„Jau daugel metų visoje Lietuvoje įvairių koncertų lankytojai žavisi jūsų erudicija, artistiškumu ir įtaigiomis mintimis. Jūsų vedamos radijo ir televizijos laidos visada pasižymėjo originalumu, patriotiškumu, informacijos gausa ir paskatino ištisos kartos domėjimąsi ne tik muzika, bet ir plačiuoju kultūros pasauliu. Nuoširdžiai sveikinu Jus gražaus jubiliejaus proga, linkiu kūrybingų bei žvalių dienų ir teskamba ilgus metus Jūsų sukurta Tautos gaida“, – sakoma premjero sveikinime.            

V. Gerulaitis gimė 1950 m. vasario 12 d. Muzikologas, muzikos istorikas publicistas, švietėjas.

1980 m. baigė Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos muzikos istorijos specialybę, o 1986 m. – šios įstaigos aspirantūrą. 2001 m. išrinktas docentu.

Pedagoginę veiklą pradėjo 1973 m. Vilniaus trečiojoje muzikos mokykloje.

Nuo 1980 m. dėstė dabartinėje Lietuvos muzikos akademijoje visuotinės muzikos istorijos kursą.

Nuo 1976 m. skelbia straipsnius aktualiais muzikinės publicistikos ir kultūrologijos klausimais. 1994 m. parašė mokomąją priemonę „Muzikos stilių raida“ (įvertinta Švietimo ministerijos premija).

1988-1991 m. dirbo Valstybinės filharmonijos Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėju; Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos sekretoriumi; Lietuvos TV muzikos redakcijos vyriausiuoju redaktoriumi.

1991 m. V. Gerulaičio iniciatyva buvo įkurtas Lietuvos kultūros institutas. 1991-1993 m. šio instituto direktorius.

Vėliau dirbo Muzikos švietimo centro ekspertu, „Literatūros ir meno“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, Nacionalinio operos ir baleto teatro Reklamos ir informacijos skyriaus vedėju.

1997-1999 m. dirbo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patarėju kultūros klausimais.

V. Gerulaitis – aktyvus muzikos švietėjas, rengė ir vedė radijo ir TV muzikines laidas. Didelio populiarumo sulaukė “Tautos gaida“ (1989-1999 m.) ir “Likimai“, TV laidų ciklas “Muzikos istorijos“.

V. Gerulaičio iniciatyva 1998 m. pradėtas rengti Šiaurės Lietuvos muzikos festivalis „Biržai“, o 2002 m. – „Dainavos šalies muzikos festivalis“.

V. Gerulaičio pristatyta programa „Lietuvos šimtmečio muzika“ - tai vienas iš Viešosios bibliotekos įgyvendinamo projekto „Pažink kultūros istoriją“ renginių, skirtų atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti.

Muzika - bene geriausias būdas pažinti kitos šalies kultūrą, o Valstybės atkūrimo šimtmetis yra puiki proga atkreipti dėmesį į savo šalį ir jos pasiekimus visose veiklos srityse. Viešojoje bibliotekoje vykusio susitikimo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas apžvelgė Lietuvos šimtmečio muzikos istoriją. Erudicijos ir minties elegancijos kupiną V. Gerulaičio pasakojimą apjungė platus istorinis kontekstas. Prisiminimų ir nelengvų išgyvenimų kupiną muzikos kelią, paženklintą skirtingų stilių ir skirtingo laikotarpio muzikiniais kūriniais, iliustruodamas vaizdingais pasakojimais apie žymius kompozitorius, sumaniai atskleidė žymus radijo ir televizijos laidų bei koncertų vedėjas V. Gerulaitis. Pasakojimą pradėjęs nuo folkloro ir klasikos bei kiekvienam laikmečiui būdingo savito muzikos žanro, muzikos švietėjas prisiminė garsų operos solistą V. Noreiką ir kitus atlikėjus, Lietuvos ir pasaulinės muzikos istorijoje palikusius gilų pėdsaką.

