūrybininkė labai mėgsta grafinius romanus, kuriuose yra ne tik tekstas, bet ir vizualinė dalis. „Aišku, anglų kalba jų yra gerokai daugiau, bet pamažu atsiranda ir lietuviškų tokio tipo knygų“, – džiaugiasi ji ir sako, kad dar labai mėgsta skaityti teminius žurnalus-projektus anglų kalba.

Jų dažniausiai randa užsienyje, kur nors keliaudama arba prenumeruoja. „Žurnalų temos – pačios įvairiausios. Nuo posovietinių šalių kultūros iki erotikos šiuolaikiniame mene ir pan. Kiekvienas žurnalas skirtas kažkokiai vienai siaurai temai. Turiu sukaupusi jų nemažą kolekciją“, – dalijasi A.Jūrė.

Bendradarbiavimo galimybės

Aistė nacionaliniam kanale dirba dar ne visus metus, tad daug ilgamečių procesų patiria pirmą kartą. „Šiuo metu kaip tik ruošiamės naujam sezonui, kuriame turėsime puikius Vaikų sekmadienius“, – pristato sezono naujieną.

Kuriant vaikams ir jaunimui skirtą turinį dažnai prireikia ir pačių vaikų. Ar nesunku jų rasti? „Norinčių visada atsiranda. Klausimas kitas – kaip objektyviai juos atrinkti. Paprasčiausia pakviesti filmuoti LRT darbuotojų ar kitų pažįstamų vaikus, kurie jau turi šiokios tokios praktikos, patirties. Kita vertus, norisi, kad LRT kanalas būtų prieinamas visiems, todėl dažnai apie vaikus, reikalingus laidoms, reklamoms, skelbiame internete. Taip pat ieškome jų per įvairius teminius būrelius“, – paaiškina kūrybininkė.

Ateityje ji turi viziją kuo didesniam skaičiui vaikų suteikti galimybę prisidėti prie turinio kūrimo. Kaip tai padarys?

„Jau dabar bendradarbiaujame su studentais, kurie kartu su mūsų operatoriais ir režisieriais kuria laidą apie paauglius. Rugsėjį planuojame išplatinti atvirą kvietimą jaunimui. Siūlysime jiems dalyvauti audiovizualinės kūrybos dirbtuvėse ir išmokti kurti laidas patiems. Na, o su geriausiai pasirodžiusiais bendradarbiausime ir toliau“, – dalijasi ateities planais.

Nuostata: viena pirmųjų Lietuvoje pradėjusi rašyti tinklaraštį apie vaikų ir tėvų ryšį A.Jūrė pabrėžia, kad svarbu žiūrėti į vaikus kaip į lygiaverčius sau. Tai ji daro ir bendraudama su dukra Ūla. U. Vosyliūtės nuotr.

Kviečia į gimtuosius Biržus

Savaitgaliais Aistė mėgsta keliauti ir kitus ragina tai daryti. Nebuvusiems Biržuose siūlo būtinai aplankyti jos gimtąjį miestą. „Jei šią vasarą nespėsite, tai kitą – būtinai. Miestas tvarkosi, nemažai aikščių, tiltų, privažiavimo keliukų prie pliažo įgauna naujus pavidalus“, – pristato Aistė.

Labiausiai ją džiugina, kad mieste yra daug žalumos. Visai šalia – Biržų giria, kur galima išbandyti Basų kojų taką. Biržai garsėja ilgiausiu pėsčiųjų tiltu (525 m) per Širvėnos ežerą, seniausią Lietuvoje dirbtinį vandens telkinį, suformuotą užtvenkus dvi per Biržus tekančias upes. Tiltas veda į Astravo dvarą ir naujai sutvarkytą parką, o paėjus kiek toliau galima pasigrožėti šniokščiančiu vandeniu prie užtvankos.

Dar viena įdomi vieta – Biržų regioninio parko teritorijoje esantys Kirkilų karstiniai ežerėliai ir apžvalgos bokštas, savo forma primenantis kanoją arba grimztančią valtį. Bokšto aukštis – beveik 32 m. Užlipus į jį atsiveria nuostabi panorama – 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais (kai kurių skersmuo – daugiau nei 35 m.) Kartais vasarą jie nusidažo įvairiausiomis spalvomis.

