Šių svarių sukakčių proga VA jubiliejaus iškilmėse pasveikino LSMU rektorius prof. Rimantas Benetis. Daugiau kaip prieš dešimtmetį įvykęs dviejų stiprių akademijų susijungimas į LSMU paskatino esmines permainas ir pažangą.

Patirtis ir pažanga

„Šiuolaikinė VA yra neatskiriama pažangaus ir puikiai vertinamo LSMU dalis, prioritetą teikianti ir nuosekliai gerinanti studijų kokybę, plėtojanti mokslo tyrimus, siekianti proveržio stiprinant tarptautiškumą“, – kalbėjo LSMU VA kancleris prof. Mindaugas Malakauskas.

Šį rudenį viename žymiausių tarptautinių universitetų reitingų – „Times Higher Education“ (THE) – LSMU pateko tarp 601–800 geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų ir užėmė aukščiausią vietą iš visų Lietuvos universitetų.

„Tai dar labiau skatina siekti kokybės, tarptautinio pripažinimo ir veterinarijos bei žemės ūkio srityse, ypač akcentuojant mokslinių tyrimų pažangą ir inovacijų kūrimą“, – pridūrė profesorius.

Akademijos veikla, anot jo, neatsiejama nuo pasaulyje šiuo metu aktualių problemų ir iššūkių: kvalifikuotos gyvūnų sveikatos priežiūros, zoonozių tyrimų ir kontrolės, gyvūnų gerovės užtikrinimo ne tik vertinant rengiamų specialistų kvalifikaciją, bet ir šviečiant visuomenę.

„Be abejo, klimato kaitos ir Europos žaliojo kurso iššūkiai taip pat vis labiau atsispindi studijų programų dalykuose ir atliekamuose moksliniuose tyrimuose“, – sakė prof. M. Malakauskas.

Anot jo, pastarųjų metų universiteto investicijos į studijų infrastruktūrą – gyvūnų klinikas ir veterinarijos bei žemės ūkio krypčių bazes (VšĮ LSMU Praktinio mokymo ir bandymų centrą bei LSMU VA Gyvulininkystės institutą) atspindi universiteto veterinarinės medicinos ir žemės ūkio krypčių studijų bei mokslinių tyrimų išskirtinumą, kuris dar labiau išryškėja sujungiant per daugelį metų padarytą pažangą ir sukauptą įdirbį.

LSMU VA Veterinarijos fakulteto dekanė prof. Vita Riškevičienė papildė, kad veterinarijos studijų kokybe abejoti neleidžia ir pelnyta tarptautinė EAEVE akreditacija, studijų programų populiarumas ir tarp lietuvių, ir tarp užsienio studentų.

„Dar kitas kriterijus – didelis (per 90 proc.) studijas baigiančiųjų procentas, skaičiuojant nuo įstojusiųjų. Tai rodo, kad mūsų studijas renkasi labai motyvuoti žmonės“, – sakė prof. V. Riškevičienė.

LSMU VA Gyvūnų mokslų fakulteto dekanas prof. Rolandas Stankevičius taip pat atkreipė dėmesį į sukauptą didžiulę dėstytojų, mokslo darbuotojų pedagoginę, praktinę ir mokslinę patirtį, puikią praktinių mokymų bei bandymų bazę, glaudų bendradarbiavimą su alumnais ir socialiniais partneriais.

Kur reikalingi?

VA – strategiškai svarbi valstybei, nes tik čia rengiami veterinarijos ir gyvulininkystės specialistai, būtini, be viso kito, valstybės institucijų funkcijoms atlikti, pavyzdžiui, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai bei kt.

Veterinarinės maisto saugos specialistai laukiami ir maisto perdirbimo bei prekybos įmonėse, kur taip pat dirba svarbiose saugos ir kokybės valdymo ar kontrolės srityse, o įgijusiesiems veterinarijos gydytojo profesiją atvertos durys į privatų bei valstybinį veterinarijos tinklą, veterinarijos farmacijos mažmenines bei didmenines įmones, Valstybės pasienio tarnybą ir t. t.

Maisto mokslo absolventų profesinės veiklos yra glaudžiai susijusios su žemės ūkyje gaminamos produkcijos sauga ir kokybe, inovatyviomis produktų gamybos bei vertinimo technologijomis, užtikrinančiomis, kad pagamintas produktas būtų ne tik maistingas, patrauklus, bet ir sveikas.

Gyvūno ir žmogaus sąveikos studijų programa apima gyvūnų augintinių mitybos ypatumus, auginimo technologijas, priežiūrą, veisimą, dresūrą ir kitas su gyvūnais susijusias veiklas. Ir tai tik kelios iš VA studijų programų.

Jubiliejus: svarių sukakčių proga Veterinarijos akademiją jubiliejaus iškilmėse pasveikino LSMU rektorius prof. Rimantas Benetis (pirmas iš dešinės). Taip pat nuotraukoje – LSMU VA kancleris prof. M. Malakauskas, VF dekanė prof. V. Riškevičienė.

46 specializacijų

VF klinikose dirba 46 skirtingų specializacijų veterinarijos gydytojai (kardiologai, dermatologai, citologai, neurologai, osteopatai ir kt.).

Visi universiteto veterinarijos gydytojai dirba ir dėstytojais, todėl jų praktinės žinios yra pagrįstos naujausiais moksliniais pasiekimais bei metodikomis. Esant poreikiui, šių klinikų specialistai konsultuoja kitus veterinarijos gydytojus, kurie kreipiasi susidūrę su specifiniais atvejais. Tobulėjant specialistams, auga veterinarijos paslaugų kokybė visoje Lietuvoje.

„Didžiuojamės ir tuo, kad universitetas sudaro galimybių įsigyti moderniausią diagnostikos įrangą, kuri leidžia ne tik suteikti aukštos kokybės diagnostines veterinarines paslaugas pacientams, bet ir sudaroma galimybė būsimiesiems specialistams savo rankomis prisiliesti prie modernios įrangos ir išmokti ją valdyti bei interpretuoti tyrimų rezultatus“, – sakė LSMU VA VF Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikos vadovė doc. Birutė Karvelienė ir LSMU VA VF Stambiųjų gyvūnų klinikos vadovas doc. Arūnas Rutkauskas.

