Kaltina "Autokaustą"

Atkarpoje nuo Maironio gatvės link S.Daukanto gatvės atliekami rekonstrukcijos darbai gerokai prailgo, piktinasi čia įsikūrę verslininkai. Jie įsitikinę, kad rekontrukciją buvo galima atlikti kone tris kartus greičiau.

Pasak jų, žvelgiant iš šalies atrodo, kad čia dirbantys bendrovės "Autokausta" darbininkai neišnaudoja viso įmanomo pajėgumo.

"Prisimename, kad, į šią dalį persikėlus trečiojo promenados rekonstrukcijos etapo darbams, teritorija būdavo ribojama metalinėmis tvorelėmis, nors iš pradžių jokie darbininkai nesisukiojo maždaug tris savaites. Kiek vėliau, prasidėjus požeminių komunikacijų keitimui, atliekamų darbų taktika taip pat stebino – jei iškasdavo duobę, ją netrukus užlygindavo, bet po kelių dienų vėl vykdydavo kasimus toje pačioje vietoje. Taip buvo tik švaistomi pinigai ir laikas!" – tūžo su žurnalistais kalbėję verslininkai.

Jei iškasdavo duobę, ją netrukus užlygindavo, bet po kelių dienų vėl vykdydavo kasimus toje pačioje vietoje. Taip buvo tik švaistomi pinigai ir laikas!

Jie pridūrė, kad teko kalbėtis ir su atkarpoje nuo Maironio gatvės link S.Daukanto gatvės dirbusiu ekskavatorininku – kartą jis esą įvykdęs kasimo darbus tiesiog stovėjo, kaip esą paaiškėjo, lūkuriuodamas, kol tik po kelių valandų prie darbų prisijungs kiti darbininkai ir užlygins jo iškastą duobę.

Nukenčia darbuotojai

"Dėl to, kaip nelogiškai planuojami Laisvės alėjos rekonstrukcijos darbai, ne tik mes, bet ir kiti įsikūrę šioje atkarpoje prarandame maždaug 50 proc. savo lankytojų, apyvarta žymiai mažėja, o mokesčių, kuriuos privalome sumokėti, niekas nekompensuoja. Be to, dėl vykdomų darbų esame priversti mažinti darbuotojų skaičių. Praėjusį ketvirtadienį sukako trys mėnesiai, kai čia klojamos promenados grindinio plytelės", – piktinosi kavinės-baro "La Fin" direktorė Jelena.

Jai antrino ir kiti verslininkai – darbininkų, vykdančių darbus kryptimi nuo Maironio link S.Daukanto gatvės, skaičius nuolat kinta – vieną dieną čia sukiojasi penki darbininkai, esą neretai pasitaiko, kad dirba tik vienas.

"Kai šiek tiek lynoja, jų visai nėra. O kai kaitina saulė, darbininkai taip pat dirba vangiai. Nesame nusiteikę prieš vykdomą rekonstrukciją, tačiau, regis, darbininkai tokiais atliekamų darbų tempais tarsi tyčiojasi iš verslininkų! Pakloja tris plyteles per dieną ir nieko neveikia. Darbininkams mokama už orą!" – piktinosi pašnekovai.

Nuo terminų neatsilieka?

"Kauno diena" dėl verslininkų išsakytų pretenzijų kreipėsi į bendrovę "Autokausta", atsakingą už trečiojo Laisvės alėjos rekonstrukcijos etapo metu tarp Maironio ir S.Daukanto gatvių atliekamus darbus. Kaip teigė bendrovės Kelių ir statybos projektų vadovas Artūras Budreika, "Autokausta" nėra gavusi pretenzijų nei iš užsakovo, nei iš trečiųjų asmenų.

"Darbai Laisvės alėjoje vykdomi pagal nustatytus grafikus. Visi darbai bus užbaigti laikantis sutarties sąlygų", – pabrėžė jis.

Pasak Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo Aloyzo Pakalniškio, pagal suderintą grafiką visos Laisvės alėjos rekonstrukcijos darbų pabaiga numatyta 2019 m. gruodį.

"Šiuo metu klojama granitinė danga abiejose važiuojamos dalies pusėse, įrengiamos klombos pėsčiųjų vidurio dalyje, dedamas granitas prie "Romuvos". Jokios darbų pertraukos nenumatytos", – detalizavo pašnekovas.

Tyrimo autorių teigimu, N. Numavičiaus turto vertė siekia 1 mlrd. 925 mln. eurų. Per pastarąjį dešimtmetį pagrindinis „Vilniaus prekybos“ akcininkas padidino savo valdomų akcijų dalį nuo 37 proc. iki 77 proc.

Transporto srityje dirbančio M. Railos turtas įvertintas 907 mln. eurų. Jis turi 90 proc. akcijų įmonėje „ME investicija“, kuri valdo transporto paslaugų grupę „Girteka“.

Vienintelis „MG Baltic“ koncerno savininkas Darius Mockus, anot sąrašo sudarytojų, turi turto už 400 mln. eurų.

Į pirmąjį penketuką taip pat pateko Augustinas Rakauskas (270 mln.) ir Vladas Numavičius (263 mln.). Toliau rikiuojasi Mindaugas Marcinkevičius (255 mln.), Dainius Dundulis (252 mln.), Lyda Lubienė (208 mln.), Artūras Rakauskas (178 mln.) ir Žilvinas Marcinkevičius (160 mln.).

Delfi.lt nurodo, kad sudarydamas sąrašą kartu su žurnalu „Reitingai“ pasitelkė į pagalbą finansų analitikus ir auditorius.

Vertinant įmonės vertę daugiausia atsižvelgta į pelną, paskolas ir turimą investicinį turtą bei grynuosius pinigus.

Daugelis verslininkų pabrėžia, kad tikroji įmonės vertė gali paaiškėti tik ją pardavus ar įmonės listingavimo biržoje atveju.

Anot žurnalo „Reitingai“ redaktoriaus Gintaro Sarafino, lyginant su pasaulio turtingųjų sąrašais, Lietuva išsiskiria tuo, kad viršuje labai daug prekybos verslo ir mažai gamybos ir pramonės atstovų.

Bendrovės, kartu su savivaldybe daugiau nei penkerius metus planavusios įrengti sodą Šnipiškėse, viešosios įstaigos „Japoniškas sodas“ dalis sutiko perleisti neatlygintinai, siekdamos, kad projektas pagaliau pajudėtų iš sąstingio, BNS patvirtino mero patarėjas ir įstaigos valdybos pirmininkas Karolis Žukauskas.

Dėl teisių perėmimo artimiausiu metu dar turės balsuoti savivaldybės taryba. Po šio sprendimo viešąją įstaigą kontroliuos tik savivaldybė.

Viešąją įstaigą įkūrė savivaldybė, minėtos įmonės ir japoniško sodo Kretingos rajone savininkas Šarūnas Kasmauskas. Pastarasis sutiko savo dalį perleisti sostinei, tačiau prieš kelerius metus siųstas toks pat pasiūlymas atiduoti projekto kontrolę į savivaldybės rankas „Darnu Group“ ir „Tokvilos“ tuomet nesudomino.

Parko lankymas būtų nemokamas. Tikiuosi, kad taryba pritars sprendimui, nes parko kūrimas jau per ilgai užsitęsė.

„Projekto idėja buvo rengta gana paviršutiniškai, paskaičiuotos augalų sodinimo ir kitos išlaidos, bet nebuvo įvertintos požeminės komunikacijos ir panašiai. Viskas buvo perskaičiuota, keitėsi, prieita prie konkrečių projektinių pasiūlymų, tad galutinė suma siekia tris su trupučiu milijono“, – tvirtino K. Žukauskas.

Jis teigia, kad šįkart bendrovės sutiko perleisti dalis, nes parko 5 hektarų teritorijoje projektas užsitęsė.

„Jie suinteresuoti, kad projektas įvyktų, nes turi šalia nekilnojamojo turto, vysto verslą, tad stagnacija ir buvimas projekto, kuris nevyksta, partneriais jiems yra blogiau“, – aiškino K. Žukauskas.

Jis pabrėžė, kad pakeitus projektą, ankstesnių planų išlaikyti parką iš bilietų atsisakoma – greta bus įrengta tik mokama stovėjimo aikštelė.

„Parko lankymas būtų nemokamas. Tikiuosi, kad taryba pritars sprendimui, nes parko kūrimas jau per ilgai užsitęsė“, – tvirtino mero patarėjas.

2018-ųjų pradžioje savivaldybė sodo įkūrimui buvo skyrusi 86 tūkst. eurų, planuota siekti dar 1,16 mln. eurų europinės paramos. Verslininkai buvo įsipareigoję investuoti ne mažiau nei 270 tūkst. eurų. Sodą planuota įkurti iki 2020-ųjų.