Prie pat apžvalgos bokšto rasite ir pažintinį taką su pontoniniais tilteliais – nuo jų galėsite stebėti šiuos unikalius vandens telkinius iš labai arti. Takas nutiestas per nedideles pelkutes su joms būdinga augmenija ir gyvūnija.

„Nepraleiskite ir Biržų kultūrinio gyvenimo, užsukite į šiuolaikinę galeriją „Portfolio“, kurioje galima ne tik apžiūrėti besikeičiančias parodas, bet ir suvalgyti naminių ledų“, – siūlo A.Jūrė.

Jie visai kitaip sutelkia dėmesį bei apdoroja milžiniškus, jiems prieinamus informacijos kiekius. Akivaizdu, kad tai turėtų keisti požiūrį ir į šiuolaikinių vaikų ugdymą, tačiau būtent čia dažnai ir iškyla problema – suaugusiems pritrūksta žinių ar suvokimo, jog su vaikais reikėtų kalbėti kiek kitaip, nei buvo kalbama su jais pačiais, kai jie buvo maži.

Jovita Starkutė, „Šiaurės licėjaus“ direktorė, pabrėžia, kad, siekiant sklandžiai susikalbėti su savo atžalomis ir visapusiai padėti joms augti bei tobulėti, labai svarbu tobulėti ir patiems tėvams.

„Pastebime, kad kuo mažesni vaikai – tuo tėvai aktyviau domisi ir įsitraukia į ugdymo veiklą. Tuo metu vyresni vaikai jau yra savarankiškesni, tačiau jiems tėvų dėmesys ir dalyvavimas taip pat yra reikalingas. Natūralu, kad tėvai auga kartu su vaikais ir daug ko apie jų auginimą nežino. Todėl, ypač stengiantis padėti vaikams mokytis geriau ar norint papildomai ugdyti itin gabius vaikus, tėvams nepakanka vien tartis su mokytojais vaikų ugdymo klausimais – būtina tobulėti ir gilinti žinias įvairiose, nebūtinai su vaikų auklėjimu susijusiose, srityse. Jei tėvai neinvestuos savo laiko asmeniniam tobulėjimui, tai gali stipriai padidinti atotrūkį tarp jų ir vaikų“, – akcentuoja J. Starkutė.

Tačiau auginant vaikus nevalia susitelkti vien į akademines žinias – padėti vaikams tobulėti tėvai gali ir įprastose, kasdieniškose situacijose. „Tėvai turėtų nepamiršti, jog žinios – dar ne viskas. Norint užauginti sėkmingą ir stiprią asmenybę, nepakaks gerų akademinių pasiekimų. Augančiam vaikui itin svarbu besiformuojantys jo gebėjimai bei kompetencijos. Pavyzdžiui, gebėjimas aiškiai komunikuoti, mokėjimas dirbti komandoje, priimti sprendimus ar prisitaikyti pasikeitus situacijai. Šios ir kitos panašios kompetencijos gali būti kuo puikiausiai ugdomos namie, atliekant kasdienius darbus ar įprastuose šeimos ritualuose. Tik svarbu į tai atkreipti tiek savo, tiek vaikų dėmesį“, – akcentuoja J. Starkutė.

Tuo metu leidyklos „Šviesa“ direktorė Daiva Bartninkienė pastebi, jog patys tėvai šiandien yra aktyvūs: domisi, skaito literatūrą, lankosi konferencijose, seminaruose bei aktyviai ieško patarimų ar rekomendacijų, kaip padėti savo vaikams mokantis ir bendraujant.

„Pastebime – ir tai džiugina, kad tėvai vis labiau domisi atsakingos tėvystės literatūra ar konferencijomis. Šiuo metu aktualiausi bei dažniausiai pasikartojantys tėvų klausimai yra susiję su technologijomis vaikų gyvenime, efektyviu jų panaudojimu bei idėjomis vaikų ugdymui ir aktyviam užimtumui namuose įtraukiant visą šeimą“, – teigia D. Bartninkienė.

Reaguodami į šiandieninę situaciją, „Šiaurės licėjus“, kartu su leidykla „Šviesa“ bei ISM Vadybos ir ekonomikos universitetu, rengia jau ketvirtą nemokamą įvairaus amžiaus vaikus auginantiems šiuolaikiniams tėvams skirtą konferenciją „Vaikai auga. Ar mes augame kartu?“.