Atlikdami praktiką šiose klinikose, studentai išmoksta naudotis magnetinio rezonanso tomografu, ultragarso, skaitmeniniu rentgeno aparatais, endoskopu ir kt., be kurių šiuolaikinis veterinarijos gydytojas negalėtų kokybiškai dirbti.

Stambiųjų gyvūnų klinikoje pernai buvo gydyta daugiau kaip 27 tūkst. keturkojų pacientų, dauguma kurių – galvijai, smulkūs atrajotojai (avys, ožkos, lamos ir alpakos). Jie atvežami iš įvairių Lietuvos kampelių, sunkesniais atvejais – ir naktimis.

Smulkiųjų gyvūnų klinikoje kasmet apsilanko beveik 10 tūkst. pacientų iš visos Lietuvos, klinikoje atliekama daugiau kaip 400 skirtingų procedūrų, laboratorijoje atliekami įvairūs diagnostiniai tyrimai (kraujo, šlapimo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai, skydliaukės hormonų, progesterono koncentracijos tyrimai ir kt.), o būtinų gydymui medikamentų ir racionalių patarimų augintinių savininkai visada gali gauti VF Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų vaistinėje.

Prireikus tariamasi, konsultuojamasi su geriausiais Europos veterinarijos specialistais (neurologais, dermatologais, ortopedais ir kt.), todėl pacientai turi geriausias galimybes gydytis, studentai – mokytis, o gydytojai – tobulėti.

Lyderystė tarptautiniu mastu

VA kancleris prof. M. Malakauskas įsitikinęs, kad akademijos ilgalaikiai prioritetai leidžia tikėtis lyderystės ne tik Lietuvoje, bet ir regione ar tarptautiniu mastu.

Artimoje ateityje – narystė Europos veterinarijos koledže, kuri leis dar labiau praplėsti ir sustiprinti veterinarijos gydytojų specializacijos galimybes.

„VF numato ir toliau tęsti mokslo tarptautiškumo plėtrą – tai tikimės įgyvendinti plėtodami bioinformatikos specializacijas, mikrobiomo ir rezistomo tyrimus gyvūnų populiacijose ir intensyvaus ūkininkavimo aplinkoje bei gilinantis į kitas aktualias veterinarijos mokslo sritis. Tai padės bendradarbiauti su pirmaujančiais moksliniais centrais Europoje ir garantuoti nenutrūkstamą mokslo sklaidą bei mokslo žiniomis grįstas studijas bei praktiką“, – sakė prof. V.Riškevičienė.

Prof. R. Stankevičius apibendrino, kad akademijos stiprybė – moderni praktinių mokymų ir mokslinių tyrimų bazė bei didelę praktinę patirtį sukaupę dėstytojai, kurie pasiektus mokslo rezultatus integruoja į gamybą, o kartu – ir į studijų procesą.

Apleista iguana

Vienas egzotiškiausių renginyje sutiktų keturkojų buvo iguana Roma. Ši septynių metų amžiaus roplė yra "Egzotinės Lesės" globotinė.

Kol kas ji apsistojusi organizacijos vadovės Rūtos Jatkovienės namuose. Moteris šį gyvūną ir atsivežė į šventę.

"Šiai iguanai reikia labai daug priežiūros, ji yra gydoma, nes į prieglaudą pateko labai apleista", – pasakojo vadovė. Dėl ankstesnių savininkų nepriežiūros Roma negalėjo nertis, susidarė keli sluoksniai negyvos odos, dėl kurių net nebuvo matyti jos akių. 

Viena iš ypatingos priežiūros procedūrų – roplį kelis kartus per dieną nešti į vonią ir leisti mirkti šiltame vandenyje. "Tiek, kiek jis nori. Kai nebenori, lipa iš vonios", – aiškino R.Jatkovienė, laikydama Romą, kurią drąsesni šventės svečiai vis paglostydavo. 

Įsipareigojimas keliems dešimtmečiams

Prie pokalbio prisijungęs "Laukinės Lesės" vadovas Karolis Kulikauskas akcentavo, kad gyvūnas negali būti dovana, staigmena. Prieš įsigydamas augintinį šeimininkas turi turėti pakankamai žinių apie jo priežiūrą, savybes, galėti sudaryti tinkamas laikymo sąlygas, įvertinti būsimas priežiūros išlaidas. 

"Auginti gyvūną yra didelis įsipareigojimas, būtina įvertinti ir tai, kaip ilgai gyvūnas gyvena. Pavyzdžiui, iguana – apie 30, pitonas – apie 50 metų. Pastarasis užauga iki 3,5 m ilgio, jam reikia didžiulio terariumo, kuriame turi būti sukurtas specialus klimatas, turi būti specialus stiklas, kad roplys jo neišdaužtų", – vardijo K. Kulikauskas.

"Egzotinės Lesės" savanorių globoje šiuo metu yra ir keturios šeimininkams nusibodusios gyvatės, keturi vėžliai. "Kodėl gyvačių neatsivežėte?" -–susidomėjo viena mažametė renginio lankytoja, smalsiai besiklausiusi pokalbio. "Joms čia būtų per šalta", - paaiškino R. Jatkovienė, kurios profesija - smulkiojo verslo organizatorė.

Yra tekę iš 35 metrų aukščio gelbėti kranklį.

K. Kulikauskas – aukštalipys dažytojas. Aukštalipystės įgūdžiai praverčia gelbstint aukštai įstrigusius gyvūnus, pavyzdžiui, iš medžių iškeliant kačiukus, ir ne tik juos. "Yra tekę iš 35 metrų aukščio gelbėti kranklį", – prisiminė vaikinas. Paukščio koją buvo apsivijęs ir užveržęs laidas, ir taip gyvūnas buvo tarsi pririštas prie stulpo.

Skatinti atsakingumą

Renginyje svečiavosi įvairios gyvūnų globos asociacijos, veterinarijos klinikos, zoologijos sodai, tad tai buvo ne tik proga pamatyti bei susipažinti su įvairiais gyvūnais, bet ir apie juos daugiau sužinoti, o taip pat ir išbandyti organizatorių parengtas pramogas, užduotis, skirtas ir augintiniams, ir jų šeimininkams.