Kelionę šimtmečio muzikos istorijos keliu muzikologas užbaigė šiuolaikinės elektroninės muzikos aptarimu ir ypatingo muzikinio kūrinio perklausa, linkėdamas kiekvienam atkurtos valstybės Šimtmetį pajusti savaip - per istoriją, meną, maistą ar keliones. Muzika - tai vienas iš būdų atrasti ir pažinti geriau savo šalį ir muzikos kūrėjus, garsinančius Lietuvą visame pasaulyje! 

Puikus pavyzdys – Ludwigo van Beethoveno III simfonija „Herojinė“, laikoma vienu iš neabejotinų europinės klasikos šedevrų. Pirmą kartą viešai atlikta 1805 m. balandžio 7 d. Vienoje Verbų sekmadienį, diriguojant pačiam Beethovenui, ji iki šiol jaudina klausytojus: kiekvienas simfonijos atlikimas tampa įvykiu ir dar vienu kompozitoriaus genialumo įrodymu.

Praėjus lygiai 212 metų nuo premjeros, 2017 m. balandžio 7 ir 8 d. (Verbų sekmadienio išvakarėse), L. van Beethoveno III simfoniją Kaune ir Alytuje grieš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo Martyno Staškaus. O rengiantis šiems koncertams balandžio 5 d. 16 val. LMTA Didžiojoje salėje vyks atvira orkestro repeticija, susipynusi su muzikologo Viktoro Gerulaičio paskaita apie šią muziką.

Visi susidomėję kviečiami apsilankyti renginyje Akademijoje. Įėjimas laisvas. O kol kas pateikiame keletą muzikologo minčių apie L. van Beethoveno III simfoniją.

V.Gerulaitis: „Beethovenas buvo ne tik genialus kompozitorius, bet ir protingas žmogus. Jis 30 metų ruošėsi, prieš pradėdamas rašyti simfonijas. Josephas Haydnas tuo metu jau buvo sukūręs bene pusę iš savo šimto simfonijų. Beethovenas simfonijos žanro ėmėsi tik tuomet, kai suprato, kad yra tam subrendęs. O tuomet labai greitai parašė pirmąsias tris (1799–1804).

Trečioji simfonija iš karto tapo sprogimu Europoje ir visame pasaulyje. Kodėl? Ne dėl paskyrimo Napoleonui, kuriuo žavėjosi visa Europa – taip pat lietuviai ir lenkai, tikėję, kad jis atneš laisvę. Beethovenas buvo demokratas, todėl Napoleonui pasiskelbus imperatoriumi išsyk nubraukė dedikaciją „Bonapartui“ ir užrašė „Herojinė“.

Beethoveno III simfonija pirmiausia pribloškė visus savo trukme – tokios ilgos muzikos istorijoje dar nebuvo buvę. Visi buvo pratę prie pusvalandžio trukmės simfonijų, todėl per premjerą publika išsigando, pradėjo kamuotis. Kamavosi, kamavosi ir galiausiai pareiškė: „Tai mažų mažiausiai keista.“ Iš tikrųjų vien pirmoji III simfonijos dalis trunka tiek, kiek daugelis Haydno simfonijų.

Bet man didžiausią nuostabą kelia kitkas. Beethovenas simfoninėje muzikoje pirmą kartą pademonstravo tai, ką jau buvo demonstravęs savo fortepijonėje muzikoje ir kvartetuose: jis parodė, kad kuria taip, kaip nori, o ne taip, kaip priimta arba turėtų būti. Kitaip nei jo kolega Wolfgangas Amadeus Mozartas – kaip visi, bet dar geriau. Ne. Beethovenas – ne kaip visi.

Norėdamas kurti tai, ką nori, Beethovenas simfonijos antrąją dalį paverčia grėsmingu gedulingu maršu. O juk antroji dalis turėtų būti lėta, graži, su lyriška melodija. Visa Europa su Napoleonu priešaky pakraupsta. Bonapartas išsyk pradėjo nemėgti Beethoveno, mat kompozitorius tarsi pasakė: „Jūs pasijutote herojais? Tai dabar aš jus laidoju.“

Tai buvo netikėta, neregėta ir įžūlu. Beethoveno nesuprato jo mokytojai, nesuprato Haydnas, bet Haydnas buvo didis ir pasakė: „Žinai, aš tavęs nesuprantu, bet tu esi nepaprastai talentingas.“

Taigi III simfonija pradėjo naują erą simfoninėje muzikoje. Paskui į „Herojinę“, kaip į pavyzdį, žiūrėjo visi romantikai. Ir dar šiandien mes į ją tebežiūrime.“

Jose jis pristatomas tiek kaip choro dirigentas, tiek kaip kūrinių autorius. Nekyla abejonių – V. Augustino chorinė kūryba nusipelnė viso koncerto dedikacijos.