Apie kaimišką duoną kepantį Pyplių ūkį šiltai kalba jame viešėję vaikai iš Ukrainos. Vos tris mėnesius Ramučiuose veikiančiam šeimos restoranui DU Andrius Užkalnis davė penkias žąsis iš penkių. Nebodami transporto spūsčių lankytojai plūsta į "Ringaudų šašlykinę". Daigintomis sėklomis prekiaujantys "Žali žali", "Piprė" – tai nedidelės įmonės, žinomos toli už Kauno rajono ribų.

Davė ir atsiėmė

"Šis restoranas yra Ramučiuose emigrantų pažįstamame take, tarp Karmėlavos oro uosto, kur nusileidžia lėktuvai iš silkių skutimo fabrikų, salotų pakavimo cechų ir vištų pešiojimo salonų, ir Kauno miesto – mano gimtinės, laikinosios sostinės ir Lietuvos širdies. Būtent tose apylinkėse yra nenormaliai didelių cepelinų restoranai, kuriuose tik grįžę per šventes emigrantai atsigauna ir vėl susijungia su savo šaknimis, tautos biolaukais ir lietuvybės čakromis su spirgučiais ir grietine. Ir jau tik paskui jie važiuoja į prekybos centrą koldūnų, kokių negali gauti savo naujojoje tėvynėje", – pirmą kartą apsilankęs DU šeimos restorane rašė A.Užkalnis.

Apžvalgininkas prisipažino nieko ypatingo nesitikėjęs iš to restorano, nors jį ir rekomendavo skaitytojai. "Bet mažai ką žmonės rekomenduoja, ne visada jie yra maisto ekspertai ir restoranų kritikai. Pasirodė viskas geriau, negu galima tikėtis prie Kauno. Geriau, negu galima buvo tikėtis Kaune. Geriau, negu galima buvo tikėtis bet kur Lietuvoje. Tas restoranas pasirodė esąs toks, kad galėčiau turbūt vėl tapti į Kauną pargrįžtančiu emigrantu, kad tik gaučiau važiuoti per Ramučius ir turėčiau progą ten sustoti", – tikino maisto ekspertas ir restoranų kritikas.

Pakartosiu – geriausi čeburekai Lietuvoje, o gal net geriausi pasaulyje, nes aš niekada niekur kitur, nei San Fransiske, nei Čikagoje, nei Kijeve, nei Osakoje nesu radęs tokio gerumo čeburekų.

"Pakartosiu – geriausi čeburekai Lietuvoje, o gal net geriausi pasaulyje, nes aš niekada niekur kitur, nei San Fransiske, nei Čikagoje, nei Kijeve, nei Osakoje nesu radęs tokio gerumo čeburekų. Šis restoranas buvo toks nuostabus, kad aš jį įrašyčiau prie dešimties geriausių Lietuvos restoranų, be jokių abejonių. Sakyčiau, kad jam reikia atsidaryti Vilniuje, bet nesakysiu – Kauno rajono žmonės irgi nusipelno skaniai valgyti ir gerai gyventi. Ramučiai, nuo šiandien jūs – vienas svarbiausių šalies kulinarijos centrų. Penkios žąsys iš penkių", – skelbė A.Užkalnis.

Tiesa, netrukus ekscentriškas apžvalgininkas apsigalvojo ir atsiėmė žąsis. DU šeimos restorano įkūrėja Daiva Čapkauskienė tik šypsojosi: neigiama reklama buvo ir tebėra gerokai naudingesnė nei tų penkių žąsų skyrimas. Verslininkė nė kiek nepyksta ant A.Užkalnio ir už tai, kad šeimos restorano pavadinimą jis susiejo su skaičiumi. DU – tai dukros Ugnės ir mano pirmųjų vardų raidžių junginys, – patikslino Daiva. – Visada svajojau, kad Ugnė prisijungtų, tačiau pirmiausia ji save išbandė valdiškame darbe."

Daiva Čapkauskienė (kairėje) su dukra Ugne

Dviguba reikšmė

O štai sąvoka "šeimos restoranas" išties yra dviguba. Prie idėjos įgyvendinimo prisidėjo ir kita dukra, vyras, žentas, net dvi anūkės, kurios pirmosios įvertino visas čia vaikams skirtas pramogas, ir, žinoma, D.Čapkauskienės mama Aldona Valentina Savickienė, pagal kurios receptą ir daromi A.Užkalnio išliaupsinti čeburekai. "Mes nebijome ir nepykstame, jei mažieji lankytojai išpils stiklinę sulčių ar pritrupins, tai smulkmena. Šeimos su mažais vaikais pas mus visada laukiamos", – tvirtino restorano įkūrėja. Išties mūsų pokalbio metu restorane jaukiai laiką leido jauni tėveliai su kūdikiu, jo vežimėlį pasistatę prie staliuko.

D.Čapkauskienė versle sukasi 24-erius metus ir neslepia, kad jis prasidėjo nuo kioskelio ir išsivystė iki šeimos restorano. Optimizmu trykštanti moteris neburnojo valdžios dėl mokesčių, nekeiksnojo tikrintojų, jos žodžiais, tėra vienintelis sunkumas – darbuotojų trūkumas. Dar lengviau verslininkė išvardijo sėkmės dedamąsias. Tai šeimos narių palaikymas ir puiki virtuvės šefė.

Pakilti leido euras

"Pradėjome nuo Gariūnų, nuo kramtomosios gumos, vėliau nusprendėme atidaryti šašlykinę ir nesimėtydami ėjome į priekį. Buvo daug visokių idėjų, bet apsistojome prie šios", – verslo pradžią prisiminė "Ringaudų šašlykinės" savininkas Valdas Kučinskas.

Čia kepami šašlykai tituluojami skaniausiais visame Kauno regione. Jų paragauti užsuka pro šalį važiuojantys žmonės, o kauniečiai važiuoja specialiai, numodami ranka į spūstis dėl kelių rekonstrukcijos. Apie maitinimo įstaigos populiarumą liudija savaitgaliais užpildyta erdvi automobilių stovėjimo aikštelė ir įvažoje paliktas transportas.

Turiu išsaugojęs savanorio dieduko žemę iki plento, galiu daryti parką, treką dviračiams, žaidimų aikštelę vaikams.

Ar "Ringaudų šašlykinė" norėtų sulaukti neseniai Ramučiuose viešėjusio maisto eksperto Užkalnio? "Gali atvažiuoti, čia įvairių žmonių yra buvę", – šypsojosi verslininkas.

Nors "Ringaudų šašlykinė" veikia jau 26-erius metus, didesni pokyčiai joje, pasak savininko, prasidėjo tik įvedus eurą. "Dabar jau galime sau leisti pasitvarkyti, atsinaujinti. Praėjusį rudenį pasidarėme terasą ir labai džiaugiamės. Rudenį ketiname atidaryti antrą atnaujintą salytę", – vardijo V.Kučinskas.

Verslininkas pasakojo, kad ketina plėstis: "Turiu išsaugojęs savanorio dieduko žemę iki plento, galiu daryti parką, treką dviračiams, žaidimų aikštelę vaikams."

Verslininko pastangas pastebi ir Kauno rajono vadovai: ant šašlykinės sienos kabo mero Valerijaus Makūno padėka už socialiai atsakingo verslo vystymą.

Valdas Kučinskas

Sužavėjo jaunąsias ukrainietes

Pyplių ūkio duonos kepimo mokyklėlės veiklos stažas kelis kartus trumpesnis nei "Ringaudų šašlykinės", tačiau ji tampa vis labiau populiari ir žinoma. Čia rengiamos edukacinės programos darželinukams ir moksleiviams, mergvakariai ir kitokios šventės, o Lietuvos verslininkai į Pyplių kaimą pasikviečia partnerius iš užsienio.

Liepą ūkyje viešėjo tarptautinės vaikų vasaros poilsio stovyklos "Ukraina–Lietuva" dalyviai. Jaunosios ukrainietės iš Užkarpatės srities Perečino rajono su pakaunės merginomis čia turėjo unikalią progą sužinoti, kaip kepama lietuviška ruginė duona.

Savivaldybė nėra darbo vietų kūrėja, ji tik pasirūpina infrastruktūra, kad verslui būtų patogu, o investicijos atsiperka per darbo vietas.

"Kai pasistatėme pastatą, galvojome, ką daryti. Turiu tris vaikus ir supratau, kad jie labai mažai žino apie kaimą, ypač – kaip maistą gamindavo mūsų proseneliai. Pasidomėjau, kas kepdavo duoną dabartinėje Ringaudų seniūnijoje. Iš trijų kaimų – Ringaudų, Pyplių ir Mitkūnų – močiučių surinkome pačius geriausius receptus, pradėjome rodyti vaikams, kaip kepama duona", – pasakojo ūkio šeimininkė Olga Afonenkova.

Moteris žino ne tik geriausius Ringaudų seniūnijos šeimininkių duonos receptus, bet ir gausybę su jos kepimu susijusių papročių ir ritualų. "Jei edukacijoje dalyvauja ne tik vaikai, bet ir tėveliai ar kiti suaugusieji, pagranduką dažniausiai duodu daryti ne vaikams, o moterims, kurios nori susilaukti vaikelio, ar vyrams, kurie trokšta gausos", – šypsojosi pašnekovė. Pypliuose duona kepama autentiškoje krosnyje.