"Mūsų misija – skatinti atsakingą esamų ir būsimų šeimininkų požiūrį į gyvūnus, šviesti visuomenę gyvūnų gerovės bei priežiūros klausimais", – portalui kauno.diena.lt pasakojo vienas renginio organizatorių – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos studentų asociacijos vadovė Akvilė Laučytė.

Asociacijos atstovas Paulius Budreika neslėpė, kad rengiant tokią šventę iššūkių tikrai labai daug. "Esame tik studentai, ir visa iniciatyva kyla iš idėjos supažindinti žmones su augintinio kaip šeimos nario svarba", – kalbėjo veterinarinės medicinos penkto kurso studentas.

K. Kulikauskas, glėbyje laikydamas aklą seną šuniuką, prieglaudoje gyvenantį jau trejus metus, akcentavo, kad neapgalvotų gyvųjų pirkinių pasekmės – sulaužyti, žaizdoti, kenčiantys gyvūnai, ir jų pilnos prieglaudos ir karantinavimo stotys. 

Sugadinti baldai

Dauguma renginio dalyvių į šventę atvyko su šunimis. "Mūsų katinas nelabai mėgsta keliauti", – sakė be augintinio atvykusi šeima.

Su gražuole 10 mėnesių amžiaus akita Alpina po Nemuno salą vaikštinėję Ričardas ir Viktorija pasakojo į renginį užsukę norėdami pasinaudoti proga, kad jų augintinis pabendrautų su kitais gyvūnais ir žmonėmis.

"Socializacija labai svarbi", – teigė vyras. Tai ne pirmas jo augintinis. Didžiausias iššūkis, anot Ričardo, būna gyvūno dresavimas, komandų išmokymas, tačiau labai svarbu išsirinkti tinkamą veislę. Pagal turimas sąlygas ir tai, ko norima iš šuns. Juk tikrai nepatartina medžioklinį šunį laikyti vieno kambario bute. Taip vargs ir gyvūnas, ir savininkas. 

"Mes norėjome šeimos draugo. Lūkesčius pateisina su kaupu", – sakė vyras, tačiau vardijo ir nelabai malonius dalykus, su kuriais teko susidurti augant keturkojui. "Būkite pasirengę, apgalvokite, ar nebus gaila baldų, užuolaidų", – perspėjo Ričardas, pradėjęs vardyti išdaigas, kurios nesvetimos tikriausiai visiems didesniems šunims.

Išgraužta sofa – į skylę tilpo keturi kumščiai, nepataisomai apgraužtas stalas, neliko dalies durų, dalies užuolaidų. "Pakanka išeiti pusvalandžiui, o tuo metu namie vyksta aktyvus procesas", – apibūdino kaunietis.

Dažė būdas

Šventėje vyko žirgų, šunų dresūros mokyklos atstovų, muzikos atlikėjų ir šokėjų pasirodymai. 

"Ūkininko kiemelyje" laukė pažintis su karvute Sigute, poniu Zefyru, ožka, avimis, balandžiais bei kitais jų draugais. Visi minėti gyvūnai, išskyrus Sigutę, buvo tikri, o Sigutė buvo karvės muliažas, su kuriuo buvo galima išmokti melžti.

"Pradžiugink keturkojį" akcija kvietė į renginį atnešti įvairiausių daiktų, kurie gali praversti gyvūnų globos organizacijoms. Bus galima ir padirbėti, pavyzdžiui, čia pat nudažyti prieglaudoms skirtas būdas.

Šis penktus metus organizuojamas renginys yra dalis renginių ciklo, skirto paminėti veterinarijos dienai. 

Jubiliejaus proga išleista knyga „Laiko ratu“ (sudarytojos V. Riškevičienė ir L. Baršauskienė). Veterinarijos akademijos 80-mečio jubiliejaus proga pabaigta restauruoti akademiją puošianti, istoriniu simboliu tapusi, J. Rutkausko Vyčio žirgo skulptūra.

Valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė yra Veterinarijos akademijos pastatų kompleksas: Centriniai rūmai, Anatomikumas, Vivariumas, Stambiųjų gyvūnų klinika, Mokomoji kalvė, Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinika, Epizootologinis (dabar  –Veterinarinės patobiologijos katedra) ir Ūkio dalies pastatai.

Susirinkusiuosius VA 80-mečio iškilmių proga sveikino LSMU rektorius prof. habil. dr. Remigijus Žaliūnas: „80-mečio jubiliejus – tai iškilmės, kai galime pažvelgti į kartu nueitą kelią, pasiektus rezultatus ir, žinoma, jaunajai kartai atverti naujas galimybes. Išsilavinusi, motyvuota, žingeidi akademinė bendruomenė yra ne tik mūsų universiteto, bet ir visos Lietuvos turtas – vertybinis ir moralinis lobynas. Padaryti taip, kad jauni žmonės norėtų į save investuoti ir kurti Lietuvos ateitį, yra didelis darbas. Sveikinu su šia istorine švente“.

Lietuvoje veterinarinės medicinos studijos yra labai paklausios, o veterinarijos gydytojų poreikis didėja: plečiasi gyvūnų ūkiai, daugėja naminių augintinių skaičius, stiprėja maisto saugos ir kokybės kontrolė, plečiasi veterinarinės farmacijos rinka.

LSMU Veterinarinės medicinos studijų programa atitinka Europos veterinarinės medicinos studijų reikalavimus – tai 2015 m. patvirtino Europos aukštųjų veterinarijos mokyklų asociacijos (EAEVE) ekspertai.

Veterinarinės medicinos gydytojai, užtikrinantys sveiko ir saugaus maisto gamybą bei jo patekimą vartotojams, taip pat yra atsakingi ir už žmonijos sveikatą.

Nuo Veterinarijos akademijos įkūrimo – 1936 m. rugsėjo 19 d.  iki šiol veterinarinės medicinos gydytojo diplomus įgijo 6240 absolventų. Šiuo metu LSMU Veterinarijos akademijoje studijuoja 1468 studentai, iš kurių – 69 užsienio šalių studentai (Airijos, Švedijos, Vokietijos, Kipro, Jungtinės Karalystės, Izraelio, Ispanijos, Indijos, Pietų Korėjos, Suomijos).