Penktadienio vakarą koncerte „Tu man graži kaip vasaros diena“ kompozitoriaus V. Augustino vizijas įgyvendino Klaipėdos choras „Aukuras“ su meno vadovu ir dirigentu Alfonsu Vildžiūnu priešakyje. 

Instrumentinių spalvų pridėjo Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetas, o taikliais komentarais programą palydėjo muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Jau netrukus, balandžio 2-ąją, nacionalinio transliuotojo eteryje startuos LRT 90-mečiui skirtas muzikinis projektas „90 dainų – 90 legendų“. Žiūrimiausiu šeštadienio eterio laiku transliuojamą specialią TV laidą, kurioje skambės naujai, šiuolaikiškai aranžuotos per devynis dešimtmečius sukurtos legendinės lietuviškos dainos, ves žurnalistai Eglė Daugėlaitė ir Andrius Tapinas bei muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Apie tai pranešta antradienį įvykusiame LRT tarybos posėdyje.

Pirmosios laidos „90 dainų – 90 legendų“ filmavimas – jau ateinantį pirmadienį, kovo 28 dieną 18 valandą LRT Didžiojoje studijoje.

Du mėnesius truksiantį projektą vainikuos grandiozinis LRT 90-mečiui skirtas koncertas Kauno „Žalgirio“ arenoje. Birželio 12-ąją, LRT RADIJO gimimo dieną, vyksiančiame koncerte pasirodys ryškiausios šiandienos Lietuvos scenos žvaigždės.

LRT taryba informuota ir apie kitas LRT 90-mečiui ir kartu transliavimo Lietuvoje eros jubiliejui skirtas viešinimo priemones, tarp kurių – „išvažiuojamosios“ LRT radijo transliacijos, žinios integravimas į LRT programų turinį, socialinę mediją, specialūs klipai, rubrika portale LRT.lt, konkursai radijo laidose, televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“, rubrika portale LRT.lt ir t.t. Iškilią datą LRT paminės ir specialiu leidiniu „Devyni radijo dešimtmečiai“.

Tarp LRT tarybai pristatytų pastarojo meto LRT inovacijų – radijo naujovė „Išmanieji radijo žurnalistai“. Jos esmė – specialius išmaniuosius telefonus turintys LRT RADIJO žurnalistai gali tiesiogiai transliuoti iš pasirinktos įvykio vietos, esant studijinei garso kokybei.

LRT taryba supažindinta su Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui, kurį minėsime 2018-aisiais, skirtų filmų ir programų bei LRT įsigijamos išliekamąją vertę turinčios kino produkcijos perspektyva. LRT pastaruoju metu įsigijo šiai progai paminėti tinkamų ar išliekamąją vertę turinčių naujausių lietuviškų dokumentinių ir vaidybinių filmų licencijų, bendradarbiauja kuriant dokumentinius filmus – rež. R. Kudzmanaitės „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ (apie legendines seseris lenkes Chodakauskaites, savo gyvenimą atidavusias Lietuvos valstybės kūrimui, filmo treilerį galima rasti https://vimeo.com/152267220 ), rež. G. Žickytės „Šuolį“ (apie unikalią 1970-aisiais iš sovietų laivo į JAV pabėgusio lietuvio jūreivio istoriją), Berlyno kino festivalyje pristatytą  rež. M. Kvedaravičiaus „Mariupolį“ (apie karą išgyvenantį Ukrainos uostamiestį), kartu su Latvijos ir Estijos nacionaliniais transliuotojais kuriamą dokumentinį filmą „Pavojingi ryšiai“ (apie Rusijos informacinį karą Baltijos šalyse) ir kitus. LRT – ir rež. Donato Ulvydo filmo „Emilija“ bei kitų vaidybinių filmų bendraautorė.