„Šios konferencijos metu dėmesys bus koncentruojamas į santykį: tėvų ir vaikų bei tėvų ir mokyklos. Kadangi vaikų ugdymas bei mokymasis yra nepertraukiamas procesas ir nesibaigia uždarius mokyklos duris, tėvai taip pat turėtų žinoti, koks jų vaidmuo vaikų gyvenime“, – patikslina D. Bartninkienė.

Konferencija vyks spalio 18 d., 18–20 val.,  ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (Arklių g. 18, Vilnius) III-uosiuose rūmuose.

Apie jų vaidmenį mokymosi procese pasakoja vaikų psichologė psichoterapeutė Vita Čioraitienė.

Perduoda ir savo baimes

Vaikai ugdymo įstaigoje kasdien susiduria su įvairiais iššūkiais. Nemažai streso patiriama vien dėl aplinkos pokyčių: iš darželio pereinant į mokyklą, sistemai keičiantis penktoje klasėje, o dar vėliau – išeinant į gimnaziją.

Prisitaikymas prie naujos tvarkos, mokytojų, kolektyvo pareikalauja daug pastangų. Didžiulis vaidmuo palaikant atžalą tokių etapų metu tenka tėvams. Nuo jų priklauso ne tik tai, kaip vaikui pavyks adaptuotis, bet ir tai, kaip noriai jis eis į mokyklą.

Dažna situacija, kai tėvai nesąmoningai vaikus atbaido nuo mokyklos. Nerimą, baimę jie perduoda kartu su savo mokyklos ar darželio laikų patirtimi – papasakoja, kiek patyčių patyrė, kokia bjauri buvo mokytoja. Taip atžala gauna žinią, jog ugdymo įstaiga nėra ta vieta, kur gali būti gera.

Vaikams įdomumą neretai „atmuša“ ir tėvų per didelės pastangos kuo daugiau visko išmokyti į mokyklą besiruošiantį darželinuką. Taip vaikui užkraunama per didelė pareiga, į mokyklą jis ima žiūrėti vos ne kaip į rutininį darbą, praranda džiugesį. Tad nereikia stebėtis, kodėl dabar dauguma vaikų į klausimą, ar nori eiti į mokyklą, atsako neigiamai.

Sumažina vaiko savivertę

Tėvai dažnai per daug akcentuoja pažymius. Mokyklinukai skundžiasi, kad bijo nuvilti tėvus ar senelius. Malonumą mokytis, sužinoti ką nors naujo keičia stresas. Vaikai neturėtų gerų pažymių „nešti“ lyg kokių dovanų tėvams, kad būtų mylimi.

Neretai suaugusieji sugeba vaiką kritikuoti ir pykti, kai jam nesiseka, tačiau užmiršta pagirti ir pasidžiaugti nors ir nedidelės sėkmės atveju. Linkstama baksnoti į vaikų trūkumus, o ne pastebėti laimėjimus. Atžalą tėvai turėtų paskatinti ir palaikyti. Vaikas pasitikės savimi tik tada, kai pasiekimų kartelė nebus per daug užkelta, ir jaus, kad juo tikima.

Blogai yra ne tik per daug kritikuoti. Nereikėtų ir už vaiką atlikti namų darbų, aiškinti, kad jis dar mažas, vėliau sugebės. Abiem atvejais yra mažinama atžalos savivertė.

Ypač pradinukų mamos dažnai tarsi kartu ruošiasi su vaikais į pamokas. Tačiau viena yra būti šalia vaiko, kai jis pats atlieka darbą, ir patarti, o visai kas kita nuolat prikaišioti, kad kas nors ne taip daroma. Tuomet vaikas sutrinka, išmušamas jo pasitikėjimas – juk klysti dirbant yra normalu. Jei tėvai negali suvaldyti emocijų, gal geriau atsitraukti ir viską patikrinti vaikui pabaigus darbą.

Trukdo ir sveikatos bėdos

Tėvai neretai skundžiasi, kad ypač paaugliams trūksta motyvacijos mokytis. Bet ne visada to priežastis yra tinginystė. Ji prasideda, kai vaikas pajaučia, jog nesugeba dirbti, juo nepasitikima. Be to, kartais vaikas net neturi tokių gebėjimų, kokių iš jo tikisi suaugusieji. Esant normalioms sąlygoms vaikas neturėtų tingėti. Kaip jis gali susikaupti mokslui, jeigu nuolat jaučia įtampą, baimę, nepasitikėjimą?