Antanas Nesteckis

Komentaras

Antanas Nesteckis

Kauno rajono savivaldybės mero pavaduotojas

Jei lygintume europiniu mastu, dauguma Kauno rajono įmonių yra smulkios. Iš viso Pakaunėje yra per 2 900 verslo subjektų, iš jų apie 1 300 sudaro ūkinės bendrijos, individualios įmonės, dar trečdalį – uždarosios akcinės bendrovės. Tuo mes džiaugiamės, nes smulkusis verslas yra sukūręs maždaug 20 tūkst. darbo vietų. Jis neatsiejamas nuo sparčios mūsų krašto plėtros: jei didėja gyventojų skaičius, auga ir paslaugų poreikis. Neatsitiktinai Kauno rajone daugiausia automobilių remonto, statybos ir remonto įmonių, kavinių. Smulkusis verslas vystosi ten, kur klesti turizmas: atsiranda mažų viešbutukų, maitinimo taškų. Jei nusprendėme nutiesti dviračių taką, vietos gyventojai sukrunta: o ką jie galėtų pasiūlyti dviratininkams? Juk šie žvalgosi, kur galėtų išgerti kavos, suvalgyti pyragaitį, išsinuomoti dviratį ar kitaip praleisti laisvalaikį.

Niekas nesiima plėtoti verslo tose vietovėse, kuriose pastebimas sąstingis. O štai gyventojų skaičiaus didėjimas, stambaus verslo įmonių kūrimasis skatina smulkiųjų verslų atsiradimą. Juk stambiosioms kompanijoms reikia įvairių paslaugų: gabenimo, remonto, viešojo maitinimo ir panašiai.

Džiaugiuosi, kad Pakaunėje yra daug pažangių versliukų. Pavyzdžiui VDU Žemės ūkio akademijoje startuoliai augina žoleles, kuria įdomius produktus, tokius kaip kavos ar riešutų sviestas. Šeimos verslas Kauno rajone taip pat turi visas galimybes augti ir net samdytis darbuotojų.

Skatiname visus verslus, tačiau labiausiai norisi, kad augtų privačių darželių skaičius, finansuojame dalį išlaidų, kurios patiriamos, kad nebrangtų vaikučių priežiūros paslauga. Smulkusis verslas puikiai tarnauja ir sprendžiant socialines problemas. Anksčiau turėjome trejus senelių globos namus, dabar tik Čekiškė liko savivaldybės, o kiti tapo viešosiomis įstaigomis.

Savivaldybė nėra darbo vietų kūrėja, ji tik pasirūpina infrastruktūra, kad verslui būtų patogu, o investicijos atsiperka per darbo vietas. Tai suprasdami prieš keletą metų inicijavome sprendimą, pagal kurį naujos įmonės, kuriose dirba daugiau kaip pusė Kauno rajone gyvenamąją vietą deklaravusių darbuotojų, trejus metus atleidžiamos nuo žemės, žemės nuomos ir turto mokesčių. Kauno rajone verslo liudijimų kaina – viena mažiausių Lietuvoje. Palyginti maži žemės, nekilnojamojo turto mokesčių tarifai. Kauno rajono savivaldybė nustatė minimalias verslo liudijimų kainas – jų vidurkis siekia 20 eurų ir neviršija 35 eurų, kai šalies vidurkis yra 115 eurų, o Kauno miesto savivaldybėje kai kurie verslo liudijimai kainuoja daugiau kaip 500 eurų.

Kaip BNS informavo savivaldybė, prieš dvejus metus pasirašytoje taikos sutartyje „Kirdiejų rūmai“ buvo įsipareigoję per mėnesį kreiptis dėl statybos leidimo, o per trejus metus atlikti pastatų kapitalinį remontą.

„Atsižvelgiant į tai, kad „Kirdiejų rūmai“ dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją taip ir nesikreipė ir kapitalinio remonto darbai patalpose vis dar nėra pradėti, Savivaldybė kreipėsi į teismą dėl patalpų B. Radvilaitės g. 4, 6, nuomos sutarties nutraukimo, įmonės iškeldinimo iš savivaldybei priklausančių patalpų bei nuostolių atlyginimo“, – nurodė savivaldybė.

Savivaldybė prašo priteisti 52,2 tūkst. eurų nuostolių už nemokėtą nuomą bei 5 proc. metines palūkanas, iškeldinti įmonę iš rūmų su visu jai priklausančiu turtu. Tiesa, teismas ieškinio nepriėmė nurodydamas, kad bylą nagrinėti yra ne šio teismo kompetencija.

Bendrovė „Kirdiejų rūmai“ netiesiogiai valdoma „Arvi“ grupės savininko Vidmanto Kučinsko šeimos per jai priklausančią įmonę. Su įmone BNS nepavyko susisiekti.

Pernai po daugelį metų trukusių teisminių ginčų savivaldybės tarybos pritarimu pasirašyta taikos sutartis, numačiusi, kad nenaudojami rūmai per trejus metus privalės būti suremontuoti ir atverti visuomenei, pritaikyti kultūriniams renginiams.

Mainais už tai savivaldybė žadėjo atsisakyti pretenzijų dėl beveik 0,5 mln. eurų – bendrovei vietoje to buvo leista sumokėti penktadalį susikaupusios skolos už pastatų nuomą, t.y. apie 35 tūkst. eurų.

Bendrovė buvo atleista nuo 4650 eurų mėnesinio nuomos mokesčio, tačiau pinigus kaip garantą turėjo mokėti kol vyks rekonstrukcija – pinigus žadėta grąžinti bendrovei, jei ši įvykdys įsipareigojimus. Be kita ko, bendrovė turėjo registruoti sutvarkytą turtą savivaldybės vardu.

Nuomos sutartis galioja iki 2033-iųjų.

Kirdiejų rūmai pirmąjį kartą rašytiniuose šaltiniuose minimi XVII a. pirmoje pusėje. Iki 1842 metų, kai rūmai buvo uždaryti, pastatas ir jam priklausanti teritorija buvo vienas turtingiausių botanikos sodų Rytų Europoje.

Sovietmečiu rūmai buvo naudojami visuomeniniams tikslams, atgavus nepriklausomybę, penkerius metus jame veikė vienas pirmųjų Lietuvoje skvotų „Barbora“. 2005 metais rūmai buvo įtraukti į valstybės saugomų objektų sąrašą.

Naujieji reikalavimai galioja pagrindžiant nuo 2019 m. sudaromų sandorių su asocijuotais asmenimis kainas.

Be kitų pakeitimų, naujose taisyklėse nuo šiol tereikės pagrįsti, kodėl pasirinktas kainodaros metodas yra tinkamiausias, įteisinta galimybė nustatytais atvejais taikyti finansinės vertės nustatymo metodus, nebeliko reikalavimo kainodaros dokumentacijoje dokumentuoti mažos vertės sandorių (išskyrus tam tikras išimtis), dalį kainodaros dokumentacijoje pateikiamų duomenų bus galima atnaujinti rečiau.

VMI primena, kad nuo šių metų Lietuvoje įsigaliojo dvinarė KS kainodaros dokumentacija, ją sudaro pagrindinė ir šalies bylos. Atnaujintose kainodaros taisyklėse nustatyta, kad pagrindinę bylą turi rengti tik mokesčių mokėtojai, atitinkantys visus šiuos kriterijus: jų pajamos viršija 15 mln. eurų, jie priklauso tarptautinei vienetų grupei ir atitinkamu mokestiniu laikotarpiu yra vykdę KS.

Reikalavimai mokesčių mokėtojams, turintiems rengti šalies bylą, iš esmės nesikeitė. Ji privaloma finansų, kredito įstaigoms ir draudimo įmonėms, taip pat mokesčių mokėtojams (ir nuolatinėms buveinėms), kurių pajamos viršija 3 mln. eurų (anksčiau buvo 2,9 mln. eurų).

„Pažymėtina, kad nėra svarbu, ar bus rengiami atskiri pagrindinės ir šalies bylų dokumentai, ar tai bus vienas abi bylas apimantis dokumentas. Svarbiausia, kad juose būtų pateikta visa kainodaros taisyklėse nustatyta, kokybiška ir išsami informacija bei duomenys, pagrindžiantys KS kainos atitikimą ištiestosios rankos principui“, – pranešime cituojama VMI Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento vyresnioji patarėja Vaidė Riškutė.

VMI atkreipia dėmesį, kad 2019 m. pagrindinės bylos parengimui yra skirtas papildomas 6 mėnesių terminas: nors taisyklės numato kainodaros dokumentų (pagrindinės ir/ar šalies bylų, taip pat ir kitų kainodaros pagrindimo dokumentų) parengimo terminą iki kito mokestinio laikotarpio birželio 15 d., pagrindinę bylą už 2019 m. reikės parengti iki 2020 m. gruodžio vidurio. Šalies byla už 2019 m. turės būti parengta iki kitų metų birželio 15 d. Beje, taisyklėse numatyta išimtis vidiniams (tarp Lietuvos vienetų sudaromiems) KS – tokių sandorių kainodaros pagrindimo dokumentai gali būti parengti ir vėliau nei iki birželio 15 d.