LRT taryba antradienio posėdyje taip pat patvirtino pavasario sezono LRT programų mastus ir struktūrą. Kitas LRT tarybos posėdis numatytas balandžio 19 dieną.

Du garsūs šalies muzikologai – Vytautas Landsbergis ir Viktoras Gerulaitis – nesutaria "Tautiškos giesmės" klausimu. Vienam tai – tobulas valstybės himnas, kitas mano, jog šis simbolis jau atgyveno ir jį reikėtų keisti, nes kūrinys per ilgas, muzika – nevykusi, o tekstas – moraliai nusenęs.

"V.Kudirka – ne genijus"

Prieš kelias dienas vienu metu per pasaulį nuvilnijo lietuvių giedama "Tautiška giesmė". Dalyvavusieji tikino, jog tas vieningas giedojimas suvirpino sielas.

Tačiau muzikologas, muzikos švietėjas, pedagogas, radijo ir televizijos laidų vedėjas Viktoras Gerulaitis teigė nesuprantantis šių pojūčių, jo manymu, dabartinį Lietuvos himną nedelsiant reikėtų keisti.

"Nežinau, ką tie giedantys žmonės jaučia, bet manau, kad tą himną reikia keisti – ir muziką, ir žodžius, nes jis – niekam tikęs. Melodija – vokiška, tiesa, žodžiai – lietuviški, bet visa kompleksas yra labai sunkiasvoris ir ilgas, kaip reta pasaulyje", – "Klaipėdai" dėstė V.Gerulaitis.

Muzikologo teigimu, lietuviškas himnas – per sunkus. Esą yra ir daugiau specialistų, manančių, kad "Tautišką giesmę" reikia keisti ir, pasak V.Gerulaičio, čia – jokia "šventa karvė".

"O Vincas Kudirka – joks ne genijus, ne kompozitorius ir ne poetas. Taip išėjo, kad priėmėme tą jo giesmę lietuviškai entuziastingai, kaip ir visa kita. Ir tegul nutyla tie visi patriotai, tegul sulenda į kalnus kelmuotus su savo kitokia nuomone. Nekalbėčiau taip, jei man nepritartų keli iškilūs muzikai, kurių pavardžių nesakysiu, kad jiems būtų ramiau", – rėžė V.Gerulaitis.

Pasak muzikologo, himnas, kaip ir vėliava, yra svarbūs valstybės ženklai. Tačiau dabartinis lietuviškas esą pernelyg ilgas. Teigiama, kad Italijos himnas trunka vos minutę, o "Tautiška giesmė" – dvigubai ilgesnė.

"Kuo galėtų pakeisti "Tautišką giesmę", man nebeįdomu. O tie, kurie sustoję gieda tą himną, tegul ir gieda. Tačiau aš niekada gyvenime kartu su jais negiedosiu. Gal ir prisišnekėjau, bet čia mano nuomonė. Mūsų himnas yra sunkiasvoris ir aš jį būčiau linkęs keisti, tad nebijau to sakyti viešai", – neslėpė V.Gerulaitis.

Pasiūlymą prilygino beprotybei

Politikas, meno, muzikos, kultūros istorikas, kultūrologas, publicistas ir visuomenės veikėjas Vytautas Landsbergis apstulbo, išgirdęs, jog "Tautiška giesmė" netinkamas himnas Lietuvai.

"Tai – ne muzikologas, tai – beprotis, kuris rėkia, kad "Tautiška giesmė" niekam tikusi. Pagrindas tokiems kalbėjimams – išsigimimas. Jeigu visuomenė yra išsigimusi, tokiu atveju himno žodžiai šiandien gal ir nebeaktualūs, nusenę, tų vertybių nebėra. "Tegul tavo vaikai eina vien takais niekšybės, tegul klesti godumas ir žiaurumas." Gal tokius žodžius reikėtų giedoti vietoj esamų?" – retoriškai klausė V.Landsbergis.

Pasak profesoriaus, V.Kudirkos himno variantas iš daugybės kitų pasirinktas todėl, kad jis labiausiai tiko tuo metu ir dabar tinka žmonėms. Jis buvo pradėtas giedoti viešai dar spaudos draudimo metais.