Кvalifikuotus, inovatyvius, bendradarbiaujančius su verslu, nebijančius iššūkių, išskirtinius specialistus – veterinarinės medicinos gydytojus Lietuvoje rengia tik LSMU Veterinarijos akademija. Nepaisant to, kad studijos yra labai sudėtingos, džiugina absolventų pasiekti studijų rezultatai. Studijuodami studentai asistuoja veterinarijos gydytojams profesionalams, savarankiškai atlieka nesudėtingas operacijas, procedūras, dirba laboratorijose, kuriose įgyja mokslinio darbo pradmenų bei patirties dirbti su šiuolaikine įranga, lankosi privačiuose gyvūnų ūkiuose, zoologijos soduose, gyvūnų globos įstaigose, talkina Kauno miesto organizuojamuose renginiuose, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Laiko tėkmė jungia įvairių istorinių laikotarpių ir žmonių kartų pastangas įprasminti savo siekius, juos tobulinti ir perduoti tęsti kitiems. Universitetas – tai ta vieta, kur šie siekiai pildosi, tvirtėja, įgauna naujų atspalvių ir pojūčių. 80 metų aukštajai mokyklai – tai lyg vieno žmogaus gyvenimas, tačiau jos steigėjų ir tęsėjų pastangų dėka, išplitęs į tūkstančius jaunų širdžių, sukūrė Alma Mater, kurios vardas  – Veterinarijos akademija“, – sakė prof. Henrikas Žilinskas, LSMU Veterinarijos akademijos rektorius emeritas.

80-mečio jubiliejaus proga vyko iškilmingas buvusių Lietuvos veterinarijos akademijos rektorių, įnešusių neįkainojamą indėlį į studijų proceso tobulinimo, veterinarijos mokslo populiarinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, Akademijos miestelio ir ūkio plėtros istoriją, prof. Rimanto Karazijos ir dr. Jono Čygo atminimo įamžinimas, jų vardais pavadintos dvi akademijos auditorijos.

Iškilmėse dalyvavo ir pranešimą „Veterinarijos akademija laiko ratu“ pristatė buvęs Lietuvos veterinarijos akademijos rektorius, LSMU rektorius emeritas prof. habil. dr. H. Žilinskas.

Veterinarijos akademijos mokslo raidą ir perspektyvas aptarė LSMU VA kancleris prof. dr. Mindaugas Malakauskas, linkėdamas, kad mokslininkai niekada nepritrūktų kūrybinės energijos, ryžto siekti tikslų lydint jaunatviškam veržlumui ir begaliniam norui tobulėti, o pasiekimai pranoktų lūkesčius.

Veterinarijos fakulteto dekanė prof. dr. Vita Riškevičienė Veterinarijos akademijos 80-mečio jubiliejaus proga akademijos bendruomenei, studentams ir svečiams linkėjo išminties ir kantrybės, o prisimindama akademijos kūrėjus ir jų nueitą kelią kvietė įžvelgti jame tai, kad net ir mažos smulkmenos tampa proveržiu ir padaro žmogų laimingą. Veterinarijos gydytojo profesija yra išskirtinė savo turiniu ir apimtimi. Veterinarinės medicinos gydytojai – ypatingos dvasinės struktūros žmonės, gebantys rasti pusiausvyrą tarp gyvūno ir žmogaus, pasirengę padėti sergantiems ir kenčiantiems gyvūnams ir nuolatos tobulėti, akcentavo profesorė.

Iškilmių dalyviai lankėsi Lietuvoje ir pasaulyje pripažinto fotomenininko Aleksandro Macijausko nuotraukų, įamžinusių 8–9 dešimtmečių sunkaus veterinarijos gydytojų darbo prasmę, šiuo šventiniu laikotarpiu eksponuojamų Veterinarijos akademijoje, parodoje „Veterinarijos gydytojai“ iš fotomenininko albumo „Veterinarijos klinikose“ ciklo.

Renginyje dalyvavo ir susirinkusiuosius sveikino Seimo, Vyriausybės, LSMU bendruomenės nariai, kitų Lietuvos universitetų atstovai, verslo bei mokslo partneriai, užsienio universitetų svečiai ir studentai.

Dr. L.Kriaučeliūno dovana

Bet kuri mūsų šalies smulkiųjų gyvūnų klinika gali pavydėti kauniškei Dr. L.Kriaučeliūno klinikai jos dydžio, teikiamų paslaugų gausos ir įvairovės, modernios gydymo ir diagnostikos įrangos, čia dirbančio personalo aukštos ir nuolat tobulinamos kvalifikacijos. Šią kliniką prieš 20 metų įrengti padėjo buvęs Veterinarijos akademijos studentas Leonas Kriaučeliūnas, karo metais su tėvais pasitraukęs į Vakarus ir ten įkūręs smulkiųjų gyvūnų kliniką. Brėkštant Sąjūdžio aušrai atvažiavęs į Lietuvą ir pamatęs, kokia yra apverktina smulkiųjų gyvūnų gydymo padėtis Lietuvoje, dr. L.Kriaučeliūnas skyrė daugiau kaip milijoną dolerių buvusių Veterinarijos akademijos arklidžių pertvarkai į smulkiųjų gyvūnų kliniką ir jos įrangai įsigyti.

"Dr. L.Kriaučeliūno lėšomis prieš 20 metų įkurta klinika Kaune buvo pirmoji tokios paskirties – gydymo ir mokymo – smulkiųjų gyvūnų įstaiga Lietuvoje. Tiesa, kai kur veikė pavieniai veterinarijos kabinetai, bet tai buvo mažas lašas poreikių jūroje. Tai gerai suprato ir mūsų Veterinarijos akademijos rektorius dr.Vidmanatas Bižokas, entuziastingai pritaręs naujo akademijos padalinio įkūrimui, vertinęs būsimą smulkiųjų gyvūnų gydymo įstaigą ir kaip studentų praktinių įgūdžių tobulinimo bazę", – aiškino pastaruosius penkerius metus minėtai Klinikai vadovaujanti veterinarijos gydytoja doc. dr. Birutė Karvelienė.