VMI primena, kad KS kainodaros dokumentacija, mokesčių administratoriui pareikalavus, kaip ir anksčiau, turės būti pateikta per 30 dienų nuo nurodymo įteikimo dienos; kiti kainodaros pagrindimo dokumentai – per nurodyme apibrėžtą terminą, kuris negalės būti trumpesnis nei 10 dienų.

„Atnaujintos kainodaros taisyklės numato ne tik papildomus kontroliuojamųjų sandorių kainodaros dokumentavimo reikalavimus, bet įteisina ir supaprastintus. Jei mokesčių mokėtojo KS vertė neviršija 90 tūkst. eurų, jis, nors ir atitiks pajamų lygio ir kitus reikalavimus dėl pagrindinės ar šalies bylų rengimo, šių bylų rengti neprivalės. Dar vienas administracinis palengvinimas – šalies bylos duomenų atnaujinimą, jei nekis pagrindinės KS sąlygos, bus galima atlikti kas trejus metus. Jei rinkoje nebus reikšmingų ekonominių sąlygų pasikeitimų, trejus metus bus galima neatnaujinti ir palyginamosios analizės duomenų, t. y. duomenų bazėse atliktų palyginimų paieškų ir atrinktų įmonių duomenų“, – pranešime cituojama V. Riškutė.

VMI pažymi, kad mokesčių mokėtojai, siekdami išvengti galimų ištiestosios rankos principo neatitinkančių KS kainų koregavimo pasekmių (taip pat ir dvigubo apmokestinimo) bei siekdami tikrumo, patikimumo, gali kreiptis į mokesčių administratorių dėl KS kainodaros, dvišalių ar vienašalių būsimų KS kainodaros principų suderinimo. Jei mokesčių mokėtojai susidurtų su dvigubu apmokestinimu dėl vienos šalies mokesčių administratoriaus atlikto KS kainos koregavimo, tokiu atveju dvigubo apmokestinimo naikinimui mokesčių mokėtojas turi teisę inicijuoti abipusio susitarimo procedūrą.

Vietos architektai apstulbo

Vieną paskutiniųjų liepos dienų kurorte žmonės nustebo po nakties šalia Vytauto gatvės išvydę išdygusį batutų parką.

Prie pat pagrindinės Palangos gatvės išaugo pilkas pripučiamas drakonas, visą kvartalą užėmė oru užpildytos pilys ir laipynės, mašinos, kurios užima visą kvartalą nuo Vytauto gatvės iki Tiškevičių alėjos.

Virš įėjimo į šią teritoriją yra ryškus užrašas: "Kakės Makės batutų parkas".

Šis margumynas atsirado šalia Palangos vizitine kortele vadinamo Kurhauzo, kuris yra Kultūros paveldo departamento saugomo objekto apsaugos zonoje.

Vietos architektai iškart dėl to kreipėsi į savivaldybę ir savo pasipiktinimą išreiškė raštu, įtardami, kad tokiai veiklai istorinio pastato pašonėje leidimą esą išdavė savivaldybės valdininkai.

Palangos meras Šarūnas Vaitkus prasitarė, kad apie per naktį išdygusį atrakcionų parką Viešosios tvarkos skyriaus valdininkams pranešė gyventojai.

Žmonės kalbėjo, kad įranga buvo atgabenta naktį, o ryte tvorele apribotame sklype jau pūpsojo pripučiami bokštai ir pabaisa.

Tai padaryta saugomoje Palangos dalyje, o naujieji įrenginiai gožia Kurhauzą ir Tiškevičių alėją.

Pažeistas įstatymas?

Lyg tyčia rugpjūčio 1-ąją į Palangą buvo atvykę Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos skyriaus darbuotojai.

Paveldosaugininkai į Palangą tąkart važiavo pasižiūrėti, kaip aukcionas laikosi nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsaugos taisyklių, tuo pat metu žvalgėsi, kaip atrodo sutvarkyti paveldo objektai.

"Tada ir pamatėme tą situaciją. Surašėme faktinių aplinkybių konstatavimą apie tai, kad atrakcionai pastatyti savavališkai, nesuderinus su Kultūros paveldo departamentu. Nufotografavome esamą padėtį, įvertinome, kad atrakcionai yra aukšti, užstoja Kurhauzą ir šioje vietoje negali stovėti. Tai prieštarauja dar 2012 m. kultūros ministro parengtam specialiajam planui. Jame aiškiai pasakyta, kad tokie įrenginiai tokioje vietoje nerekomenduojami, – paaiškino KPD Klaipėdos skyriaus vadovė Audronė Puzonienė. – Įvertinome, kad jie yra aukštesni nei trys metrai. Konstatavome, kad pažeistas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnis. Išsiaiškinome, kas yra sklypo savininkas, kur jis gyvena ir registruotu paštu išsiuntėme reikalavimą. Asmeniškai su sklypo savininku kol kas bendrauti neteko."

Išmontuoti iki kito pirmadienio

Įvertinę protingumo reikalavimus, paveldosaugininkai pareikalavo išmontuoti statinius nedelsiant, tam duotas terminas iki rugpjūčio 19 d.

Pasak įstatymo, siekiant, kad saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padarytas neigiamas poveikis, tokiems įrenginiams turi būti gautas už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas.

Paveldo saugotojai tikino, kad sklypo savininkams gresia nemažos baudos.

Reikalavimai bus tęsiami, kol šie juos įvykdys. Dabartinę situaciją A.Puzonienė vadina savivale.

"Jei visi mūsų valstybės piliečiai taip elgtųsi, būtų ne kas. Būna žmonių, kurie ką nors neteisėto padaro, o visos oficialios institucijos turi įrodinėti, kad jis pasielgė neteisingai. Ką padarysi, tokia yra teisinės valstybės realybė. Kiek man žinoma, kažkada anksčiau jau yra buvę problemų su to sklypo savininkais", – kalbėjo A.Puzonienė.

Uždraudė konkrečią veiklą

Pasirodo, tai ne pirmas kartas, kai dėl palangiškės Rimos Valužienės sklype veikiančių atrakcionų kilo problemų.

Prieš septynerius metus moteris prašė leidimo įrengti jos sklype, esančiame Vytauto g. 41, vaikų atrakcionus.

Nors leidimo negavo, tų metų vasarą pagal panaudos sutartį leido savo sklype veikti įmonei, besiverčiančiai vaikiškų atrakcionų įrengimu ir naudojimu.

Dėl to bylinėtasi, teismo procesas užtruko beveik metus, kol galiausiai buvo konstatuota, kad šiame sklype draudžiama vykdyti atrakcionų veiklą.

Iki šiol galioja įsiteisėjęs, neskundžiamas 2013 m. paskelbtas teismo sprendimas dėl draudimo kultūros paveldo departamento saugomo objekto apsaugos zonoje statyti atrakcionus.

Dokumentuose užfiksuota, kad toje vietoje galima tik atstatyti istorinę vilą "Ursus".

Penkerius metus teismo sprendimo buvo paisoma.

Pradėjo ikiteisminį tyrimą

Praėjus dienai po to, kai šią vasarą Vytauto g. 41 išdygo didžiuliai batutai, savivaldybė kreipėsi į prokuratūrą.

Taip nusispjauta į teisėsaugą, savivaldą, teismų sprendimus.

"Taip nusispjauta į teisėsaugą, savivaldą, teismų sprendimus, – piktinosi Palangos meras Š.Vaitkus. – Šitos baidyklės atsirado faktiškai prieš prokuratūros langus, žinant, kad yra teismo sprendimai, kad tai yra pati griežčiausia paminklosauginė miesto zona. Valstybė ir savivaldybė investuoja milijonus eurų į šią istorinę dalį. Kalbu apie Kurhauzo atstatymą, Tiškevičių alėjos sugrąžinimą Palangai, taip įamžinant šių grafų atminimą. Mes neleisime tyčiotis iš Palangos kultūros paveldo ir paties miesto."

Rugpjūčio 2 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Palangos) prokuroras Gintas Pikčiūnas raštu informavo kurorto savivaldybę apie tai, kad pagal liepos 31 d. pateiktą informaciją pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurį pavesta atlikti Palangos policijos pareigūnams.

Šie ėmėsi aiškintis, kodėl nevykdomas galiojantis teismo sprendimas. Toks veiksmas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tiek sklypo savininkams, tiek organizatoriams.

Palangos policijos komisariato viršininkas Algirdas Budginas patikino, kad tyrimas atliekamas, renkami dokumentai, apklausiami žmonės.

"Tai paprastas, elementarus tyrimas. Viską darome pagal mums suteiktas teises, išsiunčiame užklausas, laukiame atsakymo, kaip to reikalauja mūsų instrukcijos. Tai paprasta byla, negalime užtrukti ilgiau, nei numatyta", – patikino A.Budginas.