"Pirmąkart buvo viešai sugiedotas Peterburge Česlovo Sasnausko diriguojamo lietuvių studentų choro. Tą vakarą buvo sugiedoti du kūriniai, neįtraukti į programą – V.Kudirkos "Tautiška giesmė" ir Maironio "Kur bėga Šešupė". Abu jie pretendavo tapti Lietuvos himnu. Nuo to laiko šie kūriniai išpopuliarėjo ir pradėti visur giedoti", – tvirtino V.Landsbergis.

Profesorius teigė, kad ir anuomet buvo diskusijų, kad "Tautišką giesmę" reikėtų kiek pagerinti, o muziką pakeisti.

"Bet Konstantinas Čiurlionis tada pasakė, kad tai neįmanoma, nes ji visų žmonių buvo giedama pakylėta širdimi. Tad kaip tokį himną galima neigti ar jį taisyti? Kalbėjimas, kad himnas per ilgas, yra šių laikų problema, kada jį reikia giedoti, deja, kai lietuvių sportininkai kažką laimi varžybose. Tada jį trumpina. Toks paradoksas", – samprotavo V.Landsbergis.

Niekas negali peikti

"Dabartinis šalies himnas anaiptol nėra nei nusenęs, nei nebeaktualus. Tai yra psichologiniai dalykai, su kuo mes užaugame, tai labai brangu. Ir jeigu "Tautiška giesmė" mums brangi ir prasminga, niekas jos negali peikti", – savo nuostatą pateikė ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentė, muzikologė ir etninės kultūros žinovė Rūta Vildžiūnienė.

Pasak jos, tai yra romantizmo laikotarpiui būdingas tekstas. O muzika – tipiška himno melodija.

"Tai yra to meto himno standartas. Ir jei mes dar suprantame, ką giedame, ir mums tie žodžiai kažką reiškia, tai viskas čia gerai. Juk prisiminus sovietmetį, kai "Tautiška giesmė" buvo draudžiama, žmonės, ją išgirdę, braukdavo ašaras. Vien žodžiai "Vardan tos Lietuvos", ką reiškė okupacijos metais", – prisiminė R.Vildžiūnienė.

Muzikologė pasakojo, kad jos vaikystės metais per Jonines šeimos rate artimieji vieni kitus stengdavosi tildyti, jei kas užtraukdavo "Tautišką giesmę". Už tai grėsė rimti nemalonumai, daugybė žmonių yra  nukentėję, tad kaip galima tokį simbolį peikti.

"Nebereikia čia daugiau kapstytis, ar jis yra vykęs ar nevykęs, nuplagijavo kažką, ar ne. Himnai iš esmės yra visi panašūs. Ir jei jis turi emocinį krūvį, tai kūrinys yra geras ir prasmingas", – įsitikinusi R.Vildžiūnienė.

Transliavo net sovietmečiu

"Tautiška giesmė" kurį laiką buvo toleruojama net sovietiniais laikais. Ypač Antrojo pasaulinio karo metais, kai organizuota Lietuviškoji 16-oji divizija.

"Tada buvo leista per Maskvos radiją transliuoti patriotinius lietuviškus kūrinius, taip pat ir "Tautišką giesmę", kad pritrauktų lietuvius į formuojamą sovietinį karinį dalinį. Net ir po karo esu pats ją giedojęs, kaip gimnazijos choristas Kauno dainų šventėje. Giesmė buvo įtraukta ir į Vilniaus dainų šventės repertuarą. Ji kurį laiką nebuvo draudžiama", – prisiminė V.Landsbergis.

Net sovietmečiu išleistuose V.Kudirkos raštuose "Tautiškos giesmės" tekstas buvo jo poezijos rinkiniuose.

"Sovietams iš pradžių buvo labai sunku prikibti prie himno teksto, nes ten nieko antisovietiško nėra. Ten teigiami labai universalūs, visiems priimtini dalykai. Tačiau galiausiai jo vis tiek nepakentė, liepė uždrausti jį giedoti ir liepė parašyti Tarybų Lietuvos himną. Tačiau "Tautiška giesmė" sugrąžinta į viešumą Sąjūdžiui spaudžiant dar prieš sugriūvant Sovietų Sąjungai Aukščiausiosios Tarybos sprendimu kaip LTSR himnas", – pasakojo V.Landsbergis.