Pavyzdžiui, vaikui sunku susikaupti, o grįžę po darbo tėvai kelias valandas moralizuoja, verčia perrašinėti užduotis ar pan., tuomet atžala tik dar labiau pervargsta. Tokiam vaikui kaip tik reikėtų skaidyti užduotis, daryti daugiau pertraukų.

Užuot pykus ant vaiko ir jį kritikavus, reikėtų pasidomėti, kas jam nesiseka. Tėvai turėtų kalbėtis su atžala apie jo būseną, bandyti aiškintis, kodėl vienaip ar kitaip jaučiasi, kas gąsdina, kodėl nenori eiti į mokyklą.

Kartais vaikui gali nesisekti ir dėl sveikatos bėdų. Taip pat atvirkščiai – nerimas, stresas pradeda pasireikšti per kūno negalavimus: dažni pilvo skausmai, pykinimas, galvos skausmai, nemiga vakare, nerviniai tikai.

Taip pat nereikėtų persistengti su būrelių lankymu. Negalima primesti savo įtempto gyvenimo būdo – tarsi vaikas turėtų visąlaik būti užsiėmęs. Būtina derinti poilsio ir darbo režimą. Nepamirškime, kad vaikams reikia ir žaidimų.

Verta žinoti

Vaikams reikia laiku padėti išsiugdyti atsakomybę. Pavyzdžiui, kartais net vyresniems mokiniams kuprines dar sukrauna mamos. Mažam vaikui galima padėti, o vėliau jis pats turi žinoti, ką privalo neštis į mokyklą.

Vaikų negalima versti vien mokytis ir kaltinti nieko neveikimu: jam būtina turėti laiko sau.

Apie literatūros svarbą vaiko raidai kalbamės su psichologu Vyčiu Valantinu.

– Kaip šiame skaitmeniniame amžiuje sudominti vaiką skaitymu?

– Visų pirma reikia leisti laiką su vaiku nuo mažens ir paskaityti jam, kol dar pats nemoka to daryti. Labai svarbu, kad skaitymo procesas abiem būtų malonus ir jaukus. Nors gyvename apsupti naujųjų technologijų, vaikas negali laimingai užaugti be žmogaus, kuriam patinka tiesiog būti kartu su juo.

Vaikui reikia mamos, tėčio artumo: rankų, kvapo, prisilietimo, kalbinimo. Skaitant mažam vaikui svarbesnis nei knyga yra buvimas su rūpestingu suaugusiuoju. Mažyliui nieko nėra puikiau už tokį praleistą laiką. Antras svarbus momentas – vaikui reikia skaityti tik gerą vaikų literatūrą.

– Knygynai šiandien tiesiog užversti įvairiausių knygų, lengva pasiklysti...

– Tėvai turi domėtis šiuolaikine vaikų literatūra ir padėti atrasti pačias geriausias knygas. Kaip gali sudominti vaiką skaitymu, jei nieko apie tai nežinai, jei vaikų knygos tau pačiam menkai įdomios? Tėvai turi tapti vedliais mažųjų literatūros pasaulyje.

Jei norite nuvesti vaiką į gražias vietas gamtoje – turite žinoti, kur jos yra. Jei norite išmokyti plaukti – turite žinoti apie plaukimą ne iš pasakojimų. Taip ir su gerų knygų pasirinkimu – turite patys pradėti domėtis vaikų literatūra.

Renkantis knygas geriausia remtis specialistų, paskyrusių šiai sričiai visą gyvenimą, išmanymu ir rekomendacijomis. Vaikų literatūra – nepaprastai įdomus reiškinys, kuris šiandien tiesiog akyse keičiasi, skleidžiasi. Kviečiu tėvus susirasti ir skaityti Lietuvoje leidžiamą žurnalą apie vaikų knygas, recenzijas, straipsnius, literatūros profesionalų rekomendacijas kultūros savaitraščiuose. Taip pat pasidomėti tarptautinės organizacijos IBBY, besirūpinančios vaikų literatūros puoselėjimu pasaulyje, veikla Lietuvoje.

Galima pasitarti ir su bibliotekininkais, daugelis jų kasdien kalbina mažus skaitytojus ir žino, kuriomis knygomis labiausiai džiaugiasi įvairių amžiaus tarpsnių vaikai. Naujų galimybių suteikia internetas: tėvai gali neišeidami iš namų stebėti, kas vyksta šiuolaikinės vaikų literatūros scenoje.