Tęsia giminės tradiciją

Pažymėtina, kad klinikos vadovė veterinarijos gydytoja B.Karvelienė tęsia giminės tradiciją. Mat jos senelis doc. dr. Antanas Andraitis taip pat buvo veterinarijos specialistas (chirurgas) ir dirbo Veterinarijos akademijoje. Būtent jis ir jo kolegos bei mokiniai, dabar puikiai žinomi veterinarijos gydytojai doc. dr. Valdas Vaitkus, doc. dr. Gintaras Zamokas, jau miręs veterinarijos gydytojas Vacys Vaicekauskas vieni pirmųjų pradėjo teikti pagalbą smulkiesiems gyvūnams (šunims ir katėms), dar prieš įsteigiant atskirą kliniką Veterinarijos akademijoje. Pirmuoju klinikos direktoriumi tapęs veterinarijos gydytojas dr. Saulius Laurusevičius jai vadovavo net penkiolika metų.

"Jėzusmarija, padėkit – šuo velka abi užpakalines kojas, sunkiai paeina, o šlapimas – juodos kavos spalvos", – išsigandusi kalbėjo kaunietė Milda, įžengusi į Dr. L.Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikos priimamąjį su nedideliu mišrūnu ant rankų. Gyvūnai su minėtais požymiais į šią kliniką nuo pavasario atvežami gan dažnai. Tokius požymius sukelia erkės įkandimo sukelta babeziozė – pavojinga ir žaibiškai progresuojanti liga.

Nepražiopsokime babeziozės

"Šunų savininkai, pasivaikščioję su gyvūnu kuriame nors miesto parke, neapžiūri keturkojo kailio. Ypač prie ausų, kaklo zonoje, kur dažniausiai įsisega erkės. Maža to, šunų šeimininkai nereaguoja į gyvūnų elgsenos pokyčius. Pavyzdžiui, į atsiradusį vangumą, nenorą bendrauti. Kai toks gyvūnas atvežamas į kliniką, jam galima daug lengviau ir paprasčiau padėti, o tuomet, kai šuo pradeda sunkiai eiti, o jo šlapimas tampa tamsiai rudos spalvos, išgelbėti gyvūno gyvybę – sunki ir brangiai šuns savininkui kainuojanti užduotis", – aiškino vidaus ligų gydytoja Jūratė Juodytė. Kartu ji pastebėjo, kad žmonės, kai yra būtent ši šuns ligos stadija, kažkodėl kreipiasi ne į vidaus ligų gydytojus, o eina pas traumatologus. Matyt, galvoja, kad velkantis kojas šuo bus patyręs traumą.

Beje, šioje klinikoje greitai, tiksliai ir patikimai identifikuoti babeziozę – parazitinę infekciją ir kitas ligas padeda greiti, plataus spektro kraujo tyrimai ir C reaktyvaus baltymo (CRB), kuris gaminasi kepenyse ir aptinkamas kraujyje, tyrimas.

Kas yra anaplazmozė, erlichiozė?

Pasak doc. dr. B.Karvelienės, vasaros pradžia – tai svarbus laikas pasirūpinti tinkama mūsų keturkojų augintinių ligų profilaktika. Pavyzdžiui, anaplazmozė – erkių pernešama liga dažniausiai pasireiškia pavasarį, vasaros pradžioje (birželį) ir ankstyvą rudenį (rugsėjį). Mat apie 10 proc. erkių Lietuvoje yra šios ligos (anaplazmozės) sukėlėjų nešiotojos.

"Anaplazmozė šunims dažniausiai pasireiškia švelnia forma: gyvūnai pradeda karščiuoti, tampa apatiški, nenoriai ėda, visiškai nenori judėti, nes skauda visą raumenyną ir sąnarius. Beje, katės erkių pernešamomis ligomis serga rečiau – manoma, dėl nuolatinio prausimosi, liežuviu neleisdamos erkėms įsiskverbti į odą", – aiškino doc. dr. B.Karvelienė.

Pašnekovė atkreipia šunų ir kačių savininkų dėmesį ir į kitą ligą – erlichiozę, kuria keturkojus augintinius taip pat užkrečia erkės. Gyvūnas užsikrečia šia liga po trijų valandų nuo erkės įsisiurbimo: pradeda karščiuoti, tampa apatiškas, nenori ėsti. Ilgainiui, per 1–3 savaites, gyvūnas netenka svorio, pradeda retėti kailis, jo akyse atsiranda kraujosruvų. Tai, pasak pašnekovės, daugiasistemis organizmo susirgimas. Jautriausi šiai ligai yra Sibiro haskiai ir seni šunys. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tiek erlichioze, tiek babezioze dažnai sergama vienu metu.

Šiandien Lietuvos sveikatos mokslų universieto (LSMU) Veterinarijos akademijoje 111 absolventų rektorius prof. Remigijus Žaliūnas įteikė veterinarijos gydytojo diplomus ir suteikė magistro kvalifikacinį laipsnį.

Tai jubiliejinė LSMU Veterinarijos akademijos absolventų karta. Šių metų rugsėjį Veterinarijos akademija švęs savo 80-ąjį jubiliejų.

Veterinarijos gydytojo diplomus su pagyrimu gavo Daumantas Pekšys, Aistė Šiaučiūnaitė, Rasa Šimoniutytė.

Veterinarijos fakulteto dekanė prof. Vita Riškevičienė, sveikindama absolventus, sakė: „Visada prisiminkite, kad veterinarijos gydytojo profesija yra daugiau nei profesija – ji privalo tapti jūsų gyvenimu, kuris jums nepataikaus.“

Prof. R. Žaliūnas pasidžiaugė: „Jums pavyko subalansuoti studijas su studentišku gyvenimu. Jūs patys laimingiausi žmonės šiandien. Mus ir šiandien vienija sveikata. Asmeniškai tariu ačiū dėstytojams, jūsų tėvams, artimiesiems, kurie investavo į jus ir jūsų konkurencingas veterinarinės medicinos studijas. Kviečiu nepamiršti savo Alma Mater, kurios durys atviros tiems, kurie nori ir geba tobulėti. Jūs – ateities mokslininkai."

Lietuvą užklupus afrikiniam kiaulių marui, mokslininkai jaučiasi nepakankamai išklausomi. Anot Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos docento imunologo Arūno Stankevičiaus, prieš imantis kažkokių priemonių, pirma turėtų būti atlikti išsamūs tyrimai, kurie parodytų, kokią strategiją kovai su šia nelaime turi pasirinkti šalis.