Pats prokuroras šiuo metu atostogauja, į darbą jis grįš rugsėjo pradžioje.

Apklausė policininkai

Aptvertoje teritorijoje prie vartų trečiadienį sėdėjo du vaikinai, ant kurių marškinėlių užrašyta: "Atrakcionai.lt".

Bilietus lankytojams parduodantys vaikinai tikino, kad kalbėti reikėtų su organizatoriumi Karoliu.

Jie neslėpė, kad savaitės pradžioje juos kalbino policijos pareigūnai, užsirašė jų asmens duomenis, daugiau bendravo su Karoliu.

Šis asmuo yra palangiškis Karolis Simniškis, jis teigė dirbantis pagal verslo liudijimą.

Pasak Palangos savivaldybės darbuotojų, vos po poros dienų nuo atrakcionų atsiradimo minėtoje vietoje K.Simniškis buvo pakviestas į savivaldybę.

Valdininkai išaiškino, kodėl jo veikla šioje vietoje yra neteisėta.

Jaunas vyras valdininkams teigė, jog čia organizuojantis renginį, ir išgirdo paaiškinimą, kad renginį rengti nedraudžiama, bet gožiančių Kurhauzą įrenginių statyti jis neturi teisės.

Savininkę kvies į teismą

Teismas išdavė skubų vykdomąjį raštą, kuris perduotas antstolei Vidai Daugirdienei vykdyti.

Antstolė paaiškino, kad jos pareiga pažodžiui įvykdyti teismo sprendimą.

"Teismo sprendimu, sklypo savininkė yra įpareigota toje vietoje nevykdyti atrakcionų veiklos. Ketvirtadienį, rugpjūčio 8 d., mes nustatėme faktą, kad draudžiama veikla toje vietoje vykdoma, surašėme tam tikrus procesinius dokumentus ir atidavėme juos teismui. Teismas spręs, kaip pasielgti. Gal savininkė atras kažkokių pateisinamų priežasčių, dėl ko ji negali vykdyti sprendimo. Dažniausiai teismo procesas vyksta žodinio proceso tvarka, sklypo savininkę kvies į posėdį", – paaiškino antstolė.

V.Daugirdienė patikino, kad nepriklausomai, ar 2013 m. R.Valužienė pasiėmė teismo sprendimą ar ne, skaitė jį ar ne, jis yra įsiteisėjęs ir turi būti vykdomas.

Antstolė pasakojo gaunanti laiškus iš žmogaus, kurį pavadino trečiuoju asmeniu, reikalaujančiu atstoti nuo sklypo savininkės, esą jis vykdo veiklą susitaręs su R.Valužiene.

V.Daugirdienė paaiškino, kad šio asmens paaiškinimai jos nedomina, teismo sprendimas yra įpareigoti sklypo savininkę nutraukti veiklą, o ne ką kitą.

Aiškintis, kodėl ji to nedaro, moteris galės teisme.

Antstolei neteko bendrauti su pačia R.Valužiene.

Nepavyko šiai palangiškei prisiskambinti ir "Klaipėdos" korespondentams, kuriems jos telefono numerį davė Palangos tarybos narys Eugenijus Simutis.

Įžvelgė ryšį su politika

Palangiškiai vieni kitus gerai pažįsta ir kalba apie tai, kad K.Simniškis yra kažkaip susijęs su vietos politiku E.Simučiu.

Ne vienas vietos žmogus matė juos drauge prie Rinkliavų centro.

Kur kas vyresnis E.Simutis K.Simniškiui kažką karštai aiškino, plačiai gestikuliuodamas.

Paklaustas, kokių interesų turi aptariamame atrakcionų parke, E.Simutis ilgokai kikeno ir galiausiai atsakė: "Jokių."

Apie K.Simniškį jis girdėjęs, pažįsta iš matymo, nes maždaug prieš septynerius ar aštuonerius metus vaikinas norėjęs stoti į Liberalų centro sąjungos Palangos skyrių.

"Jaunas, galbūt ambicingas, bet reikalų su juo neturėjau", – tikino kurorto politikas.

Panašiai apie pažintį su E.Simučiu kalbėjo K.Simniškis.

Esą žinąs šį žmogų, kadangi yra palangiškis, pro šalį eidamas pakeliantis galvą, bet ne daugiau, politikas su juo nėra bendravęs ir jokiais klausimais nekonsultavęs.

"R.Valužienę pažįstu, ji man ne kartą skundėsi, kad savivaldybė jai nieko neleidžia daryti. R.Valužienė į mane kreipėsi todėl, kad esu opozicijoje. Bandau jai padėti, nes Kurhauzo specialiuoju planu jai panaikintas servitutinis įvažiavimas. Visuose miestuose, kur yra vienvaldystė, yra tas pats. Druskininkai niekuo nesiskiria nuo Palangos. Jeigu pakalbėtumėte su verslininkais, kurie turbūt nenorės savęs įvardinti ir nepriklauso politinei daugumai, neneša vėliavos nuo bažnyčios iki savivaldybės, iš jų išgirstumėte daug apie tai, kas Palangoje vyksta", – intrigavo E.Simutis.

Miesto politikas tikino, kad minimo sklypo savininkė ne kartą prašė leidimo savo sklype įrengti dviračių nuomos punktą, bet jai tai nebuvo leista.

Ji esą negavo leidimo ir pardavinėti savo sklype ledus.

Pasak, E.Simučio, savivaldybė iš moters tik reikalauja žemės mokesčio.

Atrakcionai – poilsiavietė?

K.Simniškis tikino esąs nusiteikęs pirkti R.Valužienės žemės sklypą Palangos centre ir ketinantis jame statyti apžvalgos bokštą.

Dabar jis esą ketinąs sužinoti, kokius reikalavimus šiam sklypui kelia Kultūros paveldo departamentas ir miesto savivaldybė.

"Su sklypo savininke, o ne savivaldybe, susitariau dėl sklypo naudojimo trumpalaikiam renginiui, kuris vadinasi "Batuto festivalis". Pas mus atrakcionų net nėra nei juridiškai, nei fiziškai. Tokius batutus kiekvienas savo privačiame kieme turi, dokumentuose jie yra vaikų žaidimai. Apie kokį mes čia galime parką šnekėti? – argumentavo K.Simniškis, aiškinęs, kad nepažiūrėjęs į dokumentus negalįs pasakyti, kiek laiko šis festivalis vyks. – Leidimo šitam dalykui nereikia. Įėjimas yra mokamas, tai nėra savivaldybės žemė ir nevieša vieta, savivaldybė tai žino. Batutai yra poilsiavietė. Apie jokius ikiteisminius tyrimus nesu informuotas, nieko apie tai nežinau, jei būčiau su tuo susijęs, turėčiau žinoti. Policininkai prie manęs buvo priėję, jie kiekvieną dieną ateina, bet viso labo paklausė, kaip sekasi su savivaldybe."

Išgirdęs, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl teismo nutarties nevykdymo, jaunas vyras aiškino žinantis, kad savivaldybė tokiu keliu galėtų priversti ką nors vykdyti savininkę, bet ne jį.

Tikisi pastatyti bokštą

K.Simniškis pripažino, kad buvo nuvykęs į savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių ir valdininkai bandė jam surašyti administracinės teisės pažeidimo protokolą, bet teismo sprendimo, kuriuo remiasi, valdininkai neturėjo, todėl jis negalėjęs su juo susipažinti ir protokolo nepasirašė.

Palangiškis pasakojo bendravęs su Kultūros paveldo departamento darbuotojais ir klausęs, ar galės statyti apžvalgos bokštą, bet atsakymo negavęs.

Jis žinąs, kad paveldosaugininkai su sklypo savininke neturi susitarimo dėl paveldo vertybių saugojimo.

"Kadangi tai yra pirmos instancijos sprendimas, viešai jo rasti neišeina. Manau, antstolis tą teismo sprendimą pasitikrins, viską sužiūrės. Kad antstoliui perduota vykdyti byla, aš žinau, bet pats tų dokumentų nemačiau, nes jie surašyti ne mano atžvilgiu. Tai yra senos jų istorijos su savivaldybe, o ne mano reikalas. Antstolei nusiunčiau sutartį ir paprašiau ir mane įtraukti į vykdymą", – tvirtino K.Simniškis.

Aptardamas Kultūros vertybių apsaugos departamento pretenzijas, apie kurias tikino nieko nežinąs, K.Simniškis ėmėsi aiškinti, kad ši įstaiga renginių ir panašių laikinų pramogų zonų negali kontroliuoti.

Jaunas vyras išreiškė manymą, kad paveldosaugininkai savivaliauja.

Esą Klaipėdos piliavietėje Jūros šventės metu vyko visiškai analogiški dalykai.

Ten paveldo saugotojai atrakcionų organizatoriams pretenzijų neturėjo, o Palangoje kažkodėl jos atsirado.