Pasiteiravus, kas turėtų nutikti šalyje, kad žmonės nuspręstų keisti "Tautišką giesmę" kitu kūriniu, V.Landsbergis sakė: "Žmonės šito niekada nenuspręs. Tą gali nuspręsti tik tam tikri valdininkai, jei jie staiga įgautų diktatūrines galias".

Trečiadienį kultūros ministras Šarūnas Birutis įteikė garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ muzikologui, pedagogui, radijo ir televizijos laidų vedėjui Viktorui Gerulaičiui.

Aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas V.Gerulaičiui įteiktas už svarų indėlį ir ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, už iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, už asmeninę atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką, pranešė ministerija.

„Dėkoju Jums ypač už edukacinę, šviečiamąją veiklą, ugdant mūsų visuomenės ir jaunosios kartos muzikinį skonį, rūpinantis Lietuvos klausytojų ir žiūrovų plačiu kultūriniu akiračiu ir išprusimu. Jūs rašote puikias muzikos istorijos knygas, rengiate vadovėlius, iš kurių mokosi ne tik būsimieji muzikos profesionalai”, – įteikdamas apdovanojimą sakė kultūros ministras Šarūnas Birutis.

V.Gerulaitis mini 65 metų sukaktį. Jis yra vedęs radijo laidas „Tautos gaida“, „Likimai“, televizijos laidas „Muzikos istorijos“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“, kelių muzikos festivalių vedėjas ir iniciatorius.

„Muzikos istorija su Viktoru Gerulaičiu“ – naujas Klaipėdos koncertų salės (KKS) edukacinis projektas, subalansuotas vyresniųjų klasių moksleiviams, tačiau puikiai tinkantis ir muzikos žinių bagažą trokštantiems papildyti suaugusiesiems.

Ar galima pasinaudojant choru pažinti skirtingų istorinių muzikos epochų stilius, estetines nuostatas, muzikinę kalbą? Klaipėdos choras „Aukuras“, jo meno vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas bei muzikologas Viktoras Gerulaitis drąsiai atsakė: taip!

Kaip aiškino organizatoriai, šis edukacinis projektas įdomus ne tik pateikimo forma: vos per valandą publika peržvelgs 1000 metų apimančią muzikos istoriją, iliustruojamą choro atliekamais kūriniais. Kartu tai galimybė susitikti su žymiu Lietuvos muzikologu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoju, muzikos švietėju, daugeliui pažįstamu iš radijo ir televizijos laidų („Tautos gaida“, „Likimai“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“), nepaprasta asmenybe V.Gerulaičiu.
Muzikologas yra ir knygų „Muzikos stilių raida“, „Juozas Domarkas. Orkestro byla“, „Noveletės“ bei intriguojamų, netradiciškai iškilių kompozitorių kūrybą ir gyvenimo aplinkybes atskleidžiančių „Neišgalvotų muzikos istorijų“ – „Kupė su Johannu Straussu“, „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“ – autorius.

„Apskritai aš, kaip romantikas, muziką priimu širdimi“, – teigė muzikologas. Matyt, todėl tie jo pasakojimai apie muziką yra tokie emocionalūs, tarytum savaime laisvu tekstu liejasi iš muzikologo lūpų, užburdami klausytoją.

Naujas edukacinis projektas suteiks dar vieną progą tuo įsitikinti. Jo metu bus galima išgirsti, kokia ekstaziška buvo viduramžių (grigališkojo choralo), kokia skaidri ir nuotaikinga renesanso, kokia didinga baroko, kokia tauri klasicizmo, kokia žmogiška romantizmo ir kokia netikėta naujausiųjų laikų muzika. Chorui „Aukuras“ fortepijonu ir klavesinu akompanuos Aušra Valentienė.

Koncertas vyks vasario 19 d. 18 val. KKS. Bilietai – po 15 Lt.