– Lietuvą užklupęs maras vadinamas afrikiniu. Kaip jis įveikė tokį didelį atstumą?

– Pirmą kartą šis maras pastebėtas tarp Afrikoje gyvenančių laukinių kiaulių. Po to vienokiais ir kitokiais keliais jis paplito po visą pasaulį. Keliai, kaip šis virusas pateko į Lietuvą, yra daugmaž aiškūs. 2007 m. kažkokiu būdu iš Afrikos jis pateko į Gruzijos Poti uostą. Greičiausiai su maisto atliekomis ar pašarais, kurie buvo sušerti naminėms kiaulėms. Gruzijoje kiaulės ganosi laisvai ir gali tiesiogiai kontaktuoti su šernais. Taigi šiuo maro virusu užkrėstos maisto atliekos pateko kiaulėms, kurios užkrėtė šernus. Jie, perėję Kaukazo kalnus, paplito pietinėje Rusijoje. Po to, gal su pašarais, gal vežant maisto produktus, virusas pateko į šiaurinę Rusiją, Sankt Peterburgą, prieš tai dar užkrėtė Ukrainą, ir paplito Baltarusijoje, iš kurios migruojantys šernai pasiekė Lietuvą. Pirmiausia afrikinio maro virusas buvo nustatytas šernams, o dabar pateko ir į kiaulių kompleksą.

– Ar žmogus galėjo pernešti virusą?

– Žmogus šį virusą pernešti galėtų tik mechaniškai: ant batų ar drabužių. Tačiau jis negali susirgti ir taip užkrėsti gyvūno. Ši liga pavojinga tik kiaulėms ir šernams.

– Ar suvalgius tokio užsikrėtusio gyvūno žmogui vis tiek niekas negrėstų?

– Jeigu gyvūnas yra viruso nešiotojas ir žmogus, to nežinodamas, suvalgytų jo mėsos, nieko neatsitiktų. Rūšinis barjeras yra toks stiprus, kad virusas jo peržengti niekaip negali. Tai tikrai nėra pavojinga žmonėms. Prieš dešimt metų dirbau afrikinio kiaulių maro referentinėje laboratorijoje Ispanijoje, kur tikrai nebuvo naudojama tokių asmeninės apsaugos priemonių kaip skafandrai ar autonominė kvėpavimo sistema. Reikėdavo kelis kartus nusiprausti po dušu, bet jokia vakcinacija nebuvo vykdoma.

– Kuo šis virusas skiriasi nuo klasikinio kiaulių maro, kuris buvo ne kartą užfiksuotas Lietuvoje?

– Klasikinis maras yra lengva sloga palyginti su afrikiniu, kurį sukelia DNR virusas, priklausantis Asfarviride šeimai. Jis paralyžiuoja gyvūno imuninę sistemą, neleidžia susidaryti atsparumui. Tai yra didžiausia problema, su tuo lengvai nepakovosi. Šypseną kelia Lietuvos noras sukurti vakciną. Ji jau seniausiai būtų sukurta, jei tai būtų įmanoma.

– Dirbote Ispanijoje, kuri buvo užklupta šios nelaimės. Kaip jiems pavyko išnaikinti marą?

– Ispanai su afrikiniu kiaulių maru vargo beveik 30 metų. Prieš patekdamas į Gruziją, jis jau seniau iš Afrikos buvo atkeliavęs į Ispaniją ir Portugaliją. Toms šalims prireikė beveik visiškai išnaikinti šernų populiaciją, kad galėtų šią situaciją suvaldyti. Ispanai dėl to patyrė labai daug problemų.

– Tad šernų naikinimas yra vienintelis būdas šiai problemai išspręsti?

– Jeigu nieko nedarysi, virusas greitai išplis. Šernai jį toliau perneš, kol kiaulininkystė žlugs kaip ūkio šaka. Tai valstybei kainuos labai daug. Kažkas apskaičiavo, kad vien tiesioginių nuostolių būtų iki pusės milijardo litų, o jeigu kova užtruktų, prarastume ir milijardą. Ar Lietuva tokia turtinga, kad galėtų rizikuoti? O tie nuostoliai yra labai realūs ir artimiausiu metu tai pamatysime.

– Bet juk naikinant šernus nežinoma, kuris iš jų užsikrėtęs, ir galbūt tie keli išlikę ir bus viruso nešiotojai?

– Kai sumažės gyvūnų, virusas neturės galimybės cirkuliuoti. Be ląstelės jis pats negali ilgai išgyventi. Jeigu nebus gyvūno, į kurį jis gali patekti, tai ir žus per keletą mėnesių. Šis virusas yra labai atsparus ir aplinkoje gali gyventi labai ilgai. Įsivaizduokite, šaltai  rūkytoje mėsoje jis gali likti gyvybingas net pusę metų.

– Vis dėlto šernų naikinimas Lietuvoje buvo beprasmis – maras įsisuko į kiaulių kompleksą.

– Matyt, priemonės nebuvo efektyvios, nes pasirinkta neteisinga strategija. Medžiotojai yra laisvi žmonės ir jų negali priversti šaudyti šernų. Juos gali tik suinteresuoti, pavyzdžiui, siūlant premijas. O dabar taip išėjo, kad šernų iššaudė daugiau, nei jų iš tikrųjų buvo. Ar statistika buvo klaidinga, ar kažkas kita?

– Kokia turėtų būti valstybės strategija esant šitokiai situacijai?

– Turiu kolegų Lenkijoje ir matau, kad jie šia problemą sprendžia geriau. Pirmiausia, ką jie padarė, – subūrė mokslininkų grupę, sprendžiančią klausimus, nuo kurių priklausys, kokią strategiją šalis pasirinks. Pavyzdžiui, mes žinome, kad virusą gali pernešti tam tikros rūšies erkės, kurios gyvena Ispanijoje. Bet gal ir Lietuvoje gyvenančios erkės gali būti pernešėjos? To ir daugybės kitų dalykų mes nežinome. Pirmiausia turėtų būti atlikti nuodugnūs tyrimai. Tad kiekviena šalis, kuri strategiškai gina savo interesus, kuria tokias darbo grupes. Kitas dalykas, kad šioje situacijoje negali imituoti darbo. Jeigu darbas atliekamas valdiškai, nesiekiama jokio tikslo, o tik norima parodyti, kad procesas vyksta, nebus jokio rezultato ir virusas plis toliau, kol reikės išnaikinti visą kiaulininkystės sektorių. Problema ta, kad tie, kurie priima sprendimus, vadovaujasi savo požiūriu, o tie, kurie galėtų pasakyti, kaip reikėtų spręsti problemą, neturi žodžio.