Tuo metu Palangos meras tikino neprisimenantis kito tokio atvejo, kai taip įžūliai nepaisoma neskundžiamos teismo nutarties. Būtent todėl prokuratūra ir pradėjo ikiteisminį tyrimą.

"Darome viską, ką galima daryti teisinėmis priemonėmis. Tikiu mūsų teisėsaugos institucijomis. Tikimės iš jų principingo požiūrio ir veiksmų", – tikino Š.Vaitkus.

Tariamai gausėja valstybės biudžetas, tačiau sumokėti dividendai grįžta LG kaip keleivių kompensavimo išmokos, taip pat skurdinamas ne tik verslas, bet ir kiekvienas šalies pilietis.

Jei tikėtume LG oficialia informacija, Geležinkelių infrastruktūros direkcija 2017 m. gavo 19,4 mln. eurų, o 2018 m. – 60,9 mln. eurų pelno. Pažymėtina, kad ES teisės aktai draudžia infrastruktūros valdytojui uždirbti pelną. Direkcija 2018 m. planavo uždirbti 231,7 mln. eurų pajamų, iš kurių 221,1 mln. eurų (95,4 proc.) sudarytų pajamos už vežėjams suteiktas minimalaus prieigos paketo paslaugas. Faktiškai direkcija per 2018 m. iš viso gavo 247,7 mln. eurų, arba 16 mln. eurų pajamų daugiau, nei planavo. Šiais metais pajamas numatyta padidinti dar 3,9 mln. eurų – iki 235,6 mln. eurų.

Iš šios statistikos būtų galima būtų spręsti, kad praėjusiais metais net 16 mln. eurų padidėjusios pajamos – tai padidėjusi krovinių pervežimo apimtis. Tačiau nevisiškai taip.

LG viename asmenyje yra ir ne pelno siekianti bendrovė, valdanti valstybės turtą, ir pelno siekianti bendrovė – veža krovinius ir keleivius. Toks bendrovės dvilypumas leidžia manipuliuoti rinka. Krovinio siuntėjai, mokėdami už krovinių pervežimą, kartu moka ir infrastruktūros valdytojui minimalaus prieigos paketo mokestį, dar kitaip vadinamą traukinių eismo įmoka.

Šiuo metu Lietuvoje infrastruktūros mokestis vežant krovinius sudaro 12,9 euro už traukinio nuvažiuotą kilometrą. Tai yra apie 2,4 karto daugiau nei Vengrijoje (5,4 euro) ir net 4,3 karto daugiau nei Vokietijoje (3 eurai). Privatiems vežėjams toks tarifas – peilis po kaklu.

Didina mokesčius

Infrastruktūros direkcija pelną prognozuoja ir vėlesniems metams. Tačiau yra kita medalio pusė – direkcija teoriškai yra atsakinga tik už tinkamą Lietuvos turto – viešosios geležinkelių infrastruktūros (geležinkelių kelių, statinių, užimamos žemės, įrenginių ir įrangos, skirtos geležinkelių transporto eismui organizuoti ir valdyti) valdymą. Didžiąją pelno dalį, apie 90 proc., sudaro įmokos už šios infrastruktūros valdytojo suteiktas minimaliojo prieigos paketo (traukinių eismo įmoka) paslaugas.

Likusią dalį pelno sudaro pajamos, gautos teikiant kitas papildomas paslaugas: parduodant metalo laužą, nuomojant turtą, teikiant komunalines ir ryšio paslaugas. Galioja bendra taisyklė – geležinkelių infrastruktūros valdytojas neturėtų nei patirti su traukinių eksploatavimu susijusių grynųjų finansinių nuostolių, nei gauti grynosios finansinės naudos. Vis dėlto Lietuvoje įsitvirtinęs monopolis sau leidžia nusižengti šiai taisyklei.

Pelną lengva prognozuoti, kai kasmet didinami pervežimo tarifai. Ir gana mįslingai. Antai 2017 m. gruodžio pabaigoje Lietuvos transporto saugos administracijos direktorius Robertas Šerėnas pasirašė įsakymą, kuriuo nustatyti nauji užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą įmokų tarifai 2018–2019 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui. Lygiai po metų administracijos direktorių pavaduojantis Tomas Kolendo pasirašo analogišką įsakymą, kuriame beveik visi pakete išvardyti įmokų tarifai padidinami, sumažinant tik tuos, kuriuos kaip monopolininkas moka LG – traukinių eismo užmokesčio ir kontaktinio elektros tinklo naudojimo užmokesčio tarifai.

Valdininkų dviveidiškumas

Praėjusiais metais pradėjus restruktūrizuoti LG, buvo įkurta AB "LG Cargo", kurios tikslas – krovinių vežimas. Viešai skelbta, kad nors pelnas ir mažėja, tačiau metus ketina baigti pelningai.

Kodėl bendrovės pelnas mažėja? Sakykime, kad rinkliava už naudojimąsi viešąja geležinkelių infrastruktūra yra 7 eurai už traukinio nuvažiuotą 1 km. Taigi privatus vežėjas pirmiausiai jį ir susimoka. Tačiau yra dar kitos išlaidos – degalai, darbuotojų atlyginimai, įrangos techninis palaikymas ir panašiai. Taigi privatus vežėjas, siekdamas sudaryti sutartį su įmone, kuri norėtų pirkti iš privataus vežėjo krovinių vežimo paslaugas, turėtų šiai įmonei prie 7 eurų minimaliai pridėti bent 3 eurus, kad sugebėtų išlikti ir toliau konkuruoti rinkoje.

"LG Cargo" siūlo daug naudingesnes kainas, nurodo, kad gali sudaryti sutartį po 5 eurus už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą. Tokiu būdu dempinguojant kainą, sudarant nuostolingas sutartis užsitikrinama, kad rinkoje neatsirastų naujų žaidėjų.

Tiesa, tiek Susisiekimo ministerijos, tiek LG vadovybė ne kartą viešai teigė, kad geležinkelių infrastruktūra atvira visiems, kas tik nori joje dalyvauti.

Tačiau štai "LG Cargo" vadovas Egidijus Lazauskas greičiausiai dėl nepatyrimo BNS žurnalistui leptelėjo, kad taip nėra ir nebus. Paklaustas apie konkurencinę rinką ir priminus, kad kai kurie vežėjai negali patekti į rinką, valdininkas žodžių nesirinko: "Tai natūralus procesas. Ar kažkokios kompanijos veikia prieš mus ar prieš Lietuvos Respubliką, galbūt nenorėčiau to vertinti." Na, šiuos žodžius būtų galima vertinti dvejopai – galbūt natūralu, kad skundžiasi, galbūt – kad sunku į rinką patekti. Tačiau pabrėžęs, kad "LG Cargo" galimiems naujiems rinkos dalyviams negali sudaryti jokių kliūčių, E.Lazauskas atvirauja, jog gali "pasiūlyti klientams geresnes sąlygas, kurios leidžia ir pelną generuoti".

Paklaustas, kokios tai gali būti sąlygos, E.Lazauskas prisipažįsta, kad nerealu vežėjai būti vienintelei, tačiau tikisi išlaikyti didžiąją dalį rinkos, "nepakartoti mūsų Lenkijos kolegų PKP kritimo, kai pas juos rinka buvo liberalizuota ir krito apie 30–40 proc., nes jie buvo dideli ir galbūt netikėjo, kad kažkas galės pasiūlyti paslaugas".

Taigi E.Lazauskas atviras – Lietuvoje pervežimų geležinkeliu rinka nebus liberalizuota ir išliks valstybės monopolis.

Valstybinės įmonės atstovai nė neslepia, kad Lietuvoje pervežimų geležinkeliu rinka nebus liberalizuota ir išliks valstybės monopolis.

Pajamos – iš tranzito

Taigi AB "LG Cargo" patiria nuostolių dempinguodama kainas, tačiau pamažu išstumia iš rinkos visus kitus konkurentus. Pastarieji, net ir gavę pajėgumus naudotis viešąja geležinkelių infrastruktūra, nebeturi galimybių tai daryti, nes objektyviai negali pasiūlyti klientams tokių pigių savo krovinių vežimo paslaugų. Taigi "LG Cargo" žaidžiamo žaidimo esmė – bankrutuok arba nekonkuruok. Vienu ar kitu atveju galutinis rezultatas tas pats – LG monopolis.

Tačiau kaip, vežant krovinius nuostolingu tarifu, pasak E.Lazausko siūlant klientams geresnes sąlygas, tikimasi uždirbti pelno? Ogi nuostolinga veikla kompensuojama tranzitiniais pervežimais į Kaliningrado sritį. Seimo priimtas įstatymas reglamentuoja, kad tranzitine veikla gali užsiimti tik valstybinė įmonė, šiuo atveju – "LG Cargo". Jei tikėtume statistika, iš tranzito per metus vidutiniškai uždirbama apie 150 mln. eurų.