– Matyt, bene labiausiai meilę knygai skiepija skaitančių tėvų pavyzdys?

– Jis labai svarbus. Tačiau tėvai, kurie patys nepradėjo skaityti vaikystėje ir jaunystėje, vargiai gali tuo pavyzdžiu tapti. Šiandien jie sako, kad neturi laiko skaityti. Ir aš jais tikiu. Danielis Pennacas yra rašęs, kad niekas neturi laiko skaityti. Nes skaitymo laikas visada yra vogtas laikas.

Daug skaitantys tėvai jau jaunystėje rado būdą profesionaliai „vogti“ laiką skaitymui, jų vaikai auga pilnuose knygų namuose. Šie vaikai laimingi: jie patirs galią, kurią turi vaizduotė, – gydančią, auginančią, puoselėjančią.

Skaitymas turi teikti džiaugsmą. Tik svarbu suvokti, jog tam, kad jūsų vaikas išmoktų jį patirti, neužteks išleisti atžalos į mokyklą. Liūdna, bet šiandien joje toli gražu nekuriamos sąlygos išmokti mėgautis skaitymu, patirti tą džiaugsmą, kurį pasaulio vaikams šiandien dovanoja knygos. Deja, patys literatūros mokytojai ne visada domisi vaikų literatūra. Neturi laiko. Nelieka vietos privalomose programose, o kur dar popieriai visokie...

– Kokių skaitymo skatinimo „metodų“ tėveliams nereikėtų taikyti?

– Visų pirma negalima versti skaityti ar klausytis skaitymo, kai vaikui to nesinori. Taip pat – bausti vaiką privalomais skaitymo „pratimais“. Juk suaugusieji patys yra linkę užversti knygą, kai ji ima nervinti ar tiesiog nebelieka jėgų. Tai yra normalu. Laikas, kada vaikas norės kartu skaityti, tikrai ateis. Tereikia nepražiopsoti šio momento. Retas kuris vaikas nenori sėdėti kartu prieblandoje ir klausytis istorijų.

Antras daug abejonių keliantis „metodas“ – įpareigoti mažą vaiką pačiam išsirinkti knygą dideliame knygyne. Vaikas paprastai renkasi pagal knygos viršelį arba pavadinimą ir kartais pataiko, bet dažniau – suklysta. Knygynuose daug metų pastebiu, jog retai tėvai pataria vaikams, kurias knygas išties būtų verta pasirinkti. Dažnai jie prieina prie lentynos neturėdami visiškai jokio supratimo, kurias knygas verta vaikui paduoti apžiūrėti.

Svarbu

Pasak psichologo, negalima rinktis menkaverčių knygų, kurių autoriai patys nėra susipažinę nei su vaikų literatūros klasika, nei su paskutinių dešimtmečių vaikų literatūros įvykiais ir posūkiais, todėl galvoja, kad seklios jų sukurptos istorijos „vaikams tiks“.

Tokiose knygose nėra jokios paslapties, sąmojo ar netikėto sumanymo, vien žaidimas prastais pokštais.

Paskui vaikai sako, kad skaityti – nuobodu ir neįdomu. Ir turint galvoje tai, ko prisiskaitė, – jie yra teisūs. 

Reikia išskirtinio dėmesio

Visus metus tėvai dirba, o vaikai būna užimti darželyje, mokykloje, būreliuose. Todėl dažnai suaugusiesiems nelieka laiko su savo atžalomis pasikalbėti, pasidžiaugti ar tiesiog pabūti.

„Neretai nutinka taip, kad vaikai prisimenami tik tada, kai jiems kas nors nutinka: suserga, ištinka nesėkmė ar „prisidirba“. Tačiau būtina nuolatos nepamiršti skirti atžaloms išskirtinį dėmesį“, – pastebėjo vaikų ir paauglių psichologė Asta Budvytienė.

Pasak jos, geras santykis su tėvais – didelis vaiko sėkmės ir laimės pagrindas. Nereikėtų pamiršti, kad bendravimo kiekybė visgi yra tokia pati svarbi kaip ir kokybė.

„Neretai tėvai patys save apgaudinėja sakydami, kad „vaikui laiko skiriu mažai, bet kokybiškai“. Šis požiūris tinka (nors ir ne visada), kai vaikas yra paauglys. Jam jau nereikia, kad tėvai šalia būtų visą parą. Tačiau mažyliams labai svarbu, kad tėvai būtų pasiekiami. Vaikas, paprastai net ir užsiėmęs savo veikla, žinodamas, kad bent vienas iš tėvų yra netoliese, jaučiasi saugus“, – aiškino A. Budvytienė.