– Gal sprendimas kartą per mėnesį susitikti visoms kaimyninėms šalims ir aptarti situaciją yra žingsnis pirmyn?

– Žinoma, bendri susitikimai yra geriau, nei dirbti atskirai, tačiau, norėdamas ką nors nuspręsti, turi būti to paties lygio kaip ir kiti partneriai. Pavyzdžiui, jeigu viena šalis ant stalo padeda tyrimų rezultatus, o tu jų neturi, nebūsi lygiavertis partneris. Neseniai išgirdau, kad Lietuva skyrė 8 mln. litų moksliniams tyrimams. Keista, bet mes, mokslininkai, tokių pinigų nesame akyse matę. Gal buvo skirta kažkokiems rutininiams tyrimams, gal tvoroms tverti, nežinau, bet tikrai ne šiai problemai spręsti. Svarbiausia, manau, kad valstybė turėtų viską kompleksiškai daryti: ir priemones taikyti, ir tyrimus atlikti.

– Tai gal iš viso atsisakykime kiaulienos, ir problemų nebus?

– Medžiotojai galvoja: kam tos kiaulės reikalingos, galima jų nusipirkti. Kiti mano: kam tie šernai reikalingi, kai galima auginti kiaules. Aš manau, kad reikia ir tų, ir tų, tačiau vienų iš jų tikrai reikės atsisakyti. Pirmiausia būtina labai sumažinti šernų populiaciją. Tai reiškia palikti labai nedaug, ir tai labai nepatiks medžiotojams.

Policijos ir artimųjų mėnesį ieškomas 20-metis Evaldas Jagminas namiškiams atsiuntė laišką. Šią savaitę jiems į pašto dėžutę įkrito popierinis vokas, adresuotas nuo dingusio studento. Ant voko – Prancūzijos spaudas.

Kaune studijavusio vaikino mama Rita Jagminienė portalui kaunodiena.lt trečiadienį sakė, kad iš sūnaus gauta žinia ją iš pradžių labai pradžiugino. "Apsidžiaugiau, kad jis gyvas. Rašysena tikrai jo", – tvirtino R. Jagminienė.

Bet labiau įsigilinusi į laišką, ji suprato, kad sūnui nėra viskas gerai, kaip jis rašo. Labiausiai moterį sujaudino paskutinės laiško eilutės. "Jis rašė: kai galėsiu, parašysiu pats". Vadinasi, visą tekstą jam kažkas diktavo", – samprotavo V. Jagminienė.

Plačiau dar pirmadienį gauto laiško turinio ji nekomentavo. Kodėl iki šiol jo neperdavė policijai, taip pat neatskleidė. Apie laišką sakė nieko nežinanti vaikino draugė Indrė. Ji pasakojo apie Evaldą neturinti jokių naujienų.

Tai, kad E. Jagminas yra gyvas, linkęs manyti ir tyrimą kontroliuojantis Kauno apylinkės prokuroras Andrejus Klimaševskis. Šis su dingusiuoju turi vilties susisiekti per feisbuką.

Tyrimo metu E. Jagmino telefonas užfiksuotas veikiantis būtent Prancūzijoje, iš kur ir atėjo laiškas. „Tikriausiai iš Vokietijos E. Jagminas keliauja toliau. Kol kas tiek žinių“, – apie paiešką pasakojo prokuroras.

Policijos žiniomis, E. Jagminas paskutinį kartą matytas Kaune, spalio 26-ąją. Vaizdo kamerų užfiksuota, kaip jis perka autobuso bilietą, o vėliau įsėda į autobusą, važiuojantį į Berlyną. Tai įvyko netrukus po to, vaikinas neteko valstybės finansuojamos vietos Veterinarijos akademijoje.

Teisėsaugos atstovai tiki, kad prieš mėnesį Kaune be žinios dingęs dvidešimtmetis Evaldas Jagminas yra gyvas ir sveikas. Bent jau toks būdamas jis slapčia nuo artimųjų išvyko iš Lietuvos.

Paskutinį kartą Veterinarijos akademijos antrakursis matytas spalio 26 d. Nuo to laiko apie jį nieko nežino nei jo mama, nei draugai.

„Vis bandau prisiskambinti, bet jo telefonas nebeveikia", – antradienį portalui kaunodiena.lt sakė E. Jagmino draugė Indrė.

Tyrimą kontroliuojantis Kauno apylinkės prokuroras Andrejus Klimaševskis šiandien teigė, kad vis dėlto turi vilties su vaikinu susisiekti asmeniškai.

„Pats jam parašiau per feisbuką. Prašiau, kad su manimi susisiektų, atsilieptų, kad nebūtų eikvojamos valstybės lėšos, nes pareigūnai, jo ieškodami, dirba“, – kalbėjo prokuroras.

Kai prieš mėnesį į policiją dėl dingusio sūnaus kreipėsi Evaldo mama, pareigūnai manė, kad vaikinas greičiausiai tapo piktavalių auka. Bet netrukus ši versija buvo paneigta.

„Turime vaizdo medžiagą, kurioje aiškiai matyti, kaip šis žmogus spalio 26 d. 12 val. Kauno autobusų stotyje nusiperka bilietą. Taip pat nufilmuota, kaip jis tą pačią dieną 16 val. atsisėda į reisinį autobusą, keliaujantį į Vokietiją. Jis yra išskirtinis žmogus – dviejų metrų ūgio, aiškiai matosi, kaip įlipa į autobusą ir į užsienį išvažiuoja gyvas“, – pabrėžė A. Klimaševskis.

Tyrimo metu E. Jagmino telefonas užfiksuotas veikiantis Prancūzijoje. „Tikriausiai iš Vokietijos jis keliauja toliau. Ir tiek žinių. Žmogus – gyvas“, – apie paiešką pasakojo prokuroras. – Iš įvairių įstaigų reikalaujame dokumentų, pavyzdžiui, patvirtinančių, kaip jis mokėsi ir panašiai. Kol kas laukiame, kol šie dokumentai atkeliaus“.