Taigi galima daryti išvadą, kad "LG Cargo" nuostolingą veiklą kompensuoja iš tranzito veiklos. Kadangi bendrovei suteikta išimtinė teisė teikti pelningas tranzito paslaugas, todėl ir jos patirti nuostoliai įmonei nebus reikšmingi, be to, vidaus rinkoje nebus konkurento. Toks veikimas yra visiškai nesuderinamas su ES tikslu – atverti valstybių narių rinkas. Tai aktualu Lietuvai, kurioje iš 38 licencijuotų geležinkelio įmonių vos viena – LG – teikia paslaugas. Vis dėlto ši schema LG nesvetima, kadangi ilgą laiką nepelningas keleivių vežimas buvo finansuojamas iš pelningo krovinių pervežimo. Ir nors kryžminis subsidijavimas yra draudžiamas, LG, kuriantiems savas taisykles, tai ne argumentas.

Komentaras

Valdas Sutkus

Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas

Didelis infrastruktūros mokestis turi būti ekonomiškai pagrįstas. Bet jei jis didesnis nei, sakykime, Vokietijoje, tam turi būti ekonominės, o ne politinės priežastys. "Lietuvos geležinkeliai" yra monopolinė struktūra, disponuojanti pervežimų infrastruktūra, tad taikoma kainodara turėtų būti skaidri ir pagrįsta. Tai ypač svarbu, kai įmonė baigiama restruktūrizuoti – antrinėmis tampa krovinius ir keleivius vežančios bendrovės, infrastruktūra. Jei kainodaroje nebus skaidrumo, kils įtarimų, kad įmonė proteguoja savo antrines bendroves.

Kalbant apie sutartis, kuriose numatyti įkainiai žemesni, negu viešai taikoma, čia vėlgi reikia žiūrėti per ekonominę prizmę. "Lietuvos geležinkeliai" turėtų atskleisti priežastis, kodėl taip pasielgta. Tačiau versle nusistovėjusi nuostata: jei perkama tona bulvių, pirkinio kaina vienokia, jei perkama tik kilogramas – kitokia. Kitaip sakant, kuo daugiau perki, tuo kaina santykinai mažėja.

Lietuvai svarbu išlaikyti baltarusiškus krovinius, kuriems taikomos nuolaidos – kad jie nepakliūtų į Liepojos arba Gdansko jūrų uostus. Tačiau pats geriausias būdas – elektrifikuoti geležinkelį ir taip atpiginti krovinių pervežimą. Tai galima padaryti už europines lėšas. Toks projektas yra. Deja, praėjo jau pusantrų metų, o "Lietuvos geležinkeliai" niekaip nesugeba baigti pirkimų. Dar nepasiekta stadija, kai pateikiami pasiūlymai. Gali atsitikti taip, kad neatsiras nė vieno tiekėjo, norinčio pasirašyti darbų sutartį. Mat konkurso sąlygos parengtos nekvalifikuotai. Tuo tarpu Latvijos geležinkeliai vykdo sparčią elektrifikavimo programą. Taigi gali atsitikti taip, kad kaimynų geležinkeliai nukonkuruos lietuviškuosius ir liksime be krovinių.

Karolis Sankovskis

AB "Lietuvos geležinkeliai" Geležinkelių infrastruktūros direkcijos direktorius

Geležinkelių infrastruktūros mokesčiai pagal šalis nėra diferencijuojami ir visiems yra taikomos vienodos sąlygos. Geležinkelių infrastruktūros mokesčiai sudaromi vertinant patiriamas infrastruktūros sąnaudas, planuojamas investicijas, planuojamas pervežimų apimtis ir vežėjų darbo rezultatus. Taip pat yra daug kitų elementų, iš kurių formulėmis išskaičiuojama mokėtina rinkliava. Rinkliavos įkainį pagal surinktą informaciją nustato Lietuvos transporto saugos administracija. Ji tai padaro naudodamasi patvirtintomis rinkliavų taisyklėmis.

2019 m. balandžio mėnesį IRG-Rail yra atlikusi tyrimą, kuriame nagrinėjama geležinkelių infrastruktūros mokesčiai ES šalyse, taip pat kaip ir kodėl jie tokie yra.

Iškilios asmenybės

Pasak mokslininko, prisimindami žmones, palikusius ryškų pėdsaką Lietuvos verslo istorijoje, esame linkę užglaistyti jų verslumo savybes – kadangi iki šiol šios profesijos atstovus vertiname kritiškai. "Lietuvoje galioja verslininkų vertinimas: jei visai smulkus – tai turginis arba garažinis, jei labai stambus – tai dar ir oligarchas. Lyg nerašytos konstitucijos būtų įdiegta, kad verslininkams galioja kaltumo prezumpcija: kaltas ir blogas, kol akivaizdžiai neįrodys priešingai", – samprotauja prof. E.Aleksandravičius.

Istorikas primena, kad per pastarąjį šimtmetį mūsų šalis turėjo ne vieną iškilų verslininką, kurio darbais galime didžiuotis – tarp jų ne tik Petras Vileišis ar broliai Vailokaičiai, bet ir tautinio judėjimo atstovas Petras Vitkauskas, inžinierius, suprojektavęs ir pastatęs Maskvos elektrinio tramvajaus linijų tinklą.

Trečiasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, pristatydamas P.Vitkauską 1924-aisiais, pabrėžė, kad jei ne ankstyva mirtis, šiandien jį Europa galbūt minėtų kaip savą Henry Fordą iš Marijampolės – mat inžinierius ilgai dirbo prie unikalaus vidaus degimo variklio konstrukcijos. Deja, šiandien tiek jį, tiek daug kitų verslo inovatorių esame pamiršę.

"Lietuvių pasakojimas skamba lyg būtų rašytas pavydo ir užmaršties ranka. Atrodo, kad kapitalizmo teigiamybės yra rezervuotos kitiems – lyg kokia amerikiečių privilegija, kurie šalia G.Washingtono ar B.Franklino pasakoja apie Rockefellerius, Morganus, Carnegie‘us, Fordus. Tai nereiškia, kad jie iki kaulų smegenų būtų įtikėję geraisiais kapitalizmo dievais. Priešingai – pažinodami visą šios santvarkos negailestingumą, jie vis tiek supranta, kad jokia kita sistema nesukūrė tiek daug visų žmonių gerovės", – pasakoja  profesorius.

Žlugdė valstybės stuburą

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis pažymi, kad sovietmečiuu buvo apskritai sunaikintas stuburas, kuriuo remiasi valstybė, – iniciatyvūs ir mąstantys žmonės.

"Žmonėms buvo įkalta į galvą, kad visi esame lygūs ir vienodi. Mes 50 metų neturėjome pamato, ant kurio stovi Vakarų demokratijų bendruomenės, – tai privati nuosavybė, privati ekonomiškai naudinga veikla, laisvė, parlamentarizmas, liberali demokratija. Po to, kai žmonėms pusšimtį metų buvo teigta, kad viską padarys valstybė, o privati iniciatyva praktiškai už įstatymų ribų, žmonių mąstymą pasidarė labai sunku pakeisti", – paaiškina R.Dargis.

Verslo nacionalizavimui ir žlugdymui sovietmečiu yra skirta viena iš naujosios knygos dalių – greta tekstų apie tarpukarį, privatizacijos laikotarpį po Kovo 11-osios, lietuvišką neokapitalizmą ir naujus šiandienos iššūkius. Leidinyje aptariami įvairūs klausimai – dalijamasi diasporos verslumo pamokomis, prisimenami pirmosios Respublikos bankininkai, nagrinėjami Vladimiro Romanovo ir kitų verslininkų konfliktai su visuomene, socialinė atsakomybė versle, pasakojamos šių dienų verslų istorijos – apie "GetJar", "Yplan", "Vinted" ir kitus.

Kai žmonėms pusšimtį metų buvo teigta, kad viską padarys valstybė, o privati iniciatyva praktiškai už įstatymų ribų, žmonių mąstymą pasidarė labai sunku pakeisti.

Herojai ir antiherojai

Pasak prof. E.Aleksandravičiaus, knygos tekstų autoriai, tyrinėdami Lietuvos verslo istoriją, laikėsi kelių taisyklių. Svarbiausia iš jų – siekta ne vien kalbėti skaičiais, statistikomis ar sausais faktais, bet ir pasakoti žmogiškas istorijas apie asmenybes ir jų išgyvenimus.

"Kiekviena moksliškai išgryninta pasakojimo dalis galėjo (ir siekė) turėti savo herojus ir antiherojus su vardais ir pavardėmis, su išgyvenimais ir valingais pasirinkimais. Istorijoje turi būti vietos ne tik dėsniams ir struktūroms, ne tik statistikai ir algoritmams, bet ir unikaliai emocinei žmogiškosios būties jausenai", – sako istorikas.

Profesorius primena, kad sektinų pavyzdžių praeityje netrūksta – Lietuvą kūrė ir rimti verslininkai. Jų būta ir tarp Vilniaus konferencijos delegatų, ir tarp tos konferencijos išrinktos Lietuvos Tarybos, kurios nariai pasirašė 1918-ųjų Nepriklausomybės Aktą. Beveik visi žymiausi lietuvių tautinio atgimimo veikėjai, visi 20 Nepriklausomybės Akto signatarų turėjo sąlytį su verslu, buvo verslo įmonių akcininkai arba steigėjai.