Svarbu išlaikyti balansą

Vasarą tempas paprastai sulėtėja, per karščius tingisi užsiimti aktyvesne veikla, bet psichologė pabrėžė, kad labai svarbu išlaikyti balansą tarp dykinėjimo ir užsiėmimo tiek bet kurio amžiaus vaikams, tiek suaugusiems.

„Šiek tiek panuobodžiauti sveika – tuomet pailsima, pabūnama su savimi, atėjęs vidinės tuštumos jausmas skatina kūrybiškumą, norą veikti. Tačiau užsibuvus „be rūpesčių“ būsenoje, tampa sunkiau pradėti net pačius paprasčiausius darbelius, „užsisėdima“, aptingstama“, – pastebėjo specialistė.

Užsikrečia tėvų nuotaikomis

Laisvu laiku vasarą kartu su vaikais galima sugalvoti įvairiausios veiklos. Tereikia pasitelkti šiek tiek fantazijos ir atlikti kai kuriuos namų darbus.

„Visų pirma – žaiskite kartu. Žinoma, žaidimus reikia pasirinkti atsižvelgiant į vaikų amžių. Svarbiausia – gera visos šeimos nuotaika, daug juoko, džiaugsmo. Todėl kelionėse ar gamtoje pasistenkite, kad vaikas kuo mažiau girdėtų žodžių „atstok“, „eik žaisti su vaikais“, o daugiau – „pažaiskime!“, „žiūrėk!“, „pabandykime kartu“, „išmokyk ir mane“ ir pan.“, – patarė psichologė.

Dar vienas puikus būdas praleisti laiką – supažindinti atžalas su savo pomėgiais, prisiminti, ką mėgote veikti anksčiau, vaikystėje. „Parodykite džiaugsmą, azartą. Vaikai užsikrečia tėvų nuotaikomis. Taip praplėsite atžalų akiratį, o galbūt atrasite ir bendrų hobių“, – kalbėjo A.Budvytienė.

Pareiga gali būti ir maloni

Taip pat – su vaikais būtina kartu dirbti. Nesvarbu, kas tai bebūtų – buto remontavimas, sodininkystė, indų plovimas, maisto gaminimas – tiesiog maloniai juos reikėtų pakviesti į talką.

„Netiesa, kad vaikai nenori padėti tėvams. Tiesiog suaugusieji dažnai atstumia vaikus netinkamu elgesiu – kritika, nuolatiniais pamokymais, priekaištais, niūria nuotaika ar nemokėjimu paaiškinti, kaip tą darbą reikėtų atlikti. Dirbdami kartu ugdysite šeimos bendrumą, sutelktumą, pagalbą vienas kitam, pareigos jausmą ir pojūtį, kad pareiga nebūtinai yra nemaloni“, – patarimais dalijosi psichologė.

Keletas gerų patarimų

Negąsdinkite vaiko atostogų pabaiga ir greitai užgriūsiančia atsakomybe – pavyzdžiui, „Baigiasi tavo katino dienos, vėl prasidės vargeliai“. Vaikas pats tai suvokia ir stresuoja. Neburbėkite, kad atostogos jau baigiasi, kad „vėl reikės į tą prakeiktą darbą“, nes mažos akutės jus stebi ir kopijuoja. Juk nenorite, kad jis nekęstų mokyklos?

Nekaltinkite vaiko dėl neatliktų darbų. Jis ir taip jaučia kaltę. Atminkite, kad nemalonūs vaiko darbai yra ir jūsų atsakomybė. Jei nepaskatinote, nesudominote vaiko knygelėmis, dalį kaltės prisiimkite ir sau.

Užuot dejavę dėl besibaigiančių malonumų geriau sakykite: „Gaila, jog atostogos baigiasi, bet jos buvo tokios šaunios!“. Galite kartu susėdę prie arbatos puodelio prisiminti, ką nuveikėte, kas labiausiai įsiminė, ko išmokote, peržiūrėkite atostogų nuotraukas.

Ką galima veikti?

Suorganizuokite nesudėtingą turistinį žygį; išsirinkite įdomią lankytiną vietą netoli savo miesto ir, jei galima, nuvažiuokite ten traukiniu; aplankykite netoli gyvenamosios vietos esantį apžvalgos bokštą, muziejų po atviru dangumi, pakeliaukite pažintiniais takais, dalyvaukite vaikams skirtose edukacinėse programose, nuvykite į temines ekskursijas savo regione ir kt.