20-metis E. Jagminas prieš pat dingimą turėjo sužinoti, kad neteko valstybės finansuojamos vietos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje. Šie mokslo metai jam būtų kainavę net 9 tūkst. litų.

Šiuo metu jo studijos yra sustabdytos. Jeigu vaikinas atsirastų iki kitų metų rugsėjo 1-osios, jis mokslus galėtų tęsti toliau. Tai portalui kaunodiena.lt teigė akademijos Veterinarijos fakulteto metodininkė Vitalija Skipskienė. Kitu atveju, prasidėjus naujiems mokslo metams E. Jagminas bus išbrauktas iš studentų sąrašų.

Be žinios Kaune dingusio studento Evaldo Jagmino artimieji jau ilgiau nei dvi savaites gyvena nerimu ir laukimu. Vilties, kad vaikinas gali būti gyvas ir sveikas, suteikia ir policijos turimi duomenys, ir pačių artimųjų bandymai jam prisiskambinti. 

Neteko finansuojamos vietos

Spalį savo 20-metį atšventęs E. Jagminas dingo kaip tik tuomet, kai neteko valstybės finansuojamos vietos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje. Tad šie mokslo metai jam būtų kainavę net 9 tūkst. litų.

„Evaldui buvo galima mokėti dalimis arba prašyti mokėjimą atidėti, bet jis dėl to nesikreipė. Bandžiau pati su juo susisiekti – nepavyko. Kiek skambinau, nepriskambinau. Tuomet jį informuoti bandžiau per grupės draugus, seniūną. Jis pas mane taip ir neatėjo“, – maždaug mėnesio senumo įvykius prisiminė Veterinarijos akademijos Veterinarijos fakulteto metodininkė Vitalija Skipskienė.

Tuomet ji paskambino antrakursio mamai. „Ji į mokesčio už mokslą dydį reagavo labai normaliai. Kaip supratau, ne pinigai jai buvo esmė“, – portalui kaunodiena.lt kalbėjo akademijos atstovė, kurios nuomone, Vita Jagminienė nerimavo tik dėl prastų sūnaus mokymosi rezultatų.

Staiga ėmė prastai mokytis

Pirmąjį semestrą E. Jagminas buvo pažangus, mokėsi gerai. Tačiau antrąjį pusmetį kažkas pasikeitė. Prasidėjo akademiniai įsiskolinimai, buvo prastas pažymių vidurkis.

„Jo buvusi mergina reikalavo labai daug dėmesio, tad mažai laiko likdavo studijoms. Vėliau jų santykiai nutrūko“, – pasakojo Evaldo mergina Indrė, taip pat besimokanti Veterinarijos akademijoje.

Ji draugą apibūdino anaiptol ne kaip impulsyvų. Greičiau atvirkščiai – kaip ramų ir viską pasveriantį.

Studentė pasakojo, kad E. Jagminas anksčiau lankydavo lengvosios atletikos treniruotes – šokinėdavo į tolį. Tačiau pastaruoju metu sportavo tik savo malonumui: su kambarioku pabėgiodavo parkelyje.

Pirko bilietą į Berlyną

Ar galėjo žinia apie mokamas studijas būti susijusi su staigiu, kaip mano policija, E. Jagmino išvykimu į užsienį? „Nelabai tikėtina. Jo šeima nebuvo tokia, kuri nebūtų galėjusi tiek susimokėti“, – vertino Evaldo mergina Indrė, taip pat besimokanti Veterinarijos akademijoje.

Evaldo mama V. Jagminienė policijai pranešė, kad spalio 25 d. apie 16 val. jos sūnus išėjo iš namų Benediktinių g., Kaune, ir negrįžo. Policija nustatė, kad E. Jagminas spalio 26 d. nusipirko tarptautinio autobuso bilietą iš Kauno į Berlyną. 

Vaikino draugė Indrė teigė, kad apie planuojamą kelionę jis neprasitarė. Mergina sakė neįsivaizduojanti, ką Evaldas galėtų veikti Berlyne. Be to, jos teigimu, vaikinas nekalba vokiškai, moka tik anglų kalbą, šiek tiek rusiškai.

„Evaldo telefonas vakar vėl buvo įjungtas. Jau įpratau kiekvieną dieną jam paskambinti ir patikrinti“, – portalui kaunodiena.lt trečiadienį pasakojo Indrė.

V. Jagminienė į portalo kaunodiena.lt žurnalistės skambutį šiandien atsiliepė verkdama ir kalbėti atsisakė. "Daugiau nebegaliu", – prislėgta sielvarto ašarojo moteris. 

Pasiėmė tik telefoną, kompiuterį ir pinigų

E. Jagminas dingo pasiėmęs tik telefoną, planšetinį kompiuterį, iš bankomato nusiėmė 1500 litų. Iš Naujosios Akmenės kilęs studentas su draugu Kaune gyveno nuomojamame bute. 

Vaikino požymiai: apie 2 metrų ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, ovalaus veido, mėlynų akių, tiesių gelsvų plaukų. Vilkėjo margą medžiaginę striukę, mėlynos spalvos džinsines kelnes, galėjo avėti sportinius batelius.

Asmenis, žinančius E. Jagmino buvimo vietą ar spalio 26 d. 16.30 val. iš Kauno autobusų stoties važiavusius tarptautinio maršruto Ryga-Kiolnas autobusu ir turinčius vertingos informacijos, prašome kreiptis į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Asmenų paieškos skyriaus pareigūnus telefonais: (8 37) 30 33 59, 30 34 50 arba 112.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos sienas papuošė Daivos Grigonienės fotografijų paroda, Ji tęsis iki gruodžio 4 d.

Kaunietė autorė – grafinio dizaino absolventė, ragavusi ir veterinarinės medicinos studijų. Meilę gyvūnams puoselėjanti nuo vaikystės, dabar ji augina net penkias Labradoro retriverių veislės augintines. Nuo 2007 metų D. Grigonienė užsiima šių šunų veisimu.

Labradoro retriveriai bei fotografija menininkei – įkvėpimo ir džiaugsmo šaltinis. Laimės akimirkas nesunku patirti ir žvelgiant į parodos “Šlapios nosys” fotografijas.