 

Ketvirtadienį (sausio 30 d.) 18 val. Klaipėdos koncertų salėje klausytojai turės išskirtinę progą išvysti ir išgirsti legendinį nuostabaus tembro tenorą Virgilijų Noreiką.

Programoje „Virgilijus Noreika: Mano Lietuva“ taip pat dalyvaus buvęs maestro mokinys Dainius Puišys (baritonas), fortepijonu skambins Vytautas Lukočius, o renginį ves iškalbos nestokojantis muzikologas Viktoras Gerulaitis.

V.Noreika – išskirtinė lietuvių muzikos asmenybė, operos solistas, pedagogas. Neseniai, pirmą kartą Lietuvos teatrų istorijoje, jam buvo suteiktas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro emerito garbės vardas.

V.Noreika pripažino, kad šiandien dainuoti gali anaiptol nebe viską – aukštas natas vis sudėtingiau pasiekti. „Vis dėlto repertuaro dar yra į valias – ketinu dainuoti ne tik šiandien, bet ir rytoj“, – teigė solistas.

Lietuvos operos grandas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius V. Noreika koncertavo žymiose pasaulio teatrų scenose: Berlin State Opera, Paryžiaus Grand Opera, Buenos Airių Teatro Colon, Stokholmo, Sofijos, Belgrado, Budapešto, Bukarešto, Varšuvos, Prahos, Bratislavos, Kijevo, Minsko, Talino, Rygos, Čikagos lietuvių operoje ir kitose. Vien tik Maskvos Didžiajame teatre atlikėjas pasirodė daugiau nei pusšimtį kartų. Solistas sukūrė daugiau kaip penkiasdešimt vaidmenų. Koncertavo su Lietuvos ir užsienio šalių orkestrais, gastroliavo daugelyje pasaulio šalių, surengė apie tūkstantį solinių pasirodymų. Maestro balso įrašai pasklidę po visą pasaulį – nuo Niujorko iki Tokijo.

„Kol dar balsas skamba ir sveikata leidžia, tol dainuosiu publikai. Jaučiu, kad mano atliekamos dainos, arijos iš populiarių operų ir operečių dar žmonėms reikalingos, o ir man pačiam tie koncertai, nors ir reti, suteikia žvalumo ir energijos“, – viename interviu pasakojo V.Noreika.

Spalvingoje sausio 30-osios koncerto programoje uostamiesčio publika išgirs lietuvių kompozitorių klasikų ir estradinių dainų kūrėjų muziką, užsienio autorių operų arijas, dainas, romansus, duetus bei kitus populiarius kūrinius.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija antradienį paskelbė 12 kandidatų gauti šį prestižinį apdovanojimą.

Į premiją pretenduoja aktoriai Donatas Banionis, Juozas Budraitis, rašytojas Vladas Braziūnas, džiazo muzikas ir kompozitorius Vladimiras Čekasinas, muzikologas Viktoras Gerulaitis, kino operatorius Jonas Gricius, kompozitoriai Giedrius Antanas Kuprevičius ir Faustas Latėnas, rašytojas Vytautas Martinkus, chorvedys ir kompozitorius Vytautas Miškinis, vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila, fotomenininkas Algirdas Šeškus.

Iš šių kandidatų komisija kitą pirmadienį išrinks šešis laureatus.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijai vadovauja istorikas Alfredas Bumblauskas. Joje taip pat dirba sudaro literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas, rašytojas Donaldas Kajokas, dirigentas Juozas Domarkas, skulptorius Robertas Antinis, menotyrininkė Lolita Jablonskienė, architektas Saulius Juškys, kompozitorius Algirdas Martinaitis, teatrologė Irena Veisaitė ir kino režisierius Audrius Stonys.

Nuo 1989 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kasmet teikiamos už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų sukurtus kūrinius, viena premija taip pat gali būti skiriama už viso gyvenimo indėlį į kultūrą ir meną. Nacionalinės premijos laureatai išrenkami ir paskelbiami gruodžio mėnesį, o premijas įteiks prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios proga.

Kasmet teikiama ne daugiau kaip šešios Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, kurių kiekvienos dydis – 104 tūkst. litų.