Komentaras:

Respublikinės Šiaulių ligoninės vaikų ir paauglių psichiatrijos centro vaikų ir paauglių gydytoja psichiatrė Orinta Ančiulytė:

- Psichiniais sutrikimais besiskundžiančių vaikų srautas yra didelis visus metus. Tačiau dėl užimtumo stokos vasarą padaugėja vaikų su elgesio sutrikimais. Šiltuoju metu paryškėja jau mokslo metais juos lydėjusios problemos. Taip pat padaugėja nuo kvaišalų, kitų psichotropinių medžiagų apsvaigusių vaikų nesocialaus elgesio atvejų – vagiliavimo, muštynių ir kt.

Vasarą vaikai neturėtų šlifuoti gatvių, būti palikti vieni tikintis, kad jie patys užsiims kažkokia kryptinga veikla. Juos būtina užimti: išleisti į bendraamžių stovyklą, ar sugalvoti veiklos kaime. Neturėtų būti taip, kad vaikas miega iki pietų, tada įninka į kompiuterį. Jei mažesniųjų vaikų auklėjimu ir ugdymu tėvai dar užsiima, tai besąlygiškai pasitikėti paaugliais, ypač ankstyvojo amžiaus, duoti jiems laisvę yra klaidinga. Matoma tendencija, kad vaikai auga vieniši, negeba išlaikyti ilgalaikių socialinių ryšių.

Viena vertus, auginti vaikus dar niekada nebuvo taip paprasta: skalbimo mašinos, sauskelnės, begalė knygų, pažangi medicina. Kita vertus, gyvenimo tempas bei aplinkos lūkesčiai tėvams yra didžiuliai: tėvai nuolat girdi, kad elementari priežiūra – kokybiškas maistas, saugi aplinka – nėra pakankama, norint užauginti kūrybišką, drąsią ir sėkmingą asmenybę. Dažnai tradicijos ir vyresnės kartos patarėjai sako viena, o šiuolaikinio pasaulio iššūkiai ir vis nauji tyrimai, rodantys didžiulę auklėjimo ir ugdymo vaikystėje reikšmę tolimesniam gyvenimui, skatina imtis ko kito. O kur dar technologijos (ir vaikų noras jomis naudotis!), demokratinis auklėjimas (ką daryti, kai su vaiku vis dėlto nėra įmanoma susitarti?)...nenuostabu, kad tėvams susisuka galva ir svyra rankos.

Apie pagrindinius XXI amžiaus tėvystės principus, apie tai, ką jau įrodė moksliniai tyrimai ir kaip tėvai šiuos tyrimus gali taikyti realybėje, kad ir vaikas augtų laimingas, ir jie patys neprarastų sveiko proto, pasikalbėti ir žiniomis su tėvais pasidalinti pasiryžo edukologė Austėja Landsbergienė. Socialinių mokslų daktarės, tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintojos ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų steigėjos žinios ir keturių vaikų mamos patirtis patarimo skatina kreiptis daugybę tėvų. Į dalį jų A.Lansbergienė atsako savo tinklaraštyje, aptaria straipsniuose, o šį pavasarį išsiruošė ir į gyvus susitikimus.

„Įprastais būdais į dažniausiai pasitaikančius ar įdomiausius klausimus atsakinėju ir toliau, tačiau seminarų metų tikiuosi ne tik pasidalinti tuo, ką esu susiplanavusi, bet ir padiskutuoti su konkrečiais į juos atėjusiais žmonėmis. Neabejoju, kad po šių susitikimų tėvai lengviau atsipūs ir pasijus labiau pasitikintys savimi“, – sako dr. A.Landsbergienė.

Pirmasis seminaras „Kaip neprarasti kantrybės nekantriame pasaulyje: XI amžiaus ugdymo subtilybės" jau balandžio 16 d., trečiadienį, įvyks Kaune, viešbučio „Europa Royale Kaunas“ konferencijų salėje. Balandžio 17-osios pavakarę atkeliaus į Panevėžį, o gegužės viduryje apslankys Klaipėdoje ir Šiauliuose. Bilietus į seminarą įsigyti galima "Tiketos" kasose arba svetainėje www.tiketa.lt.