Šioms mintims antrina ir R.Dargis. "Atkurtoje Lietuvoje stipri pramonė ir prekyba buvo suvokta kaip valstybės stabilumo garantas. Buvo aišku, kad vien valstybės biudžeto lėšomis neįmanoma finansuoti viešųjų poreikių – švietimo, socialinės rūpybos, gydymo. Todėl daug verslininkų dalyvavo švietimo organizacijų, socialinės krypties draugijų veiklose, rėmė jas lėšomis. Darė tai, ko nepajėgė padaryti jauna valstybė", – pabrėžia pramonininkų konfederacijos vadovas.

Paklaustas, ką reikėtų daryti, kad lietuviai ir šiandien sėkmingai kurtų ateities Lietuvą, R.Dargis tikina, jog svarbu jau mokykloje vaikams suteikti verslumo, finansinio raštingumo, IT ir dirbtinio intelekto pagrindus. Tačiau svarbiausia – kūrybiškumas.

"Mes turime ugdyti kūrybiškus žmones. Kūrybiškumas yra esminis dėmuo realizuojant save versle, moksle ar kitose srityse, nes kūrybiškas požiūris į problemą gali pasiūlyti inovacijų prasme aukštesnio lygio sprendimus", – argumentuoja LPK prezidentas.

Pasak mokslininko, prisimindami žmones, palikusius ryškų pėdsaką Lietuvos verslo istorijoje, esame linkę užglaistyti jų verslumo savybes – kadangi iki šiol šios profesijos atstovus vertiname kritiškai. „Lietuvoje galioja verslininkų vertinimas: jei visai smulkus – tai turginis arba garažinis, jei labai stambus – tai dar ir oligarchas. Lyg nerašytos konstitucijos būtų įdiegta, kad verslininkams galioja kaltumo prezumpcija: kaltas ir blogas, kol akivaizdžiai neįrodys priešingai“, – samprotauja prof. E. Aleksandravičius.

Istorikas primena, kad per pastarąjį šimtmetį mūsų šalis turėjo ne vieną iškilų verslininką, kurio darbais galime didžiuotis – tarp jų ne tik Petras Vileišis ar broliai Vailokaičiai, bet ir tautinio judėjimo atstovas Petras Vitkauskas, inžinierius, suprojektavęs ir pastatęs Maskvos elektrinio tramvajaus linijų tinklą.

Trečiasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, pristatydamas P. Vitkauską 1924-aisiais, pabrėžė, kad jei ne ankstyva mirtis, šiandien jį Europa galbūt minėtų kaip savą Henry Fordą iš Marijampolės – mat inžinierius ilgai dirbo prie unikalaus vidaus degimo variklio konstrukcijos. Deja, šiandien tiek jį, tiek daug kitų verslo inovatorių esame pamiršę.

Lietuvoje galioja verslininkų vertinimas: jei visai smulkus – tai turginis arba garažinis, jei labai stambus – tai dar ir oligarchas.

„Lietuvių pasakojimas skamba lyg būtų rašytas pavydo ir užmaršties ranka. Atrodo, kad kapitalizmo teigiamybės yra rezervuotos kitiems – lyg kokia amerikiečių privilegija, kurie šalia G. Washingtono ar B. Franklino pasakoja apie Rockefellerius, Morganus, Carnegie‘us, Fordus. Tai nereiškia, kad jie iki kaulų smegenų būtų įtikėję geraisiais kapitalizmo dievais. Priešingai – pažinodami visą šios santvarkos negailestingumą, jie vis tiek supranta, kad jokia kita sistema nesukūrė tiek daug visų žmonių gerovės“, – pasakoja VDU profesorius.

Sovietmetis žlugdė valstybės stuburą – iniciatyvius žmones

Žinoma, mūsų šalis turi kitokią istoriją, nei anapus Atlanto esanti supervalstybė – itin didelių neigiamų pasekmių turėjo sovietmetis, kai verslavimas buvo laikomas nelegalia veikla. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis pažymi, jog tuo metu buvo apskritai sunaikintas stuburas, kuriuo remiasi valstybė – iniciatyvūs ir mąstantys žmonės.

„Žmonėms buvo įkalta į galvą, kad visi esame lygūs ir vienodi. Mes 50 metų neturėjom pamato, ant kurio stovi Vakarų demokratijų bendruomenės – tai privati nuosavybė, privati ekonomiškai naudinga veikla, laisvė, parlamentarizmas, liberali demokratija. Po to, kai žmonėms pusšimtį metų buvo teigta, kad viską padarys valstybė, o privati iniciatyva praktiškai už įstatymų ribų, žmonių mąstymą pasidarė labai sunku pakeisti“, – paaiškina R. Dargis.

Verslo nacionalizavimui ir žlugdymui sovietmečiu yra skirta viena iš naujosios knygos dalių – greta tekstų apie tarpukarį, privatizacijos laikotarpį po Kovo 11-osios, lietuvišką neokapitalizmą ir naujus šiandienos iššūkius. Leidinyje aptariami įvairūs klausimai – dalinamasi diasporos verslumo pamokomis, prisimenami pirmosios Respublikos bankininkai, nagrinėjami Vladimiro Romanovo ir kitų verslininkų konfliktai su visuomene, socialinė atsakomybė versle, pasakojamos šių dienų verslų istorijos – apie „GetJar“, „Yplan“, „Vinted“ ir kitus.

Knyga primena ir herojus, ir antiherojus

Pasak prof. E. Aleksandravičiaus, knygos tekstų autoriai, tyrinėdami Lietuvos verslo istoriją, laikėsi kelių taisyklių. Svarbiausia iš jų – siekta ne vien kalbėti skaičiais, statistikomis ar sausais faktais, bet ir pasakoti žmogiškas istorijas apie asmenybes ir jų išgyvenimus. „Kiekviena moksliškai išgryninta pasakojimo dalis galėjo (ir siekė) turėti savo herojus ir antiherojus su vardais ir pavardėmis, su išgyvenimais ir valingais pasirinkimais. Istorijoje turi būti vietos ne tik dėsniams ir struktūroms, ne tik statistikai ir algoritmams, bet ir unikaliai emocinei žmogiškosios būties jausenai“, – sako istorikas.

VDU profesorius primena, jog sektinų pavyzdžių praeityje netrūksta – Lietuvą kūrė ne vien džiovininkai ar poetai, bet ir rimti verslininkai. Jų būta ir tarp Vilniaus konferencijos delegatų, ir tarp tos konferencijos išrinktos Lietuvos Tarybos, kurios nariai pasirašė 1918-ųjų Nepriklausomybės Aktą. Beveik visi žymiausi lietuvių tautinio atgimimo veikėjai, visi 20 Nepriklausomybės Akto signatarų turėjo sąlytį su verslu, buvo verslo įmonių akcininkai arba steigėjai.

Šioms mintims antrina ir R. Dargis. „Atkurtoje Lietuvoje stipri pramonė ir prekyba buvo suvokta kaip valstybės stabilumo garantas. Buvo aišku, kad vien valstybės biudžeto lėšomis neįmanoma finansuoti viešųjų poreikių – švietimo, socialinės rūpybos, gydymo. Todėl daug verslininkų dalyvavo švietimo organizacijų, socialinės krypties draugijų veiklose, rėmė jas lėšomis. Darė tai, ko nepajėgė padaryti jauna valstybė“, – pabrėžia pramonininkų konfederacijos vadovas.

Turime visas perspektyvas tobulėti

Paklaustas, ką reikėtų daryti, kad lietuviai ir šiandien sėkmingai kurtų ateities Lietuvą, R. Dargis tikina, jog svarbu jau mokykloje vaikams suteikti verslumo, finansinio raštingumo, IT ir dirbtinio intelekto pagrindus. Tačiau svarbiausia – kūrybiškumas. „Mes turime ugdyti kūrybiškus žmones. Kūrybiškumas yra esminis dėmuo realizuojant save versle, moksle ar kitose srityse, nes kūrybiškas požiūris į problemą gali pasiūlyti inovacijų prasme aukštesnio lygio sprendimus“, – argumentuoja LPK prezidentas.

Pašnekovas tikina, jog lietuvių verslai šiandien turi visas perspektyvas tobulėti. Pasitelkiant šiandienines technologijas, galima kurti tai, ko labiausiai reikia valstybės ekonomikai – aukštos pridėtinės vertės produktus. Tačiau svarbiausia – turėti gerą idėją.

Knygos „Verslo amžius 1918-2018 m. Lietuvių kapitalizmas, valdžia ir verslininkai“ autoriai: dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, dr. Brigita Tranavičiūtė, Arvydas Pakštalis, prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, dr. Kastytis Antanaitis, dr. Dainius Genys, dr. Tomas Kavaliauskas, Rytas Staselis, Rimvydas Valatka, prof. Mikas Vengris, dr. Gintaras Valinčius, Darius Verseckas.